- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-26
- Bylos Nr.
- eA-1363-520/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05261-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- Baltarusijos Respublikos, A. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Baltarusijos Respublikos piliečio A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Baltarusijos Respublikos pilietis A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 24S210006, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas), ir 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 24S210270 (skunde klaidingai nurodytas Nr. 24SD23055), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. rugsėjo 17 d. iki 2029 m. rugsėjo 16 d., (toliau kartu – ir Sprendimai).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimai priimti konstatavus, jog jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o nesuėjus Sprendimų apskundimo terminui – 2024 m. rugsėjo 18 d., pareiškėjas prieš jo valią buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. Sprendimuose atsakovas rėmėsi 2024 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD, trečiasis suinteresuotas asmuo) išvada Nr. 18-7953 (toliau – ir Išvada), kuria pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas. Atsakovo vertinimu, surinkta pakankamai duomenų, jog pareiškėjo socialiniai ryšiai su Baltarusija nėra nutrūkę, jo ryšiai su Lietuvos Respublika yra vien tik ekonominiai ir neatitinka valstybės saugumo interesų.
3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti, todėl naikintini, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų, yra nepakankamai argumentuoti, juose nėra nurodytos svarbios faktinės aplinkybės. Sprendimuose nėra atsižvelgta į pareiškėjo šeiminius, socialinius ryšius, jo ekonominę padėtį, jo poziciją dėl Rusijos sukelto karo prieš Ukrainą, požiūrį į dabartinį Baltarusijos Respublikos režimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas palaiko ryšius su asmenimis, keliančiais grėsmę Lietuvos Respublikai, Europos Sąjungos ar NATO nariams, o Sprendimai grindžiami aplinkybe, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje 1996–2020 metais. Pareiškėjas nurodė, jog Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje įsidarbino tam, kad išvengtų privalomosios karinės tarnybos, pasibaigus sutarčiai jos nenorėjo pratęsti, nes nesutiko su valdžios veiksmais per Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimus 2020 metais. Ši versija nepaneigta, o atsakovo teiginiai, kad galėjo būti ir kitų priežasčių, yra nepagrįstos prielaidos.
4. Pareiškėjas tvirtino, kad niekada nelaikė ir nelaiko savęs lojaliu dabartinei Baltarusijos Respublikos valdžiai, bendradarbiai taip pat nepalaikė šalies prezidento politikos, žinojo apie pareiškėjo poziciją, tačiau vadovybė kėlė reikalavimą nesutinkantiesiems nekalbėti apie tai viešai. Pareiškėjo paaukštinimai rodo ne jo lojalumą valdžios institucijoms, o sąžiningą požiūrį į darbą. Pareiškėjas dėl to, kad jo šeimoje buvo Lietuvos Respublikos piliečių (sutuoktinė ir sūnus), jų bendro nenoro atsisakyti savo požiūrio, nebuvo paskirtas į pareigas, kuriose jis iš tikrųjų būtų galėjęs priimti tam tikrus valdymo sprendimus, gauti aukštą postą, atlyginimą, socialines garantijas. Pareiškėjo sprendimas nepratęsti sutarties ir išeiti į pensiją 2020 metais (nors iki viso darbo stažo trūko mažiau nei 11 mėnesių) lėmė su darbo stažu susijusių išmokų netekimą. Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dokumentuose nėra nurodyta priežastis „nesutikimas su Baltarusijos Respublikos valdžios organų veiksmais“ ar panašiai, nes tai būtų kėlę grėsmę jo ir artimųjų gyvybei ir sveikatai.
Šalies argumentai
5. Pareiškėjas nurodė, kad jį su Baltarusija siejo ilgalaikiai socialiniai ryšiai, kurie negali būti nutraukti staiga. Lankymasis valstybėje negali būti vertinamas kaip sąsajos su jos valdžios struktūromis, tokių duomenų nebuvo ir negali būti pateikta. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo sutuoktinė ir pilnametis sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie niekuomet nebuvo nutraukę ryšių su Lietuva, nes Lietuvoje gyvena sutuoktinės tėvai, sūnaus seneliai, o pas juos pareiškėjas gyvena būdamas Lietuvoje. Todėl pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini kaip stiprūs. Pareiškėjo pilnametis sūnus yra ir Baltarusijos Respublikos pilietis, kuris šiuo metu yra šaukiamas atlikti privalomosios karinės tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Sūnus taip pat nepalaiko dabartinio Baltarusijos Respublikos režimo, yra išvykęs ir nežada grįžti į Baltarusijos Respubliką. Neatsiliepus į šaukimą, jam apribota teisė išvykti iš Baltarusijos Respublikos. Sūnus gyvena ir mokosi Lenkijos Respublikos (duomenys neskelbtini) universitete, grįžta pas senelius ir tėvą į Lietuvą. Pareiškėjui uždraudus atvykti į Lietuvos Respubliką būtų nutrauktas jo ryšys su sūnumi, o dėl sūnaus pozicijos pareiškėjui gali kilti reali grėsmė Baltarusijos Respublikoje.
