Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-9-407/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-01-26
Bylos Nr.: e2A-9-407/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01368-2016-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Vigintas Višinskis, Artūras Driukas
Ieškovas: N. Č.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“

Kategorijos

2.6.8.5Sutarčių sudarymas (oferta, akceptas)
2.6.11.5Energijos pirkimas-pardavimas
3.2.3.6.1.1.3Bylos sustabdymas, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka

Civilinė byla Nr. e2A-9-407/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01368-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.5; 2.6.11.5; 3.2.3.6.1.1.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo N. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo N. Č. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl sutarties pripažinimo nesudaryta bei mokėjimų už šilumos energiją perskaičiavimo, trečiasis asmuo 711-oji daugiabučio namo savininkų bendrija „Prie Salotės“, išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (nuo 2019 m. liepos 1 d. – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas N. Č. 2017 m. birželio 9 d. patikslintame ieškinyje, kurį teismas priėmė, prašė pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau atitinkamai – Butas ir Namas), šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį su atsakove UAB „Vilniaus energija“ iki 2015 m. gegužės 1 d. nesudaryta ir įpareigoti atsakoves UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ solidariai perskaičiuoti mokėjimus už šilumą ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 ir Nr. 5 (toliau – Metodas Nr. 4 ir Metodas Nr. 5), ieškovo butui nepriskiriant jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio, tačiau į šilumos paskirstymą įtraukiant visas asmeninio naudojimo nešildomas patalpas pagal Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 12 straipsnį ir Civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintą proporcingumo principą.

2. Ieškovas nurodė, kad Butas nuo įsigijimo 1997 m. šildomas tik vietiniu šildymu ir yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų. Viešame registre duomenys apie Buto šildymo būdą ištaisyti 2012 m. balandžio 5 d., todėl nuo šio momento sutartis laikoma nesudaryta, tačiau ieškovui ir toliau skaičiuojami mokesčiai už Buto šildymą. Ieškovas neprivalo mokėti už karšto vandens cirkuliacijos stovo skleidžiamą šilumos energiją, nes tokio stovo Bute nėra. Karšto vandens skaitikliai Namo butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, todėl atsakovė privalo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, iš paskirstytos šilumos energijos atimant šilumos kiekį, suvartotą neapskaitytam karštam vandeniui ruošti. Atsakovė netinkamai skirstė šilumą pagal Metodą Nr. 4, nes dalį šilumos energijos priskyrė ir ieškovo Butui, kuris šildomas vietiniu būdu, nors tokiu atveju turėjo būti taikomas papildomas Metodas Nr. 5, pagal kurį joks šilumos kiekis atjungtam butui nepriskiriamas. Namo rūsyje yra kitų butų savininkų asmeninio naudojimo paskirties patalpos (sandėliukai), kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui. Name esančių butų ir jų pagalbinių patalpų, esančių rūsyje ir garažuose, aukštis skiriasi, todėl šilumos paskirstymas turėjo būti atliktas pagal patalpų tūrį, o ne plotą. Centralizuotos šilumos energijos kainos, kurias atsakovė 2010–2015 metais taikė ieškovui, yra panaikintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016. Atsakovė priskyrė ieškovui mokėtinas sumas už centralizuotą šildymą pagal šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties sąlygas, įtvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261 ir 263 punktų nuostatose, kurias teismas privalo įvertinti sąžiningumo aspektu (CK 6.188 str. (redakcija, galiojusi iki 2015 m. birželio 13 d.), 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva Nr. 93/13/EEB).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 10 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimų įpareigoti atsakoves UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ solidariai perskaičiuoti mokėjimus už šilumą ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą, pareikštų už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., nutraukė; dėl kitos reikalavimų dalies ieškinį atmetė.

4. Teismas, pasisakydamas dėl nagrinėjamo ginčo ribų, nustatė, kad ieškovas šioje byloje nurodo kitą periodą, nei buvo nurodytas išankstine neteismine tvarka išnagrinėtame skunde Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – Komisija). Iš Komisijos 2016 m. birželio 10 d. sprendimo teismas nustatė, kad dalis ginčo buvo išnagrinėta priimant kitą Komisijos sprendimą. Komisija 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu buvo nutraukusi ginčo nagrinėjimą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. ir sustabdžiusi už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. vasario 10 d. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi Komisijos sprendimas dalyje dėl sustabdymo panaikintas ir ginčas perduotas nagrinėti Komisijai. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 14 d. sprendimu Komisijos sprendimo dalį dėl ginčo nagrinėjimo nutraukimo už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. paliko nepakeistą, šioje dalyje teismo sprendimas neskųstas. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalis, kurioje nurodyta, kad Komisijai nepatenkinus vartotojo skundo, ginčas nagrinėjamas teisme, esant nustatytai privalomai išankstinei neteisminei ginčo nagrinėjimo procedūrai, reiškia, jog Komisijos nenagrinėtoje šioje byloje pradėto ginčo dalyje byla turi būti nutraukiama Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

5. Teismas nurodė, kad ginčo nagrinėjimas už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. negalimas ir dėl to, kad teismai jau yra priėmę sprendimus dėl ieškovo įsiskolinimų šilumos tiekėjui už šį laikotarpį.

6. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2014 m. vasario 26 d. nėra Buto savininkas, todėl jo, kaip energijos vartotojo, teisės nuo šio momento nėra pažeidžiamos. Dėl to teismas ieškinį už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. atmetė CPK 5 straipsnio pagrindu.

7. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nurodė, kad iš esmės, pasisakant dėl ieškinio pagrindų, nagrinėtinas ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakoves solidariai perskaičiuoti mokėjimus už šilumą ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą, pareikštas už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d.

8. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti Buto šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį su atsakove UAB „Vilniaus energija“ iki 2015 m. gegužės 1 d. nesudaryta, teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad faktiškai Butui priklausantys įrenginiai ginčo periodu nebuvo prijungti prie energijos tiekimo tinklų, kuriais atsakovė tiekė šilumos energiją. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2013 konstatuotas ieškovo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos neteisėtumo faktas. Toje byloje teismas rėmėsi VĮ Registrų centro duomenimis, kad patalpų šildymas (2012 m. balandžio 4 d.) yra centrinis iš centralizuotų sistemų, 2012 m. balandžio 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše įrašyta pastaba, kad įrengtas vietinis centrinis šildymas. Teismas darė išvadą, kad Butas iki 2012 m. balandžio 6 d. buvo šildomos iš centralizuotų sistemų. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, jame nustatytas prejudicinis faktas, kad iki 2012 m. balandžio 6 d. Bute buvo centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Todėl šioje byloje teismas sprendė, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės UAB „Vilniaus energija“ buvo sudaryta.

9. Spręsdamas dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, teismas nurodė, kad pagal ŠŪĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatą ir CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatą, atsijungimas ir vienašalis sutarties nutraukimas yra teisėtas, kai jis: 1) atliekamas pagal Statybos įstatymą; 2) abonentas praneša energijos tiekimo įmonei; 3) abonentas yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją; 4) sutarties nutraukimas nedaro žalos kitiems to namo butų gyventojams.

10. Teismas nustatė, kad ieškovas įregistravo deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 bei Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas įvykdė atsijungimo procedūrą pagal Statybos įstatymą, t. y. įvykdė pirmąją sąlygą. Duomenų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre teisėtumas šioje byloje nevertinamas, o registro duomenimis vadovaujamasi kaip išsamiais ir teisingais, nes jie nėra nuginčyti teisme. Ieškovas nepranešė atsakovei apie deklaracijos apie statybos užbaigimą įregistravimą Nekilnojamojo turto registre ir nepateikė dokumento, kuris liudytų sistemos pertvarkymo darbų atlikimą. Todėl teismas sprendė, kad antroji sąlyga dėl pranešimo kitai sutarties šaliai neįvykdyta. Teismas nustatė, kad ieškovas 2012 m. balandžio 5 d. nebuvo atsiskaitęs su šilumos tiekėju ir dabar nėra atsiskaitęs už jam suteiktas paslaugas. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepime nurodė bei pateikė detalizuotą skolos išrašą, kad skola už Bute suvartotą šilumos energiją sudaro 4 835,62 Eur, susidariusią iki 2017 m. kovo 29 d. (dalis skolos yra N. Č., o dalis – naujų buto savininkų G. Č. ir L. Č.). Tai, kad 2012 m. balandžio 5 d. ieškovas buvo skolingas už suvartotą šilumos energiją, patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimas, kuriuo skola priteista už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Tuo remdamasis, teismas konstatavo, kad nebuvo įvykdyta trečioji sąlyga. Kadangi ieškovas nėra pateikęs duomenų apie statybos užbaigimą, tai atsakovės neturėjo pagrindo spręsti dėl ketvirtosios sąlygos – žalos kitiems namo gyventojams – buvimo. Kadangi nėra įvykdytos kitos dvi sąlygos, tai fakto tyrimas teisiškai nereikšmingas. Teismas konstatavo, kad atsijungimas yra neteisėtas.

11. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo perskaičiuoti skolą, į šilumos paskirstymą įtraukiant visas asmeninio naudojimo nešildomas patalpas – garažus, teismas vadovavosi Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 5.3 punktu, kuriame nustatyta, kad būsto naudingasis plotas – tai gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, lodžijų ir kitų šildomų patalpų) bendrasis grindų plotas. Į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas. Šilumos tiekėjas neturi duomenų, kad garažai yra šildomi. Tokių duomenų ieškovas nepateikė, todėl teismas sprendė, kad ieškovo argumentas nepagrįstas.

