Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės J. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos už šilumos energiją ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-23438-931/2020 pagal ieškovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – ieškovė) ieškinį atsakovei J. M. (toliau – atsakovė), kuriuo prašoma priteisti iš atsakovės 3 547,13 Eur skolos, 121,07 Eur delspinigių, 5,00 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 84,71 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Atsakovė pateikė teismui 2020 m. liepos 17 d. priešieškinį civilinėje byloje Nr. e2-23438-931/2020 ir prašė pripažinti buto šildymo sutarties perdavimą ieškovei neteisėtu; pripažinti šilumos energijos paskirstymą ir mokėtinų sumų apskaičiavimą nepagristu ir neteisėtu; įpareigoti ieškovę ir UAB „Vilniaus energiją“ atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą atsakovei priklausančio buto atžvilgiu pagal galiojančias šilumos energijos kainas, kurias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 pagrindu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132, įtraukiant daugiabučio gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas (taip pat ir sandėliukus), remiantis VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro viešais duomenimis, pagal jų faktinį bendrą plotą, išskyrus nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energiją nuo 2011 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-23438-931/2020 nustatė atsakovei 7 terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos nutarties nurodytiems priešieškinio trūkumams pašalinti.

4. Teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ne visi vartotojai, kurių reikalavimai kilę iš vartojimo teisinių santykių, todėl atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje priešieškinio reikalavimai nėra kilę iš nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų taikymo, įpareigojo atsakovę sumokėti 150,00 Eur (2 x 75,00 Eur) žyminį mokestį (už du savarankiškus priešieškinio reikalavimus kituose ginčuose) bei pateikti mokėjimą pagrindžiančius įrodymus.

5. Teismo teigimu, atsakovė, prašydama atlikti perskaičiavimą, įtraukiant visas name esančias patalpas, įskaitant sandėliukus, šių nenurodė ir nekonkretizavo. Teismas nurodė, jog atsakovės reikalavimo dalis į butų šildymą neįtraukti nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos – neaiški, nenurodžius jos teisinio pagrindo.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

6. Atsakovė atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-23438-931/2020 ir perduoti 2020 m. liepos 17 d. priešieškinio priėmimo klausima? nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Atsakovė, kaip vartotoja, yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes 2020 m. liepos 17 d. priešieškinis išimtinai susijęs su nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų taikymu, šilumos tiekėjai vienašališkai perdavus sutartį tretiesiems asmenims, taikius negaliojančias šilumos kainas ir neteisingai skirsčius šilumos energiją.

6.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Tinkamai kvalifikuoti šalių santykius ir taikyti reikiamą teisės normą pareigą turi pirmosios instancijos teismas, todėl iš atsakovės nepagrįstai reikalauta nurodyti ieškinio teisinį pagrindą.

6.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė, prašydama atlikti perskaičiavimą įtraukiant visas name esančias patalpas, įskaitant sandėliukus, nesukonkretino, kokias patalpas ir kokius sandėliukus turi omenyje. Atsakovės 2020 m. liepos 17 d. priešieškinije pažymėta, kad į šilumos energijos paskirstymą būtų įtrauktos visos asmeninio naudojimo patalpos, esančios namo rūsyje, siekiant išspręsti tarp jos ir ieškovės kilusį ginčą dėl netinkamo šilumos energijos paskirstymo.

6.4. Pirmosios instancijos teismas turi galimybę parengiamojo teismo posėdžio metu, iškvietus į jį šalis ir jas apklausus, išsiaiškinti ginčo esmę ir visiškai suformuluoti šalių reikalavimų bei atsikirtimų turinį (CPK 230 straipsnio 1 dalis).

6.5. Pirmosios instancijos teismas turėjo konkrečiai įvardinti trūkumus bei nurodyti jų šalinimo būdus. Kadangi šiuo atveju pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kurie reikalavimai ir dėl kokių priežasčių laikytini netinkamai suformuluotais, atsakovė neturėjo realios galimybės jų ištaisyti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).

8. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

9. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas 2020 m. liepos 17 d. priešieškinio trūkumams pašalinti. Taigi, bylos apeliacinėje instancijoje nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, spręsdamas dėl pagrindo taikyti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą buvimo, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.

10. Remiantis bylos medžiaga, atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui 2020 m. liepos 17 d. priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti buto šildymo sutarties perdavimą ieškovei neteisėtu; 2) pripažinti šilumos energijos paskirstymą ir mokėtinų sumų apskaičiavimą nepagristu ir neteisėtu; 3) įpareigoti ieškovę ir UAB „Vilniaus energiją“ atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą atsakovei priklausančio buto atžvilgiu pagal galiojančias šilumos energijos kainas, kurias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 pagrindu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132, įtraukiant daugiabučio gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas (taip pat ir sandėliukus), remiantis VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro viešais duomenimis, pagal jų faktinį bendrą plotą, išskyrus nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energiją nuo 2011 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi atsakovei nustatytas 7 dienų terminas nutartyje nurodytiems 2020 m. liepos 17 d. priešieškinio trūkumams pašalinti, įpareigojant atsakovę: 1) sumokėti 150,00 Eur (2 x 75,00 Eur) žyminį mokestį (už du savarankiškus priešieškinio reikalavimus kituose ginčuose) bei pateikti mokėjimą pagrindžiančius įrodymus; 2) nurodyti ir konkretizuoti visas daugiabučiame gyvenamajame name esančias patalpas, įskaitant sandėliukus, kuriuos įtraukti prašyta atliekant perskaičiavimą; 3) pateikti paaiškinimus dėl reikalavimo dalies į butų šildymą neįtraukti nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos, nurodant jos teisinį pagrindą.

