Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. L. (S. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. (S. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2026 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 26S58292, kuriuo uždrausta jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2019 m. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „NTLab“ programuotoju, šio darbo pagrindu gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas). Pareiškėjas taip pat dirbo „NTLab“ grupei priklausančiose įmonėse Baltarusijoje (NTLab-systems, NTLab-IC, NaviIS), tačiau Baltarusijos įmonėje jo darbo krūvis buvo tik 0,25 etato. Nuo 2024 m. Lietuvos įmonė dalyvavo Europos Sąjungos kosmoso programos agentūros (EUSPA) finansuojamame projekte, susijusiame su civiliniais navigacijos sprendimais žemės ūkiui. Pareiškėjas, dirbdamas UAB „NTLab“, vykdė įprastas technines programuotojo funkcijas, nedalyvavo įmonės valdyme, pirkimuose, eksporto ar sankcijų klausimų sprendime, nebuvo akcininkas, vadovas ar naudos gavėjas ir neturėjo prieigos prie įmonės valdymo sprendimų.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2025 m. lapkritį UAB „NTLab“ pripažinta neatitinkančia nacionalinio saugumo interesų dėl ryšių su Baltarusija ir Rusija, o jos vadovybės veikla tirta Europos prokuratūros byloje dėl įtarimų sukčiavimu, susijusiu su EUSPA dotacija. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės negali būti automatiškai priskirtos eiliniam darbuotojui, individualiai nenustačius jo vaidmens, darbo funkcijų ir prieigos prie informacijos. Pati įmonė ginčijo dėl jos priimtą sprendimą, o, pareiškėjo turimais duomenimis, panašios ribojamosios priemonės pritaikytos ir kitiems UAB „NTLab“ darbuotojams. Tai, pareiškėjo vertinimu, sustiprina būtinybę patikrinti, ar jo situacija, priimant Sprendimą, buvo įvertinta individualiai. Pareiškėjas išreiškė pasirengimą pateikti paaiškinimus ir dokumentus apie savo darbo funkcijas, atliktų darbų civilinį pobūdį, prieigos prie informacijos apimtį, taip pat sudaryti sąlygas nepriklausomai techninei analizei, laikantis konfidencialumo ir teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas teigė, kad jo ryšiai su Lietuva yra ilgalaikiai ir realūs. Pareiškėjas Lietuvoje veikiančio banko sąskaitoje kaupė teisėtai uždirbtas lėšas nekilnojamajam turtui Lietuvoje įsigyti; 2026 m. kovo 23 d. sąskaitoje buvo apie 75 000 Eur. Panaikinus leidimą laikinai gyventi, prieiga prie sąskaitos buvo apribota, todėl ribojimai pareiškėjui sukėlė reikšmingų turtinių pasekmių. Pareiškėjas taip pat rėmėsi ryšiais su Lietuvoje gyvenančiu tėvo broliu ir jo šeima, nurodė, kad pareiškėjo močiutė turėjo Bulgarijos pilietybę, o jis pateikė Bulgarijos institucijoms dokumentus kilmei patvirtinti ir galimai pilietybei įgyti.

Pareiškėjas nesutiko su savo lojalumo Baltarusijos valdžiai vertinimu, pateiktu Sprendime. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. buvo pasirašęs už opozicinį kandidatą, dalyvavęs taikiame pikete ir protesto eitynėse, balsavęs už opozicijos kandidatę ir platformoje „Golos“, kitais taikiais būdais reiškęs pilietinę poziciją. 2025 m. pavasarį Baltarusijos valstybės saugumo komitetas jį iškvietė, patikrino jo telefoną ir programėlę „Telegram“, tačiau paleido be pasekmių. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės, jo nuotolinis darbas ir įprastos profesinės funkcijos nepatvirtina realios, individualios ir pakankamai rimtos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

Pareiškėjas tvirtino, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje nustatytų motyvavimo reikalavimų, yra pagrįstas bendromis prielaidomis ir įtarimais, o ne konkrečiais jo asmenį apibūdinančiais duomenimis. Net ir remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) išvada, Departamentas privalėjo savarankiškai patikrinti faktinį pagrindą, įvertinti visų aplinkybių visumą, pareiškėjo ryšius su Lietuva ir taikomos priemonės proporcingumą. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir draudimas atvykti yra atskiros priemonės, todėl vien pirmosios teisėtumas savaime nepagrindžia antrosios taikymo.

Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose taip pat akcentavo savanorišką pensijų kaupimą Lietuvoje ir ketinimą čia tęsti profesinę veiklą. Pareiškėjas teigė, kad darbo santykius su Lietuvos įmonėmis nutraukė dar iki draudimo joms vykdyti veiklą, o su Baltarusijos įmone – sužinojęs apie galimus įmonių grupės ryšius su Rusijos ir Baltarusijos karo pramone. Pareiškėjas nedalyvavo kariniuose projektuose, neturėjo prieigos prie jautrios informacijos ir neužėmė vadovaujančių pareigų. Pareiškėjo manymu, draudimas atvykti reikšmingai riboja jo privatų ir profesinį gyvenimą, saugomą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio.

Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas turėjo atskirai pagrįsti, kodėl būtinas būtent draudimas atvykti ir kodėl jis turi trukti 60 mėnesių. Ši priemonė užkerta kelią atvykti ne tik dirbti, bet ir dalyvauti teismo procesuose, spręsti bankinius bei turtinius klausimus, atkurti profesinius ryšius ar naudotis įprastomis migracijos procedūromis. Pareiškėjo teigimu, Sprendime nepaaiškinta, kodėl nacionalinio saugumo tikslui nepakaktų trumpesnio termino ir mažiau ribojančios priemonės.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 5 d. klausimyne pateikė informaciją apie darbą Baltarusijoje: 2010–2011 m., 2012–2013 m. ir 2017–2018 m. jis dirbo įmonėje „NTLab-systems“, 2011–2012 m., 2013–2017 m. ir 2018–2023 m. – įmonėje „NTLab-IC“, o nuo 2023 m. – įmonėje „NaviIS“. Lietuvoje pareiškėjas nurodė dirbęs 2018–2020 m., 2022 m. ir nuo 2024 m. UAB „NTLab“, 2022–2024 m. – UAB „Kosminis Vytis“. Duomenis apie pareiškėjo darbą Baltarusijoje patvirtino darbo knygelių kopijos; vienoje jų taip pat įrašyta, kad nuo 2023 m. lapkričio 1 d. „NTLab-IS“ pervadinta į „NaviIS“. 2025 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjui buvo išduotas iki 2028 m. rugsėjo 15 d. galiojantis leidimas laikinai gyventi aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo pagrindu.

Atsakovas paaiškino, kad, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi VSD 2026 m. vasario 9 d. raštu Nr. 18-1273 (toliau – ir VSD išvada, Išvada), kuriame pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Išvadoje nurodyta, kad UAB „NTLab“ ir UAB „Kosminis Vytis“ pripažintos neatitinkančiomis nacionalinio saugumo interesų, nuo 2026 m. sausio 7 d. joms uždrausta vykdyti veiklą aukštųjų technologijų srityje. UAB „NTLab“ ryšiai su Rusijos ir Baltarusijos aukštųjų technologijų įmonėmis, remiančiomis šių valstybių karo pramonę ir vystančiomis kariniams tikslams pritaikomas palydovinės navigacijos mikroschemas, bei ilgalaikis pareiškėjo darbas šioje įmonių grupėje vertinti kaip kontržvalgybinės rizikos šaltinis.

Atsakovas nurodė, kad 2026 m. vasario 12 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) paprašė pareiškėjo papildomai paaiškinti įsidarbinimo ir darbo tęsimo Baltarusijos įmonėse priežastis, funkcijas, pavaldinių turėjimą, darbo santykių pokyčius, kelionių į Baltarusiją tikslus bei šeiminius ryšius. 2026 m. vasario 16 d. pareiškėjas atsakė, kad darbą pasirinko dėl profesinės specializacijos, tinkamų projektų, darbo ir atlygio sąlygų; kūrė programinės įrangos architektūrą, įterptinę ir darbalaukio programinę įrangą, paleisdavo ir testuodavo aparatinės įrangos prototipus, rengė dokumentaciją ir prižiūrėjo kodą. Pavaldinių neturėjo, darbo santykių Baltarusijoje nebuvo nutraukęs, o darbdavių pasikeitimus Lietuvoje siejo su organizaciniais ir projektiniais pokyčiais. Į Lietuvą atvykdavo epizodiškai darbo bei organizaciniais klausimais, Baltarusijoje turėjo būstą ir ten gyveno jo tėvai. Pareiškėjas teigė ketinantis tęsti darbą Lietuvoje.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo išduoti keturi leidimai laikinai gyventi, o paskutinis panaikintas Departamento 2026 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 26S55379, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu (toliau – ir Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo). Turimais duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje dirbo 2018 m. lapkričio 2 d. – 2020 m. balandžio 30 d., 2022 m. balandžio 21 d. – 2022 m. gruodžio 30 d. ir 2023 m. sausio 2 d. – 2025 m. lapkričio 29 d. Pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta. Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, 2023–2025 m. pareiškėjas iš Baltarusijos į Lietuvą atvyko ir atgal grįžo keturis kartus, vizitai truko nuo 2 iki 11 dienų; Lietuvoje jis išbuvo iš viso 21 dieną. Atsakovas taip pat nurodė, kad atskiru 2026 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 26S63819 į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2031 m. kovo 11 d. (toliau – ir Sprendimas dėl įtraukimo į SIS). Tačiau šie atsakovo priimti sprendimai nėra šios bylos ginčo dalykas.

Atsakovo vertinimu, grėsmės nacionaliniam saugumui išvada paremta konkrečiais pareiškėjo biografijos faktais: jis nuo 2010 m. ilgą laiką dirbo Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėse, o nuo 2018 m. lapkričio 26 d. buvo perkeltas į pagrindinio inžinieriaus pareigas. Tai, atsakovo nuomone, rodė pareiškėjo patikimumą ir lojalumą įmonių vykdomai politikai. Leidimo turėjimas ir darbas Lietuvos įmonėse nenutraukė pareiškėjo darbinių ryšių Baltarusijoje. Atsakovas pabrėžė, kad lojalumo reikalavimai strateginiuose sektoriuose taikomi nepriklausomai nuo konkrečių pareigų, o vertinant potencialią grėsmę neprivaloma nustatyti jau atliktų prieš Lietuvos valstybę nukreiptų veiksmų. Toks vertinimas yra perspektyvinis ir skirtas užkirsti kelią galimai grėsmei.