6. Pareiškėjas teigė, kad Leidimas jam buvo išduotas 2022 m. rugsėjo 22 d., t. y. jau vykstant Rusijos Federacijos aktyviems kariniams veiksmams prieš Ukrainos Respubliką. Visos grėsmės turėjo būti įvertintos tuomet, o Sprendimuose nurodomos aplinkybės nėra pasikeitusios, tačiau atsakovui nekilo klausimų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės. Atsakovas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas vyko į Baltarusijos Respubliką 2022 metais: jo motinai buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) ir ji mirė, o 2023 metais buvo sūnaus išleistuvės. 2021–2024 metais pareiškėjas vykdavo į Baltarusijos Respubliką nuvežti sergančiam tėvui vaistų. Be to, pareiškėjui teko važiuoti keisti pasą ir vairuotojo pažymėjimą, su šeima švęsti Šv. Kalėdų. Per paskutinius metus pareiškėjas tik 4 kartus keliavo į Baltarusijos Respubliką.
7. Pareiškėjo vertinimu, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui formali. Pareiškėjo veikla 1996–2020 metais nepatvirtina realios ir akivaizdžios grėsmės, nes jis atliko kiekvienoje valstybėje būtinas viešosios tvarkos palaikymo, nusikaltimų užkardymo ir tyrimo bei kitas policijos veiklai priskirtas funkcijas. Nėra jokių duomenų, kad jis būtų atlikęs ar palaikęs neteisėtus Baltarusijos Respublikos režimo veiksmus prieš savo piliečius ar trečiuosius asmenis. Atsakovas neatsižvelgė, kad pildydamas klausimyną pareiškėjas nurodė, jog jis nepritaria Rusijos Federacijos agresijai, kad Krymas priklauso Ukrainai, jis aiškiai išreiškė savo nuomonę ir lojalumą oficialiai Lietuvos Respublikos ir kitų demokratinių valstybių pozicijai.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, jog (duomenys neskelbtini) vykdomajame komitete įsidarbino vengdamas karinės tarnybos, jis pasirinko tarnybą kitoje jėgos struktūroje – vidaus reikalų sistemoje ir joje tarnavo 24 metus bei kilo karjeros laiptais, todėl ši aplinkybė patvirtina VSD Išvadą, kad pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pateikiama jo atleidimo iš tarnybos interpretacija, nes pažymoje nurodyta, kad asmuo atleistas sulaukus tarnybos amžiaus ribos, be to, pareiškėjas neatsisakė savo socialinių garantijų Baltarusijoje ir nuo 2020 metų yra Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemos pensininkas. Pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri nuo 1996 m. birželio 25 d. Lietuvoje negyvena, deklaruotas jos išvykimas į užsienio valstybę. Pareiškėjo sūnus yra Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietis, Lietuvoje negyvena – jo gyvenamoji vieta Lietuvoje nedeklaruota. Pareiškėjas, gavęs Leidimą, periodiškai vyksta į Baltarusiją – fiksuota 30 sienos kirtimų ir ten jis būna po 1–2 savaites. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo bei jo šeimos narių interesų centras yra Baltarusijos Respublikoje, jo socialiniai ryšiai su Baltarusija nėra nutrūkę, o ryšiai su Lietuvos Respublika yra vien tik ekonominiai ir nelaikytini ryšiu, nusveriančiu Lietuvos valstybės saugumo interesus. Išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, yra pagrįsta ilgamečiu jo darbu Baltarusijos Respublikos institucijoje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis yra nusistatęs prieš Baltarusijos Respublikos valdžią. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete dirbo net 24 metus, o toks ilgas laikas negali būti vertinamas tik kaip siekis išvengti karinės tarnybos.
