Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens E. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4440-823/2015 pagal kreditoriaus UAB ,,Žvėryno investicija“ skundą dėl 2015 m. kovo 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimų visais susirinkimo darbotvarkės klausimais panaikinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Egvilta“ bankroto byloje, trečiasis asmuo E. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

BUAB ,,Egvilta“ bankroto administratorius sutiko su pareiškėjo skundu, palaikė jame išsakytus argumentus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas nurodo, kad išreikšdamas savo valią kreditorių susirinkime 3, 4 bei 5 darbotvarkės klausimais, jis nepažeidė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi svarstant minėtus klausimus bei priimant nutarimus, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl turto pardavimo tvarkos ar turto pardavimo kainos nustatymo. Kreditorių susirinkime penktuoju darbotvarkės klausimu buvo sprendžiama dėl kreditorių komiteto sudarymo, o Komiteto sudarymas nėra susijęs su turto teisinio statuso pakeitimu. Apeliantas teigia, jog trečiuoju nutarimu siekta konstatuoti, jog turto vertinimas yra atliktas aplaidžiai, jis neatspindi tikrosios turto vertės, bet ne konstatuoti, jog jis neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme padaryti procesiniai pažeidimai – trečiasis asmuo nebuvo informuotas apie pareiškėjo skundą, jam nebuvo suteikta teisė pateikti savo poziciją bei įrodymus nagrinėjamu klausimu. Todėl teismas negalėjo įvertini visų esminių aplinkybių, turinčių esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas siekia kuo mažesne kaina perimti bankrutuojančios įmonės turtą, todėl bando bet kokia kaina pašalinti trečiąjį asmenį iš BUAB ,,Egvilta“ bankroto proceso.

Turto pardavimo kainos nustatymas, kreipimasis į turto vertintojus įeina į disponavimu turtu teisės sudėtį. Balsuodamas ketvirtuoju darbotvarkės klausimu E. V. pažeidė teismo nustatytus apribojimus. Kreditorių susirinkimo penktajame nutarime aiškiai nurodyta, kokie įgaliojimai yra suteikiami kreditorių komitetui, t. y., be kita ko, spręsti visus klausimus dėl bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto pardavimo. Klausimai, susiję su turto vertės bei kainos nustatymu, perduoti spręsti išimtinai kreditorių komitetui. Trečiuoju nutarimu nuspręsta, jog 2014 m. gegužės 28 d. ,,Ober-Haus“ nekilnojamasis turtas“ turto vertinimo ataskaita neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų ir neatspindi tikrosios vertinamo turto vertės. Kreditorių susirinkimas pripažino, jog ataskaita neatitinka jai įstatymo keliamų reikalavimų ir tokiu būdu peržengė savo kompetencijos ribas. Skundžiant priimtus nutarimus, atsakovu buvo nurodyta bankrutuojanti įmonė, kurią atstovauja bankroto administratorius. Bankroto administratorius gina visų kreditorių, tane tarpe ir apelianto, teises ir interesus. Kadangi bankroto administratorius buvo tinkamai informuotas apie nagrinėjamą skundą, jis pateikė savo poziciją, todėl laikytina, kad skundas išnagrinėtas tinkamai, objektyviai įvertinus visas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis teisinėmis nuostatomis, įtvirtinančiomis kreditorių susirinkimo kompetenciją ir jos įgyvendinimo tvarką, priimant nutarimus (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23-24 str.), taip pat vadovaujantis teismų praktikoje formuojamu minėtų teisinių nuostatų aiškinimu ir taikymu, darytina išvada, kad kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti naikinami dviem pagrindais. Vienas iš tokių pagrindų yra esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimu, padarymas, galėjęs nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį. Kitas naikinimo pagrindas – ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo materialinių aspektų (turinio) neteisėtumas. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo leidėjas suteikė plačią kompetenciją kreditorių susirinkimui spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, teismas kreditorių susirinkimo nutarimus naikina tik tuo atveju, jei jų turinys neatitinka imperatyviųjų įstatymo nuostatų, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK1.5 str.) ar iš esmės pažeidžia kreditorių ar/ir pačios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

Nagrinėjamu atveju tarp byloje dalyvaujančių asmenų kilo ginčas dėl kreditoriaus, kurio balsavimo teisės apribota, teisės balsuoti 2015 m. kovo 16 d. įvykusio kreditorių susirinkime dėl klausimų, susijusių su realizuotinu bankrutuojančios įmonės turtu.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnyje įtvirtintos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, nustatyta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, pabrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