Atsakovas teigė, kad priimant Sprendimą buvo surinkti pareiškėjo papildomi paaiškinimai, įvertinti jo darbo, socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai. Reikšmingų ryšių, atsveriančių grėsmę valstybės saugumui, nenustatyta, nes pareiškėjas Lietuvoje faktiškai negyveno, atvykdavo trumpam, o jo interesų centras liko Baltarusijoje.

Atsakovas penkerių metų draudimo trukmę grindė Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, VSD siūlymu nustatyti tokį terminą, šeiminių ryšių Lietuvoje nebuvimu bei Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5, 37 punktais ir 38.3 papunkčiu. Atsakovo vertinimu, pasirinktas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcingas siekiui apsaugoti valstybės saugumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad vykdydamas Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą funkciją įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę ir pateikė Departamentui Išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šis vertinimas grindžiamas pareiškėjo klausimyne nurodytais ir darbo knygelėmis patvirtintais ilgalaikiais darbo ryšiais su Baltarusijos „NTLab“ grupės įmonėmis bei darbu su jomis susijusiose Lietuvos įmonėse. Atsiliepime VSD pakartojo duomenis apie UAB „NTLab“ ir UAB „Kosminis Vytis“ pripažinimą neatitinkančiomis nacionalinio saugumo interesų, draudimą joms vykdyti veiklą aukštųjų technologijų srityje ir šios įmonių grupės ryšius su Rusijos bei Baltarusijos karo pramone.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko, kad tai, jog pareiškėjas nevykdė vadovaujamųjų funkcijų, paneigia riziką dėl jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. VSD teigimu, lojalumo reikalavimai siejami su darbu strateginio sektoriaus įmonėse nepriklausomai nuo pareigų ar funkcijų, o ryšiai su Lietuvai priešiškų valstybių subjektais gali lemti asmens pažeidžiamumą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių deklaruojamą priešiškumą Baltarusijos valdžios politikai, o jo palaikomi ryšiai ir veikla Baltarusijoje, VSD vertinimu, tokius teiginius paneigia.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjo artimiausi giminaičiai gyvena Baltarusijoje, o 2023–2025 m. pareiškėjas Lietuvoje praleido tik 21 dieną. Todėl pareiškėjo interesų centras yra kilmės valstybėje ir jis nėra integravęsis Lietuvoje. Vien ekonominis aktyvumas nesukuria tokių ryšių, kurie atsvertų nustatytą grėsmę. VSD teigimu, Konvencija nesuteikia užsieniečiui besąlyginės teisės atvykti ar gyventi pasirinktoje valstybėje, o pareiškėjo asmeninis interesas negali nusverti nacionalinio saugumo intereso. VSD vertinimu, surinktų duomenų pakanka padaryti išvadai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, atsakovo Sprendimas priimtas pagal kompetenciją, atitinka teisės aktus ir proporcingumo principą, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. spalio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad Departamento Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo buvo patikrintas teismine tvarka: Regionų administracinis teismas 2026 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-12570-1029/2026 pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2663-629/2026 šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos, todėl ankstesnėje byloje nustatytų faktų pakartotinai nevertino.

Teismas vadovavosi minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvais, pagal kuriuos pareiškėjo keliama grėsmė buvo nustatyta ne vien perspektyviai, bet ir remiantis konkrečiais jo biografijos faktais: ilgalaikiu darbu „NTLab“ grupės įmonėse, sprendimo priėmimo metu nenutrūkusiais darbo santykiais su „NaviIS“ ir šių įmonių veiklos reikšme Baltarusijos strateginiame sektoriuje. Ankstesnėje byloje pažymėta, kad vėlesnis atleidimas iš „NaviIS“ neturėjo įtakos 2026 m. kovo 6 d. sprendimo teisėtumui, o neseniai nutrūkę darbo santykiai savaime nepanaikino rizikos dėl išlikusių ryšių. Taip pat buvo įvertintas ribotas pareiškėjo integracijos Lietuvoje lygis, trumpi atvykimai ir reikšmingų socialinių bei ekonominių ryšių nebuvimas. Teismas vertino, kad ankstesnėje byloje pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui jau pripažinta įrodyta.

Teismas aptarė Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, pagal kurią užsieniečiui uždraudžiama atvykti, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir draudimo laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Taip pat teismas rėmėsi Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis dėl VSD kompetencijos vertinti grėsmę bei Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktu, įpareigojančiu atsižvelgti į kompetentingos institucijos išvadą, jos siūlomą draudimo laikotarpį ir užsieniečio šeiminius ryšius, ir 38.3 papunkčiu, reglamentuojančiu grėsmę keliančio ir šeiminių ryšių Lietuvoje neturinčio užsieniečio draudimo laikotarpį.

Teismas nenustatė pagrindo abejoti VSD ir Departamento vertinimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui visapusiškumu ir objektyvumu. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime neapsiribota VSD išvados pakartojimu, Departamentas individualiai įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius, nustatė, kad šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nėra, ir šias aplinkybes palygino su nacionalinio saugumo interesais. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl formalaus, neindividualizuoto jo situacijos vertinimo.

Teismas pabrėžė perspektyvinį grėsmės vertinimo pobūdį ir pripažino pakankamu pagrįstą manymą, kad pareiškėjo veikla bei ryšiai VSD turimos informacijos kontekste gali kelti grėsmę. Pareiškėjo intereso dirbti ir gyventi Lietuvoje teismas nepripažino svarbesniu už valstybės saugumą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjo neišklausymas prieš priimant Sprendimą nepažeidė pagrindinių administravimo procedūrų ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimo. Teismas nurodė, kad banko sąskaitoms taikyti apribojimai nesusiję su ginčijamo Sprendimo priėmimu ir kad pareiškėjas galėjo disponuoti lėšomis, jas išsiimti iki leidimo laikinai gyventi paskelbimo negaliojančiu.

Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad jame nurodyti pagrindiniai faktai, teisinis pagrindas ir pakankami motyvai, aplinkybės susietos su taikytomis teisės normomis, o individualus pareiškėjo vertinimas atliktas išsamiai. Teismas Sprendimą pripažino atitinkančiu VAĮ 10 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnio 5 bei 9 punktuose įtvirtintus išsamumo ir objektyvumo principus. Teismas taip pat nenustatė gero administravimo, atsakomybės už priimtus sprendimus ar įstatymo viršenybės principų pažeidimų.

Teismas vertino, kad pareiškėjas atitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktyje nurodytas sąlygas, nes neturi šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis ir gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl jam pagrįstai pritaikytas penkerių metų draudimo laikotarpis. Teismas akcentavo nacionalinio saugumo reikšmę ir tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokios trukmės draudimo neproporcingumą. Padaręs išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir įvertino įrodymus, teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas S. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą bei panaikinti Departamento 2026 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 26S58292; alternatyviai prašo, jeigu esminių trūkumų neįmanoma pašalinti apeliacinės instancijos teisme, – panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nepatikrino savarankiško draudimo atvykti būtinybės ir penkerių metų termino proporcingumo, neįvertino esminių įrodymų, nepagrįstai išplėtė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2663-629/2026 prejudicinę reikšmę ir neištyrė tikrųjų turtinių ribojimo pasekmių. Pareiškėjo nuomone, dėl šių trūkumų neužtikrinta jo teisių pagal Konvencijos 8 ir 13 straipsnius bei Pirmojo protokolo 1 straipsnį apsauga.

Pareiškėjas nurodo, kad 2026 m. rugsėjo 4 d. papildomuose paaiškinimuose prašė ištirti 2026 m. gegužės 21 d. į bylą priimtus dokumentus (reg. Nr. DOK-24872), kuriuos sudarė duomenys apie darbą Baltarusijos įmonėje „NaviIS“ 0,25 etato, 2026 m. vasario 27 d. prašymas atleisti jį iš darbo, darbo santykių nutraukimo nuo 2026 m. balandžio 15 d. dokumentai, susirašinėjimas su banku, sąskaitos išrašas ir duomenys apie pensijų kaupimą. Šie dokumentai, pareiškėjo teigimu, yra reikšmingi profesinių ryšių intensyvumui, rizikos aktualumui, draudimo būtinybei bei trukmei įvertinti, tačiau teismas jų konkrečios reikšmės neaptarė.

Pareiškėjas pažymi, kad prašymą atleisti iš darbo Baltarusijos įmonėje „NaviIS“ jis pateikė 2026 m. vasario 27 d. ir tą pačią dieną darbdavys sutiko nutraukti darbo santykius nuo 2026 m. balandžio 15 d. Vadinasi, dar iki ginčijamo Sprendimo priėmimo (2026 m. kovo 12 d.) buvo imtasi konkrečių veiksmų ryšiams, kuriuos atsakovas laiko rizikos šaltiniu, nutraukti.

Pareiškėjas teigia, kad byloje neatskleista, kokie konkretūs duomenys jo gyvenimą Baltarusijoje, keliones į šią valstybę ir jo tėvų gyvenimą joje paverčia grėsme nacionaliniam saugumui ir sudaro pagrindą taikyti penkerių metų atvykimo į šalį draudimą.

Pareiškėjo vertinimu, teismas nepatikrino, ar iki Sprendimo priėmimo jam buvo suteikta galimybė pateikti atsikirtimus dėl galimai jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui ir ketinamo taikyti draudimo, jo trukmės ir turtinių pasekmių.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad bankinių apribojimų jis galėjo išvengti iš anksto išsiimdamas pinigines lėšas. Apie būsimus apribojimus pareiškėjas nebuvo įspėtas, teismas nenustatė, kada ir iš kokių duomenų jis galėjo tokius ribojimus numatyti bei kiek laiko turėjo veiksmams atlikti. Pareiškėjas teigia, kad nors banko „Luminor“ pažymoje Nr. K19.39-L06-628 numatyta galimybė nuotoliniu būdu pervesti lėšų likutį į kitą pareiškėjui priklausančią banko sąskaitą, tačiau kartu šioje pažymoje patvirtinta, jog mokėjimai į Baltarusiją ir Rusiją nevykdomi. Vienintelė kita pareiškėjo banko sąskaita yra Baltarusijoje. Departamento Sprendimas dėl įtraukimo į SIS trukdo pareiškėjui atvykti į kitą Šengeno valstybę sąskaitai atidaryti, o ginčijamas nacionalinis draudimas neleidžia asmeniškai kreiptis į banką Lietuvoje. Teismas nenustatė realiai prieinamo būdo atidaryti tinkamą sąskaitą nuotoliniu būdu ar kitaip disponuoti santaupomis.