12. Teismas nustatė, kad Namo butų savininkai naudojasi skaitikliais be metrologinės patikros, tačiau įvadinis skaitiklis ir šilumos punkto skaitiklis yra tinkamai įrengti ir metrologiškai patikrinti, todėl teismas sprendė, kad butų savininkai negali būti atleisti nuo pareigos atsiskaityti už šilumos energiją.

13. Pasak teismo, iš ieškinio argumentų sudėtinga suprasti, ar ieškovas ginčija, kad naudojantis Bute įrengta inžinerine konstrukcija kartu naudojamasi ir centralizuotu karšto vandens tiekimu. Ieškinyje gausiai cituojama teismų praktika, todėl sunku suprasti, kurie argumentai skirti Butui apibūdinti, o kurie nurodyti cituojamose bylose. Ieškovas prie ieškinio yra pridėjęs karšto vandens sunaudojimo skaičiavimus, sudarytus 711-osios DNSB, iš kurių matyti, kad jam skaičiuojamas karšto vandens kiekis ginčo periodu. Pateikti skaičiavimai rodo, kad karšto vandens sunaudojimas skaičiuojamas ne visiems gyventojams, butas Nr. 16 yra įsirengęs boilerį, bute Nr. 6 niekas negyvena. Matyti, jog pateiktuose skaičiavimuose remiamasi skaitiklių parodymais. Nenurodžius konkrečių teisme tirtinų aplinkybių, teismas ieškinį šioje dalyje pripažino neįrodytu (CPK 178 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

14. Ieškovas N. Č. apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Be to, prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d.) 263 punktas, nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies, 6.246 straipsnio 1 dalies, 6.248 straipsnio 1 dalies, 6.247 straipsnio 1 dalies, 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.388 straipsnio 1 dalies, 6.317 straipsnio 1 dalies, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto normoms; taip pat ar Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo“ Nr. O3-19 6.2.1 ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūros palaikymui, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja CK 4.76 straipsnio normai. Skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė savo ieškinyje (žr. šios nutarties 2 punktą), ir papildomai nurodė, kad atsakovė įpareigotina atlikti perskaičiavimą pagal galiojančias kainas, kurias nustatė Komisija 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132.

Atsiliepimas

15. Atsakovės atsiliepimuose prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. UAB „Vilniaus energija“ nurodė šiuos argumentus:

15.1. Tarp šalių kilęs ginčas už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. yra išspręstas įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimais civilinėse bylose Nr. 2-3143-432/2013 ir Nr. 2-39506-808/2016. Ieškovui Butas nuosavybės teise priklausė iki 2014 m. vasario 26 d. Todėl teismas pagrįstai nutraukė šios bylos dalį dėl ginčo laikotarpio nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. ir atmetė ieškinio dalį dėl reikalavimų už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. Ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie pagrįstų ginčo nagrinėjimą visa ieškinio apimtimi už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.

15.2. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ pradėjo Name skirstyti šilumos energiją bei teikti sąskaitas butų savininkams, įskaitant ir ieškovą, nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. pagal 711-osios DNSB „Prie Salotės“ pateiktus duomenis. Pagal šiuos duomenis, tiek Namas, tiek Butas yra šildomi centralizuotai tiekiama šilumos energija, tai patvirtino ir VĮ Registrų centro išrašas. Buto šildymo įrenginių atjungimo neteisėtumo faktas yra nustatytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2013. Po šio sprendimo įsiteisėjimo ieškovas nepateikė šilumos tiekėjai jokių papildomų dokumentų, patvirtinančių Buto šildymo įrenginių atjungimo teisėtumą, įskaitant ir vienašalio pranešimo apie sutarties nutraukimą, kaip numatyta CK 6.390 straipsnyje. 2011 m. spalio 1 d. deklaracijoje apie statybos darbų užbaigimą Nr. 1 jokių darbų, susijusių su šildymo sistemos pertvarkymu, nenurodyta. Tai reiškia, kad ieškovas nėra pateikęs ŠŪĮ 29 straipsnyje numatytų dokumentų, kurie patvirtintų Buto šildymo įrenginių atjungimo nuo Namo šildymo sistemos atlikimą.

15.3. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad po įsiteisėjusių teismų sprendimų, kuriais konstatuotas Metodo Nr. 4 taikymo teisėtumas, pasikeitė kokios nors aplinkybės, dėl kurių reikėtų šilumos energiją Name skirstyti pagal kitą Komisijos patvirtintą metodą. Kadangi Buto šildymo įrenginiai nebuvo teisėtai atjungti, atsakovė neturėjo pagrindo taikyti ieškovo nurodytą Metodą Nr. 5.

