Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bendraatsakovės, atsakovo bankrutavusios J. D. individualios įmonės turgus „Marmantas“ savininkės, J. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties, kuria panaikintas areštas atsakovui priklausančiam nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Kauno keliai“, Haroldo D. B., R. G., V. M., D. L., A. Š., V. V., D. K., Z. D., G. A., A. Š., G. J., J. R., K. R., J. G., V. Š., A. A., B. Č., L. R., V. Z., J. Š., J. J. ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytam atsakovui,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi J. D. individualiai įmonei turgus „Marmantas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Baklis“. Minėta nutartimi atsakovo nekilnojamam ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui buvo pritaikytas areštas, kuris galiojo iki nutarties, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dienos. Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis įsiteisėjo 2010 m. vasario 4 d.

Nagrinėjant atsakovo bankroto bylą, teisme buvo gautas bankroto administratoriaus UAB „Baklis“ įgalioto asmens prašymas panaikinti areštą nekilnojamam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris priklauso J. D. bankrutavusiai individualiai įmonei turgus „Marmantas“.

Administratoriaus įgalioto asmens prašyme nurodoma, kad Kauno miesto Policijos Komisariatas buvo iškėlęs baudžiamąją bylą J. D. pagal BK 183 straipsnio 2 dalis (svetimo turto pasisavinimas), dėl ko 2003 m. balandžio 10 d. pranešimu Nr. 35821 pritaikytas areštas J. D. individualios įmonės turgus „Marmantas“ priklausančiam turtui. Areštas turtui buvo pritaikytas ir pagal 2002 m. lapkričio 18 d. teismo antstolių kontoros pranešimą Nr. 24501.

2006 m. sausio 31 d. nuosprendžiu J. D. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje. Nuosprendyje išvardintų nukentėjusių asmenų, civilinių ieškovų, ieškinių užtikrinimui buvo paliktas galioti J. D. turto areštas. Dėl atsakovo ir jo savininko turtui taikomų disponavimo apribojimų, bankroto administratorius neturi galimybių tinkamai vykdyti bankroto procedūrų ir disponuoti atsakovo turtu, todėl buvo prašoma panaikinti taikomus disponavimo suvaržymus atsakovo vardu registruotam turtui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 10 d. nutartimi atsakovo J. D. bankrutavusios individualios įmonės turgus „Marmantas“ bankroto administratoriaus prašymą tenkino - panaikino areštą, taikomą nekilnojamam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Teismas sprendė, jog tam, kad įmonės administratorius galėtų vykdyti bankroto procedūras, būtina panaikinti areštą bankrutuojančios įmonės nekilnojamam turtui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu bendraatsakovė J. D., atsakovo bankrutavusios J. D. individualios įmonės turgus „Marmantas“ savininkė, prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti areštą atsakovo turtui.

Bendraatsakovės teigimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, kadangi bankroto administratoriaus veiksmai, kuriais buvo kreiptasi į atsakovo bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu panaikinti atsakovo turtui taikomas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ne tik J. D. ir jos individualios įmonės, bet ir įmonės kreditorių teises ir interesus. Skundu teigiama, jog bankroto administratorius kreipėsi dėl arešto atsakovo turtui panaikinimo po to, kai turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo perleistas be varžytinių ir už mažesnę nei rinkos vertę.

J. D. 2014 m. spalio 21 d., 2014 m. lapkričio 13 d., 2014 m. lapkričio 19 d. pateikė papildomus procesinius dokumentus, kartu su priedais, kuriuos buvo prašoma priimti ir vertinti kartu su atskiruoju skundu.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovo bankroto administratoriaus UAB „Baklis“ įgaliotas asmuo prašo palikti 2014 m. liepos 10 d. Kauno apygardos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovo atstovo teigimu, skundžiama teismo nutartis teisėta, užtikrinanti galimybę administratoriui disponuoti įmonės turtu ir tenkinti kreditorių reikalavimus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl papildomų procesinių dokumentų ir naujų įrodymų priėmimo

Nustatyta, jog pagal J. D. 2014 m. rugsėjo 8 d. Kauno apygardos teismui pateiktą prašymą dėl 2014 m. liepos 10 d. nutarties panaikinimo, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino atskiruoju skundu, Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. spalio 16 d. buvo pradėta civilinė byla Nr. 2-2013/2014, jos nagrinėjimo teisme posėdis paskirtas – 2014 m. lapkričio 13 d.

2014 m. spalio 21 d. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas J. D. papildomas procesinis dokumentas su priedais, teikiamas prie 2014 m. rugsėjo 8 d. atskirojo skundo. 2014 m. lapkričio 13 d., t. y. bylos nagrinėjimo teismo posėdyje dieną, bei 2014 m. lapkričio 19 d., t. y. bylą išnagrinėjus iš esmės ir atidėjus teismo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą, buvo gauti papildomi prašymai kartu su naujais įrodymais.

J. D., grįsdama savo prašymą priimti 2014 m. spalio 21 d. papildomai pateiktą prašymą ir įrodymus, teigė, jog jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes atsakovo savininkei 2014 m. rugsėjo 8 d. pateikus pirmosios instancijos teismui prašymą dėl 2014 m. liepos 10 d. nutarties panaikinimo, ji nesitikėjo, jog jis bus priimtas (J. D. manymu, 2014 m. rugsėjo 8 d, prašymas neatitiko atskirajam skundui įstatymu keliamų reikalavimų, ji tikėjosi jog teismas nustatys pareiškėjai terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti), dėl to ji ir nepateikė tiek detalaus prašymo dėl skundžiamos nutarties panaikinimo, tiek ir įrodymų, pagrindžiančių atskirajame skunde ir jį papildančiame procesiniame dokumente, dėstomų argumentų pirmosios instancijos teismui.

2014 m. lapkričio 13 d. ir 2014 m. lapkričio 19 d. prašymų pateikimą J. D. grindė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, nustatytomis nagrinėjant Kauno apylinkės teisme civilines bylas Nr. 2-640-285/2014 ir Nr. 2-25234-199/2014, kurios pareiškėjos manymu, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.

Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas, ar yra pagrindas priimti naujai pateikiamus procesinius dokumentus ir įrodymus, pažymi, jog CPK 42 straipsnio 5 dalis įpareigoja bylos šalis joms suteiktomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, veikti siekiant greito ir teisingo bylos išnagrinėjimo, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus ir kitomis joms suteiktomis teisėmis naudotis atsakingai. J. D. elgesys, kuomet ji sąmoningai teikė teismui tikslintiną procesinį dokumentą, tikėdamasi, jog bus nustatytas terminas trūkumams pašalinti, kartu su juo nenurodė visų aplinkybių, kurios, jos manymu, turėtų būti vertinamos sprendžiant 2014 m. liepos 10 d. nutarties teisėtumą, nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, teikė bylą nagrinėjančiam teismui procesinius dokumentus tą pačią kaip ir bylos nagrinėjimo dieną bei po to, kai byla teisme buvo išnagrinėta, nesuderinamas su sąžiningu naudojimusi procesinėmis teisėmis ir į tai atsižvelgtina vertinant pateiktus prašymus.

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantė pripažįsta, jog 2014 m. spalio 21 d. naujai apeliacinės instancijos teismui teikiamais dokumentais ji disponavo ir teikdama teismui atskirąjį skundą, tačiau jų kartu nepateikė, taip pažeisdama jai, kaip bylos šaliai, nustatytą pareigą laiku pateikti įrodymus. 2014 m. lapkričio 13 d. ir 2014 m. lapkričio 19 d. pateiktais naujais dokumentais pareiškėja įrodinėja netinkamą žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimą, kuris, jos teigimu, papildomai pagrindžia netinkamus bankroto administratoriaus veiksmus, administruojant atsakovo turtą. Teismo vertinimu, šie duomenys nesusiję su nagrinėjama byla, todėl jų ir įrodymų pateiktų kartu su 2014 m. spalio 21 d. prašymu, kaip neturinčių įrodomosios reikšmės byloje vertinamo klausimo nagrinėjimui ir pateiktų praleidus įstatymu nustatytus terminus, apeliacinės instancijos teismas nepriima ir nevertina kartu su kita bylos medžiaga. Pažymėtina ir tai, jog 2014 m. lapkričio 19 d. teisme gauti dokumentai, pateikti po bylos išnagrinėjimo, todėl juos atsisakytina priimti ir CPK 251 straipsnio pagrindu.

Nepriimami ir kartu su pateiktu atskiruoju skundu nevertinami 2014 m. spalio 21 d. bei 2014 m. lapkričio 13 d. pateikti prašymai, kuriais apeliantės teigimu, papildomai pagrindžiami 2014 m. rugsėjo 8 d. atskirojo skundo argumentai. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog apeliantė savo teisę į apeliaciją įgyvendino pateikdama 2014 m. rugsėjo 8 d. skundą. Atskirųjų skundų turiniui keliamus reikalavimus numato CPK 306 straipsnis (CPK 338 str.). Minėto straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai numato, jog teismui teikiamame skunde be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodytas apelianto prašymas, t. y. apeliacinio skundo dalykas, bei jį patvirtinančios aplinkybės. Bylos šalis, siekdama, jog aukštesnės instancijos teismas įvertintų jos skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, įpareigojama pateikti tinkamą procesinį dokumentą, kuriame būtų ne tik suformuluoti reiškiami prašymai, bet ir nurodytos visos, šalies manymu, prašymo pagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Skundo dalyko ir pagrindo tinkamas nurodymas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas ne tik suteikia teisę, bet ir įpareigoja procesinį dokumentą pareiškiantį asmenį tinkamai ir aiškiai suformuluoti reiškiamo procesinio dokumento dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.), galėtų tinkamai įgyvendinti vieną iš civilinio proceso tikslų - kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.). CPK nenumano galimybės tikslinti priimto atskirojo skundo, naujai pateikiamais procesiniais dokumentais, skundžiamos nutarties neteisėtumą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios buvo žinomos teikiant atskirąjį skundą, todėl 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. lapkričio 13 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautus J. D. procesinius dokumentus atsisakoma priimti, laikant jog jie pateikti veikiant priešingai greitam ir teisingam bylos išnagrinėjimui, pažeidžiant kitų proceso dalyvių teises.

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų nustatymo ir atskirojo skundų argumentų

Bylos nagrinėjimo ribų nustatymas yra svarbus dalyvaujantiems byloje asmenims, nes apibrėžia šalių procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimo ribas.

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar buvo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde, be Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutarties teisėtumo, keliami ir klausimai dėl atsakovo bankroto administratoriaus skyrimo, jo veiksmų teisėtumo, kas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Skundžiama nutartimi teismas sprendė dėl atsakovo turtui taikomų disponavimo suvaržymų panaikinimo, todėl kiti, nesusiję, klausimai neaptariami ir nevertinami. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismo nutartis, kuria atsakovo bankroto administratoriumi buvo paskirtas UAB „Baklis“ yra įsiteisėjusi ir galiojanti, todėl administratoriaus skyrimo teisėtumo klausimas nevertinamas. J. D. manant, jog paskirtasis bankroto administratorius netinkamai administruoja atsakovo bankroto procesą, netinkamai ar net neteisėtai disponuoja jo turtu, ji turi galimybę kelti administratoriaus veiksmų teisėtumo klausimą atsakovo kreditorių susirinkime ar bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, kadangi šie subjektai kontroliuoja administratoriaus veiklą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 20 p., 23 str.).

Susipažinęs su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi teismas sprendžia, jog ji yra teisėta ir pagrįsta. Bankroto procesas turi vykti nuosekliai ir operatyviai. Tam, kad būtų užtikrintas sklandus bankroto procedūrų vykdymas, įstatymų leidėjas turi garantuoti tinkamą ir savalaikę įmonės turto apsaugą. Atskiruose bankroto proceso etapuose įmonės turto apsauga užtikrinama nevienodai. Pasirengimo nagrinėti bylą dėl bankroto bylos iškėlimo stadijoje teismas, priėmęs pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, gali areštuoti įmonės turtą (lėšas) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus, tačiau šio turto realizavimą ir (ar) išieškojimą sustabdo (ĮBĮ 9 str. 3 d.). Turto areštą įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui teismas turi taikyti ir teismo nutartimi iškelti įmonei bankroto bylą. Toks areštas galioja iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 10 str. 4 d. 2 p.). Įmonės, kuriai gali būti iškelta bankroto byla, turtui nenustačius esminių suvaržymų, jis gali būti nepagrįstai perleistas kitiems asmenims, sugadintas, sunaikintas, o tai iš esmės apsunkintų kreditorių galimybes gauti kreditorinių reikalavimų patenkinimą. Vėlesniuose bankroto proceso etapuose, t. y. po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, bankroto procedūras toliau vykdo teismo paskirtas bankroto administratorius. Bankroto administratorius, be kita ko, ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą, disponuoja bankuose esančiomis įmonės piniginėmis lėšomis, taip pat užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 3-4 p.). Taigi iki tol, kol įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės teisinį statusą, jos turto apsauga užtikrinama turto arešto taikymu. Tuo tarpu, kai įmonė pripažįstama bankrutuojančia, visas įmonės turtas, neatsižvelgiant į tai, kas ir dėl kokių priežasčių jį valdo, turi būti perduodamas bankroto administratoriui, kuris yra atsakingas už tinkamą šio turto naudojimą, valdymą bei disponavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1577/2010).