Pareiškėjas taip pat pabrėžia taikyto draudimo poveikį savo galimybei disponuoti pensijų lėšomis. Pareiškėjas pažymi, kad prašymą pasitraukti iš kaupimo pereinamuoju laikotarpiu galima pateikti iki 2027 m. gruodžio 31 d., tačiau draudimas atvykti į Lietuvą galioja iki 2031 m. kovo 11 d. Todėl būtent šis draudimas neleidžia pareiškėjui laiku atlikti būtinos procedūros, o formalus lėšų išsaugojimas nepakeičia galimybės įgyvendinti teisę į išmoką.

Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo atveju leidimo laikinai gyventi panaikinimas sukėlė jam bankinius apribojimus, draudimas atvykti į Lietuvą užkirto kelią asmeniškai kreiptis į Lietuvos įstaigas, o perspėjimo įvedimas į SIS – į kitų Šengeno valstybių įstaigas. Šių priemonių visuma faktiškai atėmė galimybę pareiškėjui disponuoti santaupomis, o realios alternatyvos nenustatytos.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2026 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 26S58292, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui, nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, Baltarusijos Respublikos piliečiui, Departamento 2025 m. rugsėjo 11 d. sprendimu buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu darbui UAB „NTLab“. Departamentas kreipėsi į VSD dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui įvertinimo ir gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD duomenimis, pareiškėjas dirba Baltarusijos įmonių grupėje „NTLab“ (be kita ko, Lietuvoje veikiančioje šios grupės įmonėje UAB „NTLab“) ir UAB „Kosminis Vytis“; UAB „NTLab“ vykdo veiklą informacinių technologijų ir telekomunikacijų, kitų aukštųjų technologijų sektoriuje, dėl turimų ar praeityje turėtų grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančių ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, tarpusavyje susijusios įmonės UAB „NTLab“ ir UAB „Kosminis Vytis“ pripažintos neatitinkančiomis Lietuvos nacionalinio saugumo interesų (nuo 2026 m. sausio 7 d. UAB „NTLab“ ir UAB „Kosminis Vytis“ uždrausta vykdyti veiklą aukštųjų technologijų srityje); UAB „NTLab“ turi ryšių su Rusijos ir Baltarusijos aukštųjų technologijų sektoriuje veikiančiomis buvusiai „NTLab“ grupei priklausiusiomis įmonėmis, kurios remia Rusijos ir Baltarusijos karo pramonę, vysto ir testuoja palydovinei navigacijai skirtas mikroschemas, pritaikomas karo pramonėje, todėl pareiškėjo darbas Baltarusijos strateginiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų; Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos, strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje naudojami rinkti žvalgybos informaciją; tikėtina, kad pareiškėjas, dirbdamas įmonių grupėje „NTLab“, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, dėl to kyla grėsmė, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo; VSD taip pat pateikė duomenis, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti su juo kontaktus; VSD prašė įrašyti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą penkerių metų laikotarpiui.

Departamentas, atsižvelgdamas į VSD pateiktą išvadą, įvertinęs individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes, 2026 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 26S55379 panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo).

Departamentas 2026 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą Nr. 26S63819, kuriuo į SIS įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui iki 2031 m. kovo 11 d. atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių bei Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarijos, Norvegijos Karalystės, Lichtenšteino ir Islandijos), teritorijose (Sprendimas dėl įtraukimo į SIS).

Departamento Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo ir Sprendimas dėl įtraukimo į SIS buvo patikrinti teismų – Regionų administracinis teismas 2026 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-12570-1029/2026 atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo prašyta panaikinti Sprendimą dėl Leidimo panaikinimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2663-629/2026 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; Regionų administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-11538-1114/2026 atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo dėl įtraukimo į SIS panaikinimo, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. spalio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3119-552/2026 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Departamentas 2026 m. kovo 12 d. priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą Nr. 26S58292, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metų) laikotarpiui, nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Departamentas minėtą Sprendimą priėmė, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikintas, o reikšmingi socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra nustatyti; Departamentas vertino, kad uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, padavė teismui skundą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenustatė Departamento Sprendimo panaikinimo pagrindų ir sutiko su atsakovo išvada, kad uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir nustatytas draudimo laikotarpis yra proporcinga priemonė jo keliamai grėsmei užkardyti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai išplėtė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2663-629/2026 prejudicinę reikšmę, neįvertino grėsmės aktualumo po darbo santykių nutraukimo, nepatikrino taikyto draudimo būtinybės, nustatyto laikotarpio proporcingumo ir turtinių ribojimo pasekmių (galimybės disponuoti banko sąskaitoje ir pensijų fonde esančiomis lėšomis). Pareiškėjo vertinimu, dėl šių trūkumų neužtikrinta jo teisių pagal Konvencijos 8 ir 13 straipsnius bei Pirmojo protokolo 1 straipsnį apsauga.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Pareiškėjas prašo „išspręsti anksčiau pateiktus prašymus išreikalauti medžiagą, patvirtinančią individualaus vertinimo faktinį pagrindą ir 60 mėnesių termino būtinybę“. Šis prašymas nekonkretus, nenurodyti jo motyvai, nepaaiškinta, kodėl jis teikiamas apeliacinės instancijos teismui, o ne pirmosios instancijos teismui, todėl netenkinamas.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Departamentas Sprendime išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo situaciją ir jo darbo Baltarusijos bei Lietuvos įmonėse aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikai strateginę reikšmę turinčioje įmonėje, taip pat susijusiose Lietuvoje veikusiose įmonėse, todėl atitiko šios įmonės darbuotojams keliamus lojalumo ir patikimumo reikalavimus, o tai, atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę situaciją, didina grėsmės galimybę valstybės saugumui; pareiškėjas, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti; be to, VSD duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti su juo kontaktus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimo motyvai dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįsti individualiu pareiškėjo darbo, socialinių ir ekonominių ryšių bei kitų jo biografijos aplinkybių vertinimu. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 16 metų dirbo Baltarusijos įmonių grupėje „NTLab“ (pareiškėjo pateiktais duomenimis, darbo santykiai su Baltarusijoje veikiančia „NaviIS“ nutraukti 2026 m. balandžio 15 d.), veikiančioje Baltarusijos strateginiame sektoriuje, kuris, VSD duomenimis, kontroliuojamas Baltarusijos žvalgybos tarnybų. Pareiškėjo vykdytos funkcijos – programinės įrangos architektūros kūrimas; įterptinės ir darbalaukio programinės įrangos kūrimas; inžinerinių aparatinės įrangos prototipų paleidimas ir testavimas; dokumentacijos rengimas; dalies esamos kodo bazės priežiūra. Pareiškėjas Lietuvoje dirbo su Baltarusijos įmonių grupe „NTLab“ susijusiose įmonėse: 2018–2020 m., 2022 m. ir nuo 2024 m. – UAB „NTLab“, 2022–2024 m. – UAB „Kosminis Vytis“, kurioms nuo 2026 m. sausio 7 d. uždrausta vykdyti veiklą aukštųjų technologijų srityje. Nors pareiškėjas nuo 2025 m. lapkričio 28 d. nebedirba UAB „NTLab“, o nuo 2024 m. vasario 29 d. nebedirba ir UAB „Kosminis Vytis“, tačiau šios aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pareiškėjo ryšiai (ne vien tik darbo santykiai) su „NTLab“ įmonių grupe yra nutrūkę ir nebeatsinaujins.

