Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Domeikienės, Martyno Galvičiaus ir Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. ir nukentėjusiųjų L. J. bei R. G. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, K. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu ir prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį 2025 m. lapkričio 26 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu paskirtos 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmės, kuri, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, pakeista į laisvės atėmimo bausmę, K. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas atliktas bausmės laikas pagal 2025 m. lapkričio 26 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendį.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalimis, K. J. paskirtos 1 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos Probacijos tarnybai nurodytu faktiniu gyvenamosios vietos adresu pagal nustatytą laiką (būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar sveikatos priežiūra) kontrole elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, K. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią K. J. įpareigotas įvykdyti per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 72⁵ straipsniu, K. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, kurią K. J. įpareigotas įvykdyti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 4 puntu, 69 straipsniu, K. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – nukentėjusiajai padarytos turtinės žalos atlyginimas, kurią K. J. įpareigotas įvykdyti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 73 straipsniu, nuspręsta toliau tęsti 2025 m. lapkričio 26 d. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių (turi būti Šiaulių) rūmų nuosprendžiu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nuspręsta laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, K. J. pripažintas recidyvistu.

Nukentėjusiosios L. J. civilinis ieškinys patenkintas ir iš K. J. priteista 1 000 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo L. J. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apibendrindamos skunde nurodytus argumentus, nukentėjusiosios teigia, jog nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigiamai apibūdinti K. J. asmenybę ir tai galėtų turėti reikšmės taikant BK 75 straipsnio nuostatas. Dėl to mano, kad skunde nurodytų aplinkybių visuma nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be K. J. realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Todėl mano, kad teismo nuosprendžio dalis dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo ir bausmės vykdymo atidėjimo K. J. yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta.

Apeliaciniai skundai atmestini. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. balandžio 24 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teigdamas, kad jis nepadarė šių nusikalstamų veikų, o nukentėjusiosios jį apkalba. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsniu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniu skundu.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, jog inkriminuojama nusikalstama veika turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę.

Proceso dalyviai teismui gali teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021, 2K-243-387/2023 ir kt.).

Be to, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine ar apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis K. J. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo pateiktą apeliacinį skundą, nenustatė BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, nes iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, įvertintas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymus lyginant tarpusavyje, tiek juos susiejant į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės.

Skundžiamu nuosprendžiu K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad jis nesunkiai sužalojo savo šeimos narį – sutuoktinę L. J. – pirštais spaudė ir suko nukentėjusiosios dešinę ranką, perpjovė kairės rankos pirštą, tris kartus spyrė jai į kairę ranką bei du kartus į dešinį šoną, bei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, jog tyčia, kumščiu suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajai R. G. į kaktą bei vieną smūgį į dešinę smakro pusę, sukėlė jai fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teisme, kaip ir savo apeliaciniame skunde nuteistasis K. J. kaltės nepripažino ir teigė, kad vykusių išgertuvių namuose metu nukentėjusioji L. J. susižalojo pati, lipdama per stalą ir šokdama pro langą, o nukentėjusiąją R. G. sužalojo jos sugyventinis, be to, tų išgertuvių metu jis pats buvo sužalotas (t. 2, b. l. 7-8). Nors ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis K. J. kaltės taip pat nepripažino, tačiau apklausų metu nurodė kitokias aplinkybes nei pirmosios instancijos teisme. 2025 m. lapkričio 24 d. kaip įtariamasis apklaustas K. J. parodė, jog, nuėjus raminti vaiko, atėjusi žmona jam liepė pasitraukti nuo vaiko, jam nesutikus, žmona ne mažiau kaip tris kartus kumščiu sudavė jam į pakaušį, išgirdusi triukšmą, atbėgo R. G., kuri nuo jo patraukė L. J., kad jo nebemuštų, vėliau prie jų išgertuvių prisijungė R. G. draugas L. su draugu Ž., įvyko konfliktas, L. J. pasiskundė, jog yra skriaudžiama, todėl jis, vengdamas konflikto ir nenorėdamas būti sumuštas R. K., išėjo į kiemą, po 10 minučių sugrįžus į butą, L. jam sudavė smūgį į kairę ausį, tada visi, išskyrus Ž., jį pradėjo mušti – spardė, kumščiavo, jam buvo suduota ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas. Taip pat K. J. parodė, kad kaimynas M. J., visa tai matydamas pro langą, iškvietė policijos pareigūnus, atvyko ir greitosios medicinos pagalbos ekipažas. Šios apklausos metu K. J. tvirtino, jog to įvykio metu nukentėjo jis, o ne jo žmona L. J., jis jai nesudavė nei vieno smūgio, nežino, iš kur pas ją atsirado sužalojimai (t. 1, b. l. 111-114). 2025 m. lapkričio 25 d. vykusios papildomos apklausos metu bei akistatos su nukentėjusiąja L. J. metu K. J. taip pat tvirtino, kad jis nei prieš L. J., nei prieš nukentėjusiąją R. G. nesmurtavo, jos abi išsigalvoja, teigė, jog tai jos kartu su R. K. bei L. A. jį sumušė (t. 1, b. l. 119-124, 130-133). Vertinant tokius nuteistojo parodymus, matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu jis neigė iš viso smurtavęs nukentėjusiųjų atžvilgiu, teigė nežinantis, kaip ant nukentėjusiųjų atsirado sužalojimai, o pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nukentėjusioji L. J. susižalojo pati, kai lipo ant stalo ir šoko pro langą, o nukentėjusiąją R. G. sužalojo jos sugyventinis R. K.. Tokie neatitikimai leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistojo K. J. parodymai nėra nuoseklūs.