Byloje kilo ginčas dėl šių 2015 m. kovo 16 d. įvykusiame BUAB ,,Egvilta“ kreditorių susirinkime priimtų nutarimų: 3) pripažinti, kad 2014 m. gegužės 28 d. ,,Ober-Haus“ nekilnojamasis turtas“ vertinimo ataskaita neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir neatspindi tikrosios vertinamo turto vertės; 4) įpareigoti administratorių operatyviai organizuoti nebaigto statyti daugiabučio namo bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) g. 3, Vilniuje, nuomos teisės turto vertinimo atlikimą, jį pavedant atlikti nepriklausomam turto vertintojui; 5) išrinkti Kreditorių komitetą iš 5 narių: kreditorių susirinkimo pirmininko E. V., AS UniCredit Finance, M. R., UAB ,,Speednet“ ir L. L.; perduoti kreditorių komitetui visas kreditorių susirinkimo teises, išskyrus kreditorių komiteto formavimą; visus klausimus dėl bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto pardavimo perduoti toliau spręsti naujai išrinktam kreditorių komitetui.

Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-3862-431/2015, patenkintas Latvijos Respublikos bendrovės SIA ,,UniCredit Leasing“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir, be kita ko, nuspręsta uždrausti atsakovui E. V. naudotis balsavimo teisėmis BUAB ,,Egvilta“ kreditorių susirinkimuose, sprendžiant AS ,,UniCredit Bank“ įkeisto turto: nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 3, Vilniuje, ir 0,8970 ha valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g. 3, Vilniuje, nuomos teisės disponavimo klausimus. Iš aukščiau paminėtos nutarties turinio matyti, kad teismas uždraudė apeliantui balsuoti kreditorių susirinkimuose, sprendžiant klausimus, susijusius su AS ,,UniCredit Bank“ įkeisto turto disponavimų. Šią aplinkybę patvirtina ir vienas iš apelianto pateiktų rašytinių įrodymų - Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-912-381/2015 (b. l. 133-144), kurioje taip pat konstatuota, kad nutartimi apribota E. V. balsavimo teisė kreditorių susirinkime, sprendžiant disponavimo įkeistu turtu klausimus. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju teismas uždraudė apeliantui balsuoti klausimais, kurie yra susiję su įkeisto turto disponavimu. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog ji vykdytina skubiai.

Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių apelianto atžvilgiu taikymo priimta 2015 m. vasario 16 d., Kreditorių susirinkimas vyko 2015 m. kovo 16 d., t. y. praėjus mėnesiui po apelianto atžvilgiu pritaikytų balsavimo apribojimų. Apeliantas neginčija, jog jam buvo žinomas faktas, kad jo teisė balsuoti kreditorių susirinkimuose buvo apribota. Kadangi nutartis vykdytina skubiai, atskirojo skundo dėl minėtos nutarties padavimas nesustabdė nutarties vykdymo (CPK 152 str.) ir ši aplinkybė apeliantui turėjo buti žinoma. Tačiau nepaisant tuo metu galiojančio draudimo apeliantas iniciavo 2015 m. kovo 16 d. kreditorių susirinkimą bei pateikė siūlomus darbotvarkės klausimus. Apeliantas buvo ginčijamų darbotvarkės klausimų iniciatorius ir sudarytojas, todėl į darbotvarkę įtraukė jam naudingus klausimus. Dėl nurodytų priežasčių sutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, jog priimtais nutarimais buvo siekiama apeiti teismo nustatytą draudimą balsuoti turto disponavimo klausimais. Pažymėtina, kad kreditorių susirinkimo metu apribojimai apelianto atžvilgiu galiojo, jis negalėjo balsuoti klausimais, kurie susiję su nurodyto turto disponavimu, tačiau nepaisant šio draudimo apeliantas į darbotvarkę įtraukė klausimus, susijusius su įkeistu turto disponavimu. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 15 d. nutartimi ir panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemonės, tačiau tai neturi įtakos nagrinėjamu klausimu, kadangi nutartis priimta po to, kai buvo priimti skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai apelianto inicijuotais darbotvarkės klausimais. Šios išvados pagrįstumo nepaneigia ir kiti apelianto pateikti bei apeliacinės instancijos teismo priimti rašytiniai įrodymai: neįsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimas (civilinė byla Nr. e2-3862-431/2015), SIA ,,UniCredit Leasing“ prašymas skirti baudą ir prie jo pridėti rašytiniai įrodymai.

