Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-887-1187/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-05-21
Bylos Nr.: e2A-887-1187/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-17938-2020-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Latvelė, Asta Jakutytė-Sungailienė, Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“
Atsakovas: J. M.
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-887-1187/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17938-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 2.6.5; 2.6.11.5; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“, ir atsakovės J. M. patikslintą priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ ir trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais, įpareigojimo atlikti veiksmus ir dėl nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos taikymo pripažinimo, išvadą teikianti institucija – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama jos naudai priteisti iš atsakovės J. M. (toliau – atsakovė, apeliantė) 3 547,13 Eur skolos, 121,07 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad iki 2017 m. kovo 29 d. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) Vilniaus energija, o nuo 2017 m. kovo 30 d. ieškovė tiekia centralizuotą šilumos energiją daugiabučiam gyvenamajam namui, įskaitant butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), kuris, remiantis VĮ Registrų centro išrašu, nuosavybės teise skolos susidarymo laikotarpiu priklausė atsakovei. UAB „Vilniaus energija“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės skolą. Už į Butą patiektą šilumos energiją, karštą vandenį laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. ir už nepriskaitytą karšto vandens kainos dalį (geriamojo vandens dalį, skirtą karštam vandeniui ruošti) yra susidariusi 3 547,13 Eur skola. Į nurodytą skolos sumą įskaičiuota 1 542,10 Eur, kuri ieškovei buvo perleista iš UAB „Vilniaus energija“ ir kuri iki šiol neapmokėta. Atsakovė nebuvo sudariusi rašytinės energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau Buto šilumos, karšto vandens tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie Namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl laikoma, kad šilumos energijos tiekėja konkliudentiniais veiksmais su atsakove buvo sudariusi neterminuotą energijos pirkimo–pardavimo sutartį.

Atsiliepimas

3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad: 1) ieškinį pareiškė reikalavimo teisės neturintis asmuo, kadangi reikalavimas perleistas be atsakovės sutikimo; 2) skolos dydis apskaičiuotas remiantis negaliojančia ir teismo panaikinta kainų apskaičiavimo tvarka, dėl to iki kol Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatys kainas už šilumos energiją ginčo laikotarpiui, tol reikalavimas negali būti reiškiamas; 3) į skolą neteisėtai įtraukta geriamojo vandens dalis, skirta karštam vandeniui ruošti, kuri turėtų būti paskirstyta daugiabučio namo bendrasavininkiams, tačiau ši dalis negali būti nustatyta, kadangi ieškovė tiekiamos energijos tinkamai neapskaitė ir nenaudojo skaitiklių; 4) delspinigiai negali būti taikomi, nes ieškovė nėra valstybės įmonė ir reikalaujama apmokėti už privataus asmens parduotas prekes (šilumos energiją), bet ne už valstybės ar savivaldybės įmonės suteiktas komunalines paslaugas; 5) ieškovė neįrodė, jog atsakovė gavo ir suvartojo ginčo šilumos energijos kiekį. Pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo; 6) ieškovė neįtraukė į šilumos paskirstymą dalies asmeninio naudojimo patalpų (rūsių, sandėlių), priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams, pažeisdama proporcingumo principą.

Šalies argumentai

4. Ieškovė pateikė dubliką, kuriuo palaikė ieškinį. Nurodė, kad: 1) pradinė kreditorė turi teisę perleisti piniginę reikalavimo teisę nepaisant skolininkės sutikimo ir atsakovė apie reikalavimo perleidimą buvo tinkamai informuota; 2) skolos dydis apskaičiuotas remiantis negaliojančia ir teismo panaikinta kainų apskaičiavimo tvarka, tačiau tai neturi esminės teisinės reikšmės šioje byloje ir dėl jų įgyvendinimo būtų sprendžiama kompleksiškai valstybės mastu nepriklausomai nuo šios bylos baigties, vėliau išmokant kompensacijas; 3) į skolą įtraukta geriamojo vandens dalis, skirta karštam vandeniui ruošti, nes vartotojai gaudavo sąskaitas tik už geriamojo vandens pašildymą, o sąskaitų už patį geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš tiekėjų negaudavo, todėl susidarė vartotojų suvartoto, tačiau neapmokėto geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti kiekiai, esantys sudedamąja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų karšto vandens kainų dalimi; 4) delspinigiai turi būti taikomi, nes mokesčiai už šilumos energiją yra komunaliniai mokesčiai ir ieškovė yra savivaldybės įmonė; 5) tai, jog buvo suteikta šilumos energija, įrodo informacinės sistemos duomenys, skaitiklių duomenys, buhalterinės apskaitos dokumentai; 6) rūsių plotas į namo naudingą plotą neįskaičiuotinas, atitinkamai ir namo rūsyje esančių sandėliukų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į buto naudingąjį plotą.

5. Atsakovė pateikė tripliką, kuriuo pozicijos nepakeitė ir iš esmės nepapildė naujais argumentais.

Šalies argumentai

6. Atsakovė pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti atsakovės atliktą namo, esančio (duomenys neskelbtini), centralizuotos šilumos energijos, skirtos šildymui ir karštam vandeniui ruošti, paskirstymą ir mokėtinų sumų apskaičiavimą atsakovei nepagristu ir neteisėtu, įpareigojant ieškovę ir UAB „Vilniaus energija“ nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo iš visų (duomenys neskelbtini), centralizuotos šilumos energijos vartotojų gauti name, esančiame (duomenys neskelbtini), visų šiems vartotojams priklausančių asmeninio naudojimo gyvenamųjų (t. y. butų nuo 1 iki 49) ir negyvenamųjų patalpų (t. y. sandėliukų R1, R3, R3, R4, R5, R6, R7, R8, R9, R10, R11, R12, R13, R14, R15, R16, R17, R18, R19, R20, R21, R22, R23, R24, R25, R26, R27, R28, R29, R30, R31, R32, R33, R34, R35, R36, R37, R38, R39, R40, R41, R42, R43, R44, R45, R46, R47, R48, R49, R50, R51, R52, R53, R54, R55, R56, R57, R58, R59, R60, R61, R62, R63, R64, R65, R66, R6, priklausančių butams nuo 1 iki 49) faktinį plotą ir pagal šiuos duomenis atlikti šilumos energijos, skirtos šildymui ir karštam vandeniui ruošti, perskaičiavimą atsakovei priklausančio buto Nr. 9 atžvilgiu pagal laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo konkretų mėnesį galiojančias šilumos energijos, skirtos šildymui ir karštam vandeniui ruošti, kainas, įskaitant šilumos energijos, skirtos šildymui ir karštam vandeniui ruošti, kainas, kurias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 pagrindu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132, ir į šilumos energijos paskirstymą įtraukiant konkrečiai visas name, esančiame (duomenys neskelbtini), esančias gyvenamąsias patalpas (t. y. butus nuo 1 iki 49) ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas (t. y. sandėliukus R1, R3, R3, R4, R5, R6, R7, R8, R9, R10, R11, R12, R13, R14, R15, R16, R17, R18, R19, R20, R21, R22, R23, R24, R25, R26, R27, R28, R29, R30, R31, R32, R33, R34, R35, R36, R37, R38, R39, R40, R41, R42, R43, R44, R45, R46, R47, R48, R49, R50, R51, R52, R53, R54, R55, R56, R57, R58, R59, R60, R61, R62, R63, R64, R65, R66, R6, priklausančių butams nuo 1 iki 49), remiantis iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), centralizuotos šilumos vartotojų gautais duomenimis apie jiems priklausančių namo, esančio (duomenys neskelbtini), esančių asmeninio naudojimo gyvenamųjų patalpų (t. y. butų nuo 1 iki 49) ir negyvenamųjų patalpų (t. y. sandėliukų R1, R3, R3, R4, R5, R6, R7, R8, R9, R10, R11, R12, R13, R14, R15, R16, R17, R18, R19, R20, R21, R22, R23, R24, R25, R26, R27, R28, R29, R30, R31, R32, R33, R34, R35, R36, R37, R38, R39, R40, R41, R42, R43, R44, R45, R46, R47, R48, R49, R50, R51, R52, R53, R54, R55, R56, R57, R58, R59, R60, R61, R62, R63, R64, R65, R66, R6, priklausančių butams nuo 1 iki 49) faktinį plotą, tačiau į šių patalpų šildymui skirtą šilumos energiją neįtraukiant nepaskirstytam karšto vandens ruošimui suvartotos šilumos energijos; 2) pripažinti atsakovės ir UAB „Vilniaus energija“ dvišalės sutarties teisių ir pareigų perdavimą AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos taikymu.

7. Atsakovė priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovę perskaičiuoti skolos dydį grindė iš esmės analogiškais argumentais kaip ir atsikirtimus į ieškinį. Priešieškinio pirmą reikalavimą grindė šiais argumentais: 1) dėl negaliojančių šilumos energijos kainų taikymo; 2) dėl bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį; 3) dėl neįtrauktų rūsio patalpų apskaičiuojant skolą. Priešieškinio antrą reikalavimą grindė argumentu, jog reikalavimo perleidimo sutarčiai galioti būtinas atsakovės sutikimas.

Atsiliepimas

8. Ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepime į priešieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas vartotojams nustato pareigą pateikti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo–pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Ta pati taisyklė galioja ir duomenims apie buto naudingąjį plotą. Nagrinėjamu atveju atsakovė savo pareigas bando perkelti ieškovei, kuri neturi tokios pareigos. Taip pat nurodė, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnį, šilumos ir karšto vandens kainas nustato ir patvirtina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) bei savivaldybės tarybos, o ne pati šilumos tiekimo įmonė. Šilumos tiekėjas, taigi ir UAB „Vilniaus energija“, pateikdama sąskaitas vartotojams, vadovaujasi išimtinai tuo metu galiojančiais Komisijos bei savivaldybės nutarimais patvirtintomis šilumos ir ar karšto vandens kainomis. Atsakovės minimoje administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 teismas panaikino Komisijos, o ne šilumos tiekėjo priimtus nutarimus. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškinį ir perskaičiuoti atgaline data mokėtinas sumas pagal Tarybos retrospektyviai perskaičiuotas šilumos bei karšto vandens kainų dedamąsias. UAB „Vilniaus energija“ veiklos vykdymo laikotarpiu taikė teisės aktų bei Komisijos taisyklių bei metodikų nustatyta tvarka Komisijos patvirtintas ir suderintas šilumos ir karšto vandens kainas.

9. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į priešieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas vartotojams numato pareigą pateikti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo–pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Ta pati taisyklė galioja ir duomenims apie buto naudingąjį plotą. Atsakovė savo pareigas bando perkelti ieškovei ir ar trečiam asmeniui, kurie ne tik kad neturi tokios pareigos, bet ir negali perimti šios pareigos iš vartotojo. UAB ,,Vilniaus energija“, vykdydama šilumos energijos tiekimo veiklą Vilnius mieste iki 2017 m. kovo 29 d., šilumos ir karšto vandens kainas vartotojams visuomet skaičiavo ir taikė teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. UAB ,,Vilniaus energija“ sąskaitos, pateiktos atsakovei vykdant šilumos tiekimo veiklą, ir sąskaitose nurodytos šilumos ir karšto vandens kainos yra pagrįstos tokių sąskaitų išrašymo metu galiojusiais teisės aktais. Taikyti kitų kainų, nei nustatė Komisija bei savivaldybės taryba UAB ,,Vilniaus energija“ neturėjo teisės.

10. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad į būsto naudingąjį plotą nėra įtraukiamas rūsių ir sandėlių plotas, nekilnojamojo turto objektus registre privalo įregistruoti savininkas ir duomenis kaip būtinus tiksliai apskaičiuoti mokėjimus už šilumą dydžius turi pateikti pati atsakovė. Dėl visų, be išimties, atsakovės argumentų atlikti perskaičiavimus neįtraukiant nepaskirstytam karšto vandens ruošimui skirtos šilumos energijos, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. yra pasisakę: Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2821-160/2015, Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016 (toliau– prejudicinė byla). Reikalavimas atlikti pateiktos šilumos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki UAB „Vilniaus energija“ sutvarkys karšto vandens apskaitą pastate (sutvarkyta 2013 m. rugsėjo 25 d.), adresu (duomenys neskelbtini), iš mokėtinų sumų, atimant šilumos kiekį, suvartotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, yra nepagrįstas ir jau buvo atmestas aukščiau paminėtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų. Taip pat, atsakovės reikalavimas pripažinti atsakovės buto šildymo sutarties perdavimą UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ neteisėtu nepagrįstas, kadangi reikalavimo teisė priteisti piniginės prievolės įvykdymą gali būti perleista tretiems asmenims be skolininko sutikimo. Atsakovė buvo informuota ir jai žinoma apie perleistą reikalavimo teisę.

11. Išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba byloje pateikė išvadą. Nurodė, kad 1) nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovės buto šildymo sutarties perdavimą AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neteisėtu, ir, atitinkamai, pripažinti šilumos energijos paskirstymą ir mokėtinų sumų apskaičiavimą nepagristu ir neteisėtu; 2) dėl negaliojančių šilumos energijos kainų taikymo nurodė, kad tikslinga kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl papildomų įrodymų. t. y. paaiškinimų apie tolesnius savivaldybės veiksmus (sprendimus) dėl susidariusių permokų už šilumos tiekimo paslaugas centralizuoto grąžinimo vartotojams; 3) dėl bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens kiekį nurodė, kad tais atvejais, kai nėra tinkamai įrengtų apskaitos prietaisų, nėra galimybės atskirti, dėl kokių priežasčių susidarė šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį ir ar jis gali būti išdalytas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017). Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016 pagal apeliantės J. M. ir apelianto P. M. apeliacinį skundą konstatavo, kad karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo terminas Vilniaus mieste dar nėra pasibaigęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė nėra įvykdžiusi savo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą name, kuriame yra ieškovams priklausantys butai; 4) dėl įpareigojimo atlikti perskaičiavimą dėl neįtrauktų patalpų nurodė, jog tuo atveju, jei atsakovės nurodyti gyvenamajame name esantys sandėliukai yra nešildomi, jų plotas į būsto naudingąjį plotą, pagal kurį skaičiuojamos mokėtinos sumos už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms, neturėtų būti įtraukiamas.

Žemesnės instancijos teismas

12. Dėl karšto vandens tiekėjo ginčo name nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016 konstatavo, kad aplinkybė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d. UAB „Vilniaus energija“ nebuvo ginčo namo karšto vandens tiekėja, nustatyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1516-619/2013, todėl iš naujo neįrodinėtina. Ginčo namo gyventojai nuo 2010 m. gegužės 1 d. pasirinko apsirūpinti karštu vandeniu be karšto vandens tiekėjo UAB „Vilniaus energija“. Tai reiškia, jog ginčo namo gyventojai nusprendė visas paslaugas pirkti atskirai – geriamąjį vandenį iš geriamojo vandens tiekėjo, šilumą jam pašildyti – iš šilumos tiekėjo, samdyti santechniką skaitikliams įrengti, mokėti už jų priežiūrą, pasidalinti suvartotą šilumos energiją karštam vandeniui ruošti. Atsižvelgiant į tai, UAB „Vilniaus energija“ iki 2011 m. birželio 1 d. nevykdė karšto vandens tiekimo veiklos ginčo name (tiekė tik šilumą ginčo namo šildymui ir karšto vandens ruošimui, o ne karštą vandenį). Dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo apmokėti ginčo namo gyventojams laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d., nurodė, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo straipsnio 12 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Tai reiškia, jog šilumos tiekėjas turėjo teisę paskirstyti visą įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu išmatuotą šilumos kiekį ginčo namo gyventojams. Atsižvelgiant į tai, kad aptariamu laikotarpiu UAB „Vilniaus energija“ nevykdė karšto vandens tiekimo veiklos ginčo name (tiekė tik šilumą ginčo namo šildymui ir karšto vandens ruošimui, o ne karštą vandenį) ir į tai, kad Šilumos ūkio įstatymo nuostatos pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą įtvirtina tik karšto vandens tiekėjų atžvilgiu, darytina išvada, jog UAB „Vilniaus energija“ aptariamu laikotarpiu neprivalėjo vykdyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimų, susijusių su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir paskirstymu, o ginčo namo gyventojai privalėjo apmokėti visą šilumos kiekį, apskaitytą ginčo namo įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu.

13. Dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo apmokėti ginčo namo gyventojams laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. nurodė, jog iš Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016 turinio matyti, kad šioje byloje ieškovai P. M. ir J. M. prašė atlikti jiems patiektos šilumos buto ir bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų už jų buto ir jiems priskirtos dalies bendro naudojimo patalpų šildymo atimant šilumos kiekį, suvartotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, kadangi, jų vertinimu, ginčo laikotarpiu UAB „Vilniaus energija“ nebuvo tinkamai sutvarkiusi karšto vandens apskaitos pagal teisės aktų reikalavimus. Taigi, Tarybos vertinimu, dėl nuo 2008 m. sausio 1 d. iki aukščiau nurodyto teismo sprendimo įsiteisėjimo UAB „Vilniaus energija“ išrašytų sąskaitų teisėtumo ir teisingumo, kiek tai susiję su apmokėjimu už su neapskaitytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, yra pasisakyta aukščiau nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje.

14. Taip pat nurodė, kad šilumai name paskirstyti ginčo laikotarpiu buvo tinkamai parinkti šilumos paskirstymo metodai. Taipogi, šilumos energijos paskirstymo skaičiavimai atsakovės butui yra aritmetiškai ir metodiškai teisingi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu 1) ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 3 547,13 Eur skolą, 121,07 Eur delspinigius, 5 (procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (3 668,20 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 374,10 Eur bylinėjimosi išlaidas; 2) nutraukė civilinės bylos dalį dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, neįtraukiant šilumos energijos nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 12 d.; 3) atmetė likusius atsakovės priešieškinio reikalavimus. Sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Teismas šiuo atveju neturi pagrindo sutikti, kad buvo perleista ne tik reikalavimo teisė, tačiau ir įvyko skolos perkėlimas, kuriam reikėjo atsakovės pritarimo. Pažymėtina, kad šiuo atveju buvo perleista tik reikalavimo teisė į atsakovės skolą šilumos tiekėjai ir neperleisti jokie galimi atsakovės reikalavimai UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu, kuriems būtų reikėję atsakovės sutikimo. Teismas pažymi, kad atsakovės teisės nurodomu sandoriu nebuvo niekaip pažeistos ar apribotos, atsakovė turi visas teises, suteiktas skolininkui reikalavimo perleidimo atveju

15.2. Apie reikalavimo teisių perleidimą atsakovei kartu su 2017 metų birželio mėnesio sąskaita buvo pateiktas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2017 m. birželio 30 d. pranešimas dėl reikalavimo teisių perleidimo, taip pat buvo viešai skelbiama ieškovės interneto svetainėje. Todėl atsakovė buvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės į atsakovę perleidimą ieškovei.

Šalies argumentai

15.3. Ieškovė, priešingai nei teigia atsakovė, yra tinkamas subjektas šioje byloje reikšti ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės, o atsakovės priešieškinio reikalavimas pripažinti atsakovės ir UAB „Vilniaus energija“ dvišalės sutarties teisių ir pareigų perdavimą AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos taikymu atmestinas.

15.4. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 20 dalyje įtvirtinta, kad šilumos ar karšto vandens kainų dedamųjų galiojimo laikotarpiu patirtos, bet nepadengtos sąnaudos arba gautos papildomos pajamos, susidariusios dėl kuro, pirktos šilumos, geriamojo vandens faktinių kainų ir nustatant šilumos ar karšto vandens kainas įskaičiuotų kainų skirtumo, įvertinamos skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos ar karšto vandens kainų dedamąsias. Taigi, naujai nustatytos kainos negali būti taikomos atgaline tvarka. Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad panaikinti nutarimai dėl kainų dedamųjų nustatymo atsakovės prievoliniams (skoliniams) įsipareigojimams teisiškai neaktualūs, o dėl galimų permokų šilumos vartotojams grąžinimo bus sprendžiama kompleksiškai valstybės mastu.

15.5. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016 atsakovė, be kita ko, prašė įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti J. M. patiektos šilumos buto ir bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų už J. M. buto ir jai priskirtos dalies bendro naudojimo patalpų šildymo atimant šilumos kiekį, suvartotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, nes ginčo laikotarpiu UAB „Vilniaus energija“ nebuvo tinkamai sutvarkiusi karšto vandens apskaitos pagal teisės aktų reikalavimus. Nurodytoje byloje, kaip ir šioje, ieškinio reikalavimai buvo grindžiami Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi. Teismas šioje byloje prejudiciniais laiko du minėtoje civilinėje byloje nustatytus faktus, kurie patenka į įrodinėjimo dalyką abiejose bylose: 1) iki 2013 m. rugsėjo 25 d. UAB „Vilniaus energija“ sutvarkė karšto vandens apskaitą ginčo name; 2) UAB „Vilniaus energija“ ginčo namo karšto vandens tiekėja tapo 2011 m. birželio 1 d. (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

15.6. Išvadą teikiančios institucijos atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog nuo 2011 m. birželio 1 d., kai UAB „Vilniaus energija“ tapo karšto vandens tiekėju ginčo namui, iki 2013 m. spalio mėnesio, kai buvo sutvarkyta karšto vandens apskaita ginčo name, šilumos energija, skirta nepaskirstytam karštam vandeniui paruošti, nebuvo skirstoma. Taigi atsakovė nepagrįstai reikalauja atlikti mokėtinų sumų perskaičiavimą, kadangi paminėtu laikotarpiu šilumos energija nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti apskritai nebuvo skirstoma.

15.7. Atsakovė šioje byloje reiškė reikalavimą įpareigoti atlikti perskaičiavimą ilgesniu laikotarpiu nei prejudicinėje byloje – nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, teismas pasisako dėl šio reikalavimo pagrįstumo nuo 2016 m. gegužės 12 d. Atsižvelgiant į tai, kad, remiantis jau aptartu prejudiciniu faktu, UAB „Vilniaus energija“ iki 2013 m. rugsėjo 25 d. sutvarkė karšto vandens apskaitą ginčo name, nuo to laiko ji įgijo teisę į mokėtinus mokesčius įtraukti šilumos energiją nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti. Todėl atsakovės reikalavimas įpareigoti AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“ atlikti perskaičiavimus šiuo laikotarpiu nepagrįstas, todėl atmestinas.

15.8. Atsakovės priešieškinio reikalavimas įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, neįtraukiant šilumos energijos nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 12 d., yra tapatus (yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), todėl ši civilinės bylos dalis nutrauktina (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Likusi atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl mokėtinų mokesčių perskaičiavimo, neįtraukiant šilumos energijos nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, dalis atmestina kaip nepagrįsta.

15.9. Išvadą teikianti institucija dėl įpareigojimo atlikti perskaičiavimą dėl neįtrauktų patalpų nurodė, jog tuo atveju, jei atsakovės nurodyti gyvenamajame name esantys sandėliukai yra nešildomi, jų plotas į būsto naudingąjį plotą, pagal kurį skaičiuojamos mokėtinos sumos už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms, neturėtų būti įtraukiamas. Atsakovė nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo aplinkybes, jog sandėliukai būtų šildomi, taigi nėra pagrindo spręsti, jog sandėliukai turėtų būti įtraukiami į būsto naudingąjį plotą, pagal kurį skaičiuojamos mokėtinos sumos už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms.

15.10. Išvadą teikiančiai institucijai pateikus išvadą ir atsakius į teismo posėdžio metu užduotus klausimus, atsakovė nurodė, jog, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar sandėliukai yra šildomi, ar ne, į sandėliukus turėjo būti atsižvelgta šilumos tiekėjui skirstant mokėtinus mokesčius. Tačiau, teismo vertinimu, tokiu būdu atsakovė nepagrįstai siekia praplėsti ginčo ribas, šie argumentai laikytini naujais, peržengiančiais šalių procesiniuose dokumentuose užimtą poziciją, todėl vien šiuo pagrindu nevertintinais.

15.11. Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog šilumos teikėja būtų buvusi informuota apie sandėliukų plotus ir valdytojus. Kaip matyti iš atsakovės pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų, dalis butų įregistruoti su pastaba „su rūsiu“, tačiau duomenų apie rūsių plotus bei apie tai, kuris konkretus sandėliukas priskirtas kuriam butui, nėra. Pažymėtina, kad iš nieko negalima reikalauti to, kas yra neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), o byloje nėra duomenų, kad ginčo namo bendraturčiai šilumos teikėjai būtų suteikę informaciją apie sandėliukų plotus ir valdytojus.

15.12. Šioje byloje atsakovė neginčijo, kad nėra sumokėjusi ieškovės prašomos priteisti skolos. Nustačius, kad šis ieškovės reikalavimas pagrįstas, jis yra tenkintinas, priteisiant ieškovei iš atsakovės 3 547,13 Eur skolos už atsakovei priklausančiam butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį.

15.13. Teismų praktikoje dėl AB „Vilniaus šilumos tinklai“ statuso pažymėta, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės valdoma įmonė – savivaldybės įmonė, veikianti pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, taip pat akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, kurių vienai ar kelioms savivaldybėms nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Nagrinėjamu atveju didžioji dalis ieškovės akcijų (99,4 proc.) priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (tai yra vieša, visiems žinoma aplinkybė, kurios įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 punktas)), todėl ieškovė yra savivaldybės kontroliuojama įmonė ir jai, atitinkamai, taikomas minėtas įstatymas dėl delspinigių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019, kurioje kasacinis teismas padarė analogišką išvadą dėl ieškovės UAB „Molėtų šiluma“, kurios 99,90 proc. akcijų priklausė savivaldybės tarybai) (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-779-854/2022, 192 punktas). Teismas nenustatė pagrindo šioje byloje nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos. Pripažinus, kad atsakovė nevykdė savo prievolės tinkamai atsiskaityti už šilumos energiją, ieškovei iš atsakovės priteisiami 121,07 Eur delspinigiai, apskaičiuoti nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d.

15.14. Ieškovė pagrindė, kad visas prašomas priteisti išlaidas yra patyrusi, atsakovė šios aplinkybės iš esmės neginčijo, todėl tai, kad atsiskaitymas įvyko su advokatų profesine bendrija, o ne konkrečiai teisines paslaugas teikusia advokate, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl ieškovės teisės atgauti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15.15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog siekiant nustatyti, ar asmuo galės pasinaudoti PVM atskaita, reikia nustatyti, ar asmuo turi tokią teisę pagal įstatymą: ar jis yra PVM mokėtojas; ar įsigytos PVM apmokestintos prekės ir paslaugos panaudotos tokiai veiklai, kai leidžiama PVM atskaita (PVMĮ 58 straipsnis); ar asmuo laikėsi PVM sumų įtraukimo į PVM atskaitą reikalavimų, nustatytų PVMĮ 64 straipsnyje (tinkamai įforminta PVM sąskaita faktūra, įtraukimas į PVM deklaraciją ir kt.). Paminėtina ir tai, kad PVMĮ nustato PVM atskaitos tikslinimo institutą, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms (PVMĮ 65–70 straipsniai). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas sprendė, kad teismai, nustatydami atlygintinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, privalo vadovautis CPK normomis ir neturi pareigos priteistiną sumą vertinti bylos šalims kaip mokesčių mokėtojams galimai kilsiančių mokestinių prievolių bei teisių aspektu ir pagal tai koreguoti priteistiną išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018, 36 ir 38 punktai). Todėl ir šiuo atveju nėra pagrindo ieškovės prašomas priteisti teisinių paslaugų išlaidas mažinti PVM suma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

16. Apeliantė (atsakovė) J. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti atsakovės buto šildymo sutarties perdavimą UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ neteisėtu, taip pat pripažinti šilumos energijos paskirstymą ir mokėtinų sumų apskaičiavimą nepagristu ir neteisėtu, įpareigojant ieškovę ir UAB „Vilniaus energija“ atlikti šilumos energijos paskirstymą perskaičiavimą atsakovei priklausančio buto atžvilgiu pagal galiojančias šilumos energijos kainas, kurias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 pagrindu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132, ir į šilumos energijos paskirstymą įtraukiant konkrečiai visas name esančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant sandėliukus, remiantis Nekilnojamojo turto registro viešais duomenimis, pagal šių patalpų faktinį bendrą plotą, tačiau į patalpų šildymą skirtą šilumos energiją į paskirstymą neįtraukiant nepaskirstytam karšto vandens ruošimo šilumos energijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, taip pat iš AB „Vilniaus šilumos tinklai” ir UAB „Vilniaus energija” priteisti atsakovės patirtas 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Nagrinėjamos bylos atveju pažymėtina tai, kad sutartys tarp atsakovės ir UAB „Vilniaus energija“ atitinka dvišalės prievolės sampratą. Kai prievolė yra dvišalė, šalys savo pareigas turi vykdyti kartu, jeigu sutartyje arba įstatyme nenustatyta kitaip. Jeigu prievolė yra dvišalė, t. y. prievolės kreditorius yra ir skolininkas, tai reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, todėl reikia kitos šalies sutikimo ir reikalavimo teisė gali būti perleista tik laikantis CK 6.115 – 6.122 straipsnių reikalavimų, kurių UAB „Vilniaus energija“ nesilaikė. Analogiškos bylos aplinkybės ir išaiškinimai pateikti Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011, todėl dvišalės sutarties teisių ir pareigų perdavimas ieškovei pripažintas neteisėtu.

16.2. Prašoma priteisti skola buvo apskaičiuota pagal negaliojančias šilumos energijos kainas, kurios yra panaikintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016. Tuo tarpu ieškovė neprašo priteisti skolos ir jos neįrodinėja pagal galiojančias kainas, kurias nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132. Todėl ieškinys atmestinas.

16.3. Ieškovė tvirtina, kad turi teisę reikalauti skolos pagal šilumos energijos kainas, galiojusias sąskaitų atsakovei išrašymo metu, tačiau pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015), todėl toks ieškovės aiškinimas paneigtų vartotojų teisę reikalauti, kad šilumos tiekėjas vykdytų Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, taip pat, tai reikštų, kad Komisijos nutarimas, priimtas 2018 m. balandžio 27 d., būtų beprasmis, kadangi nesukeltų jokių teisinių pasekmių dėl neteisėtų šilumos kainų, kurių panaikinimu buvo apgintos vartotojų, permokėjusių už šilumą, teisės, kurias gina valstybė (Konstitucijos 46 straipsnis).

16.4. Panaikinus teisės aktus, kuriais apskaičiuota šilumos ir karšto vandens kaina, susidarė tam tikras teisinis vakuumas, kadangi ginčui spręsti tampa negalima taikyti Šilumos ūkio įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatų, todėl teismas šią teisės spragą turėtų užpildyti ad hoc, įvertindamas, kad šis teisinis santykis vėliau priimtais teisės aktais yra reglamentuotas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132. Analogiškos aplinkybės išaiškintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013.

16.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo įpareigoti UAB „Vilniaus energija “ perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, neįtraukiant šilumos energijos nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tariamai prejudiciniu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu, neįvertino, kad šioje byloje yra paaiškėjusios priešingos prejudicinės aplinkybės, nustatytos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-514- 815/2017 ir Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-837-556/2016, kad ginčo laikotarpiu ieškovė buvo karšto vandens tiekėja, dėl kurios kaltės namo karšto vandens skaitikliai butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų iki 2013 m. liepos 12 d., o trečiojo asmens atstovė 2023 m. liepos 18 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad namo karšto vandens skaitikliai butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų iki 2013 m. rugsėjo 25 d.

16.6. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 išaiškino, kad nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos (Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Todėl nesutiktina su ieškovės ir išvadą teikiančios institucijos teiginiais, kad neapskaitytas karštas vanduo nustatytinas tik vertinant šilumos karšto vandens cirkuliacijai, kuris viršija karšto vandens cirkuliacijos normatyvą, tačiau neįvertinant geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, kuris yra nustatomas arba karšto vandens šilumos ruošimo įrenginio šilumos apskaitos prietaisu (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 d.) arba karšto vandens šilumos ruošimo įrenginio vandens apskaitos prietaisu jo rodmenis padauginant iš šilumos kiekio vienam kub. m. karšto vandens paruošti. Todėl būtina atnaujinti bylos nagrinėjimą pavedant išvadą teikiančiai institucijai nustatyti geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekį, išmatuoto daugiabučio namo įvade, kad būtų nustatyta, ar name buvo susidaręs neapskaitytas karštas vanduo.

16.7. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 nusprendė, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl padarė klaidingą išvadą, leisdami šilumos tiekėjai skaičiuoti mokesčius už šilumos kiekį nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti. Todėl ieškovė turi būti įpareigotina atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, į patalpų šildymą neįtraukiant nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos.

16.8. Ginčo daugiabučio namo butų savininkams priklausančios asmeninio naudojimo rūsio patalpos nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant atsakovei priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal 5 metodą, taikomą kartu su 4 metodu, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017 išaiškino, kad nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas.

16.9. Pirmosios instancijos teismas sprendime išėjo iš ginčo ribų, iš atsakovės priteisdamas tariamą skolą už ieškinio dalyke ir pagrinde nenurodytas ieškovės paslaugas (prekes) – šilumos energiją karšto vandens ruošimui, cirkuliacijai, „mokesčius“, šaltą vandenį k.v. paruošimui, karšto vandens pastoviąją dedamąją, šilumą bendroms reikmėms, šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir bendro naudojimo patalpų šildymą, kadangi ieškovė ieškiniu prašė priteisti skolą už: 1) šilumos energiją buto šildymui ir 2) karštą vandenį.

16.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kurias sumokėjo juridiniam asmeniui – advokatų profesinei bendrijai. Pirma, šis juridinis asmuo nėra ir negali būti teisėtas ieškovės atstovas. Antra, į išlaidas yra įtrauktas pridėtinės vertės mokestis, nors šių išlaidų ieškovė nepatyrė, nes kaip PVM mokėtoja atgavo PVM per užskaitą. Apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti, kad atsakovė prašė duomenų iš VMI, ar ieškovė yra atgavusi PVM už bylinėjimosi išlaidas, tačiau VMI šiuos duomenis atsisakė suteikti, o teismas atmetė atsakovės prašymą šiuos duomenis išreikalauti, nors šie duomenys yra būtini, siekiant įvertinti, ar ieškovė jau yra atgavusi minėtą PVM.

16.11. Ieškovė nepaaiškino, kodėl nagrinėjamoje byloje buvo būtina pasitelkti advokato pagalbą, juolab, kad ieškovė turi įdarbinusi profesionalius teisininkus ir turi visą teisės departamentą. Šioje byloje iškelti teisiniai klausimai nebuvo sudėtingi, taikytinos teisės normos yra aiškios, o teismų praktika dėl bendro naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo yra nuosekli bei gausi, todėl patirtos išlaidos buvo visiškai nepagrįstos ir nebūtinos, kaip analogiškomis aplinkybėmis nusprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3647-662/2022.

Atsiliepimas

17. Ieškovė AB „Šilumos tinklai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Tiek kartu su ieškiniu, tiek su dubliku pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad AB „Šilumos tinklai“ yra tinkama ieškovė byloje. Perimto reikalavimo (skolos) suma 2017 m. birželio 30 d. duomenimis buvo 1 542,10 Eur. Bendra susidariusi skolos suma yra 3 547,13 Eur ir ji iki šiol nėra apmokėta. Gausi ir vieninga teismų praktika patvirtina, kad toks Vilniaus energijos reikalavimo teisių į jos klientų ankstesnio laikotarpio skolas perleidimas ieškovei yra visiškai teisėtas (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2039-603/2022; 2023 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1799-861/2023, kt.)

17.2. Priešingai nei nurodo atsakovė, ji buvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisių perleidimą. Kaip išsamiai pagrįsta ieškinyje, apie Vilniaus energijos reikalavimo teisių perleidimą ieškovė pranešė atsakovei pateikdama pranešimą kartu su mokėjimo dokumentu už 2017 m. birželį ir Vilniaus energijos 2017 m. birželio 16 d. raštiško patvirtinimo Nr. 013-01-3567 išrašu. Tai yra tinkamas reikalavimo perleidimo fakto įrodymas pagal CK 6.109 straipsnio 1 ir 2 dalis. Taip pat ši informacija buvo ir yra viešai skelbiama Ieškovės interneto svetainėje http://www.chc.lt/lt/musu-veikla/verslui/atsiskaitymas-uz-paslaugas/78.

17.3. Atsakovė ir toliau laikosi pozicijos, kad reikia įpareigoti ieškovę ir trečiąjį asmenį perskaičiuoti atsakovės mokėtinas sumas, pritaikant galiojančias kainas. Panaikintu nutarimu šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu ieškiniu prašoma priteisti skolą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. Todėl skolos dalis apskritai nepatenka į panaikinto nutarimo galiojimo laikotarpi ir naujo tarybos nutarimo šiai skolos daliai išvis nėra pagrindo taikyti. Taip pat nėra pagrindo perskaičiuoti skolos ir už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kadangi teisės aktai / priimti sprendimai negalioja atgal.

17.4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A- 600-933/2020 atsisakė perskaičiuoti karšto vandens kainas pagal naujai priimtą tarybos nutarimą, nurodydamas, be kita ko, tai, kad naujai priimtas tarybos nutarimas bus taikomas tik į ateitį ir netaikomas atgaline data.

17.5. Atsakovė ir toliau laikosi pozicijos, kad ieškovė turi būti įpareigota atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, į patalpų šildymą neįtraukiant nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos. Šiuo aspektu nagrinėjamai bylai, kaip teisingai nurodė sprendime pirmosios instancijos teismas, yra svarbi Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovų J. M. ir P. M. ieškinį atsakovei Vilniaus energijai dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisminio proceso Nr. 2-55-3-02053-2013-1 (toliau – Prejudicinė byla).

17.6. Prejudicinėje byloje atsakovė buvo pareiškusi reikalavimą „atlikti ieškovei patiektos šilumos buto ir bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų už ieškovės buto ir jai priskirtos dalies bendro naudojimo patalpų šildymo atimant šilumos kiekį, suvartotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, t. y. buvo pareiškusi analogišką reikalavimą kaip ir priešieškinyje. Teismas šį reikalavimą atmetė. Vadinasi, ir skolos suma už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. (t. y. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo Prejudicinėje byloje) nebegali būti kvestionuojama. Analogiškai, dėl likusio skolos laikotarpio (nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2020 m. vasario 29 d.) taip pat darytina išvada, kad skola neturi būti perskaičiuojama.

17.7. Atsakovė ir toliau laikosi pozicijos, kad ieškovė į šilumos energijos paskirstymą neteisėtai neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų, priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams. Dėstydama tokius savo argumentus, atsakovė klaidingai interpretuoja pateikiamą kasacinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-7-515/2009 ir Nr. 3K-3-435-701-2015, kt.). Nagrinėjamu atveju remtis atsakovės nurodomose bylose pateiktais išaiškinimais nėra galimybės, nes nesutampa minėtų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi.

17.8. Šilumos paskirstymo metodų taisyklės nustato šilumos kiekį skirstyti ir mokesčius skaičiuoti vertinant butų / patalpų naudingąjį plotą, ką teisėtai ir pagrįstai atliko ieškovė atsižvelgdama ir vertindama viešuose registruose esančius duomenis. Nekilnojamojo turto registre nėra jokių duomenų apie kitas nei butų savininkų įregistruotas asmeninio naudojimo patalpas, kurias reikėtų įtraukti į patalpų naudingą plotą.

17.9. Ginčo name esančių rūsio patalpų, kurios nėra šildomos, teisinis statusas atitinka bendrojo naudojimo patalpų teisinį režimą, pagal kurį nuosavybės teisę į patalpas įgyvendina visi pastato butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų turimų butų plotui, jeigu šis rūsys (jo dalys) nepriklauso atskiriems savininkams asmeninės nuosavybės teise, kuri gali būti įgyta CK 4.47 str. numatytais pagrindais.

17.10. 2023 m. liepos 18 d. teismo posėdyje apklausiami Tarybos atstovai pažymėjo, jog sprendžiant dėl galimybės įtraukti sandėliukų plotą į šilumos paskirstymą, tikrinami du esminiai kriterijai: 1) ar sandėliukai/ rūsiai turi unikalų numerį, t. y. yra suformuoti kaip atskiri konkrečiam savininkui priklausantys nekilnojamojo turto objektai; ir 2) ar šie sandėliukai/ rūsiai yra šildomi. Priešingai nei siūlo atsakovė, nei šilumos tiekėjui, nei Tarybai nepriskirta kompetencija fiziškai vykti, tikrinti ar matuoti patalpas, nustatinėti jų plotą, tikrinti, ar jos šildomos. Tokius duomenis pagal Taisyklių 133.4 punkto reikalavimus turi pateikti šilumos vartotojai.

17.11. Nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta duomenų, kad kurios nors name esančios rūsio patalpos būtų šildomos ar įregistruotos kaip atskiri turto vienetai Nekilnojamojo turto registre (ne kaip antraeiliai daiktai ir butų priklausiniai, o kaip atskiri nuosavybės teisės objektai, pagrindiniai daiktai).

17.12. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas išėjo už byloje nagrinėjamo ginčo ribų. Atsakovė tik savo 2023 m. liepos 26 d. baigiamojoje kalboje kėlė klausimą dėl ginčo dalyko struktūros, ieškinio pagrindo ir dalyko, prieš tai šių aplinkybių neginčijo.

17.13. Su ieškiniu byloje (priedas Nr. 4) buvo pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos, kuriose aiškiai nurodoma atsakovės skolos struktūra, t. y. iš kokių konkrečių sumų (kiekvieną mėnesį) susideda ieškinio reikalavimas. Pažymose nurodoma, kada ir už ką skola apskaičiuota (karštą vandenį, šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, buto šildymą, bendro naudojimo patalpų šildymą, kt.). Su dubliku ieškovė taip pat pateikė visas skolos laikotarpiu atsakovei teiktas sąskaitas, taip pat informacinėje sistemoje fiksuotus duomenis (išrašus) apie atsakovės butui paskirstytą šilumos energiją, įvadinių skaitiklių duomenis ir t. t.

17.14. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 21 straipsnis numato advokatų veiklos formas. Šiame straipsnyje nurodyta, kad advokatai gali veikti: 1) individualiai; 2) partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens [per advokatų kontorą]; 3) įsteigdami juridinį asmenį – advokatų profesinę bendriją. Todėl atsakovės argumentai dėl ieškovės atstovo nepagrįsti.

17.15. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovei negali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, kuriose įtrauktas PVM. Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad priteisiant bylinėjimosi išlaidas, jos priteisiamos su PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018, 37-38 punktai; 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021, 60 punktas, kt.).

17.16. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasirinko bylą vesti mišriu būdu – pradinius procesinius dokumentus byloje parengė ieškovės vidiniai teisininkai, tačiau nuo 2021 m. rugpjūčio 18 d. atstovavimas procese visiškai perduotas profesionaliems bylininkams – advokatų kontoros TGS Baltic advokatams. Tokį pasirinkimą lėmė tiek tai, kad kai kurie bylos procesą jos pradžioje kuravę ieškovės darbuotojai bendrovėje nebedirba, tiek tai, kad bylinėjimasis nėra pagrindinė vidinių ieškovės teisininkų funkcija. Paminėtina, kad apeliaciniame skunde cituojama administracinių teismų praktika dėl riboto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kai atitinkami proceso dalyviai turi savo vidinius teisininkus, nėra analogiškai formuojama civilinėse bylose.

18. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Taisyklių 133.4 punktas būtent vartotojams numato pareigą pateikti šilumos tiekėjui šilumos pirkimo – pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartyje nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Ta pati taisyklė galioja ir duomenims apie buto naudingąjį plotą. Nagrinėjamu atveju atsakovė savo tiesiogines pareigas bando perkelti Šilumos tiekėjui ir/ar bendrovei, kurie nagrinėjamu atveju ne tik, kad neturi tokios pareigos, bet ir negali perimti šios pareigos iš vartotojo.

Šalies argumentai

18.2. Iš pateikto priešieškinio reikalavimo, nėra aišku už kokį laikotarpį yra prašoma atlikti šilumos paskirstymo perskaičiavimą. Toks abstraktus ieškinio reikalavimas riboja proceso šalių teisę gintis nuo jiems pareikštų reikalavimų, todėl turi būti atmestas arba turi būti ištaisyti šie priešieškinio trūkumai.

18.3. Bendrovės sąskaitos, pateiktos vartotojams, tame tarpe ir atsakovei, vykdant šilumos tiekimo veiklą ir sąskaitose nurodytos šilumos ir karšto vandens kainos yra pagrįstos sąskaitų išrašymo metu galiojusiais teisės aktais. Taikyti kitų kainų, nei nustatė Komisija bei savivaldybės taryba bendrovė neturėjo teisės.

18.4. Teisės aktai / priimti sprendimai negalioja atgal (lex retro non agit). Tuo tarpu, atsakovė šioje civilinėje byloje prašo pritaikyti Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. priimtą nutarimą Nr. O3E-132, santykiams, susisklosčiusiems iki šio nutarimo priėmimo.

18.5. Bendrovei nėra žinoma, kad sandėliukai kaip turtiniai objektai būtų įregistruoti valstybės registre. Bendrovė savo veiklos vykdymo laikotarpiu nėra gavusi konkretiems namo savininkams nuosavybės teise priklausančių sandėliukų plotų, priklausomybės, šildymo būdo ir kitų duomenų. Todėl byloje nėra įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) namo bendraturčiai ir/ar atsakovė būtų pateikusi teisės aktų nustatyta tvarka (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punkto) duomenis apie tokių patalpų buvimą. Atitinkamai nėra pagrindo įpareigoti atlikti šilumos energijos paskirstymą įtraukiant konkrečiai visame name gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant sandėliukus.

18.6. Dėl visų, be išimties, atsakovės argumentų atlikti perskaičiavimus neįtraukiant nepaskirstytam karšto vandens ruošimui skirtos šilumos energijos, už laikotarpį nuo 2010 sausio 1 d. jau yra pasisakę, tiek Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2821-160/2015, tiek Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016. Šiose bylose nustatyti faktai yra prejudiciniai, kurių iš naujo nei trečiasis asmuo, nei ieškovė neprivalo įrodinėti.

Atsiliepimas

18.7. Atsakovė nurodo, jog dvišalės sutarties dėl buto šildymo perdavimas ieškovei yra nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos taikymas. Ieškovei buvo perleisti Vilniaus energijos reikalavimai į ankstesnio laikotarpio klientų skolas, tarp jų ir į atsakovės skolą, o ne dvišalė sutartis, ar prievolės pagal sutartį. Apie reikalavimo teisių perleidimą atsakovė buvo informuota kartu su sąskaita už 2017 m. birželį siųstu pranešimu. Taip pat ši informacija buvo viešai skelbiama ieškovės interneto svetainėje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

20. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.

21. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei iš atsakovės priteista 3 547,13 Eur dydžio skola ir 121,07 Eur delspinigių už tiektą šilumos energiją, karštą vandenį laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. ir už nepriskaitytą karšto vandens kainos dalį (geriamojo vandens dalį, skirtą karštam vandeniui ruošti), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

22. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tiekia centralizuotą šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro 2020 m. kovo 5 d. išrašą butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise skolos susidarymo laikotarpiu priklausė atsakovei J. M.. Tarp ieškovės ir atsakovės rašytinė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

23. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos energijos tiekimo Vilniuje funkcijas vykdo ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“. 2017 m. kovo 29 d. ieškovei buvo perleisti trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai į ankstesnio laikotarpio klientų skolas, įskaitant ir reikalavimo teisę į atsakovės J. M. 1 542,10 Eur dydžio skolą. Apie reikalavimo teisių perleidimą atsakovei kartu su 2017 metų birželio mėnesio sąskaita buvo pateiktas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2017 m. birželio 30 d. pranešimas dėl reikalavimo teisių perleidimo, taip pat ši informacija buvo viešai skelbiama ieškovės interneto svetainėje.

24. Ieškovės pateiktoje mokesčių apskaičiavimo pažymoje nurodyta, kad skola už atsakovei priklausančiam butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį sudaro 3 547,13 Eur. Į nurodytą skolos sumą įskaičiuota 1 542,10 Eur, kuri ieškovei buvo perleista iš UAB „Vilniaus energija“ ir kuri iki šiol neapmokėta.

Dėl reikalavimo perleidimo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (ne)teisėtumo

25. Apeliantė (atsakovė) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu visų pirma teigė, kad UAB „Vilniaus energija“ negalėjo perleisti ieškovei atsakovės skolos be atsakovės sutikimo, kadangi esant dvišalės sutarties teisių ir pareigų perdavimui, turėjo būti taikomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.115 – 6.122 straipsniuose nustatyti reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo sutikti, kad buvo perleista ne tik reikalavimo teisė, tačiau ir įvyko skolos perkėlimas. Apeliaciniame skunde atsakovė remiasi savo turiniu analogiškais argumentais kaip ir bylos nagrinėjimo metu, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju buvo perleista tik reikalavimo teisė į atsakovės skolą šilumos tiekėjai ir neperleisti jokie atsakovės reikalavimai UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu, kuriems būtų reikėję atsakovės sutikimo.

26. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ 2002 m. vasario 1 d. sudarė Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį (toliau – Nuomos sutartis), kurios pagrindu UAB „Vilniaus energijai“ 15 metų buvo perduotas valdyti nuomos teise visas su šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo veikla susijęs AB „Vilniaus šilumos tinklų“ turtas. Taigi, laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. UAB „Vilniaus energija“ vykdė licencijuojamą šilumos bei karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste, o pasibaigus minėtai Nuomos sutarčiai, t. y. nuo 2017 kovo 30 d. Vilniuje šilumos energijos tiekimo funkcijas vykdo AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Nustatyta, kad pasibaigus Nuomos sutarčiai 2017 m. kovo 29 d. tarp UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ buvo pasirašytas Turto priėmimo – perdavimo aktas, pagal kurį AB „Vilniaus šilumos tinklai“, be kita ko, buvo perleisti UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai į ankstesnio laikotarpio klientų skolas. Tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė yra fizinis asmuo, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, pagrįstai sprendė, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis su atsakove buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (CK 1.71 straipsnis, CK 6.384 straipsnio 1 dalis).

27. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė apie reikalavimo teisių perleidimą informuota 2017 m. birželio 30 d. pranešimu dėl reikalavimo teisių perleidimo, kuris buvo siunčiamas kartu su to mėnesio sąskaita. Ši informacija buvo viešai skelbiama ir ieškovės interneto svetainėje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės į atsakovę perleidimą ieškovei laikantis CK 6.109 straipsnio reikalavimų.

28. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad tarp jos ir UAB „Vilniaus energija“ sudaryta šilumos energijos tiekimo sutartis atitiko dvišalės prievolės sampratą (UAB „Vilniaus energija“ buvo ir kreditorius, ir skolininkas atsakovės atžvilgiu), todėl reikalavimo perleidimui turėjo būti taikomi skolos perkėlimo santykius reglamentuojantys ir CK 6.115–6.122 straipsniuose nustatyti reikalavimai.

29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolos perkėlimo institutas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu. Skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui. Skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.50, 6.115, 6.116 straipsniai), tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2013; kt.). Tuo tarpu reikalavimo perleidimo sutartimi, kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.101 straipsnio 1 dalis).

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011, kuria remiamasi ir apeliaciniame skunde, išaiškinta, jog reikalavimo perleidimas ir skolos perkėlimas yra du atskiri asmenų pasikeitimo prievolėje institutai, kurie skiriasi savo sąlygomis, todėl savaime šių dviejų institutų sutapties neatsiranda. Įstatymo nedraudžiama šalims prireikus susitarti dėl reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo tuo pačiu metu, laikantis CK 6.101-6.103, 6.115-6.122 straipsnių nuostatų. Atsižvelgiant į tai, ar kreditorius turi tik teisę, o skolininkas – tik pareigą, prievolės skirstomos į vienašales ir dvišales. Esant vienašalei prievolei, kreditorius turi tik reikalavimo teisę, o skolininkas – tik pareigą (pvz., išlaikymo prievolės, dėl žalos atlyginimo atsirandančios prievolės). Esant dvišalei prievolei kreditorius turi ne tik teisę pareikšti skolininkui reikalavimą, bet ir pareigą, o skolininkas turi ne tik pareigą, bet ir teisę (pvz., dvišalės yra prievolės, kylančios iš nuomos, pirkimo–pardavimo, rangos sutarčių). Kai prievolė yra dvišalė, šalys savo pareigas turi vykdyti kartu, jeigu sutartyje arba įstatyme nenustatyta kitaip. Jeigu prievolė yra dvišalė, t. y. prievolės kreditorius yra ir skolininkas, tai reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, todėl reikia kitos šalies sutikimo ir reikalavimo teisė gali būti perleista tik laikantis CK 6.115-122 straipsnių reikalavimų.

31. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nurodytoje byloje ginčijama sutartimi buvo perleista reikalavimo teisė, kilusi iš delikto – bendrovė reikalavo buvusio administracijos vadovo atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais. Kasacinės instancijos teismas vertino, kad tokia prievolė pagal savo turinį yra vienašalė – kreditorius (reikalavimo teisę perleidusi įmonė) turėjo tik teisę (reikalauti žalos atlyginimo), o skolininkas (kasatorius) – tik pareigą (žalą atlyginti). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijama sutartimi perleista reikalavimo teisė yra atsiradusi dėl žalos, padarytos įmonei, atlyginimo, todėl sprendė, kad kasatoriaus argumentai dėl CK normų, reglamentuojančių skolos perkėlimą, nepagrįsti.

32. Šiame kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėtoje kasacinio teismo nutartyje ir nagrinėjamu atveju nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės nesutampa, joje taip pat nebuvo nustatyta, kad šalis siejo dvišalė prievolė, taigi atsakovė, remdamasi šia nutartimi, skolos perkėlimą reglamentuojančių normų taikymo būtinumo nepagrindžia. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus energija“ turėjo teisę reikalauti sumokėti skolą už tiektą šilumos energiją, o atsakovė pareigą (prievolę) sumokėti už tiektą šilumos energiją. Šiuo atveju apeliantė nepagrindė kokią pareigą UAB „Vilniaus energija“ turėjo atsakovės atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismas jokios pareigos taip pat nenustatė. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliantė, teigdama, kad ginčo šalis siejo dvišalė prievolė, šios aplinkybės neįrodė, atitinkamai apeliantės argumentai dėl CK normų reglamentuojančių skolos perkėlimą taikymo atmestini.

Dėl pareigos perskaičiuoti mokėtinas sumas pagal naujai patvirtintas kainas (ne)buvimo

33. Apeliantės tvirtinimu, skola buvo apskaičiuota remiantis negaliojančiomis šilumos energijos kainomis, kurios yra panaikintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, todėl šios kainos negalėjo būti taikomos. Be to, atsakovės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. O3E-132 ir 2018 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. O3E-133 nustatytos kainos.

34. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2731-426/2015, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 paliktas nepakeistas, panaikintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu buvo nustatytos šilumos bazinių kainų dedamosios iki 2015 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu ieškovė ieškiniu prašė priteisti skolą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, skolos dalis už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. apskritai nepatenka į panaikinto nutarimo galiojimo laikotarpį ir perskaičiuoti skolos šiai daliai iš viso nėra pagrindo.

35. Atsakovė, minėta, prašo taikyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. O3E-132 ir 2018 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. O3E-133 nustatytas kainas ir skaičiuojant skolą už likusį laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymi, kad principas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) – svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 nutarimas). Atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas galimas tik tada, jeigu tokia atgalinio veikimo galimybė yra numatyta pačiame teisės akte ir toks taikymas neprieštarautų galiojantiems įstatymams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pripažinta teisės normų galiojimo iki priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti galimybė, tačiau tokiai galimybei materializuotis būtinas aiškus ir nedviprasmiškas įstatymo leidėjo pozicijos pareiškimas įstatymo forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016; 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

36. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 32 straipsnio 20 dalyje (galiojusioje iki 2023 m. spalio 1 d.) įtvirtinta, kad šilumos ar karšto vandens kainų dedamųjų galiojimo laikotarpiu patirtos, bet nepadengtos sąnaudos arba gautos papildomos pajamos, susidariusios dėl kuro, pirktos šilumos, geriamojo vandens faktinių kainų ir nustatant šilumos ar karšto vandens kainas įskaičiuotų kainų skirtumo, įvertinamos skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos ar karšto vandens kainų dedamąsias.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, taikyti kitų kainų, nei nustatė Komisija bei savivaldybės taryba, šilumos tiekėjas negalėjo. Vilniaus energija šilumos tiekimo veiklos vykdymo laikotarpiu šilumos ir karšto vandens kainas atsakovei, kaip ir visiems vartotojams, skaičiavo ir taikė teisės aktų nustatyta tvarka, atsakovei pateiktos sąskaitos ir jose nurodytos šilumos ir karšto vandens kainos buvo pagrįstos sąskaitų išrašymo metu galiojančiais teisės aktais, Komisijos bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nutarimais/sprendimais. Todėl, kaip pagrįstai nurodoma ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, skolos dalies už likusį laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., taip pat nėra pagrindo perskaičiuoti pagal naują Tarybos nutarimą, nes teisės aktai (priimti sprendimai) negalioja atgal. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškos pozicijos, pasisakant dėl šilumos energijos kainos perskaičiavimo, laikomasi ir ankstesniuose apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose (pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Civilinė byla Nr. e2A-678-861/2022, 2023 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1799-861/2023).

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės priešieškinio reikalavimą įpareigoti perskaičiuoti mokėtinas sumas pagal naujai patvirtintas kainas atmetė kaip nepagrįstą. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dėl galimų permokų šilumos vartotojams grąžinimo bus sprendžiama kompleksiškai valstybės mastu ir permokos bus grąžinamos, todėl, kolegijos vertinimu, priešingai nei tvirtina atsakovė, jos teisės šiuo aspektu nėra pažeidžiamos.

Dėl pareigos perskaičiuoti mokėtinas sumas, neįtraukiant šilumos energijos nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, (ne)buvimo

39. Nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – tai skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos. Kitaip tariant, tai vartotojų suvartotas, bet neapmokėtas karšto vandens kiekis. Atitinkamai, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis yra lygus vartotojų suvartotam, bet nedeklaruotam karštam vandeniui ruošti suvartotam šilumos kiekiui. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Ši nuostata yra taikoma tik tada, kai nėra sutvarkyta karšto vandens apskaita bei, kai yra nustatytas nepaskirstyto karšto vandens kiekis.

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas prejudiciniais laikė du Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016 nustatytus faktus, kurie patenka į įrodinėjimo dalyką abiejose bylose: 1) iki 2013 m. rugsėjo 25 d. UAB „Vilniaus energija“ sutvarkė karšto vandens apskaitą ginčo name; 2) UAB „Vilniaus energija“ ginčo namo karšto vandens tiekėja tapo 2011 m. birželio 1 d. (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Taipogi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, neįtraukiant šilumos energijos nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 12 d., yra tapatus (yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), todėl šios civilinės bylos dalį nutraukė (CPK 293 straipsnio 3 punktas), o likusią atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl mokėtinų mokesčių perskaičiavimo, neįtraukiant šilumos energijos nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, dalį atmetė kaip nepagrįstą.

41. Apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė minėtus faktus prejudiciniais faktais ir nepagrįstai nutraukė minėtą civilinės bylos dalį, kadangi yra paaiškėjusios priešingos prejudicinės aplinkybės, nustatytos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-514-815/2017 ir Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-837-556/2016, jog ginčo laikotarpiu ieškovė buvo karšto vandens tiekėja, dėl kurios kaltės namo karšto vandens skaitikliai butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų iki 2013 m. liepos 12 d., o trečiojo asmens atstovė 2023 m. liepos 18 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad namo karšto vandens skaitikliai butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų iki 2013 m. rugsėjo 25 d.

42. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

43. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis; ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos. Įsiteisėjusiame teismo sprendime padaryta išvada dėl įrodymų nepakankamumo ginčo dalyku esantiems faktams nustatyti neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims tą patį faktą įrodinėti kitoje byloje. Sprendžiant, ar kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, padarytos išvados gali būti laikomos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, būtina įvertinti tokių aplinkybių nurodymo kontekstą anksčiau išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015; 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-219/2016).

44. Teisėjų kolegija visų pirma, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir aptarė Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016. Tuo tarpu apeliantė apeliaciniame skunde neįrodinėja, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti prejudiciniai faktai negali būti prilyginami prejudinciams faktams CPK 182 straipsnio 2 punkto kontekste ir iš esmės remiasi tik tuo, kad yra priimti naujesni administracinių teismų procesiniai sprendimai, kuriuose apeliantės vertinimu yra nustatyti priešingi prejudiciniai faktai.

45. Nesant pakeistam ar panaikintam Lietuvos apeliacinis teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2A-282-823/2016, ir apeliantei nepateikus argumentų, kad nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais faktais, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo sprendimu rėmėsi. Be to, nors apeliantės minėtose administracinėse bylose (administracinė byla Nr. I-514-815/2017 ir administracinė byla Nr. A-837-556/2016), dalyvavo apeliantė ir UAB „Vilniaus energija“ (procesinių sprendimų priėmimo metu dar nebuvo perleidusi reikalavimo teisės ieškovei), tačiau apeliantė šiuo atveju neįrodinėja, kad minėtose administracinėse bylose buvo įrodinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės kaip ir šioje byloje.

46. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad analogiškos aplinkybės susiklostė Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-9-407/2021, kurioje teismas įpareigojo atsakovę UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d., iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam karštam vandeniui paruošti. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016). Minimoje apeliacinio teismo byloje teismas konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu name įrengti apskaitos prietaisai neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad įrengti apskaitos prietaisai name, esančiame (duomenys neskelbtini), neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliante, jog nagrinėjama byla yra analogiška civilinei bylai Nr. e2A-9-407/2021.

47. Apeliantė pirmosios instancijos teismo išvadas taip pat siekia paneigti remdamasi kasacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad minėtoje nutartyje pateiktiems išaiškinimams apeliantė skiria itin daug dėmesio, ir apeliaciniame skunde iš esmės tiesiog perkelti minėtos nutarties argumentai. Tačiau apeliantė nepagrindė, kaip kasacinio teismo nutartyje, kuria ji remiasi ginčydama skundžiamą sprendimą, pateikti išaiškinimai susiję su nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamu klausimu dėl netinkamai paskirstyto šilumos kiekio, kadangi šiuo atveju faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo apeliantės nurodomos kasacinio teismo nutarties.

48. Apeliantės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 šilumos tiekėja neįrengė apskaitos prietaisų, todėl į patalpų šildymą negalėjo būti įtraukta šilumos energija nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju šilumos apskaitos prietaisai įrengti tiek ginčo name, tiek ir jame esančiuose butuose (išskyrus keturis, tarp kurių yra ir ginčo butas) (el. b. t. VI, l. 1 – 4, t. VIII, l. 9). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog apeliantės nurodoma kasacinio teismo nutartis neturi precedento galios nagrinėjamu atveju šia nutartimi neturi pagrindo vadovautis.

49. Remiantis tuo, kas nurodyta aukščiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą dalyje, kurioje atsakovė priešieškiniu reikalavo įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, neįtraukiant šilumos energijos nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. Likusioje dalyje apeliantės įrodinėjama aplinkybė dėl nesutvarkytos apskaitos, nesudaro teisinio pagrindo perskaičiuoti šilumos energijos, todėl apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareigos perskaičiuoti mokėtinas sumas, į naudinguosius plotus įtraukiant sandėliukų patalpas, (ne)buvimo

50. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės reikalavimo įpareigoti ieškovę perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, į naudingus plotus įtraukiant ir sandėliukų plotą, atmetė šį reikalavimą kaip nepagrįstą, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šilumos tiekėja būtų buvusi informuota apie sandėliukų plotus ir jų valdytojus.

51. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tvirtina, kad jos prieštarauja kasacinio teismo praktikai, suformuotai 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje nutartyje buvo sprendžiama dėl sunaikinto turto atkuriamosios vertės nustatymo ir neturtinės žalos atlyginimo turto sunaikinimo atveju, o apeliantės nurodomas išaiškinimas dėl šilumos energijos paskirstymo įgyvendinimo apskritai nėra minimas, taigi, apeliantė minėta kasacinio teismo nutartimi remiasi nepagrįstai.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė taip pat nepagrįstai tvirtina, kad ieškovė į šilumos energijos paskirstymą neįtraukdama dalies asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams, pažeidė proporcingumo principą. Apeliantės tvirtinimu, šios patalpos turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant ieškovei priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal Metodą Nr. 5, taikomą kartu su Metodu Nr. 4.

53. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. ŠŪĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.

54. Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.82 straipsnio 7 dalyje vartojama formuluotė „kitų patalpų savininkui“ apima daugiabučiame name esančias kitos nei gyvenamoji paskirties patalpas (prekybos, administracines ir pan.), kurios yra ar gali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas, bet neapima buto savininkui nuosavybės teise priklausančio rūsio (daugiabučio namo rūsyje esančių patalpų, skirtų daiktams laikyti, t. y. sandėliuko). Buto savininkui nuosavybės teise priklausantis rūsys nėra buto sudėtinė dalis. Ši patalpa yra antraeilis daiktas – buto priklausinys, kadangi ji skirta tarnauti butui ir pagal savo savybes yra nuolat su juo susijusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018, 25–26 punktai).

55. Be to, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalies apimtį, į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos nustatoma bendraturčių teisių bei pareigų apimtis, negali būti įtraukiami namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties patalpų, kurios yra butų priklausiniai, priklausančių bendraturčiams asmeninės nuosavybės teise ar esančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, kuriais bendraturčiai turi teisę naudotis pagal nustatytą naudojimosi tvarką, plotai. Tai nereiškia, kad butų ir kitų patalpų savininkai, kuriems namo rūsyje esančios sandėliavimo paskirties patalpos, kurios yra butų ar kitų patalpų priklausiniai, priklauso asmeninės nuosavybės teise ar yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai, bet jomis butų ar kitų patalpų savininkai turi teisę naudotis pagal nustatytą naudojimosi tvarką, neturi su tokių patalpų priklausymu nuosavybės teise (turėjimu teisės naudotis) susijusių prievolių, palyginus su tais butų ir kitų patalpų savininkais, kurie neturi tokių patalpų nuosavybes teise ir neturi teisės naudotis, todėl nesinaudoja tokiomis patalpomis pagal nustatytą naudojimosi tvarką. Vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais šios prievolės sietinos su asmeninės nuosavybės teise ir (ar) bendrosios dalinės nuosavybės teisės į namo rūsyje esančias sandėliavimo paskirties patalpas įgyvendinimu, pasireiškiančiu naudojimusi tokiomis patalpomis (pvz., prievolė apmokėti išlaidas, patiriamas dėl namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties ir su jomis susijusių patalpų, konstrukcijų remonto, renovavimo), bet negali būti kildinamos iš name esančių sistemų (šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo ir pan.), kurios nėra siejamos su namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties patalpų, kurios yra butų ar kitų patalpų priklausiniai, naudojimu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019, 32 ir 34 punktai).

56. Nagrinėjamu atveju byloje išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba 2023 m. birželio 12 d. teismui pateiktoje išvadoje nurodė, kad šilumai Name paskirstyti ginčo laikotarpiu turėjo būti taikomi ir, kaip nustatyta iš UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pateiktų šilumos paskirstymo duomenų, faktiškai buvo taikomi: 1) laikotarpiu iki 2012 m. lapkričio mėn. – Metodas Nr. 4 kartu su Metodu Nr. 5; 2) nuo 2012 m. gruodžio mėn. – Metodas Nr. 1 kartu su Metodu Nr. 5. Taip pat nurodė, kad šilumos energijos paskirstymo skaičiavimai atsakovės butui, esančiam (duomenys neskelbtini), yra aritmetiškai ir metodiškai teisingi.

57. Pirma, apeliantė nepagrįstai šiuo atveju remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017 ir 2018 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018, kadangi šių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Minėtose bylose abejais atvejais sandėliukai buvo oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos, be to, priešingai nei nagrinėjamu atveju, bylose nebuvo pateikta duomenų ir teismai nepasisakė, kaip nagrinėjamu atveju buvo apskaičiuotas mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą.

58. Antra, šiuo atveju šilumos tiekėja neturi duomenų, kad apeliantės nurodomos Name esančios patalpos (sandėliukai) yra šildomos, tokių duomenų apeliantė nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Apeliantė taip pat nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad minėtos patalpos yra ne butų ar kitų patalpų priklausiniai, o, atlikus remonto darbus, buvo prijungtos prie buto ar kitų patalpų ir pertvarkytos (įrengus šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo sistemas ir pan.) taip, kad tapo sudėtine jų dalimi, arba atlikus remonto darbus, buvo taip pertvarkytos, kad pasikeitė jų paskirtis (įrengus šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo sistemas ir pan.) ir dėl to jos tapo pagrindiniais daiktais.

59. Kadangi šioje byloje minėtų aplinkybių atsakovė neįrodinėjo, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą dėl Name esančių sandėliukų patalpų įtraukimo į bendrą naudingą plotą, pagal kurį butų ir kitų patalpų savininkams būtų paskirstoma suvartota šilumos energija.

Dėl nagrinėjamo ginčo ribų (ne)peržengimo

60. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime peržengė ginčo ribas, iš atsakovės priteisdamas tariamą skolą už ieškinio dalyke ir pagrinde nenurodytas ieškovės paslaugas (prekes) – šilumos energiją karšto vandens ruošimui, cirkuliacijai, „mokesčius“, šaltą vandenį karšto vandens paruošimui, karšto vandens pastoviąją dedamąją, šilumą bendroms reikmėms, šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir bendro naudojimo patalpų šildymą, kadangi ieškovė ieškiniu prašė priteisti skolą už: 1) šilumos energiją buto šildymui ir 2) karštą vandenį.

61. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas). Tai reiškia, kad teismas (atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijos), atlikdamas tarp šalių susiklosčiusių ir teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, negali išeiti už pareikšto ieškinio ribų (ieškinio, atsikirtimų į ieškinį, priešieškinio faktinio pagrindo ir šalių pasirinkto teisių gynimo būdo ribų), taip pat už šalių suformuotų apeliacijos ribų (apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinio ir teisinio pagrindo ribų), išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia teismui atskirų kategorijų bylose peržengti ieškinio ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis) arba apeliacinės instancijos teismui – apeliacijos ribas nustačius pagrindą ginti viešąjį interesą (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

62. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė, atsakovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nekvestionavo bei nekėlė klausimo dėl ieškinio pagrindo ir dalyko, t. y. jog atsakovei nėra aišku iš ko susideda skola. Dėl apeliantės nurodomų aplinkybių skundžiamame sprendime nėra pasisakyta, todėl apeliacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija šių apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių neturi vertinti (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste primintina, kad ieškovė su ieškiniu pateikė sąskaitas, mokesčių paskaičiavimo pažymas, kuriose nurodyta iš kokių sudedamųjų dalių susideda atsakovės skola.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme pagrįstumo

63. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 3 374,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, kadangi ieškovė bylinėjimosi išlaidas sumokėjo advokatų profesinei bendrijai, kuri, atsakovės vertinimu, negali būti teisėtas ieškovės atstovas bei į išlaidas nepagrįstai yra įtrauktas pridėtinės vertės mokestis, nors šių išlaidų ieškovė nepatyrė, nes kaip PVM mokėtoja atgavo PVM per užskaitą.

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir vadovaudamasis teismų praktika atmetė minėtus apeliantės argumentus, kuriems nepritarti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tuo tarpu apeliaciniame skunde apeliantė tik dar kartą pateikia analogiškus argumentus remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 ir 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015. Pažymėtina, kad nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 atsakovui pagal pavedimą atstovavo ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovę atstovavo advokatė. Kitoje cituojamojoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015, kasacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorei atstovavo advokatas, o kasatorė už teisines paslaugas sumokėjo UAB „Teisinių paslaugų grupė“, advokatui papildomai nemokėjo. Atsižvelgęs į tai, kad byloje priimtas procesinis teismo sprendimas yra palankus kasatorei, kasacinės instancijos teismas sprendė, jog ji turi teisę reikalauti ir jai turi būti priteistos advokato atstovavimo išlaidos, o šios kasatorės teisės nepaneigia byloje nustatyta aplinkybė, kad pinigus už advokato pagalbą ji mokėjo per tarpininką – UAB „Teisinių paslaugų grupė“. Taigi, net pačios apeliantės nurodoma teismų praktika patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tai, kad atsiskaitymas įvyko su advokatų profesine bendrija, o ne tiesiogiai su teisines paslaugas teikusia advokate, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl ieškovės teisės atgauti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

65. Teisėjų kolegija šiame kontekste taip pat pažymi, jog apeliantę atstovauja profesionalūs teisininkai, kuriems turi būti žinomas šių klausimų teisinis reglamentavimas, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 21 straipsnyje numatomos advokatų veiklos formos. Advokatūros įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentuota, kad advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, ir kad šias paslaugas gali teikti advokatai (advokato padėjėjai) ar advokatų profesinė bendrija.

66. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, jog ieškovei bylinėjimosi išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas negalėjo būti priteistos, nes ieškovė nepagrindė, kodėl nagrinėjamoje byloje buvo būtina pasitelkti advokato pagalbą, juolab, kad ieškovė turi įdarbinusi profesionalius teisininkus ir turi visą teisės departamentą.

67. Teisės į teisminę gynybą principas apima ir šalies teisę vesti bylą per profesionalų atstovą, kuris, byloje dalyvaujančio asmens nuomone, gali geriausiai apginti jo pažeistas teises. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad pasirinko bylą vesti mišriu būdu – pradinius procesinius dokumentus byloje parengė ieškovės teisininkai, tačiau nuo 2021 m. rugpjūčio 18 d. atstovavimas procese perduotas advokatų kontoros TGS Baltic advokatams. Tokį pasirinkimą lėmė tiek tai, kad kai kurie bylos procesą jos pradžioje kuravę ieškovės darbuotojai bendrovėje nebedirba, tiek tai, kad bylinėjimasis nėra pagrindinė vidinių ieškovės teisininkų funkcija. Priešingai nei nurodo apeliantė, byloje iškelti teisiniai klausimai buvo specifiniai, o tinkamam ieškovės interesų atstovavimui reikėjo įvertinti itin didelį kiekį informacijos (ne tik nagrinėjamos bylos, bet ir susijusių procesų) ir teisinio reguliavimo, atsižvelgiant į atsakovės teikiamus itin didelės apimties procesinius dokumentus, todėl sutiktina, kad advokatų teikiama teisinė pagalba ieškovei buvo būtina, atitiko keliamo ginčo sudėtingumą, ginčo apimtį ir jos buvo būtinos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės cituojami administracinio teismo išaiškinimai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra aktualūs šiuo atveju, kadangi bylinėjimosi išlaidų priteisimas civilinėse bylose yra reglamentuotas civilinio proceso kodekse, todėl jos priteisiamos vadovaujantis civilinio proceso kodekso normomis ir jų pagrindu suformuota teismų praktika.

68. Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovei negali būti priteistos bylinėjimosi išlaidos, į kurias įtrauktas PVM. Teismų praktikoje išaiškinta, kad priteisiant bylinėjimosi išlaidas, jos priteisiamos su PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018, 37-38 punktai; 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-1075/2021, 60 punktas, kt.).

69. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei iš apeliantės priteisė bylinėjimosi išlaidas, patirtas už advokato suteiktas teisines paslaugas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

70. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

71. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

72. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

73. Kadangi apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

74. Ieškovė į bylą pateikė prašymą priteisti 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat įrodymus, pagrindžiančius šias išlaidas. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistina 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliantės (atsakovės) J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“, juridinio asmens kodas 124135580, iš atsakovės J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 936,00 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Asta Jakutytė-SungailienėRūta LatvelėIeva Navickaitė-Sakalauskienė