Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) K. J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui K. J. J. dėl skolos už šilumos energiją ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“, išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovo K. J. J. 1 446,64 Eur skolą, 52,96 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė patikslintame ieškinyje, rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2002 m. vasario 1 d. AB „Vilniaus šilumos tinklai“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ sudarė Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, pagal kurią UAB „Vilniaus energija“ 15 metų terminui perduotas valdyti nuomos teise visas su šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo veikla susijęs ieškovės turtas. Taigi nuo 2002 m. kovo 29 d. iki 2017 m. kovo 29 d. licencijuotą šilumos tiekimo veiklą Vilniaus mieste vykdė UAB „Vilniaus energija“.

3. Ieškovė nurodė, kad nuomos sutartis baigė galioti 2017 m. kovo 29 d.; ieškovei, be kita ko, buvo perleisti UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai į ankstesnio laikotarpio klientų skolas, kurių apmokėjimo terminas baigėsi 2017 m. kovo 29 d. Pažymėjo, kad reikalavimų perleidimo (atlygintinai) procedūra (įvyko atsiskaitymas) buvo baigta 2017 m. birželio 15 d.; šią aplinkybę UAB „Vilniaus energija“ patvirtino 2017 m. birželio 16 d. raštu ir 2017 m. birželio 22 d. perdavimo-priėmimo aktu perdavė naujajai kreditorei – ieškovei, dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę (be kita ko, ir į atsakovo skolą) bei papildomas teises. Nurodė, kad informacija apie reikalavimo teisių perleidimą buvo skelbiama ir viešai ieškovės interneto svetainėje. Be to, ir teismų praktikoje išaiškinta, jog ieškovė tinkamai informavo vartotojus apie reikalavimo teisių perleidimą.

4. Pažymėjo, kad UAB „Vilniaus energija“ iki 2017 m. kovo 29 d., o ieškovė nuo 2017 m. kovo 30 d. tiekė/tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), kurio 42 butas priklauso atsakovui asmeninės nuosavybės teise. Ieškovei buvo perleistos reikalavimo teisės į atsakovo 1 431,82 Eur skolą už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d., kai UAB „Vilniaus energija“ vykdė veiklą, t. y. tiekė atsakovo butui šilumos energiją ir karštą vandenį. Be to, ieškovė pažymėjo, kad nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. atsakovo butui dar papildomai susidarė 14,82 Eur skola; bendra atsakovo skola – 1 446,64 Eur.

5. Kadangi atsakovas nevykdė prievolės tinkamai ir laiku atsiskaityti už šilumos energiją/karštą vandenį pagal pateikiamas sąskaitas, ieškovė atsakovui paskaičiavo 0,02 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną, kurie sudaro iš viso 52,96 Eur, paskaičiuoti už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. spalio 30 d. (už paskutinius 6 mėn.) pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 dalį.

6. Ieškovė teigė, kad buto šilumos/karšto vandens tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl laiko, jog energetikos įmonė (UAB „Vilniaus energija“, o nuo 2017 m. kovo 30 d. – ieškovė) žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakovu neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad karšto vandens tiekėjai sutvarkius karšto vandens apskaitą name, teisėtai ir pagrįstai nustatomas su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis.

7. Ieškovė nurodė, kad name visa suvartota šilumos energija buvo apskaitoma pagal įvadinį šilumos skaitiklį ir suvartotas šilumos kiekis vartotojams (įskaitant atsakovą) buvo paskirstomas ir mokesčiai apskaičiuojami pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nutarimu Nr. O3-19 patvirtintu šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, o nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. – pagal Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-183 patvirtintu Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles.

8. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2731-426/2015 panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“, taip pat Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir įpareigojo Komisiją iš naujo apskaičiuoti šilumos ir karšto vandens kainas bei patvirtinti naujai priimtais nutarimais.

9. Pažymėjo, kad 2018 m. balandžio 27 d. Komisija tinklalapyje www.regula.lt paskelbė pranešimą, kuriame informavo, jog įvykdė minėtą teismo sprendimą ir iš naujo apskaičiavo UAB „Vilniaus energija“ 2010-2015 m. kainas (kainų dedamąsias). Be to, Komisija 2018 m. rugpjūčio 1 d. savo tinklalapyje paskelbė pranešimą, kuriame, be kita ko, nurodė informaciją apie UAB „Vilniaus energija“ vartotojų 7,54 mln. Eur permokėtas lėšas dėl Komisijos iš naujo perskaičiuotos 2010 m. šilumos kainos, bei kad ši informacija perduota Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, o administracija pateikė pretenziją Stokholmo arbitražui dėl UAB „Vilniaus energija“ veiklos.

10. Taigi, anot ieškovės, valstybėje yra numatytos procedūros, kurios yra atliekamos, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą, ir, esant poreikiui, Vilniaus miesto savivaldybė priims atitinkamus sprendimus dėl permokų šilumos vartotojams grąžinimo visų bendrai (bendra tvarka), o ne individualiai kiekvieno vartotojo atžvilgiu. Ieškovės vertinimu, Komisijos panaikinti 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimai dėl šilumos ir karšto vandens kainų, o taip pat Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. O3E-132 neturi esminės teisinės reikšmės šioje konkrečioje byloje. Pažymėjo, kad atsakovui 2013 metais, kai pradėjo formuotis jo įsiskolinimas už suvartotą šilumos energiją, dar nebuvo žinoma apie tai, jog 2015 metais Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikins apskaičiuotą kainą.

11. Aiškino, kad atsakovo skolos susidarymo laikotarpiu šilumos ir karšto vandens kainos buvo skaičiuojamos remiantis Komisijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos teisės aktais, kurie nėra panaikinti ir kuriais buvo patvirtintos kainų dedamosios. Pažymėjo, kad kaina nėra perskaičiuojama atgaline tvarka, tačiau vertinama būsimojo laikotarpio perspektyvoje, t.y. Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimais atliktas perskaičiavimas teisinę reikšmę kainoms turės tik į ateitį.

12. Be to, ieškovė nurodė, kad šilumos punktas, esantis ginčo name, priklauso jai ir yra jos balanse; kita vertus, teigė, jog ieškovė nevykdo šilumos punktų ir vidaus šildymo bei karšto vandens sistemų priežiūros Vilniaus miesto daugiabučiuose namuose, ir atitinkamai į šilumos ar karšto vandens kainas neįtraukiamos (negali būti įtraukiamos pagal įstatymą) jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemomis.

13. Ieškovės atstovas teismo posėdžių metu papildomai paaiškino, kad atsakovo didžioji dalis skolos (1 431,82 Eur) susidarė laikotarpiu, kai šilumos energiją teikė UAB „Vilniaus energija“, kuri perdavė (galutinis perdavimas įvyko 2017 m. birželio 15 d.) ieškovei reikalavimo teises į vartotojų skolas (įskaitant ir atsakovo), o likusi skolos dalis (14,82 Eur) susidarė jau nuo 2017 m. kovo 30 d., kai ieškovė perėmė šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo veiklą. Pažymėjo, kad vartotojų, įskaitant ir atsakovo, skolos buvo perimtos atlygintinai – atsižvelgiant į nuomos sutartyje nustatytą tokių skolų vertę; kita vertus, anot ieškovės, toks skolų verčių nustatymas neįtakojo pačių vartotojų skolų dydžio. Teigė, kad panaikinti Komisijos nutarimai taip pat neįtakojo vartotojų skolų; jeigu ir būtų nustatyta, jog egzistuoja tam tikra vartotojų permoka, ji tiesiogiai vartotojams nebūtų grąžinama, ji galėtų būti panaudojama, pavyzdžiui, būsimų kainų nustatymui (sumažinimui) – dėl to spręstų Vilniaus miesto savivaldybė. Nurodė, kad atsakovas visą ginčo laikotarpį naudojo šilumos energiją ir karštą vandenį, tačiau mokėjo už jam suteiktas paslaugas savo nuožiūra, todėl ir susidarė prašoma priteisti skola.

14. Atsakovas K. J. J. atsiliepime į ieškinį (pradinį), taip pat į patikslintą ieškinį, rašytiniuose paaiškinimuose su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

15. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nuo 2000 m. sausio 1 d. nesutvarkė karšto vandens apskaitos jo ir kituose ginčo namo butuose, nes tiek ieškovė, tiek UAB „Vilniaus energija“ į bendro naudojimo patalpoms priskirtą šilumos energiją įtraukdavo ir šilumos energiją, suvartotą nepaskirstytam arba apskaitytam metrologiškai nepatikrintais skaitikliais karštam vandeniui paruošti.

16. Pažymėjo, kad atsakovo bute šilumos temperatūra šildymo sezono metu tesiekia 13-15 laipsnių, nes, anot atsakovo, ginčo namo butų savininkai savavališkai padidino radiatorių skaičių butuose, išgriovė butuose lauko sienų dalis, pasididindami buto šildymo plotą lodžijų dalimi, įsirengė grindinį šildymą ir t. t., dėl ko šilumos tiekėja neužtikrina atsakovo bute sanitarinių sąlygų ir apšildo ginčo butą nepakankamai, t. y. pateikia nekokybišką prekę, už kurią atsakovas neprivalo mokėti. Be to, nurodė, kad ieškinyje nurodyti atsakovo butui suvartoti šilumos energijos kiekiai ginčo laikotarpiu apskaičiuoti neteisingai.

17. Atsakovo vertinimu, ieškovė nėra tinkama ieškovė byloje, nes jai nebuvo perduoti reikalavimai dėl vartotojų skolų, ieškovė neperėmė UAB „Vilniaus energija“ sutartinių įsipareigojimų klientams (tą patį yra nurodžiusi viename iš procesinių dokumentų, teiktų kitoje byloje Nr. 2-1378-590/2017). Atsakovo teigimu, šią aplinkybę, t. y. kad jokių susitarimų dėl vartotojų skolų perleidimo naujam kreditoriui, pasibaigus nuomos sutarčiai, nebuvo, patvirtino ir B. C., kuris buvo ieškovės direktoriumi, o vėliau – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu, ir dalyvavo komisijoje, kuri prižiūrėjo ieškovės veiklą. Be to, atsakovas negavo skolos perdavimo-priėmimo sutarties, kuri, anot atsakovo, turėjo būti patvirtinta notaro ir įregistruota viešajame registre, t.y. atsakovas net nebuvo informuotas apie jo skolinių reikalavimų perdavimą ieškovei ir atitinkamai nedavė tam sutikimo. Pažymėjo, kad ieškovė nevykdė šilumos ir karšto vandens licencijuojamos veiklos Vilniaus mieste iki 2017 m. kovo 30 d., atitinkamai negali prašyti už šį laikotarpį jokių skolų; tuo tarpu už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 30 d., anot atsakovo, jis yra visiškai atsiskaitęs.

18. Atsakovas aiškino, kad nuomos sutartyje (13 jos priede), be kita ko, buvo susitarta, jog šios sutarties pabaigoje Vilniaus miesto vartotojų skolos yra vertinamos pagal lentelę, pagal kurią atsakovo skola yra išnykusi dėl senaties.

19. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus energija“ skaičiavo nepagrįstai dideles šilumos ir karšto vandens kainas, dėl to buvo nustatytos buitinių vartotojų permokos, siekiančios per 33 mln. Eur, o teismai įpareigojo Komisiją atlikti kainų perskaičiavimus, panaikinę Komisijos nutarimus dėl centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens kainų, galiojusių nuo 2010 m. iki 2015 m. Pažymėjo, kad tuo pagrindu Komisija 2018 m. balandžio 27 d. nutarimais Nr. 03E-132 ir Nr. 03E-133 nustatė šilumos energijos kainas 2010-2016 m. laikotarpiui, o taip pat iki nuomos sutarties pabaigos. Taigi, anot atsakovo, ieškovė atsakovo butui privalo atlikti šilumos ir karšto vandens tiekimo perskaičiavimus (pagal Komisijos 2018 m. nutarimus) laikotarpyje nuo 2000 m. sausio 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui, nes ieškovė kartu su UAB „Vilniaus energija“ nurodytu laikotarpiu galimai vykdė nusikalstamą veiklą, ir atitinkamai grąžinti atsakovui permokėtas lėšas.

20. Atsakovas papildomai nurodė, kad cirkuliacijos vandens siurbliai yra namo savininkų nuosavybė, kaip ir šilumos punktas bei jame esantys įrenginiai; teigia, jog namo savininkai iš esmės karštą vandenį gamina patys ir pateikia į šio namo butus, o iš ieškovės gauna tik šilumą karštam vandeniui paruošti ir šalto vandens kiekį, kurį naudoja karštam vandeniui paruošti. Pažymėjo, kad vonios ir tualeto patalpos yra apšildomos karšto vandens gyvatuku, kuris tarnauja kaip šilumokaitis, todėl už šių patalpų plotą negali būti mokama dviguba kaina, nes už gyvatuko cirkuliaciją skaičiuojamas atskiras mokestis, kuris, anot atsakovo, yra užaukštintas.

21. Atsakovas K. J. J. ir jo atstovė teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, kad ieškovė, kuri nevykdė šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklos nuo 2002 m. iki 2017 m. kovo 29 d., neperėmė (ir negalėjo perimti) reikalavimo teisių į vartotojų skolas iš UAB „Vilniaus energija“; be to, nuomos sutartyje, be kita ko, buvo nurodyta, jog vartotojų skolos, kurios yra virš 24 mėn., yra nulinės vertės; atsižvelgiant į kitus skolos laikotarpius – skolų vertė turėjo keistis (mažėti), todėl šiuo atveju atsakovas prašė taikyti senatį jo galimai skolai, susidariusiai už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 29 d., o kitas skolas, atsižvelgiant į jų susidarymo laikotarpį, mažinti pagal nuomos sutartyje esančios lentelės (Priedo Nr. 13) paskaičiavimus. Taigi, atsakovo vertinimu, UAB „Vilniaus energija“ teoriškai galėtų iš jo reikalauti tik 514,35 Eur skolos; tuo tarpu skolos už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 30 d. atsakovas neturi; priešingai, pagal jo skaičiavimus yra susidariusi permoka (be kita ko, teigė, jog 2019 m. birželio 29 d. ir 2019 m. birželio 30 d. sumokėjo ieškovei 10,90 Eur sumas). Papildomai nurodė, kad delspinigiai galėtų būti skaičiuojami tik už 6 mėnesių laikotarpį; kita vertus, nurodė, jog UAB „Vilniaus energija“ nėra priskirtina prie subjektų, kurie galėtų skaičiuoti delspinigius pagal įstatymą dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims. Pakartotinai pažymėjo, kad namo šilumos punktas nepriklauso ieškovei, todėl atsakovas neturi mokėti ieškovei už jo išlaikymą/priežiūrą; be to, karšto vandens skaitikliai metrologiškai nepatikrinti, todėl jų rodmenimis nėra pagrindo vadovautis; pažymėjo mažą temperatūrą ginčo bute šildymo laikotarpiu. Be kita ko, prašė, priimant sprendimą, įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3069-629/2021.

22. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į ieškinį su ieškiniu sutiko ir prašė jį tenkinti.

23. Trečiasis asmuo nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ iki 2017 m. kovo 29 d. Vilniaus mieste vykdė šilumos energijos tiekimą nuomos sutarties pagrindu; be kita ko, tiekė centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį į daugiabutį gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio 42 butas priklauso atsakovui. Aiškino, kad ieškovei buvo perleisti reikalavimai į klientų/vartotojų (įskaitant ir atsakovo) skolas (anot trečiojo asmens, šį perleidimą, kaip tinkamą, yra konstatavę ir aukštesnių instancijų teismai); pažymėjo, jog atsakovo skola už UAB „Vilniaus energija“ vykdytą veiklos laikotarpį susidarė nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d.

24. Nurodė, kad šilumos ir karšto vandens kainas nustato/patvirtina Komisija bei savivaldybės tarybos, o ne pati šilumos tiekimo įmonė, t.y. trečiasis asmuo, pateikdamas sąskaitas vartotojams, įskaitant ir atsakovui, vadovavosi išimtinai tuo metu galiojančiais Komisijos bei savivaldybės nutarimais patvirtintomis šilumos ir/ar karšto vandens kainomis.

25. Pažymėjo, jog atsakovo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 teismas panaikino Komisijos, o ne trečiojo asmens priimtus nutarimus. Anot trečiojo asmens, teismas jokia apimtimi nepanaikino jo pateiktų sąskaitų vartotojams. Teigė, kad atsakovo minimuose Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimuose nėra nurodyta, jog šie nutarimai yra taikomi atgal, todėl nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti trečiąjį asmenį ir/ar skolos perėmėją (ieškovę) perskaičiuoti atgaline data mokėtinas sumas pagal Komisijos retrospektyviai perskaičiuotas šilumos bei karšto vandens kainų dedamąsias; aiškino, kad teisės aktai/sprendimai negalioja atgal. Be to, nurodė, kad atsakovo minimoje administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 panaikintas Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 03-316 yra dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų, tačiau ši nustatyta bazinė kaina buvo perskaičiuota dar šešiais vėlesniais Komisijos/savivaldybės tarybos nutarimais, kurie niekaip nėra pakeisti ar panaikinti.

26. Pabrėžė, kad trečiojo asmens pateiktos atsakovui sąskaitos bei jose nurodytos mokėtinos sumos yra galiojančios ir pagrįstos jų išrašymo dieną galiojusiais teisės aktais, tuo tarpu perskaičiuoti jo pateiktas sąskaitas/jose nurodytas mokėtinas sumas, apskaičiuotas pagal tuo metu galiojančias/teisės aktais pagrįstas kainas, pritaikant atgaline data priimtą nutarimą Nr. O3E-132, nėra jokio teisinio pagrindo.

27. Trečiojo asmens teigimu, atsakovas nepateikė į bylą nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad per ginčo laikotarpį buvo susidaręs nepaskirstyto karšto vandens kiekis daugiabučiame name, kuriame butą nuosavybės teise valdo atsakovas, ir jis buvo įtrauktas į mokėtiną kainą. Kita vertus, pažymėjo, kad naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų didžioji dalis ginčo namo butuose įrengta 2012 m. lapkričio mėnesį (įskaitant ir atsakovo), tokių skaitiklių įrengimas namo vartotojų butuose užbaigtas 2014 m. sausio 1 d., t. y. nepasibaigus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo/aptarnavimo veiklos plano terminui, iki 2017 m. kovo mėn., todėl trečiasis asmuo nesutinka su atsakovo argumentais dėl galimai metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių (remdamasis neaktualia (iki 2011 m.) informacija). Taigi, anot trečiojo asmens, jis ginčo laikotarpiu buvo pilnai įvykdęs savo pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą atsakovo name. Be to, bendrovė, paskirstydama šilumą pagal Komisijos nustatytus metodus, įgyvendino visus teisės aktų reikalavimus dėl nepaskirstyto karšto vandens šilumos, jei tokios ir buvo, nepriskyrimo vartotojams; bendrovė šilumą visą ginčo laikotarpį atsakovo name paskirstė pagal Komisijos nustatytą ir patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, t. y. nepaskirstė/nepateikė apmokėti vartotojams, įskaitant ir atsakovui, Komisijos nustatytus normatyvus viršijančio šilumos kiekio cirkuliacijai. Be to, į šilumos ar karšto vandens kainas nuo 2011 m. nebuvo traukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) bei karšto vandens sistemomis.

28. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. (kada bendrovė įrengė karšto vandens tiekėjui priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus visuose namo butuose) atsakovui buvo priskiriamas tik normatyvinis arba mažesnis už normatyvinį šilumos kiekis cirkuliacijai, t.y. bendrovė nepriskyrė jokio nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekio atsakovui, jei toks ir buvo. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad teisė patvirtinti šilumos paskirstymo metodus, juos derinti, yra numatyta tik Komisijai, nei teismui, nei tuo labiau bendrovei nėra numatyta teisė tvirtinti naujus, keisti esamus šilumos paskirstymo metodus, o jei atsakovas ir nesutiko su Komisijos patvirtintais metodais ir manė, jog jie kaip nors pažeidžia jo teises, jis turėjo teisę inicijuoti tokios metodikos teisinį peržiūrėjimą/įvertinimą, arba galėjo su Komisija suderinti kitą metodą.

29. Trečiojo asmens atstovės teismo posėdžių metu papildomai pažymėjo, kad nors buvo panaikinti du Komisijos nutarimai, tačiau vėlesni tiek Komisijos, tiek savivaldybės nutarimai/sprendimai (kurie priimami kiekvienais metais, kartais ir dažniau), tiek trečiojo asmens sąskaitos nebuvo panaikinti; tuo labiau, kad kainos negali būti apskaičiuojamos atgal, t. y. 2018 m. nutarimai netaikytini atgal. Paaiškino, kad iki ginčo laikotarpio pradžios atsakovo name ir jo bute skaitikliai jau buvo sutvarkyti, taip pat nebuvo priskirtas joks perviršis cirkuliacijai, nes jo nebuvo; taip pat nebuvo skaičiuotos jokios sąnaudos šilumos punktų priežiūrai. Pakartotinai nurodė, kad visas reikalavimo teises į bendrovės buvusius skolininkus perdavė (atlygintinai) ieškovei, todėl pastaroji yra tinkama ieškovė ir turi teisę reikšti reikalavimus atsakovui. Be to, pažymėjo, kad nuomos sutartis ir jos nuostatos taikytinos tik jos dalyviams; taip pat paaiškino, jog nuomos sutartyje šalys susitarė dėl vartotojų skolų vertės, atsižvelgiant į susidariusios skolos laikotarpį, tačiau tai neįtakoja vartotojų skolos dydžių.

30. Išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – VERT) pateiktoje išvadoje nurodė, kad šiuo atveju ginčas kilęs tarp ieškovės ir atsakovo, VERT nesieja jokie teisiniai santykiai su ieškove ar atsakovu, todėl bylos išsprendimas neturės jokios tiesioginės ar netiesioginės įtakos VERT teisėms ir pareigoms. Be to, pažymėjo, kad papildomi klausimai VERT, kaip išvadą teikiančiai institucijai, nebuvo pateikti, todėl prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

31. Liudytojas B. C. teismo posėdžio metu nurodė, kad iki 2009 m. buvo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ direktoriumi; nuo 2011 m. iki 2019 m. – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariu. Paaiškino, kad atsakovą pažįsta nuo 2011 m., kartu atstovavo federaciją, kuri gina vartotojų teises, dėl šilumos bazinio dydžio pakeitimo. Anot liudytojo, Komisija nustatė vartotojų permoką – apie 31 mln. Eur; UAB „Vilniaus energija“ grąžino apie 6 mln. Eur, tačiau likusi permoka iki šiol nėra grąžinta. Liudytojo vertinimu, ši permoka turėtų būti grąžinta vartotojams arba panaudota dabar esančių kainų sumažinimui; tai turėtų spręsti VERT. Taip pat nurodė, kad pagal nuomos sutartį vartotojų skolos, kurios pradelstos virš 24 mėn., yra nulinės vertės, nurašomos, todėl ieškovė negalėjo jų perimti. Liudytojo teigimu, šilumos punktų amortizacija taip pat nepagrįstai buvo įtraukta į šilumos kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

32. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo K. J. J. ieškovei 1 446,64 Eur skolą, 52,96 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 499,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 35,71 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš atsakovo valstybei 5,26 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

33. Teismas nustatė, kad atsakovui K. J. J. priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), pagal 1992 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 10-8094 (Nekilnojamojo turto registro išraše nurodoma, kad šio buto šildymas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų; vandentiekis – komunalinis vandentiekis). Byloje nekilo ginčas dėl to, kad minėto buto šilumos/karšto vandens tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie gyvenamojo namo šilumos energijos tiekimo tinklų.

34. Teismas nustatė, kad AB „Vilniaus šilumos tinklai“, UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ 2002 m. vasario 1 d. sudarė Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, kuria UAB „Vilniaus energija“ 15 metų terminui buvo perduotas valdyti nuomos teise visas su šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo veikla susijęs ieškovės turtas bei kuri nuomos laikotarpiu administravo debitorines klientų skolas. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad nuo 2002 m. kovo 29 d. iki 2017 m. kovo 29 d. šilumos tiekimo veiklą Vilniaus mieste vykdė šilumos tiekimo licenciją turėjusi UAB „Vilniaus energija“. Teismas nustatė, kad nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos energijos tiekimo Vilniuje funkcijas vykdo ieškovė. UAB „Vilniaus energija“ 2017 m. birželio 16 d. raštu Nr. 013-01-3567 „Patvirtinimas dėl nuosavybės teisių perleidimo“ patvirtino apie reikalavimo teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą ieškovei; 2017 m. birželio 22 d. perdavimo-priėmimo aktu perdavė naujajai kreditorei – ieškovei, dokumentus, be kita ko, patvirtinančius reikalavimo teises į klientų skolas bei papildomas teises.

35. Teismas nurodė, kad ieškovės paskaičiavimais atsakovo skola už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. sudaro 1 431,82 Eur, o už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. – 14,82 Eur.

36. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2731-426/2015 panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimus Nr. 03-316 ir Nr. 03-317 (dėl šilumos ir karšto vandens bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“) ir įpareigojo Komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias bei minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

37. Teismas taip pat nustatė, kad Komisija (vėliau pavadinimas pakeistas į VERT), vykdydama nurodytą sprendimą, 2018 m. balandžio 27 d. priėmė nutarimus Nr. 03E-132 ir Nr. 03E-133 dėl naujai apskaičiuotų šilumos ir karšto vandens bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-305-484/2019, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1765-261/2020 UAB „Vilniaus energija“ skundus dėl šių nutarimų atmetė.

38. Iš šalių paaiškinimų ir viešoje erdvėje esančios informacijos teismas nustatė, kad VERT apskaičiavo skirtumą tarp faktiškai gautų pajamų ir to, ką UAB „Vilniaus energija“ turėjo gauti, jeigu būtų taikomos naujai apskaičiuotos kainos, bei nustatė, jog skirtumas sudaro 7,48 mln. Eur pajamų; ši informacija buvo perduota Vilniaus miesto savivaldybei ir šiuo metu ieškovė bei Vilniaus miesto savivaldybė yra pasikreipusios į Stokholmo arbitražą dėl koncerno „Veolia“ (buvusi Dalkia) valdomos UAB „Vilniaus energija“ veiklos.

39. Teismas nurodė, kad nors tarp ieškovės (iki 2017 m. kovo 29 d. – UAB „Vilniaus energija“) ir atsakovo nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis (šalys tokios nenurodė), tačiau atsakovas faktiškai patalpoms tiekiamą šilumos energiją naudojo (to iš esmės ir neginčijo), todėl laikė, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis su atsakovu buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (CK 1.71 straipsnis, 6.384 straipsnio 1 dalis), o tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip sutartiniai teisiniai santykiai dėl energijos pirkimo–pardavimo (CK 6.2 straipsnis, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnis). Tokiu atveju atsakovas privalėjo savo sutartinę prievolę vykdyti tinkamai ir laiku apmokėti už patiektą šilumos energiją (CK 6.38 straipsnio 1 dalis).

40. Pažymėjo, kad byloje nekilo ginčas dėl to, kad pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), suvartotos šilumos energijos kiekis namo šilumos vartotojams yra paskirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles (nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir šiuo metu pagal Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-183 patvirtinto Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles).

41. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 29 d. baigė galioti 2002 m. vasario 1 d. nuomos sutartis, sudaryta tarp AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus energija“ ir bendrovės Dalkia (dabar – Veolia), kurios pagrindu UAB „Vilniaus energija“ 15 metų vykdė šilumos tiekimą Vilniuje. Pasibaigus sutarties terminui šilumos ūkis buvo grąžintas AB „Vilniaus šilumos tinklai“, t. y. nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos energijos tiekimo Vilniuje funkcijas vykdo AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Teismas nustatė, kad turto priėmimo-perdavimo aktas tarp AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“ pasirašytas 2017 m. kovo 29 d.; reikalavimų perleidimo procedūra buvo baigta 2017 m. birželio 15 d.; šią aplinkybę UAB „Vilniaus energija“ patvirtino 2017 m. birželio 16 d. raštu ir 2017 m. birželio 22 d. perdavimo-priėmimo aktu perdavė naujajai kreditorei – ieškovei, dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teises į vartotojų skolas bei permokas (be kita ko, ir į atsakovo skolą) bei papildomas teises. UAB „Vilniaus energija“ patvirtino, kad perleido AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybės teises į perleidimo dieną UAB „Vilniaus energija“ turimas vartotojų skolas, apibrėžtas nuomos sutarties 13 priede bei vartotojų permokas. Teismas sprendė, kad reikalavimo teisių perleidimas tinkamai pagrindžiamas dokumentais, t. y. atitinka visas sąlygas, numatytas CK 6.101 straipsnio nuostatas bei nenustatyta, kad prieštarautų CK 6.102 straipsnyje nustatytiems reikalavimams.

42. Teismas nurodė, kad nors atsakovas rėmėsi tuo, kad kad pati ieškovė yra nurodžiusi viename iš procesinių dokumentų (atsiliepime į ieškinį), teiktų kitoje byloje Nr. 2-1378-590/2017, jog ji nėra perėmusi UAB „Vilniaus energija“ sutartinių įsipareigojimų klientams, tačiau teismas sprendė, kad tokią poziciją ieškovė buvo nurodžiusi procesiniame dokumente, sudarytame 2017 m. birželio 14 d., t. y. dar iki reikalavimų perleidimo procedūros pabaigos – 2017 m. birželio 15 d., todėl laikė, kad nėra pagrindo tokią ieškovės poziciją suabsoliutinti, kai tolesni tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens veiksmai aiškiai parodė, kad UAB „Vilniaus energija“ perdavė, o AB „Vilniaus šilumos tinklai“ perėmė vartotojų skolas (ir permokas) už laikotarpį, kai šilumos energiją ir karštą vandenį vartotojams teikė UAB „Vilniaus energija“.

43. Atsakovo teiginius, jog jis nebuvo informuotas apie skolos perleidimą, teismas laikė nepagrįstais, kadangi 2017 m. birželio 30 d. informacinis pranešimas dėl reikalavimo teisių perleidimo, taip pat Vilniaus energijos 2017 m. birželio 16 d. raštiško patvirtinimo Nr. 013-01-3567 išrašas kartu su sąskaita už 2017 m. birželio mėnesio šildymą buvo (turėjo būti) pateikti visiems vartotojams, patvirtino aplinkybę, jog vartotojai (įskaitant ir atsakovą) buvo informuoti apie reikalavimo teisių perleidimą; be to, apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą buvo/yra viešai skelbiama ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ interneto svetainėje (http://www.chc.lt/lt/musu-veiklas/gyventojams/atsiskaitymas-uz-paslaugas/82), skelbiama spaudoje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog atsakovui (skolininkui) apie reikalavimo perleidimą buvo tinkamai pranešta pagal CK 6.109 straipsnio reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1876-661/2018).

44. Teismas kritiškai vertino atsakovo atsikirtimus, kad toks teisių perleidimas turėjo būti patvirtintas notaro ir įregistruotas viešajame registre, kadangi teisės aktai nenustato tokios pareigos; taip pat tokiais atvejais nebūtinas ir paties skolininko – šiuo atveju, atsakovo, sutikimas, nes tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai, reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu, o reikalavimo teisės perleidimas nepažeidžia skolininko teisių ir labiau nesuvaržo jo prievolės.

45. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad nuomos sutartyje (13 jos priede), be kita ko, buvo susitarta, jog šios sutarties pabaigoje Vilniaus miesto vartotojų skolos yra vertinamos pagal lentelę, pagal kurią atsakovo skola, susidariusi nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. kovo 29 d., yra išnykusi dėl senaties, o likusi skolos dalis turėtų būti perskaičiuota atsižvelgiant į jos susidarymo laikotarpį, ją mažinant pagal nuomos sutartyje esančios lentelės (Priedo Nr. 13) paskaičiavimus. Teismas, pritardamas ieškovės ir trečiojo asmens pozicijai, nurodė, kad nuomos sutartyje (13 jos priede) sutarties šalys susitarė dėl vartotojų skolų vertės, atsižvelgiant į susidariusios skolos laikotarpį, t. y. kuo ilgiau pradelsta yra vartotojo skola, tuo jos vertė yra mažesnė, ir atitinkamai naujoji kreditorė – ieškovė, moka/sumokėjo mažesnę tokios skolos vertę pradiniam kreditoriui – trečiajam asmeniui. Kita vertus, toks kreditorių tarpusavio susitarimas (dėl reikalavimų vertės) niekaip neįtakoja pačių vartotojų skolos dydžių, t. y. vartotojų skolos dydis dėl to nesikeičia (nemažėja ir/ar nedidėja).

46. Pasisakydamas dėl negaliojančių šilumos energijos ir karšto vandens kainų, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-317 karšto vandens kainų dedamosios buvo nustatytos nuo 2011 m. sausio 1 d., tačiau Komisija 2012 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. O3-99 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ nuo 2012 m. gegužės 1 d. nustatė naujas karšto vandens kainų dedamąsias. Tai reiškia, kad Komisijos nutarimu Nr. O3-317 karšto vandens kainų dedamosios galiojo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d. Iš esmės analogiška situacija susiklostė ir dėl šilumos kainos – ji buvo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės 2012 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 1-593, vėliau Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 03-134 ir kt. Teismas pažymėjo, kad Komisija kainų dedamąsias tvirtino (ir ne vieną kartą) ir 2013 m., 2014 m. ir 2015 m. naujais nutarimais, kurie nėra panaikinti.

47. Taigi, teismas darė išvadą, kad Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimais Nr. O3E-132 ir Nr. 03E-133 patvirtintos naujai apskaičiuotos šilumos ir karšto vandens bazinės kainos dedamosios šiai civilinei bylai iš esmės yra neaktualios (nes kainų dedamosios ginčo laikotarpiu buvo patvirtintos kitais nutarimais/sprendimais, kurie nėra nuginčyti).

48. Kita vertus, teismas sutiko su ieškovės ir trečiojo asmens pozicija, kad Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimais atliktas perskaičiavimas teisinę reikšmę kainoms turės/turi tik į ateitį. Nurodė, kad net jeigu ir būtų nustatyta (VERT tai jau iš esmės ir yra konstatavusi), kad yra susidariusi tam tikra Vilniaus miesto šilumos vartotojų permoka, ji nebūtų grąžinama tiesiogiai vartotojams (bent jau ne šilumos tiekėjo sprendimu), o pagal imperatyvią ŠUĮ 32 straipsnio 20 dalies normą panaudojama skaičiuojant būsimojo laikotarpio, t. y. į ateitį, šilumos ar karšto vandens kainų dedamąsias. Teismas pažymėjo, kad iš esmės tokios pozicijos laikosi ir aukštesnių instancijų teismai (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-600-933/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-469-480/2020), todėl šioje dalyje teismas atsakovo argumentus taip pat atmetė kaip nepagrįstus.

49. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovė (anksčiau ir UAB „Vilniaus energija“) tiekė jam nekokybiškas paslaugas, apsiribodamas tik savo deklaratyviais teiginiais. Šiluma buvo tiekiama visam gyvenamajam namui, kad tokia nebuvo patiekta ar kad patiekta šilumos energija neatitiko teisės aktų nustatytų sąlygų, nėra pateikta jokių įrodymų. Be to, atsakovas nenurodė ar dėl, jo manymu, nekokybiškos paslaugos – nepakankamos šilumos energijos tiekimo, buvo tiesiogiai kreipęsis į šilumos tiekėjas (UAB „Vilniaus energija“ ir/ar ieškovę); priešingai, ieškovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad tokių kreipimusi iš atsakovo nebuvo gauta.

50. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo pateikė įrodymus, kad naujų karšto vandens apskaitos prietaisų didžioji dalis ginčo namo butuose įrengta dar 2012 m. lapkričio mėnesį (įskaitant ir atsakovo – 2012 m. lapkričio 20 d., t.y. iki ginčo skolos laikotarpio pradžios), tokių skaitiklių įrengimas namo vartotojų butuose užbaigtas 2014 m. sausio 1 d., todėl nesutiko su atsakovo argumentais dėl galimai metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių, nes aktualiu ginčo laikotarpiu atsakovo bute buvo jau įrengti tinkami, metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai (Šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 15 straipsnio 2 dalis); tuo tarpu atsakovas rėmėsi šiam ginčui neaktualia (iki 2011 m.) informacija, kuri šiam ginčui neturi teisinės reikšmės.

51. Teismas iš esmės sutiko su atsakovo pozicija, jog jis, kaip vartotojas, privalo sumokėti tik už faktiškai suvartotą šilumos energiją ir kad faktinį sunaudojimą nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ieškovė, tačiau ieškovei pateikus įrodymus apie faktinį sunaudojimą, o atsakovui nesutikus su ieškovės paskaičiavimais ir įrodymais, jis privalėjo įrodyti, kad ieškovės pateiktas faktinio sunaudojimo paskaičiavimas yra neteisingas Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė į bylą įrodymus apie atsakovo faktiškai suvartotą/priskaitytą šilumos energiją, šis paskaičiavimas atitinka minėtus teisės aktus, o atsakovas nepateikė tokio paskaičiavimo neteisingumą patvirtinančių įrodymų, apsiribodamas savo ir liudytojo B. C. deklaratyviais teiginiais.

52. Teismo vertinimu, atsakovo viso bylos nagrinėjimo metu nurodomos administraciniuose teismuose nagrinėjamos/išnagrinėtos administracinės bylos pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis neturi teisinės reikšmės šiam ginčui; atsakovo minėtos administracinės bylos nėra tiesiogiai prejudiciškai susijusios su nagrinėjama byla, pagal esamus duomenis nėra pagrindo teigti, kad jos gali/galėjo tiesiogiai įtakoti/įtakojo nagrinėjamą bylą ir jos rezultatą.

53. Teismas pažymėjo, kad atsakovas taip pat nenuginčijo ieškovės ir trečiojo asmens pozicijos, kad ieškovė (anksčiau ir UAB „Vilniaus energija) nevykdo (nuo 2011 m.) šilumos punktų ir vidaus šildymo bei karšto vandens sistemų priežiūros Vilniaus miesto daugiabučiuose namuose, ir atitinkamai į šilumos ar karšto vandens kainas neįtraukiamos (negali būti įtraukiamos pagal ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalį) jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemomis, apsiribodamas tik savo ir liudytojo deklaratyviais paaiškinimais. Be to, atsakovas, teismo vertinimu, neįrodė, kad ginčo laikotarpiu buvo susidaręs nepaskirstyto karšto vandens kiekis daugiabučiame name, kuriame butą nuosavybės teise valdo atsakovas, ir jis UAB „Vilniaus energija“ ir/ar ieškovės buvo įtrauktas į mokėtiną kainą.

54. Teismo vertinimu, ieškovės į bylą pateiktos mokesčio paskaičiavimo pažymos, sąskaitos, išrašytos atsakovo butui, atsakovo pateikti duomenys dėl sąskaitų apmokėjimo, šalių paaiškinimai patvirtino, kad atsakovo skola už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. sudaro 1 431,82 Eur. Teismas pažymėjo, jog atsakovas faktiškai šios skolos apskaičiavimo ir neginčijo, t.y. neįrodinėjo, jog ši skola paskaičiuota neteisingai, savo nesutikimus grindęs kitomis aplinkybėmis, dėl kurių buvo pasisakyta sprendime.

55. Nors atsakovas teigė, jog už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. yra visiškai atsiskaitęs (net yra susidariusi permoka), tačiau teismas, atlikęs matematinius skaičiavimus, pažymėjo, kad už nurodytą laikotarpį atsakovo butui bendrai buvo priskaičiuota 883,82 Eur mokesčių už šilumos energiją ir karštą vandenį, o atsakovas šiuo laikotarpiu, pagal ieškovės duomenis, bendrai yra sumokėjęs 869 Eur; šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir paties atsakovo rašytiniai įrodymai dėl atliktų mokėjimų nurodytu laikotarpiu; nors dalis atsakovo pateiktų šių rašytinių įrodymų (atsakovas pateikė apmokėjimą patvirtinančius įrodymus ne už visą ginčo laikotarpį) yra prastos kokybės ir sunkiai įskaitomi, tačiau iš esmės visi matomi atsakovo atlikti mokėjimai atsispindi ir ieškovės pateiktuose skaičiavimuose, todėl teismas nematė pagrindo jais abejoti. Taigi, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu susidarė 14,72 Eur skola (883,82 Eur – 869 Eur), kuri atsirado tam tikrais mėnesiais (2017 m. gegužės, birželio, liepos, lapkričio mėn., 2018 m. spalio mėn.) nevisiškai apmokėjus priskaičiuotus mokesčius.

56. Teismas pažymėjo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad 2019 m. birželio 29 d. ir 2019 m. birželio 30 d. sumokėjo ieškovei po 10,90 Eur; šiai aplinkybei patvirtinti pateikė atsiskaitymo knygelės išrašą (su 2019 m. birželio 29 d. spaudu) ir 2019 m. birželio 30 d. kvitą, patvirtinantį apmokėjimą. Teismas, įvertinęs nurodytus įrodymus, sprendė, kad vien ant atsiskaitymo knygelės uždėtas 2019 m. birželio 29 d. spaudas savaime neįrodo, jog šiame atsiskaitymo knygelės išraše nurodomos sumos tą dieną ir buvo sumokėtos. Tuo labiau sulyginus šį atsiskaitymo knygelės išrašą ir mokėjimo kvitą matyti, jog visi mokesčiai, nurodyti minėtame knygelės išraše, buvo apmokėti būtent 2019 m. birželio 30 d.; mažai tikėtina, jog tokio paties dydžio mokesčiai už tą patį laikotarpį būtų mokami dvi dienas iš eilės.

57. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ (kurio reikalavimą perėmė ieškovė) nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d., o nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė pagrįstai ir teisingai paskaičiavo atsakovui priklausančiam butui mokesčius už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, atsakovas nepateikė įrodymų dėl prašomos priteisti skolos apmokėjimo, todėl iš atsakovo ieškovei priteisė 1 446,64 Eur (1 431,82 Eur + 14,82 Eur) skolą už šilumos energiją ir karštą vandenį, tiektą butui (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.

58. Teismas nurodė, kad atsakovas tinkamai neatsiskaitė su ieškove, todėl privalo sumokėti ieškovei delspinigius, kurie sudaro 52,96 Eur (0,02 proc./d. norma) už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. spalio 30 d, t. y. neviršijant 6 mėn. laikotarpio (priešingai nei nurodė atsakovas). Pažymėjo, kad nurodytus delspinigius už aktualų laikotarpį priskaičiavo ne UAB „Vilniaus energija“, kaip kad teigė atsakovas, o ieškovė, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims nuostatas turi teisę juos skaičiuoti (šios aplinkybės neginčijo ir pats atsakovas). Atsakovas delspinigių skaičiavimo teisingumo iš esmės neginčijo, teismas taip pat nenustatė, jog jie būtų paskaičiuoti neteisingai, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 52,96 Eur delspinigių (CK 6.71, 6.73 straipsniai; Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 dalis).

59. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 499,60) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

60. Teismas nustatė, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 34 Eur žyminį mokestį ir patyrė 1,71 Eur išlaidas už registro duomenų paiešką; iš viso – 35,71 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį tenkinus, šios bylinėjimosi išlaidos priteistos ieškovei iš atsakovo; atsakovui bylinėjimosi išlaidos neatlygintos. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir/ar jas pagrindžiančių įrodymų, todėl dėl jų atlyginimo teismas nesprendė.

61. Teismas priteisė iš atsakovo valstybei 5,26 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 96 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

62. Atsakovas K. J. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytojus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

62.1. Ieškovė tvirtino, kad už 2017 m. gegužės mėn. nesumokėta 15 Eur, tačiau vėliau kitas ieškovės atstovas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl neįvertintas faktas, kad už 2017 m. gegužės mėn. sumokėta 8,12 Eur. Be to, už 2017 m. rugsėjo mėn. sumokėta 28,28 Eur, t.y. dviguba suma, nors reikėjo mokėti tik 14,32 Eur, nes yra padengtas nesumokėtas 6,88 Eur skirtumas už 2017 m. gegužės mėn.

62.2. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimus, įrodymus ir tinkamai neįvertino liudytojo B. C. parodymų, laikydamas juos deklaratyviais.

62.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nėra iki galo sutvarkyti namo, esančio (duomenys neskelbtini), karšto vandens apskaitos prietaisai, taip pat tai, kad šio daugiabučio namo savininkai pasididino radiatorių skaičių, pažeisdami įstatymus. Atsakovo bute šildymo sezono metu temperatūra kambariuose tesiekia 13-15°C.

62.4. Ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nėra tinkama ieškovė byloje, ji neturi teisės reikšti ieškinio į vartotojų skolas UAB „Vilniaus energija“ ūkinės veiklos laikotarpiu. UAB „Vilniaus energija“ perleido ieškovei pagal 2002 m. vasario 1 d. nuomos sutartį tik nuosavybės teises į perleidimo dieną UAB „Vilniaus energija“ turimą turtą, bet ne į vartotojų skolas, kurios privalėjo būti apibrėžtos nuomos sutarties 13 priede nurodytomis iš vartotojų gautinų sumų perdavimo sąlygomis. Liudytojas B. C. patvirtino, kad privalėjo būti pateiktas auditoriaus patikrintas nuomininko nuomotojui perleidžiamų iš vartotojų gautinų sumų vardinis sąrašas, o jei auditoriaus patikros nėra, tai reiškia, kad tarp nuomininko ir nuomotojo nėra pasirašyto susitarimo dėl šilumos paskirstymo ir mokesčių perskaičiavimo tvarkos už nuomininko savarankiškos veiklos laikotarpį. Ieškovė negali atlikti UAB „Vilniaus energija“ patiekto šilumos kiekio perskirstymo ir mokesčių paskaičiavimo vartotojų atžvilgiu už restrospektyvų UAB „Vilniaus energija“ laikotarpį, nes nuo 2002 m. vasario 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. neturi/neturėjo energetikos veiklos licencijos.

62.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo priešieškinį, kadangi jis atitiko CPK 135, 143 straipsnio reikalavimus. Teismas turėjo nurodyti priešieškinio trūkumus ir nustatyti terminą jiems pašalinti. To nepadarydamas, pažeidė atsakovo teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą per kuo trumpiausią laiką. Be to, pirmosios instancijos teismas negrąžino už priešieškinį sumokėto žyminio mokesčio, todėl prašoma jį grąžinti apeliacinės instancijos teismo.

62.6. Teismas sprendimo trečiame skirsnyje (6-7 puslapiuose) neteisingai konstatavo faktines aplinkybes, nes didžiąja dalimi jos iškreiptos, pritemptos ieškovei naudinga linkme. Teismas sprendimo 35 punkte nutylėjo, kad nuomos sutartį pasirašė tuo metu AB „Vilniaus šilumos tinklai“ dirbęs B. C. (direktorius), kuris buvo ir sutarties vykdymo priežiūros komisijos narys, taip pat Vilniaus miesto Energetikos komiteto pirmininkas tuo metu, kai pasibaigė 15 metų nuomos terminas, kartu vykdantis Vilniaus šilumos ūkio perdavimą AB „Vilniaus šilumos tinklams“ pagal 2017 m. birželio 22 d. perdavimo–priėmimo aktą. Teismas nutylėjo ir dėl to, kad šis liudytojas davė parodymus, kad 2017 metais nebuvo perleisti ieškovei UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai į ankstesnio laikotarpio klientų/vartotojų skolas. Taip pat tai, kad liudytojas paliudijo, kad į šilumos ir karšto vandens kainas buvo įtraukiamos sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemas (jų įrengimą ir eksploataciją), t. y. su šilumos punktais susijusias sąnaudas ne tik iki 2011 m. lapkričio 1 d., bet ir po šios datos per visą ginčo laikotarpį.

62.7. Ginčo laikotarpiu, t.y. 2012 ir 2013 metais, dar nebuvo sutvarkyti namo, esančio (duomenys neskelbtini), karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens apskaitos prietaisai butuose. Trečiasis asmuo pripažino, kad jis nebuvo pilnai įvykdęs savo pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų butuose, nes metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių butuose nebuvo ne tik iki 2014 metų, bet ir iki 2017 metų kovo mėnesio.

62.8. Teismas sprendimo 37-40, 44-51 punktuose neatsižvelgė į faktines aplinkybes, o VERT, duodama išvadą nutylėjo: negalima sutikti su buvusios Komisijos darbo grupės pastovių sąnaudų už 2011-2015 m. perskaičiavimu ir jų simboliniu sumažinimu 10,5 mln. Lt (147,994 iki 137,454) ir perskaičiuota šilumos kainos pastoviąja dedamąja sumažinta 0,41 cnt/kWh (5,28 iki 4,87) bei karšto vandens pastoviosios dalies sumažinimu 0,02 Lt/m³ (0,82 iki 0,80 Lt/m³), kuomet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3069-629/2021 (nutarties 35 punktas) nustatė Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos darbo broką.

62.9. Tiek VERT, tiek teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįvertino esminių faktinių aplinkybių: 1) pastoviosios sąnaudos – UAB „Vilniaus energija“ augino pastovias išlaidas nuo 2004 m. iki 2009 m.: 2004 m. - 90,8 mln. Lt, 2005 m. - 96,7 mln. Lt, 2006 m. - 103,4 mln. Lt, 2007 m. - 123,1 mln. Lt, 2008 m. - 139,8 mln. Lt, 2009 m. - 169,1 mln. Lt (ši tendencija tęsėsi iki 2017 m. kovo 29 d.); pastovios sąnaudos po perskaičiavimo turėjo būti sumažintos 28 mln. Lt, o ne 10,5 mln. Lt.; 2) darbo užmokestis – perskaičiuojant darbo užmokesčio fondą darbo grupė pažeidė Metodikos 80 punkto 1.3.2 dalį; darbo užmokesčio fondas turi būti sumažintas 6,62 mln. Lt, o ne 1,75 mln. Lt; 3) nusidėvėjimas (amortizacija) – nusidėvėjimo išlaidų augimas Vilniaus energijoje 2006 m. - 28,4 mln. Lt, 2007 m. - 33,0 mln. Lt, 2008 m. - 40,7 mln. Lt, 2009 m. - 45,4 mln. Lt, kas tęsiasi iki šių dienų, ką teismui patvirtino liudytojas B. C., tačiau teismas to nevertino; 4) komisijos darbo grupės išvados dėl ilgalaikio turto – priėmė sprendimą nekoreguoti bendrovės 2009 m. gruodžio 11d. raštu pateiktos turto nusidėvėjimo sąnaudų ir nekoreguoti turto likutinės vertės ir skaičiavimų pelnui gauti; 5) dėl investicijų – bendrovė pateikė Komisijai melagingus atliktų investicijų į šilumos ūkį 2004-2009 m. finansavimo šaltinius. Jokių investicijų iš gautų pajamų už parduotus ATL ir gautą pelną nebuvo, nes tai nebuvo numatyta nuomos sutartyje; nuomos sutartis numatė investicijas tik iš amortizacinių atskaitymų, mokestis Nr. 4.; 6) materialinės ir joms prilyginamos sąnaudos – šilumos bazinėje kainoje ginčijamu laikotarpiu, t.y. 2011-2015 m. buvo įvertinta 51,655 mln. Lt materialinių sąnaudų. Darbo grupė perskaičiavo materialines sąnaudas ir sumažino jas daugiau negu 7,0 mln. Lt, tačiau neįvertino, kad šilumos punktų eksploatavimo sąnaudos apskaičiuotos neteisingai.; išlaidos šilumos punktų priežiūrai turi būti sumažintos 2,774 mln. Lt.; 7) normatyvinis pelnas – bazinėje šilumos kainoje buvo nustatytas pelnas 23,57 mln. Lt, perskaičiavus sumažėjo 0,507 mln. Lt. Tačiau faktinis pelnas per 2011-2015 m. pagal audituotas pelno (nuostolio) ataskaitas buvo 132,05 mln. Lt, kurį nuomininkas išsimokėjo dividendais. Vidutinis per metus 26,5 mln. Lt, tai ženkliai didesnis, negu įtraukta į bazinę šilumos kainą. Išvada – esant neteisingai ilgalaikio turo vertei, pelnas perskaičiuotas neteisingai; koreguojant reguliuojamo turto vertę turi būti perskaičiuotas ir normatyvinis pelnas; 8) pastovios karšto vandens kainos dedamosios perskaičiavimas – pastovios išlaidos turėtų būti sumažintos papildomai 1,6 mln. Lt, tai nuotolinio nuskaitymo įdiegimo karšto vandens skaitikliams nusidėvėjimo sąnaudos – 1,0 mln. Lt ir palūkanos nuotolinio nuskaitymo įrengimui – 0,6 mln. Lt; teismai pripažino, kad nuotolinio nuskaitymo išlaidos į bazinę šilumos kainą negali būti įtrauktos; 9) UAB „Vilniaus energija“ 2006-2008 m. faktinių sąnaudų būtinumo įvertinimas – bendrovės faktinės pastovios sąnaudos nuo 2004 iki 2009 m. išaugo beveik du kartus. Bendrovė darbo grupei teikė veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius duomenis, klastojo buhalterinius duomenis, prisidengiant (konfidencialia informacija), neteikė darbo grupei informacijos, nebendradarbiavo. Bendrovė į darbo grupės prašymus (raštu) nepateikė visos informacijos apie sąnaudų padidėjimą 2006-2008 m. Didelę dalį sąnaudų patikrinusi darbo grupė nustatė, kad jos nėra susijusios su šilumos tiekimo veikla bei saugiu ir patikimu šilumos tiekimu. Darbo grupė eliminavo sąnaudų už 2006-2008 m. beveik už 50,0 mln. Lt, kurios buvo pripažintos nebūtinomis šilumos tiekimo veiklai. Nepagrįstos pastovios sąnaudos: 2006 m. - 14,5 mln. Lt, 2007 m. - 18,28 mln. Lt, 2008 m. -18,13 mln. Lt,. Viso 50,9 mln. Lt arba 14,75 mln. Eur.

62.10. Kainų komisija už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2017 m. kovo 29 d. taip pat turėtų perskaičiuoti bazinę šilumos kainą ir permokėtas sumas šilumos vartotojams sugrąžinti, nes liudytojas B. C. teismui patvirtino, kad Vilniaus šilumos vartotojai permokėjo per 100 mln. Eur. per visą Vilniaus šilumos ūkio nuomos laikotarpį, t. y. iki 2017 m. kovo 29 d.

62.11. Metodikos 80.1. punktas nėra teisingas, kai bazinių kainų pastoviosios sąnaudos nustatomos „įvertinus paskutiniųjų praėjusių trejų metų faktines sąnaudas“. Sąnaudas šilumos tiekimo įmonės dirbtinai didina, kad būtų patvirtinta didesnė bazinė kaina kitam periodui.

62.12. Sprendimo 51 punkte nieko nepasisakyta dėl name (duomenys neskelbtini), suvartotos šilumos energijos kiekio namo šilumos vartotojams, o tik paminėta, kad tiekiama šiluma paskirstoma Komisijos nutarimu pagal metodo Nr. 4 taisykles, kai tuo tarpu UAB „Vilniaus energijai“, atlikusi name (duomenys neskelbtini), esančio šilumos punkto renovaciją ir magistralinių šiluminių trasų perklojimą namo techniniu koridoriumi, šiurkščiai pažeisdama namo šiluminės dalies projektinius sprendimus (buvo pašalinti pagrindinės šiluminės trasos vamzdynai namo techniniame koridoriuje, kurie buvo pakloti iki šiluminės kameros per lauką, t. y. naujai praklojant šiluminės trasos vamzdynus per renovuoto šilumos punkto vidų, išvedant juos po namo šaligatviu kitoje namo pusėje prailgintais atstumais bei papildomais alkūnių posūkiais ir kt.), šiluminius nuostolius kvartalo trasoje apskaitė ir įrašė į namo (duomenys neskelbtini), šilumos buitinių vartotojų (butų savininkų) sąskaitas net nuo 2004 metų, kas tęsiasi iki šiol.

62.13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kviesti į posėdį liudytoją R. Z. (energetikos specialistą), kadangi bylai objektyviai išnagrinėti buvo reikalingos specialiosios žinios energetikos srityje (nei ieškovės atstovai, nei trečiojo asmens atstovai tokių žinių neturėjo).

62.14. Ieškovė savo 2021 m. liepos 13 d. rašte melavo apie tai, kad šilumos punktas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei ir yra jos balanse, kai tuo tarpu VĮ Registrų centras savo raštu patvirtino, kad tokio nuosavybės objekto ieškovės nuosavybėje nėra ir niekada nebuvo. Taip pat ieškovė klaidino teismą apie tai, kad į šilumos ir karšto vandens kainas nebuvo įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymu (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemas, kas prieštarauja liudytojo B. C. parodymams, duotiems teismo posėdžio metu.

62.15. Ieškovė pateikė į bylą klaidingus įrodymus apie atsakovo faktiškai suvartotą/priskaitytą šilumos energiją, tačiau teismas neatsižvelgė į atsakovo prieštaravimus, teiktus paskaičiavimus, nepriėmė į bylą pateiktos liudytojo B. C. nuomos sutarties originalo, nevertino teiktų skaičiavimų priimant skundžiamą sprendimą, neanalizavo 2016 m. rugsėjo 14 d. UAB „Vilniaus energija“ planinio patikrinimo akto Nr. S3-1, nes atsisakė išreikalauti nurodytas išnagrinėtas bylas, kuriose šis aktas buvo. Tokiu būdu teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino tokių faktinių aplinkybių, kaip kad UAB „Vilniaus energija“, pirkdama gamtines dujas už jas permokėjo (vietoje 265 Lt už 1000 m³ mokėdavo po 309 Lt už 1000 m³), pirko absoliučią daugumą jai reikalingų prekių ir paslaugų iš Rubicon įmonės ženkliai didesnėmis kainomis, o savo kaštus vėliau įtraukdavo į šilumos vartotojų mokamą tarifą. Per ginčo laikotarpį, pradedant 2013 metais, daugiau nei dešimtmetį (skaičiuojant nuo 2007 metų iki 2017 m. kovo 29 d.) UAB „Vilniaus energija“ mokėjo 8 kartus didesnę kainą už funkcionalumus, kurie iš tikro nebuvo reikalingi. Liudytojas B. C. taip pat nurodė, kad per aptartas UAB „Vilniaus energija“ ir Rubicon generalinės rangos sutartis UAB „Vilniaus energija“ perdavė nuomos sutarties vykdymą Rubicon už tai mokant 10 procentų mokestį.

62.16. Teismas nevertino į bylą pateiktų Vilniaus miesto tarybos nario (inžinieriaus-šilumininko) B. C. 2011 m. liepos 18 d. išaiškinimo dėl daugiabučių namų šilumos punktų nuosavybės ir priežiūros bei pažymoje nurodytų šilumos punktų priežiūros sąnaudų skaičiavimo, tarp jų daugiabučiuose namuose pagal nuosavybę, daugiabučių namų plotą, kas atsispindėjo šilumos vartotojų mokamuose tarifuose, taip pat nevertino name (duomenys neskelbtini), šilumos paskirstymo paskaičiavimo, pvz., ginčijamo ieškinio laikotarpio (imamas lapkričio mėn.): įvadinio šilumos skaitiklio parodymai – 75,329 Mwh; karšto vandens suvartojimas pagal deklaruotus gyventojų butuose įrengtus karšto vandens skaitiklius – 184,6 m3; namo įvadinio šalto vandens skaitiklio parodymai karštam vandeniui paruošti – 260 m³; skirtumas įvadinio ir butų skaitiklių parodymų – 75,4 m³ arba 30 procentų; daugiabučiame name yra cirkuliacinė sistema su vonios patalpoje esančiu „gyvatuku“ – šilumokaičiu – 100 vnt.; daugiabučio namo bendras naudingas plotas (be laiptinių ir ruso) – 3652,35 m²). Atlikus skaičiavimus, daroma išvada, kad: 1) labai didelis skirtumas – beveik 30 proc., įvadinio šalto vandens skaitiklio parodymų karštam vandeniui ruošti ir deklaruotų karšto vandens skaitiklių butuose; 2) neteisingai atliktas įvadinio šilumos skaitiklio šilumos paskirstymas tarp šildymo ir karšto vandens. Todėl būtina įpareigoti ieškovę ir UAB „Vilniaus energija“ atlikti atsakovui pateiktos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens bei nepaskirstytos šilumos perskaičiavimą už ieškinyje nurodytą UAB „Vilniaus energija“ laikotarpį (2013-2017 metus).

62.17. Teismas neteisingai nurodė, jog atsakovas delspinigių skaičiavimo teisingumo neginčijo, kai atsakovas teismo posėdžio metu pareiškė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius. UAB „Vilniaus energija“ nepatenka į įstatyme išvardintų asmenų sąrašą, nes nėra nei valstybės, nei savivaldybės įmonė, todėl neturėjo teisės skaičiuoti delspinigių už skolą už šilumos energiją ir karštą vandenį, tiektus į atsakovo butą.

63. Ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

63.1. Ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ yra tinkama ieškovė byloje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-45326-734/2017 jau yra nustatyti teismo prejudiciniai faktai dėl įvykusio reikalavimo teisių perleidimo, kurių iš naujo nebereikia įrodinėti. Tą patvirtina ir Vilniaus apygardos teismas civilinėse bylose Nr. 2S-1390-590/2018, Nr. 2S-1876-661/2018. Be to, pagal nuomos sutartį ir jos 13 priedą 2017 m. kovo 29 d. įvykusiam reikalavimo teisių perleidimui skolininko sutikimo nereikėjo.

63.2. Komisija savo tinklalapyje www.regula.lt atsako, jog ji, vykdydama Vilniaus miesto apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą perskaičiuos UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamąsias dedamąsias ir Vilniaus miesto savivaldybė, atsižvelgdama į minėtą perskaičiavimą, priims sprendimus dėl permokų, jeigu tokios susidarys, šilumos vartotojams grąžinimo. Komisijos tinklalapyje 2018 m. balandžio 27 d. taip pat buvo paskelbtas pranešimas, informuojantis visuomenę, kad Komisija iš naujo apskaičiavo Vilniaus energijai 2010-2015 m. šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamąsias ir įvykdė sprendimą. Taigi valstybėje yra numatytos procedūros bei terminai ir šios procedūros Komisijos yra atliekamos, įvykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą, o taip pat, esant poreikiui (jeigu bus susidarę vartotojų (visų bendrai, o ne individualiai kiekvieno vartotojo) permokos) ir Vilniaus miesto savivaldybė priims atitinkamus sprendimus dėl permokų (jeigu tokios susidarys) šilumos vartotojams grąžinimo. Ieškovei nėra žinoma, kad kuri nors iš institucijų būtų nustačiusi visų bendrai vartotojų permoką.

63.3. Vilniaus šilumos tinklams, vykdantiems licencijuotą energetikos veiklą nuo 2017 m. kovo 30 d. nustatytos šilumos energijos / karšto vandens kainos yra galiojančios, patvirtintos teisės aktų (ŠŪĮ) nustatyta tvarka, nėra nuginčytos, nebuvo nurodomos administracinės bylos dalyku. Komisija savo interneto svetainėje www.regula.lt (Vartotojams – Klausimai – atsakymai) taip pat viešai skelbia konsultaciją ir pateikia paaiškinimus į klausimą „Kokia yra šilumos kainų nustatymo procedūra?“.

63.4. UAB „Vilniaus energija“ interneto svetainėje www.old.vilniausenergija.lt yra visas šilumos ir karšto vandens kainų archyvas (vadovaujantis ŠŪĮ 22 straipsnio 2, 3 dalimi), kartu nurodant ir teisės aktą, kuriuo nustatyta atitinkamą mėnesį taikyta kaina. Analogiškai ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ savo interneto svetainėje www.chc.lt skelbia šiuos duomenis už savo vykdomos veiklos periodą nuo 2017 m. kovo 30 d. Taigi kainos ir jų nustatymo pagrindai yra viešai skelbiami.

63.5. Atsakovui delspinigiai (0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną ) už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. spalio 30 d. paskaičiuoti vadovaujantis Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 37¹ punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnio 1 dalimi.

63.6. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teismo posėdžio metu teismas, siekdamas išsiaiškinti aplinkybes, apklausė liudytoją B. C., kuris byloje pateikė savo nuomonę. Taigi teismas buvo aktyvus, tikslinosi ieškinio aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

64. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

64.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, jog atsakovui laiku neatsiskaičius už jam patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, susidarė ieškinyje nurodyta skola, kurią atsakovas privalo sumokėti.

64.2. Atsakovas pirmosios instancijos teisme nekėlė argumentų dėl įvairių sąnaudų vertinimo (apeliacinio skundo 3.2.1. punktas), todėl jie negali būti keliami ir apeliacinės instancijos teisme. Be to, dauguma atvejų net neaišku, kuo remiantis yra dėstomi šie atsakovo argumentai.

64.3. Kainų nustatymo klausimai yra priskirti VERT kompetencijai, t.y. pagal ŠŪĮ 32 straipsnį šilumos ir karšto vandens kainas nustato / tvirtina VERT bei savivaldybės tarybos, o ne šilumos tiekimo įmonė. Jeigu atsakovas nesutinka su VERT sprendimais bei vertinimais, jis turi teisę ginčyti jų priimtus sprendimus teisės aktų nustatyta tvarka.

64.4. Atsakovo apeliaciniame skunde minimo VERT 2016 m. rugsėjo 14 d. planinio UAB „Vilniaus energijos“ 2012-2014 metų veiklos patikrinimo akto Nr. S3-1 didžioji dalis buvo panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-20-525/2020), jis grąžintas iš naujo nagrinėti VERT. Be to, pats patikrinimo aktas jokia apimti nenustato / nereguliuoja jokių šilumos kainų vartotojams. Dar daugiau, nors aktas / jo rezultatai buvo panaikinti vėliau, bet dar 2016 m. VERT patikrinimo akto rezultatus įvertino, nustatant šilumos kainas vartotojams, tarp jų ir atsakovui, (t.y. jas sumažindama).

64.5. Atsakovo teiginiai, kad neva VERT darbo grupė nustatė, jog UAB „Vilniaus energija“ VERT teikė veiklų sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius duomenis, klastojo buhalterinius duomenis, yra nepagrįsti. VERT pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartį iš naujo perskaičiuodama II bazinės kainos dedamąsias, kartu patikrino ir minėtoje byloje eksperto iškeltas abejones, tarp jų ir dėl UAB „Vilniaus energija“ teiktų ataskaitų, ir nustatė, jog minėtos ekspertizės išvadose nurodytos labai tikėtinos aplinkybės dėl prieštaringos, klaidinančios ar neišsamios informacijos teikimo VERT nepasitvirtino (2018 m. balandžio 3 d. VERT pažymos Nr. O5E-79 priedas Nr. 4). Dar daugiau, Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras 2018 m. birželio 6 d. priėmė nutarimą nutraukti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos minėtų sprendimų pagrindu pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-6-00002­17 UAB „Vilniaus energija“ atžvilgiu dėl to, kad nebuvo nustatyta, jog UAB „Vilniaus energija“, teikdama VERT 2006-2012 m. laikotarpio pajamų sąnaudų ataskaitas, galimai sistemingai manipuliavo finansinėmis ataskaitomis ar teikė melagingus duomenis apie patirtas išlaidas ir gautas pajamas ir tokiu būdu suklaidino VERT.

64.6. Atsakovo nurodytos aplinkybės dėl neva permokų už dujas, UAB „Vilniaus energija“ įsigytų nefunkcionalių įrenginių ar permokų už įsigytas prekes / paslaugas ir pan. yra niekuo nepagrįstos ir nebuvo dėstomos pirmosios instancijos teisme. Tokie argumentai nėra susiję su nagrinėjama byla.

64.7. Bet kokie atsakovo argumentai, kad mokėtinos sumos už šilumą turi būti perskaičiuotos pagal Tarybos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. O3E-132 ar pagal bet kokią kitą kainą, yra nepagrįsti, kadangi: 1) pagal ŠŪĮ 32 straipsnį kainas nustato / patvirtina Komisija bei savivaldybės tarybos, o ne pati šilumos tiekimo įmonė, t.y. šilumos tiekėjas, taigi ir UAB „Vilniaus energija“, pateikdama sąskaitas vartotojams, tarp jų ir atsakovui, vadovavosi išimtinai tuo metu galiojančiais Komisijos bei savivaldybės nutarimais patvirtintomis šilumos ir / ar karšto vandens kainomis; taikyti kitų kainų nei nustatė Komisija bei savivaldybės taryba UAB „Vilniaus energija“ neturėjo teisės; administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 teismas panaikino Komisijos, o ne UAB „Vilniaus energija“ priimtus nutarimus, teismas jokia apimtimi nepanaikino UAB „Vilniaus energija“ pateiktų sąskaitų vartotojams; 2) atsakovas prašo pritaikyti Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. priimtą nutarimą Nr. O3E-132, santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo priėmimo, t.y. prašo perskaičiuoti priskaičiuotus mokėjimus nuo 2000 m. sausio 1 d., taigi prašo taikyti tesės aktą atgal, kas teisiškai negali būti pagrįsta; 3) administracinėje byloje A-2681-822/2016 panaikintas Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 03-316 yra dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų; vadovaujantis ŠŪĮ 32 straipsniu ši nustatyta bazinė kaina buvo perskaičiuota dar šešiais vėlesniais Komisijos / savivaldybės tarybos nutarimais, kurie niekaip nėra pakeisti ar panaikinti.

64.8. Komisija 2016 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. O3-318 patvirtino naują bazinę šilumos kainą UAB „Vilniaus energija“, kuri buvo pradėta taikyti nuo 2016 m. gruodžio mėn. 1 d., todėl atsakovo analizuojama situacija dėl Komisijos 2010 m. nustatytos bazinės šilumos kainos nuo minėtos naujos bazinės kainos taikymo laikotarpio, t.y. nuo 2016 m. gruodžio 1 d., išvis neturi jokių sąsajų. Be to, 2010 m. nustatytos bazinės kainos taikymo laikotarpis prasidėjo nuo 2011 m. gegužės 1 d., todėl atsakovo nurodomas laikotarpis perskaičiavimui iki šios datos taip pat neturi jokios sąsajos su Komisijos 2010 m. nustatyta bazine šilumos kaina.

64.9. AB „Vilniaus šilumos tinklai“ yra tinkama ieškovė byloje. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai įvertino aplinkybes, susijusias su reikalavimo perleidimu, atsakovo apie tai informavimu. Be to, visus atsakovo argumentus, susijusius su procesinių teisių perdavimu, jau ne kartą ir ne vienoje byloje teismai yra atmetę, kaip nepagrįstus (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1876-661/2018).

64.10. Tam, kad būtų galima nustatyti, ar konkrečiu atveju yra susidaręs nepaskirstytasis karštas vanduo, būtina atlikti tokius veiksmus: a) nustatyti, kokius rodmenis rodo daugiabučio namo geriamojo vandens įvadas, skirtas karšto vandens ruošimui; b) tu pačiu metu nustatyti, kokius rodmenis rodo butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos; c) įvertinti, ar aukščiau nustatytu būdu įvadinio skaitiklio rodmenų skirtumas, lyginant su būtų skaitiklių rodmenų suma, viršija leistinas apskaitos prietaisų paklaidas; jeigu viršija, koks yra šių rodmenų skirtumas. Gautas skirtumas ir būtų nepaskirstytojo karšto vandens kiekis. Tokių įrodymų atsakovas nėra pateikęs byloje, t.y. byloje nėra įrodymų, kad iš viso daugiabučiame name, kuriame butą nuosavybės teise valdo atsakovas, yra toks nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekis, kurį reiktų išminusuoti / ar kurio negalima paskirstyti.

64.11. Atsakovo name nuo 2010 m. gegužės 1 d. karšto vandens tiekėja tapo UAB „Vilniaus energija“. Už karštą vandenį vartotojai atsiskaitė pagal 1-ąjį (iš nurodytų ŠŪĮ 2 straipsnio 2 dalyje) apsirūpinimo karštu vandeniu būdą – su papildomu tarpininku „karšto vandens tiekėju“ – UAB „Vilniaus energija“ (ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalies pagrindu). Naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų didžioji dalis namo butuose įrengta 2012 m. lapkričio mėnesį, tokių skaitiklių įrengimas namo vartotojų butuose užbaigtas 2014 m. sausio 1 d., t.y. nepasibaigus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo / aptarnavimo veiklos plano terminui (iki 2017 m. kovo mėn.). UAB „Vilniaus energija“ buvo pilnai įvykdžiusi savo pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą atsakovo name, todėl atmestini atsakovo argumentai dėl galimai metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių, remiantis šios bylos laikotarpiui neaktualia 2011 metų informacija.

64.12. UAB „Vilniaus energija“ vykdyta šilumos energijos veikla yra griežtai reglamentuojama viešosios teisės aktais: ŠŪĮ, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, kt. Būtent Komisija, vadovaudamasi ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalimi, tvirtina rekomenduojamus arba derina vartotojų siūlomus šilumos paskirstymo metodus, t.y. būtent šiai valstybės institucijai yra numatyta teisė patvirtinti šilumos paskirstymo metodus, t.y. nustatyti kaip šilumos tiekėjas turi paskirstyti patiektą į namą šilumos kiekį. Šilumos tiekėjas kitaip paskirstyti vartotojams name suvartotos šilumos nei pagal Komisijos patvirtintus ar su ja suderintus metodus negali / neturi teisės.

64.13. Komisija galimo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekio nepriskyrimą vartotojams sprendė nustatydama atitinkamus šilumos paskirstymo metodus, t.y. šiuo konkrečiu atveju per cirkuliacijos normatyvus. Atsakovo name šiluma buvo paskirstyta pagal Komisijos metodus, tarp jų ir remiantis 2010 m. gegužės 3 d. nutarimu Nr. O3-74, kuriuo remiantis šilumos tiekėjas nepaskirstė visos į namą patiektos šilumos, t.y. nepaskirstė cirkuliacijos normatyvus viršijančios šilumos. Komisija 2016 m. birželio 13 d. patvirtino naujus šilumos paskirstymo metodus, įsigaliojusius 2017 m. rugpjūčio 1 d. (po UAB „Vilniaus energija“ vykdomos veiklos laikotarpio). Naujuose metoduose reglamentuota kita su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio nustatymo tvarka.

64.14. UAB „Vilniaus energija“ šilumą visą ginčo laikotarpį atsakovo name paskirstė pagal Komisijos nustatytą ir patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, tarp jų taikant Komisijos nutarimą, kuris papildė šį metodą, t.y. nepaskirstė / nepateikė apmokėti vartotojams, taigi ir atsakovui, Komisijos nustatytus normatyvus viršijančio šilumos kiekio cirkuliacijai. Laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. (t.y. apskaitos sutvarkymo dienos) atsakovui buvo priskiriamas tik normatyvinis arba mažesnis už normatyvinį šilumos kiekis cirkuliacijai: nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. – 160 kwh/butui arba mažesnis šilumos kiekis, t.y. nepriskiriant jokio šilumos kiekio, viršijančio šį normatyvą. UAB „Vilniaus energija“ nepriskyrė jokio nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekio atsakovui, jei toks ir buvo.

64.15. Tuo atveju, jei atsakovas nesutiko su Komisijos patvirtintais metodais ir manė, kad jie kaip nors pažeidžia jo teises, jis turėjo teisę inicijuoti tokios metodikos teisinį peržiūrėjimą / įvertinimą. Be to, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalis numato teisę ir pačiam atsakovui suderinti su Komisija individualų šilumos paskirstymo metodą, tačiau atsakovas to kažkodėl nedarė.

64.16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad šiluma atsakovo gyvenamajam namui buvo nepatiekta ar kad patiekta šilumos energija neatitiko teisės aktų nustatytų sąlygų. Be to, atsakovas nenurodė ar dėl, jo manymu, nekokybiškos paslaugos – nepakankamos šilumos energijos tiekimo, buvo tiesiogiai kreipęsis į šilumos tiekėjas (UAB „Vilniaus energija“ ir/ar ieškovę).

64.17. Atsakovas deklaratyviai teigia, jog ieškovė (anksčiau ir UAB „Vilniaus energija) į šilumos ar karšto vandens kainas įtraukia sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemomis, nors nuo 2011 m. lapkričio 1 d. jos nėra įtraukiamos į šilumos kainas (ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje skola yra susidariusi nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. t.y. laikotarpiu, kuriuo jokių šilumos punktų sąnaudų šilumos kainoje negalėjo būti ir nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

90. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

91. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

92. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos už šilumos energiją ir karštą vandenį priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

93. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė priešieškinį ieškovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“, B. C. atsiliepimą į UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą administracinėje byloje, atsakovo epikrizę, 2020 m. vasario 4 d. ir 2020 m. vasario 5 d. PVM sąskaitas faktūras už spausdinimo paslaugas, 2016 m. rugsėjo 27 d. spaudos konferencijos Seime neredaguotą stenogramą „J. I.: „Įrodyta, kad neteisėtai paimta 100 mln. Eur“, iškarpą iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos internetinio puslapio su 2018 m. sausio 26 d. įrašu „Komisijos veiksmai vykdant teismo sprendimą dėl UAB „Vilniaus energija“ 2010 m. šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamųjų dedamųjų perskaičiavimo“, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1470-590/10.

94. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020, 34 punktas).

95. Visų pirma pastebėtina tai, kad atsakovo pateiktas priešieškinis, kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, nelaikytinas įrodymu, kaip jis apibrėžiamas civilinio proceso įstatyme, galinčiu pagrįsti bylai reikšmingas aplinkybes. Savo esme jis neturi jokios įrodomosios galios, kadangi tai yra pačios šalies surašytas procesinis dokumentas, kuriame ji pareiškia priešinius reikalavimus kitai šaliai, jos atžvilgiu pateikusiai ieškinį, ir nurodo jos reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes bei įrodymus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad priešieškinis nėra įrodinėjimo priemonė, jį atsisakytina priimti. Dėl atsakovo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovo teigimu, nepagrįstai šioje byloje atsisakė priimti jo priešieškinį, jo priėmimo (kaip šalies procesinio dokumento, o ne kaip įrodymo) ir dėl prašymo grąžinti už jį sumokėtą žyminį mokestį apeliacinės instancijos teismas pasisakys vėliau.

96. Atsakovo pateikta neredaguota stenograma iš spaudos konferencijos Seime, kurioje pasisakė J. I., B. C. atsiliepimas į UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą administracinėje byloje, taip pat iškarpa iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos internetinio puslapio apie tai, kaip komisija vykdo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės šiam ginčui dėl skolos priteisimo išnagrinėti, todėl šiuos įrodymus taip pat atsisakytina priimti. Pažymėtina tai, kad minėtų asmenų spaudos konferencijoje ar atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų ne tik nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas, tačiau taip pat yra tik minėtų asmenų viešoje erdvėje ar kitoje byloje procesiniame dokumente išdėstyta nuomonė. Tuo tarpu informacija apie tai, kaip Komisija vykdo administracinio teismo sprendimą apskritai neturi sąsajumo su šioje civilinėje byloje pareikštais reikalavimais, t.y. administracinėje byloje priimto procesinio sprendimo vykdymo stadija neturi įtakos šiam ginčui dėl skolos priteisimo išspręsti. Tai, kad pateiktuose įrodymuose įvairiais aspektais yra pasisakoma dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų, jų įtakos šilumos energijos, karšto vandens kainų nustatymo procese, per se (savaime) nesudaro pagrindo visų su tuo susijusių teismui teikiamų įrodymų laikyti reikšmingais būtent šiame nagrinėjamame ginče, kylančiame iš civilinių teisinių santykių. Be to, įvertinus visų šių paminėtų įrodymų datą, pažymėtina ir tai, kad, atsakovui juos laikant reikšmingais, jis juos galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui.

97. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsisako priimti atsakovo pateiktą epikrizę bei PVM sąskaitas faktūras dėl spausdinimo paslaugų pirkimo, kadangi nėra aišku, ką šiais įrodymais, susijusiais su atsakovo sveikatos būkle bei paslaugų pirkimu, atsakovas šioje byloje siekia įrodyti, t.y. iš pateiktų įrodymų nėra aišku, kokias bylai dėl skolos priteisimo reikšmingas aplinkybes jie galėtų pagrįsti ar paneigti.

98. Atsakovo pateiktą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1470-590/10 kopiją taip pat atsisakytina priimti, kadangi ji nėra susijusi su ginčo dalyku. Tai, kad minėtoje nutartyje teismo techninę ekspertizę buvo pavesta atlikti atsakovo šioje byloje liudytoju prašytam apklausti R. Z., nesudaro pagrindo šio pateikto įrodymo vertinti kaip susijusio su nagrinėjama byla ar reikšmingo šalių ginčui išspręsti. Be to, pastebėtina ir tai, kad esant būtinybei, teismas turi galimybę pats naudoti duomenis iš viešų registrų, taip pat ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

99. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, įvertinęs šio ginčo pobūdį, atsakovo prašomų prijungti įrodymų turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamu ginču ir neturi teisinės reikšmės tinkamai ir visapusiškai apeliaciniam skundui išnagrinėti, be to, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus atsisakytina priimti.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir liudytojų apklausos

100. Atsakovas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo pateiktą priešieškinį, nesudarydamas galimybės pašalinti galimų jo trūkumų, taip pat atsisakė priimti į bylą liudytojo B. C. pateiktos nuomos sutarties originalą, neatidžiai išklausė šio liudytojo parodymus teismo posėdyje, atsisakė kviesti į teismą liudytoju šiluminės energetikos specialistą R. Z., dėl ko suvaržė atsakovui teisę pateikti teismui įrodymus (liudytojas išsamiai paaiškintų į bylą pateiktus buto, esančio (duomenys neskelbtini), šilumos ir karšto vandens sunaudojimą, kiekius, vartotojo permokas ir kt. pagal jo sudarytas lenteles). Atsižvelgdamas į tai, prašo į teismo posėdį iškviesti ir liudytojais apklausti B. C. bei R. Z.

101. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su atsakovo prašymu apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad atsakovas nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kodėl yra būtinas apeliacinio skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka, o vien atsakovo noras bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nesudaro pakankamo pagrindo tokį jo prašymą tenkinti.

102. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad nėra pagrindo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, iš esmės pritaria ieškovės nurodytai pozicijai. Papildomai pažymi, kad B. C. jau buvo apklaustas liudytoju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o jokių naujų aplinkybių apeliacinės instancijos teisme nepaaiškėjo, todėl pagrindo pakartotinai apklausti liudytoją nėra. Trečiojo asmens vertinimu, nėra pagrindo liudytoju apklausti ir R. Z., kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra aišku nei kokia šio liudytojo kvalifikacija, nei ką šiuo atveju jis galėtų paliudyti.

103. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nors apeliacinės instancijos teismas ir turi iš esmės absoliučią diskreciją pasirinkti kitą bylos nagrinėjimo formą, t.y. nagrinėti bylą žodinio ar rašytinio proceso tvarka, visgi šalys gali nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-684/2016, 32 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 53 punktas).

104. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinybės apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje pareikšti reikalavimai ir šalių pozicijos yra aiškios, šalys buvo išklausytos teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs tiek su šalių/jų atstovų teismo posėdžių metu duotais paaiškinimais, tiek liudytojo parodymais, neturi pagrindo teigti, kad šalims pirmosios instancijos teisme nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo paaiškinimus dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Byloje taip pat yra pakankamai rašytinių įrodymų, kuriuos analizuojant kartu su šalių paaiškinimais bei apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodytais argumentais, tinkamas skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso tvarka.

105. Pastebėtina tai, kad liudytojas B. C. jau buvo apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o tai, kad atsakovas nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino šio liudytojo duotus parodymus, dėl ko jį prašo vėl apklausti, savaime nėra pagrindas tenkinti tokį atsakovo prašymą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojo pirmosios instancijos teismui duotus parodymus, jų turinį kitų byloje esančių įrodymų kontekste, sprendžia, kad liudytojas buvo tinkamai išklausytas pirmosios instancijos teisme ir turėjo galimybę duoti išsamius parodymus apie jam žinomas ginčo aplinkybes, šalys/jų atstovai turėjo galimybę užduoti šiam liudytojui klausimus, todėl papildoma liudytojo apklausa apeliacinės instancijos teisme nėra būtina, tokia jo apklausa būtų perteklinė.

106. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nenustatytas ir pagrindas, kuriam esant byloje būtų būtina liudytoju apklausti R. Z.. Nors, pasak atsakovo, minėtas asmuo išsamiai paaiškintų į bylą pateiktus buto, esančio (duomenys neskelbtini), šilumos ir karšto vandens sunaudojimą, kiekius, vartotojo permokas ir kt. pagal jo sudarytas lenteles, tačiau byloje yra pakankamai kitų duomenų, kurių pagrindu galima tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka ir be šio liudytojo, galinčio, pasak atsakovo, nurodyti minimas aplinkybes, apklausos. Šiuo atveju byloje nėra poreikio rinkti papildomus įrodymus atsakovo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti.

107. Paminėtina ir tai, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis, todėl esant byloje kitų objektyvių duomenų, kurie tarpusavyje nėra prieštaringi ir leidžia nustatyti tikrąją tiesą byloje, papildomas įrodinėjimo procesas, pasitelkiant kitas įrodinėjimo priemones – liudytojų parodymus, šiuo atveju ne tik nėra būtinas, tačiau ir nesuderinamas su proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir koncentracijos principų įgyvendinimu. Kaip jau buvo minėta, apeliacine tvarka yra patikrinamas tik skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, byla nėra nagrinėjama iš naujo, todėl naujų įrodymų rinkimas/pateikimas apeliacinėje instancijoje apskritai yra ribojamas.

108. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti į bylą rašytinį įrodymą – liudytojo B. C. pateiktą nuomos sutarties originalą (kaip nurodo atsakovas) ir atsakovo pateiktą procesinį dokumentą – priešieškinį, nagrinėjamu atveju apskritai nepagrindžia apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinybės.

109. Išimtinių aplinkybių, kurios pagrįstų apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, atsakovas nenurodė, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, tenkinti atsakovo prašymą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir liudytojų apklausos nėra pagrindo, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

Dėl atsakovo priešieškinio

110. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo pateiktą priešieškinį, nors jis atitiko CPK 135, 143 straipsnio reikalavimus. Atsakovo teigimu, vietoje to teismas turėjo nurodyti priešieškinio trūkumus, jeigu tokių buvo, ir nustatyti terminą jiems pašalinti.

111. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovo priešieškinio priėmimo klausimas buvo išspręstas dar pirmosios instancijos teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi ir negali būti skundžiama. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, nėra teisinio pagrindo apeliacinės instancijos teismui priimti ir vertinti naujų atsakovo teikiamų argumentų bei prašymų, susijusių su priešieškinio priėmimo klausimu.

112. CPK 143 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas priima priešieškinį, jeigu: priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą (1 punktas); patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio (2 punktas); tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus (3 punktas). Pagal CPK 143 straipsnio 4 dalį teismas atsisako priimti priešieškinį, jeigu nėra CPK 143 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų.

113. Atsakovas byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, taip pat pateikė eilę procesinio pobūdžio prašymų (dėl liudytojo apklausos, civilinės bylos sustabdymo, kt.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose numatytų pagrindų, todėl 2020 m. vasario 6 d. nutartimi atsisakė jį priimti.

114. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek byloje ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, tiek atsakovo priešieškinio reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, jų faktinius pagrindus, nustatinėtinas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės ieškinio reikalavimas ir atsakovo priešieškinio reikalavimai nėra priešiniai, priešieškinio reikalavimai neturi tiesioginio ryšio su ieškinio reikalavimais, tiek ieškovės, tiek atsakovo reikalavimai gali būti išnagrinėti atskirai, jų išnagrinėjimo rezultatas vienas kitam neturi įtakos. Todėl nenustatęs pagrindų, kuriems esant būtų buvę tikslinga byloje priimti priešieškinį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį atsisakė priimti, išaiškindamas, kad atsakovas turi teisę su ieškiniu kreiptis bendra tvarka.

115. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti dėl priešieškinio trūkumų ir nustatyti terminą jiems pašalinti, o ne atsisakyti jį priimti.

116. Pažymėtina tai, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnis), pasirinkdami bet kurį CK 1.38 straipsnyje nurodomą civilinių teisių gynimo būdą. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje (priešieškinyje) nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio, priešieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).

117. Nagrinėjamu atveju atsakovas, reikšdamas priešieškinį ieškovei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pats pasirinko savo galimai pažeistų teisių gynybos būdą – suformulavo būtent tokį priešieškinio dalyką (reikalavimą atlyginti žalą) ir nurodė faktinį pagrindą (civilinės atsakomybės sąlygas), pasak jo, pagrindžiantį reiškiamus reikalavimus. Šiuo atveju atsakovas nepagrįstai tapatina CPK 143 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose numatytų sąlygų, būtinų priešieškiniui jau pradėtoje byloje priimti, buvimą su priešieškinio, kaip procesinio dokumento, atitikimu bendriesiems ir specialiesiems procesinio dokumento formos ir turinio reikalavimams (CPK 111, 135 straipsniai). Pirmosios instancijos teismui sprendus, kad atsakovo priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalies 1-3 punkto sąlygų, teismas neturėjo pagrindo papildomai dar vertinti priešieškinio formos bei turinio reikalavimų ir nustatyti atsakovui terminą galimiems šio procesinio dokumento trūkumams pašalinti.

118. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs byloje priimti atsakovo pateiktą priešieškinį, nepadarė proceso teisės normų pažeidimo, neužkirto atsakovo teisės į teisminę gynybą. Atsakovas, manydamas, kad jo teisės galimai pažeistos, netgi atsisakius priimti priešieškinį, turėjo galimybę savo reikalavimus ieškovei ieškinio forma pareikšti naujoje byloje, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad to jis nepadarė (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

119. Pažymėtina tai, kad priešieškinis byloje gali būti pareiškiamas tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu (CPK 143 straipsnio 1 dalis). Galimybė priešieškinį pateikti ir juolab jį nagrinėti bylai jau esant apeliacinės instancijos teisme, įstatyme nenumatyta, todėl atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktą priešieškinį (kaip procesinį dokumentą) atsisakytina priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

120. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti jo priešieškinį, negrąžino už jį sumokėto žyminio mokesčio, todėl prašo jį grąžinti apeliacinės instancijos teismo.

121. Visų pirma pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismo negrąžino atsakovui šioje byloje už priešieškinį sumokėto žyminio mokesčio, nelaikytina proceso teisės normų pažeidimu, ši aplinkybė nepatenka į apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, kad atsakovas, siekdamas susigrąžinti už priešieškinį sumokėtą žyminį mokestį, prašymą dėl jo grąžinimo CPK 87 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka turi teisę pateikti procesinį sprendimą atsisakyti priimti priešieškinį priėmusiam pirmosios instancijos teismui.

122. Kadangi CPK 100 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dėl teismo nutarčių, susijusių su žyminiu mokesčiu, asmenys, dėl kurių šios teismo nutartys yra priimtos, gali paduoti atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas šio atsakovo prašymo apeliacine tvarka pirmą kartą nesprendžia, tokiu būdu nepaneigdamas atsakovo teisės į apeliaciją, jeigu atsakovas dėl tam tikrų priežasčių nesutiktų su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria išspręstas žyminio mokesčio grąžinimo klausimas.

Dėl įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme

123. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, išimtinai rėmėsi tik ieškovės ir trečiojo asmens į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, paaiškinimais, nekreipė dėmesio į atsakovo paaiškinimus, pateiktus įrodymus, liudytojo B. C. parodymus, kurie, pasak atsakovo, buvo itin reikšmingi šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais atsakovo teiginiais nesutinka.

124. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, nutarties 30 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, nutarties 44 punktas).

125. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; kt.). Šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013).

126. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino abiejų šalių, trečiojo asmens į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat išklausė šalis ir trečiąjį asmenį, jų atstovus teismo posėdžių metu, visas bylai reikšmingas aplinkybes susiejo su byloje esančiais įrodymais. Teismo išvados padarytos įvertinus tiek teisinį reglamentavimą, tiek byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, remiantis įrodymų pakankamumo taisykle. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pranašumą būtų suteikęs tik vienam kuriam įrodymui, nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų ir/ar dėl jų nepasisakydamas ir/ar vertindamas tik vienos iš šalių įrodymus.

127. Pažymėtina tai, kad liudytojų parodymai – tik viena iš įrodinėjimo priemonių civiliniame procese. Nagrinėjamu atveju vien atsakovo siekis suabsoliutinti jo iniciatyva kviesto liudytojo B. C. pirmosios instancijos teismui duotų parodymų reikšmę nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, laikęs, jog šio liudytojo duoti parodymai tam tikrais aspektais yra gana deklaratyvaus pobūdžio, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, taip pat pažymi, kad ne visi minėto liudytojo duoti parodymai gali būti pripažinti betarpiškai susiję su nagrinėjamu ginču (pagal pareikštą ieškinio reikalavimą) ar neabejotinai patvirtinantys ginčo aplinkybes, esant kitiems šias aplinkybes byloje patvirtinantiems nenuginčytiems rašytiniams įrodymams.

128. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau iš esmės nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas, netinkamai jas aiškinęs ir/ar taikęs. Atsakovas iš esmės tik siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.

129. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje būtų padaręs proceso teisės normų pažeidimą (-us), kuriam (-iems) esant ši civilinė byla galėjo būti neteisingai išspręsta ir dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka turėtų būti panaikintas ar pakeistas.

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

130. Byloje nustatyta, kad atsakovui Kazimierui J. J. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini); buto šildymas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Minėtu adresu atsakovas deklaruoja ir savo gyvenamąją vietą.

131. Tarp ieškovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“, trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybės ir bendrovės „Dalkia“ 2002 m. vasario 1 d. buvo sudaryta Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartis, pagal kurią UAB „Vilniaus energija“ 15 metų terminui nuomos teise buvo perduotas valdyti visas su šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo veikla susijęs ieškovės turtas bei kuri nuomos laikotarpiu administravo klientų skolas. Nuomos sutartis pasibaigė 2017 m. kovo 29 d.

132. UAB „Vilniaus energija“ šilumos tiekimo veiklą Vilniaus mieste vykdė nuo 2002 m. kovo 29 d. iki 2017 m. kovo 29 d., o ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ – nuo 2017 m. kovo 30 d. iki šiol.

133. Tarp AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“ 2017 m. kovo 29 d. pasirašytas turto priėmimo-perdavimo aktas, pagal kurį ieškovei buvo perleisti UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai į klientų skolas. UAB „Vilniaus energija“ 2017 m. birželio 16 d. raštu Nr. 013-01-3567 „Patvirtinimas dėl nuosavybės teisių perleidimo“ patvirtino apie reikalavimo teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą ieškovei. UAB „Vilniaus energija“ 2017 m. birželio 22 d. perdavimo–priėmimo aktu perdavė ieškovei dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teises į klientų, įskaitant ir atsakovo, skolas bei papildomas teises.

134. Ieškovė, patikslinusi reikalavimus, nurodė, kad atsakovo skola už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. sudaro 1 431,82 Eur (UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos tiekimo veiklos vykdymo metu), o už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. – 14,82 Eur (AB „Vilniaus šilumos tinklai“ šilumos energijos tiekimo veiklos vykdymo metu), iš viso – 1 446,64 Eur.

135. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad ieškovės ieškinys yra pagrįstas, todėl ieškovės ieškinį atsakovui dėl skolos (įskaitant delspinigius) priteisimo tenkino visa apimtimi.

136. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su tuo, kad: 1) ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovo įsiskolinimą už laikotarpį, kuomet šilumos tiekimo veiklą vykdė UAB „Vilniaus energija“; 2) UAB „Vilniaus energija“ taikė nepagrįstai dideles šilumos ir karšto vandens kainas už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2015 m., kurios panaikintos ir turi būti perskaičiuotos pagal Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimus Nr. 03E-132 ir Nr. 03E-133, kuriais nustatytos naujos šilumos energijos kainos; 3) neteisingai apskaičiuotas įsiskolinimas, faktiškai sunaudotos šilumos energijos kiekis, nepagrįstai į šilumos kainą įtrauktas nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekis, UAB „Vilniaus energija“ patirti nuostoliai, sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, kt.; 4) nepagrįstai paskaičiuoti delspinigiai.

137. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovės bei trečiojo asmens atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl reikalavimo teisių perleidimo

138. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė neperėmė reikalavimo teisių į atsakovo įsiskolinimą už laikotarpį, kuomet šilumos tiekimo veiklą vykdė UAB „Vilniaus energija“. Pasak atsakovo, UAB „Vilniaus energija“ perleido ieškovei tik nuosavybės teises į turimą turtą, bet ne į vartotojų skolas, kurios turėjo būti apibrėžtos 2002 m. vasario 1 d. nuomos sutarties Priede Nr. 13 nurodytomis iš vartotojų gautinų sumų perdavimo sąlygomis. Atsakovo teigimu, būtina sąlyga reikalavimo perleidimui į vartotojų skolas buvo auditoriaus atliktas iš vartotojų gautinų sumų įvertinimas, o toks vardinis sąrašas su auditoriaus išvada byloje nepateiktas. Tai, pasak atsakovo, lemia, kad nesant audito patikros tarp nuomininko ir nuomotojo nėra pasirašyto susitarimo, nuomos sutartis nenumato nuomotojo (ieškovės) teisės naudotis nuomininko (trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“) duomenų baze ir/ar vykdyti perskaičiavimus UAB „Vilniaus energija“ veiklos laikotarpiu, be to, ieškovė nuo 2002 m. vasario 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. neturi/neturėjo energetikos veiklos licencijos. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo argumentais nesutinka.