Teisėjų kolegijos vertinimu, įmonės veikla, kuria remiama Rusijos ir Baltarusijos karo pramonė, bei pareiškėjo profesiniai ryšiai su tokia įmone vertintini atsižvelgiant ir į dabartinę geopolitinę situaciją, kuriai būdingas ilgalaikis ir sisteminis Rusijos ir Baltarusijos priešiškumas Europos Sąjungai, hibridinių grėsmių naudojimas, sankcijų apėjimo schemų plėtojimas ir trečiųjų šalių bei atskirų asmenų pasitelkimas šiems tikslams įgyvendinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2529-662/2026). Kartu pažymėtina, kad grėsmės nacionaliniam saugumui konstatavimas neturėtų būti automatinis – jis turi būti susietas su kitais asmens biografijos faktais, šeiminėmis ir (ar) kitomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2601-1047/2026 43 punktą). Todėl pareiškėjo gyvenimas Baltarusijoje ir ten gyvenantys jo tėvai savaime nelaikytini grėsmės požymiu; šios aplinkybės reikšmingos tiek, kiek kartu su ilgalaikiais profesiniais ryšiais lemia pareiškėjo pasiekiamumą Baltarusijos tarnyboms ir galimybę daryti jam poveikį.

Pareiškėjo pažeidžiamumas vertintinas atsižvelgiant į jo ilgalaikius profesinius ryšius su Baltarusijos strateginiame sektoriuje veikiančia įmonių grupe, vykdytų funkcijų pobūdį ir VSD pateiktus duomenis apie šios grupės veiklos reikšmę Rusijos ir Baltarusijos karo pramonei. Šios aplinkybės, vertinamos kartu su išlikusiais pareiškėjo ryšiais su kilmės valstybe, sudaro pagrindą spręsti apie riziką, kad juo gali būti pasinaudota prieš Lietuvos Respublikos saugumo interesus (šiuo aspektu dėl darbo Baltarusijos įmonių grupėje „NTLab“ žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-968/2026; 2026 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2529-662/2026; 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2663-629/2026; 2026 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3119-552/2026).

Pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimo pagrįstumą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2663-629/2026, kurioje buvo nagrinėtas pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo teisėtumas, priimtą sprendimą motyvuojant tuo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino minėtos nutarties prejudicinę reikšmę. Toje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad grėsmė valstybės saugumui įrodyta remiantis ne vien perspektyviniu vertinimu, bet ir konkrečiais pareiškėjo biografijos faktais: jo ilgalaikiu darbu atitinkamos grupės įmonėse, jų veiklos svarba Baltarusijos strateginiame sektoriuje ir sprendimo priėmimo metu nenutrūkusiais darbo santykiais. Minėtas išvadas patvirtina ir šioje byloje nustatytos aplinkybės, kurių pagrindu pritarta išvadai dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Kartu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį iš naujo neįrodinėjami tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai; draudimo atvykti, kaip savarankiškos priemonės, būtinybę, trukmę ir proporcingumą teisėjų kolegija šioje nutartyje vertina savarankiškai (57–58, 60–67 punktai).