Nuteistasis teigia, jog jo parodymus, kad įvykio metu jo atžvilgiu buvo naudotas fizinis smurtas, t. y. nukentėjusioji L. J. smurtavo jo atžvilgiu, patvirtina jo kaimyno M. J. parodymai.

Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas M. J. parodė, jog jis, išgirdęs triukšmą, lyg durų trankymą bei šūkavimus lauke, pamatė, kad K. J. lauke klūpo ant kelių, L. jį laikė, apėmęs ranka jo kaklą, o L. J. jį mušė, spardė, kumščiavo į galvą, R. K. su savo sugyventine prieš K. J. nesmurtavo, kai jis pro langą sušuko, jog kvies policiją, L. J. pasakė: „Kviesk“, todėl ir paskambino Bendrajam pagalbos centrui, kitą rytą pas L. J. pakūrė pečių, matė šviežiai pritaškyto kraujo, bet L. J. nieko jam neaiškino, o jis nieko neklausė (t. 1, b. l. 82-83). Tačiau pirmosios instancijos teisme liudytojas M. J. parodė, kad lapkričio 13 d. naktį jis išgirdo triukšmą (durų trinktelėjimą) ir iškvietė policiją, lauke matė K. ir L. J., jie ginčijosi, tačiau muštynių ir atvažiavusių L. A. bei Ž. R. jis nematė, taip pat nurodė, jog jis, išgirdęs triukšmą, įspėjo, kad kvies policiją, L. J. jam atsakė, jog kviestų, jis iškvietė policiją, kviesdamas pareigūnus, jis įvardijo K. J., pas K. J. paakyje matė mėlynę (t. 2, b. l. 12). Vertinant šio liudytojo parodymus, matyti, kad jie yra skirtingi dėl aplinkybių, ar liudytojas matė smurtavimą prieš K. J., tačiau pažymėtina, jog liudytojas nepatvirtino nuteistojo K. J. parodymų, kad nuteistasis nesmurtavo nukentėjusiųjų atžvilgiu, kadangi liudytojo M. J. įvykio vietoje nebuvo, kaip tvirtino, jis tik girdėjo triukšmą, nuteistojo ir nukentėjusiosios L. J. ginčijimąsi lauke bei apie tai pranešė policijos pareigūnams. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog liudytojo M. J. parodymai nepatvirtina nuteistojo parodymų nepadarius nusikaltimų nukentėjusiųjų atžvilgiu.

Be to, nuteistojo parodymus paneigia byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma.

Nukentėjusioji L. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, jos broliui R. K. nuėjus miegoti, ji, K. J. ir R. G. vartojo alkoholinius gėrimus, kai K. J. su ja pradėjo konfliktuoti, ją pradėjo pulti, kaltininti, tampė už plaukų, griebė jai už rankų, suko ranką, po to koridoriuje pradėjo mušti, spardė, su lėkštės gabaliuku jai sužalojo ranką, kai R. G. pakvietė R. K., K. J. pabėgo, o telefonu paskambinęs užsienyje gyvenantis sūnus T., supratęs, kad prieš ją smurtauta, paskambino L. A. ir jo paprašė nuvažiuoti pažiūrėti. Nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo sulaužytas bei perpjautas pirštas, ant nugaros buvo visokių mėlynių, kai R. G. juos skyrė, nuo K. J. ir ji gavo kelis smūgius į veidą. Kaip teigė nukentėjusioji, tą dieną K. J. nebuvo sumuštas, jam po akimi buvo mėlynė, reaguodami į kaimyno skambutį, buvo atvykę policijos pareigūnai (t. 2, b. l. 8-10). Tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusioji L. J. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu: 2025 m. lapkričio 21 d. pateikdama pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 8-16), papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 55-58), akistatos su K. J. metu (t. 1, b. l. 119-124). Be to, iš esmės analogiškas sužalojimo aplinkybes nukentėjusioji L. J. nurodė ir ją 2025 m. lapkričio 21 d. apžiūrėjusiam VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojui bei 2025 m. lapkričio 25 d. apžiūrėjusiam teismo medicinos specialistui (t. 1, b. l. 42-44). Nukentėjusiosios L. J. sužalojimo faktą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2537/2025(02) nurodyti duomenys: galimai pjautinė kairės plaštakos IV piršto žaizda L. J. padaryta pjaunančių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu, galimai ir vieno trauminio poveikio pasekoje; poodinės kraujosruvos kairiame žaste, dešiniame dilbyje, dešinio juosmens srityje, kairės plaštakos IV piršto pirštakaulio lūžimas L. J. padarytas kietais bukais daiktais ar paviršiais, ne mažiau kaip penkių trauminių poveikių (kontaktų) pasekoje; sužalojimų pobūdis bei medicininių dokumentų duomenys neprieštarauja tam, kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2025 m. lapkričio 13 d.; dėl pirštakaulio lūžimo sužalojimai vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 42-44). Nors nukentėjusioji dėl jos sužalojimo į policijos pareigūnus kreipėsi tik 2025 m. lapkričio 21 d., tačiau teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajai L. J. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2025 m. lapkričio 13 d. Be to, po įvykio praėjus net kiek daugiau nei savaitei, ant nukentėjusiosios kūno buvo matomi jai padaryti sužalojimai, ir tai patvirtina 2025 m. lapkričio 21 d. atliktos asmens apžiūros duomenys, t. y., apžiūrint kairę ranką, matomas sutvarstytas bevardis pirštas, ties rankos sulenkimu ir tricepsu matomos hematomos, apžiūrint dešinę ranką, ant dilbio matoma hematoma, nukentėjusioji nurodė jaučianti skausmą ties riešu bei dešinės pusės šone, juosmens srityje (t. 1, b. l. 22-25, 26-30).

Taip pat nukentėjusiosios L. J. nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina ir šioje byloje nukentėjusios R. G. parodymai. R. G. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, būnant pas L. ir K. J. namuose, K. J. pradėjo kabinėtis prie L. J., tampė už plaukų, keikėsi, L. J. suko ranką, tempė ją į koridorių, kuriame su lėkštės šuke perpjovė ranką, buvo pargriovęs L. J., ji matė, kaip K. J. du kartus smogė L. į šoną, spyrė koja, ji prieškambaryje bandė ginti L. J., lindo į tarpą tarp jų ir pati gavo du smūgius į kaktos viršų bei į žandikaulio apačią, po to K. J. išėjo iš kambario. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad to konflikto metu R. K. miegojo, o L. J. sūnaus T. paprašytas jau po visko buvo atvažiavęs L. A. (t. 1, b. l. 68-70, 71-74; t. 2, b. l. 10-11). Nukentėjusioji R. G. tokias pat jos sužalojimo aplinkybes nurodė ir ją 2025 m. lapkričio 25 d. apžiūrėjusiam teismo medicinos specialistui (t. 1, b. l. 51-52). Be to, nukentėjusiosios R. G. parodymus apie jai padarytus sužalojimus patvirtina 2025 m. lapkričio 25 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 2538/2025 (02) nurodyti duomenys – poodinė kraujosruva kaktoje R. G. padaryta kietu buku daiktu ar paviršiumi, kuo galėjo būti ir kumštis, galimai ir vieno trauminio poveikio pasekoje; sužalojimo pobūdis neprieštarauja tam, jog jis galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2025 m. lapkričio 13 d.; sužalojimas vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 51-52). Nukentėjusioji L. J., apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, patvirtino, jog R. G. K. J. du kartus smogė, kai pastaroji koridoriuje ją bandė ginti nuo K. J. (t. 1, b. l. 8-16, 55-58; t. 2, b. l. 8-10). Taigi, nukentėjusiųjų L. J. ir R. G. parodymai tarpusavyje sutampa ir vieni kitus patvirtina.

Be to, tiek nukentėjusiosios L. J., tiek ir nukentėjusiosios R. G. parodymus patvirtina liudytojo R. K. parodymai. Šis liudytojas pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išgertuvių pas J. metu jis nuėjo miegoti į antrą aukštą, prabudęs matė, jog buvo atvažiavusi policija, ieškojo L. J., jis matė, kad buvo sužalotas L. J. pirštas, pirštą prapjovus lėkštute, pirštas buvo aprištas, o jo sugyventinei ant kaktos buvo guzas, R. G. pasakojo, jog ją sužalojo K. J., kurio jis atsikėlęs nebematė ir su juo nekalbėjo, po to L. J. jam pasakojo, kad K. J. ją nusitempė, smurtavo jos atžvilgiu, daug kartų yra matęs sumuštą savo seserį L. J., prieš atvykstant policijos pareigūnams, matė išvažiuojančius L. A. ir Ž. R. (t. 1, b. l. 88-91; t. 2, b. l. 11-12). Kaip liudytojai apklausti L. A. bei Ž. R. patvirtino, jog jie buvo atvažiavę į namus pas L. J., matė sužalotą ir kruviną L. J. pirštą bei sumuštą R. G. kaktą. Liudytojas L. A. taip pat parodė, kad jam ir Ž. R. atvykus pas L. J., paties K. J. namuose nebuvo, ant grindų buvo pritaškyta kraujo, matė sužalotą L. J. pirštą, iš žaizdos stipriai bėgo kraujas, būnant jam, R. G. tą pirštą tvarstė, sakė, jog pirštą prapjovė K. J., L. J. skundėsi, kad jai labai skauda ranką, ant R. G. kaktos matė šviežiai atsiradusį raudoną guzą, pati R. G. sakė, jog, sukonfliktavus K. J. su L. J., ji bandė ginti L. J., tada K. J. R. G. kumščiu davė į kaktą, vėliau iš antro aukšto nusileido ten miegojęs R. K., dar pasikalbėjo su juo ir išvažiavo namo (t. 1, b. l. 94-95). Nors pirmosios instancijos teisme liudytojas Ž. R. parodė, kad jis nelabai prisimena įvykio aplinkybių, nes tuo metu buvo neblaivus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas patvirtino, kad jis, kartu su L. A. atvažiavęs pas L., matė sužalotą L. pirštą, L. sakė, kad ją sužalojo jos vyras K., L. skundėsi, jog jai labai skauda ranką, nepastebėjo ant R. kaktos gumbo ar kokio nors sužalojimo, neprisimena, ar buvo kalba, kad K. sužalojo R., bet K. bute nebuvo, vėliau iš kažkur atėjo R. K., kuris prieš tai miegojo (t. 1, b. l. 100-101). Iš liudytojų R. K., L. A. bei Ž. R. parodymų matyti, jog šių liudytojų parodymai sutampa su nukentėjusiųjų L. J. ir R. G. parodymais, kad tiek R. K., tiek ir L. A. su Ž. R. konflikte, įvykusiame tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų, nedalyvavo, nuteistojo įvykio vietoje nematė. Įvertinus liudytojų R. K., L. A. bei Ž. R. parodymus, daroma išvada, jog jie sutampa su nukentėjusiųjų parodymais ir juos patvirtina, taip pat patvirtina ir aplinkybę, kad nukentėjusiosios iš karto po patirtų sužalojimų įvardijo jas sužalojusį asmenį – nuteistąjį K. J..

