- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-09
- Bylos Nr.
- 2K-621/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Lidija Liucija Žilienė, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nuteistasis
- V. R.
- Nukentėjusysis
- O. A. A.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. gynėjo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams. Iš V. R. priteista nukentėjusiajai O. A. A. 3065 Lt turtinei žalai ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. R. nuteistas už nužudymą: 2006 m. birželio 15 d. apie 21.10 val. Jonavos r. Bukonių sen. (duomenys neskelbtini) namo kieme asmeninio konflikto metu jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu J. A. į galvą ir taip padarė jam galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis viršutinėje lūpoje, liežuvyje ir kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ties dešiniuoju smegenų pusrutuliu, kuris komplikavosi smegenų suspaudimu, pabrinkimu bei antrinėmis kraujosruvomis kairiajame smegenų pusrutulyje, nuo ko po kelių valandų J. A. mirė. Be to, nuo šio smūgio jis parkrito ant asfalto ir patyrė kaktos, nosies ir smakro odos nubrozdijimus, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nuteistojo V. R. gynėjas prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir V. R. veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, taip pat priteisti iš V. R. nukentėjusiajai 8065 Lt žalos atlyginimo, o likusios civilinio ieškinio dalies netenkinti.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje veika kaip tyčinis nužudymas netiesiogine tyčia kvalifikuojama tuomet, kai kaltininkas supranta savo veikimo pavojingą visuomenei pobūdį, numato pavojingas jo pasekmes, ir nors nenori šių pasekmių, bet sąmoningai leidžia joms atsirasti. Toks veikimas dažniausiai pasireiškia aktyviais veiksmais paveikiant gyvybiškai svarbias kūno dalis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 48 6 punkte nurodyta, kad kaltininko tyčios turinys įvertinamas atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Kasatorius pažymi, kad šioje byloje nustatyta, jog nuteistasis V. R. nenaudojo jokių įrankių, įvykio metu abu su nukentėjusiuoju buvo neblaivūs, nukentėjusiojo išprovokuoto konflikto metu V. R. vienintelį smūgį ranka sudavė ne į gyvybiškai svarbią sritį, o į viršutinę lūpą. Nukentėjusysis turėjo galimybę apsiginti. V. R. išsyk po konflikto, siekdamas išvengti jo tąsos, pasišalino, nugriuvusio nukentėjusiojo nemušė. Jis sudavė smūgį netinkamai besielgusiam draugui į veidą, bet ne į smilkinį, viršugalvį ar sprandą, siekdamas jį tik sudrausminti, sukelti lengvą skausmą ir negalėjo net numanyti, kad jo vienintelis nepavojingas veiksmas sukels nukentėjusiojo mirtį. Šis atvejis vertintinas kaip išimtis, o rezultatas - kaip atsitiktinis dėl nukentėjusiojo suvartoto alkoholio kiekio ir fizinių ypatumų, kurių kaltininkas negalėjo numatyti. Formalus vertinimas, kad smūgis ranka į viršutinę lūpą dėsningai gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, leistų didžiąją visuomenės dalį laikyti besikėsinančiais nužudyti, kadangi smūgiai į veidą yra dažni tiek sporte, tiek konfliktų aiškinimosi metu. Dėl to nukentėjusiajam dažniausiai net nesutrikdoma sveikata. Kartais sužalojimai patiriami, bet mirtimi pasibaigiantys atvejai laikytini išimtiniais. Nuteistasis nėra sportininkas, todėl jam negalima taikyti padidinto reikalavimo suvokti savo smūgio jėgos padarinius. Kasatorius pažymi, kad teismai neatsižvelgė į teismo medicinos diagnozėje specialisto nurodytą ir niekaip su kaltininku nesusijusią aplinkybę, kad nukentėjusiajam nustatytas apsinuodijimas etilo alkoholiu ir tai palengvino kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu. Visų šių aplinkybių visuma leidžia manyti, kad kaltininkas nesiekė, negalėjo numatyti letalinės savo veiksmų galimybės, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas.
Skunde nurodoma, kad teismas tinkamai neįvertino, jog V. R. anksčiau neteistas, prieš porą metų nuo sunkios ligos mirė jo žmona, todėl jis vienas augino du mažamečius vaikus, iki suėmimo gyveno nesusituokęs, augino ir du nepilnamečius sugyventinės vaikus. Teismas nurodė, kad V. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nors čia pat konstatavo, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, o tai yra BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kasatoriaus manymu, V. R. paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta.
Kasatorius pažymi, kad nuteistasis sutiko atlyginti laidojimo išlaidas ir 5000 Lt neturtinės žalos, o priteista 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma yra nepagrįsta. Ieškinys dėl didelio dvasinio sukrėtimo, depresijos, neprižiūrėjimo senatvėje akivaizdžiai mažintinas. Teismas neatsižvelgė, kad ieškinio teiginys apie nukentėjusiosios - nužudytojo motinos - patirtą fizinį skausmą neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apklausos metu ji nurodė, kad J. A. dažnai girtavo, turėjo negalią, sirgo epilepsija, prieš kelerius metus jam buvo išoperuotas piktybinis navikas, jis nedirbo ir jos neišlaikė. Po įvykio civilinė ieškovė ir toliau liko gyventi su sutuoktiniu. Kasatorius pažymi, kad civilinė ieškovė po įvykio nesiėmė jokių veiksmų padėti sužalojimą patyrusiam sūnui, nekvietė medikų, taip pati iš dalies prisidėdama prie tokios įvykių baigties ir žalos kilimo. Be to, žala kilo dėl paties J. A., dažnai įsiveldavusio į konfliktus, ką patvirtina rasti seni sužalojimai ant kūno, išprovokuotų veiksmų, todėl ieškinio suma CK 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindu turi būti sumažinta.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikacijos pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Kasaciniame skunde dėstomais argumentais, kuriais nesutinkama su nuteistojo veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, iš esmės yra ginčijama teismų konstatuota tyčinės kaltės forma. Savo kaltę nuteistasis neigė viso bylos proceso metu, tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo skundą ir patikrinęs bylą faktų bei teisės taikymo aspektais, sprendimuose išsamiai išanalizavo įrodymus, įvertino jų visetą ir atmetė V. R. argumentus dėl kaltės formos. Teismų sprendimuose konstatuota, kad V. R., suduodamas J. A. į veidą smūgį, sukėlusį jo mirtį, tokios baigties nenorėjo ir nesiekė. Vis dėlto suprasdamas, jog toks smūgis yra pavojingas ne tik J. A. sveikatai, bet ir gyvybei, jis buvo abejingas galimoms pasekmėms. Šiuo konkrečiu atveju kaltininko veiksmų pasekmė yra žmogaus mirtis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis, būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, smūgiuodamas į tokį žmogaus gyvybei svarbų organą kaip galva, negalėjo nesuprasti, jog toks veiksmas yra pavojingas žmogaus gyvybei ir nuo jo J. A. gali mirti. Teismų praktika, nusistovėjusi nužudymų bylose, tokius atvejus traktuoja kaip kaltininko veikimą netiesiogine tyčia. Nužudymas pripažįstamas padarytu netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali ją atimti ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo pozicijai, išdėstė papildomus motyvus, kuriais grindė išvadą, jog nuteistasis buvo abejingas galimoms pasekmėms – žmogaus mirčiai. Tai rodo, jog BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties subjektyviuosius požymius teismai išsiaiškino tinkamai ir toms faktinėms aplinkybėms, kurias nustatė, juos pritaikė pagrįstai. Pagal tai, kokios faktinės aplinkybės šioje baudžiamojoje byloje konstatuotos, nuteistojo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pritaikant BK 129 straipsnio 1 dalį.
Dėl bausmės individualizavimo
Kasatorius tvirtina, kad V. R. paskirta aiškiai pernelyg griežta bausmė. Šį teiginį jis grindžia dviem argumentais: 1) neaiškiu teismų sprendimu dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo ar nebuvimo ir 2) nuteistojo asmenybės ir gyvenimo sąlygų tinkamu neįvertinimu.
Išties ir nuosprendyje, ir apeliacinėje nutartyje konstatuota, kad kaltinamojo atsakomybę sunkina jo apsvaigimas nuo alkoholio, turėjęs įtakos nusikaltimo padarymui, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra nustatyta. Pirmosios instancijos teismas vis dėlto nurodė, kad skiria bausmę, mažesnę už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos vidurkį, nes V. R. smurtą prieš J. A. panaudojo dėl paties nužudytojo netinkamo ir provokuojančio elgesio. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bausmės individualizavimo klausimą, šį momentą taip pat pastebėjo. Kasatorius skunde atitinkamą įrašą, padarytą teismų sprendimuose, išdėsto savaip ir dėl to nepakankamai tiksliai. Jis rašo apie provokuojantį ar rizikingą nukentėjusiojo elgesį kaip apie lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Teismų sprendimuose įrašai kiek kitokie: juose pavartota tik viena iš šių dviejų sąvokų – provokuojantis elgesys. Nukentėjusiojo rizikingas elgesys nei nuosprendyje, nei nutartyje apskritai neminimas. Taigi kasatoriaus nuoroda į rizikingą nukentėjusiojo elgesį neatitinka bylos duomenų ir todėl nesvarstytina. Be to, teismų sprendimuose nėra konkrečiau aptarta, kokios nukentėjusiojo elgesio savybės suteikė jam provokuojantį pobūdį. Visa tai rodo, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nebuvo įrodinėjama ir byloje nėra konstatuota. Vien įrašas, jog nukentėjusiojo elgesys netinkamas ir provokuojantis, negali būti laikomas tokios aplinkybės pripažinimu. Skiriant bausmę vis dėlto į tai atsižvelgta ir jos dydis yra mažesnis negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, nepaisant to, kad nustatyta tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo manyti, kad pažeisti įstatymo, reglamentuojančio bausmės individualizavimą, reikalavimai, juolab kad jų traktavimas ir taikymas nuteistajam yra palankus. Šiuo požiūriu teisės taikymo klaidos, kuri duotų pagrindą keisti teismų sprendimus, nėra padaryta.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra detalizuota, į kokias kaltinamojo asmenybės ir jo gyvenimo sąlygų ypatybes atsižvelgiama individualizuojant jam skiriamą bausmę. Apsiribota lakoniška nuoroda į tai, kad atsižvelgiama į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Nuteistojo apeliaciniame skunde šiuo požiūriu prašoma bausmę švelninti, atsižvelgiant į tai, kad dėl padaryto jis labai gailisi. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas bausmės klausimu, be kitų bausmės skyrimui svarbių aplinkybių įvertino ir tai, kad V. R. anksčiau neteistas. Kasaciniame skunde nurodytos dar kitos aplinkybės, tačiau remtis jomis, taip pakeičiant bausmės individualizavimo faktinius pagrindus, kasacinės instancijos teismas negali. Tokie argumentai, kuriais keliami fakto, o ne teisės taikymo skiriant bausmę klausimai, nesudaro pagrindo keisti skundžiamus teismų sprendimus.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio
Kasaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo mažinti neturtinės žalos dydį atsižvelgus į tai, kad ieškinio teiginys apie nukentėjusiosios nužudytojo motinos patirtą fizinį skausmą neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes apklausos metu ji nurodė, kad J. A. dažnai girtavo, turėjo negalią, sirgo epilepsija, prieš kelerius metus jam buvo išoperuotas piktybinis navikas, jis nedirbo ir jos neišlaikė, po įvykio ji liko gyventi su sutuoktiniu, be to, po įvykio ieškovė nekvietė medikų, tuo pati iš dalies prisidėjo prie tokios įvykių baigties ir žalos kilimo, taip pat tai, kad žala kilo dėl paties J. A. išprovokuotų veiksmų.
Tokie skundo argumentai rodo, kad apsiribojama vien nuorodomis į faktus ir būtinybę juos įvertinti iš naujo. Kai kurie iš skunde minimų faktų teismų sprendimuose nėra panaudoti sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą. Antai kasatorius teisingai rašo, kad ieškinyje nukentėjusioji dėsto, jog dėl sūnaus netekties patyrė fizinį skausmą, tačiau nutyli, kad teismai nei nuosprendyje, nei nutartyje šiuo argumentu nepasinaudojo tam, kad pagrįstų sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Neturtinės žalos dydžio nustatymas šiuo konkrečiu atveju nėra susijęs su baudžiamojo įstatymo šioje byloje taikymu. Vadinasi, kasacijos pagrindo, numatyto BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nėra. Todėl skundo argumentai turi būti patikrinti, kaip tą numato BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, baudžiamojo proceso nuostatų laikymosi aspektu. BPK 113 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas, o 2 dalis, reglamentuojanti tam tikrus specialius atvejus, nustato, kad, iškilus klausimams, kurių šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Nė vienu iš šių dviejų aspektų, nurodytų BPK 113 straipsnyje, teismų sprendimai dėl neturtinės žalos dydžio šiuo konkrečiu atveju nėra ginčijami. Kasatorius apskritai nemini, kad, sprendžiant šioje byloje neturtinės žalos dydžio klausimus, teismai būtų padarę kokių nors esminių BPK nuostatų ar civilinio proceso normų pažeidimų. Skunde nėra nė vienos nuorodos į BPK ar CPK to ar kito straipsnio pažeidimus, kuriuos būtų padaręs pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas. Nuosprendyje dėl prašomos 50000 Lt neturtinės žalos nurodyta, kad ji reali, atitinkanti sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijus, nukentėjusioji dėl sūnaus nužudymo patyrė emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, kas neginčijamai atsiliepė jos pačios sveikatai, ir konstatuota, kad padarytoji žala turi būti atlyginama. Tai iš esmės atitinka neturtinės žalos sampratą ir jos vertinimo pinigais kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skundą dėl neturtinės žalos dydžio sumažinimo atmetė kaip neargumentuotą. Atsižvelgiant į tai, kad teismai savo sprendimuose neturtinės žalos dydžio klausimu yra pasisakę, o kasatorius proceso pažeidimų neįžvelgia ir nenurodo, jo iškeltas neturtinės žalos dydžio klausimas apsiriboja vien faktų vertinimu, todėl nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko ir paliktinas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n utaria:
Nuteistojo V. R. gynėjo kasacinį skundą atmesti.