Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Civilinė byla Nr. e2A-1095-524/2026 Teisminio proceso Nr. 2-46-3-02137-2025-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.2; 2.6.10.5.2.4 (S)

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Keturi R“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Keturi R“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo TAR1. Teismas nustatė: Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 621 straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu. I. Ginčo esmė Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Keturi R“ prašydama priteisti iš atsakovės 17 465,50 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2023 m. spalio 29 d. Italijoje eismo įvykio metu buvo apgadinti kelio atitvarai. Eismo įvykio kaltininkas transporto priemonės DAF, valstybinio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas TAR1. Tos transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, draudėjas UAB „Keturi R“. Eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 17 465,50 Eur pagal užsienio žalų reguliavimo partnerio pateiktas sąskaitas. TAR1 eismo įvykio metu buvo neblaivus, todėl AB „Lietuvos draudimas“ turi regreso teisę į atsakovę UAB „Keturi R“. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad atsakovė nėra atsakinga už įvykio kaltininko veiksmus, nes įvykio metu jis nevykdė darbinių funkcijų ar atsakovės nurodymų, nebuvo darbo vietoje ir apskritai ne darbo metu, neturėjo jokios teisės valdyti transporto priemonės, be to, ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos reikalavimo sumą. Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose patikslino, kad žalos dydis vien tik už kelio atitvarų tvarkymo darbus, sudaro 17 908,82 Eur, tačiau buvo atlyginta 16 500 Eur ir 965,50 Eur kitos išlaidos, bendra suma 17 465,50 Eur. Teismo posėdyje ieškovės atstovas palaikė ieškinį, paaiškino, kad eismo įvykio aplinkybės yra įrodytos, vairuotojas TAR1 buvo neblaivus, žalą ieškovė atlygino nukentėjusiam asmeniui per savo atstovus užsienyje (tarpininkus) pagal sąmatą. Atsakovės atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti, paaiškino, kad ieškovė neįrodė, kad TAR1 2023 m. spalio 29 d. vykdė darbdavio UAB „Keturi R“ nurodymus, TAR1 buvo poilsio laikas, kitas vairuotojas turėjo atvykti ir perimti automobilį su kroviniu. Trečiasis asmuo TAR1 prašė ieškinio netenkinti, paaiškino, kad 2023 m. spalio mėnesį dirbo UAB „Keturi R“, anksčiau laiko turėjo baigti komandiruotę, laukė pakeitimo, turėjo atvažiuoti autobusiukas grįžimui į namus, vartojo alkoholį, pačio eismo įvykio neatsimena, komandiruotėje buvo nuo spalio 21 d., neatsimena iki kada urėjo nuvežti krovinį, dienpinigiai jam buvo išmokėti tik kitų metų kovo mėnesį. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Tauragės apylinkės teismas 2026 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovei 17 286,30 Eur žalos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2025 m. rugpjūčio 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 274,49 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 1 381,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinį atmetė Teismas nurodė, kad rašytinių įrodymų visumos pagrindu galima daryti išvadą, kad TAR1 2023 m. spalio 29 d. dirbo vairuotoju UAB „Keturi R“ ir atliko jam darbdavio pavestas pareigas. Eismo įvykio metu TAR1 buvo neblaivus. Ieškovė atlygino žalą, faktiškai sumokėdama 17 286,30 Eur. Transporto priemonės DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, draudėjas UAB „Keturi R“. Atsakovė neįrodė, kad eismo įvykio metu TAR1 nevykdė darbuotojo pareigų ir darbdavio nurodymų. Tai visų pirma aiškintina bendra tolimųjų reisų vairuotojų darbo specifika būnant ilgalaikėse komandiruotėse užsienyje. Byloje nėra įrodymų, kad transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu turėjo būti kitas vairuotojas, nėra jokių įrodymų, kad TAR1 valdė transporto priemonę savavališkai ir būtų dėl to nubaustas. Prieštaringai vertintinas įsakymas dėl komandiruotės iki 2023 m. spalio 27 d., kai pats TAR1 paaiškino, kad poreikis grįžti į Lietuvą jam atsirado jau būnant komandiruotėje, jis nebuvo atšauktas iš komandiruotės. Pagaliau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas, jeigu kelionė vyko po darbo dienos valandų, poilsio ar švenčių dieną, darbuotojas turi teisę į tokios pačios trukmės poilsį pirmą darbo dieną po kelionės arba šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko, paliekant už šį poilsio laiką darbuotojo darbo užmokestį. Transporto priemonė yra padidinto pavojaus šaltinis. Negali būti tokios situacijos, kai tokia priemonė paliekama be atsakingo asmens. Atsakomybė dėl to visų pirma tenka tokio šaltinio valdytojui. Galima visaip aiškinti, kokiais pagrindais TAR1 vairavo darbdaviui UAB „Keturi R“ priklausančią transporto priemonę (reiso metu, darbo ar poilsio metu, ar pakeliui į namus), atsakovė dėl to nereiškė jokių pretenzijų savo darbuotojui, TAR1 buvo transporto priemonėje su darbdavio žinia, šiam neprieštaraujant. Visų nurodytų aplinkybių visumos pagrindu galima daryti išvadą, kad darbuotoją (TAR1) samdantis asmuo (UAB „Keturi R“) privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.264 straipsnis). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma kad būtent trečiasis asmuo yra atsakingas pagal ieškovės ieškinį. Atsakovė į bylą pateikė įrodymus, įskaitant ir darbo laiko apskaitos žiniaraštį, patvirtinančius, kad įvykio metu, t. y. 2025 m. spalio 29 d., 00.30 val., trečiasis asmuo buvo poilsyje, todėl įvykio metu nedirbo, t. y. jokių darbinių funkcijų neatlikinėjo, jokių tiesioginių atsakovės nurodymų nevykdė ir jos nebuvo kontroliuojamas, o transporto priemonę panaudojo neteisėtai, su darbu nesusijusiais tikslais. Teismas be jokio tam pagrindo ignoravo šias aplinkybes ir neatsižvelgė į tolimųjų reisų vairuotojų darbo laiko sąvokos išaiškinimą teismų praktikoje, jog poilsio ar pertraukų metu vairuotojas nevykdo darbo ir jokių papildomų, tiesiogiai su darbu susijusių funkcijų, tuo metu jam net neprivaloma mokėti atlyginimo. Be to, teismas visiškai ignoravo esminę reikšmę turinčius paties trečiojo asmens paaiškinimus, kad ieškovės ieškinys neturėtų būti tenkinamas, kadangi įvykio metu jis jau buvo baigęs darbą ir dėl asmeninių priežasčių ketino savarankiškai grįžti atgal į Lietuvą, tačiau ne darbo metu vartojo alkoholinius gėrimus ir neteisėtai panaudotojo atsakovės transporto priemonę bei sukėlė įvykį. Trečiojo asmens komandiruotė įvykio metu jau buvo pabaigta ir trečiasis asmuo jokių atsakovės nurodymų nebevykdė ir jos nebuvo kontroliuojamas. Ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų ne tik galinčių paneigti šias faktines aplinkybes, bet bent jau sukelti pagrįstas abejones. Pirmosios instancijos teismas, ne tik pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, bet ir nepagrįstai išplėtė atsakovės, kaip trečiojo asmens darbdavio, civilinės atsakomybės taikymo ribas CK 6.264 straipsnio pagrindu. Be to, pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra nepagrįstos ir klaidingos. Ieškovė jokiais savo pateiktais įrodymais neįrodė, jog realiai patyrė reikalaujamus nuostolius. Susipažinus su ieškovės pateiktomis sąskaitomis faktūromis (jų vertimais), yra matoma, kad sąskaita buvo išrašyta už ,,transporto priemonės remonto išlaidos“ – 16 500 Eur ir ,,eksperto honoraras“ – 640 Eur. Nei ieškinyje, nei kartu su ieškiniu pateiktuose įrodymuose niekaip nėra paaiškinama, už kokios transporto priemonės remontą buvo patirtos išlaidos, kai žala, iš kurios ieškovė kildina savo reikalavimus, buvo padaryta kelio atitvarams ir būtent šios žalos atlyginimą regreso tvarka ieškovė reikalauja priteisti. Be to, niekaip nėra paaiškinama ką reiškia ,,eksperto honoraras“: ir kaip šios išlaidos yra susijusios su įvykiu ir ar buvo būtinos šiuo atveju. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti 605 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pagal CK 6.264 straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Pabrėžtina, kad atsakovė neneigia, jog avariją sukėlęs vairuotojas yra atsakovės darbuotojas. Remiantis byloje esančiais įrodymais, matyti, kad trečiasis asmuo, vykdydamas darbines pareigas ar funkcijas 2023 m. spalio 27 d. paėmė krovinį, kuri turėjo pristatyti. Taigi, prieštaringai vertintinas įsakymas dėl komandiruotės, kuriame nurodoma, jog neva komandiruotės trukmė 2023 m. spalio 20 d. iki 2023 m. spalio 27 d., kai tik 27 dieną Italijoje buvo paimtas krovinys. Pažymėtina, kad į komandiruotės laiką turi įeiti ir grįžimas iš komandiruotės. Šiuo atveju, akivaizdu, jog 27 d. paėmus krovinį, neįmanoma tą pačią dieną pristatyti krovinį ir grįžti į Lietuvą. Be to, šalies ataskaita patvirtina, jog trečiasis asmuo dirbo iki 2023 m. lapkričio 13 d. Taip pat, kritiškai vertintinas ir darbo laiko apskaitos žiniaraštis, kadangi bylos nagrinėjimo metu, trečiasis asmuo nurodė, kad komandiruotėje buvo nuo 2023 m. spalio 21 d., tačiau remiantis žiniaraščiu, 21 d. pažymėta poilsio diena. Vadinasi, darbuotojų vykdomos darbinės funkcijos, neatitinka realaus darbo laiko, pagal žymėjimus žiniaraštyje. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, už kiek dienų trečiajam asmeniui turėjo sumokėti dienpinigių ir kad apskritai sumokėjo. Nėra pateiktų mokėjimo pavedimų, kurie buvo atlikti už komandiruotę, nors dienpinigiai turi būti išmokami prieš komandiruotę arba kartu su darbo užmokesčiu. Atsakovė norėdama paneigti ieškovės nurodomas aplinkybes, ir patvirtinti savo, galėjo pateikti tachografo duomenis apie transporto priemonę DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau tokie duomenys nebuvo pateikti. Byloje, apart paties trečiojo asmens paaiškinimo, nėra visiškai jokių įrodymų, jog trečiasis asmuo būtų ketinęs perduoti transporto priemonę kitam (pakaitiniam) vairuotojui. Vien tik, kito vairuotojo įsakymas dėl komandiruotės panašiu laikotarpiu, kuriame nenurodyta, nei į kokią valstybę važiuojama, nei su kokia transporto priemone, nepatvirtina fakto, kad ginčo transporto priemonė turėjo būti perduodama. Be to, trečiojo asmens parodymai 2026 m. vasario 20 d. teismo posėdžio metu, vertintini kritiškai, kadangi galimas suinteresuotumas neatskleisti visų aplinkybių ar vengimas duoti parodymus apie savo darbdavį (atsakovę), nes buvo darbdavio pavaldume. Be to, trečiojo asmens nurodomos aplinkybės, jog būnant komandiruotėje gavo skambutį, jog bus tėvo metinės yra abejotinos, kadangi įsakymas dėl komandiruotės surašytas 2023 m. spalio 16 d., o komandiruotė turėjo prasidėti 2023 m. spalio 20 d. Taigi, trečiasis asmuo prieš išvykstant į 2023 m. spalio 20 d. komandiruotę, jau turėjo žinoti, jog po savaitės bus tėvo mirties metinės (tai nėra netikėta aplinkybė, kuri negalėjo būti žinoma). Pati atsakovė dėl įvykio neteikė pretenzijos ar neprašė savo darbuotojo pateikti pasiaiškinimą, kodėl neva savavališkai ir dar neblaivus paėmė transporto priemonę. Be to, atsakovė atsiliepime į ieškinį, nenurodė, jog trečiasis asmuo turėjo ar ketino perduoti transporto priemonę kitam (pakaitiniam) vairuotojui. Ši versija atsirado tik vėliau, bylos nagrinėjimo metu. Remiantis šiomis aplinkybėmis, matyti, kad atsakovės pozicija kito, yra nenuosekli, nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymai. Todėl versija, kad neva transporto priemonė turėjo būti perduodama kitam vairuotojui, vertintina kaip gynybinė. Kol krovinio neperėmė kitas vairuotojas, laikoma, kad vykdomos darbinės funkcijos, nes negali būti tokios situacijos, kad pakrauta (su kroviniu) transporto priemonė, paliekama be atsakingo asmens. Be to, atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-403-695/2018, tačiau toje byloje ieškovas buvo autobuso vairuotojas–konduktorius, kuris atliko vietinius važiavimus Lietuvoje. Šiuo atveju vyko tarptautiniai pervežimai (komandiruotės), kuomet mokami dienpinigiai. Taigi, trečiasis asmuo buvo atsakingas tiek už vilkiką, tiek už jame esantį krovinį, todėl jis negalėjo laisvai disponuoti laisvu laiku, vykdė darbines funkcijas, todėl atsakovės atžvilgiu, nėra pagrindo taikyti CK 6.270 straipsnio 3 dalį ir atleisti atsakovę, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoją. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog byloje pateiktas sąmatos skaičiavimas, kuris patvirtina, jog kelio atitvarų tvarkymo darbai sudarė 17 908,82 Eur sumą. Taigi, tiek pagal sąskaitą faktūrą, tiek pagal sąmatos skaičiavimą, matyti, kad žala buvo didesnė negu išmokėjo ieškovė. Kadangi, 2023 m. spalio 29 d. eismo įvykio metu žala buvo padaryta bendrovei a3grill S. r. l., pirmos instancijos teismas rėmėsi pateiktais mokėjimo dokumentais, kurie patvirtina, jog ieškovė iš viso sumokėjo 17 286,30 Eur. Būtent šią sumą priteisė teismas. Pateiktame sąmatos skaičiavime, nėra įtrauktas joks eksperto honoraras. Sąskaitoje per klaidą pavartota ne ta sąvoka, tačiau iš pateikto sąmatos skaičiavimo, matyti, kad visi darbai, jų pobūdis, atitinka kelio atitvarų sugadinimų žalą, o ne transporto priemonės remontą. Teismas konstatuoja: Apeliacinis skundas atmestinas. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinys atsakovei UAB „Keturi R“ ir priteista iš atsakovės 17 286,30 Eur žalos atlyginimas, 6 procentų dydžio metines palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2025 m. rugpjūčio 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 274,49 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 1 381,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinį atmestas. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės, netinkamai aiškinamos ir taikomos deliktinės civilinės atsakomybės nuostatos bei nesivadovaujama teismų praktikos išaiškinimais, susijusiais su darbo laiko sąvoka ir darbdavio atsakomybe dėl darbuotojo sukeltos žalos. Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams. Byloje esančiais duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to nėra, kad atsakovei UAB „Keturi R“ priklausanti transporto priemonė DAF XF 460FT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2023 m. spalio 18 d. iki 2024 m. spalio 17 d. buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ įprastiniu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimu. Atsakovės UAB „Keturi R“ darbuotojas TAR1 2023 m. spalio 29 d. Italijoje vairuodamas minėtą transporto priemonę būdamas neblaivus, išvažiuodamas iš degalinės stovėjimo aikštelės, atsitrenkė į stovėjimo aikštelės atitvarų stulpus, padarydamas jiems žalą. Ieškovė teigia, kad minėtą žalą atlygino faktiškai sumokėdama 17 286,30 Eur. Ieškovė laikosi pozicijos, kad šią žalą regreso teise turi teisę reikalauti atlyginti iš atsakovės, t. y. UAB „Keturi R“, kadangi jos darbuotojas TAR1 buvo neblaivus, vykdė darbines funkcijas. Tuo tarpu, atsakovė laikosi pozicijos, kad jos darbuotojas TAR1 įvykio metu nevykdė jokių darbinių funkcijų ir žalą padarė ne darbo metu, transporto priemonę užvaldęs neteisėtai (asmeninių interesų tenkinimo tikslais), todėl žalą regreso tvarka turėtų atlyginti TAR1. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų už žalos padarymą atsakingas asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako: vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, taip pat vartojo alkoholį ar kitas narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.264 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal šį straipsnį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymų numatytais atvejais samdantis darbuotojus asmuo ir darbuotojas už žalą atsako kartu, tai darbuotojas atsako jį nusamdžiusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra darbuotojo tyčia ar didelis neatsargumas. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų; šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį; jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai; atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens. Darbuotojo, vykdančio darbo funkcijas, veiksmais trečiajam asmeniui padarytos žalos atlyginimo atvejams yra būdingas ypatumas (lyginant su įprastais žalos atlyginimo atvejais), pasireiškiantis tuo aspektu, kad žalą trečiajam asmeniui privalo atlyginti ne pats darbuotojas, kurio neteisėtais veiksmais yra padaryta žala, o jo darbdavys, kurio nurodymą vykdė darbuotojas. Darbdavys, priklausomai nuo darbuotojo darbo funkcijų, kurias vykdant buvo padaryta žala, atsako dviem skirtingais pagrindais: bendraisiais atvejais – pagal CK 6.264 straipsnį kaip netiesioginės civilinės