15.4. Name suvartotos šilumos paskirstymui atsakovė UAB „Vilniaus energija“ taikė butų / patalpų plotus, kurie atitinka Nekilnojamojo turto registro duomenis. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi šiame registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl atsakovė neturėjo pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu. Ieškovas nėra pateikęs atsakovei jokių duomenų apie šildomų garažų / sandėliukų plotus.

15.5. Ieškovas nepateikia konkrečių argumentų, kokių teisės aktų nuostatos pažeistos, Butui priskiriant mokėjimus už karšto vandens temperatūros palaikymą.

15.6. Apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 ir joje suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės nagrinėjamu atveju negali būti taikomos dėl skirtingų faktinių aplinkybių.

Šalies argumentai

15.7. Apeliantas neįrodė, kad per ginčo laikotarpį buvo susidaręs nepaskirstyto karšto vandens kiekis Name, kuriame yra Butas (CPK 178 straipsnis). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ šilumą Name tinkamai skirstė pagal Metodą Nr. 4.

15.8. Namo butų savininkai pasirinko aprūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, t. y. pasirinko 2-ąjį aprūpinimo karštu vandeniu būdą. Tai reiškia, kad Namo gyventojai nusprendė visas paslaugas pirkti atskirai – geriamąjį vandenį iš geriamojo vandens tiekėjo, šilumą jam pašildyti iš šilumos tiekėjo, samdyti santechniką skaitikliams įrengti, mokėti už jų priežiūrą, pasidalinti suvartotą šilumos energiją karštam vandeniui ruošti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu karšto vandens tiekimo veiklos Name apskritai nevykdė, ir į tai, kad ŠŪĮ pareiga sutvarkyti karšto vandens apskaitą nustatyta tik karšto vandens tiekėjui, darytina išvada, kad atsakovė ginčo laikotarpiu neprivalėjo vykdyti ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies reikalavimų, susijusių su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir paskirstymu, o Namo gyventojams turėjo teisę paskirstyti apmokėti visą šilumos kiekį, apskaitytą Namo įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, kuris pagal 2013 m. gruodžio 6 d. Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriaus patikrinimą atitinka teisinės metrologijos reikalavimus.

15.9. Ieškovo reikalavimas atlikti perskaičiavimą pagal kainas, kurias nustatė Komisija 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132, nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, todėl šis reikalavimas nenagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Be to, šio Komisijos nutarimo teisėtumo klausimas yra nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Šalies argumentai

15.10. Ieškovo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nereikšmingas, nes Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 25 d. iki 2010 m. lapkričio 11 d., netaikytina šioje byloje sprendžiamo ginčo laikotarpiui ir byloje nėra keliami jokie reikalavimai dėl žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

16. Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimo argumentus ir nurodė šiuos savo argumentus:

16.1. Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos yra patvirtintos teisės aktuose nustatyta tvarka ir suderintos su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba, todėl nėra pagrindo atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atsiliepimas

16.2. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ūkinę šilumos energijos gamybos, tiekimo ir paskirstymo veiklą pradėjo vykdyti tik nuo 2017 m. kovo 30 d. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neperėmė UAB „Vilniaus energija“ sudarytų sutarčių su vartotojais vykdymo, jai neperleisti įsipareigojimai pagal šias sutartis. Sutartis dėl šilumos energijos tiekimo į Butą su AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškovo nebuvo sudaryta, o su UAB „Vilniaus energija“ sutartis pasibaigė 2014 m. vasario 26 d., kai ieškovas perleido nuosavybės teises į Butą kitiems savininkams. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neturi nei juridinių, nei techninių galimybių atlikti UAB „Vilniaus energija“ patiekto šilumos kiekio perskirstymus ir mokesčių paskaičiavimus vartotojų (N. Č.) atžvilgiu už retrospektyvų UAB „Vilniaus energija“ laikotarpį. Todėl AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nėra tinkama atsakovė pagal pareikštą ieškinį, o apeliantas nėra tinkamas ieškovas reikšti reikalavimus dėl perskaičiavimo, apimančius laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d.

IV. Apeliacinės instancijos teismo dalinės nutarties esmė

17. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi išskyrė ieškovo N. Č. ieškinio reikalavimų dalį dėl mokėjimų už šilumos energiją perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d. ir bylą dėl tolesnio šios reikalavimų dalies nagrinėjimo sustabdė, kol įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-305-484/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01821-2018-6); Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl ieškovo reikalavimų įpareigoti atsakoves UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ solidariai perskaičiuoti mokėjimus už šilumą ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą, pareikštų už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., ir sprendimo dalis, kuriomis atmesta ieškinio dalis dėl reikalavimų įpareigoti atsakoves UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ solidariai perskaičiuoti mokėjimus už šilumą ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą, pareikštų už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2015 m. gegužės 1 d., ir atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį su atsakove UAB „Vilniaus energija“ nesudaryta, paliko nepakeistas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, patikrina, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto ieškinio reikalavimų dalį dėl mokėjimų už šilumos energiją perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d.

