Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sulan“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sulan“ finansinį reikalavimą, likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Unishop“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Bendrovės nemokumo administratorė UAB „Tigesta“ gavo likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Sulan“ (toliau – ir pareiškėja), atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Bankrotė“, prašymą dėl 137 290,52 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje.

Kadangi buvęs pareiškėjos vadovas duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, kad piniginės lėšos (108 595 Eur) LUAB „Unishop“ pervestos esant teisiniam pagrindui, neperdavė, nemokumo administratorė duomenų, kad po šių mokėjimų atlikimo pareiškėjai buvo perduotos prekės ar kitas turtas, neturi, pareiškėja daro išvadą, kad šios piniginės lėšos LUAB „Unishop“ buvo pervestos be jokio teisėto pagrindo ir todėl turi būti grąžintos patvirtinant pareiškėjos finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje, nepriklausomai nuo to, ar buvo atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymai.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti LUAB „Sulan“ 108 595 Eur finansinį reikalavimą atsakovės LUAB „Unishop“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 17 d. nutartimi atsakovei UAB ,,Unishop“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Tigesta“; nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 26 d.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 10 d., 2025 m. birželio 26 d., 2025 m. rugpjūčio 19 d., 2025 m. rugsėjo 9 d., 2025 m. lapkričio 25 d. nutartimis patvirtinti atsakovės LUAB „Unishop“ kreditorių finansiniai reikalavimai.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; nutartis įsiteisėjo 2025 m. rugpjūčio 28 d.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. nutartimi, patenkinus LUAB „Unishop“ nemokumo administratorės UAB „Tigesta“ prašymą, buvusiam bendrovės vadovui V. J. skirta 500 Eur bauda už įstatymo nustatytų reikalavimų per teismo nustatytą terminą neįvykdymą, pusę baudos sumos (250 Eur) skiriant VMI, kitą pusę (250 Eur) – bankroto procesą vykdančiai administratorei (dėl šios nutarties dalies buvęs vadovas teikė prašymą panaikinti skirtą baudą), taip pat buvusiam bendrovės vadovui V. J. trejiems metams apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (šią nutarties dalį buvęs vadovas apskundė atskiruoju skundu). Lietuvos apeliacinis teismas 2025 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1035-577/2025 Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 13 d. nutarties dalį dėl teisės apribojimo paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi V. J. prašymą panaikinti jam paskirtą 500 Eur baudą už įstatymo nustatytų reikalavimų neįvykdymą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-105-464/2026 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėjai LUAB „Sulan“ bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi, nemokumo administratore paskirta UAB „Bankrotė“. Ši nutartis įsiteisėjo 2025 m. rugsėjo 13 d. (civilinės bylos Nr. eB2-416-921/2026).

Kauno apygardos teismo 2026 m. sausio 14 d. nutartimi LUAB „Sulan“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 10 d. nutartimi patenkintas LUAB „Sulan“ nemokumo administratorės prašymas dėl baudos buvusiam vadovui V. J. paskyrimo ir jam skirta vienkartinė 1 000 Eur bauda. Šioje nutartyje konstatuota, kad buvęs pareiškėjos vadovas iki šiol nėra įvykdęs pareigos perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentų ir turto, nenurodė priežasčių, dėl kurių turto ir minėtų dokumentų (ar jų dalies) nemokumo administratorei neperdavė.

Atsakovės LUAB „Unishop“ nemokumo administratorė UAB „Tigesta“ 2025 m. gruodžio 9 d. gavo LUAB „Sulan“, atstovaujamos nemokumo administratorės UAB „Bankrotė“, prašymą dėl termino finansiniam reikalavimui pateikti atnaujinimo ir 137 290,52 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės bankroto byloje.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 22 d. nutartimi neatnaujino pareiškėjai LUAB „Sulan“ termino finansiniam reikalavimui pateikti ir pareiškėjos prašymo dėl 137 290,52 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo LUAB ,,Unishop“ bankroto byloje netenkino.

Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. kovo 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartį panaikino, pareiškėjai LUAB „Sulan“ atnaujino terminą 137 290,52 Eur finansiniam reikalavimui atsakovės LUAB „Unishop“ bankroto byloje pateikti, o finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja 2026 m. kovo 24 d. pateikė pareiškimą, kuriuo atsisakė reikalavimo patvirtinti 28 695,52 Eur finansinį reikalavimą LUAB „Unishop“ bankroto byloje, prašė įtraukti LUAB „Sulan“ į atsakovės antrosios eilės kreditorių sąrašą su 108 595 Eur finansiniu reikalavimu.

Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad pareiškėja ir atsakovė 2024 m. lapkričio 15 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo aktą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog po atliktų tarpusavio prievolių įskaitymo LUAB „Sulan“ lieka skolinga LUAB „Unishop“ 786 835,80 Eur.

2024 m. lapkričio 22 d. susitarimu dėl įsiskolinimo suderinimo ir dalies jo padengimo pareiškėja ir atsakovė susitarė, kad dalį skolos, t. y. 5 039,58 Eur, ne vėliau kaip iki 2024 m. lapkričio 22 d. pareiškėja sumokės atsakovės darbuotojams į jų asmenines banko sąskaitas, kaip darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.

2024 m. gruodžio 4 d. susitarimu dėl įsiskolinimo suderinimo ir dalies jo padengimo pareiškėja ir atsakovė susitarė, kad dalį skolos, t. y. 1 078,08 Eur, ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 4 d. pareiškėja sumokės atsakovės darbuotojams į jų asmenines banko sąskaitas, kaip darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.

2024 m. gruodžio 12 d. susitarimu dėl įsiskolinimo suderinimo ir dalies jo padengimo pareiškėja ir atsakovė susitarė, kad dalį skolos, t. y. 13 007,31 Eur, ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 12 d. pareiškėja sumokės atsakovės darbuotojams į jų asmenines banko sąskaitas, kaip darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.

2024 m. gruodžio 20 d. susitarimu dėl įsiskolinimo suderinimo ir dalies jo padengimo pareiškėja ir atsakovė susitarė, kad dalį skolos, t. y. 8 970,55 Eur, ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 20 d., pareiškėja sumokės atsakovės darbuotojams į jų asmenines banko sąskaitas, kaip darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šiuo susitarimu pareiškėja ir atsakovė taip pat patvirtino, kad pareiškėjos įsiskolinimas atsakovei 2024 m. gruodžio 20 d. – 408 047,75 Eur.

Dėl pareiškėjos LUAB „Sulan“ finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju pareiškėja LUAB „Sulan“ prašė patvirtinti jos 108 595 Eur dydžio finansinį reikalavimą LUAB „Unishop“ bankroto byloje. Šį reikalavimą apeliantė kildino iš UAB „Paysera LT“ banko sąskaitos išrašų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 4 d. iki 2025 m. sausio 8 d. LUAB „Sulan“ į atsakovės sąskaitą pervedė 108 595 Eur. Pareiškėja teigė, kad tai buvo avansiniai mokėjimai už ketinamas įsigyti, tačiau taip ir neperduotas prekes.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus ir šalių argumentus, priėjo prie išvados, kad pareiškėjos 108 595 Eur finansinis reikalavimas yra nepagrįstas, todėl negali būti tvirtinamas. Teismas pažymėjo, kad vien tik mokėjimo pavedimų paskirtyje nurodytų įrašų „avansas“ ar „už prekes“ savaime nepakanka konstatuoti realių pirkimo–pardavimo teisinių santykių egzistavimo. Kadangi byloje nebuvo pateikta pirminių dokumentų – sutarčių, užsakymų ar PVM sąskaitų faktūrų, atskleidžiančių šių mokėjimų teisinį pagrindą, priešingai, byloje esantys duomenys patvirtino faktinį LUAB „Sulan“ įsiskolinimą atsakovei, labiau tikėtina, kad ginčo lėšomis buvo dengiama egzistavusi skola, o ne prisiimami nauji priešpriešiniai įsipareigojimai.

Apeliantė (pareiškėja), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai ignoravo Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus dėl įrodinėjimo paskirstymo pareigos. Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai suabsoliutino ankstesnį skolų suderinimo aktą ir neįvertino, kad atsakovė nepateikė teisėtą pagrindą pagrindžiančių įrodymų vėliau gautiems 108 595 Eur avansiniams mokėjimams, kurie, atsakovei neperdavus prekių ar paslaugų, privalo būti grąžinti kaip be teisinio pagrindo įgytos lėšos. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka dėl toliau nurodomų motyvų.

Kreditorių reikalavimų pateikimo ir tvirtinimo tvarka reglamentuojama JANĮ 41–42 straipsniuose. JANĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra juridinio asmens bankroto byloje pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į likviduojamą dėl bankroto juridinį asmenį, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1527-241/2020).

Tais atvejais, kai dėl konkrečių kreditorių reikalavimų kyla ginčas, teismas tokių kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir atlieka išsamų įrodymų tyrimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1004-934/2023; 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1106-910/2023). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

Teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima išvada, kad šis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-435-910/2022). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 1 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismo aktyvumas neturi pažeisti esminių civilinio proceso principų: aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1407-241/2020).

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020).

Teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (CPK 176 straipsnio 1 dalis), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022). Tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-823/2020; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos nutarties turinį, atskirojo skundo argumentus, taip pat byloje nustatytus faktinius duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl LUAB „Sulan“ finansinio reikalavimo tvirtinimo, nepažeidė nurodytų procesinių įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176–178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pareiškėja LUAB „Sulan“ neįrodė prašomo patvirtinti 108 595 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo, padarė teisingai paskirstęs įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, inter alia (be kita ko), jų pakankamumą pareiškėjos reikalavimui pagrįsti.

Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, šioje byloje būtent pareiškėjai LUAB „Sulan“, siekiančiai savo, kaip kreditorės, reikalavimo bankrutavusiam juridiniam asmeniui patvirtinimo, teko pareiga ne tik nurodyti visas ginčo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, bet ir leistinais įrodymais pagrįsti reiškiamo reikalavimo atsiradimo pagrindą bei jo dydį (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju tai, kad atsakovės nemokumo administratorė kvestionavo LUAB „Sulan“ reikalavimo pagrįstumą ir prašė teismo jo netvirtinti, nepaneigė minėtos pareiškėjos pareigos ir juolab ginčui reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo naštos neperkėlė atsakovei. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja turėjo įrodyti, jog atsakovė yra skolinga nurodytą sumą pareiškėjai, laikytina pagrįsta ir atitinkančia rungtyniško proceso esmę – įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Kadangi sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas, būtent LUAB „Sulan“, teigianti, kad atsakovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir liko skolinga 108 595 Eur, turėjo pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, turėjo šiuos ir kitus byloje esančius įrodymus išsamiai bei visapusiškai įvertinti ir nuspręsti dėl jų įrodomosios reikšmės bei pakankamumo LUAB „Sulan“ finansiniam reikalavimui pagrįsti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, siekdama pagrįsti 108 595 Eur dydžio reikalavimą bendrovei, pateikė į bylą UAB „Paysera LT“ banko išrašus, iš kurių matyti, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 4 d. iki 2025 m. sausio 8 d. pervedė į atsakovės banko sąskaitą įvairias pinigų sumas, viso – 108 595 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „avansas“ ir „už prekes“. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis banko sąskaitos išrašas nepatvirtina pareiškėjos reiškiamo 108 595 Eur reikalavimo atsiradimo pagrindo ir jo dydžio. Pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina tik tai, kad tarp LUAB „Sulan“ ir LUAB „Unishop“ tam tikrais laikotarpiais buvo atliekami įvairaus dydžio piniginiai pervedimai. Tačiau šie duomenys neįrodo, kad minėti mokėjimai yra susiję būtent su pareiškėjos prašomu patvirtinti finansiniu reikalavimu, kurio konkretaus atsiradimo pagrindo iš esamų įrodymų neįmanoma nustatyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš sąskaitos išraše nurodytų mokėjimų paskirčių negalima vienareikšmiškai spręsti apie šalių sutartinių santykių pobūdį, kadangi vienais atvejais mokėjimai atlikti nurodant paskirtį „avansas“, kitais – „už prekes“, tačiau konkrečios sutartys ar kiti prievolinių santykių pagrindai byloje neįvardyti.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja ir atsakovė 2024 m. lapkričio 15 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo aktą, kuriuo pareiškėja pripažino faktą, jog yra skolinga atsakovei 786 835,80 Eur. Šiuo tarpusavio skolų suderinimo aktu šalys susitarė įskaityti priešpriešines prievoles ir konstatavo, kad po atliktų įskaitymų būtent LUAB „Sulan“ tebelieka skolininkė, o LUAB „Unishop“ apeliantei neturi jokių neįvykdytų finansinių įsipareigojimų. Tokiu būdu šalys užfiksavo būklę 2024 m. spalio 31 d.

Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad šalys sudarė dar keturis susitarimus (2024 m. lapkričio 22 d., 2024 m. gruodžio 4 d., 2024 m. gruodžio 12 d. ir 2024 m. gruodžio 20 d.) dėl įsiskolinimų suderinimo ir jų dalies padengimo, kuriais LUAB „Sulan“ įsipareigojo pervesti lėšas tiesiogiai į LUAB „Unishop“ darbuotojų sąskaitas, taip padengiant darbdavio įsipareigojimus dėl darbo užmokesčio. Šią aplinkybę pripažįsta ir apeliantė, kuri, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, šios finansinio reikalavimo dalies atsisakė. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad skolų suderinimo aktas yra tik suvestinis apskaitos dokumentas, o ne savaime prievolę naikinantis įskaitymo sandoris. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu 108 595 Eur būtų avansas už nepristatytas prekes, ši suma būtų tapusi LUAB „Unishop“ skolinio pobūdžio prievole apeliantei.

