Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Gintaro Godos, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Š. ir I. A. (I. A.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas: pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalies – laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 22 straipsnio 2 dalį 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 2 dalį 214 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, subendrintos jas apimant, po to ši bausmė iš dalies sudėta su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, prie šios bausmės pridėta dalis Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams dviem mėnesiams. I. A. nuteistas: pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 22 straipsnio 2 dalį 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Iš V. L., I. A. ir R. Š. solidariai priteista atlyginti: P. M. padarytą 80 Lt turtinę žalą, D. M. – 509,78 Lt turtinę ir 30 000 Lt neturtinę žalą, Valstybinei ligonių kasai – 4505,08 Lt už D. M. gydymą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai –661,22 Lt už nukentėjusiajam D. M. padarytos žalos kompensavimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi nuteistųjų R. Š. ir I. A. apeliaciniai skundai atmesti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. L., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. A. ir R. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe kartu su V. L., sunkiai sutrikdė asmens sveikatą iš savanaudiškų paskatų; panaudodami fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą; pagrobė asmens dokumentus; pasikėsino neteisėtai įgyti svetimą elektroninę mokėjimo priemonę (banko mokėjimo kortelę), nesuvokdami, jog veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą; panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atėmė žmogui laisvę, t. y.:

veikdami bendrininkų grupe su V. L., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2007 m. spalio 31 d., nuo 00.00 iki 2.45 val., priėjo prie neblaivaus nukentėjusiojo D. M., sėdėjusio ant suoliuko visuomeninio transporto stotelės (duomenys neskelbtini) paviljone Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, R. Š. ir V. L., suėmę nukentėjusįjį už pažastų, nuvedė prie netoliese stovėjusio I. A. priklausančio automobilio BMW 325 (valst. Nr. duomenys neskelbtini), kur bandant nukentėjusįjį įsodinti į automobilį, o šiam pasipriešinus, V. L. kumščiu sudavė D. M. du smūgius į nugarą ir įsodino jį ant galinės automobilio sėdynės. Po to, I. A. vairuojant automobilį, o V. L. laikant D. M., kad šis nesipriešintų, R. Š. sudavė kumščiu du smūgius nukentėjusiajam į veidą ir nuvežė į miško masyvą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje 2,6 km atstumu nuo restorano (duomenys neskelbtini), esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Išlaipinę D. M. iš automobilio, turėdami tikslą pagrobti kitą jam priklausantį turtą, V. L., I. A. ir R. Š. visi kartu rankomis ir kojomis sudavė jam ne mažiau kaip trisdešimt smūgių į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais sukeldami D. M. fizinį skausmą bei padarydami nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniojo pusrutulio srityje, taip dėl savanaudiškų paskatų sunkai sutrikdė D. M. sveikatą;

veikdami bendrininkų grupe su V. L., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2007 m. spalio 31 d., laikotarpiu nuo 00.00 iki 2.45 val., priėjo prie neblaivaus nukentėjusiojo D. M., sėdėjusio ant suoliuko visuomeninio transporto stotelės (duomenys neskelbtini) paviljone, I. A. pagrasinus panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir ištraukus iš jo striukės kišenės 250 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6020“ su jame buvusia „Tele 2 Pildyk“ SIM kortele, bei įsodinus nukentėjusįjį į I. A. priklausantį automobilį, V. L. laikant nukentėjusįjį, kad šis nepripriešintų, R. Š. kumščiu sudavė du smūgius į veidą ir nurengė 250 Lt vertės striukę, kurios kišenėse rado ir paėmė neturinčius turtinės vertės automobilio ir buto raktus, 20 Lt vertės piniginę su joje buvusiais 20 Lt. Po to I. A. vairuojamu automobiliu nuvežė D. M. į miško masyvą Vilniuje, Verkių gatvėje, 2,6 km atstumu nuo restorano „Senasis malūnas“, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), važiuojant link (duomenys neskelbtini) gatvės. Tęsdami nusikalstamą veiką bei turėdami tikslą pagrobti kitą D. M. priklausantį turtą, išlaipino jį iš automobilio ir visi kartu rankomis ir kojomis sudavė jam ne mažiau kaip trisdešimt smūgių į įvairias kūno vietas bei pagrobė jo 90 Lt vertės batus; taip, panaudoję fizinį smurtą, iš nukentėjusiojo pagrobė 630 Lt vertės turtą;

veikdami bendrininkų grupe su V. L., I. A. priklausančiame automobilyje V. L. laikant nukentėjusįjį, kad šis nesipriešintų bei R. Š. kumščiu sudavus du smūgius jam į veidą, R. Š. nurengė striukę, kurios kišenėse rado ir pagrobė D. M. priklausančius dokumentus: asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), socialinio draudimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), A. Č. įmonės „Auto“ liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei jo tėvui P. M. priklausančius dokumentus: automobilio „Audi 90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros taloną Nr. (duomenys neskelbtini) bei pasikėsino neteisėtai įgyti D. M. vardu išduotą AB „SEB Vilniaus bankas“ mokamąją kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes nesuvokė, kad kėsinasi į netinkamą objektą, kadangi minėtos mokamosios kortelės galiojimo laikas buvo pasibaigęs 2006 m. rugsėjo 30 d.;

veikdami bendrininkų grupe su V. L., 2007 m. spalio 31 d., laikotarpiu nuo 00.00 iki 2.45 val., prievarta, panaudodami fizinį smurtą, t. y. V. L. kumščiu sudavus nukentėjusiajam D. M. du smūgius į nugarą, o R. Š. kumščiu sudavus jam vieną smūgį į šoną ir vieną smūgį į pilvą, įsodino jį į I. A. priklausantį automobilį BMW 325, stovėjusį prie visuomeninio transporto stotelės (duomenys neskelbtini), esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu, panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atėmė D. M. laisvę.

Be to, I. A. nuteistas dar ir už tai, kad laikotarpiu tarp 2007 m. lapkričio 21 d. ryto ir 2007 m. lapkričio 21 d., 18.40 val., plastikiniame maišelyje, neteisėtai laikė ir gabeno 0,22 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti, kurią 2007 m. lapkričio 21 d., 18.40 val., jo sulaikymo metu Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato, esančio Vilniuje, Kalvarijų g. 59, tarnybinėse patalpose rado ir paėmė policijos pareigūnai.

R. Š. nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatyto laiko iki 2008 m. vasario 5 d., 15.40 val., neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, P. S. priklausančiame bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), laikė 1,161 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią 2008 m. vasario 5 d., 15.40 val., kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs svarbią įrodymų vertinimo sąlygą, kad turi būti vertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekse nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, nesuklastoti, ar atitinka liečiamumo ir leistinumo kriterijus, ir nuspręsti, ar įrodymais grįsti teismo išvadas, ar juos atmesti. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais, logika, savo vidiniu įsitikinimu ir padaryti nešališkas išvadas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, pagrindė specialisto išvadomis, kitų kartu nuteistų asmenų parodymais. Teismas rėmėsi V. L. ir R. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pradžioje. Tačiau pirminių jų parodymų pakeitimo teisme motyvų teismas netyrė ir tinkamai neįvertino, o apeliacinės instancijos teismas šio trūkumo nepašalino, todėl kasatorius mano, kad byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu kiekvienas iš nuteistųjų, t. y. V. L. ir R. Š., savo asmeninį vaidmenį mėgino sumenkinti, teigdami, jog smūgių nukentėjusiajam nesudavė arba kad sudavė tik keletą smūgių į sveikatai ir gyvybei nepavojingas vietas, kad stengėsi pateikti įvykio aplinkybes taip, jog nusikaltimo sumanytojai ir vykdytojai buvo tik kiti du nuteistieji. Padaręs tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas turėjo spręsti, ar jų parodymai patikimi. Kasatorius teigia, kad kartu nuteistų asmenų parodymai neatitinka kitų byloje nustatytų aplinkybių, specialisto išvadų. Kasatoriaus nuomone, abiejų instancijų teismai tik perrašė iš kaltinamojo akto ir teisiamojo posėdžio protokolo jo ir bendranuteistųjų parodymus ir pasinaudojo ta jų parodymų dalimi, kuri tiko jį apkaltinti, o visus prieštaravimus nemotyvuotai atmetė. Prielaidomis grįsdami sprendimus, teismai padarė klaidingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kada ir kurioje vietoje nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis į dešiniąją akį, nors būtent dėl šio smūgio jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Nuosprendyje konstatuota, kad du smūgiai nukentėjusiajam į veidą buvo suduoti automobilyje, o kiti, ne mažiau kaip trisdešimt, – miške. Tokia teismo išvada leidžia teigti, kad teismas nenustatė, jog D. M. miške buvo suduotas bent vienas smūgis į veidą. Vadinasi, nė vienas iš teismų neturėjo pagrindo nuteisti jį už D. M. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą net ir tuo atveju, jei jis ir būtų miške sudavęs smūgius nukentėjusiajam.

Kasatorius teigia, kad pagal BK 260 straipsnio 1 dalį jis taip pat nuteistas nepagrįstai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, būtina sąlyga yra šių faktų (įgijimo ir pardavimo) nustatymas ir pagrindimas teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Teismas privalo kiekvieną kaltininkui inkriminuotą BK 260 straipsnio 1 dalies objektyvųjį veikos požymį pagrįsti teisiamojo posėdžio metu ištirtais ir įvertintais įrodymais, nė vienam iš alternatyviai straipsnio dispozicijoje išvardytų objektyviųjų požymių negali būti keliami mažesni reikalavimai juos įrodinėjant bei pagrindžiant teismo nuosprendyje (kasacinė nutartis Nr. 2K-250/2008). Teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, rėmėsi liudytojų S. S. ir O. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teisiamajame posėdyje liudytoja S. S. nebuvo apklausta, todėl besąlygiškai remtis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, negalima. Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas O. L. savo anksčiau duotų parodymų apie neva pirktas iš jo (kasatoriaus) narkotines medžiagas, nepatvirtino ir paaiškino, kad pirmiau davė tokius parodymus, kokius jam nurodė policijos pareigūnai. Teisiamajame posėdyje jis (kasatorius) paaiškino, kad narkotines medžiagas – heroiną įgijo ir laikė sau, nes esąs nuo jų priklausomas. Įgytų narkotinių medžiagų kiekis nėra didelis, jų platinti jis neturėjo tikslo. Kratos metu buvo rasti penki maišeliai su narkotine medžiaga, tačiau taip, bijant perdozuoti, jie buvo paruošti sau. Teismas nepagrįstai jo parodymus įvertino kaip siekimą sušvelninti savo teisinę padėtį ir juos atmetė. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas, byloje nėra.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nuteistųjų I. A. ir R. Š. kasacinius skundus atmesti.

Prokurorė teigia, kad abu kasatoriai, ginčydami savo dalyvavimą padarius nusikalstamas veikas prieš nukentėjusįjį D. M., skunduose nurodė tas pačias aplinkybes, analizavo byloje surinktus įrodymus ir juos savaip vertino. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų pripažinimo įrodymais teisėtumo, teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuosprendį nuteistųjų ikiteisminio tyrimo teisėjui bei ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais, baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų nepažeidė. Teismas detaliai išanalizavo I. A. ir R. Š. parodymus, juos sugretino su kito nuteistojo V. L. parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais. Teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 3 punktu, pagrįstai perskaitė nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie iš esmės skyrėsi nuo parodymų, duotų teisminio nagrinėjimo metu. Būtent ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pareigūnams duoti nuteistųjų parodymai leido pirmosios instancijos teismui atmesti tą jų parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, dalį, kuri neatitinka jų pačių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei kitų byloje surinktų duomenų.

Abu kasatoriai skunduose nurodo, kad smūgio nukentėjusiajam nesudavė, jo apiplėšti nesitarė, tačiau, prokurorės nuomone, šis jų skundų argumentas paneigiamas byloje nustatytomis aplinkybėmis. Byloje nėra duomenų, kad nuteistieji būtų iš anksto žodžiu susitarę sumušti nukentėjusįjį ir padaryti jam sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau susitarimas galimas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Iš nuteistojo V. L. parodymų matyti, kad nuteistieji nuo pat pradžių, ant suolo autobusų stotelėje pastebėję sėdintį visiškai girtą nukentėjusįjį D. M., tarėsi jį apiplėšti ir, panaudodami prievartą bei suduodami smūgius, palaužė neveiksmingą D. M. pasipriešinimą, įsodino jį į automobilį. Tai darė tam, kad galėtų nuvežti į atokesnę vietą, kur nebūtų įvykio liudytojų ir jie nekliudomi galėtų įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą. Nors byloje nėra įrodymų, kad jau šioje nusikaltimo stadijoje buvo aiškiai susiformavusi vieninga visų nuteistųjų tyčia bei susitarimas sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, tačiau tokie vieningi jų veiksmai rodo tyčios kryptingumą (vieninga tyčia buvo nukreipta pagrobti nukentėjusiojo turtą, konkrečiai nedetalizuojant veikimo būdų, priemonių bei ribų). Susitarimo tarp nuteistųjų buvimą ir kiekvieno iš jų pritarimą bendriems nusikalstamiems veiksmams įrodo vėlesni nuteistųjų veiksmai prieš nukentėjusįjį. Nuvežę nukentėjusįjį į mišką, norėdami išgauti iš jo informaciją apie tai, kur jis laiko automobilį, ėmė jį mušti rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. D. M. buvo suduota apie 30 smūgių, po suduotų smūgių nukentėjusiajam nerodant gyvybės ženklų, nuteistieji jį paliko miške. Visos šios aplinkybės rodo, kad visi nuteistieji, tarp jų I. A. ir R. Š., suduodami smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam D. M. į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, matydami, jog analogišką smurtą naudoja ir kiti nuteistieji, bei palikdami nukentėjusįjį be sąmonės gulintį miške, suvokė, kad jų veiksmai gali būti pavojingi ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, suprato, kad savo veiksmais dalyvauja bendrai su kitais nuteistaisiais daromoje nusikalstamoje veikoje ir ne tik pats savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ar gyvybę, bet ir pritarė kitų nuteistųjų analogiškiems veiksmams. Suvokdami, kad bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ar gyvybę, nors savo sąmonėje galimų pasekmių nedetalizavo, tačiau vienodai norėjo bet kokių iš jų, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teismų praktikoje tokie atvejai, kai kaltininkas veikia tiesiogine neapibrėžta tyčia, jo veiksmai kvalifikuojami pagal kilusius padarinius – nukentėjusiajam buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl pagal šias kilusias pasekmes I. A. ir R. Š. pagrįstai nuteisti.

Teismas pagrįstai I. A. ir R. Š. pripažino kaltais pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį. Nuteistieji ginčija įrodymus, kuriais grindžiama jų kaltė, nurodo, kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių jų dalyvavimą padarant šias nusikalstamas veikas. Šioje dalyje kasacinių skundų argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Nuteistųjų parodymais nustatyta, kad nuo pat nusikaltimo pradžios, kai nukentėjusysis buvo prievarta įsodintas į automobilį, bei vėliau, atliekant visus kitus nusikalstamus veiksmus prieš jį, t. y. nuvežant jį į mišką, pagrobiant iš jo įvairius turėtus daiktus bei panaudojant smurtą, dalyvavo visi trys nuteistieji. Kaip matyti iš byloje surinktais įrodymais nustatytų faktinių bylos aplinkybių, iš esmės visų nuteistųjų galutinis tikslas ir susitarimas buvo apiplėšti nukentėjusįjį bei pagrobti jo turtą. Visos kitos jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos siekiant šio galutinio tikslo.

R. Š. prašymas jo veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį atmestinas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei patikrinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad R. Š. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, požymių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka buvo patikrinti teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teisme toks parodymų perskaitymas neprieštarauja Baudžiamojo proceso kodekso normoms, šių parodymų turinį įvertino tinkamai ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis R. Š. laikė pas jį rastas narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas platinti.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrinama, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Todėl kasatorių teiginiai, kuriais iš esmės neigiamos nustatytos faktinės bylos aplinkybės argumentuojant tai, jų nuomone, netinkamu nuteistųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei bylą nagrinėjant teisme, vertinimu, nepagrįstu bendranuteistojo V. L. parodymų, duotų teisme, atmetimu, nenagrinėtini. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs visų trijų nuteistųjų parodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos, ir apeliantų argumentus dėl, jų nuomone, neteisingo įrodymų vertinimo, jų leistinumo ir sąsajumo, motyvuotai atmetė. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, jokio teisinio pagrindo neturi.

Dėl bendrininkavimo ir nusikalstamų veikų, padarytų bendrininkų grupe

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį plėšimas yra tuo atveju, kai panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobiamas svetimas turtas. Plėšimo sąvoka yra sudėtinė, iš dalies sujungianti svetimo turto pagrobimo ir nusikaltimo žmogui požymius. Plėšimo pavojingumą parodo du kėsinimosi objektai – asmens sveikata, žmogaus veiksmų laisvė. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Plėšimo metu naudojamas fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis žmogaus kūnui. Jo padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau plėšimas neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, todėl jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Byloje nustatyta, kad I. A., V. L. ir R. Š. nukentėjusįjį apiplėšė, plėšimo metu padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą bei kitas nusikalstamas veikas prieš nukentėjusįjį, veikdami kaip bendravykdytojai. Pagal nustatytas aplinkybes nuteistieji, turėdami tikslą apiplėšti nukentėjusįjį, veikė kartu: pastebėję jį girtą, nusprendė apiplėšti, I. A. ištraukus iš jo striukės mobiliojo ryšio telefoną, panaudodami fizinį smurtą, įsodino į I. A. priklausantį automobilį, kuriame nurengė jo striukę, pagrobė joje buvusius daiktus, ir, toliau tęsdami nusikalstamą veiką, turėdami tikslą pagrobti dar ir kitą nukentėjusiojo turtą, nuvežė jį į mišką, kur, siekdami išgauti informaciją, kur yra jo automobilis, visi jį mušė ir spardė į įvairias kūno vietas. Pagal teismo medicinos specialisto išvadas tokiam sužalojimui, dėl kurio nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, pakanka vieno smūgio į galvą. Tačiau tokia aplinkybė, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytos vienu smūgiu, o kas jį sudavė, byloje nenustatyta, nėra pagrindas konstatuoti, kad dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai nėra bendri visiems bendrininkams. Visi bendrininkai veikė vieninga tyčia, turėdami bendrą tikslą apiplėšti nukentėjusįjį, visi jį su pertraukomis mušė ir spardė, po to, nukentėjusiajam nerodant jokių gyvybės ženklų, paliko jį (spalio mėnesio pabaigoje, naktį) miške. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistieji, suduodami smūgius nukentėjusiajam, matydami vieni kitų naudojamą analogišką smurtą prieš jį ir vieni kitų veiksmams pritardami, suvokė, kad dalyvauja bendroje nusikalstamoje veikoje, kad kiekvieno jų veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai ar netgi gyvybei, tačiau buvo abejingi galimiems padariniams (nekonkretizuota tyčia). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje BK 24 straipsnio 1, 3 dalių, 25 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, I. A. ir R. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, sutaptį.

Plėšimo metu iš nukentėjusiojo buvo pagrobti dokumentai bei mokėjimo instrumentas finansinei operacijai inicijuoti – banko mokėjimo kortelė, todėl šios R. Š. ir I. A. veikos, padarytos bendrininkų grupe, teisingai kvalifikuotos pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį kaip idealioji sutaptis su veika, kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad plėšimo metu automobilyje, kuriame buvo visi nuteistieji, panaudojant smurtą prieš nukentėjusįjį ir nurengus striukę, ji buvo iškratyta, buvo surasti ir užvaldyti ne tik automobilio, buto raktai, pinigai ir kiti daiktai, bet ir dokumentai bei banko mokėjimo kortelė, kuria netgi buvo bandoma pasinaudoti degalinėje, todėl nuteistojo I. A. argumentai, kad jis nežinojo ir nesuvokė, jog nukentėjusiojo striukėje kartu su kitais daiktais buvo rasti ir paimti dokumentai bei banko mokėjimo kortelė, atmestini. Nuteistųjų argumentai dėl BK 146 straipsnio 2 dalies taikymo taip pat atmestini. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, panaudodami smurtą, prievarta įtempdami jį į automobilį ir nuveždami į mišką, neteisėtai atėmė nukentėjusiajam laisvę. Nuteistojo I. A. teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino apskųsto nuosprendžio dalies, kuria jis nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, yra neteisingas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas dėl BK 302 straipsnio 1 dalies ir 146 straipsnio 2 dalies taikymo argumentuotai pasisakė atsakydamas į nuteistojo R. Š. skundo argumentus. I. A. prašymą dėl šių kaltinimų panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti apeliacinės instancijos teismas atmetė pripažinęs, kad tenkinti jo nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde argumentų, kodėl jam netaikytini minėti straipsniai, nebuvo, išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį apskritai nebuvo prašoma, todėl pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistojo R. Š. prašymo jo veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnį

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas.

Byloje nustatyta, kad R. Š. nuo nenustatyto laiko iki 2008 m. vasario 5 d. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), laikė narkotines medžiagas – 1,161 g heroino. Nuteistojo R. Š. versija, kad heroiną jis laikė sau, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai paneigta ir atmesta. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavę byloje ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Kratos metu R. Š. gyvenamoje vietoje buvo rastos svarstyklės, naudojamos narkotinėms medžiagoms sverti, buvo rasti paruošti polietileniniai pakeliai su atitinkamais heroino kiekiais, kurių bendras kiekis – 1,161 g, liudytojas O. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui davė parodymus, kad narkotines medžiagas ne vieną kartą buvo įgijęs iš R. Š., liudytoja S. S. parodė, kad ji matydavo R. Š. karpantį popieriukus narkotikų dozėms pakuoti. Visi šie duomenys, taip pat ir teisme duoti O. L. bei paties R. Š. parodymai, ištirti, išanalizuoti ir įvertinti.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. Š. ir I. A. kasacinius skundus atmesti.