Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IES1 ir atsakovės ATS1 apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 patikslintą ieškinį atsakovei ATS1 dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, turto padalinimo ir kompensacijos priteisimo bei atsakovės patikslintą priešieškinį ieškovui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalinimo ir kompensacijos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Dėl kompensacijos už panaudotas bendras šalių lėšas nurodo, kad ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 13 500 Eur kompensaciją už jos savo reikmėms panaudotas sutuoktinių 27 000 Eur lėšas, be ieškovo sutikimo. Nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, kad šalys 2017 m. birželio 23 d. pardavė palėpę už 27 000 Eur ir šios lėšos buvo pervestos į atsakovės sąskaitą iki šalių gyvenimo skyriumi pradžios. Mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė visą sumą išleido skoloms dengti, juvelyrinių dirbinių prekybos veiklai, šeimos ūkio poreikiams, nenurodė kokiais įrodymais padarė tokias išvadas. Teigia, kad atsakovei pateikus į bylą banko sąskaitų išrašus apie tai, kad šios lėšos buvo išleistos, atsakovė privalo kompensuoti tai, kas buvo išleista ne šeimos poreikiams tenkinti. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl lėšų kilmės nėra, tai yra abi šalys pripažino, kad 27 000 Eur lėšos buvo bendroji jungtinė nuosavybė. Mano, kad teismas turėjo įvertinti pateiktus banko sąskaitų išrašus, o įrodyti tai, kad lėšos buvo panaudotos bendriems poreikiams, turėjo įrodyti atsakovė. Nurodo, kad atsakovė iš tiesų iš 27 000 Eur išleido 3 569,30 Eur šeimos poreikiams, todėl ieškovui turėtų būti kompensuota 11 687,56 Eur suma.

Dėl kompensacijos už panaudotas bendras šalių lėšas nurodo, kad šalių verslas 2014 metais susidūrė su finansiniais sunkumais, šalims priklausančiai bendrovei 2016 m. liepos 20 d. buvo iškelta bankroto byla, dėl ko šalys nusprendė parduoti jiems priklausančias patalpas, siekiant atsiskaityti su kreditoriais. Palėpė buvo parduota už 50 000 Eur iš šių lėšų 9 000 Eur grynaisiais gavo ieškovas, 14 000 Eur butą areštavęs antstolis, 27 000 Eur pervesta į atsakovės banko sąskaitą. Ieškovas nurodydamas, kad atsakovė lėšas išleido savo reikmėms nepateikė su tuo susijusių paaiškinimų ir nenurodydamas jokių konkrečių aplinkybių. Mano, kad banko išrašai patvirtina, kad atsakovė lėšas panaudojo šeimos poreikiams. Atsakovės įsitikinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl atskirų atsakovės išlaidų, kurias ji atliko iš už palėpės patalpas gautos 27 000 Eur sumos, ir šių aplinkybių vertinimas, yra ne tik nepagrįstas, bet negali būti vertinamas ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teismo CPK 306 straipsnio 2 dalies pagrindu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pirmosios instancijos teisme ieškovas būtų įrodinėjęs, jog atsakovės išimta grynųjų pinigų, sumokėta suma SODRAI, sumokėta suma asmenims ar grąžinta 10 000 Eur skola šalių žentui, kuriam bylos nagrinėjimo metu ieškovas padovanojo butą senamiestyje (duomenys neskelbtini).

Dėl santuokos nutraukimo padarinių šalių turtinėms teisėms taikymo CK 3.67 straipsnio 2 dalies pagrindu nurodo, kad taikos sutartimi išspręsdamos didelę dalį turtinių klausimų šalys susitarė laikyti, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. liepos 31 d.. Skundžiamu sprendimu patvirtindamas taikos sutartį teismas kartu patvirtino ir šią taikos sutarties sąlygą. Teigia, kad šalys neišsprendė visų klausimų, susijusių su jų turtinėmis teisėmis, todėl taikos sutartimi neišspręstoje ginčo dalyje atsakovė ir toliau reikalavo CK 3.67 straipsnio 2 dalies pagrindu taikyti teisines pasekmes šalių turtinėms teisėms nuo 2019 m. liepos 31 d., t. y. bendrojo gyvenimo skyrium, ir įrodinėjo šiai nuostatai taikyti būtinas sąlygas, su kurių egzistavimu ieškovas sutiko. Pažymi, kad šis reikalavimas buvo pareikštas siekiant apginti turtinius interesus, susijusius su šalims priklausiusiu 33 555 Eur vertės investiciniu turtu, kuris po šalių gyvenimo skyrium pradžios, t. y. po 2019 m. liepos 31 d., ieškovui iniciavus skyrybų procesą keistomis aplinkybėmis buvo neva pavogtas iš ieškovui asmenine teise priklausančio buto.

Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos momento, CK 3.67 straipsnio 2 dalies taikymo atveju, ir sandėliuko vertės nustatymo momento nurodo, kad šalys susitarė, kad jų turtinėms teisėms santuokos nutraukimo padariniai būtų taikomi CK 3.67 straipsnio 2 dalies pagrindu nuo 2019 m. liepos 31 d., tai yra momento, kada šalys faktiškai pradėjo gyventi skyrium. Teigia, kad pagal CK 3.119 straipsnį dalinamas turtas turi būti vertinamas retrospektyvinėmis rinkos kainomis, galiojusiomis 2019 m. liepos 31 d., tokios pozicijos laikomasi ir aukštesnių teismų praktikoje. Mano, kad teismas pagrįstai sprendė, kad sutuoktinių turtinis bendrosios jungtinės nuosavybės režimas pasibaigė nuo 2019 m. liepos 31 d. datos, ir atitinkamai nuo šios datos taikomas CK 3.119 straipsnyje numatytas turto vertės nustatymo momentas.

Dėl sandėliuko padalijimo nurodo, kad teismas pagrįstai nusprendė priteisti sandėliuką atsakovei, kadangi sandėliuką priteisus atsakovei, nebūtų modifikuotas ilgametis teisinis ryšys, kuris sieja sandėliuką ir šalims priklausančio buto dalį. Dokumentai patvirtina, kad sandėliukas buvo šalims priklausančio buto dalies priklausinys, kuri šaliu susitarimu atitinka atsakovei. Pažymi, kad teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad sandėliukas labiau reikalingas atsakovei, nes ieškovui asmeniškai ne tik buvo priskirta naudotis didesnio ploto buto dalis, lyginant su atsakovei priskiriama buto dalimi, bet ir atiteko žemės sklypas su sodo namu, mano, kad teismas taip pat pagrįstai įvertino, kad sandėliuką priteisus atsakovei, nebūtų keičiami jau 7 metus nusistovėję faktiniai jo naudojimo santykiai. Argumentai, kad ieškovas negalėjo naudotis sandėliuku dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių yra nepagrįsti, nes po 2020 m. birželio 27 d. smurto prieš atsakovę, jam buvo apribotas naudojimasis šeimos turtu dėl iškeltos baudžiamosios bylos.

Dėl investicinio turto padalijimo nurodo, kad byloje kilo ginčas dėl šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio 33 555 Eur vertės investicinio turto, sukaupto šalių santuokos metu, kurį apytiksliai 2017-2018 m. laikotarpiu ieškovas išnešė iš šalims priklausančio buto į ieškovui priklausiusį butą, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovo atžvilgiu pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl 2020 m. birželio 27 d. atsakovės sveikatos sutrikdymo, 2020 m. rugsėjo 9 d. ieškovas iniciavo mediacijos procesą dėl santuokos nutraukimo. Jos metu atsakovei iškėlus klausimą dėl ieškovo išnešto investicinio turto dalinimo, 2020 m. gruodžio 18 d. ieškovas mediaciją nutraukė, po mediacijos atsakovei tapo žinoma, kad ieškovas pranešė Kauno apylinkės prokuratūrai apie minėto turto vagystę. Pažymi, kad atsakovė pateikė įrodymus, kad šalys buvo įsigijusios investicinį turtą, šalių procesinis elgesys patvirtina, kad šis turtas buvo ieškovo žinioje, mano, kad ieškovas neįrodė, kad prarado turto valdymą, tai yra, kad šis turtas buvo pavogtas, kadangi pradėtas, ikiteisminis tyrimas, nepatvirtina nei vagystės fakto, nei to kad šis turtas nebeegzistuoja.

Dėl santuokos faktinės iširimo datos ir su tuo susijusių priežasčių nurodo, kad nėra ginčo dėl to, kad šalių santuoka faktiškai iširo 2019 m. liepos 31 d., tačiau teismas nevisiškai išsamiai išnagrinėjo priežastis, kuriomis atsakovė grindė ieškovo kaltę, bei neigė ieškovo argumentus dėl jos kaltės, bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių. Nurodo, kad šiuo atveju esminės aplinkybės ir tos, jog ieškovas 2019 m. liepos 31 d. pranešęs, kad daugiau su atsakove bendro verslo nebevykdys, ieškovas visiškai nustojo rūpintis šeima, teikti šeimai bet kokią materialinę paramą darbu ar pinigais, išlaikyti šalims priklausantį turtą ir tuo, kad ieškovas prieš atsakovę naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, žiauriai elgėsi su atsakove ne tik 2020 m. birželio 27 d. įvykio metu, dėl kurio ieškovas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, bet ir iki šio įvykio. Nurodo, kad atsakovė prieš faktinį santuokos iširimo momentą ir po to siekė išsaugoti santykius, viena rūpinosi šeima.

Dėl įrodymų vertinimo nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas po faktinio santuokos iširimo neprisidėjo prie šeimos gerovės, taip pat netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Nurodo, kad ieškovas iširus santuokai pradėjo dirbti savarankiškai, nebeskyrė lėšų, neprisidėjo prie šeimos aprūpinimo. Teigia, kad ieškovas pripažino, jog pradėjo dirbti savarankiškai, be atsakovės vykdyti juvelyrinių dirbinių veiklą. Mano, kad teismas taip pat nepagrįstai jokios reikšmės nesuteikė įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytoms aplinkybėms, kitiems atsakovės surinktiems įrodymams, patvirtinantiems ieškovo netinkamą elgesį jos atžvilgiu, nepagrįstai apsiribojo tik jos motinos parodymais. Pažymi, kad ieškovas įsiteisėjusiu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl atsakoves sveikatos sutrikdymo, be to, ieškovo smurtas buvo ne pirmas ir giminaičiai raginio kreiptis į policiją, dėl ko vėliau atsakovė persikėlė gyventi į sodą.

Dėl šalių pastangų išsaugoti šeimos santykius nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad ne tik ieškovas, bet ir atsakovė, nedėjo didelių pastangų, kad šeima gyventų darniai karu, intensyviai neieškojo sutarimo, todėl dėl natūralaus tarpusavio santykių atšalimo yra kalti abu, ne kuris nors vienas iš jų. Atsakovės vertinimu bylos medžiaga patvirtina, kad ji siekė išsaugoti santuoką, pažymi, kad atsakovė persikėlė gyventi į kitą kambarį, o vėliau ir į sodą ne dėl atsitraukimo nuo šeimos, tačiau dėl netinkamo ieškovo elgesio. Pažymi, kad sodas yra negyvenamas, yra neįrengtas, be apdailos, su pelėsiais, be vandentiekio ir 30 km nuo atsakovės darbo vietos. Mano, kad 2018 metais šalių santykiai buvo atšilę tik dėl atsakovės pastangų, tačiau vėliau, ieškovas priėmė sprendimą kartu nebevykdyti bendros atnaujintos juvelyrinių dirbinių gamybos ir prekybos veiklos, o šią veiklą nusprendė tęsti atskirai. Atsakovės vertinimu, netinkamas įrodymų visumos įvertinimas, lėmė neteisingą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ne tik ieškovas, bet ir atsakovė nedėjo pastangų išsaugoti santuoką.

Dėl santuokos faktinės iširimo datos ir su tuo susijusių priežasčių nurodo, kad šalių santuoka iširo ir sutuoktinių bendro ūkio vedimas pasibaigė nuo 2019 m. liepos 31 d., nes šią aplinkybę abi šalys pripažino, todėl sprendžiant dėl kurios iš šalių kaltės iširo šalių santuoka, svarbus aplinkybių, buvusių iki 2019 m. liepos 31 d. vertinimas. Todėl atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ieškovas po faktinio santuokos iširimo neprisidėjo prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, neturi reikšmės sprendžiant dėl kurios iš šalių kaltės iširo šalių santuoka. Tuo tarpu tai, ką atsakovė išleido po faktinio santuokos iširimo, įvertinus, kad šalys teismo spendimu patvirtintos taikos sutarties 2 p. susitarė, jog jų santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. liepos 31 d., įgijo teisę reikalauti iš ieškovo atlyginti 1/2 dalį to, ką atsakovė iš asmeninių (ne bendrų) lėšų sumokėjo (jei sumokėjo) už abi šalis. Nurodo, kad atsakovė gavusi abejoms šalims priklausiusią 27 000 Eur sumą išleido ir po faktinio santuokos nutraukimo.

Dėl įrodymų vertinimo nurodo, kad atsakovė nurodydama, kad „ieškovas prieš atsakovę smurtavo ir anksčiau“, šią aplinkybę grindžia baudžiamojoje byloje, nagrinėtoje dėl 2020 m. birželio 27 d. įvykio, teismų priimtais procesiniais sprendimais nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą., prejudicinę galią turi teismo nuosprendžiais nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės. Pažymi, kad baudžiamojoje byloje dėl 2020 m. birželio 27 d. įvykio, įvykusio jau esant iširusiai šalių santuokai, ankstesnio atsakovo (ne)smurtavimo prieš ieškovę aplinkybės nebuvo tiriamos ir nustatytos. Ieškovo ankstesnį smurtavimą prieš ją atsakovė įrodinėjo liudytojos parodymais, tačiau šios liudytojos parodymai negali būti laikomi patikimais, nes ji yra atsakovės sesuo, be kita ko, itin neigiamai nusiteikusi prieš ieškovą. Be to, liudytoja nepatvirtino mačiusi ieškovą prieš atsakovę smurtaujant, o nurodė neva mačiusi mėlynes pas atsakovę, kuri jai teigė, kad jos atsirado dėl ieškovo smurtavimo. Taip pat nurodo, kad atsakovė į sodą išsikraustė šiltuoju laikotarpiu ir tuo dar labiau pademonstravo savo nenorą išsaugoti šalių santuoką.

Dėl ieškovo elgesio nurodo, kad atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovas pertraukų tarp posėdžiu metu yra pareiškęs atsakovei, kad kažkas nutiks blogai ir, kad tai yra užfiksuota garso įrašuose, tačiau šios aplinkybės nesusijusios su šalių santuokos iširimo priežastimis, be to, nei teismo posėdžių metu, kurių garso įrašų vietų atsakovė neįvardijo, nei pertraukų tarp teismo posėdžių metu nėra atsakovei grasinęs. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžių metu teismo posėdžių salėje be pačių šalių dalyvavo bylą nagrinėjanti teisėja, teismo posėdžių sekretorė ir šalių atstovai (advokatai), tačiau nei vienas iš nurodytų asmenų neišreiškė ieškovui pastabų dėl neva netinkamų jo pasisakymų. Nurodo, kad pertraukų tarp teismo posėdžių metų teismo rūmuose šalys visada būdavo su savo atstovais (advokatais), iš atsakovės atstovo nebuvo sulaukta pastabų dėl neva netinkamų ieškovo pasisakymų, iš atsakovės pusės ir dėl to taip pat nebuvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, nutaria, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Ieškovas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka naudojant informacines ir elektroninių ryšių priemones. Teigia, kad pagrindas prašyti žodinio bylos nagrinėjimo iškilo ieškovui ir jo atstovui susipažinus su atsakovės atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą, tai yra atsakovės atsiliepime nurodytų klaidinančių argumentų. Ieškovo nuomone, žodinio proceso tvarka nagrinėjant apeliacinius skundus, būtų ekonomiškiau ir koncentruočiau pasisakyta dėl kilusių klausimų, nei teisėjų kolegijai lyginant šalių procesinių dokumentų turinį ir perklausant didelį kiekį teismo posėdžių įrašų rašytinio bylos nagrinėjimo atveju. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, prašo ieškovo prašymo netenkinti, atsakovės vertinimu, argumentai, kuriais ieškovas grindžia prašymą, nesudaro pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka, tai, kad bylos medžiagos apimtis yra didelė, nėra išimtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą taikyti CPK 322 straipsnio išimtį.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

Nagrinėjamu atveju byloje dalyvaujantys asmenys savo argumentus išsamiai yra išdėstę pateiktuose procesiniuose dokumentuose – apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos, kurie vertinami bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Be to, šalys dalyvavo ir pasisakė duodami paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, įvertinęs pateikto atsakovo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka argumentus, taip pat įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra. Ta aplinkybė, jog bylos medžiagos apimtis yra didelė, sutinkant su atsakove, nesudaro pagrindo taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį. Atsižvelgiant į tai, ieškovo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nutariama netenkinti (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės

Nagrinėjamu atveju abu sutuoktiniai pareikšdami reikalavimus dėl santuokos nutraukimo prašė nutraukti santuoką esant kito sutuoktinio kaltei. Ieškovas prašė nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės, kadangi atsakovė buvo finansiškai nelojali, panaudojo bendrą šeimos turtą, jį išleido be ieškovo žinios ir persikėlė miegoti į kitą kambarį, o vėliau į sodo namą. Atsakovė prašydama nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės nurodė, kad ieškovas neprisidėjo prie šeimos finansinio išlaikymo, pradėjo vartoto alkoholį, smurtavo, nustojo dirbti ir rūpintis šeima. Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus nustatė, kad šalių santuoka faktiškai iširo 2019 m. liepos 31 d. dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tai yra tolerancijos, pakantumo, pagarbos vienas kitam stokos, pažeidimai buvo abipusiai ir esminiai, dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Atsakovė nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nurodo, kad faktiškai iširus santuokai (2019 m. liepos 31 d.) ieškovas neprisidėjo prie šeimos turto išlaikymo, aprūpinimo maistu, nors toliau tęsė juvelyrinių dirbinių gamybos veiklą, taip pat ieškovas naudojo smurtą atsakovės atžvilgiu, kas nustatyta prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais, tačiau teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, taip pat mano, kad atsakovė tinkamai vykdė pareigą išlaikyti bendrą šeimos turtą, siekė išsaugoti šeimą, dėl ko atsakovės kaltė nustatyta nepagrįstai.

Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nustatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Pažymėtina, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

Remdamasi pirmiau nurodytomis CK normomis dėl sutuoktinių kaltės fakto nustatymo, įrodymų vertinimo taisyklėmis tokiam faktui nustatyti ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ištyrus byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad šalių santykiai nutrūko 2019 m. liepos 31 d. ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Faktinis santuokos iširimo momentas yra svarbus sprendžiant kaltės dėl santuokos iširimo klausimą, nes teisiškai reikšmingos yra tik tos aplinkybės, kurios egzistavo iki santuokos faktinio iširimo, o aplinkybės, kurios atsirado jau santuokai faktiškai iširus, teisinės reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmiausia nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, jog byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad ieškovas iki santuokos faktinio iširimo (2019 m. liepos 31 d.) smurtavo ir piktnaudžiavo alkoholiu. Remiantis įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-125-725/2022 nustatyta, kad ieškovas buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas vienerių metų laisvės apribojimo bausme, be intensyvios priežiūros, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu. Įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje konstatuota, kad 2020 m. birželio 27 d. ieškovas būdamas savo namuose smurtavo prieš atsakovę. Ieškovo ankstesnį smurtavimą prieš ją atsakovė įrodinėjo liudytojos (duomenys neskelbtini)) parodymais. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).

Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų pobūdį. Liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

Nagrinėjamu atveju ištyrus liudytojos (duomenys neskelbtini) parodymus nustatyta, kad liudytoja, kuri yra atsakovės sesuo, patvirtino, jog matė mėlynes ant atsakovės kūno, kurios atsirado, atsakovės teigimu dėl ieškovo smurtavimo, tačiau nepatvirtino mačiusi smurto fakto. Vertinant minėtos liudytojos parodymus pirmiausia būtina pažymėti, kad ši liudytoja yra atsakovės sesuo, todėl jos parodymų turinį negalima laikyti objektyviai patikimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017), kita vertus, šios liudytojos parodymai taip pat nepatvirtina, jog ji konkrečiai matė fizinio smurto faktą, tai yra ji tik patvirtino mačiusi mėlynes. Pažymėtina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat nepatvirtina, kad ieškovas naudojo fizinį smurtą iki faktinio santuokos iširimo momento (2019 m. liepos 31 d.), taigi priešingai nei teigia atsakovė, byloje nėra pakankamai įrodymų, daryti išvadą, jog ieškovas smurtavo atsakovės atžvilgiu ir tai buvo esminė santuokos nutraukimo priežastis. Ta aplinkybė, kad ieškovas vėliau (2020 m. birželio 27 d.) fiziškai smurtavo prieš atsakovę, tai yra daugiau kaip po pusmečio faktiškai iširus šalių santuokai, neturi tiesioginio priežastinio ryšio su faktiniu santuokos iširimu 2019 m. liepos 31 d.. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad atsakovė taip pat neįrodė, kad ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, kadangi šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad faktiškai iširus santuokai (2019 m. liepos 31 d.) ieškovas neprisidėjo prie šeimos turto išlaikymo, aprūpinimo maistu, nors toliau tęsė juvelyrinių dirbinių gamybos veiklą, atsakovė tiek iki 2019 m. liepos 31 d. tiek ir vėliau stengėsi išsaugoti santykius, viena pati rūpinosi šeima ir viena pati faktiškai išlaikė bendrą ūkį, prie kurio išlaikymo nuo ieškovas nebeprisidėjo.

Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-378/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ne ieškovas, o atsakovė 2018 metais nusprendė išsikraustyti į kitą kambarį, o 2019 metais į sodo namelį, minėtų faktinių aplinkybių atsakovė neginčija, taigi šiuo atveju negalima daryti išvados, kad šalių santykiai nutrūko išimtinai dėl ieškovo kaltės, tai yra sprendimą palikti šeimą priėmė atsakovė. Nors atsakovė teigia, kad ji siekė išsaugoti šeimos santykius, rūpinosi šeima, tačiau pažymėtina, kad faktiškai nutrūkus šalių santykiams (2019 m. liepos 31 d.) šalių vaikai jau buvo pilnamečiai ((duomenys neskelbtini) metų amžiaus), be to, atsakovė neginčija, kad jos žinioje visą laikotarpį buvo lėšos, gautos už parduotą bendrąją šalių jungtinę nuosavybę - palėpę (27 000 Eur), atsakovė neginčija, kad šias lėšas yra panaudojusi skoloms dengti, kas taip pat leidžia daryti išvadą, kad atsakovė disponuodama bendrąja jungtine nuosavybe – piniginėmis lėšomis taip pat nesikooperavo su ieškovu ir bendrą šeimos turtą valdė išimtinai savo nuožiūra, dėl ko atsakovė ieškovo atžvilgiu taip pat elgėsi netinkamai ir šiuo atveju priežastys dėl šeimos iširimo kilo iš abiejų sutuoktinių elgesio.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius vieno sutuoktinio kaltę, gali būti pripažįstamas kaltu ir kitas sutuoktinis, jei jis nesiėmė priemonių šeimai išsaugoti, negynė šeimos vertybių ir tai lėmė jo kaip sutuoktinio pareigų nesilaikymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, taip pat neturėtų įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014). Nors atsakovė, kaip minėta, teigia, kad ji siekė išsaugoti šeimą, prižiūrėjo šeimos turtą, tačiau vien šios aplinkybės savaime neleidžia daryti išvados, kad atsakovė siekė rasti abiem sutuoktiniams priimtinas išeitis, šalys taip pat, nedemonstravo vienas kito atžvilgiu tolerancijos ir moralinės pagarbos, nesikreipė pagalbos į santykių specialistus. Pažymėtina, kad sutuoktinių ryšiai grindžiami pirmiausia asmeniniais tarpusavio santykiais: lojalumu ir pagarba, šiltais jausmais vienas kitam (CK 3.27 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju tarp sutuoktinių pagarbos ir lojalumo ilgą laiko tarpą nebuvo. Pažymėtina, kad atsakovė taip pat nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas nesielgė pagarbiai, tačiau tai vertintina tik kaip aplinkybė, kuri patvirtina, kad tarp šalių nėra likusios abipusės sutuoktinių pagarbos. Akivaizdu, kad dėl santuokos iširimo šalys kaltina viena kitą, nesiekia susitaikyti, dėl to apeliacinės instancijos teismo vertinimu šiuo atveju yra pakankamas pagrindas išvadai, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priimti priešingą sprendimą, todėl nutaria pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria šalių santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalių turtinėms teisėms

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovės priešieškinio reikalavimą nustatyti, kad santuokos nutraukimo šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. liepos 31 d., kadangi šis klausimas buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartimi. Mano, kad papildomas priešieškinio tenkinimas tuo pačiu klausimu prieštarauja CPK 293 straipsnio 5 punkte įtvirtintam draudimui pakartotinai nagrinėti tai, dėl ko šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino. Teigia, kad dėl šio priešieškinio reikalavimo tenkinimo taip pat netinkamai buvo paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, taip pat nurodo, kad CK 3.67 straipsnio 2 dalyje neįtvirtinta galimybė dalinti sutuoktinių bendrą turtą pagal vertes, galiojusias sutuoktiniams pradėjus gyventi skyriumi, o turtas turėtų būtų dalijamas pagal rinkos kainas, kurios galiojo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu.

Atsakovė, 2022 m. spalio 18 d. pareiškusi priešieškinį, kurį vėliau patikslino, prašė nustatyti, kad santuokos nutraukimo šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. liepos 31 d.. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės santuokos iširimo datos, šią datą abu sutuoktiniai laiko momentu, kada pasibaigė sutuoktinių bendro ūkio vedimas. Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti šio atsakovės priešieškinio reikalavimo, kadangi šalys šį klausimą išsprendė sudarydamos taikos sutartį, kurią teismas patvirtino. Įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, su šiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais sutiktina. Remiantis bylos duomenimis, pasibaigus teisminės mediacijos procesui, byloje 2025 m. balandžio 2 d. buvo pateikta šalių sudaryta taikos sutartis, kurią patikslinus 2025 m. spalio 3 d., šalys taikos sutarties antruoju punktu susitarė laikyti, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. liepos 31 d.. Pažymėtina, kad į bylą pateikus taikos sutarties projektą (2025 m. balandžio 2 d.) ir vėliau (2025 m. spalio 3 d.), jo patikslinimą, atsakovė priešieškinio reikalavimų netikslino. Svarbu pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra apeliacijos objektas, tai yra nei ieškovas, nei atsakovė minėtos teismo sprendimo dalies neginčija, todėl minėta teismo sprendimo dalis, kuria patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kuria be kita ko nustatyta, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. liepos 31 d., įsiteisėjo.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje susiklostė tokia situacija, kad šalys dalį ginčo, pagal pareikštus reikalavimus išsprendė taikos sutartimi, kurią pirmosios instancijos teismas sprendimu patvirtino, tačiau šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pareikštų reikalavimų nepatikslino, pažymėtina, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo galią (CK 6.985 straipsnis). Atsakovė teigia, kad šalys susitarė sudarydamos taikos sutartį taikyti teisines pasekmes tik sureguliuotai daliai jų turtinių teisių nuo 2019 m. liepos 31 d., tačiau vertinant taikos sutarties sąlygas, nustatyta, kad šalys taikos sutarties 31.2 punktu susitarė, kad šios taikos sutarties sudarymas neužkerta kelio šalims toliau teisme palaikyti tuos pareikštus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus ar juos tikslinti, dėl kurių nesusitarta taikos sutartimi. Vertinant taikos sutarties sąlygas, sutiktina su ieškovu, kad šalys išsprendė ginčą dalyje dėl gyvenimo skyriumi momento pradžios ir teisinių pasekmių momento nustatymo, tai yra šalys taikos sutarties antruoju punktu susitarė, kad „Šalys susitaria laikyti, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. liepos 31 d.“, pažymėtina, jog atsakovė prašė nustatyti, kad „santuokos nutraukimo šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. liepos 31 d.“, taigi atsižvelgiant į atsakovės pareikštų reikalavimų pobūdį, pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčijama dalimi patvirtintos taikos sutarties sąlygas, sutiktina su ieškovu, kad šioje dalyje ginčas buvo išspręstas taikos sutartimi, dėl ko remiantis CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nutariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas tenkino atsakovės reikalavimą dėl gyvenimo skyriumi momento pradžios ir teisinių pasekmių momento nustatymo panaikinti ir šioje dalyje bylą nutraukti (CPK 302 straipsnis, 293 straipsnio 5 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Ieškovas taip pat nurodo, kad CK 3.67 straipsnio 2 dalyje neįtvirtinta galimybė dalinti sutuoktinių bendrą turtą pagal vertes, galiojusias sutuoktiniams pradėjus gyventi skyriumi, o turtas turėtų būtų dalijamas pagal rinkos kainas, kurios galiojo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodo, kad turtinių teisinių santuokos nutraukimo padarinių taikymas nuo tos dienos, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, reiškia, kad kaip bendroji jungtinė nuosavybė bus dalijamas tik tas turtas, kuris įgytas iki gyvenimo skyrium pradžios, taip pat ir dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galiojo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, tai yra nurodo, kad turto kaina turėtų būti nustatoma retrospektyviai, kada sutuoktiniai faktiškai pradėjo gyventi skyriumi. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, darė išvadą, kad faktiniai šalių šeimos ryšiai nutrūko, tai yra, bendroji jungtinė nuosavybė faktiškai pasibaigė 2019 m. liepos 31 d., todėl dalintinam turtui taikytina retrospektyvinė jo vertė. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiktina.

Dėl dalijamo bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto vertės nustatymo momento teismas pažymi, kad CK 3.119 straipsnyje nurodyta, jog dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga reglamentuojama CK 3.100 straipsnyje. Nors nagrinėjamoje byloje šalių bendrąja jungtine nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas iki 2019 m. liepos 31 d., tačiau bendroji jungtinė nuosavybė į šį turtą pasibaigia tik nutraukiant santuoką ir padalijus šį turtą teismo sprendimu (CK 3.100 straipsnio 4 ir 6 punktai). Dėl to ginčo turto vertė nustatytina pagal rinkos kainas, kurios galioja teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, pripažįsta teisiškai nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus dėl dalytino turto vertės nustatymo momento. CK 3.119 straipsnio ir 3.100 straipsnio 4 bei 6 punktų sisteminė analizė leidžia spręsti, jog dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galiojo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu. Toks nurodytų teisės normų aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2006; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009). Minėtos aplinkybės dėl dalintino turto vertės momento nustatymo reikšmingos, nagrinėjant ieškovo apeliacinio skundo reikalavimus dėl kompensacijos dydžio nustatymo (perskaičiavimo).

Dėl sandėliuko, (duomenys neskelbtini), padalijimo ir kompensacijos priteisimo

Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad po santuokos nutraukimo sandėliukas, esantis (duomenys neskelbtini) lieka atsakovės asmeninės nuosavybė priteisiant ieškovui 475 Eur dydžio kompensaciją. Ieškovas nesutinka su sandėliuko, verte, mano, kad ji turėtų būti nustatyta 1 400 Eur sumai ir jo padalijimo būdu. Teigia, kad sandėliuko vertė turėjo būti nustatyta ne retrospektyviai, o teismo sprendimo priėmimo dienai, taip pat mano, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė vien į tai, kad sandėliukas buvo buto, kuris atiteko atsakovei, priklausinys, kuriuo nuo 2019 m. liepos 31 d. naudojasi viena atsakovė. Nurodo, kad atsakovė sandėliuke laikė ieškovo įrangą, o sandėliuku ieškovas negalėjo dėl atsakovės veiksmų. Pažymi, kad ieškovas siūlė sumokėti atsakovei 3 000 Eur kompensaciją ir šiuo metu ieškovas sutinka, kad vietoje 1 400 Eur kompensacijos iš jo atsakovei būtų priteista 3 000 Eur kompensacija.

Šalys santuoką sudarė (duomenys neskelbtini) ir panaudoję investicinius čekius, 1992 m. gruodžio 11 d. iš valstybės nusipirko gyvenamąjį būstą - butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir jo priklausinį – 5/100 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį. Šalys vėliau, tai yra 1999 m. rugsėjo 8 d. įsigijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo greta buto (duomenys neskelbtini), o taip pat išpirko palėpę, esančią virš abiejų šių butų, kuriuos 2014 m. šalys sujungė į vieną 175,01 kv. m. ploto turtinį vienetą. 2017 m. birželio 23 d. šalys pardavė 59/100 buto dalį (neįrengtos pastogės patalpas), sau pasilikdamos turto 41/100 dalį. Pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas priteisti sandėliuką atsakovei nurodė, kad sandėliukas buvo buto Nr. (duomenys neskelbtini) priklausinys, kuris pagal šalių taikos sutarties sąlygas priskirtas asmeniniam atsakovės naudojimui, be to, ieškovui priteisiamas žemės sklypas su sodo namu, pažymėjo, kad sandėliuku faktiškai nuo 2019 m. liepos 31 d. naudojasi tik atsakovė.

CK 3.127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad nors bendrosios jungtinės nuosavybės objekto dalijimas natūra yra prioritetinis būdas, jis neturėtų būti taikomas priverstinai, todėl tais atvejais, kai abu sutuoktiniai prašo tą patį objektą priteisti kiekvienam jų asmeninės nuosavybės teise, teismas taip pat turi įvertinti: 1) kuriam iš sutuoktinių šis objektas yra reikalingesnis, kuriam sutuoktiniui dėl jo amžiaus, sveikatos, materialinės padėties, kartu liekančių vaikų ir kitų priežasčių šis turtas teiktų didesnę naudą; 2) ar sutuoktinis, kuriam šis turtas natūra teiktų didesnę naudą, yra finansiškai pajėgus išmokėti kitam sutuoktiniui kompensaciją; tais atvejais, kai sutuoktinis, kuriam šis turtas natūra teiktų didesnę naudą, yra nepajėgus išmokėti kitam sutuoktiniui kompensacijos, turi būti sprendžiama dėl kito sutuoktinio galimybės išlaikyti turtą natūra sumokant kitam kompensaciją pinigais; pažymėtina, kad sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, gali jį realizuoti, siekdamas atsiskaityti su kitu sutuoktiniu, kuriam priteista kompensacija, todėl, vertinant turto natūra teikiamą naudą, turi būti atsižvelgiama į visas aplinkybes, kad būtų surastas labiau abi šalis tenkinantis sprendimas turėti didžiausią naudą iš dalijamo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020).

Remiantis šalių procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis nėra ginčo dėl to, kad ginčo sandėliuku faktiškai nuo 2019 m. liepos 31 d. iki šiol naudojasi tik atsakovė, tai yra daugiau kaip 6 metus laiko, o ir be to, ginčo sandėliukas buvo buto, kuriame faktiškai naudojasi atsakovė, priklausinys, dėl ko kaip pagrįstai nurodo atsakovė, tenkinus šį ieškovo apeliacinį skundo reikalavimą, atsakovė privalėtų fiziškai atlaisvinti ginčo sandėliuką. Įvertinus ieškovo pateikto apeliacinio skundo argumentus, nenustatyta, jog ieškovas turi objektyvų ir ar didesnį interesą naudotis ginčo sandėliuku, priešingai, ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad galėtų sumokėti didesnę kompensaciją (3 000 Eur), tačiau nenurodo jokių objektyvių motyvų, dėl ko šiuo atveju ginčo sandėliukas yra ieškovui labiau reikalingesnis nei atsakovei, kuri jau sandėliuku naudojasi daugiau kaip 6 metus laiko, tai yra nuo 2019 m. liepos 31 d. (nutarties 32 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertinęs bylos faktines aplinkybes pirmiausiai nustatė, kad didesnį ir objektyvų poreikį naudotis ginčo sandėliuku turi atsakovė, taip pat nustatė, kad ji jau faktiškai sandėliuku naudojasi nuo 2019 m. liepos 31 d., dėl ko pagrįstai ginčo sandėliuką pripažino atsakovės asmenine nuosavybe.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 28-29 punktuose, sutiktina su ieškovu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė dalintino turto vertę. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės aktu nustatė, kad ekspertizės atlikimo datai sandėliuko vertė yra 1 400 Eur, o 2019 m. liepos 31 d., kai šalys pradėjo gyventi skyrium ji sudarė 950 Eur. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisdamas atsakovui 475 Eur kompensaciją rėmėsi retrospektyvia jo verte (950 Eur), tačiau kaip minėta, bendroji jungtinė nuosavybė į šį turtą pasibaigė padalijus šį turtą teismo sprendimu, dėl to ginčo turto vertė nustatytina pagal rinkos kainas, kurios galioja teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo priėmimo metu, tai yra šiuo atveju 1 400 Eur. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovui iš atsakovės 475 Eur piniginę kompensaciją už jai po santuokos nutraukimo tenkančią didesnę bendro nekilnojamojo turto dalį nutariama pakeisti, piniginės kompensacijos dydį padidinant iki bendros 700 Eur sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl santuokoje įgyto investicinio turto padalijimo

Šalys neginčija, kad iki faktinio santuokos nutraukimo (2019 m. liepos 31 d.) turėjo investicinio turto, tai yra auksinius pakabukus, įvairias monetas, žiedus, pinigines lėšas ir t.t. Pirmosios instancijos teismo sprendimu visas investicinis turtas buvo priteistas ieškovui asmeninės nuosavybės teise, atsakovei priteisiant 16 777,50 Eur kompensaciją. Ieškovas nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi apeliaciniame skunde nurodo, kad dalis turto (27 755 Eur vertės) buvo pavogtas iš ieškovo buto laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 10 d., o pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas. Ieškovas teigia, kad šiuo atveju minėtas turtas faktiškai 2019 m. liepos 31 d. nutraukus santuoką nebeegzistuoja, jis buvo pavogtas, o bendroji jungtinė nuosavybė į jį pasibaigė iki turto padalijimo, todėl pirmosios instancijos teismas padalydamas šį turtą nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose. Taip pat nurodo, kad dalis turto - Carinės Rusijos monetos (5 rub.) 4 vnt. ir (10 rub.) 7 vnt. liko atsakovės žinioje, teigia, kad atsakovei neįrodžius, kad ji monetas perdavė ieškovui, jas teismas turėjo padalinti kaip esančias pas atsakovę ir priteisti ieškovui kompensaciją. Taip pat mano, kad teismas prie pavogto ir dalintino turto nepagrįstai priskyrė auksinę apyrankę, kadangi šio turto padalijimo dieną nėra, o ir be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, nei kad šalys šią apyrankę turėjo, nei kad ji buvo išnešta į ieškovo motinos butą, nei kad ji iš šio buto būtų pavogta.

Pirmiausia, pažymėtina, kad nei ieškovas, nei atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta bendra šalims dalintino investicinio turto vertė – 33 555 Eur, tačiau ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu padalijimo būdu. Ieškovas teigia, kad dalis šio investicinio turto (27 755 Eur sumai) buvo pavogta iš ieškovo motinos buto, todėl šis turtas neturėtų būti dalinamas. Byloje nustatyta, kad šalių santuoka faktiškai iširo 2019 m. liepos 31 d., o ginčo investicinis turtas tiek iki santuokos faktinio iširimo, tiek ir vėliau buvo ieškovo žinioje, tai yra bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ginčo turtas buvo pavogtas iš buto (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 6 d. iki 2020 m. spalio 10 d. ieškovui nurodant, kad pavogtą turtą jis parsinešė iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir apie 2 metus laikė minėto buto tualeto patalpose. Tai leidžia daryti išvadą, kad investicinį turtą, kuris šalims priklausė jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, minėtame bute jis pradėjo laikyti apie 2017 – 2018 metus. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas nenustačius veiką padariusio asmens.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad vienam iš sutuoktinių pareiškus, kad kitas sutuoktinis kaip dalytiną nurodė nesamą turtą, duomenis apie dalytiną turtą pateikęs asmuo turi įrodyti, kad toks turtas egzistuoja. Įrodyti tai, kad šis turtas perleistas kitiems asmenims, sunaikintas ar pan., turi įrodyti tai teigiantis sutuoktinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Nagrinėjamu atveju šalys neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad investicinis turtas buvo šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausantis turtas ir šį turtą ieškovas perkėlė saugoti iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) į butą, (duomenys neskelbtini). Būtina pažymėti, kad ieškovo nurodomas vagystės momentas (2020 m. spalį) įvyko jau iširus šalių santuokai (2019 m. liepos 31 d.), tačiau apie nurodomą vagystės aplinkybę tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia ieškovas, ginčo turtas pagrįstai buvo įtrauktas į dalintino turto balansą, kadangi pirma - atsakovė pateikė įrodymus, jog toks turtas santuokos metu buvo įgytas, tai yra iki bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos realiai egzistavo, antra - ieškovas neginčija, kad toks investicinis turtas buvo įgytas santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, trečia - teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad ginčo turtas buvo prarastas. Įvertinus byloje esančius duomenis nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu vagystės faktas nebuvo nustatytas, nenustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo ar įsilaužimo požymiai, dėl ko sutiktina su atsakovės argumentais, kad vien tai, jog ieškovas pateikė pareiškimą dėl turto vagystės, neįrodo turto vagystės fakto, tai yra, kad ieškovas minėtą turtą iš tiesų prarado (CPK 178 straipsnis), dėl ko atsižvelgiant į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė padalyti šalių investicinį turtą, kuris buvo saugojamas (duomenys neskelbtini).

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė auksinių monetų skaičių, o ir be to, nepagrįstai sprendė, kad ieškovas iš namų išnešė visas auksines monetas. Teigia, kad atsakovei neįrodžius, kad ji monetas perdavė ieškovui, jas teismas turėjo padalinti kaip esančias pas atsakovę.

Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes nustatyta, kad šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise iš viso priklausė 15 auksinių carinės Rusijos monetų. Dėl šios faktinės aplinkybės ginčo nėra. Atsakovės teigimu ieškovas į kitą butą išnešė - carinės Rusijos 5 vnt. 5 rub. nominalo auksinių monetų (bendra vertė – 1 200 Eur), 10 vnt. 10 rub. nominalo auksinių monetų (bendra vertė – 2 100 Eur), 2 vnt. 10 rub. nominalo auksinių monetų (bendra vertė – Eur), likusios monetos buvo panaudotos gamyboje (1 vnt.) ir padovanota šalių žentui (1 vnt.), taigi iš viso liko 13 auksinių monetų. Nors ieškovas teigia, kad atsakovė laikydama, kad iš šių monetų iš ieškovo motinos buto buvo pavogta 2 vnt. 10 rub. nominalo monetų, patikslintu priešieškiniu reikalavimą pareiškė dėl 4 vnt. 10 rub. nominalo ir 7 vnt. 5 rub. nominalo monetų padalijimo, tačiau įvertinus atsakovės priešieškinio ir jo patikslinimo reikalavimus, teismo vertinimu, nurodytas monetų dydis buvo nustatytas atsižvelgiant ne į pavogtą monetų skaičių, o į tai, kad dvi monetos buvo panaudotos kitiems tikslams, tai yra ieškovas neginčija, kad viena moneta buvo sunaudota juvelyrinių gaminių gamyboje, o kita padovanota šalių žentui, dėl ko ieškovė nurodė, kad likęs monetų skaičius yra 13.

Nors ieškovas teigia, kad iš buto pavogtos kitos, ne sutuoktiniams priklausiusios monetos (du vienetai), tačiau šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų ieškovas nepateikė. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad nėra ginčo dėl fakto, jog ieškovas iš tiesų prieš faktiškai nutraukiant šalių santuoką (2019 m. liepos 31 d.) išnešė sutuoktinių itin vertingą investicinį turtą iš sutuoktinių gyvenamosios patalpos į kitą butą, kur gyveno ieškovo motina ir lankėsi kiti asmenys (aukso luitelius, auksinius žiedus, auksinius pakabukus, australišką auksinę monetą it.t.), į tai, kad ieškovas ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad iš ginčo buto buvo pavogtas ne tik visas minėtas investicinis turtas, bet ir auksinės carinės Rusijos monetos (2 vnt.), įvertinus, jog atsakovės pateikti įrodymai pagrindžia, kad šalys iš tiesų iki faktinio santuokos nutraukimo turėjo 15 vnt. auksinių carinės Rusijos monetų, iš kurių dvi buvo panaudotos juvelyrikos gamyboje ir dovanojant šalių žentui, darytina išvada, kad ieškovo žinioje iš tiesų buvo ne dvi, o likusios trylika auksinių monetų, kurias jis laikė bute, (duomenys neskelbtini). Tos aplinkybės, kad pavogtos monetos nebuvo bendroji jungtinė nuosavybė, ieškovas neįrodė ir tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, sutiktina su ieškovu, kad atsakovė nepateikė pakankamai patikimų įrodymų apie auksinės apyrankės įsigijimą iki 2019 m. liepos 31 d. (2 500 Eur vertės). Kaip minėta 37 punkte, duomenis apie dalytiną turtą pateikęs asmuo turi įrodyti, kad toks turtas egzistuoja. Šiuo atveju atsakovė pateikė tik apyrankės nuotrauką, tačiau ši aplinkybė teismo vertinimu neįrodo nei nuosavybės fakto, nei nurodytos apyrankės vertės, dėl ko nutariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovei priteista 16 777,50 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę santuokinio turto dalį pakeisti, kompensacijos dydį sumažinant 2 500 Eur suma, tai yra priteisiant atsakovei iš ieškovo 14 277,50 Eur kompensaciją (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl kompensacijos už panaudotas bendras sutuoktinių lėšas

Ieškovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 11 687,56 Eur piniginės kompensacijos priteisimo nurodo, kad šalys santuokos metu 2017 m. birželio 23 d. pardavė palėpę, už kurią gauta 27 000 Eur suma buvo pervesta į atsakovės sąskaitą iki šalių gyvenimo skyrium pradžios (2019 m. liepos 31 d.). Teigia, kad iš šios sumos buvo patenkinti šeimos poreikiai 3 569,30 Eur sumai, tačiau likusios lėšos buvo skirtos asmeniniams atsakovės poreikiams tenkinti. Teigia, kad dalis lėšų buvo išgrynintos, tačiau šių lėšų panaudojimą šeimos poreikiams patvirtinantys įrodymai nėra pateikti, taip pat teigia, kad atsakovė pervedė Š. V. du kartus po 5 000 Eur ir tai buvo padaryta be ieškovo sutikimo. Mano, kad ne bendrų prievolių vykdymu ir ne šeimos poreikių tenkinimui atsakovė išleido 23 375,13 Eur, todėl iš atsakovės ieškovui turėjo būti priteista 11 687,56 Eur kompensacija.

CK 3.98 straipsnio 3 dalyje nustatyta kiekvieno sutuoktinio pareiga kompensuoti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su šio kodekso 3.109 straipsnyje nustatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti. Sprendžiant klausimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimo, įrodinėjimo našta tenka asmeniui, kuris remiasi šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis), tai yra byloje ieškovas, teigdamas, kad atsakovė be jo sutikimo panaudojo dalį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio turto (lėšų) ne pagal paskirtį ir taip sumažino bendrąją nuosavybę, turėjo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog turtas atsakovės panaudotas be jo sutikimo ir tikslams, nesusijusiems su CK 3.109 straipsnyje nustatytų prievolių, kurios vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, vykdymu, pateikti duomenis, jog ginčo suma buvo bendroji jungtinė nuosavybė, tai yra abiejų buvusių sutuoktinių lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-781/2025).

Kartu pažymėtina, kad, pagal CK 3.98 straipsnio 3 dalį, sutuoktinis, kuris savo reikalavimą grindžia bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimu, turi pareigą įrodyti tik bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimo faktą bei tai, kad ginčo lėšos buvo bendroji jungtinė nuosavybė, o pareiga įrodyti, kad nuosavybės sumažėjimas yra atsiradęs dėl šeimos poreikių tenkinimo, tenka nuo tokio reikalavimo besiginančiam sutuoktiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011), tai yra aplinkybę, kad pinigus atsakovė leido šeimos poreikiams tenkinti, privalėjo įrodyti atsakovė. Nagrinėjamo ginčo kontekste sprendžiant dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimo teisiškai reikšmingos aplinkybės yra tai, ar bendro turto lėšos buvo panaudotos ne šeimos interesais ir ar toks disponavimas buvo atliktas be kito sutuoktinio sutikimo. Įrodinėjimo našta dėl šių aplinkybių, vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, tenka šaliai, kuri teigia priešingas faktines aplinkybes, tai yra atsakovei, teigiančiai, kad mokėjimai buvo atlikti buvo skirti šeimos interesams (Kauno apygardos teismo 2026 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-376-924/2026; Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-48-459/2026).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl fakto, kad šalims 2017 m. birželio 23 d. pardavus bendrąją jungtinę nuosavybę, gautos lėšos 27 000 Eur sumai buvo pervestos į atsakovės banko sąskaitą. Pažymėtina, kad šalių šeimyniniai santykiai faktiškai nutrūko 2019 m. liepos 31 d., tai yra po daugiau nei dviejų metų. Įvertinus atsakovės atliktus piniginius pavedimus, lėšų apyvartą banko sąskaitoje, nustatyta, kad atsakovė daug kartų išgrynino lėšas mažomis sumomis, atliko įvairius mokėjimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, taip pat pervedė lėšas V. B., R. G., J. I., V. Š., taip pat du kartus po 5 000 Eur pervedė 2017 m. liepos 4 d. ir 2017 m. liepos 5 d. Š. V., kuris kaip nurodoma šalių procesiniuose dokumentuose yra šalių (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad nurodomi mokėjimai buvo atlikti iki faktiškai nutraukiant šalių santuoką (2019 m. liepos 31 d.) jie buvo atliekami kelerius metus, ieškovas niekada atsakovei nereiškė pretenzijų dėl piniginių lėšų (ne)panaudojimo šeimos poreikiams tenkinti, tokių duomenų neteikė, todėl darytina labiau tikėtina išvada, kad atsakovas apie ieškovės 2017 – 2019 metais atliekamus mokėjimus žinojo, be kita ko pažymint, kad ieškovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės - šeimos biudžetas šalių sutarimu buvo atsakovės žinioje, ji mokėjo mokesčius – tokia buvo ilgametė, susiklosčiusi faktinė padėtis.

Nors kaip pagrįstai nurodo ieškovas, atsakovė turėjo pateikti duomenis ar lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad 1) nėra ginčo dėl fakto, kad šeimos biudžetas buvo valdomas atsakovės šalių sutarimu 2) atsakovė ginčo lėšas išnaudojo santuokos metu, tai yra nuo 2017 m. iki faktinio santuokos iširimo 2019 m. liepos 31 d., 3) tai, kad po atliktų lėšų išgryninimo ar jų mokėjimų jau praėjo daugiau 7-9 metai, o sutuoktinių santykiai tuo metu buvo grįsti abipusiu pasitikėjimu (pažymėtina, kad šalys sutaria, kad santuoka iširo 2019 m. liepos 31 d., kai visos lėšos jau buvo išnaudotos, dėl ko laikytina, kad iki tol jų santykiai buvo pakankamai geri), būtų neteisinga iš ieškovės reikalauti tiesioginių įrodymų įrodyti, kur ji faktiškai panaudojo išgrynintas lėšas mažomis sumomis (CPK 178, 185 straipsniai). Taigi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, leidžia daryti išvadą, jog ieškovas apie atsakovės atliekamus mokėjimus, lėšų panaudojimą turėjo žinoti, šalys neginčijo, kad už šeimos biudžetą buvo atsakinga atsakovė, tai yra atsakovė disponavo šeimos turtu, ieškovas tam neprieštaravo, lėšos buvo naudojamos mažomis sumomis (išskyrus tas, kurios buvo pervestos šalių dukters vyrui) kas leidžia daryti išvadą, jog iš tiesų lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, esant sutuoktinių sutarimui dėl šių lėšų valdymo ir panaudojimo, šiuo atveju atsakovės atlikti mokėjimai, lėšų apyvarta, nepagrindžia, kad ji lėšas akivaizdžiai naudojo kitiems, ne su šeima susijusiems poreikiams tenkinti, dėl ko darytina išvada, jog dėl atsakovės atliktų mokėjimų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė nesumažėjo, dėl ko nėra pagrindo ir tenkinti ieškovo apeliacinio skundo dalyje, dėl kompensacijos priteisimo už panaudotas bendras šalių lėšas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, spręsdamas klausimą dėl kompensacijos dydžio nustatymo ieškovui už atsakovei atitenkantį nekilnojamąjį turtą, taip pat ir dėl atsakovei priteistinos kompensacijos dydžio už ieškovui atitenkantį investicinį turtą, todėl nutariama minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pakeisti, tai yra pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovui iš atsakovės 475 Eur piniginę kompensaciją už jai po santuokos nutraukimo tenkančią didesnę bendro nekilnojamojo turto dalį, šią sumą padidinant iki 700 Eur sumos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti atsakovei iš ieškovo 16 777,50 Eur kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę santuokinio turto dalį, šios kompensacijos dydį sumažinant iki sumos 14 277,50 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taip pat atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 24-28 punktuose, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta nustatyti, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. liepos 31 d. panaikinama ir šioje dalyje byla nutraukiama (CPK 302 straipsnis, 293 straipsnio 5 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas), kitą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad ieškovas pateikęs apeliacinį skundą taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodydamas, kad 1) teismas atsižvelgė tik į ieškiniu ir priešieškiniu patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, neįvertindamas, kad šalys dėl dalies ginčo reikalavimų (83 procentai) susitarė sudarydamos taikos sutartį 2) mano, kad atsižvelgiant į tai, kad šalys dalį reikalavimų išsprendė sudarydamos taikos sutartį, kiekviena iš šalių turi viena kitai kompensuoti 1/2 dalį turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis), todėl įvertinus šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš atsakovės ieškovui turėjo būti priteistas 3 493,89 Eur teisinių paslaugų išlaidų atlyginimas 3) po patikslintos taikos sutarties sudarymo, ieškovas patyrė 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovė išlaidų neturėjo, todėl teismas, pagal tenkintus (atmestus) patikslintus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus turėjo spręsti tik dėl ieškovo turėtų 1 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutinka, teigia, kad ieškovas sutiko su didele dalimi priešieškinio turtinių reikalavimų, sutiko su atsakovės siūlomu turto padalinimo variantu, nukrypimu nuo lygių dalių ir papildomos kompensacijos išmokėjimu. Mano, kad ieškovo pasiūlytas būdas išlaidas dalinti po ½ dalį nesąžiningas, nes ieškovo patirtos išlaidos yra dvigubai didesnės nei atsakovės.

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais grindžiamos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad ieškovas sumokėjo 2 033 Eur žyminį mokestį už pareikštus reikalavimus, kurio dalis, sudarius taikos sutartį, gražinta (1 058 Eur sumai), todėl likusi suma už pareikštus reikalavimus – 975 Eur, 55 Eur žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 900 išlaidos už ekspertizės išvadą; 20 431,06 Eur advokato teisinių paslaugų išlaidos. Iš viso 22 361,06 Eur. Atsakovė patyrė šias išlaidas – 1 050 Eur žyminis mokestis (sudarius taikos sutartį, ieškovei gražinta sumokėta 199 Eur žyminio mokesčio dalis), todėl likęs faktiškai sumokėto žyminio mokesčio dydis yra 851 Eur, taip pat atsakovė patyrė 10 652,81 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš viso 11 503,81 Eur.

Ieškovas ir atsakovė po du kartus patikslino pareikštus reikalavimus. Ieškovas ir atsakovė nuosekliai palaikė reikalavimus dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, ieškovas šalių butą prašė padalyti natūra nustatant naudojimosi tvarką, o atsakovė priteisiant jai butą, ieškovas prašė priteisti sandėliuką ieškovui, priteisiant atsakovei kompensaciją, o atsakovė prašė sandėliuką priteisti jai, o ieškovui kompensaciją, tiek ieškovas, tiek atsakovė galutinai patikslintais reikalavimais prašė sklypą su sodo nameliu priteisti ieškovui, taip pat šalių reikalavimai dėl automobilio Toyota Corolla sutapo, tai yra, kad ši transporto priemonė būtų priteista atsakovei, atsakovė taip pat neprieštaravo, kad juvelyrinė įranga, raudonmedžio baldai būtų priteisti ieškovui. Šalys dalį reikalavimų išsprendė teismo patvirtinta taikos sutartimi.

Šalys taikos sutartimi susitarė, kad šalių butas dalintinas natūra nustatant naudojimosi tvarką, nustatyta faktinė santuokos iširimo data, šalys taip pat nustatė, kad atsakovės naudai nukrypstama nuo lygių dalių principo dalijant butą įsipareigojant sumokėti atsakovei kompensaciją, šalys taip pat susitarė, kad ieškovui atitenka žemės sklypas su sodo namu, kilnojamasis turtas (išskyrus investicinį turtą), sodo baldai, juvelyrikos įranga. Automobilis Toyota Corolla atiteko atsakovei. Šalys taikos sutartimi taip at susitarė, kad ieškovas atsisako reikalavimų dėl sodo baldų komplekto, kompensacijos už aukso dirbinius, kompensacijos už ieškovės įvykdytą prievolės dalį bei atsakovė atsisakė reikalavimų dėl kompensacijos už žaliavas, juvelyrinius dirbinius 5 914 Eur sumai. Įvertinus taikos sutarties sąlygas, tarp šalių iš esmės liko ginčas dėl 1) santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, 2) sandėliuko priteisimo bendrosios asmeninės nuosavybės teise 3) dėl kompensacijos priteisimo už atsakovės panaudotas bendrosios jungtinės nuosavybės teise šalims priklausančias lėšas, 4) kompensacijos priteisimo už ieškovo išneštą investicinį turtą.

Atsižvelgiant į tai, kad šalys didžiąją dalį pareikštų priešpriešinių reikalavimų išsprendė sudarydamos taikos sutartį ir civilinę bylą dalyje dėl šalių reikalavimų, aptartų taikos sutartyje, pirmosios instancijos teismas nutraukė, pažymėtina, jog Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylos ar jos dalies nutraukimas vertinamas kaip bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Tokiu atveju, sprendžiant dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, taikytinos CPK 93 straipsnio 4 dalies, 94 straipsnio 1 dalies bei 98 straipsnio 2 dalies nuostatos, tai yra turi būti atsižvelgiama tiek į šalių procesinio elgesio tinkamumą bei priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, tiek ir į bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015; 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-212-469/2021). Todėl remiantis nurodytomis proceso teisės normomis, Kasacinio teismo praktika, atsižvelgiant į tai, kad šalys taikos sutartimi susitarė, kad jų turėtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su taikos sutartimi išspręstais klausimais, atlyginimo klausimą palieka spręsti teismui (taikos sutarties 30 punktas), sutiktina su ieškovu, kad pirmosios instancijos teismas paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas tik pagal likusius šalių reikalavimus, kurie nebuvo aptarti taikos sutartyje, tai yra atmesdamas ieškovo reikalavimus ir iš dalies tenkindamas atsakovės reikalavimus, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Atsižvelgiant į tai, kad šalys sudarydamos taikos sutartį taip pat atsisakė dalies pareikštų reikalavimų, taip pat pažymėtina, kad Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai byla nutraukiama dėl to, jog ieškovas atsisako pareikšto reikalavimo, vertinant reikalavimo pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastis, svarbu tai, ar pareiškimo atsisakyta dėl svarbių priežasčių, ar jų nenurodant, ar dėl to, kad kita šalis reikalavimą patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018 ). Kasacinio teismo praktikoje pareikštų reikalavimų sumažinimas ir (ar) atsisakymas savo esme prilyginamas bylos dalies, dėl kurios reikalavimai sumažinti (ar jų atsisakyta), išsprendimui kitos šalies naudai, nes jai neteks atsakyti pagal tuos reikalavimus, kurių ji atsisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-915/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020).

Nors ieškovas nurodo, kad šalių bylinėjimosi išlaidos, kurios buvo patirtos iki sudarant taikos sutartį turėtų būti padalinamos po ½ dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks formalus bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nebūtų teisingas ir šiuo atveju siekiant tinkamai paskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, būtina įvertinti tiek aplinkybes, dėl ko byloje vyravo ginčas, tiek taikos sutartimi išspręstus šalių reikalavimus. Nagrinėjamu atveju įvertinus taikos sutarties sąlygas, nustatyta, kad šalys jiems priklausantį turtą susitarė padalyti natūra ir nustatyti naudojimosi tvarka. Ši sąlyga iš esmės atitinka ieškovo patikslintu priešieškiniu pareikštus reikalavimus, tačiau pažymėtina, kad ieškovas taip pat įsipareigojo sumokėti atsakovei kompensaciją, šalys susitarė, kad yra nukrypstama nuo lygių dalių principo atsakovės naudai. Šalys taip pat susitarė, kad sodo namas priteistinas ieškovui (abiejų šalių reikalavimai sutampa), automobilis Toyota Corolla atsakovei (abiejų šalių reikalavimai sutampa), ieškovui raudonmedžio baldai, akvarelė (abiejų šalių reikalavimai sutampa), ieškovui sodo baldai ir juvelyrinė įranga, o dalis baldų, buitinės technikos atsakovei (abiejų šalių reikalavimai sutampa).

Būtina įvertinti ir tai, kad byloje vyravo ginčas dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, taip pat ir dėl išnešto investicinio turto iš šalių buto paskirstymo bei sandėliuko pritiesimo. Nagrinėjamu atveju nuspręsta, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, taip pat šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytas sandėliukas priteistas atsakovei, nustatant 1 400 Eur kompensaciją ieškovui, taip pat nustatyta, kad ieškovė įrodė dalį reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo už ieškovo išneštą investicinį turtą, tai yra 14 277,50 Eur sumai. Todėl atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, šalių sudaryta taikos sutartimi išspręstus reikalavimus, dėl kurių ginčo nėra, darytina išvada, kad ieškovo reikalavimai buvo patenkinti 40 procentų, dėl ko ieškovui iš atsakovės priteistinos 8 944,42 Eur bylinėjimosi išlaidos, o atsakovei iš ieškovo 6 902,28 Eur bylinėjimosi išlaidos. Atlikus šių sumų įskaitymą atsakovei iš ieškovo priteistinos 2 042,14 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 91 straipsnis, CPK 93 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 47-54 punktuose, nutariama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria paskirstytos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos pakeisti, tai yra atsakovei priteistas 5 329,40 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 2 042,14 Eur sumos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas)

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus, jog patyrė 778 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų, 1 936 Eur advokato pagalbos išlaidų. Iš viso 2 714 Eur. Atsakovė pateikė įrodymus, jog patyrė 115 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidų, 1 452 Eur advokato pagalbos išlaidų. Iš viso 1 567 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją nutariama, kad nagrinėjamu atveju ieškovo apeliacinis skundas yra tenkinamas 20 procentų. Atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas visiškai. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovės priteistina 542,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta nustatyti, kad santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2019 m. liepos 31 d. panaikinti ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 475 Eur piniginė kompensacija už atsakovei po santuokos nutraukimo tenkančią didesnę bendro nekilnojamojo turto dalį ir ją išdėstyti taip:

Priteisti ieškovui IES1 iš atsakovės 700 Eur piniginę kompensaciją už jai po santuokos nutraukimo tenkančią didesnę bendro nekilnojamojo turto dalį.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista 16 777,50 Eur kompensacija už ieškovui tenkančią didesnę santuokinio turto dalį ir ją išdėstyti taip:

Priteisti ieškovui IES1 iš atsakovės ATS1 14 277,50 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę santuokinio turto dalį.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos ir ją išdėstyti taip:

Priteisti atsakovei ATS1 iš ieškovo IES1 2 042,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2026 m. vasario 27 d. sprendimo dalį sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui IES1 542,80 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovės ATS1 .