Kaip jau minėta, be 2024 m. lapkričio 15 d. tarpusavio atsiskaitymų užskaitymo akto, šalys sudarė dar keturis susitarimus dėl įsiskolinimų dengimo. Išanalizavus vėliausio – 2024 m. gruodžio 20 d. susitarimo turinį matyti, kad LUAB „Sulan“ patvirtino, jog jos įsiskolinimas LUAB „Unishop“ 2024 m. gruodžio 20 d. yra 408 047,75 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu LUAB „Sulan“ realiai būtų ketinusi įsigyti iš LUAB „Unishop“ prekių ar paslaugų, už kurias buvo sumokėtas avansas, vėlesniame susitarime turėjo atsispindėti priešpriešiniai reikalavimai apie LUAB „Unishop“ neįvykdytas prievoles. Tačiau pateiktuose dokumentuose tokių duomenų nėra. Kadangi apeliantė pripažino skolos faktą, labiau tikėtina, kad šie mokėjimai buvo atlikti kaip faktinis egzistavusios skolos padengimas (pripažįstant prievolę), kurį teisiškai įforminti nebuvo suspėta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie būtent tokį bendrą šalių elgesio modelį aktualiu laikotarpiu – kad buvo kryptingai dengiami LUAB „Sulan“ įsiskolinimai, o ne prisiimami nauji priešpriešiniai įsipareigojimai.

Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, susijusius su LUAB „Unishop“ bankroto pripažinimu tyčiniu. Vien aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartimi atsakovės bankrotas pripažintas tyčiniu, o buvęs vadovas V. J. pripažintas atsakingu asmeniu, nepakeičia tarp šalių susiklosčiusių civilinių prievolių pobūdžio ir neatleidžia pareiškėjos nuo pareigos įrodyti finansinio reikalavimo pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Tyčinio bankroto faktas savaime nepatvirtina, kad šalys buvo sudariusios būtent prekių pirkimo–pardavimo sandorį, kurio pagrindu atsirado pareiga grąžinti avansą. Priešingai – apeliantės nurodoma aplinkybė, kad susijusios įmonės buvo finansuojamos, tikėtina, nesigilinant į atliekamų mokėjimų paskirtį, tik sustiprina pirmosios instancijos teismo padarytą labiau tikėtiną išvadą, jog ginčo lėšos buvo pervedamos, siekiant padengti vidinius įsiskolinimus bei realiai egzistavusią LUAB „Sulan“ skolą, o ne atliko avanso funkciją naujuose prekių ar paslaugų pirkimo – pardavimo santykiuose.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 3 d. nutarties išaiškinimų, kad ankstesnis skolų suderinimo aktas negali paneigti vėlesnių piniginių operacijų sukeliamų teisinių pasekmių. Vis dėlto, apeliantė nepagrįstai tapatina vėlesnių mokėjimų atlikimo faktą su naujos prievolės (avanso grąžinimo) atsiradimu. Įvertinusi įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis), teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie mokėjimai atliko ne avanso sumokėjimo, o skolos mažinimo funkciją. Kadangi mokėjimų atlikimo metu apeliantė atsakovei turėjo neabejotiną ir pripažintą 786 835,80 Eur skolą, kuri, sudarius 2024 m. gruodžio 20 d. susitarimą, sumažėjo iki 408 047,75 Eur, vėlesni mokėjimai, nesant realių pirkimo–pardavimo santykių įrodymų, sukėlė būtent šios vykdytinos prievolės dalies pasibaigimo teisines pasekmes, o ne naujo finansinio reikalavimo atsiradimą.

Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad buvęs atsakovės vadovas nemokumo administratorei perdavė debitorių sąrašą, kuriame nurodė, jog būtent apeliantė yra skolinga atsakovei 385 069,89 Eur. Remiantis atsakovės nemokumo administratorės pateiktais paaiškinimais, ji, atlikusi aritmetinį ir finansinį įsipareigojimų vertinimą, nustatė, kad ši suma yra pagrįsta objektyviais duomenimis, nes iš akte 2024 m. spalio 31 d. fiksuotos bendros apeliantės įsipareigojimų sumos – 786 835,80 Eur – atėmus apeliantės po šios datos pervestas pinigines lėšas ir apeliantės įvykdytus mokėjimus atsakovės darbuotojams (137 020,52 Eur) bei atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas (268 695,42 Eur), lieka 381 119,86 Eur. Ši suma iš esmės sutampa su buvusio atsakovės vadovo pateiktame debitorių sąraše nurodytu apeliantės įsiskolinimu atsakovei (neatitikimas – 3 950,03 Eur). Pažymėtina, kad apeliantė šių nemokumo administratorės nurodytų aplinkybių ir pateiktų skaičiavimų objektyviais įrodymais nepaneigė. Darytina išvada, kad ginčo mokėjimai buvo realiai įtraukti į bendrą tarpusavio atsiskaitymų balansą ir tiesiogiai mažino LUAB „Sulan“ įsiskolinimą atsakovei. Toks aritmetinis ir finansinis duomenų sutapimas paneigia apeliantės versiją apie sumokėtą „avansą“ ir patvirtina, kad atsakovei pervestos lėšos buvo skirtos būtent anksčiau prisiimtiems skoliniams įsipareigojimams vykdyti.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismui perdavus bylą nagrinėti iš naujo, 2026 m. kovo 10 d. nutartimi sudarė šalims sąlygas rungtis, nustatė pareiškėjai LUAB „Sulan“ ir atsakovei LUAB „Unishop“ terminą iki 2026 m. kovo 23 d. pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus bei visus turimus rašytinius įrodymus. Kadangi nei pareiškėja, nei atsakovė papildomų objektyvių įrodymų per teismo nustatytą terminą nepateikė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo pagal esamus duomenis.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjai iš esmės pateikus tik banko sąskaitos išrašą, nepatvirtinus jame nurodytų duomenų pirminiais šaltiniais, juolab kad pirminių įrodymų nebuvimo klausimą byloje kėlė ir pati apeliantė, darytina išvada, jog pareiškėjos reikalavimo atsiradimo pagrindas ir dydis nėra tinkamai pagrįsti. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į egzistuojantį viešąjį interesą, reikalaujantį, kad bankroto byloje būtų tvirtinami tik pagrįsti ir pagrįsto dydžio finansiniai reikalavimai, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos pateikti įrodymai yra nepakankami jos 108 595 Eur finansiniam reikalavimui bendrovės bankroto byloje patvirtinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog šioje byloje prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą pateikė likviduojamas dėl bankroto juridinis asmuo – LUAB „Sulan“, atstovaujamas nemokumo administratorės, kuriai buvęs LUAB „Sulan“ vadovas neperdavė visų įmonės dokumentų, įskaitant, susijusių su LUAB „Unishop“, nekeičia teisinio situacijos vertinimo ir nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo pareigos pakankamais įrodymais pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Aiškinant priešingai būtų paneigta ne tik rungtyniško proceso esmė, tačiau ir pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, taip pat kitų bendrovės kreditorių teisės ir teisėti interesai. Pažymėtina, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, jog kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tik tada, kai jis yra pagrįstas įrodymais. Neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tik tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais pripažįstami teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys. Priešingu atveju padidėtų bendra bankrutuojančios įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų patenkinimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios įrodinėjimo pareigos ir vertinti, jog pareiškėjos šioje byloje pateikti įrodymai yra pakankami jos reikalavimui pagrįsti vien todėl, kad daugiau įrodymų ji pateikti negali, nes buvęs LUAB „Sulan“ vadovas neperdavė visų įmonės dokumentų nemokumo administratorei. Pažymėtina, kad nurodyta aplinkybė galėtų būti reikšminga LUAB „Sulan“ bankroto byloje ar kituose galimai inicijuotinuose teisminiuose procesuose, kuriuose būtų sprendžiamas buvusio LUAB „Sulan“ vadovo teisinės atsakomybės klausimas dėl jam įstatymo nustatytų pareigų nevykdymo (pavyzdžiui, dėl baudos skyrimo, žalos atlyginimo, kt.), tačiau ne šioje byloje, kurioje nagrinėjamas pareiškėjos finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas kito bankrutavusio juridinio asmens – LUAB „Unishop“ – bankroto byloje.

Jau minėta, kad dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, jog kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Kadangi pareiškėja šios pareigos neįvykdė – pakankamais įrodymais nepagrindė reiškiamo finansinio reikalavimo – jai taikytinas neigiamas įrodinėjimo naštos aspektas – neįrodytos aplinkybės vertintinos pareiškėjos, kuriai priklauso šių aplinkybių įrodinėjimo našta, nenaudai (CPK 42 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Taigi, atsižvelgiant į įrodinėjimo pareigos paskirstymą šioje byloje, nenustačius aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti kitaip, sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad pareiškėja neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo. Todėl apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis pripažintina teisėta ir pagrįsta.

Dėl procesinės bylos baigties

Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija nutaria, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.