11. Atsakovės teigimu, ji, kaip vartotoja, turi būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes 2020 m. liepos 17 d. priešieškinis išimtinai susijęs su nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų taikymu.

12. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto, galiojusio iki 2016 m. sausio 1 d., nuostatas vartotojai buvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių. Ši norma 2015 m. lapkričio 26 d. įstatymu Nr. XII-2084 buvo pakeista – nuo 2016 m. sausio 1 d. pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Taigi, atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo taikymas susiaurintas, šią išlygą siejant ne su subjektu (vartotoju), besikreipiančiu į teismą dėl visų ginčų, kylančių iš vartojimo teisinių santykių, o su bylomis, kuriose keliami klausimai dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-469/2019).

13. Iš bylos duomenų nustatyta, jog atsakovė individualios rašytinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nėra sudariusi, todėl taikomas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašas (toliau – aprašas). Aprašo 6 punkte nustatyta, kad iki to laiko, kol bus sudaryta sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo tarpusavio santykiai grindžiami vadovaujantis šiuo aprašu nustatytomis sąlygomis. Kaip galima spręsti iš atsakovės atskirojo skundo, 2020 m. birželio 22 d. pretenzijos dėl perskaičiavimo, ieškovės nesąžiningas sutarties sąlygų taikymas pasireiškia tuo, jog ši, apskaičiuodama šildymo kainą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – butas) tiekiamą centralizuotą šilumos energiją šildymui, karšto vandens ir jo temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui, į centralizuotos šilumos energijos paskirstymą neįtraukė: 1) visų daugiabučiame gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – daugiabutis gyvenamasis namas) esančių asmeninio naudojimo gyvenamų ir negyvenamų patalpų, įskaitant sandėliukus, pagal ginčo laikotarpio šilumos kainas, kurias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 pagrindu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132; 2) faktinio vandens suvartojimo vandens suvartojimo ir daugiabučio gyvenamojo namo visų patalpų faktinių plotų, nustatytų remiantis VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 3) nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos į patalpų šildymą arba karšto vandens cirkuliacijos, kol pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį nebuvo sutvarkytos daugiabučio gyvenamojo namo karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinės patikros ir neįrengtas daugiabučio gyvenamojo namo karšto vandens ruošimo įrenginio suvartojamos šilumos apskaitos prietaisas. Minėtų faktinių aplinkybių kontekste galima daryti išvadą, jog iš esmės atsakovės nesutinkama su jai tiektu šilumos kiekiu, pagal kurį nustatyta už tiekiamą šilumos energiją mokėtina suma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog, atsakovės nuomone, šildymo energijos, tiekiamos jos butui, kaina apskaičiuota netiksliai, savaime nereiškia, kad sutarties sąlyga(-os), kuria remiantis nustatoma šildymo kaina, yra nesąžininga.

14. Kaip matyti iš 2020 m. liepos 17 d. priešieškinio, atsakovė savarankiškų reikalavimų dėl paslaugų teikimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis nereiškia, o atskirajame skunde taip pat nenurodo, kuri aprašo nuostata, taikoma jos sutartiniams santykiams su ieškove, turėtų būti pripažinta nesąžininga sutarties sąlyga pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį, numatančią, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taigi, šiuo atveju atsakovė nėra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, todėl turi mokėti žyminį mokestį už 2020 m. liepos 17 d. priešieškinį.

15. Atsakovė taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo daryta išvada, jog prašant atlikti perskaičiavimą, įtraukus visas name esančias patalpas, įskaitant sandėliukus, šios turi būti nurodytos ir konkretizuotos.