139. Byloje nustatyta, kad baigus galioti nuomos sutarčiai, 2017 m. kovo 29 d. tarp ieškovės ir UAB „Vilniaus energija“ buvo pasirašytas turto priėmimo-perdavimo aktas, pagal kurį ieškovei, be kita ko, buvo perleisti UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai į ankstesnio laikotarpio klientų skolas. UAB „Vilniaus energija“ 2017 m. birželio 16 d. raštu „Patvirtinimas dėl nuosavybės teisių perleidimo“ patvirtino apie reikalavimo teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą ieškovei. UAB „Vilniaus energija“ apie reikalavimo teisių perleidimą ieškovei pranešė atsakovui pateikdama pranešimą kartu su mokėjimo dokumentu už 2017 m. birželį ir UAB „Vilniaus energija“ 2017 m. birželio 16 d. raštiško patvirtinimo Nr. 013-01-3567 išrašu. Taip pat apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą yra viešai skelbiama ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ interneto svetainėje.

140. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad įvyko reikalavimo teisių perleidimas į atsakovo įsiskolinimą, turėtą UAB „Vilniaus energija“ (už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d.), ir šis reikalavimo teisių perleidimas atitinka CK 6.101 bei 6.102 straipsnių nuostatas. Be to, apie reikalavimo perleidimą atsakovui buvo tinkamai pranešta (CK 6.109 straipsnio 1 ir 2 dalys).

141. Šiuo atveju atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad ieškovei buvo perleistas tik UAB „Vilniaus energija“ turtas, o ne reikalavimo teisės į vartotojų skolas. Pastebėtina tai, kad Priede Nr. 13 šalys aiškiai įvardijo, kad pasibaigus sutarties terminui arba ją nutraukus, UAB „Vilniaus energija“ įsipareigoja AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ar jos nurodytam subjektui perduoti, o AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nupirkti/perimti ne tik trumpalaikį turtą, kurį sudaro atsargos, tačiau ir reikalavimo teisę į iš vartotojų gautinas sumas, kurių vertė nustatoma pagal minėtame priede nurodytą tvarką.

142. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju Priede Nr. 13 numatytas auditoriaus atliktas iš vartotojų gautinų sumų įvertinimas (Priedo Nr. 13 1, 2 punktai) svarbus tik šalių tarpusavio sutartinių įsipareigojimų vykdymui – nustatant AB „Vilniaus šilumos“ mokėtiną kainą UAB „Vilniaus energija“ už pastarosios perleidžiamą reikalavimą į vartotojų skolas, o ne siejamas su pačių vartotojų skolų ar reikalavimo perleidimo galiojimu. Tą patvirtina ir minėto priedo 3 punktas, kuriame numatyta, kad auditoriui pateikus gautinų sumų (vartotojų skolų) vertės įvertinimą, AB „Vilniaus šilumos tinklai“ įsipareigoja ne vėliau kaip per 30 darbo dienų pervesti sumą, lygią šių gautinų sumų (vartotojų skolų) dydžiui į UAB „Vilniaus energija“ nurodytą sąskaitą.

143. Byloje ginčo nekilo dėl to, kad ieškovė su UAB „Vilniaus energija“ įvykdė sutarties sąlygas, jog ieškovė su UAB „Vilniaus energija“ atsiskaitė, nuomos sutarties šalys pačios šias aplinkybes patvirtino, todėl atsakovo, kuris nėra nuomos sutarties šalis, argumentai, kuriais ginčijamas reikalavimo perleidimas, susitarimo galiojimas, jo įvykdymo sąlygos atmestini kaip nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, šalių susitarimas dėl vartotojų skolų audito aktualus tik kainos, mokėtinos už perleidžiamą reikalavimą, nustatymui, tačiau neturi jokios įtakos nei vartotojų skolų buvimo faktui patvirtinti nei pačių skolų dydžiui.

144. ŠŪĮ 2 straipsnio 41 punkte (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) įtvirtinta, jog šilumos tiekėjas yra asmuo, turintis šilumos tiekimo licenciją ir tiekiantis šilumą vartotojams pagal pirkimo-pardavimo sutartis. Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, jog šilumos tiekėjas privalo turėti šilumos tiekimo licenciją. ŠŪĮ 30 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad licencijos šilumos tiekimo veiklai išduodamos neterminuotam laikui tik vienam asmeniui tam tikroje nustatytoje teritorijoje.

145. Sutiktina, kad AB „Vilniaus šilumos tinklai“ UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos tiekimo vykdymo Vilniaus mieste laikotarpiu neturėjo teisės tiekti šilumos energiją, t.y. neturėjo licencijos (ją turėjo UAB „Vilniaus energija“), tačiau nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovė nuomos sutartimi, jos priedu perėmė reikalavimo teisę į vartotojų, įskaitant ir atsakovo, skolas, o ne UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos tiekimo veiklą, atsakovo šiuo aspektu pareikšti argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Licencijos turėjimas yra būtina sąlyga šilumos energijos tiekimo veiklai vykdyti, o ne reikalavimo teisei į įsiskolinimą, atsiradusį dėl neatsiskaitymo už UAB „Vilniaus energija“ vartotojams teiktas paslaugas, perimti.

146. Šiuo atveju nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2017 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. O3-78 buvo panaikinta UAB „Vilniaus energija“ šilumos tiekimo licencija, o 2017 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. O3-102 energetikos veiklos licencija Nr. L4-ŠT-60 išduota ieškovei, kuri suteikė teisę jai verstis energetikos veikla Vilniaus mieste; licencija nuo jos išdavimo dienos yra iki šiol galiojanti (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į ieškovei išduotą energetikos veiklos licenciją, nuo 2017 m. kovo 30 d. ieškovė yra vienintelė šilumos energijos ir karšto vandens Vilniaus miesto vartotojams tiekėja, todėl nuo minėtos datos ji ne tik vykdo šilumos tiekimo veiklą, tačiau ir pati administruoja už suteiktas paslaugas susidariusius įsiskolinimus.

147. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė šioje byloje atsakovui reikalavimus reikšti turi teisę tiek kaip UAB „Vilniaus energija“ reikalavimo teisių perėmėja (už skolos laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d.), tiek kaip šilumos energijos paslaugos licencijuota tiekėja (už skolos laikotarpį nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.).

Dėl šilumos energijos ir karšto vandens kainų

148. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. jam taikytomis šilumos energijos ir karšto vandens kainomis (kainų dedamosiomis), kurios Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikintos (galiojusios nuo 2010 m. iki 2015 m.), todėl, pasak atsakovo, jos turi būti perskaičiuotos pagal Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimais Nr. 03E-13.2 ir Nr. 03E-133 nustatytas naujas šilumos energijos kainas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo argumentais nesutinka dėl žemiau nurodomų motyvų.

149. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu: i) panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ bei 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“; ii) įpareigojo Komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

150. Nustatyta, kad Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ nustatė šilumos bazinių kainų dedamąsias nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.; Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ buvo nustatytos karšto vandens kainų dedamosios nuo 2011 m. sausio 1 d.

151. Pažymėtina tai, kad šioje byloje iš atsakovo ieškovė prašo priteisti įsiskolinimą už šilumos energiją ir karštą vandenį už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.

152. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. O3-99 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainų dedamosios buvo nustatytos naujai nuo 2012 m. gegužės 1 d. Tuo tarpu nauja šilumos kaina buvo patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės 2012 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 1-593 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ tiekiamos šilumos kainos dedamųjų nustatymo“, vėliau Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 03-134 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, Komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 03-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, kt.

153. Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada kad panaikintu Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-317 nustatytos karšto vandens kainų dedamosios galiojo tik nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d., taigi nepatenka į šios bylos ginčo laikotarpį, kuris prasideda tik nuo 2013 m. gegužės 1 d.; karšto vandens kainų dedamosios buvo nustatytos vėlesniais nutarimais, pradedant ginčo laikotarpiui aktualiu Komisijos 2012 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. O3-99, kuris nėra panaikintas (tokių duomenų byloje nėra). Tuo tarpu Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 nustatytos šilumos bazinių kainų dedamosios pakeistos jau minėtais Vilniaus miesto savivaldybės 2012 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 1-593 ir vėliau Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 03-134, t.y. aktais, kurie galiojo ginčo skolos susidarymo laikotarpio pradžioje (2013 m. gegužės 1 d.), ir kurie taip pat nėra panaikinti.

154. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimais Nr. O3E-132 ir Nr. 03E-133 patvirtintos naujai apskaičiuotos šilumos ir karšto vandens bazinės kainos dedamosios šiai civilinei bylai iš esmės yra neaktualios, kadangi tiek karšto vandens, tiek šilumos kainų dedamosios ginčo laikotarpiu buvo patvirtintos kitais nutarimais/sprendimais, kurie nėra nuginčyti ir yra galiojantys. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsakovo nurodomais argumentais perskaičiuoti šilumos ir karšto vandens kainų už ginčo laikotarpį.

155. Be to, Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimų Nr. O3E-132 ir Nr. 03E-133 nagrinėjamu atveju taikyti nėra pagrindo ir dėl to, jog teisėje galioja bendrasis principas, jog teisės aktai/ priimti sprendimai negalioja atgal (lex retro non agit). Šiuo atveju atsakovas byloje būtent ir prašė pritaikyti Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimus Nr. O3E-132 ir Nr. 03E-133, santykiams, susiklosčiusiems iki šių aktų priėmimo.

156. Pažymėtina tai, kad taisyklė lex retro non agit – svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 nutarimas). Atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas galimas tik tada, jeigu tokia atgalinio veikimo galimybė yra numatyta pačiame teisės akte ir toks taikymas neprieštarautų galiojantiems įstatymams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pripažinta teisės normų galiojimo iki priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti galimybė, tačiau tokiai galimybei materializuotis būtinas aiškus ir nedviprasmiškas įstatymo leidėjo pozicijos pareiškimas įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016; 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

157. Šiuo atveju ginčui aktualiose imperatyviose įstatymo nuostatose numatyta taisyklė, t.y. kad teisės aktai galioja tik į ateitį, o ne atgal. ŠŪĮ 32 straipsnio 20 dalyje įtvirtinta, kad šilumos ar karšto vandens kainų dedamųjų galiojimo laikotarpiu patirtos, bet nepadengtos sąnaudos arba gautos papildomos pajamos, susidariusios dėl kuro, pirktos šilumos, geriamojo vandens faktinių kainų ir nustatant šilumos ar karšto vandens kainas įskaičiuotų kainų skirtumo, įvertinamos skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos ar karšto vandens kainų dedamąsias.

158. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad aptarti įsiteisėję administracinių teismų sprendimai atsakovo prievoliniams (skoliniams) įsipareigojimams ginčo laikotarpiu teisiškai neaktualūs. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisija 2016 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. O3-318 patvirtino naują bazinę šilumos kainą UAB „Vilniaus energija“, kuri buvo pradėta taikyti nuo 2016 m. gruodžio mėn. 1 d., todėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimų panaikinimas apskritai net teoriškai neturėtų įtakos atsakovo skolai už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.

159. Pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nesutikimo su šilumos ir karšto vandens kainomis argumentus pirmosios instancijos teisme iš esmės siejo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu, kuriuo panaikinti Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimai Nr. 03-316 ir Nr. 03-317 dėl šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamųjų, ir, atsižvelgdamas į tai, prašė perskaičiuoti šias kainas pagal Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimus Nr. 03E-132 ir Nr. 03E-133, kuriomis patvirtintos naujai apskaičiuotos šilumos ir karšto vandens bazinės kainos dedamosios. Visgi atsakovas apeliaciniame skunde jau nurodo ir begalę kitų argumentų (nutarties 62.8–62.11 punktai), kuriais taip pat nesutinka ne tik su panaikintomis, bet ir su naujai Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nustatytomis šilumos energijos kainomis, cituoja tam tikrų dokumentų ištraukas, teikia savo pasvarstymus dėl įvairių sąnaudų skaičiavimo, dėsto argumentus dėl jų nepagrįsto padidinimo, tokiu būdu dirbtinai padidinant ir bazinę šilumos kainą ateinančiam laikotarpiui ir kt. Pažymėtina tai, kad šių argumentų, susijusių su pastoviųjų sąnaudų skaičiavimu, vertinimu, atsakovas pirmosios instancijos teisme nekėlė ir pirmosios instancijos teismas dėl jų ginčijamame sprendime nepasisakė.

160. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog: 1) CPK įtvirtina ribotos apeliacijos modelį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-611/ 2017, nutarties 23 punktas); 2) ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-469/2020, nutarties 51 punktas); 3) ribotai apeliacijai būdinga tai, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) ir apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai yra absoliutūs ribotos apeliacijos draudimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, nutarties 43 punktas).

161. Taigi, nustatytos faktinės aplinkybės bei aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos pasisakyti ir dėl šios priežasties nepasisakys dėl atsakovo apeliaciniame skunde dėstomų naujų argumentų (aplinkybių), susijusių su pastoviųjų sąnaudų skaičiavimu, šių sąnaudų įtaka šilumos energijos kainų paskaičiavimui, kurie nebuvo kelti ir analizuoti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

162. Tas pats pasakytina ir apie atsakovo naujus argumentus dėl atsakovo analizuojamų UAB „Vilniaus energija“ veiksmų, perkant gamtines dujas, prekes ir paslaugas padidintomis kainomis (kaip nurodo atsakovas, iš Rubicon), kt. (nutarties 62.15 punktas), kurių apeliacinės instancijos teismas dėl aukščiau nurodytų priežasčių šioje nutartyje taip pat nevertina.

163. Tuo tarpu atsakovo argumentai, susiję su 2016 m. rugsėjo 14 d. UAB „Vilniaus energija“ planinio patikrinimo aktu Nr. S3-1, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nurodytas aktas neturi jokios tiesioginės reikšmės šiam ginčui dėl skolos priteisimo išnagrinėti. Pažymėtina tai, kad patikrinimo aktas yra skirtas tik įvertinti UAB „Vilniaus energija“ veiklą, tačiau tiesiogiai šiuo aktu nebuvo/nėra nustatomos jokios šilumos energijos kainos vartotojams, tarp jų ir atsakovui. Atsakovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3069-629/2021 taip pat nėra aktuali šiai nagrinėjamai civilinei bylai, kadangi minėtoje byloje teismas sprendė tik dėl VERT veiksmų pagrįstumo atsisakant patenkinti atsakovo prašymą pateikti minėtą UAB „Vilniaus energija“ planinio patikrinimo aktą Nr. S3-1.

164. Pastebėtina tai, kad dauguma atsakovo argumentų iš esmės yra nukreipti į UAB „Vilniaus energija“ veiksmų teisėtumo kvestionavimą, t.y. dėl nepagrįstai padidintų sąnaudų ir tokiu būdu Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimais nepagrįstai patvirtintų per didelių šilumos ir karšto vandens kainų dedamųjų. Apeliacinės instancijos teismas jau anksčiau šioje nutartyje nurodė, kad šie panaikinti nutarimai nėra aktualūs sprendžiant šį ginčą, tačiau taip pat papildomai pažymi, kad apskritai UAB „Vilniaus energija“ veiksmų įtakos šilumos ir karšto vandens kainų dedamųjų nustatymui vertinimas nėra bendrosios kompetencijos teismo prerogatyva. Kompetentingoms institucijoms įstatymų nustatyta tvarka nustačius, kad UAB „Vilniaus energija“ atliko galimai nepagrįstus (neteisėtus) veiksmus, dėl ko kilo pagrindas perskaičiuoti taikytas kainas ir nustatyti naujas, VERT atlikti kainų pakeitimai būtų aktualūs tik ateityje. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, net ir nustačius, kad yra susidariusi Vilniaus miesto šilumos vartotojų permoka, ji nebūtų grąžinama tiesiogiai vartotojams, taigi ir atsakovui, o būtų panaudojama skaičiuojant būsimojo laikotarpio, t.y. į ateitį, šilumos ar karšto vandens kainų dedamąsias.

165. Taigi šiuo atveju atsakovo anksčiau nurodyti argumentai šiame ginče dėl atsakovo įsiskolinimo už šilumos energiją ir karštą vandenį, atsakovui laiku neatsiskaičius už jam suteiktas paslaugas pagal jam pateiktas sąskaitas, pagrįstas sąskaitų išrašymo metu galiojusiomis šilumos energijos ir karšto vandens kainomis, neturi jokios teisinės reikšmės.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su skolos už šilumos energiją ir karštą vandenį dydžiu, jos priteisimu

166. Sprendžiant dėl asmens pareigos atlyginti už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį būtina nustatyti, ar jį su šilumos tiekėju siejo/sieja sutartiniai santykiai. Įstatyme nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta pagal standartines sutarčių sąlygas, tvirtinamas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos (ŠŪĮ 19 straipsnis), t.y. raštu. Kai rašytinė sutartis nėra sudaryta, turi būti patikrinama, ar ji nėra sudaryta žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis).

167. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad šilumos energiją daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovui nuosavybės teise priklauso butas Nr. 42, tiekia ieškovė (o iki 2017 m. kovo 29 d. – UAB „Vilniaus energija“) nekilo. Byloje nekilo ginčas ir dėl to, kad atsakovo buto šilumos/karšto vandens tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie gyvenamojo namo šilumos energijos tiekimo tinklų. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas nebuvo/nėra sudaręs individualios rašytinės šilumos pirkimo pardavimo sutarties su UAB „Vilniaus energija“ ar ieškove, buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiams esant prijungtiems prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, konstatuotina, kad šilumos tiekėjas žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su atsakovu neterminuotą energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi, esant tarp šalių susiklosčiusiems sutartiniams santykiams dėl šilumos energijos tiekimo, yra pagrindas spręsti dėl atsakovo apmokėjimo už suteiktas paslaugas.

168. Šilumos ir karšto vandens kainos nustatomos ŠŪĮ 32 straipsnio tvarka. Mokėjimai už šilumos energiją/karštą vandenį yra skaičiuojami pagal ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalį, kuriame nustatyta, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, įvertinus kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

169. Teisės aktai įpareigoja naudotoją mokėti už jam teikiamas paslaugas. Pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo-pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą (CK 6.383 straipsnio 1 dalis). Abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.388 straipsnio 1 dalis). Tokia pati pareiga įtvirtinta ir ŠŪĮ – atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą arba, savivaldybės institucijoms nustačius, mokesčio už šilumą pranešimas, kuris išrašomas buitiniams šilumos vartotojams (toliau kartu – sąskaita (mokėjimo pranešimas). Buitiniam šilumos vartotojui išrašytoje sąskaitoje (mokėjimo pranešime) turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti (12 straipsnio 3 dalis). Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, vartotojas privalo laiku atsiskaityti už šilumą bei jam tenkančia dalimi už pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą (133.2 punktas). Iš šių nuostatų matyti, kad energijos gavėjas privalo atsiskaityti už jam teikiamas paslaugas, nepriklausomai nuo jo noro ar nenoro tą daryti.

170. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad jam buvo teikta nekokybiška paslauga, t.y. šildymo sezono metu jo bute temperatūra tesiekia tik 13-15°C.

171. Pažymėtina tai, kad šiuos atsakovo argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus, nurodydamas, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog šilumos energija nebuvo patiekta į jo butą ar kad ji neatitiko teisės aktų nustatytų sąlygų. Nors atsakovas apeliaciniame skunde dėsto tapačius argumentus dėl šių aplinkybių, tačiau jokių jas pagrindžiančių įrodymų apeliacinės instancijos teismui taip pat nepateikia (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais ir nurodytų aplinkybių neįrodė, sprendžia, kad minėti atsakovo argumentai neturi įtakos apskaičiuotos kainos už suteiktas paslaugas dydžiui (jo mažinimui) ir dėl to plačiau šioje nutartyje nepasisako.

172. Atsakovas taip pat teigia, kad 2012 ir 2013 metais dar nebuvo sutvarkyti karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens apskaitos prietaisai butuose, esančiuose name (duomenys neskelbtini), ką pripažino ir trečiasis asmuo nurodęs, jog jis nebuvo pilnai įvykdęs savo pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), savininkų butuose, nes metrologiškai nepatikrintų karšto vandens skaitiklių butuose nebuvo ne tik iki 2014 metų, bet ir iki 2017 m. kovo mėn. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovo argumentus atmeta kaip nepagrįstus dėl žemiau nurodomų motyvų.

173. ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Ši nuostata yra taikoma tik tada, kai nėra sutvarkyta karšto vandens apskaita bei, kai yra nustatytas nepaskirstyto karšto vandens kiekis.

174. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas klaidingai interpretuoja trečiojo asmens nurodytus teiginius dėl karšto vandens apskaitos įrengimo daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butuose nebuvimo iki 2017 metų. Paminėtina tai, kad trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ 2017 metus nurodė tik tuo aspektu, kad iki šių metų (kovo mėn.) turėjo būti įrengta karšto vandens apskaita pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtinto atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo/aptarnavimo veiklos planą, tačiau ne tai, kad būtent tuomet tas buvo faktiškai padaryta daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), butuose. Šiuo atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, dauguma karšto vandens apskaitos prietaisų minėto namo butuose buvo įrengta 2012 m. lapkričio mėn. (atsakovo – 2012 m. lapkričio 20 d.), o skaitiklių įrengimas namo vartotojų butuose užbaigtas 2014 m. sausio 1 d.

175. Be kita ko, atsakovo nurodyti argumentai šiuo atveju neturi įtakos atsakovui paskaičiuotam įsiskolinimui už šilumos energiją ir karštą vandenį iki 2014 m. sausio 1 d., kadangi pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), suvartotos šilumos energijos kiekis namo šilumos vartotojams buvo paskirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles (nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. – pagal Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-183 patvirtinto Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles). Šilumos paskirstymas pagal šį metodą reiškia, kad netgi tuo atveju, jeigu ir buvo nepaskirstyto karšto vandens šilumos ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. (kuomet name buvo baigta įrengti karšto vandens apskaita), atsakovui vis tiek buvo priskiriamas tik normatyvinis šilumos kiekis cirkuliacijai, nepriskiriant ir nepateikiant apmokėti Komisijos nustatytus normatyvus viršijančio šilumos kiekio cirkuliacijai. Taigi, kaip teisingai pastebėjo trečiasis asmuo, Komisija, tvirtindama šilumos paskirstymo metodus (šiuo atveju aktualų metodą Nr. 4, patvirtintą VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19), jau buvo išsprendusi nepaskirstyto karšto vandens priskyrimo / nepriskyrimo vartotojams klausimą.

176. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu apskritai buvo susidaręs nepaskirstyto karšto vandens kiekis daugiabučiame name, kuriame butą nuosavybės teise valdo atsakovas, ir jis UAB „Vilniaus energija“ ir/ar ieškovės buvo įtrauktas į mokėtiną kainą (CPK 178 straipsnis).

177. Papildomai pažymėtina ir tai, kad byloje esanti 2013 m. gegužės mėn. – 2017 m. kovo mėn. pažyma apie priskaitytą šilumos kiekį karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai) adresu (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. atsakovui buvo priskiriamas tik normatyvinis (160 kwh/butui) arba mažesnis už normatyvinį šilumos kiekis cirkuliacijai, t.y. UAB „Vilniaus energija“ nepriskyrė jokio nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekio atsakovui, jei toks ir buvo.

178. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl name (duomenys neskelbtini), suvartotos šilumos energijos kiekio namo šilumos vartotojams (tik pamini, kad tiekiama šiluma paskirstoma Komisijos nutarimu pagal metodo Nr. 4 taisykles), kai tuo tarpu UAB „Vilniaus energija“, atlikusi name (duomenys neskelbtini), esančio šilumos punkto renovaciją ir magistralinių šiluminių trasų perklojimą namo techniniu koridoriumi, pažeidė namo šiluminės dalies projektinius sprendimus ir šiluminius nuostolius kvartalo trasoje apskaitė ir įrašė į namo (duomenys neskelbtini), šilumos buitinių vartotojų (butų savininkų) sąskaitas net nuo 2004 metų, kas tęsiasi iki šiol.

179. Atsakovas taip pat nurodo ir tai, kad UAB „Vilniaus energija“ į šilumos ir karšto vandens kainas viso ginčo laikotarpiu (t.y. ne tik iki 2011 m. lapkričio 1 d.) nepagrįstai įtraukė ir sąnaudas, susijusias su pastatų vidaus šildymu (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemas, ką, pasak atsakovo, patvirtino ir liudytojas B. C. teismo posėdžio metu. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojo B. C. 2011 m. liepos 18 d. išaiškinimo dėl daugiabučių namų šilumos punktų nuosavybės ir priežiūros bei pažymoje nurodytų šilumos punktų priežiūros sąnaudų skaičiavimo, name (duomenys neskelbtini), šilumos paskirstymo paskaičiavimo.

180. Pažymėtina tai, kad ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalis (redakcija po 2011 m. lapkričio 1 d.) numato, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.

181. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aukščiau nurodytus atsakovo argumentus dėl galimų UAB „Vilniaus energija“ nuostolių, patirtų renovuojant šilumos punktą ar perklojant magistralines šilumines trasas, bei sąnaudų, susijusių su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, įtraukimu į sąskaitas, pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių jo šias nurodomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina tai, kad šios aplinkybės nėra akivaizdžios ar visuotinai žinomos, byloje esantys įrodymai to nepatvirtina, todėl atsakovui, teigiančiam, kad UAB „Vilniaus energija“ galimai turėti nuostoliai (ko taip pat neįrodinėjo atsakovas), bei su šilumos punktų priežiūra susijusios sąnaudos buvo nepagrįstai įtraukti į jam pateiktas sąskaitas, teko pareiga tą įrodyti, tačiau to jis nepadarė.

182. Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. ir/ar ieškovė laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. būtų nesilaikiusios imperatyvių įstatymo reikalavimų ir į sąskaitas įtraukusios šilumos punktų priežiūros sąnaudas (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti apie galimai netinkamai atsakovui paskaičiuotas sumas už šilumos energiją ir karštą vandenį neva į mokėtinas sumas įtraukus sąnaudas, kurių pagal įstatymo reikalavimus nėra galima įtraukti (CPK 178 straipsnis).

183. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

184. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovo įsiskolinimą pagrindė suteiktų paslaugų apimtis, kainą, atsakovo įsiskolinimo dydį, taigi nagrinėjamu atveju ieškovė savo įrodinėjimo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, įgyvendino. Tuo tarpu atsakovas, nesutikdamas su ieškovės mokesčių paskaičiavimo teisingumu, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės patirtos išlaidos būtų neteisingai ir nepagrįstai apskaičiuotos, paslaugos nesuteiktos ar suteiktos nekokybiškai (CPK 178 straipsnis).

185. Atsižvelgus į byloje esančius rašytinius įrodymus (mokesčių paskaičiavimo pažymas, jose įvardintas pozicijas pagal kurias mokesčiai paskaičiuoti, nurodytas sumas, kt.), ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojo B. C. duoti parodymai, paskaičiavimai, kuriais kaip pagrindine įrodinėjimo priemone iš esmės ir remiasi atsakovas, nėra pakankami daryti bent tikėtinai pagrįstą išvadą apie atsakovo nurodytų faktų – nepagrįstai apskaičiuotų kainų, buvimą, t.y. kad ieškovės nurodytas (įskaitant ir laikotarpį, kuriuo paslaugas teikė UAB „Vilniaus energija) faktiškai sunaudotas šilumos energijos ar karšto vandens kiekis, kaina būtų mažesni negu juos patvirtinantys byloje esantys rašytiniai įrodymai (CPK 185 straipsnis).

186. Atsakovas taip pat pažymi, kad iš jo prašomas priteisti įsiskolinimas paskaičiuotas netinkamai, neteisingai įvertinant sumokėtas įmokas už 2017 m. gegužės, rugsėjo mėn. Atsakovas dėsto teiginius apie tai, kad 2017 m. gegužės mėn. nurodyta, kad nesumokėta suma sudaro 15 Eur, tačiau neįvertintas faktas, kad už šį mėnesį visgi buvo sumokėta 8,12 Eur ar kad 2017 m. rugsėjo mėn. sumokėta 28,28 Eur, nors turėjo būti sumokėta 14,32 Eur, nes padengtas nesumokėtas 6,88 Eur skirtumas už 2017 m. gegužės mėn. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiems atsakovo teiginiams.

187. Iš ieškovės teismui su patikslintu ieškiniu pateiktos pažymos (tiek už UAB „Vilniaus energija“, tiek už ieškovės laikotarpius) matyti susidariusio įsiskolinimo kaita, atsakovo sumokėtų įmokų užskaitymas, likęs neapmokėtas įsiskolinimas. Nustatyta, kad atsakovo nesumokėtas 14,82 Eur įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., yra iš esmės susidaręs 2017 metų gegužės, birželio, liepos ir lapkričio mėnesiais. Pažymėtina tai, kad ieškovės pateikta lentelė išsamiai atskleidžia atsakovo sumokėtų sumų (8,12 Eur, 28,28 Eur) užskaitymo mechanizmą – atsakovo nurodyti atlikti mokėjimai buvo įskaityti į mokėtinas už einamąjį mėnesį sumas, o tuo atveju, jei atsakovas sumokėjo daugiau negu reikia už einamąjį mėnesį, susidariusia permoka buvo dengiamas tolimesnis atsakovo įsiskolinimas už kitą mėnesį, jeigu atsakovas tą mėnesį, kuris yra einamasis, nesumoka ar sumoka ne visą mokėtiną sumą.

188. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad atsakovui nepateikus įrodymų, kad jis būtų atsiskaitęs su ieškove už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. (1 431,82 Eur), ir laikotarpį nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. (14,82 Eur) yra pagrindas ieškovei iš atsakovo priteisti iš viso 1 446,64 Eur įsiskolinimą už šilumos energiją ir karštą vandenį, tiektą jo butui (duomenys neskelbtini).

Dėl delspinigių priteisimo

189. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad jis neginčijo delspinigių skaičiavimo teisingumo, kadangi jis teismui nurodė, kad delspinigiai paskaičiuoti nepagrįstai. Teigė, kad UAB „Vilniaus energija“ nepatenka į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims išvardintų asmenų sąrašą, t.y. ji nėra nei valstybės, nei savivaldybės įmonė, todėl neturėjo teisės skaičiuoti delspinigių už skolą už šilumos energiją ir karštą vandenį, tiektą į atsakovo butą.

190. Byloje nustatyta, kad, taikydama 0,02 procentų delspinigių normą, 52,96 Eur dydžio delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. spalio 30 d. (už 6 mėn.) atsakovui paskaičiavo ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“, o ne trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“.

191. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,2 procento delspinigius. Įstatymo dėl delspinigių 1 straipsnyje nurodyta, kam taikomas įstatymas – įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius.

192. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės valdoma įmonė – savivaldybės įmonė, veikianti pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, taip pat akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, kurių vienai ar kelioms savivaldybėms nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Nagrinėjamu atveju didžioji dalis ieškovės akcijų (99,4 proc.) priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (tai yra vieša, visiems žinoma aplinkybė, kurios įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 punktas)), todėl ieškovė yra savivaldybės kontroliuojama įmonė ir jai, atitinkamai, taikomas minėtas įstatymas dėl delspinigių (pvz. žiūrėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019, kurioje kasacinis teismas padarė analogišką išvadą dėl ieškovės UAB „Molėtų šiluma“, kurios 99,90 proc. akcijų priklausė savivaldybės tarybai).

193. Pastebėtina tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl to, kad atsakovas neginčijo delspinigių skaičiavimo teisingumo, priešingai nei interpretuoja atsakovas, yra susiję ne su subjektu, kuris skaičiuoja delspinigius pagal minėtą įstatymą, ar netgi paties įstatymo taikymo galimybe byloje, tačiau būtent su tuo, kad atsakovas neginčijo konkrečios paskaičiuotos delspinigių sumos, laikotarpio, už kurį skaičiuojami delspinigiai ir pan. Su tuo susijusių argumentų atsakovas nenurodė ir apeliaciniame skunde, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.

194. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo ieškovei priteisė 52,96 Eur dydžio delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. spalio 30 d. (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos baigties

195. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ir aiškino proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

196. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

197. Ieškovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, kuris byloje veikė ieškovės pusėje, nepateikė įrodymų apie jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atlyginimo šioje nutartyje nepasisako.

198. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo K. J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.