Įvertinus tai, kad nukentėjusiosios viso proceso metu nuosekliai bei tapačiai nurodė įvykio aplinkybes ir tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtina liudytojų R. K., L. A., Ž. R. parodymai, teismo medicinos specialistų išvadose nurodyti duomenys bei kiti byloje surinkti rašytiniai duomenys, daroma išvada, jog nukentėjusiųjų parodymais galima remtis visa apimtimi, jais netikėti teismas neturi pagrindo.

Nuteistasis skunde teigia, kad nukentėjusiosios L. J. ir R. G. jį apkalba panaudojus smurtą prieš jas, nes po tų išgertuvių iš jų buvo paimti vaikai, be to, jos ne iš karto kreipėsi į policiją, o tik dėl to, kad jis parašė pareiškimą dėl jo sužalojimo. Tokie nuteistojo K. J. teiginiai yra nepagrįsti.

Nors nuteistasis K. J. nurodo, kad nukentėjusioji L. J. susižalojo pati, o nukentėjusiąją R. G. sužalojo jos sugyventinis R. K., tačiau nei nukentėjusiosios, nei liudytojas R. K. nenurodė aplinkybių, jog įvykio metu nukentėjusioji L. J. būtų lipusi ant stalo ar pro langą ir taip būtų susižalojusi, taip pat nukentėjusiosios ir į įvykio vietą atvykę liudytojai parodė, kad liudytojas R. K. nusileido iš antro aukšto, kur miegojo, o nuteistasis buvo pasišalinęs. Be to, kaip jau buvo minėta, abi nukentėjusiosios iš karto po jų sužalojimų tiek liudytojams R. K., L. A., Ž. R., tiek ir teismo medicinos specialistams jų apžiūros metu bei vykusių apklausų metu tapačiai nurodė, jog jas sužalojo būtent nuteistasis K. J.. Dėl to nuteistojo versija, kad nukentėjusiosios buvo sužalotos kitomis aplinkybėmis nei byloje nustatyta, vertinama kaip nuteistojo gynybinė pozicija, kurios nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios jį apkalba smurtavus, nes jis dėl jo sumušimo kreipėsi į policijos pareigūnus. Šis nuteistojo teiginys taip pat nepagrįstas, nes iš bylos matyti, kad nukentėjusiosios į policijos pareigūnus dėl jų sužalojimų kreipėsi 2025 m. lapkričio 21 d., tuo tarpu duomenų, patvirtinančių, jog tuo metu K. J. jau buvo pateikęs pareiškimą dėl jo sužalojimo policijos įstaigai, byloje nėra. Apklausiamas kaip įtariamasis, K. J. 2025 m. lapkričio 24 d. apklausos metu nurodė, jog jis artimiausiu metu rašys pareiškimą dėl fizinio skausmo sukėlimo (t. 1, b. l. 111-112). Objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis buvo sužalotas būtent minėto įvykio metu, byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis ar jo gynėjas. Pažymėtina, kad nukentėjusioji L. J. ir liudytojas R. K. nurodė, jog tą pačią dieną nuteistasis, rūkydamas laiptinėje su jų motina, dėl girtumo neišlaikęs pusiausvyros, nugriuvo ir į turėklus susižalojo akį (t. 1, b. l. 55-56, 88-89; t. 2, b. l. 9), o liudytojas M. J. patvirtino matęs K. J. paakyje mėlynę (t. 1, b. l. 82-83), tačiau tai nepatvirtina nuteistojo versijos, jog šį sužalojimą jam padarė nukentėjusioji L. J. ar liudytojas R. K.. Be to, nuteistojo sužalojimo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis buvo sužalotas būtent minėto įvykio metu, jog jis dėl sumušimo anksčiau kreipėsi į policijos pareigūnus, o tik po to į teisėsaugą kreipėsi nukentėjusiosios, nuteistojo versija, jog jis nesmurtavo nukentėjusiųjų atžvilgiu, atmetama, ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo ji vertinta kaip gynybinė, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Tai, kad nukentėjusiosios dėl patirtų sužalojimų į policijos pareigūnus kreipėsi tik 2025 m. lapkričio 21 d., o ne iš karto po sužalojimų, t. y. 2025 m. lapkričio 13 d., nepaneigia nuoseklių nukentėjusiųjų parodymų esmės. Be to, nukentėjusiosios nurodė, jog iš karto po įvykio policijos pareigūnų nekvietė, nes buvo neblaivios (t. 1, b. l. 55-56; t. 2, b. l. 8-11). Tiek nukentėjusiosios, tiek ir pats nuteistasis patvirtino, kad tiek įvykio metu, tiek ir po įvykio buvo girtaujama iki lapkričio 17 d., o iš bylos matyti, kad pareiškimai dėl sužalojimų buvo pateikti 2025 m. lapkričio 21 d., nukentėjusioji L. J. tuo metu buvo blaivi (t. 1, b. l. 40), todėl pagrįstai apylinkės teismas padarė išvadą, jog nukentėjusiosios dėl jų atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos kreipėsi į pareigūnus tada, kai išblaivėjo. Taip pat nukentėjusioji L. J. nurodė, kad iš karto po įvykio į policijos pareigūnus nesikreipė, nenorėdama pakenkti nuteistajam, tačiau, matydama, jog jos sutuoktinio K. J. elgesys nesikeičia, jis nė kiek nesigaili ir toliau su ja elgiasi agresyviai, ji apsisprendė jo daugiau nebedangstyti, todėl ir parašė pareiškimą dėl šio įvykio (t. 1, b. l. 55-56).

