Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. ieškinį atsakovui D. A. dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo, ir atsakovo D. A. priešieškinį ieškovei I. A. dėl santuokos nutraukimo esant vieno sutuoktinio kaltei, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, institucija, teikianti išvadą byloje, – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

25.7. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl nepasitikėjimo teismu yra susiję išskirtinai su teismo vykdyta teisingumo funkcija ir susiję su teismo procesinių sprendimų pagrįstumo kvestionavimu, vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio ir neturintys jokio pagrindo, sąlygoti išskirtinai netinkamo atsakovo procesinio elgesio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Kadangi atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus negaliojimo pagrindas, argumentai, susiję su absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimu, bus nurodyti tolesnėse nutarties dalyse.

27. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

29. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinys ir atmestas priešieškinis dėl santuokos nutraukimo ir su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

33. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto nurodytas aplinkybes, dėl ko įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, daro išvadą, kad apeliantas nepagrindė šių įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su teismui teiktais procesiniais dokumentais, juolab, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose savo reikalavimus (atsikirtimus į reikalavimus) grindė stenograma pagal padarytus garso įrašus. Atsižvelgiant į tai, apelianto pateikti garso įrašai prie bylos medžiagos nepridėtini ir grąžintini apeliantui.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

37. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalį absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami tokie atvejai, kai: 1) byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo; 2) pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų; 3) pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą; 4) sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų); 5) byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka; 6) buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės; 7) pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti šio Kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalį absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami ir tokie atvejai, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą; 2) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo motyvai (argumentai) ir aplinkybės, nurodytos šios nutarties 36 punkte, yra susijusios ne su šios nutarties 37 punkte nurodytais atvejais, kuriems egzistuojant, yra pagrindas pripažinti absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, o su pirmosios instancijos teismo galbūt padarytais procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamu jų pritaikymu, vertinant šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu darant atitinkamas išvadas apie tam tikrų faktų egzistavimą. Tokiu atveju pagrindas panaikinti teismo sprendimą yra tik tada, jeigu dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

39. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių skundžiamo teismo sprendimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse, nagrinėjamu atveju nenustatyta. O dėl apelianto nurodytų pirmosios instancijos teismo galbūt padarytų procesinės teisės normų pažeidimo, lėmusių galbūt neteisingą bylos išsprendimą, teisėjų kolegija pasisakys tolesnėse nutarties dalyse.

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

41. Santuokos tikslas yra šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimas. Vyras ir moteris, sudarę santuoką, įgyja teisinį statusą – jie tampa sutuoktiniais ir įgyja tik jiems nustatytas turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas. Sutuoktinių pareigas numato CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniai. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, remti moraliai bei materialiai, ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis).

42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). CK 3.27 straipsnio 1 dalis numato, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, remti moraliai bei materialiai, ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Pažymėtina, jog sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą. Teismas, nustatydamas sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, taip pat privalo įvertinti ir šalių elgesį siekiant išsaugoti šeimą.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009, 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010, 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015, 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016 ir kt.).

44. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini), santuokos metu susilaukė nepilnamečių vaikų J. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir B. A., gim. (duomenys neskelbtini).

47. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek atsakovas teigė, jog santuokos metu priešinga šalis pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, t. y., ieškovės teigimu, santuokos metu atsakovas elgėsi nekorektiškai su ieškove, vartojo alkoholį, buvo neištikimas su kita moterimi ir pan., o atsakovo teigimu, ieškovė pažeidė pagarbos atsakovui pareigą, atstūmė atsakovą, jo nepalaikė sunkiu jam laikotarpiu ir pan. Vis dėlto nė viena iš šalių nepateikė duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šiuo atveju būtent atsakovas pirmasis išsikėlė iš bendrų šeimos namų, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis laikytinas kaltu dėl santuokos iširimo. Byloje nenustatyta, jog abi šalys būtų dėjusios dideles pastangas, kad šeima vėl gyventų kartu, svarsčiusios visas įmanomas galimybes, intensyviai ieškojusios sutarimo, priešingai, šalys pašlijus santykiams susitaikyti nesistengė. Teisėjų kolegijos vertinimu, abu sutuoktiniai pažeidė lojalumo ir pagarbos pareigą, numatytą CK 3.27 straipsnyje. Minėtos pareigos pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, kadangi abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, lojalumo ir pagarbos pareigą pažeidė iš esmės – dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas ir sutuoktiniams nepavyko rasti bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus, pripažintina, kad šalys savo nurodytų aplinkybių dėl vienas kito kaltės dėl santuokos iširimo neįrodė (CPK 178, 182 straipsniai), todėl santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

48. CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.70 straipsnio 2 dalyje neturtinė žala ir jos piniginio įvertinimo kriterijai neapibrėžti, todėl, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, susijusios su santuokos nutraukimu, atlyginimo priteisimo, kartu su CK 3.70 straipsniu taikytinos CK 6.250 straipsnyje įtvirtintos teisės normos (CK 3.1 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2007).

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad nutraukus šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas.

Dėl atsakovui priklausančio turto (buto) pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe arba piniginės kompensacijos ieškovei priteisimo

50. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nutarta ieškovei iš atsakovo už atsakovui priklausančio turto (buto) pagerinimus priteisti 5 932,61 Eur dydžio piniginę kompensaciją.

51. Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti turto padalijimo klausimus (CK 3.59 straipsnis). Dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno bei kito sutuoktinių asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnis). Abiejų sutuoktinių atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo ir sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo turtas, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, yra pripažįstamas asmeniniu sutuoktinio turtu (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo dviejų sutuoktinių ar vieno jų vardu (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.90 straipsnis).

53. Sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis ir nustatyti šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes: 1) kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; 2) kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; 3) kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018; 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019; kt.). CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės, yra vertinamasis kriterijus, kuris detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, jog esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Teismas, nustatydamas esminio turto pagerinimo faktinę aplinkybę, taip pat turi atsižvelgti į tikrąją asmeninio turto prieš pagerinant ir po pagerinimo vertę, įvertinti tai, kad turto vertę gali veikti ne tik jo techninė būklė ir parametrai, bet ir paklausa bei pasiūla rinkoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015).

54. Pagal kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai vienas sutuoktinis savo asmeninėmis (ar (ir) bendromis santuokinėmis) lėšomis ar darbu prisideda prie daikto pagerinimo, tačiau toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo pripažinti teisę į bendrąją jungtinę nuosavybę, jam gali būti kompensuojama už daikto pagerinimus. Toks sutuoktinio, prisidėjusio prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, teisių gynimo būdas reiškia sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą ir neleidžia vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-506-969/2018 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad ieškovės indėlis į buto pagerinimus nėra esminis, todėl nėra teisinio pagrindo pakeisti atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto teisinį režimą ir atsakovui priklausantį turtą (butą) pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau nesutinka su ieškovei priteista pinigine kompensacija už neva atliktą atsakovui priklausančio turto pagerinimą ir jos dydžiu. Teigia, kad visi esminiai turto pagerinimo darbai buvo atlikti iki santuokos sudarymo (iki 2003 m. liepos mėnesio), ieškovė nei finansiškai, nei fiziškai prie turto pagerinimo neprisidėjo. Atsakovas buto remonto darbus atliko savarankiškai, padedant tėvo ir brolio. Medžiagos buto remontui pirktos atsakovo, jo brolio ir tėvo lėšomis. 2013 metais buvo užsakyti tik balkono įstiklinimo darbai. Atsakovas savo jėgomis pašalino lauko langą ir įrengė atvirą erdvę tarp svetainės ir balkono. Minėti darbai buvo minimalūs, todėl negalima jų priskirti prie esminio nekilnojamojo turto pagerinimo.

56. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojo parodymus, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė finansiškai prisidėjusi prie būsto remonto 2002–2004 m. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2013 metais ieškovės indėlis į buto pagerinimus nėra esminis, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tačiau, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, nusprendė, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 5 932,61 Eur dydžio piniginė kompensacija už atsakovui priklausančio turto pagerinimą.

58. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

59. Kaip jau minėta anksčiau šios nutarties 43 punkte, pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

60. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus dėl ieškovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje esančių duomenų, lokalinės sąmatos) teisingumo, patikimumo, pažymi, kad atsakovas nepagrindžia savo teiginių.

61. Visų pirma, kaip teisingai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovas nepateikia jokių duomenų, nuginčijančių ataskaitos teisingumą. Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Taigi šiuo atveju įstatyme įtvirtinta ataskaitos teisingumo prezumpcija nėra nuginčyta.

62. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, K. M. parengtoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje pateikti duomenys nevertintini kaip melagingi ir prieštaraujantys oficialiuose dokumentuose užfiksuotiems duomenims, o šiuo atveju yra atspindintys faktinę situaciją pagal šalių nurodytus atliktus buto remonto darbus. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas neginčija aplinkybės, kad 2013 metais buvo atlikti balkono įstiklinimo darbai, pašalinant tam tikras konstrukcijas ir įrengiant bendrą svetainės ir balkono erdvę. Tai, kad šie duomenys neatsispindi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto banko duomenyse, nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl atliktų remonto darbų.

63. Trečia, nors atsakovas nesutinka su M. L. lokalinėje sąmatoje nurodytų atliktų remonto darbų apimtimi ir įkainiais, tačiau savo nesutikimą patvirtinančių duomenų į bylą nepateikė.

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, nesutikdamas su ieškovės pateiktais rašytiniais įrodymais dėl atlikto atsakovui priklausančio turto pagerinimo, kitų savo nesutikimą pagrindžiančių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, nepateikė, todėl tokie atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

65. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su atsakovui priklausančio turto pagerinimo atlikimu, ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, šalių teiktais paaiškinimais, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo įvertintos ne tik ieškovės, bet ir atsakovo akcentuojamos aplinkybės, liudytojo parodymai (pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė prisidėjusi prie turto pagerinimo 2002–2004 metais, atsakovas nepaneigė lokalinės sąmatos duomenų, teismo posėdyje apklaustam liudytojui 2013 metais atliktų buto remonto darbų apimtys nebuvo žinomos), tačiau, juos įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.

66. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuo klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką, įvertinusi ieškovės ir atsakovo nurodytas aplinkybes, liudytojo parodymus, susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į atsakovo asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą, ir pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti piniginę kompensaciją už atsakovui priklausančio turto pagerinimą.

67. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis atsakovo apeliacinio skundo reikalavimas netenkintinas, skundžiama sprendimo dalis dėl piniginės kompensacijos priteisimo ieškovei už atsakovui priklausančio turto pagerinimą paliktina nepakeista.

68. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies po santuokos nutraukimo sutuoktiniams nuosavybės teise priteisti santuokoje įgytus automobilius skundžiamame teismo sprendime nurodytu būdu ir dėl automobilių vertės nustatymo nepasisako, vertina, kad šios dalies apeliantas neginčija, todėl dėl šios dalies plačiau nepasisako.

Dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo ir įsiskolinimo priteisimo

70. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pažymėtina, kad tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus privalo vykdyti nepaisant to, ar jie gyvena kartu ar atskirai. Tėvų asmeninės pareigos teikti vaikams materialinį išlaikymą negalima atsisakyti ar šią pareigą perleisti vykdyti kitiems asmenims.

71. Pagal CK 3.198 straipsnio 1 dalį, teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

72. Bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei MMA išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020). Atsižvelgtina ir į tai, jog savo nepilnamečius vaikus privalo išlaikyti abu vaiko tėvai, jų teikiamo išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas sąlygas vaiko vystymuisi.

73. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tik vaiko poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo, teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

74. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga teikti išlaikymą savo vaikams, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 30 punktą). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

75. Taigi, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti konkretaus vaiko poreikius ir abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį.

76. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vaikų poreikių vertinimu. Teigia, kad atsakovė nepagrindė pakankamai didelių sporto išlaidų egzistavimą, o pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaikų poreikius, vadovavosi ieškovės teiginiais ir nereikalavo pateikti rašytinių įrodymų.

77. Ieškovė nurodė, kad nepilnametės dukros B. A. poreikiams (maistui, rūbams, avalynei, higienos, mokyklinėms reikmėms, vaistams, laisvalaikiui (lentelės 1–15, 19–22 punktai)) tenkinti vieno mėnesio išlaidos sudaro apie 679,50 Eur. Kadangi dukra užsiima užklasine veikla, ieškovė papildomai patiria apie 300,00 Eur išlaidų kas mėnesį (16-18 punktai). Nepilnamečio sūnaus J. A. poreikiams (maistui, rūbams, avalynei, higienos, mokyklinėms reikmėms, vaistams, laisvalaikiui (lentelės 1–15, 19–22 punktai)) tenkinti vieno mėnesio išlaidos sudaro apie 627,50 Eur (1–14, 17–18 punktai). Kadangi sūnus užsiima užklasine veikla, ieškovė papildomai patiria apie 530,00 Eur išlaidų kas mėnesį (15–16 punktai). Ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 500,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

79. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pažymėjo, kad ieškovei nereikia įrodinėti, jog nepilnamečiams vaikams yra reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, vaistai, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės, pramogos ir poilsis laisvalaikiu, tik tuo atveju, jeigu apskaičiuotos išlaidos šiems poreikiams neviršija minimalios mėnesinės algos (460,00 Eur), todėl nusprendė, kad vaikų kasdieniams poreikiams (maistui, rūbams, avalynei, higienos, mokyklinėms reikmėms, vaistams, laisvalaikiui) mėnesiui skirtina pinigų suma kiekvienam vaikui mažintina iki 460,00 Eur. Spręsdamas klausimą dėl papildomų išlaidų vaikų užsiėmimams priteisimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtinta sūnaus sportinės veiklos išlaidų egzistavimą, tačiau, teismo vertinimu, tai savaime neįrodo, kad ieškovė jas faktiškai patiria ir patirs ateityje. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas konkrečių argumentų, kad apskaičiuota 300,00 Eur suma papildomiems dukters poreikiams būtų nepagrįsta, nenurodė, byloje duomenų, kurie keltų abejonių jų objektyvumu, nėra, nusprendė, kad nepilnamečiams vaikams papildomiems poreikiams reikalinga suma kas mėnesį sudaro 300,00 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dukters B. A. ir sūnaus J. A. išlaikymui kas mėnesį reikalinga skirti po 760,00 Eur (460,00 + 300,00 Eur).

80. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, plėtodamas kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose dėl vaiko išlaikymo, konstatavo, kad nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti.

81. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad ieškovė, reikalaudama priteisti didesnes nei minimali mėnesinė alga išlaidas, turėjo pareigą jas pagrįsti.

82. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva atlikti jokių skaičiavimų konkrečiam vaiko išlaidų dydžiui nustatyti, nes klausimą dėl vaiko poreikiams tenkinti skirtinų išlaidų (ne)pagrįstumo teismas sprendžia iš esmės pagal šalių pateiktus skaičiavimus, juos vertindamas ir analizuodamas protingumo kriterijaus aspektu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime ieškovės nurodytų išlaidų vaikų būtiniesiems (papildomiems – sportinei veiklai, užsiėmimams) poreikiams analizė apskritai nepateikta, apsiribojant abstrakčiu jų vertinimu. Nors atsakovas, nesutikdamas su prašoma priteisti išlaikymo suma, savo skaičiavimų neteikė, pirmosios instancijos teismas negalėjo apsiriboti vien abstrakčiu vertinimu, o turėjo pateikti konkretesnę išvadą (pvz., kad ieškovės nurodomos išlaidos vaikų papildomiems poreikiams užtikrinti yra per didelės, nerealios ir pan.) ir šią išvadą motyvuoti (pvz., ieškovės nurodytų užklasinių veiklų kainos per didelės ir pan.). Atsižvelgiant į tai, aptariamuoju aspektu skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta.

83. Be kita ko, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tikrosios ieškovės turtinės padėties, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas ilgą laiką neturėjo darbo, turėjo didelių išlaidų teisminiams procesams, verslas buvo pristabdytas. Teisėjų kolegija pripažįsta šį argumentą pagrįstu.

84. Kad būtų galima įvertinti tėvų turtinę padėtį, turi būti surinkti tai pagrindžiantys įrodymai. Kiekviena šalis turi pateikti savo turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus. Tuo atveju, jei viena iš šalių vengia atskleisti duomenis apie savo finansinę padėtį, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo atveju yra sprendžiamas vaiko poreikių tenkinimo klausimas ir turi būti tinkamai apginti vaiko interesai, turi būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentai, pateikti atsiliepime į apeliacinį skundą, kad atsakovas, turėdamas duomenų apie ieškovės pasikeitusias pajamas, turėjo teisę tokius duomenis pateikti su apeliaciniu skundu, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas turi sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir pateikti duomenis apie savo turtinę padėtį, o teismas, matydamas, kad tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, turi ex officio (pagal pareigas) surinkti duomenis apie šalių turtinę padėtį.

85. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino išlaikymo dydžio ir vertindamas šalių turtinę padėtį, nesiaiškino atsakovo nurodytų aplinkybių dėl ieškovės turimų santaupų, detaliau nesiaiškino ir nepasisakė dėl atsakovo turimo verslo, jo vykdomos veiklos ir gaunamų pajamų, taip pat nepareikalavo duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas (duomenys neskelbtini).

86. Kartu pažymėtina, kad, nustatant priteistino išlaikymo dydį vaiko kasdieniniams poreikiams tenkinti, būtinų išlaidų dydis ir tėvų turtinė padėtis vertinami teismo sprendimo priėmimo metu. Pasikeitus tėvų galimybėms teikti išlaikymą ir vaiko poreikiams, šalys turės galimybę kreiptis į teismą dėl teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo (CK 3.201 straipsnis) ar dėl atsiradusių papildomų išlaidų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 23 punktas).

87. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Atskleisti bylos esmę ir priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Nors apeliacinės instancijos teisme taip pat galima įrodinėti faktines bylos aplinkybes, tačiau bylos esmė turi būti atskleista pirmosios instancijos teisme, nes tą esmę atskleidus tik apeliacinės instancijos teisme šios instancijos teismas iš esmės veiks kaip pirmosios instancijos teismas, o šalys de facto praras teisę į apeliaciją. Bylos esmės atskleidimas apeliacinės instancijos teisme taip pat prieštarautų CPK įtvirtintai ribotos apeliacijos prigimčiai (CPK 312, 314, 320 straipsniai).

88. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismas iš dalies netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vaiko išlaikymo dydžio nustatymo kriterijus – vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį. Nustatyti pažeidimai yra esminiai, galėję turėti įtakos priimant neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą, todėl sudarantys pagrindą jį naikinti (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

89. Panaikinusi pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą (jo dalį), įvertinusi tai, kad ginčo dėl vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties turinio nustatymas yra susijęs su naujų įrodymų rinkimu, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylos dalis dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnis).

90. Nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl priteistino vaiko išlaikymo dydžio, be kita ko, turėtų: 1) nustatydamas vaiko poreikius išanalizuoti ieškovės nurodytas išlaidas vaikų papildomiems užsiėmimams realumo ir pagrįstumo (protingumo) aspektu; 2) nustatydamas tėvų turtinę padėtį, nustatyti ieškovės gaunamas pajamas, turimas pinigines santaupas, šalių turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertę, atsakovo vykdomą individualią ar kt. veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, taip pat atsakovo gaunamas pajamas iš (duomenys neskelbtini) ir įvertinti pirmiau nurodytas aplinkybes kartu su kitomis nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

91. Nagrinėjamoje byloje taip pat buvo keliamas reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

92. Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

93. Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) vaiko poreikiai; 2) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis; 3) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai; 4) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu; 5) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013).

94. Sprendžiant ginčus dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo svarbu tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

95. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad vieno vaiko išlaikymui reikalinga 760,00 Eur suma, nusprendęs, kad šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, iš atsakovo išlaikymą priteisė po 390,00 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2020 m. liepos 14 d.

96. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nesiaiškino ir nevertino aplinkybių, nurodytų šios nutarties 93 ir 94 punktuose, sprendimo priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo 2020 m. liepos 14 d., o ne nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2020 m. spalio 20 d.) visiškai nemotyvavo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl sprendimo dalis dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo naikintina.

97. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien faktas, jog nepilnamečiai vaikai ginčo laikotarpiu gyveno su ieškove, nėra pakankamas pagrindas priteisti išlaikymo įsiskolinimą iš atsakovo, tačiau, remiantis šios nutarties 94 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, nustačius šį faktą, atsakovui tektų pareiga įrodyti, jog visą šį laikotarpį jis tėviškas pareigas vykdė (vaikus išlaikė).

98. Teisėjų kolegijai konstatavus absoliutų teismo sprendimo dalies dėl įsiskolinimo priteisimo negaliojimo pagrindą, atsižvelgiant į tai, kad šio klausimo teisingam išsprendimui, be kita ko, reikalinga nustatyti kiekvieno vaiko poreikius ir išsiaiškinti šalių turtinę padėtį, o nagrinėjamu atveju šios aplinkybės bus nustatinėjamos pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismui nusprendus grąžinti šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (šios nutarties 89 punktas), ši bylos dalis taip pat grąžintina nagrinėti iš naujo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

99. Apeliantas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl J. A. labdaros ir paramos fondo priskyrimo ieškovei vien todėl, kad vaiko gyvenamoji vieta yra nustatoma su motina. Teigia, kad tokia teismo išvada nėra pakankamai motyvuota, nepagrįsta faktinių aplinkybių visuma.

100. CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas motyvuoti nutartį (sprendimą) neturėtų būti suprantamas kaip teismo prievolė procesiniame sprendime pasisakyti absoliučiai dėl visų proceso šalių išdėstytų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų.

101. CPK 329 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių motyvų faktas savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso sprendimo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2008, 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012, 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014 ir kt.).

102. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje ir CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, kadangi pirmosios instancijos teismas išsprendė visus ieškovės ieškinio ir atitinkamai atsakovo priešieškinio reikalavimus, ištyrė faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamam klausimui, skundžiamame teismo sprendime yra pateikti esminiai motyvai, kuriais vadovaujantis priimtas atitinkamas procesinis sprendimas, todėl, atsakovo (apelianto) vertinimu, pagrįstų argumentų nenurodymas sprendime negali būti besąlygiškai vertinamas kaip pareigos motyvuoti sprendimą nevykdymas.

103. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde plačiau nepasisako, nenurodo nesutikimo motyvų / argumentų dėl skundžiamo sprendimo dalių, kuriomis nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

104. Kaip jau minėta anksčiau šios nutarties 28 punkte, nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kadangi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apelianto prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 96 punkte nurodytas aplinkybes, plačiau dėl šių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

105. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir nenuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus bei jų tinkamai neįvertino, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kurio dalys dėl santuokos nutraukimo priežasčių ir neturtinės žalos atlyginimo keistinos, sprendimo dalis dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo naikintina ir perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; kita teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

106. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su teismo teise / pareiga kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigas dėl galbūt nusikalstamų veikų padarymo, teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

107. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

108. Kadangi bylos dalis dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokia dalimi bus patenkinti šalių reikalavimai, išsprendus išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo klausimą, nagrinėjamu atveju nėra galimybės paskirstyti bylinėjimosi išlaidų, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo pirmosios instancijos teisme iš naujo ir nustačius tikslias ieškinio ir priešieškinio tenkinimo dalis (CPK 92, 93, 96 straipsniai).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pakeisti sprendimo dalį, kuria ieškovės I. A. ir atsakovo D. A. santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), nutraukta dėl atsakovo D. A. kaltės, ir nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo D. A. priteista 2 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo ieškovei I. A., ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti apeliantui D. A. apeliacinės instancijos teismui pateiktus garso įrašus.