10. Atsakovas teigė, kad atsižvelgus į pareiškėjo ilgametį darbą Baltarusijos Respublikoje ir į jo darbo pobūdį, tai, kad jo darbo santykiai nutrūko neseniai (prieš 4 metus) tikėtina, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Grėsmė kyla dėl pareiškėjo darbo (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete, o ne dėl jo užpildytame klausimyne pasirinktų atsakymo variantų, kad pareiškėjas nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams, ir klausimyno atsakymų nepakanka pripažinti, jog pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
12. VSD vertinimu, skundžiami Sprendimai priimti pagal atsakovo kompetenciją, yra teisėti ir pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD atsakovui pateikė vertinimą, jog pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD teigimu, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD nustatė ir konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus.
13. VSD teigė, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, kai tokie asmenys gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes, panaudoja tam įvairias šantažo priemones. Pareiškėjo net 24 metus dirbtas darbas Baltarusijos valstybinėje institucijoje negali būti vertinamas tik kaip siekis išvengti karinės tarnybos. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, o pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (ir ryšiai) Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete kelia grėsmę valstybės saugumui.
14. VSD nurodė, kad pareiškėjas nepaneigė Išvadoje bei Sprendimuose nurodytų aplinkybių jokiais įrodymais, taip pat nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Tai, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimų neteisėtais. Pareiškėjas nepaneigė atsakovo argumentų, jog pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie ilgalaikiai ryšiai. Neįvertinus pareiškėją apibūdinančių aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai.
II.
15. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atmetė.
16. Teismas nurodė, kad sprendime, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas, nurodyta, jog pareiškėjas 1996–2020 metais dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete, todėl jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią; jis ir ateityje gavęs leidimą laikinai gyventi gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat nurodytas Išvadoje pateiktas pareiškėjo vertinimas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, jog jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau Lietuvoje negyvena, o pareiškėjo pilnametis sūnus yra Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietis, kuris Lietuvoje taip pat negyvena, todėl laikytina, kad pareiškėjo bei jo šeimos narių interesų centras yra Baltarusijos Respublikoje; pareiškėjo sutuoktinė ir pilnametis sūnus Lietuvoje nėra ir nebuvo įdarbinti, gyvenamąją vietą deklaruoja Baltarusijoje, Lietuvos Respublikoje lankosi trumpalaikiams vizitams; pareiškėjas dirba Lietuvoje nuo 2021 metų, periodiškai grįžta į Baltarusiją (fiksuota 30 sienos kirtimų), o tai reiškia, kad jo socialiniai ryšiai su Baltarusija nėra nutrūkę, todėl jo ryšiai su Lietuvos Respublika yra vien tik ekonominiai ir nelaikytini ryšiu, nusveriančiu grėsmės valstybės saugumui svarbą; vien tai, kad asmuo turi (turėjo) leidimą laikinai gyventi ir dirba (dirbo) Lietuvoje, savaime nereiškia, jog grėsmė dėl užsieniečio ankstesnių darbo (tarnybos) santykių ir ryšių yra išnykusi.
17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 1996–2020 metais dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete, atleistas iš darbo į atsargą (sulaukus tarnybos amžiaus ribos). Pareiškėjas teiktuose paaiškinimuose atsakovui nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini). Pildydamas Migracijos departamento klausimyną pareiškėjas nurodė, kad tarnybos Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų įstaigose metu jis turėjo galimybę susipažinti su įslaptinta informacija.
18. Teismas vertino, kad pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete truko ilgą laiką (24 metus) ir baigėsi palyginus neseniai, t. y. 2020 metais, jis turėjo teisę susipažinti su įslaptinta informacija, jo pareigos (viršininkas, viršininko pavaduotojas) buvo susijusios su didesne atsakomybe, t. y. pareiškėjas nebuvo eilinis įstaigos darbuotojas, vykdantis administravimo funkcijas. Teismas sprendė, kad tokios pareiškėjo pareigos leidžia daryti išvadą apie jo atliktas reikšmingas funkcijas, susijusias su disponavimu svarbia informacija, vadovavimu, pavaldžių darbuotojų buvimu ir ryšiais valdymo struktūrose, o tai leidžia spręsti, jog pareiškėjo turėti ryšiai, kurie, tikėtina, nėra nutrūkę, gali kelti grėsmę. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigia, jog nėra duomenų, jog jis palaiko ryšius su asmenimis, keliančiais grėsmę Lietuvos Respublikai, Europos Sąjungos ar NATO narėms, tačiau grėsmei dėl ryšių konstatuoti yra pakankamas pats darbo faktas, ypač atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas ėjo svarbias pareigas, jo tarnyba truko gana ilgą laikotarpį ir baigėsi visai neseniai dėl priežasčių, kurios nėra susiję su priešiškumu režimui.
19. Teismas pareiškėjo argumentus, jog jis Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje įsidarbino tam, kad išvengtų privalomosios karinės tarnybos, pripažino deklaratyviais.
20. Teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) regioninio vykdomojo komiteto Vidaus reikalų departamento Žmogiškųjų išteklių skyriaus pažyma patvirtina, jog pareiškėjas atleistas iš Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų įstaigų į atsargą sulaukus tarnybos amžiaus ribos, o ne dėl to, kad pasibaigė sutarties galiojimo terminas, kaip teigia pareiškėjas.
21. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo deklaruojamo priešiškumo Baltarusijos režimui nepagrindė jokiais įrodymais, kurie objektyviai patvirtintų jo poziciją, taip pat neįrodė, jog tarnybos metu jis nebuvo saistomas lojalumo režimui pareigos.
22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepaneigė išvados, jog dirbdamas 24 metus Baltarusijos valstybinėse institucijose pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką, todėl VSD ir atsakovo išvada dėl Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete dirbančių asmenų pavaldumo ir lojalumo autoritariniam režimui byloje nėra paneigta.
23. Teismas vertino, kad vien tai, jog pareiškėjas nebeina pareigų vykdomajame komitete, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę ir (ar) jis negali ar nebegali kelti grėsmės nacionaliniam saugumui; pareiškėjo darbo trukmė, užimtos pareigos, tarnybos metu turėti ryšiai suponuoja situaciją, jog pareiškėjas gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, ypač atsižvelgus į tai, kad jis reguliariai grįžtą į Baltarusiją, ten turi šeiminių bei ekonominių ryšių (jam mokama pensija).
24. Teismas sprendė, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas, todėl vien tai, jog pareiškėjui prieš tai buvo išduotas Leidimas savaime nereiškia, kad toks leidimas negali būti panaikintas ar turi būti išduotas ir ateityje.
25. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl jo socialinių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo sutuoktinė su sūnumi negyvena Lietuvoje, todėl ir pareiškėjo šeiminių (socialinių) ryšių centras nėra Lietuvoje, o vien tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinės šeimos nariai (tėvai), nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės įgyti leidimą gyventi Lietuvoje; pats pareiškėjas pripažįsta, jog Sprendimų priėmimo metu jo šeiminių ir socialinių ryšių centras buvo Baltarusijoje.
26. Teismas vertino, kad VSD pareiškėjo asmeninę situaciją, susijusią su jo buvusiu darbu Baltarusijos Respublikoje, pagrįstai vertino tarptautiniame kontekste, susiklosčiusiame dėl Rusijos karinės agresijos, o atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjo ekonominius ryšius (darbą) Lietuvos Respublikoje bei į faktą, kad šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyta.
27. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, ginčydamas atsakovo 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimą, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, neįvardija savarankiškų šio sprendimo negaliojimo pagrindų.
28. Teismas pažymėjo, kad faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo jo keliama grėsmė valstybės saugumui, todėl atsakovas, nustatydamas 60 mėnesių draudimo atvykti laikotarpį, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, nes tokiu atveju gali būti nustatomas ir ilgesnis nei 5 metų draudimo laikotarpis.
29. Teismas nurodė, kad VSD siūlė uždrausti pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, o atsakovas analogišką terminą nustatė ir ginčijamame sprendime. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad jam uždraudus atvykti į Lietuvos Respubliką būtų nutrauktas jo ryšys su sūnumi, pažymėjo, jog pats pareiškėjas nurodo, kad jo sūnus gyvena ir mokosi Lenkijos Respublikoje, o vien tai, jog pareiškėjo sūnus atvyksta į Lietuvą, kad susitiktų su pareiškėju, nereiškia, kad jie negalėtų susitikti kitur. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sutuoktinė taip pat negyvena Lietuvoje, todėl pareiškėjas neįrodė, jog uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką neproporcingai pažeistų jo teises į šeiminius ryšius.
III.
30. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
31. Pareiškėjas pakartoja skunde nurodytus argumentus ir akcentuoja, kad Sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, nes yra nepakankamai argumentuoti, juose nėra nurodytos svarbios faktinės aplinkybės, turinčios įtakos Sprendimams priimti.
32. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes Sprendimuose nėra atsižvelgta į jo (pareiškėjo) šeiminius, socialinius ryšius, jo ekonominę padėtį, jo poziciją dėl Rusijos sukelto karo prieš Ukrainą, taip pat dėl dabartinio Baltarusijos Respublikos režimo. Pareiškėjas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką tokio pobūdžio bylose ir pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad jis palaiko ryšius su asmenimis, keliančiais grėsmę Lietuvos Respublikai, Europos Sąjungos ar NATO nariams.