Dėl mokėjimų už šilumos energiją perskaičiavimo pagal kainas, nustatytas Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132

19. Tokiai bylų kategorijai įstatyme nustatyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Šiuo atveju ginčo nagrinėjimas buvo inicijuotas 2014 m. sausio 30 d. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį, Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. To paties straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės.

20. Kaip minėta, apeliantas į Komisiją su skundu kreipėsi 2014 m. sausio 30 d. Komisija 2014 m. balandžio 2 d. sprendimu nutraukė ginčo pagal ieškovo skundą dėl, be kita ko, paskirstytos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimo nagrinėjimą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. ir sustabdė už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. vasario 10 d. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 14 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-3854-803/2015) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2A-222-381/2016) Komisijos sprendimo dalis dėl sustabdymo panaikinta ir ginčas perduotas nagrinėti Komisijai. Išnagrinėjusi ginčą, Komisija 2016 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą Nr. R2-(ŠP)-1602 (1 t., b. l. 26–31), kuriuo atmetė apelianto skundo reikalavimų dalį dėl mokėjimų už šilumos energiją perskaičiavimo už minėtą ginčo laikotarpį.

21. Apeliantas tiek pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek apeliaciniame skunde kaip vieną iš reikalavimo perskaičiuoti mokėjimus pagrindų nurodė tą aplinkybę, kad teismui panaikinus Komisijos nutarimą dėl centralizuotos šilumos energijos kainos, galiojusios nuo 2010 m. iki 2015 m., Komisija, vykdydama teismo įpareigojimą, 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132 nustatė naują kainą minėtam laikotarpiui.

22. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. I-2731-426/2015) panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ bei 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“; įpareigojo Komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais. Minėtas teismo sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. A-2681-822/2016).

23. Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316, kuris panaikintas teismo sprendimu minėtoje administracinėje byloje, UAB „Vilniaus energija“ buvo nustatytos šilumos bazinės kainos dedamosios iki 2015 m. gruodžio 31 d. Komisija, vykdydama teismo įpareigojimą, 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132 UAB „Vilniaus energija“ nustatė iš naujo apskaičiuotas šilumos bazinės kainos dedamąsias minėtam laikotarpiui. Pastarąjį Komisijos nutarimą UAB „Vilniaus energija“ ginčijo teismine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. eI-305-484/2019) pareiškėjos skundas atmestas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. eA-1765-261/2020) pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi, apelianto nurodytas Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. O3E-132 yra galiojantis.

24. Pažymėtina, kad minėtomis aplinkybėmis dėl Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132 perskaičiuotų šilumos kainų už laikotarpį, kuris apima ir šio ginčo reikalavimų dalies laikotarpį, apelianto skundas Komisijai, pateiktas privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, nebuvo ir negalėjo būti grindžiamas, nes tuo metu (t. y. 2014 m. sausio 30 d. skundo Komisijai pateikimo momentu) tokių aplinkybių dar nebuvo. Kadangi šiuo pagrindu apelianto reikalavimų dalis dėl mokėjimų už šilumos energiją perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d. nėra išnagrinėta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka ir byloje nėra nustatyta, kad tokia tvarka apeliantas nebegali pasinaudoti, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo apelianto ieškinio šiuo pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentas dėl Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. O3E-132 taikymo nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą. Tačiau tai neužkerta kelio apeliantui iš naujo reikšti reikalavimą privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, grindžiant jį minėtomis naujomis aplinkybėmis.

Dėl patalpų, įtrauktinų į šilumos energijos paskirstymą

25. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė į šilumos energijos paskirstymą neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų ir garažų), priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams, pažeisdama proporcingumo principą. Šios patalpos turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant ieškovui priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal Metodą Nr. 5, taikomą kartu su Metodu Nr. 4.

26. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.

27. Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 7 dalis).

28. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.82 straipsnio 7 dalyje vartojama formuluotė „kitų patalpų savininkui“ apima daugiabučiame name esančias kitos nei gyvenamoji paskirties patalpas (prekybos, administracines ir pan.), kurios yra ar gali būti savarankiškas nuosavybės teisės objektas, bet neapima buto savininkui nuosavybės teise priklausančio rūsio (daugiabučio namo rūsyje esančių patalpų, skirtų daiktams laikyti, t. y. sandėliuko). Buto savininkui nuosavybės teise priklausantis rūsys nėra buto sudėtinė dalis. Ši patalpa yra antraeilis daiktas – buto priklausinys, kadangi ji skirta tarnauti butui ir pagal savo savybes yra nuolat su juo susijusi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018 25–26 punktus).

29. Be to, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalies apimtį, į palyginamuosius naudinguosius plotus, pagal kuriuos nustatoma bendraturčių teisių bei pareigų apimtis, negali būti įtraukiami namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties patalpų, kurios yra butų priklausiniai, priklausančių bendraturčiams asmeninės nuosavybės teise ar esančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais, kuriais bendraturčiai turi teisę naudotis pagal nustatytą naudojimosi tvarką, plotai. Tai nereiškia, kad butų ir kitų patalpų savininkai, kuriems namo rūsyje esančios sandėliavimo paskirties patalpos, kurios yra butų ar kitų patalpų priklausiniai, priklauso asmeninės nuosavybės teise ar yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai, bet jomis butų ar kitų patalpų savininkai turi teisę naudotis pagal nustatytą naudojimosi tvarką, neturi su tokių patalpų priklausymu nuosavybės teise (turėjimu teisės naudotis) susijusių prievolių, palyginus su tais butų ir kitų patalpų savininkais, kurie neturi tokių patalpų nuosavybes teise ir neturi teisės naudotis, todėl nesinaudoja tokiomis patalpomis pagal nustatytą naudojimosi tvarką. Vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais šios prievolės sietinos su asmeninės nuosavybės teise ir (ar) bendrosios dalinės nuosavybės teisės į namo rūsyje esančias sandėliavimo paskirties patalpas įgyvendinimu, pasireiškiančiu naudojimusi tokiomis patalpomis (pvz., prievolė apmokėti išlaidas, patiriamas dėl namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties ir su jomis susijusių patalpų, konstrukcijų remonto, renovavimo), bet negali būti kildinamos iš name esančių sistemų (šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo ir pan.), kurios nėra siejamos su namo rūsyje esančių sandėliavimo paskirties patalpų, kurios yra butų ar kitų patalpų priklausiniai, naudojimu pagal paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019 32 ir 34 punktus).

30. Pažymėtina, kad Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių (akto redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 7 d.) (toliau – Šilumos paskirstymo metodų taisyklės) 5.3 punkte, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nustatyta, kad būsto naudingasis plotas – gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, lodžijų ir kitų šildomų patalpų) bendrasis grindų plotas; į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas.

31. Nagrinėjamu atveju šilumos tiekėja neturi duomenų, kad apelianto nurodomos Name esančios patalpos (sandėliukai ir garažai) yra šildomos, tokių duomenų ieškovas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui. Apeliantas taip pat nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad minėtos patalpos yra ne butų ar kitų patalpų priklausiniai, o, atlikus remonto darbus, buvo prijungtos prie buto ar kitų patalpų ir pertvarkytos (įrengus šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo sistemas ir pan.) taip, kad tapo sudėtine jų dalimi, arba atlikus remonto darbus, buvo taip pertvarkytos, kad pasikeitė jų paskirtis (įrengus šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo sistemas ir pan.) ir dėl to jos tapo pagrindiniais daiktais. Nustačius tokias aplinkybes, minėtas kasacinio teismo išaiškinimas negalėtų būti taikomas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019 35 punktą). Kadangi šioje byloje tokios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais, atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas dėl Name esančių sandėliukų ir garažų patalpų įtraukimo į bendrą naudingą plotą, pagal kurį butų ir kitų patalpų savininkams paskirstoma suvartota šilumos energija.

Dėl mokėjimų už karšto vandens temperatūros palaikymą (cirkuliaciją)

32. Šilumos paskirstymo metodų taisyklių 5.10 punkte nustatytos dvejopo pobūdžio šilumos sąnaudos karštam vandeniui: 1) šilumos sąnaudos šalto vandens pašildymui, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį šalto geriamojo vandens pašildymui iki teisės aktais nustatytų parametrų; ir 2) šilumos sąnaudos cirkuliacijai, kurios yra šilumos sąnaudų karštam vandeniui dalis, reiškianti šilumos kiekį cirkuliuojančio karšto vandens temperatūros palaikymui ir vonios patalpų sanitarinių higienos sąlygų užtikrinimui.

33. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 (akto redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) 235.2 punkte nustatyta daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko – buitinio karšto vandens vartotojo pareiga laiku atsiskaityti už patiektą karštą vandenį, šilumos energiją karšto vandens temperatūrai (cirkuliacijai) palaikyti bei kitas karšto vandens tiekėjo suteiktas paslaugas.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą (cirkuliaciją) nustatyta tiems asmenims, kurių naudojami šildymo prietaisai yra prijungti prie karšto vandens sistemos ir kurie naudojasi karšto vandens tiekėjo suteikta paslauga, nes karšto vandens temperatūros palaikymo mokestį šilumos vartotojai moka todėl, kad, karštam vandeniui cirkuliuojant daugiabučio namo karšto vandens vamzdynais, bet kada atsukus karšto vandens čiaupą, iš karto bėgtų karštas, o ne šaltas vanduo. Kadangi cirkuliuodamas karštas vanduo atiduoda dalį šilumos, todėl jis nuolat turi būti pašildomas iki reikiamos temperatūros, t. y. turi būti palaikoma karšto vandens temperatūra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 49 punktą).

35. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio ar jo vartojimo apskritai, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios. Šis šilumos kiekis nustatomas būstui per mėnesį vadovaujantis Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodika, patvirtinta Komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116, priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo. Iš to išplaukia, kad karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokestis nepriklauso nuo karšto vandens vartojimo, nes už suvartotą karštą vandenį jo vartotojai moka atskirai, o šis mokestis priklauso tik nuo daugiabučiame name įrengtos karšto vandens cirkuliacijos sistemos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 54 punktą).

36. Apeliantas teigia, kad atsakovė jam nepagrįstai skaičiavo mokėjimus už karšto vandens temperatūros palaikymą, nes byloje pateiktas antstolės 2011 m. balandžio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad Bute nėra jokių centralizuoto šildymo įrenginių (įskaitant karšto vandens cirkuliacijos stovus).

37. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu ir pirmiausia pažymi, kad minėtame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (1 t., b. l. 86) antstolės konstatuota tik tai, kad Bute centrinio šildymo nėra, kiekviename kambaryje yra elektriniai šildymo radiatoriai. Tačiau antstolė nekonstatavo aplinkybės, kad Bute nėra jokių karšto vandens cirkuliacijos stovų. Be to, paties apelianto pateikta Namo statytojo 2012 m. kovo 29 d. pažyma patvirtinta, kad Bute karštas vanduo tiekiamas iš bendrijos sistemos (1 t., b. l. 85). Jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Bute tiekiamas karštas vanduo buvo šildomas autonomiškai, apeliantas byloje nėra pateikęs (CPK 178 straipsnis). Byloje esantis UAB „Vilniaus energija“ 2013 m. kovo 5 d. karšto vandens skaitiklių patikrinimo aktas (1 t., b. l. 79), 711-osios DNSB „Prie Salotės“ duomenys apie apelianto ir kitų Name esančių butų savininkų deklaruotus suvartoto karšto vandens kiekius 2012–2013 metais (1 t., b. l. 96–111), teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Bute karštas vanduo buvo tiekiamas iš bendros Namo karšto vandens cirkuliacijos sistemos. Aplinkybė, kad šiuo laikotarpiu Bute buvo faktiškai vartojamas karštas vanduo, konstatuota ir minėtame Komisijos 2016 m. birželio 10 d. sprendime, kuriuo atmestas apelianto skundas.

38. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad apeliantas byloje neįrodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nesinaudojo karšto vandens tiekėjo suteikta karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) paslauga. Todėl nepagrįstas apelianto reikalavimas perskaičiuoti jo mokėjimus už šilumos energiją, atimant mokesčių dalį už minėtą paslaugą.

Dėl mokėjimų už nepaskirstytą karšto vandens šilumos kiekį

39. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. <…> Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name.

40. Nepaskirstytasis karšto vandens kiekis – viršijantis leistinas apskaitos prietaisų paklaidas skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos (ŠŪĮ 2 straipsnio 19 dalis). Tam, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti skirtumą tarp šilumos kiekio, kurį sunaudoja konkretūs daugiabučio namo vartotojai, besinaudojantys centralizuoto karšto vandens tiekimo sistema, ir šilumos kiekio, kuris sunaudojamas bendroms daugiabučio namo reikmėms, pastate turi būti įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai.

41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė – kol daugiabučiame name nėra įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, leidžiantys apskaičiuoti faktiškai sunaudotą ir karšto vandens vartotojams nepaskirstytą šilumos kiekį, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams.

42. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovė nepagrįstai į ieškovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, nes karšto vandens skaitikliai Namo butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų. Apelianto teigimu, atsakovė privalo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, iš paskirstytinos šilumos energijos atimant šilumos kiekį, suvartotą neapskaitytam karštam vandeniui ruošti, nes ieškinys grindžiamas ir šiuo pagrindu.

43. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos metrologijos inspekcija 2013 m. lapkričio 14 d. patikrinimo metu nustatė, jog Namo šilumos punkte sumontuoti įvadinis šilumos skaitiklis ir šilumos sistemos papildymo skaitiklis turi galiojančias metrologines patikras, atitinka teisinės metrologijos reikalavimus ir jų rodmenys gali būti naudojami atsiskaitymams tarp tiekėjo ir vartotojų. Taip pat nustatė, kad Namo šilumos punkte karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklis nesumontuotas, todėl Namo suvartotas šilumos kiekis karštam vandeniui ruošti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti nenustatomas pagal karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio rodmenis, kaip nustatyta Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 168.2 punkte. Be to, nustatė, kad Namo butuose įrengti karšto vandens skaitikliai, naudojami butų sunaudoto karšto vandens kiekiui nustatyti ir už jį atsiskaityti, neturi galiojančios metrologinės patikros žymenų (1 t., b. l. 144–145). Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Name įrengti apskaitos prietaisai neatitiko teisės aktų reikalavimų (išskyrus šilumos punkte sumontuotus įvadinį šilumos skaitiklį ir šilumos sistemos papildymo skaitiklį). Lietuvos metrologijos inspekcija atsakovei UAB „Vilniaus energija“ davė nurodymą atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra. Atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu minėtas nurodymas buvo įvykdytas.

44. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime nurodė, kad Namo butų savininkai pasirinko 2-ąjį aprūpinimo karštu vandeniu būdą t. y. be karšto vandens tiekėjo. Tai reiškia, kad Namo gyventojai nusprendė visas paslaugas pirkti atskirai – geriamąjį vandenį iš geriamojo vandens tiekėjo, šilumą jam pašildyti iš šilumos tiekėjo, samdyti santechniką skaitikliams įrengti, mokėti už jų priežiūrą, pasidalinti suvartotą šilumos energiją karštam vandeniui ruošti. Atsakovės teigimu, Šilumos ūkio įstatyme pareiga sutvarkyti karšto vandens apskaitą nustatyta tik karšto vandens tiekėjui, todėl, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu karšto vandens tiekimo veiklos Name apskritai nevykdė, darytina išvada, kad atsakovė ginčo laikotarpiu neprivalėjo vykdyti ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies reikalavimų, susijusių su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir paskirstymu, o Namo gyventojams turėjo teisę paskirstyti apmokėti visą šilumos kiekį, apskaitytą Namo įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, kuris atitiko teisinės metrologijos reikalavimus.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad šią atsakovės poziciją paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2068-143/2015 nustatytos aplinkybės. Toje byloje dalyvavo tos pačios šalys, todėl apeliantas pagrįstai remiasi tomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais šioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Minėtoje nutartyje yra konstatuota, kad vartotojų (Namo gyventojų) sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu teisės taikymo prasme negali būti pripažintas tinkamai įgyvendintu; esant tokiai situacijai, šilumos tiekėja (UAB „Vilniaus energija“) privalo vykdyti atsiskaitymą už karšto vandens tiekimą pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis ir yra atsakinga už šių skaitiklių tinkamumą metrologijos reikalavimų atitikimo prasme.

46. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

47. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2068-143/2015 nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Namo gyventojų (butų ir kitų patalpų savininkų) sprendimas dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl tuo metu atsakovė UAB „Vilniaus energija“ buvo ne tik šilumos tiekėja, bet ir karšto vandens tiekėja (ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalis). Dėl to atsakovė turėjo pareigą atsiskaitymą už karšto vandens tiekimą vykdyti pagal teisės aktų reikalavimus atitinkančius apskaitos prietaisus. Kadangi iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Name įrengti apskaitos prietaisai neatitiko teisės aktų reikalavimų (žr. šios nutarties 43 punktą), konstatuotina, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ nepagrįstai ginčo laikotarpiu apeliantui į sąskaitas įtraukė mokestį už nepaskirstytą karšto vandens šilumos kiekį.

48. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią ieškinio reikalavimų dalį, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos šiuo ginčo klausimu, todėl neteisingai išsprendė ginčą dėl šios ieškinio reikalavimų dalies. Tai sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą sprendimą, įpareigojant atsakovę UAB „Vilniaus energija“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d., iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam karštam vandeniui paruošti.

49. Apeliantas reikalavimą dėl mokėjimų už šilumą perskaičiavimo pareiškė ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ kaip solidariai atsakovei, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pastarosios šalies argumentais, kad ji neturi pareigos atlikti mokėjimų perskaičiavimus už laikotarpį, kuomet šilumos tiekimo ir paskirstymo veiklą vykdė ankstesnė šilumos tiekėja – UAB „Vilniaus energija“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovo N. Č. ieškinio reikalavimų dalis dėl mokėjimų už šilumos energiją perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d., pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovo N. Č. ieškinio reikalavimo dalis atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d., iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam karštam vandeniui paruošti, ir šią ieškinio dalį tenkinti – įpareigoti atsakovę UAB „Vilniaus energija“ iki 2021 m. kovo 31 d. atlikti ieškovui N. Č. adresu (duomenys neskelbtini), patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d., iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam karštam vandeniui paruošti.

Likusią sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovo N. Č. ieškinio reikalavimų dalis dėl mokėjimų už šilumos energiją perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d. kitais ieškinyje nurodytais pagrindais, palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasRomualda JanovičienėVigintas Višinskis