Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės E. L. ieškinį atsakovui I. S. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nepilnamečio vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir pagal atsakovo I. S. priešieškinį ieškovei E. L. dėl bendravimo tvarkos nustatymo, nepilnamečio vaiko pavardės keitimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

10. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

11. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021).

12. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė į bylą naujus įrodymus – informacija apie apskaičiuotas tėvystės išmokas, išlaidų šeimos ūkiui ir vaikui suvestinę, išrašus iš atsakovo banko sąskaitos, mokėjimus ieškovei ir vaiko išlaikymui, pažymą apie darbo užmokestį, atsakovo finansinių įsipareigojimų suvestinę, UAB BnP Finance sutartis, Bigbank AS filialas sutartis, mokėjimus už telefono ir interneto paslaugas, AB TF Bank sutartis. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktų naujų įrodymų turinį, bei spręsdamas dėl poreikio priimti atsakovo papildomai teikiamus naujus įrodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinumo, pagrįstai prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs atsakovui. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad kartu su atskiruoju skundu pateiktais įrodymais atsakovas atsikerta į ieškovės prašyme pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes dėl atsakovo teiktino laikino išlaikymo dydžio, kad anksčiau pateikti teismui šiuos įrodymus atsakovas neturėjo galimybės, taip pat įvertinus, kad su minėtais įrodymais ieškovė yra susipažinusi ir išreiškusi dėl jų nuomonę, teismas atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus priima ir dėl jų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo įvertinimui (CPK 314 straipsnis).

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo

13. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

14. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. CK 3.65 straipsnis yra speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

15. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius.

16. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaiko interesus ir jų apsaugą, iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Kiekvienu atveju sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikino pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į tai, kad šiuo metu nepilnametis vaikas gyvena su ieškove, įvertinęs ir tai, kad vaikas yra kūdikis, nenustatęs aplinkybių, kad vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove būtų priešingas vaiko interesams, siekdamas stabilizuoti ginčo situaciją bylos nagrinėjimo metu, padarė išvadą, kad yra tikslinga šalių nepilnamečio vaiko G. L. laikiną gyvenamąją vietą nustatyti su jos motina (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

18. Atskirajame skunde atsakovas teigia, kad jis sutinka su ieškinio reikalavimu nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, dėl to ginčo nėra, todėl nebuvo pagrindo taikyti šios laikinosios apsaugos priemonės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį atsakovo pozicija dėl vaiko gyvenamosios vietos nebuvo žinoma, todėl teismas, įvertinęs, kad pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, taip pat atsižvelgęs į ieškovės nurodytas aplinkybes, siekdamas užtikrinti geriausių vaiko interesų patenkinimą, turėjo pagrindą mažamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove.

19. Be to, kaip teisingai ieškovė nurodo savo atsiliepime į atskirąjį skundą, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.190 straipsnį, vaiko turtą (kuriuo yra ir vaiko išlaikymui skirtos vieno iš tėvų mokamos piniginės lėšos) uzufrukto teise tvarko tas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vietą, todėl, prieš priteisiant laikinąjį išlaikymą, būtina nustatyti laikinąją vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, kuris ir tvarkys vaiko išlaikymą uzufrukto teise.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepilnametės G. L., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatė dabartinėje vaiko gyvenamojoje vietoje kartu su motina (ieškove) E. L..

21. Apeliantas, teikdamas atskirąjį skundą, nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi dėl priteisto laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimas. Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius; sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Tačiau tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaiko poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintini išnagrinėjus bylą.

22. Atsakovas nesutinka su priteistu laikinu išlaikymu vaikui – po 355 Eur kas mėnesį mokamomis išmokomis, nurodydamas, kad prašomas išlaikymas 10 mėnesių vaikui yra per didelis, jis nėra pagrįstas, detalizuotas ir atsakovas finansiškai nėra pajėgus teikti tokio dydžio išlaikymo. Atskirajame skunde nurodo, kad, gyvendamas kartu su ieškove, jis rūpinosi ieškove ir vaiku, išlaikė šeimą, išlaikymą vaikui reguliariai teikia ir nutrūkus šalių tarpusavio santykiams.

23. Vadovaujantis CK 3.192 straipsnio nuostatomis, tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. CK 3.192 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui turi atitikti bent minimalius vaiko poreikius jo normaliam vystymuisi.

25. Pirmosios instancijos padarė išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje – kol neišsiaiškinta reali šalių turtinė padėtis, vaiko poreikių mastas (įvertinant vaiko amžių, būtinuosius ir specialiuosius poreikius); kol neįvertinti abiejų šalių veiksmai imantis priemonių gauti jų amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui – laikinas materialinis išlaikymas nepilnamečiui vaikui (iš esmės nesprendžiant ginčo) priteisiant po 355 Eur yra protingo dydžio ir yra pakankamas tam, kad bylos nagrinėjimo eigoje būtų patenkinti vaiko poreikiai ir laikinai bylos nagrinėjimo metu būtų apsaugoti nepilnamečio vaiko turtiniai interesai.

26. Atskiruoju skundu atsakovas iš esmės neginčija, kad vaikui finansinis išlaikymas yra būtinas, pažymi, jog sutinka mokėti po 250 Eur išlaikymo, o didesnio išlaikymo mokėti neturi finansinių galimybių, nes jo mėnesinis darbo užmokestis atskaičius mokesčius sudaro vidutiniškai po 1 000 Eur per mėnesį (tai patvirtina teismui pateikta pažyma), taip pat turi kreditinių įsipareigojimų (tai patvirtina teismui pateiktos paskolos sutartys), nekilnojamojo turto neturi. Apelianto nuomone, ieškovės prašomas laikinas išlaikymas nepilnamečiam 10 mėnesių vaikui yra neproporcingai didelis. Be to, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020).

27. Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs bylos medžiagą, iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikino išlaikymo dydžio, nesant nustatytiems tikriesiems vaiko poreikiams ir turtinei tėvų padėčiai, nepagrįstai priteisė analogiško dydžio laikiną išlaikymą, kaip ir ieškovės reiškiamas ieškinio reikalavimas, t. y. didesnį nei šiuo metu būtiną pagrindiniams nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šalių nepilnamečiam vaikui šiuo metu yra tik 10 mėnesių, byloje nėra duomenų, kad jam būtų nustatyti specialieji poreikiai. Esant šioms aplinkybėms, ieškovė, teigdama, kad šiuo metu nepilnamečio vaiko poreikiams reikalinga didesnė išlaikymo suma, turi nurodyti ir įrodyti būtinus papildomus nepilnamečio vaiko poreikius.

28. Kaip teisingai pastebėjo ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, jog išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi, priklausomai nuo Valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju Valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-l 075/2020). Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog galimybė nemažinti priteistino išlaikymo Valstybės mokamų išmokų suma sietina su tėvų turtine padėtimi: jei tėvų turtinė padėtis leidžia visiškai patenkinti vaiko poreikius, Valstybės teikiamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje, pagal šalių pateiktus duomenis, nėra pagrindo daryti išvadą, kad tėvų padėtis leidžia patenkinti ir papildomus nepilnamečio vaiko poreikius. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentu, kad ta aplinkybė, jog po skundžiamos nutarties priėmimo atsakovas, pasiskolinęs pinigų, pervedė vaiko išlaikymui 355 Eur, patvirtina, jog atsakovas turi finansines galimybes teikti vaikui išlaikymą, pakankamą patenkinti bent elementarius vaiko poreikius.

29. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

30. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog nesant nustatytiems tikriesiems vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, ieškovei nepateikus įrodymų, patvirtinančių, kad šiuo metu vaiko išlaikymui yra reikalinga didesnė nei vienos minimalios mėnesinės algos dydžio suma, pirmosios instancijos teismo priteistas laikino išlaikymo dydis vertintinas kaip per didelis.

31. Lietuvoje nuo 2024 m. sausio 1 d. nustatytas minimalusis darbo užmokestis, kurio dydis siekia 924 Eur (bruto), po mokesčių – 708,42 Eur. Atskaičius valstybės skiriamus vaiko pinigus, kurie nuo 2024 m. sausio 1 d. yra 96,25 Eur, iš apelianto priteista laikino išlaikymo suma mažintina iki 306 Eur (708,42 Eur – 96,25 Eur / 2 = 306,09 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, vadovaujantis proporcingumo principu, laikinas materialinis išlaikymas nepilnamečiam vaikui (iš esmės nesprendžiant ginčo) priteisiant po 306 Eur yra protingo dydžio ir pakankamas tam, kad laikinai bylos nagrinėjimo metu būtų apsaugoti nepilnamečio vaiko turtiniai interesai (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad tokio paties dydžio suma prie vaiko laikino išlaikymo turi prisidėti ir ieškovė.

32. Laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-378/2016, 14 punktas). Taigi, teisminio proceso pradžioje spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas negali vertinti argumentų, susijusių su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, nes priešingu atveju tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.

33. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, sprendžia, kad 306 Eur laikino išlaikymo dydis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis atsakovo teises ir teisėtus interesus, todėl pagrindo jį sumažinti iki atsakovo nurodomos 250 Eur sumos nėra. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, mažesnes išlaidas vaiko poreikiams tenkinti gali lemti tik tėvų ribotos finansinės galimybės, kurių jie dėl objektyvių priežasčių šiuo metu nėra pajėgūs pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 41 punktas). Šiuo metu, sprendžiant klausimą dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui, apeliantas tik nurodė, kad jo darbo užmokestis yra apie 1 000 Eur, iš šių pinigų jis turi atsiskaityti su kreditoriais. Šios aplinkybės, o kartu ir galimybė ieškovui susirasti geriau apmokamą darbą, kad galėtų dirbti, užsidirbti ir išlaikyti savo nepilnametį vaiką išsamiai bus išnagrinėtos ir įvertintos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad vaiko interesų apsaugos principas yra prioritetinis ir jis turi pirmenybę prieš kitų interesus, tame tarpe ir kreditorių interesus.

34. Be to, apeliantas, teigdamas, kad vaiko poreikiams gali mokėti tik po 200 Eur per mėnesį, taip pat, kad šios sumos turėtų pakakti vaiko poreikiams, nepateikė jokių tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų, tai yra apeliantas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo siūlomas mokėti išlaikymas užtikrins jo dukters būtinuosius poreikius maistui, drabužiams, būstui, sveikatai ir kt. Atsakovo nurodomos aplinkybės, jog jis bendro gyvenimo su ieškove metu iki šalių turtinių santykių nutrūkimo išlaikė tiek pačią ieškovę, tiek jų nepilnametį vaiką, taip pat papildomai pervedė pinigų nupirkti vaikui rūbelių, neturi reikšmės, sprendžiant klausimą dėl tinkamo išlaikymo vaikui, ir nesudaro pagrindo priteisti mažesnę mėnesinę laikino išlaikymo, skirto šalių vaikui, sumą, nei yra reikalinga būtiniesiems vaiko poreikiams patenkinti.

35. Pažymėtina, kad laikino išlaikymo priteisimas bylos nagrinėjimo metu (kaip laikinosios apsaugos priemonės) nereiškia, kad vaiko išlaikymo dydžio už tą laikotarpį kausimas jau yra išspręstas. Laikino išlaikymo priteisimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

36. Pažymėtina ir tai, kad, iš esmės pasikeitus aplinkybėms, šalys gali kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (panaikinimo).

37. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Kiti atskirojo skundo argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, šioje nutartyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto atskirojo skundo argumentai, byloje esantys įrodymai sudaro pagrindą atskirąjį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalį dėl laikino išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui priteisimo, sumažinant iš atsakovo priteistą laikiną išlaikymą nuo 355 Eur iki 306 Eur (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidų nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-219/2018). Todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

nutaria:

pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 2 d. nutarties dalį dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo – sumažinti iš atsakovo I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisto laikino išlaikymo nepilnametei dukrai G. L., gimusiai (duomenys neskelbtini), dydį nuo 355 Eur iki 306 Eur.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.