Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-282-823/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-05-12
Bylos Nr.: e2A-282-823/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02053-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Konstantinas Gurinas, Goda Ambrasaitė-Balynienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
Ieškovas: J. M., P. M.
Trečiasis asmuo: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, A. B. S., B. O. S., S. P., N. B.

Kategorijos

3.4.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-282-823/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02053-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ir ieškovų J. M. bei P. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2821-160/2015, kuriuo buvo iš dalies tenkintas ieškovės J. M. patikslintas ieškinys ir atmestas ieškovo P. M. ieškinys atsakovei UAB „Vilniaus energija“ dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys byloje: Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, A. B. S., B. O. S., S. P., N. B.; išvadas teikiančios institucijos: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė metrologijos inspekcija, Valstybinė energetikos inspekcija, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė J. M. 2013 m. liepos 19 d. kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – ir Komisija), prašydama įpareigoti šilumos ir karšto vandens tiekėją UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už karštą vandenį pagal jos bute (duomenys neskelbtini) esantį karšto vandens skaitiklį; atlikti gyventojų butuose esančių karšto vandens skaitiklių patikras, kol nėra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjo skaitikliai; name, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengti atskirą šilumos skaitiklį karšto vandens ruošimui bei elektros skaitiklį, skirtą tiekėjo reikmėms name suvartojamos elektros energijos apskaitai; pateikti namo gyventojams rašytinius savivaldybės pritarimus paprastojo remonto aprašui; pateikti visų butų/patalpų savininkų raštišką sutikimą karšto vandens sistemos pertvarkymo darbams atlikti; ekonominį pagrindimą, kad naujo tipo karšto vandens skaitikliai su nuotoline duomenų perdavimo funkcija nedidins karšto vandens kainos, lyginant su mechaninių karšto vandens skaitiklių įrengimu; įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti pateiktos šilumos ir karšto vandens perskaičiavimą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki UAB „Vilniaus energija“ sutvarkys karšto vandens apskaitą pastate, iš mokėtinų sumų atimant šilumos kiekį, suvartotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti.

Šalies argumentai

Ieškovė nurodė, kad, prieš leisdami įrengti atsakovei priklausančius karšto vandens skaitiklius, gyventojai privalo įsitikinti karšto vandens tiekėjo veiksmų teisėtumu. Karšto vandens tiekimo sistema yra dalis bendro naudojimo inžinierinės įrangos, kuri yra valdoma bendraturčių sutarimu. Šios sistemos pertvarkymas galimas tik gavus visų bendraturčių sutikimus. Be to, privalomas rašytinis savivaldybės pritarimas paprastojo remonto aprašui, kuriam turi pritarti visi namo bendraturčiai. Gyventojų prašoma UAB „Vilniaus energija“ nepateikė nei savivaldybės pritarimo, nei butų savininkų sutikimų, nei ekonominio pagrindimo, kad naujo tipo karšto vandens skaitikliai su nuotoline duomenų perdavimo funkcija nedidins karšto vandens kainos, lyginant su mechaninių vandens skaitiklių įrengimu. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 163 punktas draudžia įrengti karšto vandens skaitiklius su nuotoline duomenų perdavimo funkcija, jei tai didina karšto vandens kainą, lyginant su mechaninių karšto vandens skaitiklių įrengimu. Dabartiniai karšto vandens skaitikliai priklauso butų savininkams ir jie nesutinka, kad skaitikliai būtų demontuoti, nes nori turėti savo kontrolinius skaitiklius, priklausančius jiems nuosavybės teise. Dėl šios priežasties karšto vandens tiekėjas savo lėšomis turi taip pertvarkyti buto vamzdyną, kad galėtų įrengti savo skaitiklį ir palikti esamą gyventojų skaitiklį. Skaitiklius UAB „Vilniaus energija“ ėmėsi keisti tik jai naudingu būdu, grasindama gyventojams, kad, nepakeitus skaitiklių, vandens suvartojimas bus skaičiuojamas pagal normą, nors teisės aktai tokio skaičiavimo nenumato. Karšto vandens tiekėjas neprašė gyventojų leidimo suremontuoti butuose esančius skaitiklius ar atlikti jų metrologinę patikrą, o kai gyventojai atsisakė leisti įrengti naujus skaitiklius, pradėjo skaičiuoti mokestį už karštą vandenį pagal normas. Atsakovė prašymo atlikti buto skaitiklio metrologinę patikrą nepaisė, atsisakė atvykti pažiūrėti skaitiklio rodmenis, ignoravo ieškovės pateiktus skaitiklio rodmenis ir sąskaitas išrašė ne pagal suvartoto karšto vandens kiekį pagal skaitiklį, o už didesnius kiekius. Skaičiuojant pagal normatyvą, skaičiuojamas mokestis ir už ieškovės bute gyvenamosios vietos nedeklaravusius asmenis tokiu būdu gaunant nepagrįstos naudos.

Valstybinė kainų ir energetikos komisija 2013 m. rugpjūčio 19 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimais ieškovės reikalavimus pripažino nepagrįstais ir skundą atmetė. Konstatavo, kad pati ieškovė nesutiko, jog jai būtų pakeistas karšto vandens apskaitos skaitiklis teisės aktų nustatyta tvarka, todėl už patiektą karštą vandenį turi apmokėti pagal nustatytas karšto vandens suvartojimo normas, atsižvelgiant į bute gyvenančių gyventojų skaičių. Karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotoline duomenų nuskaitymo sistema įrengimo ekonominis pagrindimas yra vertinamas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, todėl UAB „Vilniaus energija“ taikomų kainų, kai karšto vandens apskaitai naudojami nuotoline duomenų nuskaitymo sistema, pagrįstumas yra įvertintas ir patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka. Komisija, 2010 m. atlikusi skaičiavimus, nustatė, kad Vilniaus mieste, nesant nuotolinės duomenų nustatymo ir perdavimo sistemos, pastovioji karšto vandens kainos dedamoji būtų du kartus didesnė nei su nuotoline duomenų nustatymo ir perdavimo sistema. Elektros energijos kiekis prietaisams, kurie yra daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, priklauso apmokėti namo butų savininkams, todėl atskiro skaitiklio statyti tokiai apskaitai nereikia. Komisija taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 15 straipsnio 1 dalis įsigaliojo 2008 m. gegužės 1 d. Tik tuomet karšto vandens tiekėjui atsirado prievolė sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, tačiau dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimo jos įsigaliojimo metu nebuvo priimti reikalingi poįstatyminiai aktai ir nenustatyta tvarka dėl šių prietaisų įrengimo, neįvertintas naujų prietaisų įrengimo mastas, reikalingų finansinių išteklių bei proceso tęstinumas. ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies taikymas negali būti vykdomas nedelsiant - šis procesas, vykdant pareigą kiekviename name sutvarkyti karšto vandens apskaitą, yra tęstinis. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-4223-115/2013 nurodyta, kad šilumos tiekėjai vartotojams priklausančius karšto vandens prietaisus turėjo perimti arba įrengti naujus, metrologiškai patikrintus, iki 2010 m. lapkričio 1 d., kaip tai numatyta Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), įsigaliojusių 2010 m. lapkričio 1 d., 173-175 punktuose. 2010 m. gegužės 1 d. – 2011 m. birželio 11 d. UAB „Vilniaus energija“ namui, esančiam (duomenys neskelbtini), nevykdė karšto vandens tiekimo, todėl neprivalėjo skaičiuoti šilumos energijos, reikalingos karšto vandens paruošimui, o pastato gyventojai privalėjo apmokėti visą šilumos kiekį, apskaitytą pastato įvadiniu skaitikliu. Nuo 2011 m. birželio 1 d. UAB „Vilniaus energija“ tapo namo karšto vandens tiekėja. Teisės aktų, reglamentuojančių ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą, šiuo laikotarpiu nebuvo priimta, dėl nepaskirstyto šilumos kiekio karštam vandeniui ruošti priskyrimo apmokėti gyventojams teisinis reglamentavimas liko neaiškus. Šilumos paskirstymas iki 2012 m. gruodžio 1 d. buvo atliekamas vadovaujantis Šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 kartu su Šilumos paskirstymo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, o nuo 2012 m. gruodžio 1 d. taikomas metodas Nr. 1, kartu su metodu Nr. 5. Atlikus patikrinimą nustatyta, kad šilumos kiekis, paskirstytas butų savininkams, neviršijo Komisijos nustatyto normatyvo. Energetikos inspekcija 2013 m. lapkričio 19 d. raštu nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ 45 namo, esančio (duomenys neskelbtini), butuose įrengė apskaitos prietaisus, o butams, kurie atsisakė prietaisus įrengti, surašė pažeidimų nustatymo aktus. 2013 m. rugsėjo 25 d. UAB „Vilniaus energija“ name gyventojams sutinkant įrengė paskutinį skaitiklį, todėl nuo šios datos turi teisę išdalinti ir priskirti apmokėti vartotojams su neapskaitytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį.

Šalies argumentai

Ieškovas P. M. 2013 m. spalio 28 d. Komisijai pateiktu skundu prašė įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti jam priklausiusiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), pateiktos šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 30 d., iš mokėtinų sumų atimant šilumos kiekį, suvartotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti. Valstybinė kainų ir energetikos komisija 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą, padariusi analogišką išvadą kaip 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime, kuriuo buvo išnagrinėtas J. M. skundas.

Ieškovė J. M. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. R2-2437 ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. R2-3416 bei įpareigoti šilumos ir karšto vandens tiekėją UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokėjimus už karštą vandenį pagal bute (duomenys neskelbtini) esantį karšto vandens apskaitos prietaisą, įskaitant neteisėtai priskaičiuotas palūkanas; atlikti bute (duomenys neskelbtini) esančio karšto vandens skaitiklio patikrą, kol nėra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjo skaitikliai; (duomenys neskelbtini) name įrengti atskirą šilumos skaitiklį karšto vandens ruošimui bei elektros skaitiklį, skirtą tiekėjo reikmėms name suvartojamos elektros energijos apskaitai; atlikti ieškovei patiektos šilumos buto ir bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų už ieškovės buto ir jai priskirtos dalies bendro naudojimo patalpų šildymo atimant šilumos kiekį, suvartotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, nes ginčo laikotarpiu atsakovė nebuvo tinkamai sutvarkiusi karšto vandens apskaitos pagal teisės aktų reikalavimus.

Ieškovė nurodė, kad karšto vandens tiekimo sistema yra visos pastato šildymo sistemos dalis, kurios pertvarkymui yra privalomas paprastojo remonto aprašas ir statybą leidžiantis dokumentas. Tokio dokumento atsakovė nepateikė, taip pat nepateikė visų butų/patalpų savininkų raštiško sutikimo karšto vandens sistemos pertvarkymo darbams atlikti ir ekonominio pagrindimo, kad naujo tipo karšto vandens skaitikliai su nuotoline duomenų perdavimo funkcija nedidins karšto vandens kainos, lyginant su mechaninių karšto vandens skaitiklių įrengimu. Ieškovė atsisakė demontuoti jai nuosavybės teise priklausantį karšto vandens skaitiklį, nes turi teisę bute turėti savo lėšomis įrengtą kontrolinį skaitiklį, todėl atsakovė privalo savo skaitiklį įrengti šalia buto savininkei priklausančio skaitiklio, prieš tai savo lėšomis atlikusi atitinkamą buto vamzdyno pertvarkymą, kadangi jo nepertvarkius fiziškai nėra vietos įrengti naujus skaitiklius. Atsakovė tik po (duomenys neskelbtini) namo gyventojų skundo Valstybinei metrologijos inspekcijai susigriebė keisti karšto vandens skaitiklius, tačiau tik jai naudingu būdu ir priemonėmis, gąsdindama vartotojus už nepaklusimą maksimalių karšto vandens suvartojimo normatyvų taikymu, nors suvartoto karšto vandens kiekiai gali būti apskaitomi ne pagal matavimo prietaisų rodmenis, o pagal suvartojimo normatyvus tik Taisyklėse numatytais atvejais: kai karšto vandens apskaitos prietaiso nėra; kai apskaitos prietaisas įrengtas, tačiau periodiškai nedeklaruojami apskaitos prietaiso rodmenys; kai apskaitos prietaisas sugedęs ir neleidžiama jo suremontuoti arba patikrinti, perplombuoti, atlikti metrologinę patikrą. Atsakovė pretenzijų dėl šių punktų gyventojams nereiškė, neprašė leidimo suremontuoti esančius skaitiklius arba atlikti jų metrologines patikras, tačiau neteisėtai pradėjo skaičiuoti karšto vandens mokėjimus pagal suvartojimo normas. Atsakovė apskaitą vykdo pasiremdama galimai suklastotais dokumentais, nes organizavo neteisėtas komisijas bei telefonu aiškino, neva turi aktą, pagal kurį ieškovė atsisakė įleisti tiekėjo atstovus į butą skaitiklio pažiūrėti. Iš tiesų atsakovė yra nuolat kviečiama atvykti ir patikrinti faktinius skaitiklio rodmenis, tačiau kategoriškai atsisako tą daryti. Atsakovė namo patalpose suvartotą šilumą skirstė nepagristai ir neteisėtai, pažeidinėjo galiojančius teisės aktus, nes šilumos apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus, o šilumą, suvartotą neapskaitytam karštam vandeniui paruošti, išskirstė visiems namo gyventojams per butų šildymą (šildymo sezono metu) arba cirkuliacijos mokestį (nešildymo sezono metu). Įstatymas numatė atsakovės pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą jau nuo 2000 m., o nuo 2008 m. įsigaliojo įstatymas, kuris draudžia priskirti apmokėti šilumos energiją sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, kai šilumos tiekėjas tinkamai nesutvarkęs karšto vandens apskaitos (ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalis). Namo karšto vandens apskaita buvo netvarkinga nuo 1998 m. iki šiol, todėl atsakovė įpareigotina perskaičiuoti mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį už visą ginčo laikotarpį.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ prašė ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2009 m. kelis kartus viešai siūlė Vilniaus miesto buitiniams karšto vandens vartotojams, nepasirinkusiems antrojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, perduoti (parduoti) atsakovei, kaip pradedančiai veiklą karšto vandens tiekėjai, vartotojams nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus, tačiau iš ginčo namo gyventojų sutikimų tokiam skaitiklių nuosavybės perleidimui ar dokumentų, patvirtinančių, kad vartotojams priklausantys skaitikliai atitinka keliamus pardavimui reikalavimus, nebuvo gauta. Nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d. atsakovė gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nevykdė karšto vandens tiekimo veiklos, kadangi namo gyventojai pasirinko antrąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Namo gyventojų prašymu atsakovė nuo 2011 m. birželio 1 d. pradėjo karšto vandens tiekėjos veiklą šiame name. Pradėjusi karšto vandens tiekėjos veiklą ir vykdydama ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalies bei 16 straipsnio 4 dalies nuostatas, atsakovė pradėjo įrenginėti jai priklausančius naujus, metrologiškai patikrintus ir visus teisės aktų reikalavimus atitinkančius, karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo funkcija. Skaitikliai Ieškovė nesutinka, kad jos bute būtų įrengtas naujas karšto vandens skaitiklis, todėl nuo 2013 m. kovo 1 d. suvartoto vandens kiekis jai apskaičiuojamas taikant 2,8 kub. m. žmogui per mėnesį karšto vandens normatyvą. Naujų karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo funkcija įrengimas užtikrina teisingą ataskaitiniu laikotarpiu name suvartotos šilumos energijos kiekio paskirstymą namo vartotojams ir tokiu būdu apsaugo jų interesus. Jokiuose teisės aktuose nėra normos, nustatančios atsakovės prievolę prieš pradedant įrenginėti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema teikti vartotojui vienokius ar kitokius valstybės įgaliotų institucijų nustatytų kainų ar suderintų veiksmų ekonominius pagrindimus, kadangi toks pagrindimas yra pateiktas viešai skelbiamuose kompetentingos valstybės institucijos sprendimuose dėl karšto vandens kainų nustatymo bei viešai skelbiamoje šių sprendimų priėmimo medžiagoje. Name prieš karšto vandens ruošimo įrenginius yra įrengtas geriamojo vandens tiekėjo (UAB „Vilniaus vandenys“) įvadinis, metrologiškai patikrintas, skaitiklis, kiekvienam šiuo skaitikliu apskaitytam pašildytinam geriamojo vandens kubiniam metrui pagal ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalį yra priskiriamas fiksuotas šilumos normatyvas, patvirtintas šiam tikslui išleistu specialiuoju teisės aktu – Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekio nustatymo pagal normas, kai prieš karšto vandens įrenginius šilumos apskaitos prietaiso nėra arba jis sugedęs, metodika. Esant konkrečiame name įrengtam šilumos tiekėjui priklausančiam įvadiniam šilumos skaitikliui, o taip pat geriamojo vandens tiekėjui priklausančiam geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti skaitikliui, šių atsiskaitomųjų matavimo priemonių visiškai pakanka tinkamam ir tiksliam į namą patiektos šilumos kiekio (tiek šildymui, tiek karšto vandens ruošimui bei jo temperatūros palaikymui) apskaitymui bei jo paskirstymui namo vartotojams ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka, tačiau, ieškovės prašymu, papildomas šilumos skaitiklis šildymui namo šilumos punkte buvo įrengtas 2012 m. lapkričio 13 d., todėl ieškinio reikalavimas dėl atskiro šilumos skaitiklio karšto vandens ruošimui įrengimo taip pat yra nepagrįstas. Ieškovės name pagal ŠŪĮ 16 straipsnio 4 dalies imperatyvius reikalavimus atsakovė jau įrengia naujus karšto vandens skaitiklius, todėl vartotojui priklausantis karšto vandens skaitiklis apskaitai nenaudojamas arba demontuojamas ir grąžinamas vartotojui ir atsakovė neprivalo atlikti (tuo labiau neatlygintinai) ieškovei priklausančio karšto vandens skaitiklio patikros. Teisės aktai nenumato, kad turėtų būti gautas visų namo bendraturčių sutikimas skaitikliams įrengti bei karšto vandens sistemos pertvarkymo darbams atlikti. Ieškovė skirtingai nurodo laikotarpius, kuriais, jos vertinimu, name buvo nesutvarkyta karšto vandens apskaita – nuo 1998 m. iki 2013 m. gruodžio 6 d., nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. kovo 30 d., nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo įsiteisėjimo. ŠŪĮ 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas reikalavimas karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą, nėra apibrėžtas tiksliu terminu, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti karšto vandens prietaisų, priklausančių karšto vandens tiekėjui, įrengimo pareigą. 2013 m. vasario 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1070 nustatytas karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo terminas Vilniaus mieste yra iki 2017 m. kovo 1 d. Atsakovė nuo 2012 m. lapkričio mėnesio 45 namo butuose jau įrengė naujus, metrologiškai patikrintus ir visus teisės aktų reikalavimus atitinkančius, karšto vandens skaitiklius. Tik trijų iš 48 butų, kuriuose turi būti įrengti nauji skaitikliai, savininkai, tarp jų ir ieškovė, iki šiol nesuteikė galimybės atsakovei įrengti bute karšto vandens skaitiklių, todėl šiems trims vartotojams, atsižvelgiant į teisės aktus, suvartoto karšto vandens kiekiui apskaičiuoti yra taikomi karšto vandens suvartojimo normatyvai, patvirtinti 2009 m. kovo 10 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-26 „Dėl šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų atstovus, metodikos patvirtinimo“. Taigi, atsakovė buvo ir yra įvykdžiusi savo prievoles ir atlikusi visus nuo jos priklausančius veiksmus, susijusius su karšto vandens apskaitos sutvarkymu. Iki 2012 m. gruodžio 1 d. namo butų (patalpų) savininkams (vartotojams) mokėtinos sumos už šilumos energiją buvo apskaičiuojamos pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, patvirtintą Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19, bei atsižvelgiant į tai, kad name ne visų butų šildymui naudojama centralizuotai tiekiama šiluma (atsijungęs 14 butas), taip pat pagal Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5 (nuo 2007 m. lapkričio 1 d.), taikant 0,14 koeficientą, nustatant šilumos namo bendrųjų patalpų šildymui priskirtą kiekį. Sprendimus dėl taikytino ir galimo realizuoti šilumos paskirstymo metodo priima patys šilumos vartotojai, tačiau jokių sprendimų dėl taikomo šilumos paskirstymo metodo keitimo atsakovė iš namo butų ir kitų patalpų savininkų nėra gavusi. Nuo 2012 m. gruodžio 1 d., įrengus namo šilumos punkte antrą apskaitos prietaisą šildymui, namo butų (patalpų) savininkams mokėtinos sumos už šilumos energiją apskaičiuojamos pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 1, patvirtintą Komisijos 2011 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 03-187, atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą bei įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus kartu su šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Nepriklausomai nuo to, koks apsirūpinimo karštu vandeniu būdas buvo taikomas name po 2010 m. gegužės 1 d., ne šildymo sezono metu susidarantis nepaskirstytas karšto vandens kiekis nebuvo išdalinamas namo gyventojams. Šildymo sezono metu su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis priskiriamas šildymui.

Šalies argumentai

Ieškovas P. M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ atlikti jam priskirtos šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. kovo 30 d., iš mokėtinų sumų už jam priskirtos dalies bendro naudojimo patalpų šildymo atimant šilumos kiekį, suvartotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti. Nurodė, kad daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butas Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. kovo 30 d. priklausė jam nuosavybės teise. Šiame name visada buvo problemų su dideliu nepaskirstyto karšto vandens kiekiu. Butuose buvo naudojami karšto vandens apskaitos prietaisai, kurie metrologiškai nebuvo patikrinti, nors atsakovė tokią pareigą turėjo. Gyventojai nebuvo pasirinkę karšto vandens tiekimo antrojo būdo, o atsakovė tokio pasirinkimo dokumentą suklastojo, šį būdą įrašant ranka. Sutartys dėl karšto vandens tiekimo nebuvo nutrauktos, todėl atsakovei liko pareiga jas vykdyti, o aplinkybė, kad karšto vandens tiekėja savo prievolių vykdymui buvo pasitelkusi kitą asmenį, situacijos nekeičia. Atsakovė nebuvo sutvarkiusi karšto vandens apskaitos, todėl neturėjo teisės paskirstyti šilumos energiją nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ P. M. ieškinį prašė atmesti. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1516-619/2013 nustatė, kad nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. UAB „Vilniaus energija“ nebuvo karšto vandens tiekėja namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Gyventojų prašymu nuo 2011 m. birželio 1 d. atsakovė tapo karšto vandens tiekėja, nuo to laiko iki 2012 m. lapkričio mėnesio namo 45 butuose atsakovė įrengė metrologiškai patikrintus karšto vandens skaitiklius.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė energetikos inspekcija ir Valstybinė metrologijos inspekcija ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškovės J. M. ieškinį tenkino iš dalies – įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti J. M. priskaičiuotus mokesčius už sunaudotą karštą vandenį nuo 2013 m. kovo 1 d. taikant nustatytą suvartoto vandens normą pagal faktiškai deklaruotą gyventojų skaičių bute, esančiame (duomenys neskelbtini); įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrengti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), apskaitos prietaisą, skirtą tiekiamai šilumos energijai karštam vandeniu ruošti apskaityti; kitus ieškovės J. M. ieškinio reikalavimus atmetė; P. M. ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad sprendimas priimamas tik dėl tų ieškovų reikalavimų, kurie buvo pareikšti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai.

Teismas nurodė, kad ieškovės skundai dėl UAB „Vilniaus energija“ darbuotojų veiksmų patvirtina, jog UAB „Vilniaus energija“ dėjo pastangas pakeisti ieškovės metrologiškai nepatikrintą skaitiklį į naują, priklausantį UAB „Vilniaus energija“, tačiau ieškovė dėl įvairių priežasčių nesutiko su tokiu pakeitimu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė paaiškino, kad šiuo metu atliko jos bute esančio skaitiklio patikrą ir patikros rezultatai patvirtino, jog skaitiklis naudojimui buvo ir yra tinkamas, tačiau ši aplinkybė nekeičia fakto, kad 2013 m. vasario mėnesį ieškovė naudojo metrologiškai nepatikrintą skaitiklį ir nesutiko jo Taisyklių nustatyta tvarka pakeisti į karšto vandens tiekėjo skaitiklį. Taisyklėse nėra nustatyta karšto vandens tiekėjo pareiga metrologiškai patikrinti vartotojams nuosavybės teise priklausančius skaitiklius, todėl ieškovė tokį reikalavimą kėlė nepagrįstai, be to, nepagrįstas ir ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę metrologiškai patikrinti visuose namo butuose esančius karšto vandens apskaitos skaitiklius. Buto skaitiklio keitimas kitu skaitikliu negali būti laikomas remontu, kuriam yra reikalingas paprastojo remonto aprašas. Statybos techninis reglamentas „Statybą leidžiantys dokumentai“ (STR 1.07.01:210) nenumato, kad vandens apskaitos prietaisų keitimui būtų reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (paprastojo remonto aprašas), todėl ieškovės reikalavimas pateikti statybą leidžiantį dokumentą dėl skaitiklio pakeitimo į UAB „Vilniaus energija“ skaitiklį, yra nepagrįstas. Esamuose daugiabučiuose namuose atsiskaitomieji karšto vandens skaitikliai įrengiami pagal tipines schemas, kuriose turi būti numatyta skaitiklio įrengimo tipinė vieta. Tipines schemas kiekvienoje savivaldybėje parengia atitinkamas karšto vandens tiekėjas ir suderina su Valstybine energetikos inspekcija. UAB „Vilniaus energija“ 2011 m. kovo 1 d. suderinta su Valstybine energetikos inspekcija karšto vandens skaitiklio montavimo būdų schema atitinka Taisyklių reikalavimus, vandens skaitiklių montavimo būdas yra taikomas atsižvelgiant į skaitiklio keitimo vietos vamzdyno situaciją ir yra pakankamas dokumentas, kuriuo vadovaujantis konkrečiame bute keičiamas skaitiklis. Keičiamas skaitiklis ieškovės J. M. bute yra jos asmeninė nuosavybė, skaitiklis keičiamas į skaitiklį, kuris yra UAB „Vilniaus energija“ nuosavybė. Paaiškinimas, kad skaitiklis yra bendrų inžinierinių tinklų dalis, yra nepagrįstas. Inžinieriniai tinklai, esantys daugiabučio namo bute ir skirti tam butui paslaugų teikimui, nėra priskirti prie bendrosios dalinės nuosavybės objektų, todėl dėl skaitiklių keitimo butuose namo bendrasavininkių sutikimas nereikalingas. Ieškovė nenurodė jokio įstatyminio pagrindo, remiantis kuriuo ekonominio pagrįstumo skaičiavimas ir kartu karšto vandens kainų nustatymas būtų priskirtas karšto vandens tiekėjui. Nenustatęs, kad UAB „Vilniaus energija“ pažeidė ieškovės teises ir nesilaikė Taisyklių nustatytos tvarkos, teismas sprendė, kad ieškovė nesutiko dėl jos bute esančio skaitiklio pakeitimo, nepagrįstai keldama įvairias sąlygas karšto vandens tiekėjui, todėl nuo 2013 m. kovo 1 d. UAB „Vilniaus energija“ turėjo teisę skaičiuoti karšto vandens sunaudojimą ieškovės bute pagal nustatytas normas.

Teismas nurodė, kad 2011 m., atsakovei tapus karšto vandens tiekėja namui, esančiam (duomenys neskelbtini), su ieškove karšto vandens tiekimo sutartis nebuvo sudaryta. Iki 2013 m. kovo 1 d. ieškovė už sunaudotą karštą vandenį mokėjo pagal skaitiklio parodymus, atsisakius keisti skaitiklį nuo šios datos jai skaičiuojamas suvartotas karštas vanduo pagal normas. Ieškovė nebuvo įsipareigojusi, pradedant perskaičiuoti karšto vandens sunaudojimą pagal normas, pateikti atsakovei bute gyvenančių asmenų skaičių, todėl atsakovė, pradėjusi skaičiuoti karšto vandens suvartojimą bute pagal normas, privalėjo įsitikinti, kiek bute gyvena gyventojų, ar kiek gyventojų bute yra deklaravę savo gyvenamąją vietą. Vandens kiekio suvartojimo paskaičiavimas pagal ankstesnius ieškovės pateiktus duomenis nereiškia, kad atsakovė neturi pareigos perskaičiuoti paskaičiuotus mokesčius pagal normą, jeigu deklaruotas bute gyvenančiųjų skaičius nesutapo su gyventojų skaičiumi, kuris nurodytas mokėjimo paskaičiavimuose, ir jeigu atsakovė kitomis priemonėmis nenustatė, kad gyventojų gyvena daugiau, negu deklaruota. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nuo 2013 m. kovo 1 d. atsakovė turi perskaičiuoti mokesčius už patiektą karštą vandenį pagal faktiškai bute deklaravusių gyvenamąją vietą asmenų skaičių.

Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė pagrįstų įrodymų, jog vandens skaitiklio dėl karštam vandeniui ruošti sunaudojamos šilumos energijos įrengti nėra techninių galimybių. Atsižvelgdamas į tai, kad skaitiklio įrengimui būtina pasiruošti, bei kad įgyvendinant įstatymo nuostatas dėl šilumos ūkio sutvarkymo atsakovė turi atlikti didelio masto pertvarkymus visame Vilniaus mieste, teismas įpareigojo atsakovę per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo name, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengti šilumos energijos kiekio, skirto karštam vandeniui pašildyti, sunaudojimo apskaitos prietaisą.

Teismas nurodė, kad visi daugiabučio namo inžinieriniai tinklai, skirti namo poreikiams tenkinti, yra bendrojo naudojimo objektai ir jų išlaikymas priklauso namo patalpų savininkams, kurie privalo atlyginti išlaidas jų išlaikymui. ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Ši įstatymo norma įsigaliojo 2008 m. gegužės 1 d., todėl ieškovai perskaičiavimo už nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį galėtų reikalauti tik nuo 2008 m. gegužės 1 d. Teismas sutiko su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išvada, kad šios normos įgyvendinimui nebuvo priimtas įstatymas, o taip pat ir poįstatyminiai aktai, numatantys konkrečią apskaitos sutvarkymo tvarką bei terminus, o šalies šilumos ūkio sutvarkymo darbai negalėjo būti atlikti iškart dėl darbų planavimo, resursų darbams atlikti panaudojimo ir bendros darbų atlikimo apimties, todėl konstatavo, kad nepaskirstytas šilumos kiekis karštam vandeniui ruošti negalėjo būti perkeltas karšto vandens tiekėjo sąskaitai. Teismas taip pat pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d. UAB „Vilniaus energija“ nebuvo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), karšto vandens tiekėja. Ieškovų paaiškinimai, kad toks tiekimas buvo nutrauktas suklastojus gyventojų susirinkimo protokolą, faktinės padėties nekeičia ir nepatvirtina, kad UAB „Vilniaus energija“ 2010 m. gegužės 1 d. – 2011 m. birželio 1 d. buvo karšto vandens tiekėja ieškovų butams. Iki 2013 m. rugsėjo 25 d. UAB „Vilniaus energija“ butams, kurių savininkai sutiko pakeisti skaitiklius, juos įrengė, taigi apskaitą sutvarkė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalį, kuria atsakovė įpareigota perskaičiuoti ieškovei J. M. priskaičiuotus mokesčius už sunaudotą karštą vandenį nuo 2013 m. kovo 1 d. taikant nustatytą suvartotą vandens normą pagal faktiškai deklaruotą gyventojų skaičių bute; panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovė įpareigota per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrengti name apskaitos prietaisą, skirtą tiekiamos šilumos energijai karštam vandeniui ruošti apskaitymui, ir šį ieškinio reikalavimą palikti nenagrinėtu; priteisti iš ieškovės J. M. bylinėjimosi išlaidas (už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) J. M., būdama ne tik karšto vandens, bet ir šilumos vartotoja, privalo teikti atsakovei informaciją/anksčiau pateiktos informacijos pasikeitimus apie bute faktiškai gyvenančių arba gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičių. Ši šilumos vartotojo pareiga numatyta Taisyklių 133.4 punkte. 1995 m. su J. M. sudarytos sutarties 10 punkte nurodyta, kad pasikeitus buto gyventojų skaičiui ieškovė per 10 dienų apie tai turi pranešti atsakovei. Vartotojų pareiga per 10 dienų raštu informuoti karšto vandens tiekėją apie bute gyvenančių asmenų skaičiaus pasikeitimą ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus yra numatyta ir pagal Karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų ir Taisyklių reikalavimus parengtoje ir su atitinkančiomis institucijomis suderintoje tipinėje Karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutartyje, pateikiamoje visiems buitiniams karšto vandens vartotojams. Taisyklės ir Karšto vandens vartojimo pirkimo - pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos nenumato atsakovės pareigos savo iniciatyva rinkti/tikrinti informaciją apie vartotojų butuose faktiškai gyvenančių asmenų skaičių arba deklaravusių savo gyvenamąją vietą skaičių, taip pat ir skaičiuojant suvartotą karšto vandens kiekį pagal nustatytą normatyvą. Teisės aktai taip pat nenumato karšto vandens kiekio, apskaičiuoto taikant normatyvą, perskaičiavimo vartotojams, nedeklaravusiems karšto vandens skaitiklių rodmenų, išskyrus atvejus, numatytus Taisyklių 179.5 punkte. Analogiškai neturi ir negali būti perskaičiuojamas karšto vandens kiekis, kurie nevykdo savo pareigų. Karšto vandens tiekėjas, vykdydamas Taisyklių 187 punkto nuostatą, turi skaičiuoti karšto vandens kiekį pagal jam paties vartotojo pateiktus duomenis. Atsakovė pradėjo ieškovei J. M. skaičiuoti karšto vandens kiekį pagal normatyvą, turėdama informaciją apie jos bute gyvenančiųjų skaičių, kuris pačios ieškovės buvo nurodytas sutartyje. Atsakovė neturėjo papildomai tikrinti šios informacijos, nes kiekvieną mėnesį (taip pat ir iki 2013 m. kovo 1 d., kai buvo pradėtas skaičiavimas pagal normatyvą) J. M. buvo pateikiamos sąskaitos, kuriose buvo aiškiai nurodytas bute gyvenančių asmenų skaičius, tačiau iki 2014 m. kovo 3 d. nebuvo gauta jokių ieškovės pranešimų apie šių duomenų pakeitimus arba pretenzijų dėl šių duomenų netikslumo, todėl atsakovė neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jos turima informacija apie bute gyvenančių skaičių yra pasikeitusi/ neteisinga ir reikia atskirai kreiptis i ieškovę, prašant pateikti patikslintą informaciją.

2) Nei ieškovai, nei tretieji asmenys neginčijo fakto, kad namo šilumos punkte įrengtas dvilaipsnis karšto vandens ruošimo įrenginys, o taip pat įrengtas ir papildomas įvadinis šildymo šilumos skaitiklis. Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai neanalizavo Taisyklių 48.4 punkte aiškiai numatytos situacijos, kuomet dėl dvilaipsnių karšto vandens ruošimo įrenginių karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklių įrengimas yra techniškai neįmanomas, buvo padaryta neteisinga išvada, kad atsakovė nepateikė pagrįstų įrodymų, jog nėra techninių galimybių įrengti antrą šilumos skaitiklį šilumos kiekiui karštam vandeniui ruošti apskaičiuoti. Apskaitos prietaisą, skirtą tiekiamos šilumos energijos karštam vandeniui ruošti apskaitymui, galima įrengti tik rekonstravus namo šilumos punktą, tačiau toks šilumos punkto įrengimas neatitiktų Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklių 196.1 punkto nuostatų. Sprendimo dalis, kurioje atsakovė įpareigota per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrengti name atskirą apskaitos prietaisą, skirtą tiekiamos šilumos energijos karštam vandeniui ruošti apskaitymui, prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.85 straipsnio 1 daliai, ŠŪĮ 2 straipsnio 38 daliai ir 24 straipsniui, Taisyklių 48.4, 78 punktų, Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklų 196 punkto nuostatoms, ir objektyviai atsakovės negali būti įvykdyta. Sprendimo dalis, kuria atsakovė įpareigojama įrengti papildomą skaitiklį, taip pat iš esmės prieštarauja ir pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad ginčas nagrinėjamas tos apimties, kokios jis buvo nagrinėjamas ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo institucijoje, kadangi minėtas klausimas Komisijos nebuvo nagrinėjamas.

Atsiliepimas

Ieškovai J. M. ir P. M. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti; atsisakyti priimti UAB „Vilniaus energija“ su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus; priimti apeliantės J. M. pateiktą naują įrodymą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Atsakovė pati vengė (ir iki šiol vengia) įrengti ieškovės bute atsakovei nuosavybės teise priklausantį karšto vandens skaitiklį. Ieškovei nuosavybės teise priklausantis karšto vandens skaitiklis bute yra įrengtas, metrologiškai patikrintas ir ieškovė moka už karštą vandenį pagal jo rodmenis, atsakovei ir toliau atsisakant įrengti savo skaitiklį. Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, atsisakant įrengti skaitiklį, ieškovei negalėjo atsirasti jokių sutartinių prievolių pranešinėti atsakovei, kiek žmonių gyvena ieškovės bute. Atsakovė yra duomenų tvarkytoja, todėl duomenis dėl bute gyvenančių žmonių skaičiaus galėjo gauti iš pačios ieškovės.

2) Šilumos energijos, skirtos karštam vandeniui ruošti ir šildymui, perskaičiavimas pagal teismo sprendimą neturės įtakos kitiems namo butų savininkams, nes ieškinio reikalavimas apsiriboja tik reikalavimu atlikti šilumos energijos, skirtos karštam vandeniui ruošti ir šildymui, perskaičiavimą ieškovų atžvilgiu.

4) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) draudžia apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymus ir jais remtis, jeigu tokie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Kadangi atsakovė jau yra atsisakiusi pateikti su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus, ji neturi jokio teisinio pagrindo pateikti juos apeliacinės instancijos teismui ir juos panaudoti savo apeliaciniam skundui pagrįsti. Be to, atsakovės pateikti dokumentai niekaip neįrodo, kad šilumos kiekio apskaitos prietaisas negali būti įrengtas priešais namo karšto vandens ruošimo įrenginį.

Šalies argumentai

Ieškovai J. M. ir P. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinius patenkinti visiškai arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Jeigu teismas tam tikrus ieškovų reikalavimus laikė nenagrinėtinais teisme, jis privalėjo atsisakyti juos priimti ne baigęs nagrinėti bylą iš esmės, bet prieš pradėdamas ją nagrinėti. Teismas sprendime pasisakė tik dėl dalies ieškovų reikalavimų, tačiau atsisakė nagrinėti likusius reikalavimus, o tai yra absoliutus sprendimu negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nes bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovė tapo karšto vandens tiekėja ieškovo name tik nuo 2011 m. gegužės 30 d., nes iš tiesų gyventojai niekada nebuvo pasirinkę antrojo karšto vandens ruošimo būdo.

3) Nei ieškovė, nei kiti (duomenys neskelbtini) namo butų bendrasavininkiai, 2012-2013 m. rašę skundus Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai ir Valstybinei energetikos inspekcijai, neatsisakinėjo įrengti tiekėjui nuosavybės teise priklausančių skaitiklių, taip pat nereikalavo pateikti ekonominio pagrindimo dėl tiekėjui priklausančių skaitiklių naudos vartotojams. Ieškovė ir kiti bendrasavininkiai norėjo, kad atsakovė pateiktų ekonominį pagrindimą dėl konkretaus tipo skaitiklių su nuotolinių valdymu, nurodydami, kad šie skaitikliai ir jų patikra kainuoja gerokai brangiau negu mechaninių. Šioje byloje atsakovė nėra pateikusi jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius pasvarstymus, kad karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams.

4) Atsakovės pateiktoje schemoje nėra numatyta vietos ieškovės skaitikliui. Jokios schemos, kurioje būtų numatytas įrengiamas tiekėjo skaitiklis ir vartotojo esamas skaitiklis, atsakovė nepateikė, todėl neįrodė, kad teisėtai siekė įrengti skaitiklius. Ieškovės byloje pateikti įrodymai ir paaiškinimai patvirtina, kad ne ieškovė, bet atsakovė nenori, kad ieškovės bute būtų įrengtas tiekėjui nuosavybės teise priklausantis skaitiklis. Iš tiesų atsakovė siekia ne įrengti bute savo skaitiklį, bet pašalinti ieškovei nuosavybės teise priklausantį skaitiklį. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad skaitiklį ruošiasi įrengti pagal suderintą projektą arba tipinę schemą, nors Taisyklių 173 punktas nustato, kad karšto vandens skaitiklių prijungimo schema ir karšto vandens apskaitos mazgo schema bei jo įrengimo vieta turi būti numatyta pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus suderintame projekte, esamuose daugiabučiuose namuose atsiskaitomieji buitiniai karšto vandens skaitikliai įrengiami pagal tipines schemas, kuriose turi būti numatyta skaitiklio įrengimo tipinė vieta.

5) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nesiremdamas jokia teisės norma nusprendė, kad atsakovės surašytas pažeidimų nustatymo aktas yra teisėtas. Motyvų nebuvimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Taisyklėse numatyta komisija apskritai nebuvo sudaryta, o aktas buvo surašytas vartotojui nedalyvaujant. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės galimai suklastotais dokumentais (2013 m. vasario 27 d. aktu ir gyventojų raštu dėl karšto vandens tiekimo būdo) kaip atsakovės teisumą tvirtinančiais visaverčiais įrodymais. Teismas nepagrįstai atsisakė tirti ieškovų nurodytas ir įrodymais pagrįstas aplinkybes dėl atsakovės galimai vykdomos nesąžiningos apskaitos, kurios buvimą netiesiogiai patvirtina ir tas faktas, jog atsakovė nevykdė teismo pavedimo pateikti visus apskaitos duomenis, o pateikė tik jų fragmentus.

6) Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė turi perskaičiuoti ieškovės mokėjimus pagal faktinį bute gyvenusių žmonių skaičių (mažesnį negu tas, kurį taikė atsakovė), tačiau neatsižvelgė į tai, kad ieškovė visą tą laikotarpį mokėjo pagal ieškovės suvartotą faktinį vandens kiekį, ir kad atsakovės reikalaujamos sumos nesutampa su ieškovės mokamomis. Teismas privalėjo paskaičiuoti, kaip tas perskaičiavimas paveiks kitus vartotojus name – ar sumažinus sumas ieškovei, atsakovė neteisėtai nepriskaičiuos tų sumų kitiems vartotojams, taip padarydama jiems žalos. Teismas taip pat apskritai nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo perskaičiuoti jai neteisėtai priskaičiuotą mokėjimą už 10 m³ karšto vandens, kuriuos atsakovė savavališkai prirašė prie ieškovės sąskaitos.

7) Atsakovė netinkamai skirsto šilumos energiją, pažeisdama namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolės mokėti už bendro naudojimo objektų šildymą proporcingumo principą, nes dalis asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukai) apskritai nėra įtraukti į šilumos paskirstymo skaičiavimą, nors į bylą pateiktu Komisijos 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštu išaiškinta, kad asmeninio naudojimo sandėliukams turi būti priskiriamas šilumos kiekis, kadangi tai nėra bendro naudojimo patalpos.

Atsiliepimas

Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1) Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamo ginčo ribas, nurodydamas, kad sprendimas priimamas tik dėl tų apeliantų reikalavimų, kurie buvo pareikšti Komisijai, kaip institucijai, nagrinėjusiai ginčą privaloma ikiteismine tvarka. Faktinių aplinkybių bei argumentų, neturinčių ryšio su Komisijos privaloma ikiteismine tvarka išnagrinėtais ginčais, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir neturėjo/negalėjo nagrinėti.

2) Apeliantai apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl neva neteisėto ir atsakovės „suklastoto“ namo gyventojų 2010 m. kovo 26 d. prašymo nekeisti antrojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, pagal kurį gyventojai iš šilumos tiekėjo perka tik šilumą karštam vandeniui ruošti, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo. Minėtas klausimas apskritai nebuvo nagrinėjamas ikiteismine tvarka. Be to, nagrinėjant bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie galėtų patvirtinti apeliantų argumentus dėl gyventojų sprendimo neatitikimo CK 4.85 str. normoms bei jo „suklastojimo“.

3) Komisija dar 2009-2010 m. atlikusi skaičiavimus nustatė, kad Vilniuje, nesant nuotolinio duomenų nustatymo ir perdavimo sistemos, karšto vandens pastovioji dedamoji būtų du kartus didesnė, nei su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Konkrečiai atsakovės atveju Komisija, tvirtindama karšto vandens kainas, yra nustačiusi, kad nuotolinio duomenų nustatymo ir perdavimo sistemos įrengimo bei aptarnavimo sąnaudos yra pagrįstos ir įskaičiuotinos į karšto vandens kainą. Atsakovė 2013 m. liepos 17 d. raštu informavo ieškovę dėl karšto vandens skaitiklių su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo funkcija ekonominio pagrįstumo, taip pat nurodydama ir viešai skelbiamus Komisijos sprendimus tuo klausimu. Atsakovės įrengti karšto vandens skaitikliai atitinka visus teisės aktų reikalavimus ir įrašyti į Lietuvos matavimo priemonių registrą. Nei Taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nėra normos, nustatančios atsakovės prievolę prieš pradedant įrenginėti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistema teikti vartotojui vienokius ar kitokius valstybės įgaliotų institucijų nustatytų kainų ar suderintų veiksmų ekonominius pagrindimus.

4) Atsakovė ne kartą siūlė vartotojams nuosavybės teise priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros atlygintinas paslaugas iki naujų, karšto vandens tiekėjui priklausančių, karšto vandens skaitiklių vartotojų butuose įrengimo. Atsakovė dar 2009 m. kelis kartus siūlė Vilniaus miesto buitiniams karšto vandens vartotojams, nepasirinkusiems antrojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, perduoti (parduoti) atsakovei, kaip pradedančiai veiklą karšto vandens tiekėjai, vartotojams nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus, tačiau iš namo gyventojų (tarp jų ir ieškovės) sutikimų tokiam skaitiklių nuosavybės perleidimui ar net dokumentų, patvirtinančių, kad vartotojams priklausantys skaitikliai atitinka keliamus pardavimui reikalavimus, nebuvo gauta. 2013 m. vasario 27 d. Pažeidimų nustatymo akto surašymo momentu ieškovei priklausantis karšto vandens skaitiklis buvo su pasibaigusia metrologine patikra, todėl pagal Taisyklių 183 punktą atsakovė turėjo nuimti ieškovei priklausantį skaitiklį, grąžinti jį ieškovei, o vietoje ieškovei priklausančio skaitiklio įrengti atsakovei priklausantį skaitiklį pagal Tipinę schemą. Apeliantės argumentai, kad atsakovės pateiktoje Tipinėje schemoje nėra „ieškovės skaitikliui numatytos vietos“ yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja Taisyklių 183 punktui.

5) 2013 m. vasario 27 d. ieškovė atsisakė leisti atvykusiems atsakovės atstovams įrengti jos bute atsakovei priklausantį skaitiklį teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovės nesutikimas įrengti atsakovei priklausantį karšto vandens skaitiklį yra nepagrįstas, todėl nuo 2013 m. kovo 1 d. atsakovė turėjo teisę pradėti skaičiuoti karšto vandens sunaudojimą bute pagal nustatytas normas, o ne pagal bute įrengto ieškovei priklausančio karšto vandens skaitiklio rodmenis, kuriuos deklaravo ieškovė. Atsakovė 2013 m. liepos 17 d. raštu paaiškino ieškovei ir dėl mokesčių už 10 m³ karšto vandens, ir dėl ieškovės pretenzijos dėl neteisingo mokėjimų už karštą vandenį apskaičiavimo nepagrįstumo, nes šie mokesčiai buvo apskaičiuoti pagal ieškovės deklaruotus rodmenis, jie nebuvo perskaičiuoti. Nuo 2013 m. kovo 1 d. mokesčiai už karštą vandenį ieškovei skaičiuojami ne pagal jos skaitiklio deklaruotus parodymus, o už karšto vandens kiekį, apskaičiuotą taikant normatyvą.

6) Iš ieškovų pateiktų rašytinių įrodymų (Nekilnojamojo turto registro duomenų) matyti, kad namo rūsio sandėliukai nėra namo butų savininkų asmeninė nuosavybė, o yra bendro naudojimo patalpos, kurios neįskaičiuojamos į buto plotą, todėl ieškovės siūlomas jų plotų vertinimas prieštarauja ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatytai šilumos paskirstymo tvarkai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų

Ieškovai apeliaciniu skundu be kita ko nurodo, kad ginčijamas sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, nes pirmosios instancijos teismas neišsprendė visų ieškovų reikalavimų ir bylos neišnagrinėtų reikalavimų dalyje negalima išskirti. Ieškovai taip pat nurodo, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo turinio matyti, kad teismas juo analizavo visus ieškovų ieškiniuose pareikštus reikalavimus, sprendimo rezoliucine dalimi iš dalies tenkindamas ieškovės J. M. ieškinį ir atmesdamas ieškovo P. M. ieškinį. Sprendimo rezoliucine dalimi, kuri ir nurodo teismo priimtą procesinį sprendimą, nenuspręsta kuriuos nors iš byloje pareikštų reikalavimų palikti nenagrinėtus. Apeliaciniame skunde ieškovai taip pat aiškiai neidentifikuoja, kuriuos iš jų ieškiniuose suformuluotų reikalavimų pirmosios instancijos teismas neva paliko nenagrinėtus, ir nepagrindžia, kodėl šie, neva teismo nenagrinėti, reikalavimai pagal savo pobūdį negali būti nagrinėjami atskirai. Esant tokioms aplinkybėms sutikti su apeliantų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas nepasisakydamas dėl visų byloje pareikštų reikalavimų nėra pagrindo. Papildomai pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo ieškovai, teismas gali, esant tam įstatyme numatytoms sąlygoms, dalį ieškinio reikalavimų palikti nenagrinėtais ne tik ieškinio priėmimo, bet ir vėlesnėse proceso stadijose, įskaitant apeliacinį bei kasacinį procesus (CPK 258 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Įstatymas taip pat nedraudžia teismui šį klausimą išspręsti ne atskira nutartimi, o teismo sprendimu. Kadangi nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, nei ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, nei ieškovų apeliacinio skundo turinys nesudaro pagrindo spręsti, kad procesinis sprendimas palikti dalį ieškinio reikalavimų nenagrinėtais apskritai buvo priimtas, kolegija neturi pagrindo pasisakyti dėl procesinių prielaidų tokio procesinio sprendimo priėmimui buvimo ar nebuvimo.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių argumentą. Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011 ir kt.). Ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodytos esminės kilusio ginčo aplinkybės (pagal ieškiniuose suformuluotus reikalavimus), pateiktas teisinis šių aplinkybių įvertinimas. Tai, kad, ieškovų vertinimu, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai išsamus, ir juo labiau tai, kad ieškovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, nesudaro absoliutaus ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Kitų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas, kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodytus argumentus (CPK 320 straipsnis).

Dėl mokesčių už karštą vandenį skaičiavimo pagal normatyvus

CK 6.383 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Pagal CK 6.385 straipsnio 1 dalį ir 6.388 straipsnį vartotojui patiektos ir sunaudotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje nurodytu būdu, t.y. abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita.

Teismų praktikoje pažymėta, kad pagal įstatymus pagrindinis būdas vartotojo sunaudotam energijos kiekiui (taip pat ir sunaudoto karšto vandens kiekiui) nustatyti yra faktiškai sunaudotas energijos kiekis pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Galimybė skaičiuoti suvartojamo karšto vandens kiekį pagal normatyvus teisės aktuose numatyta tam, kad sureguliuoti situaciją, kai dėl kokių nors objektyvių priežasčių tiekėjas neturi realių duomenų, koks yra suvartotas karšto vandens kiekis (pavyzdžiui, vartotojas nedeklaruoja suvartoto karšto vandens kiekio) arba kai tie duomenys nepatikimi (pavyzdžiui, gauti pagal metrologiškai nepatikrintą skaitiklį). Kitoks teisės aktuose numatytos galimybės suvartotą karšto vandens kiekį skaičiuoti pagal normatyvus taikymas prieštarautų pačiai šilumos (energijos) pirkimo - pardavimo sutarties esmei, t.y. kad pagal sutartį tiekėjas įsipareigoja tiekti energiją (byloje nagrinėjamu atveju karštą vandenį), o vartotojas - sumokėti už patiektą energiją (CK 6.383 straipsnio 1 dalis). Toks sutarties turinio apibrėžimas suponuoja išvadą, kad apmokama turi būti už faktiškai patiektą energiją, o nukrypimas nuo tokio apmokestinimo galimas tik esant tam teisėtam pagrindui ir laikinai, t.y. kol išnyks atitinkamos tokį skaičiavimą pateisinančios priežastys. Pagrindas nukrypti nuo principo, kad apmokama turi būti tik už faktiškai patiektą energiją, negali būti taikomas formaliai. Priešingu atveju gali būti pažeista energijos tiekėjo ir vartotojo teisių ir pareigų pusiausvyra bei vartotojo teisės ir interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1213/2014).

Kilusio ginčo metu galiojusios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijos 186 punktas numatė atvejus, kai suvartoto karšto vandens kiekis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu (pagal normatyvus). Vienu iš tokių atvejų numatyta butų ir kitų patalpų savininkų kaltė pažeidus Taisyklių 185 punkte nurodytus reikalavimus. Tokiu atveju, skaičiuojant karšto vandens suvartojimą pagal normas, žmonių skaičius nustatomas pagal faktiškai gyvenančiųjų skaičių. Nepavykus jo nustatyti, skaičiuojama pagal deklaravusių gyvenamąją vietą gyventojų skaičių (Taisyklių 186.3, 187 punktai). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytos normos, nors galimai susijusios su neigiamomis pasekmėmis vartotojui, nėra sankcija - jos, kaip jau minėta, skirtos sureguliuoti situaciją, kai karšto vandens tiekėjas negali nustatyti karšto vandens suvartojimo pagal apskaitos prietaisų rodmenis dėl kitos energijos tiekimo sutarties šalies netinkamo prievolių vykdymo.

Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad, nesant specialaus reglamentavimo, tiems atvejams, kai tiekėjas siekia pakeisti skaitiklius, teisės aktų normos, reglamentuojančios teikėjo teisę patekti į vartotojo patalpas taikytinos pagal analogiją, kadangi situacija, kai vartotojas įsileidžia karšto vandens tiekėjo atstovus į butą, tačiau neleidžia įrengti/pakeisti karšto vandens skaitiklių, visiškai atitinka situaciją, kai vartotojas apskritai neįsileidžia karšto vandens tiekėjo atstovų į butą. Tokiems atvejams netaikant metodikos, susidarytų situacija, užkertanti kelią teisėtiems atsakovo veiksmams, įrengiant naujus karšto vandens skaitiklius, atlikti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1191/2014). Taigi, nors apeliantė J. M. teigia, kad ji nėra atsisakiusi įsileisti atsakovės atstovų į jai priklausantį butą, ši aplinkybė pati savaime nėra teisiškai reikšminga, kadangi byloje nustatyta, kad atsakovė neleido jai priklausančiame bute įrengti atsakovei priklausančio karšto vandens skaitiklio. Būtent ši aplinkybė konstatuota ir apeliantei 2013 m. vasario 27 d. surašytame Pažeidimų nustatymo akte (b.l. 43, t. I), kurio pagrindu karšto vandens suvartojimas apeliantei buvo skaičiuojamas pagal normatyvus.

Pagal CK 6.206 straipsnio nuostatas, viena sutarties šalis negali remtis kitos sutarties šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka. Atsižvelgiant į tai turi būti vertinama, ar atsakovės veiksmai, siekiant pakeisti apeliantės bute karšto vandens skaitiklį, atitiko teisės aktų reikalavimus. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių be kita ko yra kilęs ginčas dėl atsakovei priklausančio karšto vandens skaitiklio įrengimo vietos. Apeliantė nurodo, kad neprieštaravo atsakovei priklausančio karšto vandens skaitiklio įrengimui, tačiau nesutiko, kad šis skaitiklis būtų įrengtas vietoje jai nuosavybės teise priklausančio skaitiklio. Atsakovė tuo tarpu teigia, kad pagal Taisyklių 183 punkto nuostatas apeliantei priklausantis karšto vandens skaitiklis privalėjo būti nuimtas.

Kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kartu atmesdama priešingus atsakovės argumentus, kad Taisyklių nuostatos nedraudžia vartotojui, atsisakiusiam perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį karšto vandens tiekėjui, šį skaitiklį pasilikti (jo nenuimti). Pagal Taisyklių 183 punktą, vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį prieš vartotojo karšto vandens skaitiklį, karšto vandens tiekėjui priimtinoje vietoje. Taisyklių 183 punkto nuostata „keičiant vartotojui priklausantį karšto vandens skaitiklį su pasibaigusia metrologine patikra, nuimtasis skaitiklis grąžinamas vartotojui“, kolegijos vertinimu, negali būti aiškinama kaip įpareigojanti (įgalinanti) karšto vandens tiekėją visais atvejais demontuoti tokį skaitiklį, net ir nesant tam vartotojo sutikimo. Ši nuostata tik paaiškina, kad vartotojui priklausantis karšto vandens skaitiklis, jei jis demontuojamas, yra grąžinamas vartotojui, kaip jo nuosavybės objektas. Bet kokiu atveju (įrengus tik karšto vandens tiekėjui priklausantį skaitiklį ar palikus abu skaitiklius), atsiskaitymas už karštą vandenį toliau turi būti vykdomas pagal karšto vandens tiekėjo įrengto skaitiklio rodmenis (Taisyklių 183 punktas). Vartotojui priklausantis karšto vandens skaitiklis, įrengus karšto vandens tiekėjo skaitiklį, nebėra atsiskaitomasis prietaisas. Taisyklės nenumato galimybės atsiskaitymus už karštą vandenį toliau vykdyti pagal vartotojui nuosavybės teise priklausantį skaitiklį.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tiek sutarties šalių bendradarbiavimo pareiga, tiek Taisyklių 183 punkto nuostata, reikalaujanti įrengti tiekėjui priklausantį karšto vandens skaitiklį „ karšto vandens tiekėjui priimtinoje vietoje“ lemia tai, kad ši tiekėjo pareiga negali būti suabsoliutinama tais atvejais, kai tiekėjo karšto vandens skaitiklio greta vartotojo karšto vandens skaitiklio įrengti techniškai neįmanoma, arba tai reikalauja tam tikrų sistemos pertvarkymų, kurių vartotojas nesutinka dengti savo lėšomis. Pagal teisės aktų nuostatas vartotojas privalo sudaryti galimybę karšto vandens tiekėjui įvykdyti jam teisės aktais nustatytą pareigą įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkančius karšto vandens apskaitos prietaisus. Ši galimybė privalo būti reali ir nesiejama su papildomomis karšto vandens tiekėjo išlaidomis, sąlygotomis vartotojo pageidavimo greta atsiskaitomojo apskaitos prietaiso pasilikti kontrolinį, vartotojui priklausantį, skaitiklį. Tačiau, tuo atveju, jei techninės galimybės leidžia įrengti tiekėjo karšto vandens skaitiklį prieš vartotojo karšto vandens skaitiklį, kaip tai nustatyta Taisyklių 183 punkte, be papildomų sąnaudų, arba vartotojui sutinkant šias sąnaudas padengti, karto vandens tiekėjas neturi teisės reikalauti, kad jam priklausantis karšto vandens skaitiklis būtų įrengtas būtent vartotojo karšto vandens skaitiklio vietoje.

Pagal ŠŪĮ 28 straipsnio 2 dalies 2 punktą, šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus. ŠŪĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, kad šilumos tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, nustatytą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą. Pagal Taisyklių 8 punktą, karšto vandens skaitiklis – vartotojo sunaudoto karšto vandens kiekio matavimo prietaisas, pagal kurio rodmenis atsiskaitoma su karšto vandens tiekėju už sunaudotą karštą vandenį. Kadangi, kaip jau minėta, karšto vandens tiekėjui įrengus vartotojo bute jam priklausantį karšto vandens skaitiklį, atsiskaitymas už karštą vandenį toliau turi būti vykdomas pagal karšto vandens tiekėjo įrengto skaitiklio rodmenis, darytina išvada, kad karšto vandens tiekėjas, įrengęs vartotojo bute jam priklausantį karšto vandens skaitiklį, nebeturi pareigos (nesant dėl to atskiro susitarimo su vartotoju) toliau vykdyti vartotojui nuosavybės teise priklausančio skaitiklio (jei toks paliekamas) patikros ir jo techninės būklės užtikrinimo. Vartotojams nuosavybės teise priklausančių karšto vandens skaitiklių priežiūros pareiga karšto vandens tiekėjui tenka tol, kol tokie prietaisai gali būti naudojami kaip atsiskaitomieji. Sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas, sutiktina su atsakovės argumentu, kad apeliantė, be teisėto pagrindo nesudarydama atsakovei galimybės jai priklausančiame bute įrengti tiekėjui priklausantį karšto vandens skaitiklį, negali remtis tuo, kad atsakovė neva nevykdo jai tenkančios pareigos atlikti apeliantei priklausančio skaitiklio patikrą, siekdama ir toliau atlikti atsiskaitymus pagal jai nuosavybės teise priklausantį skaitiklį.

Apeliantės teigimu, atsakovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiame bute nėra techninės galimybės įrengti atsakovei priklausantį karšto vandens skaitiklį priešais apeliantei nuosavybės teise priklausantį skaitiklį. Apeliantė taip pat teikia apeliacinės instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius, kad ji ne tik nesudarė kliūčių atsakovei įrengti jos bute karšto vandens skaitiklį, tačiau ir pati kreipėsi į atsakovę, skatindama tai padaryti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai apima ne ginčo laikotarpį, o 2015 metus, todėl neturi teisinės reikšmės vertinant 2013 m. vasario 27 d. Pažeidimų nustatymo akto surašymo teisėtumą. Be to, apeliantė tik šios civilinės bylos nagrinėjimo metu ėmė teigti, kad kliūčių įrengti atsakovei priklausantį karšto vandens skaitiklį priešais apeliantei nuosavybės teise priklausantį skaitiklį nėra. Tuo tarpu iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ginčo laikotarpiu pati apeliantė teigė, kad toks skaitiklio įrengimas fiziškai neįmanomas nepertvarkius jos bute esančių vamzdynų, kuriuos, apeliantės teigimu, savo sąskaita privalo atlikti atsakovė (b.l. 9, 33, t. I), tokios pat aplinkybės nurodytos ir teismui pateiktame ieškinyje. Kaip jau minėta, ieškovės reikalavimas atsakovei atlikti vamzdynų pertvarkymus atsakovės sąskaita nėra pagrįstas, taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė atsisakė leisti atsakovei įrengti teisės aktų reikalavimus atitinkantį karšto vandens skaitiklį jai nuosavybės teise priklausančiame bute nepagrįstai, ir kad atsakovė turėjo teisę tokiu atveju skaičiuoti apeliantei karšto vandens suvartojimą pagal normatyvus.

Apeliantė taip pat teigia, kad 2013 m. vasario 27 d. Pažeidimų nustatymo aktas neatitinka teisės aktų reikalavimų, ir kad dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neturėjo pagrindo šiuo aktu vadovautis. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pagrindas karšto vandens tiekėjui patalpų savininkų suvartotą karšto vandens kiekį nustatyti pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką yra patalpų savininko pareigų pagal ŠŪĮ ir Taisykles nevykdymas, o komisijos pagal Taisykles surašytas Pažeidimų nustatymo aktas yra tik teisės aktų nustatyta tvarka surašytas Taisyklių pažeidimo faktą patvirtinantis (įforminantis) dokumentas, t.y. pažeidimą patvirtinantis įrodymas (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-136-516/2015). Byloje neginčijamai nustačius Taisyklių pažeidimo faktą, formalūs Pažeidimų nustatymo akto trūkumai savaime nebūtų pakankamas pagrindas teismui konstatuoti atsakovės veiksmų, skaičiuojant apeliantei mokėjimus už karštą vandenį pagal normatyvus, neteisėtumą. Kita vertus, kolegija nesutinka ir su apeliantės teiginiais dėl nurodyto akto trūkumų. Apeliantė neneigia, kad 2013 m. vasario 27 d. dalyvavo pokalbyje su atsakovės ir Valstybinės energetikos inspekcijos bei savivaldybės atstovais, taip pat iš esmės neneigia, kad nesutiko keisti esamo karšto vandens skaitiklio į atsakovei priklausantį (b.l. 92-93, t. VI). Tai, kad apeliantė nesutiko to padaryti, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas J. B. (b.l. 154, t. IV). Esant tokiai nustatytai aplinkybei, apeliantės argumentai, kad komisija nebandė įeiti į jai priklausantį butą, neturi teisinės reikšmės. Argumentus, kad neva nebuvo tinkamai informuota apie skaitiklio keitimo laiką, kaip to reikalauja Taisyklių nuostatos, apeliantė išdėstė tik apeliaciniame skunde, todėl kolegija dėl šių argumentų nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Iš byloje esančio atsakovės 2013 m. sausio 21 d. rašto (b.l. 128-129, t. I) matyti, kad Valstybinės energetikos inspekcijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovai dalyvauti komisijoje buvo kviečiami dėl to, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), prižiūrėtojas ir valdytojas nereagavo į atsakovės kvietimus dalyvauti komisijose, kaip to reikalauja Taisyklių 236 punktas. Pažymėtina, kad Valstybinės energetikos inspekcijos atstovo dalyvavimas tokioje komisijoje yra galimas pagal Taisyklių 236 punkto nuostatas (esant valdytojo, prižiūrėtojo ar karšto vandens tiekėjo atstovų reikalavimui). Tai, kad apeliantės ginčijamą aktą be Inspekcijos ir karšto vandens tiekėjo atstovų pasirašė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas, kurio dalyvavimo komisijoje Taisyklės nenumato, nedaro šio akto negaliojančiu. Pagal Taisyklių 237 punktą, vartotojo arba jo įgalioto atstovo atsisakymas pasirašyti pažeidimo faktą patvirtinančius dokumentus neatleidžia vartotojo nuo atsakomybės, t.y. ta aplinkybė, kad apeliantė ginčijamo akto nepasirašė, neturi įtakos šio akto galiojimui.

Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ji įpareigota perskaičiuoti J. M. priskaičiuotus mokesčius už sunaudotą karštą vandenį nuo 2013 m. kovo 1 d. taikant nustatytą suvartoto vandens normą pagal faktiškai deklaruotą gyventojų skaičių bute, esančiame (duomenys neskelbtini), teigdama, kad pati J. M. nevykdė jai teisės aktuose ir sutartyje numatytos pareigos informuoti atsakovę apie bute gyvenančių asmenų skaičiaus pasikeitimą. Kolegija su šiais atsakovės argumentais nesutinka. Nors atsakovė remiasi J. M. 1995 m. kovo 7 d. su Vilniaus šilumos tinklais sudaryta Atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutartimi (b.l. 242, t. I), pačios atsakovės teigimu, ji karšto vandens tiekėjo veiklą name, kuriame yra ieškovei priklausantis butas, pradėjo 2011 m. Pirmosios instancijos teismas nustatė, ir atsakovė to neginčija, kad su ieškove karšto vandens tiekimo sutartis, atsakovei tapus karšto vandens tiekėja, nebuvo sudaryta, o iki 2013 m. kovo 1 d. ieškovė už sunaudotą karštą vandenį mokėjo pagal skaitiklio parodymus. Esant tokioms aplinkybėms kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovė, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai bei laikydamasi šalių bendradarbiavimo pareigos, privalėjo imtis veiksmų siekdama nustatyti faktiškai ginčo bute gyvenančių (čia gyvenamąją vietą deklaravusių) asmenų skaičių prieš pradėdama mokesčius ieškovei skaičiuoti pagal normatyvus. Nors atsakovė teigia, kad tokių duomenų patikra viešuosiuose registruose yra mokama paslauga, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokius duomenis atsakovė būtų siekusi sužinoti iš pačios ieškovės. Kita vertus, kaip jau minėta, suvartoto karšto vandens kiekio skaičiavimas pagal normatyvus nėra sankcija vartotojui, o tik suvartoto karšto vandens kiekio skaičiavimo būdas, taikomas nesant galimybės suvartotą karšto vandens kiekį apskaičiuoti pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Šis skaičiavimo būdas remiasi tam tikromis suvartojimo normomis, taikomomis asmeniui, todėl nustačius, kad atitinkamu laikotarpiu vartotojų skaičius konkrečiame bute buvo mažesnis, faktiškai bute negyvenantiems (jame nedeklaruotiems) asmenims priskaičiuotas mokestis laikytinas permoka už karštą vandenį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovė įpareigota atlikti atitinkamą perskaičiavimą, kolegijos pripažįstama teisėta ir pagrįsta.

Dėl karšto vandens skaitiklių įrengimo ekonominio pagrindimo

Reikalavimą įpareigoti atsakovę pateikti ekonominį pagrindimą, kad naujo tipo karšto vandens skaitikliai su nuotoline duomenų perdavimo funkcija nedidins karšto vandens kainos, lyginant su mechaninių karšto vandens skaitiklių įrengimu, ieškovai grindžia Taisyklių 171 punkto nuostata, pagal kurią karšto vandens tiekėjas gali įrengti ir naudoti karšto vandens skaitiklius su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, jei tokių skaitiklių įrengimas yra ekonomiškai pagrįstas ir nedidina karšto vandens kainos vartotojams. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pažymėjo, kad ieškovai nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis skaitiklių įrengimo ekonominio pagrįstumo skaičiavimas būtų priskirtas atsakovės kompetencijai, ir kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas tokio pobūdžio vertinimą vykdo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Apeliantai apeliaciniu skundu tik pakartoja pirmosios instancijos teisme išdėstytus argumentus, kad būtent atsakovė turi pareigą pateikti karšto vandens skaitiklių įrengimo ekonominį pagrindimą, niekaip nepaneigdami pirmosios instancijos teismo išvados, kad toks pagrindimas priskirtinas ne atsakovės, o jos veiklą prižiūrinčios Komisijos, kompetencijai. Be to, apeliantai nepateikia jokių įrodymų, kad naujo tipo karšto vandens skaitiklių su nuotoline duomenų perdavimo funkcija įrengimas didina karšto vandens kainą vartotojams, t.y. prieštarauja Taisyklių 171 punkto nuostatoms. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija apeliantų (ieškovų) argumentus, susijusius su karšto vandens skaitiklių su nuotoline duomenų perdavimo funkcija įrengimo ekonominiu vertinimu, pripažįsta nepagrįstais.

Dėl karšto vandens apskaitos sutvarkymo

Reikalavimus atsakovei atlikti pateiktos šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 30 d., iš mokėtinų sumų atimant šilumos kiekį, suvartotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, ieškovai grindė ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Nurodyta ŠŪĮ nuostata įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d., tačiau poįstatyminiais teisės aktais nebuvo detalizuota, t.y. liko neaišku, kokius veiksmus privalo atlikti karšto vandens tiekėjai, siekdami sutvarkyti karšto vandens apskaitą, kokie karšto vandens apskaitos prietaisai privalo būti įrengti, kaip spręsti situacijas, kai karšto vandens apskaitos prietaisai nėra įrengiami dėl karšto vandens naudotojo kaltės. Teismų praktikoje pažymėta, kad griežtas nustatyto reglamentavimo, kuris nedetalizuotas poįstatyminiais teisės aktais, taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, o apskaitos sutvarkymas vertintinas kaip tęstinis procesas. Sprendžiant dėl atsakovės pareigų, susijusių su karšto vandens apskaitos sutvarkymu, atlikimo teisėtumo, vertintinas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 1-1514 „Dėl atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ ir jo vėlesni pakeitimai, kuriais karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo terminas Vilniaus mieste yra nustatytas iki 2017 m. kovo 1 d. (Žr. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje nr. 2A-153-178/2016).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 45 iš 49 gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butuose atsakovė iki 2013 m. spalio mėn. yra įrengusi jai priklausančius metrologiškai patikrintus karšto vandens skaitiklius (b.l. 185, t. II). Viename namo bute karšto vandens tiekimas atjungtas, likusių trijų butų savininkai nesudarė galimybės atsakovei tokius skaitiklius įrengti, dėl ko jiems buvo surašyti pažeidimų nustatymo aktai ir karšto vandens suvartojimas skaičiuojamas pagal normatyvą. Kadangi karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo terminas Vilniaus mieste dar nėra pasibaigęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė nėra įvykdžiusi savo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą name, kuriame yra ieškovams priklausantys butai, ir tuo pačiu nėra pagrindo tenkinti abiejų ieškovų reikalavimus atlikti pateiktos šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą. Teismas taip pat neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškovės J. M. reikalavimo įpareigoti atsakovę atlikti gyventojų butuose esančių karšto vandens skaitiklių patikras, kol nėra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjo skaitikliai, kadangi atsakovei priklausantys skaitikliai šiuo metu nėra įrengti tik tuose butuose, kurių savininkai nesudaro galimybės atsakovei tai padaryti.

Atsižvelgdama į tai, kad karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo terminas Vilniaus mieste nėra pasibaigęs ir šiuo metu, apeliantų argumentų, susijusių su atsakovės kaip karšto vandens tiekėjos veiklos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), veiklos pradžia analizė netenka teisinės reikšmės. Kita vertus, atsakovė pagrįstai pažymi, kad aplinkybė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. birželio 1 d. atsakovė nebuvo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), karšto vandens tiekėja, nustatyta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1516-619/2013, kurioje dalyvavo nagrinėjamos bylos atsakovė ir ieškovas P. M., todėl šioje byloje iš naujo neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Dėl netinkamo šilumos energijos skirstymo

Ieškovai apeliaciniu skundu nurodo, kad atsakovė netinkamai, pažeisdama proporcingumo principą, skirsto šilumos energiją, kadangi gyvenamojo namo rūsyje esantiems privataus naudojimo sandėliukams nėra priskiriama šilumos energijos dalis. Tačiau, iš byloje esančių duomenų matyti, kad tokio pobūdžio reikalavimai nei ikiteisminėje institucijoje, nei ieškovų pirmosios instancijos teismui pateiktuose ieškiniuose nebuvo keliami, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šių apeliantų argumentų nepasisako ir jų nevertina (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

Dėl įpareigojimo atsakovei įrengti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), apskaitos prietaisą, skirtą tiekiamai šilumos energijai karštam vandeniu ruošti apskaityti

Atsakovė nesutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo įpareigojimu įrengti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), apskaitos prietaisą, skirtą tiekiamai šilumos energijai karštam vandeniu ruošti apskaityti, nurodydama du argumentus: kad toks reikalavimas nebuvo nagrinėtas išankstine privaloma neteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, ir kad toks įpareigojimas yra neįvykdomas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nurodė, kad Komisija dėl šio ieškovės J. M. reikalavimo nepasisakė, tačiau šį klausimą išsprendė iš esmės konstatavęs, kad atsakovė nepateikė pagrįstų įrodymų, jog vandens skaitiklio dėl karštam vandeniui ruošti sunaudojamos šilumos energijos įrengti nėra techninių galimybių.

Iš byloje esančio ieškovės 2013 m. liepos 19 d. skundo Komisijai matyti, kad ieškovė be kita ko reikalavo įpareigoti atsakovę (duomenys neskelbtini) name įrengti atskirą šilumos skaitiklį karšto vandens ruošimui ir elektros skaitiklį, skirtą tiekėjo reikmėms name suvartojamos elektros energijos apskaitai (b.l. 10, t. I). Komisija šioje byloje ginčijamu 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pasisakė tik dėl ieškovės reikalavimo įrengti elektros skaitiklį, o dėl šilumos skaitiklio karšto vandens ruošimui nepasisakė. Kolegijos vertinimu, tokia situacija negali būti laikoma privalomos išankstinės neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymu, kadangi ieškovė, laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos, atitinkamą reikalavimą ikiteisminei institucijai pateikė ir negali būti pripažinta atsakinga už ikiteisminės institucijos priimto sprendimo turinį.

Vadovaujantis ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalimi, nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas. Pagal Taisyklių 48.4 - 48.5 punktus, atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai – matavimo priemonių komplektas, sudarytas iš įvadinio šilumos skaitiklio ir karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio, taikomas, kada buitiniai šilumos vartotojai teisės aktuose nustatyta tvarka šilumos pirkimo-pardavimo vietą ir (ar) tiekimo - vartojimo ribą pasirenka įvade atskirai šildymui ir karštam vandeniui ruošti ir tai yra nurodyta šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartyse su šilumos tiekėju. Atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai – matavimo priemonių komplektas, sudarytas iš įvadinio šilumos skaitiklio, skirto visam šilumos, pateiktos į pastatą, kiekiui išmatuoti, ir šildymo šilumos skaitiklio, taikomas, kada buitiniai šilumos vartotojai teisės aktuose nustatyta tvarka šilumos pirkimo - pardavimo vietą ir (ar) tiekimo-vartojimo ribą pasirenka įvade atskirai šildymui ir karštam vandeniui ruošti ir kai negalima įrengti karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio prieš pašildytuvą (dvilaipsniai karšto vandens ruošimo įrenginiai ir kt.) ir tai yra nurodyta šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyse su šilumos tiekėju. Kolegija sutinka su atsakovės argumentu, kad iš Taisyklių 48.5 lingvistinės analizės išplaukia, jog įrengti karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio prieš pašildytuvą esant dvilaipsniam karšto vandens ruošimo įrenginiui negalima. Tokiu atveju turi būti taikomas matavimo priemonių komplektas, sudarytas iš įvadinio šilumos skaitiklio, skirto visam šilumos, pateiktos į pastatą, kiekiui išmatuoti, ir šildymo šilumos skaitiklio. Tuo pačiu pagrįstais pripažintini atsakovės argumentai, kad byloje nustačius, jog atitinkamame name įrengtas dvilaipsnis karšto vandens ruošimo įrenginys, atsakovei nebėra procesinės pareigos įrodinėti, jog karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio šiame pastate įrengti nėra techninės galimybės, kadangi tokia situacija aiškiai aptarta ir įvardyta teisės aktuose.

Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengta nepriklausoma šildymo sistema su dvilaipsniu karšto vandens ruošimu (b.l. 31-36, t. VIII). Ieškovai apeliaciniu skundu prašo atsisakyti priimti šiuos įrodymus kaip pateiktus pavėluotai (CPK 314 straipsnis), tačiau kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo atsisakymas priimti, kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį tokią bylai svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, įrodymą būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/213). Kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai turi esminę reikšmę, kadangi patvirtina jog pagal Taisyklių 48.5 punkto nuostatas gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), įrengti karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio prieš pašildytuvą negalima, todėl atitinkamas pirmosios instancijos teismo įpareigojimas atsakovei yra nepagrįstas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija atmeta ieškovų apeliacinį skundą ir iš dalies patenkina atsakovės apeliacinį skundą – panaikina ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovė įpareigota per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrengti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), apskaitos prietaisą, skirtą tiekiamai šilumos energijai karštam vandeniu ruošti apskaityti, ir šį reikalavimą atmeta. Kita Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Atsakovė apeliaciniu skundu ginčijo du jos atžvilgiu patenkintus ieškovų reikalavimus (dėl mokėjimų už karštą vandenį perskaičiavimo ir dėl įpareigojimo įrengti karšto vandens ruošimo šilumos skaitikli), tačiau žyminį mokestį sumokėjo tik už vieną jų (b.l. 37, t. VII, CPK 80 straipsnio 1 dalis, 4 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, iš dalies patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, nesumokėta žyminio mokesčio dalis - 41 EUR, priteisiama valstybės naudai iš ieškovės J. M., kurios ieškinio reikalavimas apeliacinės instancijos teismo atmestas. Ieškovų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalį, kuria atsakovė UAB „Vilniaus energija“ įpareigota per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrengti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), apskaitos prietaisą, skirtą tiekiamai šilumos energijai karštam vandeniu ruošti apskaityti, ir šį ieškinio reikalavimą atmesti. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ir ieškovės J. M. 41 EUR (keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėKonstantinas GurinasGintaras Pečiulis