Be to, nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusiosios jį apkalba kerštaudamos, nes iš jų buvo paimti vaikai. Šis nuteistojo argumentas taip pat yra nepagrįstas. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusiosios dėl patirtų sužalojimų kreipėsi tik po to, kai iš jų buvo paimti vaikai. Iš 2025 m. lapkričio 23 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus pranešimo apie smurtą artimoje aplinkoje matyti, kad šioje byloje tiriamo įvykio metu mažamečių N. J. ir E. J. nebuvo, jie paimti į laikiną globą (t. 1, b. l. 45). Pati nukentėjusioji L. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad konflikto metu vaikų namuose nebuvo, nes jie buvo paimti į laikiną globą (t. 1, b. l. 8-11). Tokius parodymus nukentėjusioji L. J. patvirtino ir pirmosios instancijos teismui, taip pat teigė, jog vaikai jiems jau grąžinti (t. 2, b. l. 8-10). Kaip liudytojas apklaustas R. K. parodė, kad vaikai buvo paimti dėl to, kad jų tėvai buvo išgėrę (t. 2, b. l. 11-12). Taigi, byloje nėra jokių duomenų, kad vaikų paėmimas buvo susijęs su byloje tiriamu įvykiu. Todėl nėra pagrindo nukentėjusiųjų parodymus vertinti kaip išgalvotus, siekiant nepagrįstai dėl smurto apkalbėti nuteistąjį.

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, t. y. tai, jog nukentėjusiųjų parodymai dėl jų sužalojimo aplinkybių yra nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje, juos patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai, daroma išvada, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistojo K. J. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 140 straipsnio 1 dalyje. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus duomenis, padarė teisingą bei pagrįstą išvadą dėl nuteistojo K. J. kaltės, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bausmės

Nuteistasis K. J. prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, jog apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos apeliacinės instancijos teismą įpareigoja patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam K. J. parinktos bausmės rūšimi.

Nuteistasis K. J., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, BK 140 straipsnio 1 dalis) ir vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo K. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei tai, kad nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Šiuo atveju pažymėtina, kad dėl asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, jog asmuo nusikalto būdamas recidyvistas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnių K. J. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad aptariamą nusikalstamą veiką K. J. padarė būdamas recidyvistas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Taigi, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas, pašalinant K. J. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Nuteistasis nusikalstamų veikų padarymo metu buvo vedęs, šiuo metu Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-11764-496/2026 dėl santuokos nutraukimo (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenys). Taip pat tiek iš bylos medžiagos, tiek ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenų matyti, kad nuteistasis su nukentėjusiąja L. J. turi du mažamečius vaikus, kurių gyvenamoji vieta iki sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo nustatyta kartu su nuteistuoju K. J. gyvenamojoje vietoje (2026-08-28 nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistasis nuo 2025 m. liepos 6 d. Užimtumo tarnyboje neregistruotas (t. 1, b. l. 158), nuo 2025 m. liepos 7 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 155-156). Per paskutinius vienerius metus administracine tvarka nuteistasis buvo baustas (t. 1, b. l. 152-153), nusikalstamas veikas padarė turėdamas galiojančią administracinę nuobaudą už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 224 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo įvykdymą (būdamas įspėtas dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausos metu davė melagingus parodymus susijusioje administracinio nusižengimo byloje Nr. 25280695757), paskirtos baudos nėra sumokėjęs. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog K. J. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo teistas 6 kartus, 1 kartą buvo nuteistas jau po nusikalstamų veikų įvykdymo (2025 m. rugsėjo 8 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo K. J. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, buvo panaikintas kaltinamajam pateikus nesutikimą su teismo baudžiamuoju įsakymu, baudžiamąją bylą iš naujo išnagrinėjus Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose, nuteistojo atžvilgiu buvo priimtas 2025 m. lapkričio 26 d. nuosprendis, kuriuo K. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 6 mėnesiams). Iš šio išrašo matyti, kad nuteistasis už smurtinius nusikaltimus iš viso yra teistas net 5 kartus, be to, 1 kartą, vadovaujantis BK 38 straipsniu, 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžiu jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Pažymėtina, kad apeliantas ne pirmą kartą smurtauja savo sutuoktinės L. J. atžvilgiu. Duomenys apie ankstesnius teistumus rodo, jog nuteistasis naujas nusikalstamas veikas, už kurių įvykdymą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui bei teisme nagrinėjant kitą jo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą dėl iš esmės analogiškos smurtinės nusikalstamos veikos, įvykdytos sutuoktinės atžvilgiu. Taip pat pažyma apie ankstesnius teistumus rodo, jog nuteistajam anksčiau taikytomis bausmėmis (viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu, laisvės atėmimu) bei ne kartą taikytu bausmės vykdymo atidėjimu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis toliau darė tyčines nusikalstamas veikas. Šios paminėtos aplinkybės apie nuteistojo ankstesnius teistumus itin neigiamai charakterizuoja K. J. ir patvirtina, jog jis linkęs vykdyti nusikalstamas veikas, nesilaikyti įstatymų, smurtauti kitų asmenų atžvilgiu.

Įvertinus visas šias skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam už jo padarytas dvi tyčines nusikalstamas veikas paskyrė vienintelę BK 138 straipsnio 2 dalies ir griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

BK 138 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už šio nusikaltimo padarymą skiriamas laisvės atėmimas iki 5 metų. Nors BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje be laisvės atėmimo bausmės iki 1 metų numatytos ir kitos alternatyvios bausmės, atitinkamai – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, tačiau šiuo konkrečiu atveju skirti nuteistajam švelnesnę bausmę nei laisvės atėmimas nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, anksčiau nuteistajam skirtomis švelnesnėmis bausmėmis, taip pat ir viešaisiais darbais, laisvės apribojimu ar areštu, bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, nebuvo pasiekti, nuteistasis toliau darė tyčines nusikalstamas veikas.

BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam K. J. už jo padarytus du tyčinius nusikaltimus paskirtos bausmės savo dydžiais yra mažesnės nei BK 138 straipsnio 2 dalies ar BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiai.

Įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą (padaryti du tyčiniai nusikaltimai), nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nustatytą vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (vedęs, vyksta skyrybų procesas, dirba, turi du mažamečius vaikus, turi galiojančią administracinę nuobaudą, šiuo metu teistas jau 7 kartus, teistumas neišnykęs), daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam už jo padarytas atskiras nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos, todėl jas mažinti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nuteistajam K. J. paskirtas bausmes subendrino tarpusavyje taikydamas dalinį bausmių sudėjimo principą, tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo tokio bausmių subendrinimo būdo taikymo.

BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei (BK 63 straipsnio 2 dalis). Bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nusikalstamų veikų sutaptis – tai situacija, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų (nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų) iki apkaltinamojo nuosprendžio už bent vieną iš jų priėmimo ir nėra teisinių kliūčių už jų padarymą taikyti baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2A-7-4-699/2015). Teismų praktikoje nurodyta, kad, nustačius, jog yra padarytos sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos, būtina nustatyti, ar sutaptis yra idealioji ar realioji. Baudžiamajame įstatyme realiosios ir idealiosios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos. Kiekvienu atveju tik atsižvelgdamas į bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra realioji ar idealioji (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-144-489/2015, 2K-20-976/2022). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, nurodytus skirtinguose ar tuose pačiuose BK straipsniuose ar jų dalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2014, 2K-43/2014, 2K-138-976/2015). Nustačius, jog padarytos nusikalstamos veikos sudaro realiąją sutaptį, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos visiško arba dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 3, 4 dalys). Bausmių apėmimas tokiais atvejais taikomas tik BK 63 straipsnio 5 dalies 2 ar 3 punkte nurodytais atvejais. Konstatavimas, kad kelios nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, reiškia, jog asmuo iš esmės padarė vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196-788/2017, 2K-7-32-719/2021). Remiantis teorinėmis nuostatomis ir teismų praktikoje nustatytomis taisyklėmis, idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama ne tik tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-511/2019, 2K-171-976/2021, 2K-185-976/2021, 2K-30-788/2023), bet ir tais atvejais, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant bendrą sumanymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-788/2023). Taigi, nusikalstamų veikų sutaptį galima laikyti idealiąja, jei, įgyvendinant bendrą sumanymą, padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nustatytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, šios veikos padaromos viena po kitos, per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-511/2019, 2K-185-976/2021, 2K-88-1073/2024). Nustačius, kad padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje bylioje Nr. 2K-71-976/2025).

Teisėjų kolegija, patikrinusi nuteistajam taikytą bausmių subendrinimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistajam pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei 140 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes nepagrįstai bendrino jas iš dalies sudėdamas, nes iš nuteistajam K. J. suformuluotų kaltinimų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad K. J. smurtiniai veiksmai tiek nukentėjusiosios L. J. atžvilgiu, tiek ir nukentėjusiosios R. G. atžvilgiu buvo atlikti tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, kai nukentėjusioji R. G. bandė apginti nukentėjusiąją L. J. nuo nuteistojo smurto.

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuojama, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl K. J. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos taikant ne dalinį bausmių sudėjimo būdą, o apėmimo būdu. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

21. Taikant bausmių apėmimo būdą, numatytą BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, iš naujo nuteistajam K. J. subendrinus pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, paskirta subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, subendrintina su bausme, paskirta Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu, pridedant 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmės dalį, t. y. tokią pat dalį, kurią pridėjo ir Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Tokiu būdu nuteistajam skirtina galutinė subendrinta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

22. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistajam K. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios L. J. ir R. G. nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo nuosprendį pakeisti, panaikinant K. J. taikytą bausmės vykdymo atidėjimą.

22.1. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad bausmės paskirties pagrindinis tikslas yra teisingumo principo įgyvendinimas, kurį teismai realizuoja per baudžiamajame įstatyme nustatytą bausmės rūšių bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymo sistemą, individualizuodami bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgdami ne tik į formalius kriterijus, bet ir į realų veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-697/2019). Baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, be to, tai vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-180-1073/2019). Paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų.

22.2. BK 75 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

22.3. Nagrinėjamu atveju K. J. yra nuteistas už vieno tyčinio nesunkaus ir vieno tyčinio apysunkio nusikaltimų įvykdymą, jam paskirta bausmė neviršija 4 metų laisvės atėmimo bausmės, todėl yra formalus pagrindas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Be to, pažymėtina, jog pagal BK 75 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą atlieka du kartus: pirma – teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje nustatytą bausmės rūšį bei dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 straipsnyje nurodytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais bei šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-268-942/2017, 2K-7-266-511/2018, 2K-379-697/2018 ir kt.).

22.4. Be to, pažymėtina, kad, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, jog valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021 ir kt.).

22.5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nors K. J. padarė du tyčinius nusikaltimus, kaltės nepripažino, tačiau yra jaunas, turi šeimą ir nepilnamečių vaikų, kuriuos reikia išlaikyti, todėl sprendė, jog yra pagrindas K. J. suteikti galimybę dar kartą apgalvoti savo elgesį, keisti jį, esant neizoliuotam nuo visuomenės, tačiau kontroliuojamam probacijos pareigūnų, kurie ir yra tam, kad padėtų probuojamajam savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais bei priemonėmis. Taip pat pirmosios instancijos teismas, K. J. atžvilgiu taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymą atidėjo pakankamai ilgam terminui - 2 metams, be to, paskyrė intensyvią priežiūrą bei tris baudžiamojo poveikio priemones – 9 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, 6 mėnesius dalyvauti alkoholizmo prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą, padėsiančias pasiekti bausmės tikslus. Taip pat pirmosios instancijos teismas nurodė tęsti nuteistajam ankstesniu teismo sprendimu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės vykdymą – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Taigi, į aplinkybes, itin neigiamai charakterizuojančias nuteistąjį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, ne tik parinkdamas K. J. skiriamos bausmės rūšį ir dydį, bet ir nustatydamas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas.

22.6. Vien tai, kad K. J. praeityje buvo teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, taip pat ir už smurtinį elgesį artimoje aplinkoje, jog jam jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, savaime neleidžia teigti, kad nuteistojo atžvilgiu negali būti taikomas BK 75 straipsnis. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymas gali būti taikomas tik vieną kartą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atidėdamas K. J. bausmės vykdymą, BK 75 straipsnio reikalavimų nepažeidė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015).

22.7. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad anksčiau nuteistajam taikytos probacijos metu jis būtų pažeidęs probacijos sąlygas. Iš bylos matyti, jog nuteistasis dirba, turi išlaikytinių, pats nuteistasis nurodė, kad šiuo metu abu jo ir nukentėjusiosios L. J. mažamečiai vaikai gyvena su juo. Tokias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenys, iš kurių matyti, jog Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-11764-496/2026 dėl santuokos nutraukimo 2026-08-28 nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių dviejų nuteistojo ir nukentėjusiosios L. J. mažamečių vaikų gyvenamoji vieta iki sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo nustatyta kartu su nuteistuoju K. J. gyvenamojoje vietoje. Pati nukentėjusioji L. J. patvirtino, kad su nuteistuoju jau kurį laiką negyvena. Byloje nėra duomenų, jog nuteistojo atžvilgiu būtų pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta ir be realaus laisvės atėmimo, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant, kartu paskiriant intensyvią priežiūrą bei baudžiamojo poveikio priemones. Pažymėtina, jog nagrinėtinu atveju BK 75 straipsnio nuostatų taikymas K. J. gali turėti pozityvesnę įtaką nei realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas, kai probacijos laikotarpiu nuteistasis turės galimybę išsaugoti pozityvius socialinius ryšius su savo artimaisiais, galės tęsti darbą, išlaikyti vaikus, jais rūpintis, taip pat atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą.

22.8. Pažymėtina, jog bet kokia valstybės intervencija (ne tik pačia ryškiausia forma – įkalinimas, bet ir tikra ar tariama socialinė pagalba) gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų. Siekiant daryti teigiamą įtaką žmogaus elgesiui, pasiteisina atitinkamos priemonės, nes netinkamos ir (ar) per griežtos priemonės skatina nusikaltimų recidyvą. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra vidutinio sunkumo teisinė sankcija, kuri laikytina proporcinga ir tinkama valstybės reakcijos forma į vidutinio sunkumo nusikalstamą elgesį. Šiuo atveju asmuo ne tik įpareigojamas tam tikrą laikotarpį laikytis tam tikrų pareigų ar draudimų, yra prižiūrimas ir kontroliuojamas probacijos tarnybos, privalo vykdyti individualiame probacijos plane numatytas priemones, dalyvauti įvairiose asmeninės ir socialinės pagalbos priemonėse, bet jam net ir už nedidelius (nenusikalstamus) pažeidimus gresia realus laisvės atėmimas – būtent tokios trukmės, kokią paskyrė teismas, nepriklausomai nuo probacijos laikotarpio. Taigi, probacijos taikymo tikslas – užtikrinti probuojamo asmens veiksmingą resocializaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Pažymėtina ir tai, jog bausmės vykdymo atidėjimas pats savaime negali paneigti bausmės tikslų įgyvendinimo, kaip ir negalimi tokie teisiniai argumentai, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali būti prilyginamas nebaudžiamumui ir nepagarbai įstatymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-8-788/2018). Pirmosios instancijos teismas, atidėdamas K. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, suteikė nuteistajam dar vieną galimybę pasitaisyti, įrodyti, jog jis padarė išvadas ir nori pasikeisti. Be to, K. J. nustatytas bausmės vykdymo atidėjimo terminas – 2 metai – yra pakankamai ilgas ir per visą šį laikotarpį nuteistasis įpareigotas laikytis teismo skirtos intensyvios priežiūros, nes kitu atveju, t. y. pažeidus intensyvios priežiūros sąlygas ar nevykdant paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, padarius naujus administracinius nusižengimus ar nusikalstamas veikas, jam taikytas bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas, ir jis privalės šiuo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos įstaigoje.

23. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, atidėdamas K. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, todėl nukentėjusiųjų apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl civilinio ieškinio

24. Nors nuteistasis K. J. apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo iš jo priteisti po 1 000 Eur nukentėjusiajai L. J. turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti, t. y. priimti pirmosios instancijos teismo sprendimui priešingą sprendimą, pasisakytina ir dėl priteistos žalos.

24.1. Nustatęs, kad nukentėjusioji L. J. nesunkiai buvo sužalota tyčiniais nuteistojo K. J. veiksmais, buvo pateikti duomenys, patvirtinantys, jog dėl patirtų sužalojimų ji buvo nedarbinga, gydėsi, vartojo medikamentus (t. 2, b. l. 14-56), pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiosios L. J. ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir iš kalto asmens, t. y. K. J., priteisė 1 000 Eur turtinei žalai atlyginti.

24.2. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu tenkino nukentėjusiosios L. J. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš kalto asmens – K. J. priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

24.3. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Kartu teismas privalo atsižvelgti į analogiškose bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2009). Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybės, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y., kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68/2008, 2K-429/2013, 2K-331-976/2018).

24.4. Byloje nustatyta, jog dėl nuteistojo K. J. nukentėjusiajai L. J. tyčia suduotų ne mažiau kaip 5 smūgių koja į kairę ranką bei į dešinį šoną, pagriebimo L. J. už dešinės rankos, ją spaudžiant pirštais bei sukant, kairės rankos bevardžio piršto perpjovimo keramikinės lėkštės šuke, nukentėjusiajai buvo padaryta pjautinė kairės plaštakos IV piršto žaizda, poodinės kraujosruvos kairiame žaste, dešiniame dilbyje, dešinio juosmens srityje, kairės plaštakos IV piršto pirštakaulio lūžimas, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 42-44). Nukentėjusioji L. J. pirmosios instancijos teisme parodė, jog dėl jai padarytų sužalojimų ji negalėjo dirbti, kentė skausmą, turėjo nepatogumų, jos sveikata dar nėra pilnai atsistačiusi, dar tęsiamas nedarbingumas. Įvertinus šiuos nukentėjusiosios parodymus, teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytus duomenis, daroma išvada, jog nukentėjusioji L. J. dėl nuteistojo K. J. tyčiniais veiksmais padarytų sužalojimų, likusių liekamųjų reiškinių kentė fizinius skausmus, jautė diskomfortą, patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinį stresą. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes apie nukentėjusiajai L. J. padarytą sveikatos sužalojimą ir jo pasekmes, jog buvo padaryta tyčinė nusikalstama veika, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, nuteistasis nukentėjusiosios atžvilgiu atliko visą eilę aktyvių smurtinių veiksmų – spaudė, suko ranką, perpjovė pirštą, penkis kartus spyrė į įvairias kūno vietas, po tokių smurtinių veiksmų nukentėjusiajai prireikė medikų pagalbos, pripažįsta, jog tokie apelianto neteisėti veiksmai neabejotinai sukėlė nukentėjusiajai nepatogumus, kančias, sukrėtimą, taip pat įvertinusi nusikalstamą veiką padariusio nuteistojo asmenybę (ne kartą teistas už smurtinius nusikaltimus tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu, baustas administracine tvarka, veikos padarymo metu dirbo, turi du mažamečius vaikus), kad nenustatyta apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat atsižvelgusi ir į teismų praktiką analogiškose bylose, kuriose spręstas klausimas dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio, į šalies ekonominio gyvenimo rodiklius, bendrą pragyvenimo lygį, vidutines gyventojų pajamas ir kitus ekonominio pobūdžio faktorius, sprendžia, jog nukentėjusiajai L. J. pagrįstai nustatyta 1 000 Eur neturtinė žala. Pažymėtina, kad, analizuojant teismų praktiką nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama neturtinės žalos nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-140/2012, 2K-252/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-221-648/2016, 2K-24-895/2017, 2K-36-895/2017, 2K-139-895/2017, 2K-291-942/2018, 2K-105-222/2019, 2K-289-693/2019).

25. Atsižvelgiant į nukentėjusiajai L. J. padarytus sužalojimus, jų sunkumą, jos patirtus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, taip pat į padaryto nusikaltimo pobūdį (tyčinis apysunkis nusikaltimas), į nuteistojo asmenybę, suformuotą teismų praktiką dėl priteisiamos neturtinės žalos dydžio nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, bei, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstą ir teisingą nukentėjusiajai L. J. atlygintinos neturtinės žalos dydį, mažinti jį nėra pagrindo.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžio yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. rugsėjo 2 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2026-08823 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 6 punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 118,75 Eur už nuteistajam K. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Minėta pažyma buvo gauta teisėjų kolegijai išėjus priimti sprendimo, t. y. tik po teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, taigi, dėl šio prašymo neturėjo galimybės pasisakyti nei nuteistasis, nei jo gynėjas, nei prokuroras. Todėl, vadovaujantis teismų praktika, klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų paliekamas nenagrinėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-10-511/2023). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2026 m. balandžio 24 d. nuosprendį.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam K. J. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas.

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis K. J., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsniu, buvo paskirta subendrinta 1 metų 6 mėnesių ir galutinė subendrinta 1 metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, K. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, subendrintą 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie paskirtos 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, pakeista į laisvės atėmimo bausmę, ir K. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtą.