Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-882-1042/2026

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-30
Bylos Nr.: e2A-882-1042/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-07232-2025-5
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Irma Valiuškienė, Alma Jurgelienė, Aleksandras Rusakas
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „D.“, uždarajai akcinei bendrovei „D.“, Danosta
Atsakovas: K. I.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 30 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Aleksandro Rusako (pirmininkas ir pranešėjas) ir Irmos Valiuškienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „D.“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-662-1184/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „D.“ patikslintą ieškinį atsakovui K. I. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, ir atsakovo K. I. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „D.“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „D.“ (toliau – ir ieškovė, įmonė, UAB „D.“) ieškiniu prašė pripažinti, kad ieškovė UAB „D.“ su atsakovu K. I. yra visiškai atsiskaičiusi nutraukiant darbo sutartį, t. y. išmokėtojo visas su darbo santykiais susijusių išmokas, bei priteisti iš atsakovo ieškovės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir Darbo ginčų komisija, ir DGK) 2025 m. spalio 24 sprendimu Nr. DGKS-7533 (toliau – ir sprendimas) atsakovo prašymą tenkino iš dalies ir nutarė išieškoti atsakovo K. I. naudai iš UAB „D.“ 6 305,95 Eur dienpinigių įsiskolinimą ir 3 663,49 Eur, neskaičius mokesčius, netesybas. Tarp šalių kylo ginčas dėl atsakovui išmokėtų dienpinigių dydžio. Pagal šalių sutarytą 2025 m. sausio 31 d. darbo sutartį Nr. 2025/03 (toliau – ir darbo sutartis) atsakovas K. I. priimtas dirbti pas ieškovę UAB „D.“ plytelių klojėju apdailininku. Atsakovas pradėjo dirbti 2025 m. vasario 10 d., o darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2025 m. liepos 1 d. Darbo sutarties 1.2 punkte numatyta, jog darbdavys įsipareigoja mokėti 1 039 Eur darbo užmokestį su mokesčiais: jei asmuo komandiruojamas, darbo užmokestis nustatomas MMA x 1,65. Darbo užmokestis mokamas du kartus per mėnesį iki 30 dienos ir avansas iki sekančio mėnesio 20 dienos. Pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas patvirtina, kad atsakovui kiekvieną mėnesį, išskyrus 2025 m. vasario mėn., nes atsakovas pradėjo dirbti 2025 m. vasario 10 d., kaip ir numatyta darbo sutarties 1.2 p., priskaičiuotas 1 039 Eur (neatskaičius mokesčių) ir išmokėtas darbo užmokestis. Taip pat darbuotojui už komandiruotes 2025 m. balandžio – birželio mėn. priskaičiuota ir sumokėta 1 512 Eur dienpinigių. Iš viso atsakovui su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėta – 5 095,05 Eur. Atsakovas prašyme teigė, kad ieškovės neišmokėta suma iš viso sudaro 7 900,88 Eur (neto) sumą, kurią sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai, nurodė, kad buvo siunčiamas dirbti elektriku P., o nagrinėjant ginčą DGK, nurodoma, kad darbuotojo turimais duomenimis buvo komandiruojamas į I. ir Š., todėl nesant kolektyvinės sutarties, atsakovui turėjo būti mokama 100 procentų Vyriausybės nustatyta dienpinigių norma. Pažymėjo, jog atsakovas buvo įdarbintas pagal darbo sutartį plytelių klojėju apdailininku, o darbo funkcijas atliko Lietuvoje ir jam pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašą ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašą, dienpinigių norma Lietuvos Respublikos teritorijoje yra 28 eurų už kalendorinę dieną, atsakovui už 2025 m. balandžio mėn. 18 dienų sumokėta 504 Eur dienpinigių; 2025 m. gegužės mėn. 18 dienų sumokėta 504 Eur dienpinigių; 2025 m. gegužės mėn. 18 dienų sumokėta 504 Eur dienpinigių, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovui už darbo laikotarpį nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. liepos 1 d. nutraukiant darbo sutartį nebuvo išmokėtos su darbo santykiais susijusių išmokos.

Atsakovas K. I. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, pateikė priešieškinį ir prašė pripažinti, kad darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo nutraukti 2025 m. liepos 12 d., priteisti atsakovo naudai iš ieškovės 14 323,28 Eur (neto) su darbo santykiais susijusių išmokų, priteisti atsakovo naudai iš ieškovės netesybas, kurių dydis – 1 712,70 Eur/mėn. (bruto), padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, bet ne daugiau kaip iš šešių, priteisti atsakovo naudai iš ieškovės visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas ir įpareigoti ieškovę priteistą sumą pervesti į Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad darbo santykių laikotarpiu ieškovė netinkamai vykdė darbo sutarties nuostatas, susijusias su darbo užmokesčio apskaičiavimu bei atsiskaitymu su darbuotoju. Darbuotojas (atsakovas) visą laiką dirbo komandiruotėse, tačiau darbdavys (ieškovė) mokėjo ne pilnus, o sumažintus dienpinigius. Pažymėjo, jog ieškovė atsakovui nepateikė komandiruotės įsakymų, taip pat nenurodė informacijos apie komandiruotės sąlygas ar išlaidų apmokėjimo tvarką, iš anksto darbuotojo su jokiais dokumentais nesupažindino. Dienpinigiai buvo mažinami nesant tam formalaus pagrindo, t. y. neteisėtai. Nors ieškovė teigia, kad atsakovas visą laiką dirbo Lietuvos teritorijoje, tačiau laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 13 d. iki 2025 m. gegužės 21 d. (viso 98 dienas) dirbo I., o laikotarpiu nuo 2025 m. gegužės 24 d. iki 2025 m. liepos 12 d. (viso 50 dienų) dirbo Š.. Taip pat pažymėjo, jog darbdavys be darbuotojo žinios ir sutikimo įformino darbo santykių pabaigą 2025 m. liepos 1 d. Atsakovo atstovų atliktais skaičiavimais, pagal darbuotojo nurodytą komandiruočių dienų skaičių ir taikomus tarifus Š. ir I., imtas 70 Eur/d. dienpinigių vidurkis, kurį padauginus iš 148 dienų, darbuotojui turėjo būti išmokėta 10 360,00 Eur dienpinigių. Darbdavys iki šiol nesumokėjo visų su darbo santykiais susijusių išmokų, darbuotojui iki šiol yra likęs su darbo santykiais susijusių išmokų įsiskolinimas 7 900,88 Eur (neto), todėl atsakovui priklauso ne tik ši skola, tačiau ir netesybos. Ieškovei nuo darbo santykių pasibaigimo dienos nepervedus visos priklausančios darbo užmokesčio dalies ir kitų išmokų, atsakovas turi teisę į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas, kurias sudaro ieškovės vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (VDU), padaugintas iš mėnesių, kiek trunka uždelsimas, bet ne daugiau kaip už šešis mėnesius. Ieškinio padavimo dienai jau yra suėję šeši mėnesiai nuo atsakovo atleidimo dienos (2025 m. liepos 1 d.), todėl netesybos 2025 m. gruodžio 1 d. sudaro 5 195,00 Eur (bruto) (1 039,00 EUR/mėn. × 5 mėn.).

Priešieškinyje atsakovas papildomai nurodė, kad ieškovė atsakovo darbo užmokestį skaičiavo remdamasis 1 039,00 Eur darbo sutartyje nurodytu darbo užmokesčiu, tačiau komandiruočių metu atsakovui turėjo būti mokamas darbo užmokestis, lygus 1,65 minimaliosios mėnesinės algos, t. y. 1 712,70 Eur (atitinkamai 1,65 minimaliosios valandinės algos yra 10,48 Eur/val. bruto), todėl atsakovas pateikė savo skaičiavimus apie turėtą priskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį, konkrečiai kiekvieną mėnesį. Pažymėjo, kad atsakovas buvo komandiruotas dirbti užsienyje, komandiruotės įsakymų atsakovui ieškovė neteikė, jokios informacijos apie komandiruotės sąlygas ar išlaidų apmokėjimo tvarką nenurodė, iš anksto darbuotojo su jokiais dokumentais nesupažindino. Taip pat nurodė, jog buvimo komandiruotėje laikotarpiu atsakovas patyrė kelionės ir darbo priemonių įsigijimo išlaidų: 65,84 Eur lėktuvo bilietams, 32,15 Eur darbo priemonėms, 39,64 Eur kurui (6,70 Eur, 12,59 Eur, 6,78 Eur, 6,79 Eur, 6,78 Eur), 196 Eur saugos priemonėms ir įrankiams. Iš viso – 333,63 Eur. Akcentavo, jog darbuotojas nesinaudojo kasmetinėmis atostogomis, tačiau kompensacijos už jas atleidimo metu negavo. Nurodė, jog nei DGS, nei teismui ieškovė nepateikė dokumentų apie komandiravimą, todėl šiam momentui vienintelis būdas paskaičiuoti su darbo santykiais susijusią nepriemoką – iš bendros LPSA skaičiavimus priklausančios darbuotojui (neto) sumos atimti faktiškai darbuotojo gautą sumą. Bendra ieškovės įsiskolinimo suma atsakovui sudaro – 14 323,28 Eur (turėjo būti išmokėta 10 716,15 Eur (neto) darbo užmokesčio, 333,63 Eur kelionės išlaidų, 10 360 Eur dienpinigių – iš viso 21 409,78 Eur; per banką pervesta tik 7 086,50 EUR, todėl nepriemoka – 14 323,28 Eur). Taip pat atsakovas prašė pripažinti, kad faktiškai darbo santykiai tęsėsi ne trumpiau nei iki 2025 m. liepos 12 d. (2025 m. liepos 11 d. darbuotojas dar dirbo, o 2025 m. liepos 12 d. pripažintina kelionės laiku).

Ieškovės UAB „D.“ direktorius V. D. teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimus palaikė, prašė juos tenkinti. Papildomai nurodė, kad atsakovas pradėjo dirbti 2025 m. vasario 10 d., kur dirbo, konkrečiai neatsimena, turbūt išvykstant į komandiruotę. Teigė, jog atsakovas dirbo ir Lietuvoje, ir komandiruotėse. Jei atsakovas teigia, jog dirbo komandiruotėse, vadinasi taip ir buvo. Atsakovas į sąskaitą gaudavo pinigines lėšas kaip avansą, kaip atlyginimą ir jokių pastabų iš atsakovo pusės nebuvo dėl galimai mokėtinų sumų. Darbuotojai gauna atlyginimą, dirbo ne Lietuvoje, kiek priklauso pinigų, tiek ir gauna, o kaip rašosi – ar atlyginimas/ar avansas – neišskirtina. Atsakovui skaičiuotinas sutartinis atlyginimas, kuris buvo nurodytas darbo sutartyje ir iš atsakovo pusės jokių pretenzijų darbdaviui nereiškė. Po darbo I. atsakovui įmonė nupirko bilietus ir jis išvyko dirbti į Š.. Teigė, jog vėliau atsakovas perėjo dirbti į kitą įmonę, todėl bilietus į L. jau pirko kita įmonė, nes atsakovas nebenorėjo jų įmonėje dirbti. Atsakovas ieškovės įmonėje dirbo iki 2025 m. liepos 1 d. Teigė, jog dirbo ieškovės įmonėje, tačiau iš esmės dalį darbų jau dirbo kitai įmonei, nes buvo nemokamose atostogose (gegužės, birželio mėnesiais). Atsakovas buvo atleistas iš darbo atsakovo prašymu, kuris buvo atsakovo 2025 m. birželio 30 d. atsiųstas arba elektroniniu paštu, arba „whatsapp“ programėle, todėl sutartis nutraukta 2025 m. liepos 1 d., tai atžymint darbo sutartyje. Teigė, jeigu 2025 m. liepos 1 d. fiksuota pravaikšta, reiškiasi iš tiesų ir buvo pravaikšta. Ar po darbo sutarties nutraukimo vyko galutinis atsiskaitymas su atsakovu, teigė, jog negali pasakyti, neatsimena, o viską yra pateikęs atsakovas. Dėl galimo pavėluoto 2025 m. liepos 11 d. pateikto pranešimo apie darbo sutarties nutraukimą teigė, jog tai įvyko dėl galimo darbuotojo neatidumo.

Ieškovės atstovas advokatas V. J. teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimus palaikė, prašė juos tenkinti, o priešieškinį atmesti. Papildomai atkreipė dėmesį, jog pagal byloje esančius duomenis galima daryti išvadą, jog atsakovas dirbo ne tik UAB „D.“, bet ir kitiems asmenims, todėl nesutiko su atsakovo prašymu pripažinti darbo sutarties nutraukimo laikotarpius. Nėra ginčo, jog atsakovas dirbo ne Lietuvoje, o dirbo I., vėliau Š.. Esminis ginčas, jog nemokamų atostogų, kurių metu atsakovas, galima daryti prielaidą, dirbo kitų asmenų naudai.

Atsakovas K. I. teismo posėdžių metu prašė patikslintą ieškinį atmesti ir tenkinti priešieškinį. Papildomai nurodė, kad pasirašė prašymą dėl atleidimo, o darbdavys, atleisdamas atsakovą, tik į šį prašymą įrašė datą (kitu rašikliu įrašytas). Prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo – jis pats tokių prašymų nerašė ir nematė. Byloje esančiuose prašymuose dėl nemokamų atostogų yra jo parašas, o kur surašytos datos, jos surašytos kitu rašikliu ir yra įrašytos darbdavio. Kodėl pasirašė tuščius, neužpildytus prašymus, atsakovas nurodė, jog jam pasakė, kad taip reikia daryti. Atsakovas dirbo I., bendravo su V. D. ir B.. Gyvendamas I., už gyvenamą vietą pats pinigų nemokėjo. Išdirbtas valandas rašydavo V. ir M.. Dirbo Š., ten dėl darbo bendravo su M., V., kurie buvo L., o vietoje bendravo su I. ir J., kurie yra vyras ir žmona. Jokių dokumentų iš darbdavio negaudavo, tik 15 ir 30 d. pervesdavo pinigus. Kitomis datomis gaudavo taip pat pinigų, kuomet pačiam trūkdavo jų ir jų prašydavo. Atsakovas apie galimai jam suteiktas nemokamas atostogas nieko nežinojo. Apie išmokėtas pinigines lėšas jis jokių dokumentų negavo, teigė, jog darbdavys ir liko pilnai neatsikaitęs. Dėl atleidimo iš darbo jis nieko nežinojo. Papildomai paaiškino, kad 2025 m. liepos 6 ar 7 d. paskambino V. ir paprašė, kad pakeltų atlyginimą, direktorius atsisakė kelti atlyginimą ir pasiūlė ieškotis kito darbo. 2025 m. liepos 10 d. I. pasiūlė kontaktus kaip galimo naujo darbdavio. Atsakovas nusipirko bilietą grįžti, kad su juo susitikti, o jau būnant L., gavo žinutę iš Migracijos departamento, jog yra atleistas iš darbo. Nuo 2025 m. liepos 1 d. iki 2025 m. liepos 16 d. dirbo Š., kur darbo nurodymus davė J. ir I., o atlyginimo už liepos mėnesį jis negavo. J. ir I. duodavo darbą, o darbo užmokestį mokėjo, darbo rūbus parūpino UAB „D.“. Su V. buvo susitarimas dėl darbo rūbų nusipirkimo, nes seni suplyšo, nusipirko naujus, todėl ir 2025 m. liepos 1 d. paprašė, jog pervestų pinigus už naujai nupirktus rūbus. Po darbo sutarties nutraukimo iš darbdavio jokių dokumentų negavo, su juo nebuvo atsiskaityta, daugiau su UAB „D.“ atstovais nebuvo susitikęs. Teigė, jog jis norėjo pakalbėti su V., o tik po to laukė naujas darbas L.. Teigė, jog dirbo 2025 m. iki liepos 12 d. ir tikrai dirbo liepos 1 d., nes jokių pravaikštų nedarė. Susirašinėjime su J. L. esančios foto nuotraukos, tai kuomet yra atliekamas baigtas darbas, prie išvykstant į kitą vietą, siunčia baigtą darbą. Teigė, jog dabartinis darbas niekaip nėra susijęs su I. ir J..

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė patikslintą ieškinį atmesti ir tenkinti priešieškinį. Papildomai nurodė, jog ieškovė patikslinto ieškinio neįrodė, nepateikė duomenų, patvirtinančių visišką atsiskaitymą su atsakovu. Ieškovės pateikti dokumentai nepaneigė atsakovo pozicijos, jog faktiškai dirbo ir nebuvo suteiktos nemokamos atostogos. Atsakovas nurodė, kaip jo parašas buvo padėtas ant prašymų dėl nemokamų atostogų, tačiau prašymai nėra datuoti, nėra kitų duomenų, kurie pagrįstų atsakovo valią nedirbti. Apie galimai suteiktas nemokamas atostogas nėra informuota Sodra. Aplinkybes, jog atsakovas ir toliau po 2025 m. liepos 1 d. dirbo, patvirtina ieškovės atliktas mokėjimas už darbo priemones, taip pat ir darbo laiko apskaitos lentelės, atsakovas pranešimą apie nutrauktą darbo sutartį gavo ženklai vėliau. Pažymėjo, jog atsakovas pateikė visus dokumentus, patvirtinančias faktines aplinkybes, tuo tarpu darbdavys neteikė faktiškai jokių apskaitos dokumentų: įsakymo dėl suteiktų nemokamų atostogų, dėl atleidimo, avansinių apyskaitų, nebuvo įsakymų dėl komandiravimo, nors pats darbdavys šioje byloje yra ieškovė. Pagal byloje esančius duomenis nėra aišku, kurią dalį sudaro darbo užmokestis, kurią dienpinigiai, nėra aišku, kas yra avansas, todėl reikalavimą suformulavo pagal turimus duomenis bendra pinigine išraiška.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2026 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį atmetė, atsakovo priešieškinį tenkino iš dalies ir ginčą išsprendė iš esmės. Pripažino, kad K. I. ir UAB „D.“ darbo santykiai nutrūko ne 2025 m. liepos 1 d., o 2025 m. liepos 11 d. Įpareigojo ieškovę UAB „D.“ pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai duomenis, juos patikslinant, apie atsakovo K. I. darbo pabaigą, nurodant, kad atsakovas pas ieškovę dirbo iki 2025 m. liepos 11 d. Įpareigojo ieškovę UAB „D.“ pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai duomenis, juos patikslinant, apie atsakovo K. I. darbo santykius, nurodant, kad atsakovas 2025 m. liepos 1 d. dirbo ir nemokamos atostogos nebuvo suteiktos. Priteisė atsakovui K. I. iš ieškovės UAB „D.“ 3 979,36 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio, 6 982,55 Eur dienpinigių, 696,78 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 5 225,85 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų už delsimą atsiskaityti. Priteisė atsakovo K. I. atstovei Lietuvos profesinių sąjungų Aljansas iš ieškovės UAB „D.“ 141,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitose dalyse priešieškinį atmetė. Ieškovės UAB „D.“ reikalavimą ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmetė. Priteisė Lietuvos valstybei iš ieškovės UAB „D.“ 263,00 Eur žyminio mokesčio. Nustatė, kad darbo ginčų komisijos 2025 m. spalio 15 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-135-19754/2025, įsiteisėjus teismo sprendimui, neteks galios.

Teismas nustatė, kad 2025 m. sausio 31 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 2025/03. Darbo sutartyje nurodyta, kad atsakovas priimamas dirbti UAB „D.“ plytelių klojėjo apdailintino pareigose. Darbdavė įsipareigojo mokėti jam 1 039 Eur darbo užmokestį su mokesčiais: jei asmuo komandiruojamas, darbo užmokestis nustatomas MMA*1,65. Darbo užmokestis mokamas du kartus per mėnesį iki 30 dienos ir avansas iki sekančio mėnesio 20 d. (1.1. punktas). Nustatytas darbo laikas: 40 val. per savaitę (4 punktas). Į bylą pateiktas atsakovo prašymas, kurio dalis turinio yra įrašyta ranka, dalis turinio yra spausdinta, t. y. 2025 m. birželio 30 d. prašymas atleisti jį iš darbo nuo 2025 m. liepos 1 d. (savo noru). Darbo sutartyje pažymėta, jog 2025 m. sausio 31 d. darbo sutartis sudaryta su atsakovu, buvo nutraukta DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. 2025 m. lapkričio 12 d. pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas užfiksuota darbdavio priskaičiuotas atsakovui išmokėtas darbo užmokestis ir kt. išmokos. Ieškovė į byla pateikė pažymas apie paskaičiuotą vidutinį darbo užmokestį, darbo laiko apskaitos žiniaraščius, prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo ir dėl atleidimo iš darbo. Duomenys iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) patvirtina, kad pranešimas apie atsakovo įdarbinimą minėtai įstaigai pateiktas 2025 m. vasario 10 d., t. y. pavėluotai, nes turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatyto darbo pradžios, taip pat fiksuota, kad atsakovas įdarbintas laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. liepos 1 d., ir 2025 m. liepos 1 d. fiksuotas nedraudžiamasis laikotarpis. Sodra pateikė informaciją, kad UAB „D.“ įgaliotas asmuo 2026 m. (teismo pastebėjimu, laikytina kaip apsirikimo klaida, nes sprendimo priėmimo metu 2026 m. liepos mėnesio dar nėra, todėl laikytina kaip 2025 m.) liepos 11 d. 15.00 pateikė 12-SD pranešimą apie atsakovo nedraudiminį laikotarpį (2025 m. liepos 1 d.), bei tą pačią dieną 15.14 val. buvo pateiktas pranešimas apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (2-SD) nuo 2025 m. liepos 1 d., nurodant darbuotojo atleidimo pagrindą DK 55 straipsnio 1 dalį; kitų pranešimų Sodra nebuvo pateikta (DOK-22504). Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2025 m. spalio 15 d. sprendimu iš dalies tenkino atsakovo pareiškimą ir nutarė išieškoti K. I. naudai iš UAB „D.“ 6 305,95 Eur dienpinigių įsiskolinimą ir 3 663,49 Eur (neatskaičius mokesčius), netesybas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus pažymėjo, jog ieškovės pateikti rašytinai įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, nes jie tarpusavyje iš esmės yra vieni kietiems prieštaraujantys, todėl teismas darbdavės teiktais rašytiniais duomenimis rėmėsi tiek, kiek tai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Akcentavo, kad visi neaiškumai bus vertintini darbuotojo, kaip santykių silpnosios pusės, naudai.

Teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė įsakymų apie galimą atsakovo komandiravimą į kitas valstybes, įsakymo dėl galimai suteiktų nemokamų atostogų, įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo.

Teismas sprendė, kad tikslinga byloje vertinti darbo laiką iki 2025 m. liepos 11 d., t. y. būtent tos dienos, kuomet apie darbo santykių pasibaigimo faktą ieškovė informavo Sodrą, pateikdama 2-SD pranešimą (apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą).

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, atsakovo paaiškinimus, ieškovės vadovo teiktų paaiškinimų neišsamumą, šių aplinkybių kontekste (jis nežinojo, kokiomis priemonėmis neva gavo atsakovo prašymus, negalėjo paaiškinti, kokiu būdu neva buvo patenkinti prašymai ir t.t.) darė išvadą, jog atsakovas nebuvo išreiškęs valios ir neprašė jam suteikti nemokamas atostogas ir nemokamos atostogos atsakovui nebuvo suteiktos, atsakovas visą laiką dirbo darbdavės UAB „D.“ naudai. Teismas pripažino, jog 2025 m. liepos 1 d. neteisėtai fiksuotas nedraudiminis laikotarpis, todėl 2025 m. liepos 1 d. atsakovui turėjo būti mokėtas darbo užmokestis.

Teismui konstatavus, kad atsakovas turėjo darbo santykius su ieškove nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. liepos 11 d., visą laiką dirbo darbdavės UAB „D.“ naudai, todėl sprendė, kad atsakovui turėjo būti mokėtas darbo užmokestis ne tik iki 2025 m. liepos 1 d., tačiau iki 2025 m. liepos 11 d. Taip pat sprendė, kad ieškovė įpareigotina pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai duomenis apie atsakovo K. I. darbo pabaigą, nurodant, kad atsakovas pas ieškovę dirbo iki 2025 m. liepos 11 d., bei 2025 m. liepos 1 d. buvo draudiminis laikotarpis, t. y. minėtą dieną atsakovas atliko darbo funkcijas/dirbo.

Teismas nustatė, kad ieškovė iš esmės bylos nagrinėjimo metu nebeneigė aplinkybių, jog atsakovas darbo funkcijas atliko ne Lietuvoje, o dirbo užsienyje: I., vėliau Š., tarp šalių bylos nagrinėjimo metu ginčo nebeliko, todėl atsakovui turėjo būti mokamas ne 1 039,00 Eur darbo užmokestis, o 1 714,35 Eur (iki mokesčių (bruto)).

Teismas, atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra pateikta pagrįstų ir nenuginčytų laiko apskaitos duomenų, kuriuose būtų fiksuoti atsakovo galimai dirbti viršvalandžiai bei darbas poilsio ir švenčių dienomis, sprendė, jog atsakovas kas mėnesį išdirbo darbo dienas ir valandas, dėl kurių šalys buvo susitarusios darbo sutartyje (4 punktas pilnas darbo krūvis (40 valandų per savaitę), kas atitinka standartinę darbo laiko normą - 5 d. d. po 8 val.) ir yra užfiksuotos pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (4 lentelės grafa). Todėl darbo užmokestis už 2025 m. vasario mėnesį (dirbtas ne pilnas mėnuo) turėjo būti mokamas 1 285,76 Eur (bruto) (1 714,35 Eur/20*15). 2025 m. kovo, balandžio, gegužės, birželio mėnesiais po 1 714,35 Eur (bruto). Teismui pripažinus, jog darbo santykiai tarp šalių tęsėsi ir laikotarpiu nuo 2025 m. liepos 1 d. iki 2025 m. liepos 11 d., darbo užmokestis už 2025 m. liepos mėnesį turėjo būti mokamas 771,45 Eur (bruto) (1 714,35 Eur/20*9). Viso laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. liepos 11 d. turėjo būti priskaityta 8 914,61 Eur (bruto) darbo užmokesčio.

Teismas nustatė, kad atsakovui buvo pervesta 7 086,50 Eur suma, mokėjimų paskirtyje nurodyta „Avansas, Avansas dr.“, tačiau pažymėjo, kad negalima nustatyti, kuri tai piniginė suma išmokėta kaip darbo užmokestis, kuri – kaip galimi dienpinigiai, kuri suma pervesta, kaip galimos darbuotojo išlaidos, patirtos kelionės metu ir pan. Teismas sprendė, jog 2025 m. liepos 2 d. ieškovės mokėjimas 196,00 Eur sumai padarytas kompensuojant atsakovo išlaidas už įsigytus rūbus ir kt., t. y. darbdavės sumokėta suma už patirtas kitas darbuotojo patirtas išlaidas. Likusi sumokėta darbdavės atsakovui suma sudaro 6 890,50 Eur (7 086,50 Eur – 196,00 Eur). Remiantis pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas duomenimis, teismas nustatė, jog ieškovė ginčo laikotarpiu buvo/yra išmokėjusi 3 583,05 Eur darbo užmokesčio (neto (po mokesčių)) (4 935,25 Eur – 389,85 Eur (pajamų mokesčio) – 962,35 Eur (socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos), o likusią piniginių lėšų dalį – 3 307,45 Eur – teismas pripažino, jog tai darbdavio išmokėta piniginių lėšų suma, susijusi su kitomis išmokomis.

Teismas, įvertinęs tai, jog iš viso laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. liepos 11 d. turėjo būti priskaityta 8 914,61 Eur (bruto) darbo užmokesčio, tuo tarpu ieškovė priskaičiavo 4 935,25 Eur (bruto) ir išmokėjo 3 583,05 Eur darbo užmokesčio (neto), pripažino, jog ieškovė atsakovui nesumokėjo 3 979,36 Eur (bruto) darbo užmokesčio.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė atsiliepimo į priešieškinį nepateikė, savo pozicijos dėl dienpinigių paskaičiavimo, skaičiuotino laikotarpio, taikytino tarifo, galimo dienpinigių mažinimo taip pat nepateikė. Ieškovė nepateikė ir galimai priimto (ų) komandiruočių įsakymų, iš kurių būtų galima konkrečiai nustatyti, kuriuo laikotarpiu (kelioms dienoms) darbuotojas buvo komandiruotas į I., Š., kokia buvo nustatyta dienpinigių suma ir pan., taip pat nepateikė galimai savo teisės aktų reikalavimus atitinkančios formos dokumento – vidinio norminio akto (kaip pvz. darbuotojų komandiruočių tvarkos aprašo, darbo tvarkos taisyklių ar pan.), kuriame būtų įtvirtinta darbdavio teisė mažinti mokėtinus dienpinigius. Šalių sudarytos darbo sutarties nuostatose nėra numatyta ar šalys nėra susitarusios, kokio dydžio dienpinigiai gali būti mokami vykstant į komandiruotę. Todėl teismas sprendė, jog atsakovui turėjo būti mokami Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigiai. Atsižvelgęs į valstybei (nagrinėtinu atveju I. ir Š.), į kurią darbuotojas buvo siunčiamas dirbti, Dienpinigių mokėjimo tvarkos apraše patvirtintus maksimalius 1 dienos dienpinigių dydžius – 70 Eur, pripažino, jog būtent tokio dydžio dienpinigius ieškovė turėjo mokėti atsakovui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, nesant ieškovės pateiktų duomenų, leidžiančių nustatyti tikslias datas, kuomet atsakovas buvo komandiruotas ir pan., vadovavosi atsakovo teiktais duomenimis, o įvertinęs tai, jog darbo sutartis nutraukta 2025 m. liepos 11 d., o ne 2025 m. liepos 12 d., tikslino atsakovo komandiruočių dienų skaičių, laikant, jog iš viso atsakovas dirbo komandiruotėse 147 dienas. Teismas pažymėjo, jog dėl skaičiuotinų komandiruotės dienų ieškovė pozicijos nepateikė ir atsakovo pateikto skaičiavimo neginčijo.

Teismas konstatavo, kad atsakovui mokėtina dienpinigių suma už dvi komandiruotes sudaro 10 290,00 Eur, t. y. 70 Eur/d.*147 d. Teismui pripažinus, kad 3 307,45 Eur yra darbdavio išmokėta piniginių lėšų suma, susijusi su kitomis išmokomis, sprendė, jog dienpinigių nepriemoka sudaro 6 982,55 Eur (10 290,00 Eur – 3 307,45 Eur), kurią priteisė atsakovui iš ieškovės.

Teismas nustatė, kad atsakovo sukauptos ir nepanaudotos atostogos sudaro 8,4 kasmetinių atostogų dalį (20/12×5,03), todėl atsakovui priklausė 8,4 atostogų darbo dienų kompensacija, kurią atsakovui ieškovė ne vėliau kaip 2025 m. liepos 11 d. turėjo sumokėti 696,78 Eur (82,95 Eur vienos darbo dienos įkainis *8,4) (bruto), dėl ko teismas atsakovo naudai iš ieškovės priteisė 696,78 Eur (neatskaičius mokesčių) nepanaudotų atostogų kompensacijos dalį.

Teismas sprendė, jog dalį iš 333,63 Eur atsakovo patirtų išlaidų, t. y. 196,00 Eur darbdavė atlygino, o likusioje dalyje atsakovas kitų patirtų išlaidų neįrodė, todėl jas atmetė kaip nepagrįstas.

Teismas vertino, kad maksimalaus dydžio netesybų priteisimas iš ieškovės nebūtų teisingas ir sąžiningas ieškovės atžvilgiu ir prieštarautų teisingumo principui, būtų iš esmės neproporcingas, nes jis 1,5 karto viršytų priteistinų dienpinigių dydį. Teismas taip pat vertino, jog darbo santykiai tęsėsi trumpiau nei vienerius metus (5 mėnesiai ir 1 diena), todėl netesybų dydį mažino ir atsakovui priteisė 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybos, t. y. 5 225,85 Eur (neatskaičius mokesčių) (1 741,95 Eur * 3 mėn.).

Teismas sprendė, kad ieškovės patikslintą ieškinį atmetus, o atsakovui laimėjus bylą kokybine prasme, priteisė atsakovui iš ieškovės 141,00 Eur išlaidas už vertimo paslaugas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) UAB „D.“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šalių darbo santykiai tęsėsi iki 2025 m. liepos 11 d. Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus atsakovo prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo, bei padarė nepagrįstas išvadas. Teismas, priteisdamas dienpinigius atsakovui, neteisingai juos paskaičiavo, neįvertino, kad atsakovas buvo nemokamose atostogose ir galimai dirbo kitų asmenų naudai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas K. I. prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė bylos esmę, tinkamai įvertino įrodymus, teisingai taikė materialiosios darbo teisės ir civilinio proceso normas, todėl sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir turi būti paliktas galioti. Teismas pagrįstai sprendė, kad šalių darbo santykiai tęsėsi iki 2025 m. liepos 11 d. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas išreiškė valią pasinaudoti nemokamomis atostogomis, kad jos buvo nustatyta tvarka suteiktos ir kad jų metu atsakovas faktiškai neatliko darbo funkcijų. Nepagrįsti ieškovės argumentai dėl dienpinigių paskaičiavimo, nes ieškovė neįrodė nei tai, kad atsakovui buvo teisėtai suteiktos nemokamos atostogos, nei tai, kad jų metu jis neatliko darbo funkcijų ieškovo naudai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl ginčo esmės

Apeliacijos dalykas – Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 25 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės UAB „D.“ patikslintas ieškinys, ir iš dalies tenkinti atsakovo K. I. priešieškinio reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teisėjų kolegija, prieš analizuodama konkrečius apeliantės (ieškovės) apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė (ieškovė) skunde iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus byloje esančius įrodymus, teigdama, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar tam tikrus įrodymus įvertino netinkamai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 29 punktą; 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 22 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 53–55 punktus).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo nustatyta, kad teismas įvairiapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje teiktus įrodymus, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantės (ieškovės) nurodytus argumentus, įvertinusi byloje priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso įstatyme įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų, įskaitant ir tuos, kuriuos apeliantė (ieškovė) vardija kaip teismo ignoruotus, visetą, analizavo byloje esančius įrodymus, padarydamas išvadas dėl šiais duomenimis šalių įrodinėtų faktinių aplinkybių buvimo (nebuvimo).

Pažymėtina, kad apeliantė (ieškovė), nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atmeta apeliantės (ieškovės) skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl darbo santykių pabaigos

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; kt.). Kartu pažymėtina, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-124/2012).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024).

Apeliantė (ieškovė) UAB „D.“ skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių darbo santykių pabaigos klausimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai sprendė, kad šalių darbo santykiai tęsėsi iki 2025 m. liepos 11 d. Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad lieka neaišku, kokiomis aplinkybėmis atsakovo parašas yra padėtas prie įrašo darbo sutartis nutraukta 2025 m. liepos 1 d., nes byloje nekilo ginčo, kad prašymas pasirašytas atsakovo ranka; eliminavo ieškovės vadovo paaiškinimą dėl šalių tarpusavio susirašinėjimo atsiskaitant už rūbus, nes atleidimo iš darbo dieną (2025 m. liepos 1 d.) ieškovė informavo, kad atsiskaitė už darbo rūbus; nepagrįstai atmetė ieškovės vadovo paaiškinimus, jog atsakovas ieškovės įmonėje dirbo iki 2025 m. liepos 1 d., o vėliau atsakovas perėjo dirbti į kitą įmonę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės (ieškovės) argumentais.

DK 65 straipsnis nustato tvarką, kaip turi būti įforminamas darbo sutarties pasibaigimas visais darbo sutarties pasibaigimo atvejais (ginčo laikotarpiu galiojusi aktuali akto redakcija nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. birželio 7 d.). Minėto straipsnio 1 dalis numato, jeigu yra šiame kodekse ar kitame įstatyme nustatyta priežastis, leidžianti pabaigti darbo sutartį, darbdavys priima sprendimą nutraukti darbo sutartį, o suėjus darbo sutarties terminui arba mirus darbuotojui, konstatuoja darbo sutarties pasibaigimą. Toks sprendimas pabaigia darbo sutartį jame nurodytą dieną, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį ar konstatuoti darbo sutarties pasibaigimą turi būti išreikštas raštu. Sprendime nurodoma darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena. Minėto straipsnio 4 dalis numato, kad sprendimas perduodamas darbuotojui nedelsiant. Jeigu darbuotojas ginčija atleidimą iš darbo nustatyta tvarka, darbdavio sprendimo įteikimo įrodinėjimo našta tenka darbdaviui. 65 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad darbo santykių pasibaigimo diena yra paskutinė darbuotojo darbo diena, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis nutraukiama nesant darbuotojo darbe arba kai darbuotojui neleidžiama tą dieną dirbti. Minėto straipsnio 7 dalyje numatyta, kad pasibaigus darbo sutarčiai, apie tai daromas įrašas darbo sutartyje. Ne vėliau kaip kitą darbo dieną po darbo santykių pasibaigimo dienos darbdavys privalo apie darbo sutarties pasibaigimą pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas į bylą šalių teiktus įrodymus pažymėjo, jog ieškovės pateikti rašytinai įrodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, nes jie tarpusavyje iš esmės yra vieni kietiems prieštaraujantys ir sprendimo 18 punkte išsamiai argumentavo, kad ieškovės teiktais rašytiniais duomenimis remiasi tiek, kiek tai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, pažymint, kad visi neaiškumai bus vertinami darbuotojo, kaip santykių silpnosios pusės, naudai. Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog į bylą ieškovė nepateikė nei įsakymų apie galimą atsakovo komandiravimą į kitas valstybes, nei įsakymo dėl galimai suteiktų nemokamų atostogų, nei įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo, tokių dokumentų apeliantė (ieškovė) nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, nenurodė priežasčių, dėl ko tokių dokumentų negali pateikti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė (ieškovė) nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šalių turėtų darbo santykių nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. liepos 11 d., apeliaciniame skunde nuosekliai teigia, jog darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2025 m. liepos 1 d., tačiau ir apeliaciniame skunde nepatikslina kokiomis aplinkybėmis atsakovo parašas yra padėtas prie įrašo „darbo sutartis nutraukta 2025-07-01“, tik nurodo, kad prašymas yra pasirašytas atsakovo ranka. Tai, kad minėtas prašymas yra pasirašytas atsakovo ranka tarp šalių ginčo nebuvo, tačiau atsakovas nurodė, kad tiek prašymų dėl nemokamų atostogų, tiek prašymo dėl atleidimo iš darbo savo noru atsakovas pats nerašė, neneigė aplinkybių, jog sudarant darbo sutartį, atsakovas tuo metu kartu pasirašė ir ant kitų tuščių prašymų nemokamų atostogų suteikimo, atleidimo iš darbo. Šių teismo nustatytų aplinkybių apeliantė (ieškovė) neginčijo tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde. Todėl minėtus apeliantės (ieškovės) argumentus teisėjų kolegija laiko deklaratyviais ir neįrodytais, vertina kaip ieškovės gynybinę poziciją.

Dėl apeliantės (ieškovės) UAB „D.“ argumento, kad teismas eliminavo ieškovės vadovo paaiškinimą dėl šalių tarpusavio susirašinėjimo atsiskaitant už rūbus, nes atleidimo iš darbo dieną (2025 m. liepos 1 d.) ieškovė informavo, kad atsiskaitė už darbo rūbus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 27 punkte vertino, kad šio susirašinėjimo turinys tik patvirtina aplinkybes, jog iš tiesų darbo sutartis nebuvo nutraukta 2025 m. liepos 1 d., o darbo santykiai tęsėsi ilgiau, nes ieškovės vadovas sąmoningai, esant galiojančiai darbo sutarčiai, 2025 m. liepos 2 d. informavo darbuotoją, jog jo išlaidos už darbo rūbus yra padengtos.

Apeliantė (ieškovė) UAB „D.“ taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės vadovo paaiškinimus, jog atsakovas ieškovės įmonėje dirbo iki 2025 m. liepos 1 d., o vėliau atsakovas perėjo dirbti į kitą įmonę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės (ieškovės) argumentais. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas sprendimo 30 punkte pažymėjo, jog ne darbuotojas, o darbdavė yra atsakinga tiek už teisingą darbo laiko apskaitą, tiek ir tinkamų dokumentų tvarkymą, savalaikį tam tikrų pasikeitusių aplinkybių fiksavimą. Todėl darbdavė, norėdama paneigti darbuotojo paaiškinimus, turėjo pateikti įrodymus, kurie patvirtintų būtent darbdavės nurodytas aplinkybes ir paneigtų kitos šalies argumentus, tačiau darbdavė (ieškovė) šios pareigos nevykdė. Tai, kad apeliantė (ieškovė) turi kitokią nuomonę dėl teiktų įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo 19, 20, 23, 24, 26, 27, 28, 29 punktuose išsamiai analizavo šalių teiktus įrodymus, paaiškinimus, dėl šalių įrodinėtų aplinkybių, todėl teisėjų kolegijos vertinimu jų visumos pagrindu teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas turėjo darbo santykius su ieškove nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. liepos 11 d.

Apeliantė (ieškovė) UAB „D.“ apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus atsakovo prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo, bei padarė nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės (ieškovės) argumentais ir pažymi, apeliantė (ieškovė) nepagrindė savo skundo teiginių, o iš esmės taip pat turi kitokią nuomonę dėl teiktų įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių, bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Priešingai nei teigia apeliantė (ieškovė), pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nemokamų atostogų atsakovui suteikimo vertino ir tai, kad ieškovė nepateikė įsakymo dėl galimai suteiktų nemokamų atostogų atsakovui, atsakovas teismo posėdžio metu teigė, jog savo parašus dėjo ir ant tuščių prašymų dėl nemokamų atostogų suteikimo, kas leidžia pateisinti vizualiai matomus galimai skirtingų ranka rašytų vietų, rašalo spalvos skirtumus (prašymo turinio ir atsakovo vardas, pavardė ir parašas), minėti prašymai nėra pilnai užpildyti (nėra datos, prašymo sudarymo vietos ir t.t.), ieškovės vadovo teiktų paaiškinimų neišsamumą, šių aplinkybių kontekste (jis nežinojo, kokiomis priemonėmis neva gavo atsakovo prašymus, negalėjo paaiškinti, kokiu būdu neva buvo patenkinti prašymai ir t.t.), ir tik minėtų įrodymų kontekste teismas darė išvadą, jog iš tiesų atsakovas nebuvo išreiškęs valios ir neprašė jam suteikti nemokamas atostogas ir iš tiesų nemokamos atostogos atsakovui nebuvo suteiktos. Tai, kad nemokamos atostogos atsakovui nebuvo suteiktos patvirtina ir aplinkybė, jog ieškovė nepateikė duomenų apie galimus 12-SD pranešimų pateikimus Sodrai.

Dėl mokėtino darbo užmokesčio

Apeliantė (ieškovė) UAB „D.“ apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priteisdamas neišmokėtą darbo užmokestį atsakovui, nevertino byloje pateiktų atsakovo prašymų dėl nemokamų atostogų suteikimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės (ieškovės) argumentais.

DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neišmokėtą darbo užmokestį atsakovui, vertino byloje pateiktus atsakovo prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo ir sprendimo 29, 31 punktuose konstatavo, kad nemokamos atostogos atsakovui nebuvo suteiktos, atsakovas visą laiką dirbo darbdavės UAB „D.“ naudai, todėl atsakovui turėjo būti mokamas darbo užmokestis. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nemokamos atostogos atsakovui nebuvo suteiktos, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino, jog iš viso laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 10 d. iki 2025 m. liepos 11 d. turėjo būti priskaityta 8 914,61 Eur (bruto) darbo užmokesčio, tuo tarpu ieškovė priskaičiavo 4 935,25 Eur (bruto) ir išmokėjo 3 583,05 Eur darbo užmokesčio (neto), pripažino, jog ieškovė atsakovui nesumokėjo 3 979,36 Eur (bruto) darbo užmokesčio.

Dėl mokėtinų dienpinigių

Apeliantė (ieškovė) UAB „D.“ apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas, priteisdamas dienpinigius neteisingai juos paskaičiavo, neįvertino, kad atsakovas buvo nemokamose atostogose ir galimai dirbo kitų asmenų naudai. Teisėjų kolegija apeliantės (ieškovės) argumentais atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvius.

DK 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (anksčiau ir toliau – Aprašas) 2 punktą dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, numatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte; kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių; prieš nustatant dienpinigių dydžius, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros DK nustatyta tvarka; jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta DK 25 straipsnio 2 dalyje. Taigi išlaidų, patirtų dėl vykimo į komandiruotę, kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta DK, dienpinigių mokėjimo tvarka detalizuota poįstatyminiame akte. Aptartas teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas; taip pat šis teisinis reguliavimas nustato bendrosios taisyklės išimtį – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje; be to, nustatyta riba, iki kurios gali būti mažinami dienpinigių dydžiai.

Taigi, dienpinigių mažinimui būtinas tam tikrų sąlygų egzistavimas: a) konkrečių dienpinigių dydžių nurodymas, juos diferencijuojant pagal objektyvius kriterijus; b) išimties įtvirtinimas konkrečios rūšies dokumente (kolektyvinėje sutartyje, o jos nesant – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); c) darbuotojų atstovų dalyvavimas dokumento rengimo ir priėmimo procedūroje (kolektyvinės sutarties rengime ir tvirtinime arba dalyvaujant informavimo ir konsultavimo procedūrose, jeigu dienpinigių mažinimas numatomas vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte); d) darbuotojo supažindinimas raštu su jam mokėtinu dienpinigių dydžiu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl komandiruočių dienų skaičiaus, konstatavęs, jog darbo sutartis nutraukta 2025 m. liepos 11 d., sprendimo 29, 31 punktuose konstatavus, kad nemokamos atostogos atsakovui nebuvo suteiktos, atsakovas visą laiką dirbo darbdavės UAB „D.“ naudai, atsakovo komandiruočių dienų skaičių laikė 147 dienas. Teismas be kita ko pažymėjo, jog dėl skaičiuotinų komandiruotės dienų ieškovė jokios pozicijos nepateikė ir atsakovo pateikto skaičiavimo neginčijo, jo apeliantė (ieškovė) neginčija ir apeliaciniame skunde, tik nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovas buvo nemokamose atostogose. Kaip minėta, teisėjų kolegijai konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui nemokamos atostogos nebuvo suteiktos, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovas komandiruotėse dirbo 147 dienas, ir už minėtą laikotarpį priteisė dienpinigius.

Teisėjų kolegija, patikrinusi šią darbo bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė į bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir jais pagrindė savo išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai neįrodo, kad teismas būtų pažeidęs paminėtus įrodymų vertinimo principus. Teismo išvados dėl reikšmingų faktų yra tinkamai motyvuotos, logiškai pagrįstos ir atitinka tikimybių pusiausvyros principą. Tai, kad apeliantė (ieškovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis, jai nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą. Apeliantė, nesutikdama su bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindė teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius apeliacinio skundo klausimus atsakyta. Kiti apeliantės (ieškovės), atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Dėl bylos procesinės baigties Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos iš esmės teisingai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai aiškino ir taikė ginčo klausimui išspręsti aktualias darbo teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kadangi atsakovas nepareiškė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo, nepateikė teismui duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, atsakovui bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese nepriteistinos.

Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės bylinėjimosi išlaidos, turėtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ieškovės UAB „D.“ apeliacinį skundą atmesti. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Alma JurgelienėAleksandras RusakasIrma Valiuškienė