Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-305-1058/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-09-24
Bylos Nr.: 1A-305-1058/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-21522-2024-3
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Paulius Veršekys, Giedrė Telksnienė, Eglė Venckienė
Nuteistasis: K. G.
Nukentėjusysis: A. M.
Advokatai: Virginija Bradulskienė, Virginija Budrevičienė

Kategorijos

1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
1.1.8.6.9Veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 59 str. 1 d. 9 p.)
1.1.8.6.10Veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 str. 1 d. 10 p.)
2.1.14.2Advokato darbo apmokėjimas (BPK 106 str.)
2.1.15.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.4.4Jeigu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 4 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-305-1058/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21522-2024-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.1.8.6.6; 1.1.8.6.9; 1.1.8.6.10; 2.1.14.2; 2.1.15.3.3; 2.4.6.4.4 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. rugsėjo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja), Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Renatai Vanagienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Žvirbliui (dalyvavimas užtikrintas vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis),

nuteistajam K. G. ir jo gynėjai advokatei Virginijai Bradulskienei (dalyvavimas užtikrintas vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis),

nukentėjusiojo A. M. atstovei advokatei Virginijai Budrevičienei (dalyvavimas užtikrintas vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. gynėjos advokatės V. Bradulskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, paskirtos bausmės atlikimo metu K. G. įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą programos užsiėmimų kursą, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios bei uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju A. M. ir vartoti alkoholį.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo pradedamo vykdyti įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

K. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo K. G. nukentėjusiojo A. M. naudai priteista 3 500 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš K. G. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 1 534,07 EUR nukentėjusiojo A. M. gydymo išlaidoms atlyginti ir 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio šioje dalyje visiško įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų netenkintas.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. K. G. pripažintas kaltu dėl to, kad pavartodamas fizinį smurtą (mušdamas) nesunkiai sužalojo kitą žmogų, o būtent, jis, 2024 m. birželio 6 d., apie 11.30 val., namų valdos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), kur jis gyvena, kieme, kilus tarpusavio konfliktui su į kiemą atėjusiu A. M. dėl galimai pavogtų jo (K. G.) motinai E. G. priklausančių pinigų, tyčia, ne mažiau kaip vieną kartą, su kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. M. į veido sritį, dėl ko pavartoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį A. M. pasekoje šiam buvo padarytas apatinio žandikaulio pakrumplio srities lūžis kairėje, kuris nukentėjusiajam A. M. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kaulo lūžio sveikata nukentėjusiajam A. M. buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Tokiais savo veiksmais K. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo K. G. gynėja advokatė V. Bradulskienė prašo: 1) Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. kovo 21 d. nuosprendį panaikinti, taikyti BK 28 straipsnį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, K. G. išteisinant, arba 2) Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. kovo 21 d. nuosprendį pakeisti, pripažįstant K. G. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą, veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai, atsižvelgti į aplinkybę, kad K. G. slaugo neįgalų, neveiksnų asmenį ir sumažinti jam skiriamą bausmę bei panaikinti įpareigojimą per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei draudimą vartoti alkoholį.

2.1. Gynėjos teigimu, nusikalstama veika nukentėjusiojo A. M. atžvilgiu buvo padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Nepagrįstai buvo įvertinta, kad konfliktas įvyko dėl galimai pavogtų iš E. G. pinigų (13 000 EUR) ir pripažinta, jog tai padarė įtaką K. G. elgesiui nukentėjusiojo atžvilgiu, jog jis pirmas pradėjo konfliktą su į jo namų valdos kiemą įėjusiu A. M., jog iš nukentėjusiojo pusės nebuvo jokio pavojingo kėsinimosi, tiesiogiai kėlusio grėsmę K. G., dėl ko būtų priverstas gynybos tikslu vartoti fizinį smurtą. Atsižvelgiant į tai, prašoma įvertinti, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus (jam nustatytas 2,66 promilių neblaivumas) ir tai lėmė jo veiksmus.

2.2. Nurodoma, kad K. G. teikė paaiškinimus pagal tai, kaip jis suprato aplinkybes įvykio metu, kaip jis vertino A. M. elgesį. Vis tik, pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš nukentėjusiojo pusės jokio akivaizdaus pavojingo kėsinimosi sveikatai ar gyvybei nebuvo, yra klaidinga, kaip ir tai, jog K. G. A. M. užpuolė, kai šis ėjo atsigerti kavos pas brolį, t. y. peilis buvo paimtas visai kitu tikslu. Be to, baudžiamojoje byloje esančių parodymų prieštaringumas nesudaro pagrindo vertinti, kad nukentėjęs buvo užpultas, nes, liudytojų teigimu, būtent nukentėjusysis K. G. pasiuntė „ant trijų raidžių“. Taigi nukentėjusiojo elgesys sudarė pagrindą manyti, kad kyla pavojus K. G. sveikatai ir gyvybei, todėl skundžiamu nuosprendžiu neteisingai įvertinta, kad nebuvo būtinosios ginties ir yra pagrindas kritiškai vertinti K. G. parodymus, kuriais neva siekta suklaidinti teismą bei sušvelninti savo atsakomybę.

2.3. Akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismo vertinimu, K. G. veikė netiesiogine, neapibrėžta tyčia, užsipuolė A. M., tyčia smogė jam į veidą suvokdamas veikos pavojingumą, o tarp suduoto smūgio ir veikos yra priežastinis ryšys. Visgi neįvertinta tai, kad nuteistasis pamatęs, kaip nukentėjusysis išsitraukė peilį, priėmė sprendimą gintis bei jam trenkė į veidą. Nors liudytojai peilio išsitraukimo nepatvirtino, nes jie to momento nematė, tačiau negali būti vertinama, kad šio fakto nebuvo, juolab, jog liudytoja R. G. matė, kaip nukentėjusysis mojavo peiliu, o baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nukentėjęs turėjo peilį rankoje, kai stovėjo prieš K. G., kuris šį veiksmą matė. Atitinkamai prašoma įvertinti, kad kai A. M. nukrito ant žemės, jo rankoje buvo suspaustas peilis, kurį K. G. išspyrė jam iš jo rankos, o I. M. jį paėmė ir išmetė į kaimynų sklypą. Keliamas klausimas, jeigu A. M. turėjo virtuvinį peilį kišenėje ir neturėjo tikslo jo panaudoti, kaip krisdamas spėjo iš kišenės jį išsitraukti bei išlaikyti rankoje kritimo metu. Teigiama, jog tik K. G. budrumo ir supratimo dėka, pavyko išvengti pavojingo kėsinimosi jo atžvilgiu, o dėl staigių veiksmų galėjo tik gintis.