Teismas pažymi, jog tiek ketvirtuoju, tiek penktuoju nutarimais buvo priimti sprendimai, susiję su nekilnojamojo turto – nebaigto statyti daugiabučio namo bei žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) g. 3, Vilniuje, realizavimu. Priimtais nutarimais buvo sprendžiami klausimai, tiesiogiai susiję su įkeisto turto disponavimu, t. y. šio turto vertinimu realizavimo tikslais ir kompetencijos spręsti turto pardavimo klausimus perdavimo. Taip pat pažymėtina, jog apeliantas balsavo už tai, kad jis būtų išrinktas į kreditorių komitetą bei paskirtas jo primininku, o viena iš komitetui suteiktų teisių – teisė spręsti visus klausimus, susijusius su bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto pardavimu (b. l. 11-13). Apeliantas pasisakė klausimais, kurie galėjo nulemti įkeisto turto realizavimą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad balsuodamas dėl ginčijamų nutarimų apeliantas iš esmės siekė apeiti tuo metu galiojusius ir vykdytinus teismo nutartimi nustatytus draudimus, todėl tokie veiksmai negali būti pripažinti teisėtais.

Nesutiktina su apelianto argumentais, jog balsuojant dėl trečiojo darbotvarkės klausimo nebuvo peržengtos kreditorių susirinkimui suteiktos teisės. Apeliantas nurodo, jog buvo siekiama ne pripažinti turto vertinimo ataskaitą neatitinkančią teisės aktų reikalavimų, o nustatyti, jog ji atlikta aplaidžiai ir neatitinka tikrosios turto rinkos kainos. Iš BUAB ,,Egvilta“ kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 30 matyti, jog trečiuoju darbotvarkės klausimu kreditorių susirinkimas nutarė pripažinti, kad 2014 m. gegužės 28 d. ,,Ober-Haus“ nekilnojamasis turtas“ vertinimo ataskaita neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir neatspindi tikrosios vertinamo turto vertės (b. l. 10). Kreditorių susirinkimas konstatavo turto vertinimo ataskaitos neatitikimą nustatytiems teisės aktų reikalavimams. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Kreditorių susirinkimas, abejodamas ataskaitos pagrįstumu, galėjo spręsti klausimą dėl kreipimosi į atitinkamas įstaigas, kurioms įstatymas suteikia teisę vertinti ataskaitos teisėtumą, bet ne pats imti vertinti jos atitiktį teisės aktams. Dėl nurodytų priežasčių sutiktina, jog kreditorių susirinkimas neturėjo teisės konstatuoti turto vertinimo ataskaitos neatitikties teisės aktų nustatytiems reikalavimams.

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą padarė procesinius pažeidimus – apeliantui nebuvo įteikti šalių procesiniai dokumentai, jis nebuvo informuotas apie posėdį, todėl negalėjo išreikšti savo pozicijos bei pateikti bylai reikšmingų įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais. Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. balandžio 30 d. apeliantas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. 2015 m. gegužės 4 d. teisėjo rezoliucija prašymas patenkintas (b. l. 56-57). 2015 gegužės 4 d. trečiajam asmeniui išsiųsti procesiniai dokumentai (b. l. 62). Apie rašytinio teismo posėdžio laiką ir vietą paskelbta specialiame internetiniame tinklapyje (http://pranesimai.teismai.lt/teismu_pranesimai/ (b. l. 61)), ši informacija yra viešai prieinama. Apeliantas buvo įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu, jam buvo suteiktos visos procesinės teisės, kuriomis jis galėjo laisvai naudotis, tame tarpe ir teikti jo manymu bylai reikšmingus įrodymus. Taip pat pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme 2015 m. rugsėjo 15 d. ir 2015 m. gruodžio 1 d. gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai bei įrodymai yra prijungti prie nagrinėjamos bylos ir kartu su kitais byloje esančiais įrodymais buvo vertinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Dėl nurodytų priežasčių apelianto argumentai dėl procesinių pažeidimų atmestini kaip neįrodyti.

Dėl šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų kitų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, nepasisakytina, nes pagal kasacinį teismą pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.