Vertinant pareiškėjo darbo santykių pokyčius, reikšminga tai, kad prašymą nutraukti darbo sutartį su „NaviIS“ jis pateikė 2026 m. vasario 27 d., taigi iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, darbo santykiai pasibaigė 2026 m. balandžio 15 d. Todėl ši aplinkybė negali būti vertinama vien kaip po Sprendimo priėmimo atsiradęs pasikeitimas. Kartu prašymo pateikimas ir vėlesnis darbo sutarties nutraukimas savaime nepaneigia rizikos, siejamos su per ilgą laiką susiformavusiais profesiniais ryšiais ir pareiškėjo turimomis žiniomis. Analogiškai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas kito „NTLab“ grupės darbuotojo situaciją, konstatavo, kad darbo santykių nutraukimas savaime nepatvirtina kitų ryšių su įmonių grupe nutrūkimo ir jų neatsinaujinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2529-662/2026).

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl Konvencijos 8 straipsnio, teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į jo šeiminius ryšius, bet ir į Lietuvoje susiformavusių profesinių, ekonominių bei kitų privataus gyvenimo ryšių pobūdį ir intensyvumą. Pareiškėjo darbo santykiai su Lietuvos įmonėmis pasibaigė, tačiau išliko jo turtiniai interesai – banko sąskaitoje laikomos santaupos ir pensijų kaupimo sistemoje sukauptas turtas. Kartu nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvą atvykdavo epizodiškai darbo reikalais, o jo tėvai ir būstas yra Baltarusijoje. Šios aplinkybės patvirtina ribotą pareiškėjo faktinę integraciją Lietuvoje. Įvertinusi jo ryšių su Lietuva visumą, nustatytos grėsmės pobūdį ir šioje nutartyje aptartas individualias draudimo pasekmes, teisėjų kolegija nenustato pagrindo pripažinti, kad ginčijamu Sprendimu būtų neproporcingai apribota pareiškėjo teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo paaiškinimus įvertino kitaip, negu siūlė pareiškėjas, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Teismas neprivalo atskirai atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio teiginį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-435-525/2022), tačiau turi įvertinti bylai reikšmingus įrodymus ir pasisakyti dėl esminių argumentų, galinčių turėti įtakos bylos baigčiai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-81-629/2025 35–36 punktus). Todėl pareiškėjo nurodomi įrodymų ir argumentų vertinimo trūkumai šioje byloje tikrinami pagal jų reikšmę draudimo atvykti pagrindui, trukmei ir proporcingumui.

Vertindama Departamento Sprendimu pareiškėjui taikyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumo klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, konstatavęs pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, Sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, kuria vadovaujantis buvo priimtas minėtas Sprendimas, uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Kartu to paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo apsauga yra itin svarbus viešasis interesas. EŽTT yra pažymėjęs, kad nacionalinių interesų apibrėžimas tradiciškai priklauso valstybės suvereniteto vidiniam branduoliui; kartu EŽTT tikrina, ar nacionalinio saugumo pagrindu taikomos priemonės yra būtinos ir proporcingos (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; kt.).

Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, yra įtvirtinti Kriterijų vertinimo tvarkoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis) bei užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis). Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktyje nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui nustatomas dešimties metų draudimo atvykti laikotarpis, jei jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir į VSD siūlymą uždrausti pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, kad jo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyti, ir atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą ir 38.3 papunktį bei vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtintais protingumo bei proporcingumo principais, uždraudė pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką.

Atsižvelgdama į aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti šia atsakovo išvada dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumo. Pažymėtina, kad nustatytas penkerių metų laikotarpis atitinka VSD siūlymą ir yra perpus trumpesnis už Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktyje šeiminių ryšių Lietuvoje neturinčiam ir grėsmę valstybės saugumui galinčiam kelti užsieniečiui numatytą dešimties metų laikotarpį, nors Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis leidžia nustatyti ir ilgesnį negu penkerių metų draudimą. Nagrinėjamu atveju draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstamą proporcingą terminą asmenims, neturintiems šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1867-821/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1699-575/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1091-968/2024; 2025 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1476-525/2025; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1363-520/2025; 2026 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1639-821/2026; 2026 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2020-821/2026; kt.).

Vertindama pareiškėjo argumentus dėl galimybės disponuoti Lietuvos banke esančiomis lėšomis, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamu Sprendimu šios lėšos nėra paimamos, pareiškėjo nuosavybės teisė į jas nepanaikinama ir tiesioginis draudimas jomis disponuoti nenustatomas. Vis dėlto draudimas atvykti apsunkina pareiškėjo galimybes asmeniškai spręsti su banko paslaugomis susijusius klausimus. Banko „Luminor“ 2026 m. kovo 25 d. pateikta informacija Nr. K19.39-L06-628 patvirtina, kad dalis veiksmų gali būti atliekama nuotoliniu būdu ir šios informacijos pateikimo metu išeinantys mokėjimai nebuvo ribojami, tačiau mokėjimai į Baltarusiją nevykdomi. Todėl teisėjų kolegija neatmeta pareiškėjo nurodomų praktinių disponavimo lėšomis sunkumų, nors pateikti duomenys nepatvirtina visiško ir nepertraukiamo galimybės naudotis šiomis lėšomis praradimo.