2.4. Gynėjos nurodymu, K. G. konfliktinės situacijos neišprovokavo, nes agresyvus į kiemą atėjo A. M., kuris grasino, jog nuteistajam bus blogai, vartojo necenzūrinius žodžius – šie veiksmai buvo suprasti kaip agresyvus elgesys. Be to, iš ankstesnių nukentėjusiojo veiksmų buvo žinoma, kad jo elgesys yra neadekvatus ir pavojingas. Tad kai pamatė, jog A. M. rankoje laiko peilį, suprato realų pavojų ir gindamasis automatiškai trenkė jam – jokios tyčios sužaloti nukentėjusįjį nebuvo, nes būtent jis sukėlė pavojingą situaciją, dėl ko fizinis smurtas ginantis nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Be to, veiksmus atliko intuityviai ir dėl to, nes esą buvęs sužalotas į pilvą, todėl savisaugos instinktas buvo priežastis, dėl ko trenkė A. M.. Atsižvelgiant į tai, K. G. veiksmai turėtų būti pripažinti būtinąja gintimi ir, vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, o gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taip pat skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai pripažinta, kad nėra pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi, kas lėmė pripažintą nepagrįstą K. G. įtarumą ir dėl to padarytą žalą nukentėjusiajam.

2.5. Gynėjos teigimu, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu K. G. davė iš esmės neprieštaringus parodymus ir paaiškino įvykio metu susiklosčiusias aplinkybes. Visgi, buvo nepagrįstai vertinta, kad K. G. duoti parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs, vengiama atsakomybės – nuteistasis neturi teisinio išsilavinimo, tad teikė paaiškinimus taip, kaip suprato ir prisiminė aplinkybes. Be to, nors buvo sprendžiama, kad K. G. iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau jis esmines aplinkybes pripažino, paaiškino savo elgesio priežastis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog nukentėjusysis buvo neblaivus – dėl šios aplinkybes, o ne dėl suduoto smūgio jis negalėjo nurodyti tikslių aplinkybių. Vis tik, tuo atveju, jei būtų sprendžiama, jog K. G. padarė nusikalstamą veiką, prašoma pripažinti, kad vyravo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys.

2.6. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma sumažinti laisvės apribojimo bausmę pripažįstant K. G. atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei atsižvelgiant į A. M. neteisėtą elgesį E. G. atžvilgiu. Baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų dėl K. G. neblaivumo – po įvykio policijos pareigūnai patikrino jo blaivumą ir nustatė, jog jis buvo blaivus. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas skyrė draudimą vartoti alkoholį ir tokio sprendimo visiškai neargumentavo, nors K. G. alkoholio nevartoja visiškai, todėl nesuprantama, kodėl šis draudimas buvo skirtas ir prašoma jį panaikinti. Atitinkamai prašoma panaikinti ir įpareigojimą per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Nurodoma, kad buvo pateikti įrodymai, jog K. G. mama yra neįgali, jog jis nuolat ją prižiūri ir palikti negali nė minutei, turi visada ją stebėti, padėti nueiti iki tualeto, paduoti maistą ir pavalgydinti bei atlikti kitus darbus. Nepaisant to, šie duomenys buvo nevertinti, nors jie sąlygoja išvadą, kad šį paskirtą įpareigojimą K. G. yra neįmanoma įgyvendinti. Be kita ko, BK 59 straipsnyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą, bei veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai – prašoma jas pripažinti K. G. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

2.7. Nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu dalyje dėl civilinių ieškinių – prašoma šioje dalyje panaikinti skundžiamą nuosprendį arba sumažinti civiliniu ieškiniu priteistą atlyginti žalą nukentėjusiojo atžvilgiu, atsižvelgti į kitas aplinkybes, nustatytas baudžiamojoje byloje Nr. 1-91-517/2025. K. G. turtinė padėtis yra sunki dėl negalėjimo dirbti, nes prižiūri neįgalią ir neveiksnią mamą. Tad tokią didelę priteistą neturtinę žalą (3 500 EUR) nebūtų jokios galimybės realiai atlyginti. E. G. buvo susitaupiusi 13 000 EUR, tačiau A. M. juos pavogė – nukentėjusysis buvo pripažintas kaltu įvykdęs vagystę E. G. atžvilgiu, pavagiant 13 000 EUR, tačiau iki šiol jai neatlygino padarytos turtinės ir 1 000 EUR neturtinės priteistos žalos. Todėl šiuo metu K. G. su mama tenka pragyventi iš jos gaunamų senatvės pensijos ir kitų išmokų, o ir nuteistasis privalo dar jai padėti, nes gaunamų pajamų nepakanka mamos priežiūrai. Be to, jis išlaiko ir teikia materialinį išlaikymą nepilnamečiui sūnui. Daroma išvada, kad priteistas nukentėjusiajam atlyginti neturtinės žalos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, tokiu būdu faktiškai yra bloginama šeimos turtinė padėtis, o A. M., pavogęs 13 000 EUR, dar papildomai gausiantis 3 500 EUR, pagerins savo turtinę padėtį, tokiu būdu galėdamas toliau piktnaudžiauti alkoholiu.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis K. G. prašė tenkinti apeliacinį skundą nurodydamas, kad nenorėjo, jog jo teritorijoje būtų girtuokliaujama, be to, jam reikia prižiūrėti (duomenys neskelbtini) metų mamą, o sūnus yra nepilnametis. Nuteistojo K. G. gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą ir ginamąjį išteisinti, o kitu atveju apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pakeisti skundžiamą nuosprendį, taip pat sumažinti priteistą atlyginti neturtinę žalą bei nepriteisti iš K. G. išlaidų, patirtų atstovaujant nukentėjusįjį. Prokuroras prašė K. G. apeliacinį skundą atmesti, nes prašymas dėl BK 28 straipsnio taikymo yra nepagrįstas atsižvelgus į baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, teismų praktiką bei išaiškinimus. Taip pat pažymėjo, jog bausmė buvo paskirta pagal BK 54 straipsnio reikalavimus, teisingai paskirtos ir papildomos pareigos bei pasisakyta dėl civilinio ieškinio. Nukentėjusiojo A. M. atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti, nes jokios grėsmės iš nukentėjusiojo pusės nebuvo, be to, pats nuteistasis atėjo į nukentėjusiojo namus, išprovokavo konfliktą, o žinodamas, jog asmenys vartoja alkoholį, neturėjo aiškintis nei dėl pinigų, nei dėl kitų aplinkybių, juo labiau, kad kitą smūgį suduodant kieme, grėsmės jokios taip pat nebuvo, nes nukentėjusysis vos pastovėjo ant kojų. Taip pat prašo priteisti iš K. G. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo K. G. gynėjos advokatės V. Bradulskienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, išanalizavęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinęs kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog nuteistojo K. G. kaltės konstatavimui dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, duomenų pakanka, o jo atlikti smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį A. M. pagrįstai nepripažinti būtinąja gintimi. Skundžiamame nuosprendyje įrodymai išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė, aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais vadovaujamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai). Taip pat, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta tinkama, atliktų nusikalstamų veiksmų pavojingumą atitinkanti bausmė, teisingai išspręstas civilinių ieškinių klausimas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs kartu su bausme paskirtus įpareigojimus bei draudimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra iš dalies nepagrįstas, todėl keistinas.

Dėl K. G. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

7. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių – regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo netekimo ar kito sunkaus suluošinimo, susirgimo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba didelės dalies profesinio ar bendro darbingumo praradimo, arba nepataisomai subjauroto nukentėjusio asmens kūno. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

8. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais nustatyta, kad K. G., kilus tarpusavio konfliktui su į kiemą atėjusiu A. M. dėl galimai pavogtų jo (K. G.) motinai E. G. priklausančių pinigų, tyčia, ne mažiau kaip vieną kartą, kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. M. į veido sritį, dėl ko šiam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nors byloje apklaustų liudytojų parodymai išsiskiria dėl nuteistojo nukentėjusiajam suduoto smūgių kiekio, apeliaciniame skunde šios aplinkybės nėra ginčijamos, atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisakys bei vertins skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas, patvirtinančias vieną neabejotiną smūgį, suduotą nukentėjusiajam A. M. namų valdos kieme.

9. Skundžiamame nuosprendyje taip pat vertintos aplinkybės, jog prieš šį įvykį, tą pačią dieną, kaip nurodė nukentėjusysis bei liudytoju apklaustas M. K., K. G. buvo užėjęs į A. M. namo prieangį, kur jiems begeriant alų bei degtinę su patėviu A. G., kilusio žodinio konflikto tarp A. M. ir K. G. metu, nuteistasis nukentėjusiajam neva sudavė smūgį į veido kairę pusę. Vis tik, kaltinimas K. G. dėl nurodytų veiksmų nebuvo pareikštas, todėl jie galėtų būti aktualūs nebent vertinant nuteistojo tyčios kryptingumą, bei apeliaciniame skunde iškeltą savigynos ar nukentėjusiojo provokuojančio, rizikingo elgesio versiją. Kita vertus, tyrimas dėl tokių veiksmų nėra atliktas, atitinkamai jie negali būti vertinami, kaip neabejotinai įvykę, juo labiau, kad nuteistasis tokius veiksmus neigė. Esant nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme šie nuteistojo veiksmai nevertintini.

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis, kuriuo K. G. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl K. G. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų – įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų, nesuteikė išskirtinės reikšmės, ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

11. Įvertinus nuteistojo K. G. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos, nustatyta, kad jo parodymai, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nebuvo visiškai nuoseklūs. K. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai pripažino vieno smūgio nukentėjusiajam sudavimą, tačiau kitas konfliktinės situacijos aplinkybes nurodė vis skirtingai. Ikiteisminio tyrimo metu K. G. parodė, kad įvykio dieną A. M. su broliu M. atėjo į jo privatų, aptvertą kiemą, kai tuo metu pats K. G. buvo garaže. Pamatęs A. M., priėjo pasakyti, jog eitų pakalbėti su jo motina dėl nukentėjusiajam žinomų priežasčių. Priėjus prie A. M. bei stovint prieš jį mažesniu nei 1 m atstumu, šis pakėlė savo dėvimus marškinius ir iš už juosmens išsitraukė peilį. Po šio veiksmo K. G. dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veido sritį ir jis nukrito, o peilis nuo nukentėjusiojo rankos nukrito apie 30 cm atstumu. Priėjusi I. M. peilį pakėlė ir nuvaliusi megztiniu jį nusinešė. Kai atvyko policija ir greitoji medicinos pagalba, apie peilį nieko nesakė, nes manė, jog apie jį pasakys I. M., E. G., M. K., kuris įvykio metu stovėjo 2 metrų atstumu (t. 2, b. l. 35–38). Akistatos su A. M. metu, K. G. papildomai nurodė, kad iš pradžių paprašius nukentėjusiojo, jog jis nueitų pakalbėti su E. G., jis pasakė palaukti kol jam paduos kavos ir tuomet nueis. Po 5 min. dar kartą pakartojo savo žodžius eidamas link A. M., tačiau jis, sakydamas „atstok“, kažką traukėsi iš kelnių kišenės. Tai yra, K. G., viskam vykstant itin greitai, pamatė, jog A. M. kelia marškinėlius, kažką traukiasi iš kišenės, tad kumščiu sudavė į kairę veido pusę. Po šio smūgio nukentėjusiajam nugriuvus, jo dešinė ranka, kurioje buvo peilis, liko ištiesta, todėl užlipo ant šios rankos alkūnės, o kaire koja nuspyrė peilį iki 0,5 m atstumu. A. M. gulint ant žolės, M. K. pasakė I. M., kad ji paimtų peilį. Kuri jį pakėlusi, permetė per tvorą pas kaimynę. Taip pat K. G. nurodė A. M. prieangyje nesudavęs, „gal kada anksčiau ten jį mušiau“ (t. 1, b. l. 141–145). Akistatos su I. M. metu, K. G. papildomai paaiškino, kad A. M. rankose peilį jis pamatė tik tada, kai nukentėjusysis gulėjo ant žemės. K. G. teigimu, jis sudavė, nes nežinojo, ką A. M. išsitrauks, ir jautė grėsmę. Negali prisiminti, ar tuo metu buvo susijaudinęs (t. 1, b. l. 155–159). Akistatos su M. K. metu, K. G. nurodė, kad M. K. matė, kaip sudavė smūgį A. M., nes buvo 2 m atstumu. Patikslino, kad nukentėjusiajam smūgį sudavė, nes šis iš nugaros traukėsi kažkokį daiktą – ką traukėsi, nematė iki tol, kol po suduoto smūgio A. M. nukrito ir jo rankoje pamatė peilį (t. 1, b. l. 162–166). Akistatos su R. G. metu, K. G. patvirtino, kad būtent jis išspyrė iš nukentėjusiojo rankos peilį ir K. (M.) to padaryti negalėjo (t. 1, b. l. 148–152). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis K. G. papildomai nurodė, kad konflikto kieme metu, A. M. veidas buvo agresyvus, nuteistajam ėmė sakyti, jog „tau bus blogai“, todėl šiam užsikišus ranką už nugaros ir kažką pradėjus traukti iš po marškinėlių, po ko pastebėjo nukentėjusiojo rankoje peilį, nieko nelaukdamas dešine ranka trenkė A. M. į veidą. Prieš jam suduodant smūgį, A. M. rankose buvęs peilis prieš jį atstatytas nebuvo. K. G. nurodymu, viskas įvyko labai greitai, todėl dabar sunku susigaudyti, ar jis iš karto A. M. rankose pamatė peilį, nes tuo metu buvo susijaudinęs. Gyvendamas (duomenys neskelbtini) buvo patyręs pjautinį pilvo sužalojimą, todėl įvykio dieną pasireiškė savisaugos instinktas ir jis A. M. sudavė kontrolinį smūgį, kad šis „išsijungtų“ (t. 2, b. l. 155–156).

12. Apibendrinant matyti, kad K. G. parodymai skiriasi dėl nukentėjusiojo peilio pamatymo ir smūgio sudavimo momento. Pavyzdžiui, įtariamuoju apklaustas K. G., iš pradžių tvirtino, jog nukentėjusiajam smūgį sudavė po to, kai jis pasikėlė marškinėlius ir iš už juosmens išsitraukė peilį; vėlesnių procesinių veiksmų metu K. G. nurodė matęs, jog A. M. kažką traukėsi iš kišenės, o tai, jog A. M. rankose buvo būtent peilis, jis pamatė tik tada, kai nukentėjusysis gulėjo ant žemės. Teisiamojo posėdžio metu K. G. parodė, kad tik nukentėjusiajam užsikišus ranką už nugaros ir kažką pradėjus traukti iš po marškinėlių, pastebėjo jo rankoje peilį, dėl ko nieko nelaukęs sudavė smūgį kumščiu. Nuteistasis skirtingai apibūdino ir tarp jo bei nukentėjusiojo kilusio konflikto intensyvumą. Vienu metu teigė, kad gražiai paprašius A. M. nueiti pakalbėti su K. G. mama, šis iškart traukėsi peilį, vėliau nurodė, jog laukė, kol nukentėjusysis nueis pas jo motiną apie 5 min. Šie neatitikimai, o tai pat ir nuteistojo parodymų patikimumas vertintini kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

13. A. M. teismo posėdyje parodė, kad K. G. kieme sudavė jam į veidą. Buvo su savimi pasiėmęs peiliuką, nes turėjo papjaustyti pagaliukų pomidorams parišti, juo K. G. negrasino. Į kiemą atėjo, nes norėjo pas brolį išgerti kavos. K. G. jį pamatė ir trenkė kumščiu, kažką rėkavo. Nuo smūgio jis buvo nukritęs ant žemės, praradęs sąmonę. Mano, kad peiliukas galėjo iškristi iš kišenės, kai parkrito. Pripažino, kad tą dieną pats buvo smarkiai neblaivus, tačiau esmines aplinkybes atsimena. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. davė analogiškus parodymus, išskyrus tai, jog po suduoto smūgio jis iš karto pakilo nuo žemės (1 t., b. l. 46-49).

14. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad atvykę policijos pareigūnai nustatė, jog nukentėjusysis A. M. buvo neblaivus – jam nustatytas 2,66 promilių neblaivumas (t. 1, b. l. 37). Vis tik asmens neblaivumas įvykio metu savaime nesuponuoja jo negalėjimo prisiminti įvykio aplinkybių bei parodymų nepatikimumo, ypač jei jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas vertino ne tik nukentėjusiojo, bet ir nuteistojo, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, taip užtikrinant visų byloje esančių įrodymų visapusišką ir nešališką įvertinimą.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas M. K., patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad galimai 2024 m. birželio 6 d., kai buvo kambaryje, kuriame gamino kavą, žiūrėdamas per langą, pamatė, kaip K. G., užsipuolęs jo brolį, jam kelis kartus trenkė į veidą. Ką K. G. tuo metu sakė bei kodėl taip pasielgė, negirdėjo, tik būdamas lauke, pamatė, kad brolis guli ant žemės. Peilį brolio rankose pamatė tik po to, kai šis po suduotų smūgių jau buvo pargriuvęs ant žemės (t. 3, b. l. 3–4). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad galimai 2024 m. birželio 6 d. ji su kaimyne R. G. buvo kieme ir kalbėjosi, kai pamatė ateinančius savo sūnus – M. K. ir A. M., kurie abu buvo neblaivūs, eidami svirduliavo. M. K. jai pasakė, jog atėjo atsigerti kavos, tačiau juos pamatęs K. G. pradėjo rėkauti priekaištaudamas, kodėl jie vaikšto po jo namų valdos kiemą. A. M. atsakius „Ką, aš pas mamą negaliu užeiti?“, prasidėjo konfliktas, kilo muštynės, kurias pirmas pradėjo K. G.. Jis du kartus trenkė jos sūnui į veidą, kuris nuo suduotų smūgių nugriuvo ant žemės. Po pirmo sūnui suduoto smūgio, ji jo rankose jokio peilio nematė, pamatė tik po to, kai sūnus po antro smūgio kėlėsi nuo žemės, tačiau, kaip jį išsitraukė, nematė. Jos teigimu, A. M. tądien buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (t. 2, b. l. 158). Liudytoja R. G. apklausta teisiamojo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad įvykio dieną matėsi, jog M. K. ir A. M. yra gerokai išgėrę. Atėjusius brolius pamatė prie garažo buvęs K. G., kuris šūktelėjo A. M. „Eik tu pas mano mamą, laikas tau baigėsi“, o po to priėjo prie jų, pakartojo savo žodžius. A. M. niekur nėjo ir atsakydamas K. G. „pasiuntė ant kelių raidžių“. Kilus konfliktui, K. G. trenkė A. M. į veidą, kuris nuo suduoto smūgio pargriuvo ant žemės. A. M. iš karto bandė keltis, tačiau nepavykus dar kartą nugriuvo, o paskui kai atsikėlė, jam dar kartą smūgiavo į veidą, dėl ko jis vėl pargriuvo ant žemės. Liudytojos teigimu, ji tik po suduoto antro smūgio A. M. rankoje pamatė nedidelį peilį, su kuriuo jis, svirduliuodamas į šonus, pakėlęs ranką, pradėjo mosikuotis ore – vėliau matė kaip peilį iš ant žemės pargriuvusio A. M. rankų ištraukė šalia buvusi I. M., kuri jį išmetė per tvorą, į kitą namų valdos kiemą (t. 2, b. l. 157–158).

16. Taigi, aptarti baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai sutartinai liudija faktą, kad K. G. savo namų kieme sudavė smūgį A. M. į veidą. Byloje esanti 2024 m. rugpjūčio 5 d. specialisto išvada patvirtina, kad tokiu būdu A. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, atitinkamai, tokie K. G. veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Vis tik, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir savo apeliaciniame skunde nuteistasis kelia būtinosios ginties versiją, t. y. tvirtina, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. M. panaudojo gindamasis nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi į nuteistąjį, nes konflikto metu jo rankose matė peilį. Atsižvelgiant į tai, aptariamo įvykio aplinkybės vertintinos būtinosios ginties (ne)taikymo kontekste.

Žemesnės instancijos teismas

17. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygos yra sekančios: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).

18. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, K. G. namų valdos kieme buvusios ir visą konfliktą mačiusios blaivios liudytojos I. M. bei R. G., taip pat ir M. K., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė matę kaip nukentėjusiajam A. M. sudavė K. G.. Nors skunde nurodoma, kad K. G. konfliktinės situacijos neišprovokavo, nes agresyvus į kiemą atėjo būtent A. M., kuris grasino, jog nuteistajam bus blogai, vartojo necenzūrinius žodžius, o liudytoja R. G. parodė, kad A. M. iš tiesų K. G. „pasiuntė ant trijų raidžių“, tačiau ši liudytoja taip pat parodė ir tai, kad pirmasis konfliktą provokavo nuteistasis, o sūnus į kiemą atėjo tik atsigerti kavos. Apie tai, kad konfliktą iniciavo būtent K. G., parodė ir liudytojai M. K. ir I. M., t. y. kad pamatęs ateinančius brolius, nuteistasis pradėjo rėkauti priekaištaudamas, kodėl jie vaikšto po jo namų valdos kiemą. Liudytojai M. K., R. G. ir I. M. sutartinai patvirtino ir tai, kad peilį nukentėjusiojo A. M. rankose pamatė jau po jam suduoto smūgio į veidą. Nurodytos aplinkybės paneigia nuteistojo iškeltą versiją, kad jis nukentėjusiajam sudavė būtinosios ginties sąlygomis. Iš liudytojų parodymų akivaizdu, kad prieš suduodant smūgį jokios realios grėsmės, nuo kurios būtų būtina gintis, suduodant smūgį kumščiu į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, nebuvo, A. M. iki smūgio sudavimo jokio realaus pavojaus nei K. G., nei kieno kito sveikatai nekėlė.

19. Iš baudžiamojoje byloje esančio 2024 m. liepos 4 d. pareigūnų „BODY“ kūno kameromis nufilmuoto vaizdo įrašo ir tos pačios dienos kitų objektų apžiūros protokolo, kuriame užfiksuotos aplinkybės peržiūrėjus aptariamą įrašą, policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų, matyti, jog įvykio vietoje pats nuteistasis K. G. savo smūgio sudavimo priežastimi nurodė tai, kad nukentėjusysis vaikšto po jo namų kiemą, nurodė, jog „čia negalima vaikščioti, čia yra nuosavybė, jam buvo pasakyta, privati nuosavybė“, „jie geria, gąsdina vaikus, rėkauja, neklauso, tai ką su jais daryti“, „jiems žodžiais nedaeina, ar jiems aiškini ar ne, jie nesupranta“ (t. 1, b. l. 34, 39, 115 – 117). Tai atskleidžia, jog iš karto po įvykio nuteistasis nevertino, kad jam iš nukentėjusiojo pusės būtų kilusi grėsmė, nuo kurios jis turėtų ginti pavartodamas fizinį smurtą. Priešingai, jis piktinosi, kad nukentėjusysis vaikšto po jo kiemą, kas ir buvo smurtavimo priežastimi. Tokia išvada atitinka ir liudytojų parodymus.

20. Pastebėtina, kad būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018). Atsižvelgiant į tai, nei anot K. G. iš ankstesnio A. M. veiksmų pobūdžio žinomas šio pavojingumas ir neadekvatumas, nei ankstesnis nuteistojo nurodomas sužalojimas nesudaro pagrindo būtinajai ginčiai. Apibendrinant sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nesusidarė būtinajai ginčiai būdinga situacija, kadangi pavojingas kėsinimasis nebuvo nustatytas. Pagrindo taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas nėra.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 6, 9 ir 10 punktuose

21. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tuomet, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-153-511/2020). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-153-511/2020). BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tuomet, jei veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą. Baudžiamoji atsakomybė už būtinosios ginties ribų peržengimą gali atsirasti tik tada, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, kai tiesiogine tyčia užpuolikas yra nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata.

22. BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė taikoma tuomet, kai veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Tokiu atveju būtina nustatyti du momentus: 1) neteisėtus nukentėjusiojo asmens veiksmus prieš kaltininką; 2) kaltininko didelį susijaudinimą, kurį sukelia neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Be to, ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, jeigu kaltininko nusikalstami veiksmai seka iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto poelgio kaip greitas atsakas į tai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21/2011, 2K-377/2011, 2K-538-788/2015).

23. Įvertinęs byloje esančius įrodymus apie tarp K. G. ir A. M. vykusio konflikto eigą, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia nuteistojo atžvilgiu nei vienos iš išvardintų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nustatyta, kad K. G., pirmasis pradėjo konfliktą su į jo namų valdos kiemą atėjusiu neblaiviu nukentėjusiuoju A. M., šį užsipuolė, tyčia su kumščiu smogdamas nukentėjusiajam A. M. į veido sritį. Tuo tarpu nukentėjusiojo elgesys nebuvo sąmoningai nukreiptas į tai, kad nuteistasis K. G. prieš jį pavartotų fizinį smurtą, baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie pavojingus, iš esmės prieštaraujančius moralės normoms ar kitokius provokuojančius K. G. atžvilgiu atliktus nukentėjusiojo A. M. veiksmus, kurie skatintų nuteistąjį prieš jį smurtauti. Tokios aplinkybės, kaip tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilęs žodinis konfliktas, sprendžiamas aktyviais smurtiniais nuteistojo veiksmais, niekaip negali būti laikomos provokuojamu ar rizikingu nukentėjusiojo elgesiu. Sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą nebuvo nustatyta ir tai, kad K. G. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, atitinkamai jo veiksmai negali būti vertinami ir kaip būtinosios ginties ribų peržengimas, t. y. nesant būtinosios ginties situacijos, nėra ir būtinosios ginties ribų peržengimo aplinkybių.

24. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamosios bylos medžiaga niekaip nepatvirtina, jog K. G. jam inkriminuotą veiką būtų padaręs dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, ar kad K. G. susijaudinimas įvykio metu būtų buvęs tiek didelis, kad pasiektų fiziologinio afekto laipsnį. Nagrinėjamu atveju įvykio diena jokie neteisėti nukentėjusiojo veiksmai nuteistojo atžvilgiu nenustatyti. Tuo tarpu vien tai, jog A. M. yra pripažintas kaltu dėl vagystės iš nuteistojo motinos ir teismo priteistos turtinės žalos dar nėra atlyginęs, laiko atžvilgiu negali būti siejama su neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais nagrinėjamo įvykio dieną. Akivaizdu, jog vagystė įvyko daug anksčiau, nei A. M. pasirodė K. G. kieme, todėl ši aplinkybė – nukentėjusiojo pasirodymas – negalėjo nuteistojo didelio susijaudinimo BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme.

Dėl bausmės

25. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisingumo vykdymas yra pagrindinė teismo funkcija, o teisingo nubaudimo sąlyga yra teismo galimybė paskirti kaltam asmeniui teisingą bausmę. Iš baudžiamojo įstatymo nuostatų matyti, kad dėl tam tikrų nusikaltimų specialiosios dalies sankcijos, tame tarpe ir veikos, už kurias apeliantas nuteistas, numato kelių rūšių bausmes, kurios yra alternatyvios. Taigi tokiu būdu įstatymų leidėjas, sankcijoje numatydamas kelias alternatyvas bausmes, palieka teismui galimybę tinkamai individualizuoti bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

26. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

27. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019).

28. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės – laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 3 metų. Pirmosios instancijos teismas K. G. už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrė 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, paskirtos bausmės atlikimo metu K. G. įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą programos užsiėmimų kursą, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios bei uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju A. M. ir vartoti alkoholį.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. G. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, tiek į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skundžiamame nuosprendyje įvertinta, kad K. G. padarė tyčinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Padarytu tyčiniu nusikaltimu atsiradusios pasekmės iki šiol nėra pašalintos, t. y. nusikaltimu padaryta tiesioginė žala nukentėjusiajam ir netiesioginė žala valstybei dėl patirtų nukentėjusiojo gydymo išlaidų. K. G. anksčiau teistas penkis kartus, tačiau visi teistumai išnykę (t. 2, b. l. 6–14). Pagal Administracinių nusižengimų registro išrašą apie asmeniui registruotus administraciniu nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, nuteistasis du kartus baustas administracine tvarka už nežymų sveikatos sutrikdymą ir turto sugadinimą nulėmusį Kelių eismo taisyklių pažeidimą bei neypatingojo statinio savavališkas rekonstravimą (t. 2, b. l. 15–18). Skundžiamame nuosprendyje taip pat įvertinta, jog šiuo metu nuteistasis, kaip teismo paskirtas globėjas, vykdo savo neveiksnios garbaus amžiaus motinos globos funkcijas. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „SODRA“ duomenimis, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) yra draudžiamas valstybės lėšomis kaip asmuo, slaugantis neįgalų asmenį (t. 2, b. l. 19–20). Atsižvelgiant į išdėstytą, nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertinta aplinkybė, jog K. G. slaugo neįgalų, neveiksnų asmenį.

30. Be jau aptartų duomenų, faktą dėl motinos slaugos patvirtina ir baudžiamojoje byloje esanti (duomenys neskelbtini) sprendimo kopija (t. 2, b. l. 142–151), taip pat iš (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) gimimo išrašo kopijos matyti, kad nuteistasis turi nepilnametį sūnų (t. 2, b. l. 141). Įvertinęs visas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog švelniausia sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas – K. G. buvo parinkta netinkamai. Be to, nors paskirtos bausmės trukmė nustatyta didesnė negu šios rūšies bausmės minimumas, įvertinus padarytą nusikalstamą veiką, jos padarymo aplinkybes, K. G. asmenybę charakterizuojančius duomenis, nustatytas bausmės terminas nelaikytinas aiškiai per griežtu ar neatitinkančiu teisingumo ir protingumo principų reikalavimų. Paskirtos bausmės dydžio sumažinimas, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo K. G. veiksmams, dėl ko ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Juo labiau, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį poreikį išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

31. Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu K. G. buvo paskirti įpareigojimai bei draudimai –paskirtos bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą programos užsiėmimų kursą, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios bei draudimai bendrauti su nukentėjusiuoju A. M. ir vartoti alkoholį. Vis tik, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl yra skiriami būtent šie įpareigojimai ar draudimai, todėl dėl jų pasisakytina plačiau.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis padarė tyčinę smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam paskyrė įpareigojimus dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą programos užsiėmimų kursą; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios. Nors nuteistojo nusikalstama veika buvo atsitiktinė, o ne iš anksto suplanuota, tačiau šios aplinkybės nepaneigia smurtinio nusikalstamos veikos pobūdžio, juo labiau, šio paskirto įpareigojimo pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų įpareigojimų vykdymas padės nuteistajam dar kartą kritiškai įvertinti savo teisei priešingų veiksmų padarinius ir keisti savo elgesį tinkama linkme, sumažins pakartotinio analogiško nusikalstamo elgesio riziką. Apygardos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteistajam K. G. paskirti draudimą bendrauti su nukentėjusiuoju A. M.. Įvertinus tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo susiklosčiusius konfliktinius santykius, kurie ir nulėmė nagrinėjamo įvyko metu pavartotus smurtinius veiksmus, siekiant užkirsti galimybę analogiškos situacijos pasikartojimui, nuteistajam draudimas bendrauti su nukentėjusiuoju buvo paskirtas pagrįstai.

33. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad įpareigojimas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, taip pat draudimas vartoti alkoholį, K. G. buvo paskirti nepagrįstai. Kaip jau buvo ne kartą nurodyta, K. G. yra teismo sprendimu pripažintas neveiksnios savo mamos – E. G. – globėju. Baudžiamosios bylos duomenys taip pat patvirtina, kad E. G. yra (duomenys neskelbtini) metai, ji yra neįgali, turi (duomenys neskelbtini) negalią, jai neterminuotam laikotarpiui nustatytas (duomenys neskelbtini) lygio specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Apeliaciniame skunde K. G. nurodo, kad mamą turi prižiūrėti nuolat, jai reikia padėti nueiti iki tualeto, paduoti maistą ir pavalgydinti bei atlikti kitus darbus. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo paskirtas BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytas įpareigojimas nuteistajam gali būti sunkiai įgyvendinamas, be to ir netikslingas, kadangi iš esmės ta pačia veikla jis užsiima kiekvieną dieną prižiūrėdamas savo neįgalią motiną. Be to, byloje nėra nustatyta, kad nusikalstamą veiką K. G. būtų padaręs apsvaigęs nuo alkoholio ar juo piktnaudžiautų. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nustatė K. G. blaivumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismas keistinas. K. G. paskirtas draudimas vartoti alkoholį ir įpareigojimas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis šalintini kaip nepagrįsti ir pertekliniai.

Dėl civilinių ieškinių

34. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

35. Skundžiamu nuosprendžiu yra visiškai patenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis (t. 1, b. l. 106–114) ieškinys dėl 1 534,07 EUR turtinės žalos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio šioje dalyje visiško įvykdymo priteisimo bei iš dalies patenkintas nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys (t. 2, b. l. 125–132) tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo K. G. nukentėjusiojo A. M. naudai priteista 3 500 EUR neturtinės žalos atlyginimo. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu dalyje dėl civilinių ieškinių – prašoma šioje dalyje panaikinti skundžiamą nuosprendį arba sumažinti civiliniu ieškiniu priteistą atlyginti žalą nukentėjusiojo atžvilgiu. Vis tik, nors apeliaciniame skunde pateikiami argumentai yra susiję tik su nukentėjusiojo A. M. civiliniu ieškiniu, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į plačiausias apeliacinio skundo ribas, pasisako dėl abiejų civilinių ieškinių.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

36. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 2 dalis). Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.283 straipsnio 1 dalis). CK 6.290 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo (CK 6.290 straipsnio 3 dalis).

37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl nuteistojo K. G. veiksmų nukentėjusysis A. M. patyrė sužalojimus, dėl kurių buvo gydomas sveikatos priežiūros įstaigoje Privalomojo socialinio draudimo fondo biudžeto lėšomis – Vilniaus teritorinė ligonių kasa kartu su civiliniu ieškiniu dėl 1 543,07 EUR turtinės žalos, susijusios su nukentėjusiojo gydymu, pateikė patirtą žalą patvirtinantį 2024 m. liepos 4 d. Gydymo paslaugų apskaitos išrašą (t. 1, b. l. 109). Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija, sutikdama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, sprendžia, kad šios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su nuteistojo K. G. nusikalstamais veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Vilniaus teritorinės ligonių kasos reikalavimą priteisti patirtą turtinę žalą.

38. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o CK 6.210 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad procesinės palūkanos yra priteisiamos ir bylose, kai žala kyla iš delikto. Tokiu atveju civilinis ieškovas turi teisę reikalauti procesinių palūkanų nuo teismo sprendimo, nustatančio konkretų nusikalstama veika padarytos žalos dydį, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse ir baudžiamosiose bylose Nr. 3K-7-144/2014, 2K-4-699/2015, 2K-352-976/2018, 2K-P-75-788/2019). Įvertinus tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai iš nuteistojo K. G. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas, skaičiuojant jas nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuosprendžio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

39. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad K. G. turtinė padėtis yra sunki dėl negalėjimo dirbti, nes prižiūri neįgalią ir neveiksnią mamą, išlaiko ir teikia materialinį išlaikymą nepilnamečiui sūnui, todėl priteistą atlyginti neturtinę žalą nebūtų jokios galimybės realiai atlyginti. Be to, E. G. buvo susitaupiusi 13 000 EUR, tačiau A. M. juos pavogė – nukentėjusysis buvo pripažintas kaltu įvykdęs vagystę E. G. atžvilgiu, pavagiant 13 000 EUR, tačiau iki šiol jai neatlygino priteistos turtinės ir 1 000 EUR neturtinės žalos. Gynėjos teigimu, šiuo metu K. G. mamai tenka pragyventi iš jos gaunamų senatvės pensijos ir kitų išmokų, o ir nuteistasis privalo dar jai padėti, nes gaunamų pajamų nepakanka jos priežiūrai. Tuo tarpu A. M., pavogęs 13 000 EUR, papildomai gaus 3 500 EUR, taip pagerindamas savo turtinę padėtį ir galėdamas toliau piktnaudžiauti alkoholiu.

40. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Aptariamo straipsnio antrojoje dalyje, be kita ko, nurodyti ir kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252-697/2020, 2K-227-697/2022). Teismų praktikoje pripažįstama, kad absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju vienas esminių neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijų yra veikos padariniai. Vis tik, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitų ignoruoti – kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, atitinkantį situaciją neturtinės žalos atlyginimo dydį. Svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kaip įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-140/2012, 2K-227-697/2022).

41. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad neturtinė žala nukentėjusiajam A. M. yra padaryta dėl nuteistojo K. G. nusikalstamų veiksmų, todėl dėl jo pareigos atlyginti šią žalą teisėjų kolegijai abejonių nekyla. Iš skundžiamo Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. kovo 21 d. nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas A. M. neturtinės žalos dydį, įvertino tai, jog įvykio dieną pagal pranešimą atvykusiai Greitosios medicinos pagalbos brigadai ((duomenys neskelbtini)) atlikus pirminę nukentėjusiojo asmens medicininę apžiūrą, kurios metu buvo įtartas žandikaulio lūžis, Greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo išgabentas į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“. Šioje gydymo įstaigoje po papildomos gydytojų apžiūros nukentėjusysis A. M. tolimesniam gydymui buvo hospitalizuotas ir stacionariai gydomas (duomenys neskelbtini) skyriuje laikotarpyje nuo 2024 m. birželio 6 d. iki 2024 m. birželio 14 d. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (t. 1, b. l. 35–36, 93–100). Nukentėjusiojo A. M. civiliniame ieškinyje taip pat buvo nurodyta, kad dėl K. G. veiksmais padarytų sužalojimų patyrė didelę dvasinę traumą, gilų emocinį šoką, stiprius išgyvenimus, didelius nepatogumus. Tai yra, pagal gydytojo rekomendacijos privalėjo po operacijos 2-3 mėnesius vartoti tik skystą ir trintą maistą, dėl ko buvo priverstas kelis kartus per diena trinti maistą. Taip pat du mėnesius negalėjo dirbti fizinio darbo, nes jautė skausmą veido srityje bei galvos svaigimą, be to, skausmą jaučia iki šiol kai keičiasi oras bei negali ilgai dirbti pasilenkęs, nes ima svaigti galva. Tuo tarpu nors K. G. yra jo kaimynas, tačiau jis po nusikalstamais veiksmais padaryto sužalojimo neatsiprašė, nesidomėjo, kaip nukentėjusysis jaučiasi, nesitarė dėl žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 125–128). Teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad šiuo metu išsižioti gali, tačiau pilnai kramtyti su kaire puse negali (t. 1, b. l. 156–157).