Šiuo atveju iškėlus įmonei bankroto bylą 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi, įmonės turtui iki minėtos nutarties įsiteisėjimo buvo pritaikytas areštas, kuris 2010 m. vasario 4 d. įsiteisėjus nutarčiai buvo panaikintas, tačiau administratoriui ketinant vykdyti jam pavestas funkcijas ir disponuoti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtu, paaiškėjo, jog atsakovo turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), 2003 m. kovo 4 d. Tardymo skyriaus prie Kauno m. VPK Panemunės policijos komisariato viršininko pavaduotojos nutarimu pritaikytas areštas, galimam turto konfiskavimui ir civilinio ieškinio išieškojimo užtikrinimui. Kauno apygardos teismui 2006 m. sausio 31 d. nuosprendžiu baudžiamąją bylą išnagrinėjus, areštas atsakovo savininkės turtui buvo paliktas galioti, užtikrinant civilinius ieškinius (b. l. 31). Atkreiptinas dėmesys, kad individualios įmonės bankroto byloje apskaitomas ir nukreipiamas kreditorinių reikalavimų tenkinimui ne tik individualios įmonės, bet ir jos savininkams (dalyviams) nuosavybės teise priklausantis turtas (CK 2.50 str. 4 d., Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004), todėl turi būti išspręstas taikomų disponavimo apribojimų ne tik įmonės, bet ir jo savininko turtui, panaikinimo klausimas.

Tiek CPK, tiek BPK nustato skirtingas sąlygas ir tvarką taikant laikinąsias apsaugos priemones ar laikiną nuosavybės teisių apribojimą ar juos panaikinant. BPK 151 straipsnio 1 dalis numato, jog civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam arba pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinasis nuosavybės teisės apribojimas.

Remiantis teismų praktika, vertinant, ar yra pagrindas naikinti baudžiamojo proceso tvarka pritaikytas laikinus nuosavybės teisės suvaržymus, reikia nustatyti, kokiu tikslu jie buvo taikyti. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1N-146/2014 išskirta, jog baudžiamojoje byloje esant ne tik pareikštam civiliniam ieškiniui, bet ir galimybei taikyti turto konfiskavimą, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę, bet ne pareigą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduoti dokumentus, susijusius su laikinu nuosavybės teisės apribojimu, tuo pačiu ir panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą baudžiamojoje byloje. Tuo tarpu, esant baudžiamojoje byloje tik civiliniam ieškiniui, neabejotinai būtų tikslinga, atsižvelgiant į bankroto proceso paskirtį ir tikslą, su civiliniu ieškiniu susijusius dokumentus, tame tarpe ir su laikinu nuosavybės teisės apribojimu šiam ieškiniui užtikrinti susijusius dokumentus, perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Bankroto proceso paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų ir visų kreditorių teises ir interesus, t. y. tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Teismui paskyrus įmonės administratorių, nuosavybės teisių apribojimų taikymas nesusijęs su bankrutuojančios įmonės ir kreditorių teisėtų interesų apsauga ir gali tik trukdyti administratoriui atlikti jam ĮBĮ numatytas funkcijas, turto areštas trukdo sklandžiam ir nepertraukiamam bankroto procedūrų vykdymui, todėl jis naikintinas.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kokiu tikslu buvo paliktas galioti laikinas atsakovo turto nuosavybės teisės ribojimas (civilinio ieškinio užtikrinimui), bei tai, jog po bankroto bylos iškėlimo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą) nėra jokio pagrindo, panaikino areštą atsakovo turtui. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių ir laikino nuosavybės teisių apribojimo panaikinimo klausimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti galioti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį.