Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2780-823/2014 pagal ieškovų S. K. ir M. K. ieškinį Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl procedūrinio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos inspekcija) kompetencijos ribų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo, pareiškimo dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas netinkamai nustatė ginčo esmę, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Ieškovų suformuluotas ginčo dalykas – panaikinti atsakovo Sprendimą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti ieškovų prašymą dėl Pažeidimų nustatymo akto pripažinimo nepagrįstu. Šios aplinkybės lemia bylos nagrinėjimo ribas, t. y. teismas turėjo įvertinti, ar atsakovas turėjo pareigą nagrinėti ieškovų prašymą išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka. 2013 m. lapkričio 12 d. posėdžio protokolas negali būti laikomas nei skundu, nei ginču teisės aktų, reguliuojančių atsakovo kompetenciją, prasme. Be to, Pažeidimų nustatymo aktas pasirašytas komisijos, o ne tik UAB „Vilniaus energija“, todėl skundžiamame teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad ginčo esmę sudaro trečiojo asmens veiksmų teisėtumo klausimas.Teisės aktai neįtvirtina Energetikos inspekcijos teisės naikinti aktų, kuriais įforminti vartotojų padaryti Taisyklių pažeidimai. Taisyklių pažeidimo faktą konstatavusios komisijos, sudarytos iš karšto vandens tiekėjo, pastato valdytojo bei daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo atstovų, priimto akto panaikinimas nepatenka į atsakovo kompetencijos ribas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal atsakovo Energetikos inspekcijos apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, ieškovui S. K. leidus jo bute įrengti UAB „Vilniaus energija“ priklausantį telemetrinį karšto vandens apskaitos prietaisą prieš ieškovui nuosavybės teise priklausantį mechaninį karšto vandens apskaitos prietaisą, tačiau komisijai nustačius, jog nėra techninių galimybių įrengti tiekėjui priklausantį karšto vandens skaitiklį iki ieškovo skaitiklio, o S. K. nesutinkant pašalinti jam priklausančio mechaninio skaitiklio, buvo surašytas Pažeidimų nustatymo aktas, kuriame S. K. pripažintas pažeidęs Taisyklių 235.5 punktą, nustatantį daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko pareigą leisti karšto vandens tiekėjo, pastato valdytojo, prižiūrėtojo atstovams iš anksto, ne vėliau kaip prieš 24 valandas raštu įspėjus arba suderinusiems atvykimo laiką ir pateikusiems atitinkamus pažymėjimus, įrengti karšto vandens skaitiklius, nuskaityti jų rodmenis, apžiūrėti karšto vandens bendro naudojimo sistemos elementus, esančius vartotojo bute, karšto vandens skaitiklius, jų įrenginių elementus, atlikti jų priežiūros, remonto darbus, o prireikus lokalizuoti avariją ar likviduoti jos pasekmes, leisti nedelsiant vykdyti avarijos lokalizavimo darbus. Minėtas Pažeidimų nustatymo aktas tapo pagrindu ieškovo karšto vandens suvartojimą apskaičiuoti pagal normatyvą, kadangi pagal Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatą, jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas, namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas arba karšto vandens tiekėjas, pagal energetikos ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartotą šilumos ir karšto vandens kiekį nustatyti pagal tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką.

Nesutikdamas su Pažeidimų nustatymo aktu ir jo sukeliamomis pasekmėmis, S. K. 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas pripažinti nepagrįstu ir niekiniu 2013 m. rugsėjo 18 d. Pažeidimų nustatymo aktą. Atsakovas ginčijamu Sprendimu pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies 1 punktą atsisakė priimti nagrinėti ieškovo prašymą, Sprendime be kita ko siūlydamas, kilusį ginčą spręsti teisme.

Dėl Energetikos inspekcijos kompetencijos ir ieškovo 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymo esmės

Pagal Energetikos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį Energetikos inspekcija teisės aktų nustatyta tvarka atlieka valstybinę energetikos kontrolę. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63 patvirtintų Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 2 punkte nustatyta, kad Energetikos inspekcijos veiklos paskirtis – vykdyti valstybinę energetikos kontrolę, neatsižvelgiant į nuosavybės valdymo formą, siekiant užtikrinti patikimą, efektyvią ir saugią energijos išteklių ir energijos gamybą, tiekimą ir vartojimą bei kontroliuoti valstybės ir rezervines energijos išteklių atsargas.

Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Energetikos inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Iš esmės tokia pati nuostata išdėstyta ir Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o taip pat Nuostatų 10.11 punkte. Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir ko neginčijo pats apeliantas, Energetikos inspekcija, nagrinėdama ginčus tarp vartotojų ir energetikos įmonių, visų pirma sprendžia eksploatacinio ir techninio pobūdžio klausimus, taip pat apskaitos klausimus, susijusius su matavimo, energijos apskaitos prietaisais, jų tinkamu įrengimu ir veikimu, tinkamu naudojimu, jų gedimais / sugadinimais. Pažymėtina, kad pagal Nuostatų 12.2 punktą, Energetikos inspekcija turi teisę fiziniams ir juridiniams asmenims duoti privalomus nurodymus dėl energijos išteklių ar energijos perdavimo, paskirstymo, laikymo, tiekimo, vartojimo, energetikos objektų ir įrenginių įrengimo, eksploatavimo bei tinklų apsaugos teisės aktų pažeidimo.

Apelianto įsitikinimu, jis nėra kompetentingas nagrinėti ieškovo S. K. 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymo ir pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą, kadangi prašyme suformuluotas reikalavimas panaikinti Pažeidimų nustatymo aktą ir ieškovas nebuvo pateikęs naujo skundo ar papildęs pirminį skundą reikalavimu išnagrinėti klausimą, ar atsisakymas leisti UAB „Vilniaus energija“ įrengti karšto vandens skaitiklį vietoje vartotojo skaitiklio pagrįstai buvo įvertintas kaip Taisyklių 235.5 punkto pažeidimas. Taigi iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas iš esmės neneigia, jog klausimo dėl patalpų savininko pareigų, sudarant galimybę karšto vandens tiekėjui įrengti jam priklausantį karšto vandens skaitiklį, apimties (taip pat ir dėl to, ar leidimo įrengti skaitiklį vietoje jau esančio ir vartotojui priklausančio skaitiklio nesuteikęs asmuo gali būti pripažintas pažeidusiu Taisyklių 235.5 punkto nuostatas) nagrinėjimas priklauso atsakovo kompetencijai. Tačiau kadangi 2013 m. rugsėjo 25 d. prašyme raštu buvo suformuluotas tik reikalavimas pripažinti negaliojančiu Pažeidimų nustatymo aktą, atsakovo nuomone, jis teisėtai atsisakė nagrinėti ginčą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kartu su S. K. 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymu vertino ir 2013 m. lapkričio 12 d. posėdžio protokolą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir šiai bylai aktualų teisinį reguliavimą, neturi teisinio ir faktinio pagrindo sutikti su tokia atsakovo pozicija.

Iš ginčijamo Sprendimo (6–7 b. l.) turinio matyti, kad atsakovas, siekdamas išsiaškinti pareiškėjo (S. K.) prašyme nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis Energetikos įstatymo 34 straipsnio 10 dalimi ir tuo metu galiojančios redakcijos Energetikos inspekcijos viršininko 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1V-134 patvirtinto Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 73 punktu, įtvirtinančiu, jog Energetikos inspekcija gali nuspręsti ginčą nagrinėti žodiniame ginčo sprendimo posėdyje, 2013 m. lapkričio 12 d. organizavo S. K. prašymo nagrinėjimą žodine tvarka posėdyje. Ginčo Sprendime, be kita ko, pažymima, kad posėdyje nagrinėti klausimai ir priimti sprendimai įforminti protokolu. Taigi pats atsakovas Sprendime jau yra aiškiai pripažinęs, kad 2013 m. lapkričio 12 d. protokolas yra žodinio nagrinėjimo protokolas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nagrinėjo šio protokolo, kaip bylos (ginčo) medžiagos sudedamosios dalies, turinį, atskleidžiantį ginčo šalių poziciją ir ieškovo skundo pateikimo tikruosius tikslus. Savo ruožtu atsakovas nepagrįstai formalių reikalavimų, už kurių vykdymą atsakingas pats atsakovas, nesilaikymą (t. y. tinkamo (Aprašo reikalavimus atitinkančio) posėdyje pirmininkaujančio asmens neužtikrinimą) traktuoja ieškovo (vartotojo) nenaudai, taip bandydamas savo paties netinkamą veikimą panaudoti apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, 2013 m. lapkričio 12 d. protokolo nevertinimas tik dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių prieštarauja tiek bendriesiems teisės principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis), tiek ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 11 punkte įtvirtintam atsakomybės už priimtus sprendimus principui.

Atsakovas teisingai pastebėjo (to neneigė ir pirmosios instancijos teismas), kad ieškovas 2013 m. rugsėjo 25 d. prašyme (12 b. l.) suformulavo tik reikalavimą pripažinti Pažeidimų nustatymo aktą nepagrįstu ir niekiniu. Tačiau iš paties prašymo turinio, inter alia to, kad pareiškėjas nurodo, jog jam, perskaičius teisės aktus, kilo daug klausimų dėl telemetrinio karšto vandens apskaitos prietaiso įrengimo bute, taip pat iš 2013 m. lapkričio 12 d. žodinio nagrinėjimo posėdžio protokolo (9–11 b. l.), be kita ko, patvirtinančio, jog buvo nagrinėjamos teisės normos, susijusios su karšto vandens tiekėjo teisėmis bei pareigomis įrengti jam priklausantį skaitiklį ir aplinkybės, lėmusios Pažeidimų nustatymo akto surašymą, matyti, kad pareiškėjas (S. K.) faktiškai kėlė klausimą ar patalpų savininkas, įleidęs karšto vandens tiekėjo, pastato valdytojo ir prižiūrėtojo atstovus į savo butą ir leidęs tiekėjui įrengti pastarajam priklausantį skaitiklį iki vartotojui priklausančio skaitiklio, tačiau nesant galimybės konkrečiame bute įrengti karšto vandens skaitiklį prieš vartotojo karšto vandens skaitiklį, privalėjo sudaryti galimybę karšto vandens tiekėjui tokį skaitiklį įrengti vartotojui priklausančio skaitiklio vietoje, ir ar tokio leidimo nesuteikimas bei vietos skaitikliui įrengti neparuošimas teisėtai įvertintas kaip Taisyklių nuostatų, t. y. 235.5 punkto, pažeidimas, o taip pat ar pagrįstai ieškovui yra taikomas karšto vandens suvartojimo normatyvas, jeigu jis, vartotojo nuomone, nėra pažeidęs Taisyklių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Pažeidimų nustatymo aktas yra tik teisės aktų nustatyta tvarka surašytas Taisyklių pažeidimo faktą įforminantis dokumentas, kurio egzistavimas (o taip pat ir nenuginčijimas teisme) neužkerta ir neturi užkirsti kelią vartotojui ginčyti patį pažeidimo fakto buvimą, o kartu mokesčių pagal nustatytą metodiką skaičiavimo teisėtumą. Nors prašyme ieškovas iš tikrųjų gana siaurai suformulavo reikalavimą, tačiau iš visos ginčo medžiagos matyti, kad ieškovas akto neteisėtumą siejo su karšto vandens vartotojo (būto gyventojo) teisių ir pareigų apimtimi, vandens tiekėjui siekiant įrengti jam priklausantį skaitiklį, ir įsitikinimu, jog jis (vartotojas) nepažeidė Taisyklių 235.5 punkto reikalavimų, o šio klausimo nagrinėjimas, kaip jau buvo minėta, ir ko iš esmės neginčijo ir pats atsakovas, priklauso Energetikos inspekcijos kompetencijai. Taigi atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti ginčą Energetikos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, formaliai pasiremdamas įgaliojimų panaikinti Pažeidimų nustatymo aktą neturėjimu ir ignoruodamas žodinio posėdžio metu iškeltus klausimus, kuriems išnagrinėti, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nustatyta išankstinė privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, atsakovo Sprendimas, kuriame nurodyta, kad kilęs ginčas nagrinėtinas teisme ir kad atsakovas nėra kompetentingas nagrinėti šį ginčą, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, o, kaip jau minėta, Pažeidimų nustatymo akto buvimas savaime neužkerta kelio vartotojui ginčyti patį pažeidimo faktą bei Energetikos inspekcijai tokį ginčą nagrinėti.

Remdamasi išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, o atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo S. K. prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas bei jų dydį (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.