atsakomybės subjektas; specialiaisiais atvejais, jeigu žala yra didesnio pavojaus šaltinio naudojimo pasekmė, – pagal CK 6.270 straipsnį kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (pagal kasacinio teismo praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku, t. y. darbdaviu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2007, 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008, 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016, 14 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį, bet ne pagal CK 6.264 straipsnį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2007). Pažymėtina, kad darbdavys, nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindo, atlygina trečiajam nukentėjusiam asmeniui darbuotojo neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir taip žalos atlyginimo prievolė, kurios pagrindas – darbuotojo neteisėti veiksmai, pasibaigia tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Tačiau toks darbuotojo veiksmais padarytos žalos atlyginimo ypatumas nereiškia, kad darbuotojas, pirmiau nurodytu būdu pasibaigus jo veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolei, neatsako už savo neteisėtais veiksmais sukeltas neigiamas pasekmes. Pažymėta, kad darbdavys, atlyginęs darbuotojo veiksmais padarytą žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į darbuotoją – tokia darbdavio teisė yra reglamentuota Lietuvos Respublikos darbo kodekse kaip lex specialis (specialusis įstatymas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-690/2018). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 2 dalimi, teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdymas yra tada, kai jis atliekamas teisėto civilinio sandorio pagrindu, esant valdymą perduodančio ir valdymą priimančio asmens valiai. Sandorį dėl valdymo perdavimo sudarančių asmenų valia yra ribojama CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, 6.157 straipsnyje nustatytų sutarties laisvės principo ribų – imperatyviųjų teisės normų. Valdymo perdavimas yra tada, kai valdymą įgyjantis asmuo įgauna teisę daryti didesnio pavojaus šaltiniui faktinį poveikį, savarankiškai priimti sprendimus dėl jo naudojimo (net ir trumpą laiką) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016). Vadinasi, teisėtu didesnio pavojaus šaltinio valdymu gali būti pripažįstami atvejai, kai asmuo, nepažeisdamas ankstesnio didesnio pavojaus šaltiniu esančio objekto valdytojo valios, įgyja galimybę savo nuožiūra naudoti šį objektą ir sandoris, kurio pagrindu asmuo šią teisę įgijo, nepažeidžia imperatyvių teisės aktuose nustatytų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-1075/2023). Įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra be kaltės (griežtoji). Atsakingą už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, įstatymas nurodo šaltinio valdytoją. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojas, kurio veikla dėl darbo santykių susijusi su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2007, 2K-188-648/2017 ir kt.). Kasacinis teismas savo praktikoje ne vieną kartą yra pasisakęs, kad kai šalis sieja darbo teisiniai santykiai, didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir kartu atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažintinas būtent darbdavys. Darbuotojas, vairavęs transporto priemonę autoavarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Tai, kad darbdavys turi atgręžtinę reikalavimo teisę į darbuotoją, nesudaro pagrindo draudikui pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą reikalauti išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš darbuotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-682/2006, 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2012, 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015, 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2016, 14 punktas, 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-402-421/2016, 18 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra reglamentuojama speciali situacija, kai teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas praranda didesnio pavojaus šaltinio kontrolę dėl neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų. Tokiu atveju teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kartu su neteisėtu didesnio pavojaus šaltinio valdytoju solidarioji atsakomybė atsiranda tik tada, jei teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl valdymo netekimo. Todėl siekiant taikyti solidariąją teisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo ir neteisėto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę CK 6.270 straipsnio 3 dalies pagrindu, visų pirma, būtina nustatyti neteisėto užvaldymo faktą, o tik tada faktą, ar teisėtas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra kaltas dėl tokio valdymo netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2023, 21 punktas). Teismų praktikoje neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad didesnio pavojaus šaltinio savininko solidarioji atsakomybė už padarytą žalą gali kilti ne tik tais atvejais, kai didesnio pavojaus šaltinis buvo užvaldytas be jo savininko valios, tačiau ir tais atvejais, kai didesnio pavojaus šaltinio valdymą jis savo valia perdavė kitam asmeniui, tačiau kito asmens valdymas pripažintinas neteisėtu dėl priežasčių, nesusijusių su neteisėtu didesnio pavojaus šaltinio užvaldymu. Tokiu atveju didesnio pavojaus šaltinio valdymą neteisėtai (pažeidžiant tam tikrus viešosios teisės nustatytus draudimus) perleidusio valdytojo civilinė atsakomybė nustatoma pagal bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2023 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viena vertus, sutiktina su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog atsakovė neįrodė, kad eismo įvykio metu trečiasis asmuo nevykdė darbuotojo pareigų ir darbdavio nurodymų. Priešingai – byloje esantys duomenys leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad eismo įvykio metu trečiasis asmuo dirbo vairuotoju UAB „Keturi R“ ir atliko jam darbdavio pavestas pareigas. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikta šalies ataskaita, kurioje nurodyta, jog minėtos transporto priemonė laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 26 d. 09:49 (darbo pradžios laikas) iki 2023 m. lapkričio 13 d. 11:22 (darbo pabaigos laikas), šalies kodas IT, vairuotojas Nr. 1 TAR1. Be to, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnio 4 dalį į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas, o šiuo atveju trečiasis asmuo nebuvo grįžęs iš komandiruotės, buvo transporto priemonėje, turėjo galimybę ja naudotis. Be kita ko, sutiktina, jog atsakovė siekdama patvirtinti jos nurodomas aplinkybes ir patvirtinti, jog trečiasis asmuo ilsėjosi ir nevykdė darbinių funkcijų, galėjo pateikti tachografo duomenis apie transporto priemonę, tačiau tokie duomenys nebuvo pateikti. Kaip teisingai nurodo ieškovė, byloje nėra konkrečių įrodymų, jog trečiasis asmuo būtų ketinęs perduoti transporto priemonę kitam (pakaitiniam) vairuotojui, o vien tik, kito vairuotojo įsakymas dėl komandiruotės panašiu laikotarpiu, kuriame nenurodyta, nei į kokią valstybę važiuojama, nei su kokia transporto priemone, nepatvirtina fakto, kad transporto priemonė turėjo būti perduodama, be to, ši aplinkybė nebuvo nurodyta atsiliepime į ieškinį ir atsirado tik bylos nagrinėjimo metu. Taip pat sutiktina, kad trečiojo asmens nurodomos aplinkybės, dėl kurių jis turėjo skubiai grįžti iš komandiruotės, t. y. tėvo mirties metinės, negalėjo būti atsiradusios staiga, todėl tokie trečiojo asmens paaiškinimai vertintini kaip nepagrįsti. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog byloje nėra įrodymų, kad transporto priemonę trečiasis asmuo valdė neteisėtai. Atkreiptinas dėmesys, kad neteisėtas, savavališkas transporto priemonės naudojimas be savininko leidimo ir prieš jo valią nei CK 6.270 straipsnyje, nei teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-209-912/2025) tiesiogiai nesiejamas su darbo laiku. Vien tai kad vairuotojui yra poilsio laikas dar nereiškia, kad jis teisėtai negali transporto priemone naudotis, ypač atsižvelgiant į tolimųjų reisų vairuotojų darbo specifiką būnant ilgalaikėse komandiruotėse užsienyje. Atsakovė nepateikė duomenų apie trečiajam asmeniui nustatytus įpareigojimus ar apribojimus būnant komandiruotėje kitoje valstybėje transporto priemonę naudoti tik darbo laiku. Pažymėtina, kad tolimųjų reisų vairuotojai yra atsakingi už jiems patikėtas transporto priemones. Pavyzdžiui, net ir poilsio laiku, kaip šiuo atveju teigia atsakovė – laukiant grįžimo iš komandiruotės, gali prireikti perstatyti transporto priemonę, pervažiuoti į kitą vietą ir pan. Trečiasis asmuo 2023 m. spalio 29 d., nepaisant to ar tą dieną buvo jo darbo laikas, jis transporto priemonės nebuvo grąžines atsakovei, nebuvo pristatęs ir palikęs kokioje nors vietoje saugoti ar pan., nebuvo perdavęs kitam atsakovės vairuotojui ar kitam atsakovės nurodytam asmeniui, tačiau buvo atsakingas už transporto priemonę, turėjo galimybę ir teisę ja bet kuriuo metu naudotis. Nėra duomenų, kad po eismo įvykio atsakovė būtų informavusi ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus, kad jos darbuotojas neteisėtai užvaldė transporto priemonę. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad trečiasis asmuo 2023 m. spalio 29 d. eismo įvykio metu nebuvo neteisėtai užvaldęs atsakovės transporto priemonės, todėl atsakovė negali būti laikoma neatsakinga už padarytą žalą, vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 3 dalimi. Pasisakydamas dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo tenkinimo sąlygų, kasacinis teismas išaiškino, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (eismo įvykiu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010, 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021, 35 punktas). Tarp šalių nėra ginčo, kad eismo įvykio metu buvo padaryta žala bendrovei A3Grill S. r. l. kai buvo apgadinti jos kelio atitvarai. Pagal šios bendrovės užsakymu sudarytą 2023 m. gruodžio 15 d. sąmatą – žalą sudaro 17 908,82 Eur. Iš 2024 m. gegužės 13 d. sąskaitos faktūros Nr. 002979-2406 nustatyta, kad kompensaciją sudaro 16 500 Eur, išorinės išlaidos 5,50 Eur, eksperto honoraras 640 Eur, mokesčiai 320 Eur, bendra suma 17 465,50 Eur. Šią sumą AB „Lietuvos draudimas“ sumokėjo UIF InterEurope Italy AB „Lietuvos draudimas“ atstovui sumokėjo 2024 m. liepos 25 d. Pagal teismui pateiktus 2024 m. gegužės 13 d. mokėjimo dokumentus (2406000211 trys mokėjimo nurodymai) A3Grill S. r. l. iš viso sumokėta 17 286,30 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu visa ieškovės sumokėta bendrovei A3Grill S. r. l. žala – 17 286,30 Eur yra susijusi priežastiniu ryšiu su trečiojo asmens veiksmais už kuriuos, kaip minėta, atsako atsakovė. Atsakovė nepateikė jokių skaičiavimų ar kitokių įrodymų, kurie paneigtų bendrovės a3grill S. r. l. patirtos ir ieškovės apmokėtos žalos dydį, todėl atsakovės argumentai dėl šios žalos nepagrįstumo, dėl atmestini kaip nepagrįsti, nes iš pateikto sąmatos skaičiavimo nustatyta, kad visi darbai, jų pobūdis, atitinka kelio atitvarų sugadinimų žalą, o ne transporto priemonės remontą. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Dėl bylos procesinės baigties Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas paliktini nepakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021). Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi atsakovės apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, konstatuojama, jog ši nutartis yra priimama ieškovės naudai CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme. Ieškovė pateikė duomenis, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir pateikiant teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai). Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistina 605 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atitinkamai atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo atmestinas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas nutaria: Apeliacinį skundą atmesti. Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Keturi R“ 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atmesti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Keturi R“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.