33. Pareiškėjas tvirtina, kad iš vidaus reikalų sistemos buvo atleistas pasibaigus sutarties terminui, jos nenorėjo tęsti, nes nepalaikė valdžios veiksmų per Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimus 2020 metais, ir ši versija nėra paneigta. Pareiškėjas teigia, kad jis niekada nelaikė ir nelaiko savęs lojaliu Baltarusijos Respublikos valdžiai.
Šalies argumentai
34. Pareiškėjas nurodo, kad per 2020 metų protestus prieš Baltarusijos Respublikos režimą jis yra lydėjęs viešuosiuose renginiuose dalyvavusius asmenis, po sulaikymų padėjęs juos išlaisvinti ir jiems ruošti procesinius dokumentus teismo procesuose. Pareiškėjo paaukštinimai rodo ne jo lojalumą režimui, o sąžiningą požiūrį į paskirtą darbo sritį.
35. Pareiškėjas nurodo, kad jis apeliacinės instancijos teismui teikia dviejų asmenų pareiškimus, kurie patvirtina, jog jis (pareiškėjas) 2020 metais vykusių protestų metu padėjo jiems, dalyvavusiems protestuose, išvengti policijos sulaikymų, parengti skundą teismui bei teikė kitokią pagalbą.
36. Pareiškėjas nurodo, kad logiška, jog jo atleidimo dokumentuose nėra nurodyta priežastis, kad jis nesutinka su Baltarusijos Respublikos valdžios veiksmais, nes tai grėstų jo ir artimųjų gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjo teigimu, pasipriešinimas gali pasireikšti ir pasyvia forma, kaip ir daugelio Baltarusijos Respublikos piliečių atvejais. Pareiškėjo vertinimu, svarbiau yra tai, kokią poziciją jis išreiškė duodamas paaiškinimus Lietuvos Respublikoje.
37. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo atliktu jo socialinių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimu. Pareiškėjas teigia, kad jam uždraudus atvykti į Lietuvos Respubliką bus nutrauktas jo ryšys su sūnumi. Pareiškėjo sūnus negali atsisakyti Baltarusijos pilietybės, kadangi pagal Baltarusijos Respublikos įstatymus jis tai galėtų padaryti tik tuo atveju, jei atliktų privalomąją karinę tarnybą.
38. Pareiškėjas pažymi, kad nors atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pabrėžia, jog pareiškėjo sutuoktinė gyvena Baltarusijos Respublikoje, bet neatkreipia dėmesio į tai, kad ji negali persikelti gyventi į Lietuvą ir čia dirbti. Pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje dirbo tik vienus metus po mokyklos baigimo ir grįžusi į Lietuvą iki senatvės pensijos amžiaus neturėtų būtinojo 15 metų darbo stažo, jos aukštasis pedagoginis išsilavinimas nebūtų pripažintas Lietuvoje ir jai tektų dirbti nekvalifikuotą darbą. Dėl to, kad sūnus neatliko privalomosios karinės tarnybos, pareiškėjo sutuoktinei teko atsisakyti pareigų ir pereiti dirbti į privačią įmonę. Pareiškėjo teigimu, jie su sutuoktine visuomet planavo persikelti į Lietuvą, o Lietuvoje yra jos tėvams priklausančio nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi.
39. Pareiškėjo vertinimu, svarbūs ir jo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika – jis dirbo vairuotoju ir tai yra esminės šeimos pajamos, į tai turėtų būti atsižvelgta. Taip pat svarbu, jog paskutiniais metais pareiškėjas į Baltarusijos Respubliką vyko tik 4 kartus.
40. Pareiškėjas tvirtina, kad nenustatyta jokių aplinkybių, kurios galėtų būti individualiai vertinamos kaip akivaizdūs pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui požymiai, pareiškėjo tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui yra formali. Pareiškėjo individuali situacija nebuvo įvertinta, o Sprendimai pagrįsti išimtinai pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje faktu. Pareiškėjas nesutinka su išvadomis dėl jo lojalumo Baltarusijos Respublikos režimui, nes jis negali būti lojalus režimui, kuris persekioja jo sūnų. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nenurodė motyvų, dėl kurių pareiškėjo atsakymai klausimyne gali būti laikomi neįtikinamais, nepagrindė pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl neturėjo pagrindo remtis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
Atsiliepimas
41. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
42. Atsakovas nurodo, kad išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumu, yra pagrįsta jo ilgamečiu darbu Baltarusijos Respublikos institucijoje, asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbine veikla). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ir (ar) tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo bei jo šeimos narių interesų centras yra Baltarusijos Respublikoje, pareiškėjo socialiniai ryšiai su jo kilmės valstybe nėra nutrūkę. Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra vien tik ekonominiai, o valstybės saugumas ir daugumos Lietuvos Respublikos visuomenės interesas yra svarbesnis nei užsienio piliečio interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
43. Atsakovas pareiškėjo pateiktus jo pažįstamų asmenų pareiškimus vertina kritiškai, nes dėl ryšių su pareiškėju šie asmenys gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, atsakovo vertinimu, iš pareiškėjo užpildyto klausimyno bei jo paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas ir atleistas iš darbo turėjo stiprius ryšius su dirbančiais pareigūnais, kuriais pasinaudojo išlaisvindamas pažįstamus asmenis iš sulaikymo. Atsakovas pažymi, kad nei pareiškėjas, nei minėti jo pažįstami asmenys nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų teiginius (pvz., pareiškėjo rašytų skundų, sprendimų kopijų, minėtų asmenų gautas baudas, pareiškėjo nusistatymą prieš Baltarusijos Respublikos režimą patvirtinančių įrodymų ir kt.). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete dirbo net 24 metus, o toks ilgas darbo laikas Baltarusijos valstybinėje institucijoje negali būti vertinamas tik kaip siekis išvengti karinės tarnybos. Atsakovas pažymi, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas, o atsižvelgus į pareiškėjo ilgametį darbą Baltarusijos Respublikoje ir į jo darbo pobūdį tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nepritarimas Rusijos vykdomiems kariniams veiksmams nėra pagrindas pripažinti, jog jis nekelia grėsmės valstybės saugumui.
Atsiliepimas
44. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
45. VSD vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos Respublikos piliečio teisėms ir interesams. VSD teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
46. VSD laikosi pozicijos, kad Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, o pareiškėjo darbas Lietuvos bendrovėje savaime nereiškia, jog jis įgijo teisėtą lūkestį išlaikyti Leidimą. VSD teigimu, svarbu įvertinti ir tai, kad pareiškėjo sutuoktinė su sūnumi negyvena Lietuvoje, todėl pareiškėjui uždraudus atvykti į Lietuvą jam nebūtų apribojama galimybė susitikti su šeima, o pareiškėjo pateikti įrodymai, kad jis padėdavo nuo Baltarusijos Respublikos režimo nukentėjusiems asmenims, nelaikytini objektyviais ir pagrindžiančiais jo priešiškumą Baltarusijos Respublikos valdžiai, ypač atsižvelgus į tai, kad siekiant pagelbėti minėtiems asmenims, buvo pasinaudota ryšiais su Baltarusijos Respublikos įstaigų darbuotojais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
47. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo Baltarusijos Respublikos piliečio A. M. (A. M.) skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimą, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. rugsėjo 17 d. iki 2029 m. rugsėjo 16 d., pagrįstumas ir teisėtumas.
48. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino teisinga atsakovo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendime padarytą išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir konstatavo, kad Leidimas panaikintas pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad atsakovo 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendime nustatytas pareiškėjui 60 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcinga priemonė, paskirta, tinkamai pritaikius Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos nuostatas.
49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atsakovo priimtus Sprendimus, teigia, kad atsakovas bei pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo (pareiškėjo) galimos grėsmės valstybės saugumui realumą ir akivaizdumą laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu, jo veikla 1996–2020 Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje jokiu būdu negalėjo sudaryti grėsmės realumo ir akivaizdumo, nes jis atliko būtinas kiekvienoje valstybėje viešosios tvarkos palaikymo, nusikaltimų užkardymo ir tyrimo bei kitas policijos veiklai priskirtas funkcijas, o išvada, kad jis yra lojalus dabartinei Baltarusijos valdžiai, yra absurdiška, nes ši valdžia persekioja jo sūnų ir grasina jam realiu laisvės atėmimu, dėl to jis ir jo sutuoktinė turėjo atsisakyti ilgamečių darbų. Pareiškėjas nurodo aplinkybes apie tai, kad jis per 2020 metų protestus prieš Baltarusijos režimą lydėjo viešuosiuose renginiuose dalyvavusius asmenis, po sulaikymų padėjo juos išlaisvinti ir ruošti procesinius dokumentus teismo procesuose, o jo paaukštinimai tarnyboje rodo ne lojalumą valdžios institucijoms, o tik sąžiningą požiūrį į jam paskirtą darbo sritį. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad neatsižvelgta į tai, jog jo sutuoktinė ir pilnametis sūnus yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie niekuomet nebuvo nutraukę ryšių su Lietuva, čia gyvena sutuoktinės tėvai, sūnaus seneliai, todėl pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini kaip stiprūs, Lietuvoje jis susitinka su sūnumi, kuris mokosi Lenkijoje. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo esmės ir prašo atmesti apeliacinį skundą.
50. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
51. Pareiškėjas ginčija atsakovo 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, kuris priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nustatančiu, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, taip pat ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad minėtas atsakovo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
52. Įvertinus pareiškėjo apeliacinio skundo turinį matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingą faktinę šiai bylai išnagrinėti aplinkybę, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
53. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nustatydamas minėtą aplinkybę, akcentuoja, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
54. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
55. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
56. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo (pareiškėjo) buvimo Lietuvoje keliamos grėsmės Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat ir į Baltarusijos autokratinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, šio autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumą ir vykdomas provokacijas prieš Lietuvos Respubliką.
57. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui, kuris yra Baltarusijos Respublikos pilietis, atsakovas 2022 m. rugsėjo 22 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl darbo Lietuvoje veikiančioje bendrovėje, galiojantį iki 2024 m. rugsėjo 21 d.
58. Atsakovas 2024 m. rugsėjo 2 d. gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, kad atlikus pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, nustatyta, jog pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Taip pat VSD nurodė, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.
59. Pagal bylos duomenis pareiškėjas 1996–2020 metais dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete, atleistas iš darbovietės į atsargą (sulaukus tarnybos amžiaus ribos). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).
60. Atsakovas, remdamasis Išvada, įvertinęs pareiškėjo darbo laikotarpį ir pobūdį Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete, taip pat pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje (pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau Lietuvoje negyvena, o pareiškėjo pilnametis sūnus yra Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietis, kuris Lietuvoje taip pat negyvena, jie gyvenamąją vietą deklaruoja Baltarusijoje, Lietuvos Respublikoje lankosi trumpalaikiams vizitams), tai, kad pareiškėjas, kuris Lietuvoje dirba nuo 2021 metų, periodiškai grįžta į Baltarusiją (fiksuota 30 sienos kirtimų), sprendė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindai panaikinti Leidimą, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu.
61. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.
62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).
63. Nagrinėjamu atveju iš 2024 m. rugsėjo 16 d. sprendimo turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. įvertino jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatytus Lietuvos / Baltarusijos išorinės sienos kirtimo atvejus. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta Išvada, o tai reiškia, kad buvo atliktas individualus jo situacijos vertinimas.
64. Vertinant pareiškėjo teiginius, kad nenustatytas jo grėsmės nacionaliniam saugumui realumas, pažymėtina, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023; kt.).
65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, kad aplinkybė, jog jis dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje 24 metus, vertintina kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui, dėl kurio jam panaikintas Leidimas. Nagrinėjant šiuos argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, jog sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; kt.).
66. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.).
67. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.).
68. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
69. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; kt.).
70. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl fakto, jog pareiškėjas 1996–2020 metais dirbo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) srities vykdomajame komitete, t. y. jis dirbo Baltarusijos valstybės institucijoje, kurios veikla yra susijusi su Baltarusijos vykdoma politika.
71. Pasisakant dėl pareiškėjo darbo pobūdžio lojalumo Baltarusijos valdžiai, akcentuotina, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023; 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023; 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023; 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; kt.).
72. Užsieniečių buvęs darbas Baltarusijos valstybės institucijose, nuolatinis Lietuvos – Baltarusijos sienos kirtimas, jį vertinant esamos geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos autoritarinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1185-556/2024; 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024; 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 11125-525/2025; kt.).
73. Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti, kad Baltarusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte, kuriame nurodyta, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą. Apie Baltarusijos valdžios intensyvią veiklą prieš Lietuvą ir taikomus metodus detaliai yra atkleista VSD 2024 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje (https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2024/03/GR-2024-02-15-LT-1-1.pdf).
74. Taigi dėl savo ankstesnių darbinių santykių bei ryšių su Baltarusijos pareigūnais pareiškėjas tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2392-552/2023; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024; kt.).
75. Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su jo opozicinėmis Baltarusijos režimui pažiūromis, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo išreikštas pažiūros į geopolitinę situaciją, argumentai apie jo pagalbą protestavusiems asmenims per 2020 metų protestus nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai, kurį jis privalėjo demonstruoti, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1149-968/2024; kt.). Pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu taip pat nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimų neteisėtais (šiuo aspektu žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).
76. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė jį pažįstančių Baltarusijos Respublikos piliečių I. K. ir N. K. pareiškimus, kuriuose nurodoma, kad jos dalyvavo mintinguose, akcijose prieš klastojimą ir kitus valdžios institucijų veiksmus per Baltarusijos Respublikos prezidento rinkimus, joms ir jų draugėms padėjo pareiškėjas, kuris tuo metu buvo pareigūnas.
77. Šie pareiškimai taip pat nepaneigia aptartos atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvados, nes šie asmenys, kurie surašė pareiškimus, nėra atsakingi už Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimą, taip pat pareiškimuose nurodyta informacija nėra patvirtinta jokiais dokumentais (įrodymais), t. y. kad minėti asmenys dalyvavo mitinguose ir akcijose ir nukentėjo (buvo sulaikyti ir jiems buvo taikyta atsakomybė), o pareiškėjas rengė konkrečius dokumentus teismui ir Baltarusijos Respublikos valdžiai yra žinoma apie jo (pareiškėjo) nelojalumą ir priešiškumą Baltarusijos Respublikos valdžiai.
78. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjo sutuoktinė ir jo pilnametis sūnus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Šie asmenys Lietuvoje nedirba, savo gyvenamąją vietą deklaruoja Baltarusijoje, Lietuvos Respublikoje lankosi trumpalaikiams vizitams, pareiškėjas dirba Lietuvoje nuo 2021 metų, periodiškai grįžta į Baltarusiją (fiksuota 30 sienos kirtimų). Pareiškėjui Leidimas išduotas ne šeimos susijungimo pagrindu, o dėl darbo Lietuvos bendrovėje.
79. Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, jį su Lietuvos Respublika sieja tik tai, kad jis laikinai dirbo Lietuvoje. Šiuo atveju sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, jo ryšiai, suponuojantys pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos tarnybų atžvilgiu, yra pripažintini reikšmingesne aplinkybe nei jo darbas Lietuvos Respublikoje, kad galėtų pateisinti buvimą Lietuvos Respublikoje ir paneigti nustatytą realią ir bylos duomenimis pagrįstą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjo sutuoktinė ir pilnametis sūnus gyvena Baltarusijoje (sūnus mokosi Lenkijoje), todėl Lietuvoje nėra susiklostę šeiminiai ryšiai, kurie šioje byloje turėtų būti vertinami tuo aspektu, ar jie yra reikšmingesnė aplinkybė nei nacionalinis saugumas. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai svarbu, dėl kokių priežasčių pareiškėjo sutuoktinė ir pilnametis sūnus gyvena Baltarusijoje, kad sutuoktinės tėvai bei sūnaus seneliai gyvena Lietuvoje, nes šioje byloje yra sprendžiama tik dėl pareiškėjo galimumo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išduoto Leidimo pagrindu, o ne dėl jo sutuoktinės bei pilnamečio sūnaus gyvenimo Lietuvoje bei jų galimybės atvykti į Lietuvą.
80. Atsakovas 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimu uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, o pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pirmosios instancijos teismas įvertino nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, padarė išvadą, kad jis yra proporcingas, nurodė išsamius argumentus šiuo aspektu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių minėta pirmosios instancijos teismo išvada ir ją pagrindžiantys motyvai turėtų būti pripažinti nepagrįstais.
81. Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimai nėra pakankamai motyvuoti ir dėl to pažeistas VAĮ 10 straipsnis, nes Sprendimuose nurodytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, teisės aktai, argumentai, dėl kurių padarytos šioje nutartyje aptartos išvados. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad Sprendimuose nėra atsižvelgta į jo šeiminius, socialinius ryšius, jo ekonominę padėtį, jo poziciją Rusijos sukelto karo prieš Ukrainą atžvilgiu, taip pat į dabartinį Baltarusijos Respublikos režimą, nes atsakovas vertino šias aplinkybes, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su šiuo vertinimu, nereiškia, kad Sprendimai nėra motyvuoti.
82. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo abejoti, jog atsakovas turėjo faktinį bei teisinį (Įstatymo 54 str. 1 d. 14 p. ir 133 str. 5 d.) pagrindus priimti Sprendimus, todėl šie Sprendimai dėl išdėstytų motyvų pripažintini pagrįstais ir teisėtais. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl šio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
83. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, netenkinamas jo prašymas atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Baltarusijos Respublikos piliečio A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.