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės reikalavimas įpareigoti ieškovę ir UAB „Vilniaus energiją“ atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą atsakovei priklausančio buto atžvilgiu, įtraukiant daugiabučio gyvenamojo namo gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas (taip pat ir sandėliukus), remiantis VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro viešais duomenimis, pagal jų faktinį bendrą plotą nėra pakankamai tikslus ir suformuluotas taip, kad būtų galima apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, sudarant pagrindą įstatymo nustatytu ir atsakovės pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. Sutinkant su pirmosios instancijos teismu, pažymėtina, jog iš minėto atsakovės reikalavimo nėra aišku, kokias konkrečiai gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas (taip pat ir sandėliukus) ieškovė, atlikdama šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, turėtų įtraukti atsakovės 2020 m. liepos 17 d. priešieškinio tenkinimo atveju. Be kita ko, reikėtų atkreipti dėmesį, jog deklaratyvus tokio reikalavimo pobūdis, apibendrintai nurodant, jog turi būti įtraukiamos daugiabučio gyvenamojo namo gyvenamosios ir negyvenamosios asmeninio naudojimo patalpos (taip pat ir sandėliukai), remiantis VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro viešais duomenimis, kurios nėra nei konkrečiai išvardytos, nurodant bendruosius duomenis, t. y. nekilnojamąjį daiktą, unikalų daikto numerį, plotą, pažymėjimą plane, nei jokiu kitu būdu identifikuotos, neužtikrintų ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimo, nesudarant ieškovei, kaip priešingai ginčo šaliai, galimybės parengti atsikirtimų argumentus (atsiliepimą) dėl konkrečių gyvenamųjų ir negyvenamųjų asmeninio naudojimo patalpų (taip pat ir sandėliukų) įtraukimo, apskaičiuojant butui tiekiamos centralizuotos šilumos energijos šildymui, karšto vandens ir jo temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui kainą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės atskirojo skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nekonkretizuotos daugiabučio gyvenamojo namo gyvenamosios ir negyvenamosios asmeninio naudojimo patalpos (taip pat ir sandėliukai), 2020 m. liepos 17 d. priešieškinije pažymėjus, jog į šilumos energijos paskirstymą turi būti įtrauktos visos asmeninio naudojimo patalpos, esančios namo rūsyje, atmestini kaip nepagrįsti.

18. Atskirajame skunde atsakovė pažymėjusi, jog tinkamai kvalifikuoti šalių santykius ir taikyti reikiamą teisės normą pareigą turi pirmosios instancijos teismas, todėl iš atsakovės nepagrįstai reikalauta nurodyti ieškinio teisinį pagrindą.

19. Sutikdamas su atsakove, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs ir tai, kad nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), tačiau į teismą besikreipiantis asmuo neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-378/2019). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovės reikalavimo dalis į butų šildymą neįtraukti nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos – neaiški, nepagrįstai įpareigojęs atsakovę nurodyti šio reikalavimo teisinį pagrindą, t. y. teisiškai kvalifikuoti ginčą.

20. Be to, iš 2020 m. liepos 17 d. priešieškinio matyti, jog atsakovė, prašydama perskaičiuoti patiektą centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, priešingai negu teigė pirmosios instancijos teismas, remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.76 straipsniu, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 19 dalimi, 12 straipsnio 1, 2 dalimis, 15 straipsnio 1, 2 dalimis, Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 03-96 (2014 m. birželio l d. redakcija), 74.2.2 punktu, taip pat nurodo ginčo klausimu, jos vertinimu, aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2017 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016, tačiau, kaip jau minėta, net ir tuo atveju, jeigu nebūtų nurodytų įstatymų, kuriais grindžiamas reikalavimas, būtent bylą nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas pagal jam priskirtiną kompetenciją turėtų spręsti, koks įstatymas ginčo atveju yra taikomas, ginčo teisinio kvalifikavimo pareigos neperkeldamas besikreipiančiam asmeniui.

21. Kiti atsakovės atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėja, Lietuvos teismų praktikoje laikantis nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

22. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje analizuotus atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovę pateikti paaiškinimus dėl reikalavimo dalies į butų šildymą neįtraukti nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos, nurodant jos teisinį pagrindą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-23438-931/2020 šioje dalyje naikintina (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Kadangi kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-23438-931/2020 paliktina nepakeista, o atsakovei nustatytas terminas 2020 m. liepos 17 d. priešieškinio trūkumams pašalinti pasibaigė iki atskirojo skundo išnagrinėjimo momento, atsakovei nustatytinas naujas 7 dienų terminas nuo šios nutarties kopijos įteikimo dienos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-23438-931/2020 nurodytiems trūkumams pašalinti bei pateikti CPK reikalavimus atitinkantį priešieškinį pirmosios instancijos teismui. Atkreiptinas atsakovės dėmesys, kad per nustatytą terminą 2020 m. liepos 17 d. priešieškinio trūkumų nepašalinus, šis bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 338 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

tenkinti iš dalies atskirąjį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-23438-931/2020 dalį, kuria atsakovė J. M. įpareigota pateikti paaiškinimus dėl reikalavimo dalies į butų šildymą neįtraukti nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos, nurodant jos teisinį pagrindą, panaikinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-23438-931/2020 dalį, kuria nustatyti 2020 m. liepos 17 d. priešieškinio trūkumai, įpareigojant atsakovę J. M. sumokėti 150,00 Eur (vieno šimto penkiasdešimt eurų ir nulio euro centų) žyminį mokestį ir konkretizuoti daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilnius gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas (taip pat ir sandėliukus), remiantis valstybės įmonės „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto registro viešais duomenimis, palikti nepakeistą ir nustatyti atsakovei J. M. 7 (septynių) dienų terminą nuo šios nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos jiems pašalinti.