- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-08
- Bylos Nr.
- 2K-329/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Alvydas Pikelis, Vladislovas Ranonis (pran.)
- Nuteistasis
- S. D.
- Advokatai
- Zenonas Jonas Januška
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. D. gynėjo advokato Zenono Jono Januškos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo S. D. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
S. D. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 27 d., apie 20 val., S. D. sodo namelyje, esančiame Tauragės rajone (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilus konfliktui, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, po to, kai R. B., S. D. nuvirtus nuo kėdės, sudavė ranka du kartus šiam į veidą, S. D. kumščiu sudavė R. B. tris smūgius į galvą ir tris keturis smūgius į kitas kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam dešinio paakio muštinę žaizdą, kairio skruosto odos nubrozdinimą, poodines veido ir dešinės galvos skliauto pusės kraujosruvas, dešinio ausies kaušelio odos įtrūkimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje didžiojo pusrutulio pusėje bei galvos smegenų sumušimą kaklo ir krūtinės ląstos dešinės pusės-raktikaulio, I–II šonkaulių srities poodines bei raumenų kraujosruvas, poodines kraujosruvas ant dešinės kirkšnies, poodines kraujosruvas dešinio žasto apatinės dalies ir alkūnės sąnario užpakaliniame paviršiuje, odos nubrozdinimus abiejų plaštakų ir kairės rankos V piršto pagrindo nugariniame paviršiuje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, nuo kurio R. B. mirė.
Kasaciniu skundu nuteistojo S. D. gynėjas Z. J. Januška prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį: patenkinti S. D. apeliacinį skundą ir jį išteisinti arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu pripažino, jog S. D. nužudė R. B., šį nusikaltimą padarydamas neapibrėžta netiesiogine tyčia. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nustatytos konflikto tarp S. D. ir R. B. aplinkybės rodo, kad teismas privalėjo svarstyti, ar nėra pagrindo S. D. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį (BK 28 straipsnio 1-2 dalys) arba būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 28 straipsnio 3, 4 dalys), o gal ir kaip neatsargų gyvybės atėmimą (BK 132 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta aplinkybė, kad R. B. po to, kai S. D. nuo kėdės nuvirto ant grindų, du kartus ranka smogė jam į veidą. Gynėjas pabrėžia, kad konfliktą pradėjo R. B., o S. D. pasinaudojo teise gintis. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad S. D. nusikaltimą padarė neapibrėžta netiesiogine tyčia, nepagrįstai sujungė (sutapatino) neapibrėžtos ir netiesioginės tyčios terminus. BK 15 straipsnyje nurodyta, kokiais atvejais nusikaltimai padaromi tiesiogine (2 dalis) ir kokiais atvejais netiesiogine tyčia (3 dalis). Anot gynėjo, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad S. D. R. B. nužudė netiesiogine tyčia, o tai suprantama, kad S. D. nužudyti R. B. nesiekė, tačiau buvo abejingas, ar atsiras tie padariniai, ar ne. Pabrėžtina, kad incidento tarp R. B. ir S. D. metu, S. D., gulėdamas nugara ant sodo namelio grindų, tik gynėsi nuo muštynes pradėjusio R. B., esančio virš jo, galinčio panaudoti jam pasiekiamą daiktą – butelį, peilį, pagalį, ir tuo metu S. D. negalėjo dėl netikėtai kilusio incidento pagalvoti apie pasipriešinimo pasekmes, pasirinkti tinkamo būdo pasikėsinimui atremti, nuspręsti, ar jo atsakomieji veiksmai tolygūs pasikėsinimui. Todėl, pasak kasatoriaus, S. D. tik gynėsi, nors gal ir viršydamas būtinąją gintį.
Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinamojo S. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikaltimą jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šis teismo teiginys prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir bendriesiems bausmių skyrimo pradmenims (pagrindams), nurodytiems BK 54 straipsnyje Teismas nuosprendyje konstatavęs, kad kaltinamasis neteistas, dirbantis, nėra jį neigiamai apibūdinančių duomenų, esant tik vienai sunkinančiai aplinkybei, manė, kad reikia skirti didesnę bausmę nei sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Gynėjo teigimu, S. D. paskirta per griežta bausmė. Konfliktą pradėjo R. B., kuris taip pat buvo neblaivus. S. D. gynėsi nuo be pagrindo ir neteisėtai prieš jį naudojamo smurto, tą jis darytų ir blaivus, todėl nėra pagrindo jo girtumą laikyti atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Skirdamas bausmę, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad po S. D. ir R. B. konflikto nebuvo akivaizdžių požymių, kad nukentėjusiajam padarytas sunkus kūno sužalojimas. Jie abu po to bendravo, R. B. buvo išėjęs namo ir vėl grįžo pas S. D., ir tik po ilgesnio laiko prarado sąmonę ir pateko į ligoninę, todėl nė vienam iš jų neatrodė, jog R. B. reikia skubios medicinos pagalbos. Lengvinančia S. D. atsakomybę aplinkybe, pasak kasatoriaus, pripažintina tai, kad konfliktą (smurtinius veiksmus) pradėjo R. B. (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir tai, kad S. D. nuo jo gynėsi ir galėjo peržengti būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
S. D. gynėjas pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutiko su apelianto teiginiais, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neprofesionaliai, tačiau manė, kad padarytų trūkumų ištaisyti jau nėra galimybių. Kasatorius akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo įstaigų ir ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų uždavinys nustatyti kaltus asmenis, surinkti įrodymus, įgalinčius atitinkamai kvalifikuoti įtariamojo ir kaltinamojo veiksmus, o teismui – paskirti teisingą bausmę. Pripažinus, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neprofesionaliai, taip pat pripažįstama, kad S. D. veiksmai galėjo būti kvalifikuoti neteisingai, o teismas negalėjo objektyviai ir teisingai išnagrinėti bylos, pritaikyti kaltinamojo veiką atitinkančio įstatymo, paskirti jam teisingos bausmės. Pasak kasatoriaus, S. D. teiginį, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neprofesionaliai, patvirtina aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas keletą kartų (6 kartus) buvo nutrauktas, nenustačius S. D. veiksmuose nusikaltimo sudėties, o jį atnaujinus ir perdavus bylą nagrinėti teisme, abejonės dėl S. D. kaltės nebuvo pašalintos. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad dėl neprofesionaliai atlikto ikiteisminio tyrimo, neįgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio garantuojamos S. D. teisės, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavęs pažeidimus, turėjo patenkinti S. D. apeliacinį skundą – panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo S. D. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos konflikto tarp S. D. ir nukentėjusiojo R. B. aplinkybės (R. B. pirmas ranka du kartus smogė nuo kėdės nuvirtusiam nuteistajam) rodo, kad teismas privalėjo svarstyti, ar nėra pagrindo nuteistojo S. D. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį ar būtinosios ginties ribų peržengimą (BK 28 straipsnis). Prokuroras pabrėžia, kad tokie kasatoriaus teiginiai neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl yra nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, kad nei nuteistasis, nei gynėjas, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, nekėlė klausimo dėl BK 28 straipsnio taikymo. Savo gynybinę poziciją nuteistasis grindė tuo, kad nors jis ir sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam, tačiau jo smūgiai negalėjo sukelti mirtinų padarinių, o mirtį sukėlusius sužalojimus nukentėjusysis patyrė griūdamas ir atsitrenkdamas į krosnį arba juos galėjo padaryti kiti asmenys. Kasacinio skundo argumentai dėl būtinosios ginties situacijos nebuvo aptarti ir apeliaciniame skunde, todėl nenagrinėtini ir kasacinės instancijos teisme.
Prokuroro nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, priešingai nei tvirtina kasatorius, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei įrodymus, o išnagrinėtų įrodymų visumą įvertino tinkamai, išdėstė savo sprendimuose motyvuotas išvadas ir dėl nustatytų įvykio aplinkybių, ir dėl veikų kvalifikavimo, todėl nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes ir kad ši veika teisingai įvertinta baudžiamojo įstatymo požiūriu.
Atsiliepimas
Atsiliepime nesutinkama su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentu, kad S. D. nukentėjusįjį sužalojo gindamasis, todėl jo veiksmai turi būti vertintini kaip būtinoji gintis. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi viena būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis. Kėsinimasis laikomas realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o akivaizdžiu – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms. Besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau buvo žinomai atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.
Pasak prokuroro, teismo nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad S. D. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, todėl teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, įvertino ir paties nuteistojo parodymus, ir kitus bylos įrodymus – nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialistų išvadas bei ekspertų paaiškinimus teisme. Kaip parodė teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas S. D., 2006 m. sausio 27 d. jis su R. B. nuteistojo namuose gėrė alkoholinius gėrimus (alų, 2 butelius vyno, degtinę), o kai visas alkoholis jau buvo išgertas, tarp jų įvyko konfliktas. Nuteistasis, krisdamas nuo taburetės nugara, nugriuvo ant grindų. R. B., bandydamas jį pakelti, taip pat griuvo. Nukentėjusysis gulinčiam ant grindų nuteistajam sudavė porą smūgių kaire ranka į kaktą ir lūpas, bet jo nesukruvino. Po smūgių nuteistasis išlindo iš po R. B. ir pyktelėjęs kumščiu sudavė apie 8 smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvos sritį, po to abu atsisėdo pasišnekėjo ir išsiskirstė. Šie duomenys leido teismui daryti išvadą, kad tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis smurtą naudojo kilus tarp jų abipusiam konfliktui. Byloje nėra duomenų, įgalinančių R. B. veiksmus vertinti kaip realų ir akivaizdų pavojingą kėsinimasį, kuris yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties sąlygų, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti kaltininką veikus esant būtinosios ginties situacijai. Nesant būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog S. D. nusikalstamą veiką padarė neapibrėžta netiesiogine tyčia, tačiau teismas, apibrėždamas tyčios turinį, aiškiai nurodė, jog S. D., suduodamas ranka smūgius nukentėjusiajam į galvą, suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, privalėjo numatyti, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl nuteistojo veika kvalifikuotina pagal kilusius padarinius. Jokių neaiškumų dėl kaltės rūšies ir formos byloje nėra.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti nuteistojo S. D. apeliaciniame skunde, plačiai pasisakyta (dėl nustatytų bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo, procesinių pažeidimų), o sprendimas pagrįstas motyvuotomis išvadomis, todėl nėra įstatyminio pagrindo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Ta aplinkybė, kad teismas nutartyje nurodė, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas neprofesionaliai, nėra pagrindas pripažinti teismus, nagrinėjusius šią bylą, šališkais. Teismas pagrindiniu ikiteisminio tyrimo trūkumu įvardijo tai, kad nebuvo atliktas byloje eksperimentas, siekiant nustatyti ar nukentėjusysis galėjo susižaloti galvą griūdamas ir atsitrenkdamas į krosnį. Kadangi krosnis po nusikalstamos veikos padarymo buvo nugriauta, todėl atlikti eksperimentą nėra galimybės. Tačiau, kaip matyti iš teismo nutarties, šis ikiteisminio tyrimo trūkumas neesminis, nes byloje yra pakankamai kitų S. D. kaltės įrodymų, kurių viseto įvertinimo pagrindu teismai objektyviai nustatė įvykio aplinkybes bei tinkamai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką. Taigi nėra ir įstatyminio pagrindo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Prokuroras atsiliepime nurodo, kad nuosprendžiu paskirtoji laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų už S. D. padarytą nusikalstamą veiką atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, neprieštarauja BK straipsnių, reglamentuojančių bausmių skyrimą, nuostatoms. Iš nuosprendžio matyti, kad skirdamas S. D. bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė išsamius bausmės paskyrimo nuteistajam motyvus. Teismas, individualizuodamas bausmę, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, sunkinančių ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimą) bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, teisingai paskyrė S. D. bausmę.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas lengvinančia nuteistojo atsakomybę aplinkybe turėjo pripažinti tai, kad konfliktą pradėjo R. B. (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį. S. D. negali būti taikoma minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, kad nusikalstamą veiką sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai ar provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kurio metu jie vienas kitam sudavė smūgius. Duomenų, kad R. B. atliko veiksmus, kurie galėjo paskatinti nuteistąjį veikti nusikalstamai prieš nukentėjusįjį, byloje nėra. Todėl teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės leidžia atmesti kasatoriaus teiginius, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. D. prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, argumentuodamas tuo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.
Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas skundžia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl to, kad, jo manymu, teismas privalėjęs svarstyti, ar nėra pagrindo nuteistojo S. D. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį arba būtinosios ginties ribų peržengimą, o gal ir kaip neatsargų gyvybės atėmimą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sujungė (sutapatino) neapibrėžtos ir netiesioginės tyčios sąvokas, nesutinka su teismo išvadomis dėl to, kad nenustatyta S. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkinanti jo atsakomybę aplinkybė yra ta, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Mano, kad S. D. nuosprendžiu paskirtoji laisvės atėmimo bausmė mažintina.
Visi šie klausimai apeliaciniame skunde nebuvo kelti ir nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Vykdydama šią įstatymo nuostatą, kolegija minėtus kasacinio skundo argumentus palieka nenagrinėtus (BPK 372 straipsnio 4 dalies 2 punktas).
Dėl apeliacinio proceso
Vienintelis nuteistojo S. D. gynėjo kasacinio skundo dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentas yra tas, kad teismas pripažino ikiteisminį tyrimą atliktą neprofesionaliai, o tai, pasak kasatoriaus, sukliudė teismui objektyviai ir teisingai išnagrinėti bylą, pritaikyti kaltinamojo veiką atitinkantį įstatymą ir paskirti teisingą bausmę.
Su tokiu kasacinio skundo argumentu negalima sutikti.
Apeliantas nuteistasis S. D. kaip vieną iš motyvų nurodė tą aplinkybę, kad nukentėjusysis R. B. galėjo patirti galvos sužalojimą tuomet, kai lenkėsi pakelti pargriuvusio nuteistojo ir tuo metu trenkėsi galva į krosnies apvadą.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo S. D. apeliacinį skundą, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pripažinęs nuosprendį teisėtu ir pagrįstu, teismas, nutarties pabaigoje atsakydamas į apelianto argumentą dėl, jo manymu, netinkamai atliktos įvykio vietos apžiūros ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties nuorodos dėl tardymo eksperimento reikalingumo neįvykdymo, nurodė iš esmės sutinkantis su apelianto teiginiais, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas neprofesionaliai. Toliau teismas teigia nematantis galimybės šiame baudžiamojo proceso etape ištaisyti ikiteisminio tyrimo trūkumų, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis krosnį nugriovė. Pasak teismo, atlikti aiškiai pavėluotą eksperimentą nebebuvo prasmės ir tai pagrįstai pažymėta eksperimento protokole, o eksperimento atlikimas pagal įvykio vietos apžiūros nuotraukas yra neįmanomas arba sunkiai įsivaizduojamas.
Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, įvardydamas ikiteisminį tyrimą kaip neprofesionalų, padarė išvadą klausimu, kuris nesudaro bylos apeliacinio nagrinėjimo dalyko. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą. Teismai bylos duomenis, turinčius reikšmės asmens kaltumo klausimui išspręsti, gali vertinti tik BPK 20 straipsnio reikalavimų vykdymo, tarp jų ir įrodymų pakankamumo aspektu. Tačiau, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas teiginį dėl ikiteisminio tyrimo neprofesionalumo pavartojo apibūdindamas ne visą ikiteisminį tyrimą, o tik jo dalį dėl eksperimento atlikimo.
Ikiteisminio tyrimo teisėjas, panaikindamas prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nurodė atlikti eksperimentą ir patikrinti kaltinamojo versiją, esą nukentėjusysis R. B. galėjo pats susižaloti, krisdamas ir atsitrenkdamas į krosnies metalinį apvadą. Atvykus į vietą paaiškėjo, kad krosnis ir šalia buvusi siena išgriauta, todėl eksperimentas nebuvo daromas.
Byloje buvo ištirti ir įvertinti visi įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurių pagrindu žemesnių instancijų teismai sprendė dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo kaip nužudymo. Kasatorius šių duomenų ir jų vertinimo BPK 20 straipsnio reikalavimų vykdymo aspektu neginčija. Teismai, remdamiesi teismo medicinos specialistų išvadomis, ekspertizės aktu, specialistų ir eksperto paaiškinimais teisiamajame posėdyje, paties nuteistojo parodymais ir kitais bylos duomenimis, nustatė, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė būtent nuteistojo S. D. veiksmai, ir atmetė nuteistojo paaiškinimus bei specialisto A. G. konsultacinę išvadą bei paaiškinimus teisme dėl kūno sužalojimų nukentėjusiajam R. B. padarymo mechanizmo. Pažymėtina ir tai, kad teismai įvertino ir netrukus po įvykio atliktą įtariamojo S. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolą, kai krosnis dar nebuvo nugriauta. Šis proceso veiksmas buvo fotografuojamas. S. D. pasinaudodamas manekenu pademonstravo savo ir nukentėjusiojo R. B. veiksmus, taip pat ir tą momentą, kaip jis kumščiu tris kartus sudavė gulinčiam nukentėjusiajam į galvą. Kokie bebūtų eksperimento rezultatai, jie būtų nulemti paties nuteistojo S. D. pateiktų eksperimentui būtinų išeitinių duomenų, o tai neišvengiamai iškeltų nuteistojo parodymų vertinimo klausimą. Teismai nuteistojo parodymus, taigi ir jų dalį dėl galimo paties nukentėjusiojo susižalojimo, įvertino visų bylos aplinkybių kontekste, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vien ta aplinkybė, kad nebuvo galimybės atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo nuomone reikalingo eksperimento, o apeliacinės instancijos teismas tokios galimybės praradimą apibūdino kaip ikiteisminio tyrimo neprofesionalumą, negali būti laikoma esminiu BPK pažeidimu, nes tai nesukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį ir nutartį.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Atmesti nuteistojo S. D. gynėjo kasacinį skundą.