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, tinkamai atsižvelgė į K. G. tyčiniais smurtiniais veiksmais atsiradusias pasekmes ir jų įtaką nukentėjusiajam A. M.. Nagrinėjamu atveju dar kartą įvertintina, kad nuteistasis tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. M. sveikatą, tačiau, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, objektyvių duomenų apie liekamuosius reiškinius byloje nėra. Baudžiamosios bylos duomenimis, nukentėjusysis yra pilnametis asmuo, kuris, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SODRA) duomenimis, jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos metu maždaug pusmetį nedirbo ir gavo išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus, nuo 2024 m. rugsėjo 13 d. iki 2024 m. gruodžio 6 d. dirbo UAB „A.“, o šiuo metu (nuo 2025 m. sausio 29 d.) tęsia darbinius santykius UAB „B.“. Atitinkamai pažymėtina, jog, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino ir K. G. turtinę padėtį, kad jis niekur nedirba, teismo sprendimu yra pripažintas mamos E. G. globėju, be kita ko, teikia materialinį išlaikymą nepilnamečiui sūnui. Tuo tarpu nuteistojo K. G. gynėjos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog E. G. buvo susitaupiusi 13 000 EUR, tačiau A. M. juos pavogė, dėl ko buvo pripažintas kaltu, neturi įtakos sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio nagrinėjamu atveju, t. y. dėl K. G. nusikalstamus veiksmais nukentėjusiajam A. M. padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

43. Kaip minėta, svarbus elementas nustatant asmeniui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, yra ir analogiškose bylose suformuota teismų praktika. Atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir apygardos teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį nesunkaus sveiktos sutrikdymo bylose (BK 138 straipsnio 1 dalis) negalima daryti išvados, kad nagrinėjamoje byloje priteista 3 500 EUR dydžio suma neturtinei žalai atlyginti reikšmingai skiriasi nuo įprastai tokio pobūdžio bylose priteisiamų sumų. Pastebėtina, kad mažiausia (1 000-1 500 EUR) neturtinė žala priteisiama dažniausiai tada, kai nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nėra susiję su kaulų lūžiais (Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-415-813/2021) arba konstatuojami ne veido kaulų lūžiai, dėl kurių neprireikė stacionarinio ar specifinio gydymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-697/2022, Vilniaus apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-524-908/2021, 1A-37-843/2022). 3 000-4 000 EUR dydžio neturtinė žala priteisiama tada, kai nustatomi veido kaulo lūžiai ar kiti sužalojimai, pareikalavę operacinio ar stacionaraus gydymo, arba kai neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai ar išliekantys visam sužalotojo gyvenimui (Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-82-354/2021, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-666-594/2021, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-15-361/2022) (Šiaulių apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-18-744/2023, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-63-1036/2024, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-20-574/2024).

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes bei tai, kad nukentėjusiajam A. M. dėl nuteistojo K. G. smurtinių veiksmų buvo konstatuotas apatinio žandikaulio pakrumplio srities lūžis kairėje, t. y. padarytas sužalojimas realiai apsunkino nukentėjusiojo kasdienybę, taip pat atsižvelgusi į nuteistojo turtinę padėtį, o taip pat aukščiau paminėtą teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam A. M. padarytos neturtinės žalos dydį, pakankamai įvertino paminėtas nusikalstamos veikos pasekmes bei formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose ir nustatė pagrįstą, t. y. 3 500 EUR, nukentėjusiosios dėl nusikaltimo patirtos neturtinės žalos dydį.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme

45. Vilniaus apygardos teisme dėl patirtų išlaidų gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. rugpjūčio 29 d. pirminė pažyma Nr. APD-2025-09410, kurioje nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam A. M. pagal 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. ATS-2025-16111 valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 254,17 EUR.

46. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nukentėjusiajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Sprendžiant šį klausimą taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėjama byla ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016), ar prašoma priteisti suma yra reali, pagrįsta ir ne per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548/2014, 2K-373-976/2018 ir kt.).

47. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo K. G. gynėjos apeliacinį skundą. Įvertinus tai, kad nukentėjusiojo dalyvavimas, pasitelkiant atstovą, apeliaciniame procese yra viena iš nukentėjusiojo savo teisių gynimo procese formų, o nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas dalyje dėl nuteistojo atsakomybę šalinančios aplinkybės, numatytos BK 28 straipsnį, yra atmetamas, laikytina, kad nukentėjusysis turi teisę į minėtų išlaidų (ar jų dalies) atlyginimą. Vis tik, kaip buvo nustatyta, nuteistasis K. G. šiuo metu nedirba, (duomenys neskelbtini) priimto sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu yra paskirtas savo neveiksnios motinos E. G. globėju, teikia materialinį išlaikymą savo nepilnamečiui sūnui, o skundžiamu nuosprendžiu jam yra priteista nemaža suma neturtinės žalos atlyginimo, todėl laikytina, jog prašomos priteisti proceso išlaidos yra nesuderinamos su proporcingumo principu. Dėl nurodytų aplinkybių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinamas ir iš nuteistojo K. G. valstybės naudai nepriteistina 254,17 EUR proceso išlaidų, patirtų baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Tenkinti iš dalies nuteistojo K. G. gynėjos advokatės Virginijos Bradulskienės apeliacinį skundą.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. kovo 21 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti K. G. paskirtą įpareigojimą per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei draudimą vartoti alkoholį.a

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš K. G. valstybės naudai 254,17 EUR proceso išlaidų, patirtų baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Giedrė TelksnienėEglė VenckienėPaulius Veršekys