Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. P. ir T. P. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo

J. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2011 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. kovo 29 d. laikas.

pagal BK 129 str. 1 d. – laisvės atėmimu dešimčiai metų;pagal BK 140 str. 1 d. – trisdešimt parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2011 m. rugpjūčio 28 d. iki 2012 m. kovo 29 d. laikas.

Iš J. P. ir T. P. priteista solidariai nukentėjusiajai L. P. 46100 Lt neturtinei ir 1525 Lt turtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam P. P. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Teisingumo ministerijai, kaip Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondo administratoriui, 4420 Lt avansu išmokėtai nukentėjusiajai L. P. žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. ir T. P. nuteisti už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 28 d., apie 1 val. 30 min., būdami apsvaigę nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia suduodami kumščiais apie 11 smūgių G. P. į veidą, galvos sritį ir kitas kūno vietas, pargriaudami G. P. ant grindų ir spardydami į įvairias kūno vietas, tuo stipriai sumušdami G. P. kūną, padarydami muštinę žaizdą kaktoje, poodines kraujosruvas kaktoje, akių vokuose, nosies nugarėlėje, dešiniame žaste ir dešinėje alkūnėje, kraujosruvas lūpų gleivinėje, odos nubrozdinimus kaktoje ir dešinėje blauzdoje, dešinės pusės III-IV-to ir V-o šonkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą kaktos kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės ir momeninės srities dangalu, kraujo išsiliejimus po minkštaisiais galvos smegenų ir smegenėlių dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko nuo padarytų sužalojimų visumos nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė G. P..

Taip pat T. P. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios R. M. sveikatą, tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji padarė skundžiamu nuosprendžiu jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės, įrodymų vertinimo, nusikalstamų veikų kvalifikavimo bei paskirtų bausmių ir priteistų civilinių ieškinių dydžių nepaneigia.

Nuteistųjų Tomo ir J. P. iš esmės identiškuose apeliaciniuose skunduose yra ginčijamos teismo išvados dėl veikos, numatytos BK 129 str., juridinio vertinimo, bendrininkavimo instituto nuostatų taikymo, jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymo ir nenustatytų lengvinančių aplinkybių bei paskirtų bausmių ir priteistų civilinių ieškinių dydžių.

Šios teismo medicinos specialisto išvados yra aiškios ir kolegijai jokių abejonių nekeliančios. Jų viso proceso metu neginčijo nei kaltininkai, nei jų gynėjai (2 t. 179-182; 3 t. 63 b. l.).

Tai, kad pagal šios bylos aplinkybes nėra galimybės nustatyti kieno – ar vieno J. P., ar abiejų (T. ir J.) P., suduoti smūgiai sukėlė mirtinus sužalojimus, neturi jokios reikšmės sprendžiant nuteistųjų padarytos veikos juridinio įvertinimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino abu nuteistuosius bendravykdytojais ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Be to, žemesnės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog abu nuteistieji teisme faktiškai neprisipažino bendrais veiksmais nužudę G. P., nepaneigia jų dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti visi teismo procese patikrinti įrodymai, tarp jų ir nuteistųjų bei nukentėjusiosios R. M. parodymai, atlikta šių duomenų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines bylos aplinkybes, motyvuotai paneigti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms prieštaraujantys nuteistųjų parodymai.

Kolegijos nuomone, būtent taip nuteistųjų T. P. ir J. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, vertino apygardos teismas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas abiejų nuteistųjų parodymus, duotus nagrinėjant bylą teisme, įvertino kaip siekimą palengvinti T. P. teisinę padėtį ir pagrįstai juos atmetė.

Tomo ir J. P. smurtiniai veiksmai, atlikti privačioje gyvenamojoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), akivaizdžiai rodo, kad, jie abu tiesiogiai dalyvavo realizuodami objektyviąją nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., pusę – abu išėjo iš savo (T. P.) namų kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), kartu atėjo į kaimyninio namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio toje pačioje gatvėje, kiemą ir pateko į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą, bei abiem sudavus smūgius rankomis nukentėjusiajam, nuo kurių pastarasis nugriuvo ant grindų, abu jį spardė, t. y. jie veikė sutartinai kaip bendrininkai ir buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojai.

Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad abu nuteistieji, rankomis ir kojomis suduodami pargriautam ant žemės G. P. daugybinis smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, savo sąmonėje nedetalizavo padarinių kokybinės išraiškos (sveikatos sutrikdymo ar gyvybės atėmimo) ir nesiekė nukentėjusiojo mirties. Tačiau abu P., neabejotinai suvokdami bendrai daromos veikos pavojingumą, numatė, jog jie gali nukentėjusįjį ne tik sužaloti, bet ir atimti jam gyvybę, ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Abu kaltininkai, tyčia suduodami smūgius rankomis, o po to – ir spardydami nukentėjusįjį bei betarpiškai matydami vienas kito analogiškus smurtinius veiksmus, neabejotinai suvokė, kad bendrais veiksmais dalyvauja nukentėjusiojo sužalojimo procese. Iš bylos duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių seka, kad abu (duomenys neskelbtini) P. kartu mušdami nukentėjusįjį, suvokė veikos pavojingumą ir galimybę atsirasti įvairiems šios veikos padariniams, tačiau jų savo sąmonėje nedetalizavo, t. y. juos tenkino bet koks nukentėjusiojo sužalojimo sunkumo laipsnis (neapibrėžta tyčia). Todėl jie visi yra atsakingi už atsiradusius padarinius. Taigi, pirmosios instancijos teismas abiejų nuteistųjų bendrais veiksmais padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d., kaip nužudymą, padarytą netiesiogine tyčia.

Kartu kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi byloje surinktų ir šioje nutartyje aptartų duomenų visetu, nuosprendžio išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, tinkamai įvertinus jų tarpusavio ryšį ir loginę seką.

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai aptarė nukentėjusiosios R. M. parodymų patikimumą ir įrodomąją vertę. Nuosprendyje išdėstytas šios liudytojos parodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Be deklaratyvių nuteistųjų teiginių, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji davė neteisingus parodymus, t. y. apkalbėjo nuteistuosius.

Be to, žemesnės instancijos teismui buvo žinoma abiejų apeliantų skunduose akcentuota T.P. sveikatos būklė, o teisiamajame posėdyje buvo ištirti medicininiai dokumentai iš šio nuteistojo sveikatos istorijos (3 t. 64 b. l.).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji) ir (ar) jų gynėjai, gali teismui tik pateikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiosios R. M. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek teisme, vertino visų bylos duomenų visete ir ne taip kaip norėtų nuteistieji ir (ar) jų gynėjai, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas. Be to, apeliantai savo skunduose nenurodo, kad jų kaltė pagrįsta ne įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis, o teismas įrodymais būtų pripažinęs duomenis, kurių nebuvo galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Taigi, teigti, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, nėra jokio pagrindo.

Tokiu būdu pripažinus abu nuteistuosius kaltais dėl nukentėjusiojo tyčinio nužudymo, nebėra prasmės analizuoti apelianto J. P. skundo argumento dėl neatsargaus gyvybės atėmimo. Juo labiau, kad jo veikoje neginčytinai nustatyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d. objektyvieji ir subjektyvieji požymiai.

Abu apeliantai teigia, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusysis G. P..

BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyti du nukentėjusiojo elgesio variantai, kurie lengvina kaltininko teisinę padėtį. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai paprastai pasireiškia įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į kaltininką ar į jam artimus asmenis ir pan.

Teismų praktikoje teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, įžeidė kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo susijęs su smurtu arba kitokiais pavojingais veiksmais ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 27, psl. 315). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks nukentėjusiojo elgesys iš dalies paskatina kaltininką nusikalsti prieš jį.

Iš skundžiamame nuosprendyje aptartų ir tinkamai įvertintų nukentėjusiosios R. M. ir liudytojo V. Š. (3 t. 61 b. l.) parodymų, matyti, kad G. P. jokių įžeidžiančių žodžių nei J., nei T. P. nepasakė, pirmasis prieš juos fizinio smurto nepradėjo vartoti, kitų pavojingų veiksmų neatliko. Anksčiau aptartoje teismo medicinos specialisto išvadoje taip pat nėra konstatuota nukentėjusiajam jokių sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti kovos ir savigynos metu. Taigi, G. P. neatliko jokių pavojingų veiksmų, prieštaraujančių moralei ir elementarioms elgesio taisyklėms. Todėl nukentėjusiojo G. P. įvykio metu buvusį elgesį (liepimą neblaiviems ir triukšmaujantiems nuteistiesiems išeiti iš jo buto nakties metu) nėra jokio pagrindo pripažinti provokuojančiu ir (ar) rizikingu bei turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei tuo pačiu tai pripažinti nuteistųjų T. P. ar J. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kartu kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų duomenų visetas neleidžia nuteistųjų J. P. ir T. P. elgesį, buvusį po nusikalstamos veikos (nužudymo) padarymo, pripažinti jų atsakomybes lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 1 p. Pagal šio įstatymo nuostatas, teismas gali pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kai nustatoma, jog jis (kaltininkas) suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktika rodo, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Tokie kaltininko veiksmai paprastai būna greitosios medicininės pagalbos iškvietimas ar aplinkinių pagalbos prašymas, bandymas daryti dirbtinį kvėpavimą, stabdyti kraujavimą ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-39/2007, 2K-67/2006).

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad greitąją medicininę pagalbą iškvietė nukentėjusioji R. M. (1 t. 85-89 b. l.). Iš jos parodymų seka, jog antrą kartą sugrįžus abiem P. ir jai būnant pas V.Š., išgirdusi trenksmą, pamatė ant grindų nugriuvusį G. P., kuriam iš burnos bėgo kraujas. J. P. pasakė „<...viskas...>“, vyresnysis P. puolė prie G. P. ir pradėjo šiam spaudyti krūtinę, o J. P. bandė jį (G. P.) pražiodyti. Tačiau R. M. dar bekalbant su greitosios pagalbos darbuotojais, abu P. greitai atsistojo ir išėjo iš buto (1 t. 161-163, 164-165, 168, 183-186 b. l.; 3 t. 58-59 b. l.). Be to, su aptariama situacija visiškai nesiderina nuteistojo J. P. elgesys, dėl kurio teisme jis paaiškino, kad „<...antrą kartą atėjau atsiprašyti ir dar kartą smogiau jam (G. P.)...>“ (3 t. 55 b. l.). Liudytojas V. Š. patvirtino, kad T. P. įvykio metu įsikarščiavęs šaukė, jog „<...aš (T. P.) padarysiu tvarką...>“ (1 t. 196-197, 198 b. l.; 3 t. 61 b. l.).

Taigi, šiuo atveju, aptarti nuteistųjų veiksmai nėra pakankami, kad būtų galima juos pripažinti siekimu užkirsti kelią jų smurtiniais veiksmais sukeltoms pasekmėms (nukentėjusiojo mirčiai) atsirasti. Todėl teigti, kad metu abu kaltininkai suteikė nukentėjusiajam pagalbą, nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.) apžvalgoje“ nurodyta, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes tada, kai nėra pagrindų atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, taikant tik baudžiamojo arba auklėjamojo poveikio priemones. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Paminėto principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 str. 2 d. 5 p.) yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika Nr. 26“, psl. 197-213).

Be to, BK 54 str. 3 d. numatyta, kad šis įstatymas taikomas tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 str. nuostatoms. Ilgametėje teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad taikant BK 54 str. 3 d., turi būti nurodomos byloje nustatytos išimtinės aplinkybės, leidžiančios manyti, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu, nes bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės bylos Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008).

Tačiau priešingai nei teigia abu P., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta jokių išimtinų aplinkybių, leidžiančių taikyti šiems nuteistiesiems BK 54 str. 3 d. nuostatas. Apeliantų skunduose akcentuojamos aplinkybės (T. P. šeimyninė padėtis ir itin teigiama charakteristika, o J.P. jaunas amžius, turtinė padėtis ir iki nusikaltimo padarymo darbinė veikla), jokiu būdu nėra tokios (išimtinės) aplinkybės, nes aptariamas amžius, teigiama charakteristika, turtinė, darbinė ir (ar) šeimyninė padėtis yra būdingos daugumai Lietuvoje gyvenančių žmonių. Taigi, šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog T. ir J. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės prieštarauja teisingumo principui.

Pagal BK 61 str. 2 d. reikalavimus, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pas skiriamos bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas, skirdamas abiem nuteistiesiems ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų skaičių (T. P. padarė dvi, o J. P. – vieną nusikalstamą veiką) ir pavojingumo laipsnį (jie padarė veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai), kaltininkų asmenybes (anksčiau neteisti, administracine tvarka T. P. nebaustas, J. P. – baustas, charakterizuojami teigiamai, iki nusikaltimo padarymo abu dirbo), jų atsakomybę dvi sunkinančias aplinkybės (veikas padarę bendrininkų grupe ir apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nuteistajam J. P. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta bausmė, kurios dydis yra lygus sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui. Nuteistajam T. P. už nesunkaus nusikaltimo padarymą skirta švelnesnės rūšies bausmė - areštas, kurios dydis žymiai mažesnis už BK 49 str. 3 d. numatytą tokios bausmės rūšies vidurkį, o už labai sunkaus nusikaltimo padarymą skirta laisvės atėmimo bausmė, taip pat mažesnė nei sankcijoje numatytas jos vidurkis. Priešingai nei teigia apeliantai, skiriant jiems bausmes, jų individualizavimo ir teisingumo principai nepažeisti. Nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės jokiu būdu nėra per griežtos ir neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui bei suformuotai teismų praktikai daugumoje analogiškų baudžiamųjų bylų (kasacinės nutartys Nr. 2K-588/2011, 2K-258/2011, 2K-173/2011, 2K-161/2011, 2K-329/2010).

Nuteistasis T. P. ginčija civilinius ieškinius, priteistus turtinei ir neturtinei žalai bei nukentėjusiajai L. P. avansu išmokėtai kompensacijai atlyginti, o nuteistasis J. P. – tik neturtinei žalai atlyginti.

Šie apeliantų teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Nagrinėjamoje byloje dėl labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų ir negrįžtamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems L. P. ir P. P. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų T. P. ir J. P. bendrais veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui (L. P. sūnui ir P. P. tėvui). Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad dėl netikėtos ir smurtinės G. P., su kuriuo nukentėjusiuosiuos siejo glaudūs, artimi, dvasiniai ir emociniai ryšiai, mirties jie patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą (1 t. 146, 148, 187, 189 b. l.; 3 t. 57 b. l.), kurie turi būti atlyginti.

Priešingai nei mano abu apeliantai, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes ir, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydį bei pagrįstai iš nuteistųjų solidariai priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytą piniginę satisfakciją (abiem nukentėjusiesiems po 50000 Lt). Baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos dydžio nustatymą, nuostatos nepažeistos. Kartu kolegija mano, kad, atsižvelgiant į visuomenėje esančius papročius ir susiklosčiusias laidojimo tradicijas, nukentėjusiosios nurodytos jos patirtos laidojimo išlaidos (3085 Lt), kurių dalis Teisingumo ministerijos sprendimu kompensuotos avansu (1 t. 157-159 b. l.), yra realios ir gyvenimiškos.

Pažymėtina ir tai, jog pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai toks civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti dydis tikrai nėra per didelis (kasacinės bylos Nr. 2K-621/2007, 2K-457/2008, 2K-289/2009, 2K-172/2011).

Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (2008-11-14 įstatymo Nr. X-1843 redakcija) 14 str. nurodyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka kompensavus smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę iš už žalą atsakingo asmens, jeigu šis yra nustatytas, teismo tvarka išieškoti tokio dydžio sumas, kiek yra sumokėta šio įstatymo 3 str. 1 d. ir 8 str. 1 d. nurodytiems asmenims ir tokiais atvejais valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Tai reiškia, kad ir šioje byloje Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu nukentėjusiajai L. P. avansu išmokėjus atitinkamo dydžio kompensaciją dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo (1 t. 157-159 b. l.), teismas turėjo teisę šią sumą (4420 Lt) priteisti iš už žalą solidariai atsakingų asmenų – T. ir J. P..

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų T. P. ir J. P. apeliacinius skundus atmesti.