Pareiškėjo nurodomos pensijų kaupimo pasekmės taip pat vertintinos sprendžiant dėl draudimo proporcingumo. Pareiškėjo argumentas susijęs su galimybe per nustatytą terminą pasitraukti iš kaupimo ir gauti išmokėtiną sukaupto turto dalį, todėl vien lėšų išsaugojimas pensijų fonde šio argumento nepaneigia. Kita vertus, pateikti duomenys patvirtina dalyvavimą pensijų kaupime ir preliminarią išmokėtiną sumą, tačiau jų nepakanka nustatyti, kad pareiškėjui asmeniškai neatvykus į Lietuvą nėra jokio kito prieinamo būdo pateikti atitinkamą prašymą. Taigi pareiškėjo nurodoma negalėjimo laiku pasinaudoti šia teise pasekmė nėra pakankamai pagrįsta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus turtinius interesus ir jų įgyvendinimo sunkumus, sprendžia, kad jie šios bylos aplinkybėmis nenusveria nustatytos grėsmės valstybės saugumui ir poreikio užkirsti jai kelią. Ši išvada grindžiama pirmiau aptartų individualių aplinkybių visuma, įskaitant pareiškėjo ilgalaikių profesinių ryšių pobūdį, vykdytas funkcijas ir įmonių grupės veiklos reikšmę Rusijos bei Baltarusijos karo pramonei. Atsižvelgiant į šios grėsmės pobūdį, nustatytą draudimo trukmę ir byloje patvirtintą turtinių suvaržymų mastą, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui tenka neproporcinga individuali našta ir pažeidžiama jo nuosavybės teisių apsauga pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį. Tokia interesų pusiausvyros vertinimo kryptis atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3119-552/2026 dėl to paties pareiškėjo išdėstytą poziciją.

Pareiškėjas teigia, kad prieš priimant ginčijamą Sprendimą jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, ketinamo nustatyti draudimo atvykti, jo trukmės ir turtinių pasekmių. Vertindama šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė būti išklausytam skirta užtikrinti asmeniui galimybę pateikti sprendimui reikšmingą informaciją, o viešojo administravimo subjektui – priimti sprendimą išsiaiškinus reikšmingas faktines aplinkybes. Todėl sprendžiant dėl šios teisės užtikrinimo vertintina administracinės procedūros eiga, asmeniui faktiškai sudarytos galimybės pateikti savo poziciją ir nurodomo procedūros trūkumo reikšmė priimtam sprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).

Nagrinėjamu atveju ginčijamas draudimas atvykti grindžiamas ta pačia VSD išvada ir pareiškėjo profesinių ryšių aplinkybėmis, kurios buvo vertinamos sprendžiant dėl jo leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Prieš priimdamas Sprendimą dėl Leidimo panaikinimo Departamentas suteikė pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus apie jo darbą Baltarusijos įmonių grupėje „NTLab“ ir su ja susijusiose Lietuvos įmonėse, darbo pasirinkimą, vykdytas funkcijas bei darbo santykių nutraukimo priežastis. Pareiškėjas šia galimybe pasinaudojo. Taigi jo pozicija dėl faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas ir ginčijamas Sprendimas, Departamentui buvo pateikta. Vien tai, kad dėl tų pačių aplinkybių pareiškėjui nebuvo pakartotinai pasiūlyta pateikti paaiškinimus prieš priimant atskirą sprendimą uždrausti atvykti, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti esminio administracinės procedūros pažeidimo. Analogišką išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė vertindamas kito „NTLab“ grupės darbuotojo atžvilgiu priimto sprendimo įtraukti perspėjimą į SIS teisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. liepos 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2529-662/2026 49 punktą).

Teisėjų kolegija kartu atsižvelgia į tai, kad draudimas atvykti yra savarankiška priemonė, todėl ankstesnis pareiškėjo išklausymas dėl jo darbo aplinkybių savaime neapima visų šios priemonės trukmei ir proporcingumui reikšmingų klausimų. Dėl to vertintini ir pareiškėjo argumentai apie informaciją, kurią jis būtų pateikęs prieš priimant ginčijamą Sprendimą, visų pirma – apie darbo santykių nutraukimą ir draudimo poveikį jo turtiniams interesams. Šių aplinkybių reikšmė draudimo būtinybei ir trukmei įvertinta pirmiau išdėstytuose šios nutarties motyvuose. Atsižvelgdama į šį vertinimą ir į tai, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti poziciją dėl pagrindinių Sprendimo faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių, teisėjų kolegija nenustatė, kad atskiro išklausymo prieš priimant ginčijamą Sprendimą nebuvimas šiuo atveju būtų sutrukdęs objektyviai įvertinti reikšmingas aplinkybes ir priimti pagrįstą sprendimą. Todėl nėra pagrindo panaikinti Sprendimą dėl pagrindinių administracinės procedūros taisyklių pažeidimo ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Vertindama pareiškėjo argumentą dėl Konvencijos 13 straipsnio, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas turėjo galimybę teisme ginčyti draudimo atvykti faktinius ir teisinius pagrindus, teikti įrodymus bei kelti jo trukmės ir individualių pasekmių proporcingumo klausimus. Atliekant teisminę kontrolę patikrintas ne tik formalus Sprendimo pagrindas, bet ir pareiškėjo esminių prieštaravimų pagrįstumas, įskaitant jo nurodomus darbo santykių pokyčius, turtines pasekmes ir procedūros trūkumus. Tai, kad šie argumentai nelemia pareiškėjui palankios bylos baigties, savaime nereiškia, jog jam nebuvo užtikrinta veiksminga teisinė gynyba.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada atmesti pareiškėjo skundą yra pagrįsta. Šioje nutartyje papildžius ir patikslinus skundžiamo teismo sprendimo motyvus dėl draudimo trukmės, individualių jo pasekmių ir pareiškėjo nurodomų procedūros trūkumų, nenustatyta pagrindo panaikinti ginčijamą Departamento Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. L. (S. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.