Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Apelianto nuomone, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 209 str. 1 d., BK 186 str. 1 d., BK 24 str. 6 d., BK 184 str. 2 d., BK 300 str. 3 d., neatitinka bylos aplinkybių, todėl dalyje išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, taip pat, kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, turi būti pakeistas nuosprendis dalyje dėl D. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 207 str. 1 d. D. V. nusikalstama veika, numatyta BK 207 str. 1 d., turi būti perkvalifikuota į BK 182 str. 2 d. ir paskirta atitinkama bausmė.

I. epizodas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 str. 2 d., BK 209 str. 1 d.

BK 183 str. numatytas svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, jog dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (baudžiamosios bylos Nr. 2K-733/2007, 2K-123/2007, 2K- 7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, Nr. 2K-455/2012, Nr. 2K-503/2012).

Apelianto nuomone, pats teismas padarė teisingą išvadą, kad bendrovės bankrutavimo priežastimi tapo D. V. veiksmai pasisavinant bendrovės turtą, tačiau tuo pačiu konstatuoja, jog D. V. veikoje nėra nusikaltimų, numatytų BK 208 str. 2 d., BK 209 str. 1 d., požymių, nes D. V. turėjo tikslą pasisavinti didelės vertės svetimą bendrovės „VS“ turtą – pinigines lėšas, tačiau neturėjo tikslo dėl bendrovės sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpti, iššvaistyti, perleisti, pervesti į užsienį ar nepateisinamai pigiai parduoti turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padaryti turtinės žalos kreditoriams, taip pat D. V. neturėjo tikslo blogai valdyti įmonę, numatyti bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę.

Byloje surinktais įrodymai, t. y. liudytojų L. M., M. M., B. R., Š. P., P. M., R. K., D. B., D. V. parodymais, specialistės I. V. paaiškinimais, 2009-07-03 specialisto išvada Nr. 5-2/99, 2011-02-11 specialisto išvada Nr. 5-2/20, 2012-11-21 specialisto išvada Nr. 5-2/211/2012, 2014-09-29 specialisto išvada Nr. 5-2/151/2014, 2012-06-04 dokumentų apžiūros protokolu, Kauno apskrities VMI 2011-08-11 raštu Nr. (31.2-32.1)-K-10510, 2010-03-24 Kauno apygardos teismo raštu Nr. (9.4)-E2-6527 su priedais, 2008 m. II ketvirčio UAB „VS“ finansine atskaitomybe, 2011-08-01 Valstybės įmonės registrų centro Kauno filialo raštu Nr. (3.9.3 .)-S-1491, nustatyta, kad UAB „VS“ direktorius D. V. akivaizdžiai blogai organizavo įmonės darbą, buhalterinė apskaita bendrovėje buvo vykdoma pažeidžiant įstatymų reikalavimus, esant sunkiai bendrovės ekonominei būklei bei turint įsiskolinimus, bendrovės direktorius D. V. tyčia priėmė bendrovei nenaudingus ir žalingus sprendimus laikotarpiu, nuo 2007-01-01 iki 2008-11-06, nesant jokio teisinio pagrindo bendrovės piniginės lėšos buvo pervedinėjamos į direktoriaus asmenines banko sąskaitas, iš bendrovės kasos bei įmonės sąskaitų paėmė dideles vertės (5 744 066,5 Lt) grynųjų pinigų sumas bei jas pasisavino. Tokia D. V. veika nulėmė UAB „VS“ bankrotą ir didelės žalos kreditoriams susidarymą (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1A-377/2011, Nr. 1A-349/2014, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-152/2014, LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-576/2011, Nr. 2K-385/2012, Nr. 2K-352/2014).

D. V. pripažinus kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 209 str. 1 d., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintinas pilnai bei iš D. V. priteistini 122 902,03 Eur (424 356,12 Lt) nusikaltimu padarytai žalai atlyginti, taip pat ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkintinas pilnai bei iš D. V. priteistini 178 673,77 Eur (616 924,79 Lt) nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

II. epizodas dėl BK 186 str. 1 d. (vengimas atsiskaityti su UAB „G“)

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 186 str. 1 d. kyla tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynyba civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Teismų praktikoje konstatuota, kad apgaulė vengiant atsiskaityti už atliktus darbus gali pasireikšti tokiomis pat formomis kaip ir sukčiavimo atveju (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2010, 2K-462/2010, 2K-426-2013). Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas apgaulės būdų yra tyčia tapti beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224/2008). Nagrinėjamoje byloje D. V. apgaulė vengiant atsiskaityti už UAB „G“ atliktus darbus inkriminuota konstatuojant apgaulės faktą ir išdėstant kitas jam inkriminuotas tyčines veikas – UAB „VS“ turto pasisavinimą ir nusikalstamą bankrotą, kurios ir rodo apgaulės būdą, dėl kurio UAB „G“ interesų gynyba civilinio proceso tvarka tampa neperspektyvi.

Apelianto nuomone, D. V. užuot atsiskaitęs su UAB „G“, pasisavino didelės vertės (5 744 066,5 Lt) UAB „VS“ pinigines lėšas, o vėliau paties D. V. iniciatyva UAB „VS“ buvo iškelta bankroto byla. Pažymėtina, kad UAB „VS“ direktorius D. V. vis žadėdavo atsiskaityti su UAB „G“, nurodydamas įvairias neteisingas, klaidinančias ir išgalvotas delsimo priežastis. Visos išdėstytos aplinkybės pagrįstai pripažintinos apgaule vengiant atsiskaityti už UAB „G“ tiektus betono mišinius. D. V. nusikalstama veika, numatyta BK 186 str. 1 d., inkriminuota pagrįstai ir tinkamai (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352/2014).

Akivaizdu, kad 2007-04-03 D. V., atstovaudamas UAB „VS“ kaip direktorius, pasirašęs pirkimo – pardavimo sutartį Nr. B-X, kuria UAB „G“ įsipareigojo parduoti, o UAB „VS“ įsipareigojo pirkti betono mišinius ir apmokėti už prekes pagal prekių specifikaciją Nr. 1, kuri yra neatskiriama nuo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. B-X dalis, tačiau UAB „VS“ pajamas ir turtą (pinigines lėšas) panaudodamas ne atsiskaitymams su šia bendrove, bet šias didelės vertės pinigines lėšas pasisavindamas, D. V., kaip bendrovės direktorius, neabejotinai suvokė, jog jo veika kelia pavojų UAB „G“ nuosavybei, jos turtinėms teisėms ir interesams bei numatė, kad dėl to UAB „G“ bus padaryta turtinė žala ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. D. V. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 186 str. 1 d. (LAT kasacinė nutartus baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2011).

D. V. pripažinus kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 str. 1 d., UAB „G“ civilinis ieškinys tenkintinas pilnai bei iš D. V. priteistina 71 122,83 Eur (245 572,90 Lt) nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

III. epizodas dėl BK 182 str. 2 d.

CK 6.987 str. nurodyta draudimo sutarties samprata. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

Apelianto nuomone, panaudodamas apgaulę, nuslėpdamas svarbiausias aplinkybes, lemiančias draudiko apsisprendimą sudaryti sandorį su draudėjais – įmonės nemokumą bei negalėjimą įvykdyti sutartinių įsipareigojimų, t. y. jau sutarties sudarymo metu žinodamas, kad draudiminis įvykis neabejotinai įvyks, D. V. apgaule UAB „APC“ naudai įgijo būtent prievolinę turtinę teisę į 920 000 Lt draudimo išmoką, todėl D. V. atliko veiksmus, reglamentuojamus ne civilinės teisės normų, bet teisės normos numatytos BK 182 str. 2 d.

Pagal BK 182 str. atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Turtinė teisė – tai kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų (CK 112 str. 1 d.). Nusikalstamos veikos, sukčiavimo, sudėtis yra materiali, todėl ši veika kaip baigta kvalifikuojama tada, kai atsiranda BK 182 str. numatyti padariniai – nukentėjusiojo turto, turtinių teisių ar reikalavimo teisių praradimas (jų apimties sumažėjimas), arba skolų ar prievolių, kuriomis suvaržomas nukentėjusiojo turtas, atsiradimas ar jų padaugėjimas (pvz., apgaulės būdu sudaromos hipotekos, laidavimo, įkeitimo, draudimo ir pan. sutartys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (baudžiamojo kodekso 182 str.) apžvalga Nr. AB-36-1).

Pagal BK 182 str. ir BK 207 str. nurodytas dispozicijas abi veikos – sukčiavimas ir kreditinis sukčiavimas – padaromos panaudojant apgaulę. BK 182 str. numatytos nusikalstamos veikos objektas – nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei kaltininkas, sudarydamas kreditinio pobūdžio sandorius (toks buvo nagrinėjamu atveju), turi tikslą neteisėtai įgyti savo ar kitų naudai svetimą turtą ar turtinę teisę ir, panaudodamas apgaulę, šį tikslą įgyvendina – neatlygintinai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, tokia veika kvalifikuojama pagal BK182 str. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2009, 2K-600/2012, 2K-339/2013).

BK 207 str. numatytos nusikalstamos veikos objektas yra ekonomika ir verslo tvarka. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas apgaule gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, o gaunamas, pvz., pinigines lėšas siekia panaudoti ūkinėje, komercinėje ar kitoje (priklausomai nuo sandorio turinio) veikloje.

Apelianto nuomone, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad UAB „VS“ statybos rangos sutartį Nr. TS-X su UAB „APC“ pasirašė 2008-05-07, t. y. prieš daugiau nei 3 mėn. iki kol 2008-08-13 D. V. pasirašė Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo sutartį. Taigi teismo padarytos išvados dėl D. V. tikslų pasirašant šią draudimo sutartį neatitinka bylos aplinkybių. UAB „VS“ direktorius D. V. buvo įsipareigojęs pateikti sutarties įvykdymo užtikrinimą (banko garantiją arba draudimo bendrovės laidavimo draudimo raštą), tačiau 2008-07-01 UAB „VS“ finansinėje atskaitomybėje, sudarytoje 2008-07-20 ir pasirašytoje paties direktoriaus D. V., jau buvo užfiksuotas UAB „VS“ nemokumas. Taigi D. V. be jokios abejonės suprato, kad 2008-08-13 pasirašant Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo sutartį, UAB „VS“ buvo nemoki ir iš esmės finansiškai nepajėgi vykdyti sutartines prievoles UAB „APC“ pagal 2008-05-07 sudarytą statybos rangos sutartį ir laidavimo draudimo sutarties sudarymo metu (2008-08-13) buvo aišku, jog įvykis, kuris laidavimo draudimo sutartyje apibrėžtas kaip draudžiamasis, neišvengiamai turės įvykti, t. y. elementariai panaudodamas apgaulę, nuslėpdamas, kad UAB „VS“ jau 2008 m. II ketvirtį de facto buvo nemoki, kad stokoja apyvartinių lėšų ir nebegali vykdyti statybos rangos sutarties, UAB „APC“ naudai įgijo turtinę teisę į 920 000 Lt draudimo išmoką. Apeliantas pažymi, kad UAB „APC“, vykdydama savo įsipareigojimus, 2008-05-19 pervedė 30 proc. statybos darbų kainos avansą (1 380 000 Lt), kurio didžiąją dalį UAB „VS“ direktorius panaudojo ne pagal paskirtį, o pasisavino. Laidavimo draudimo sutarties sudarymo metu (2008-08-13) UAB „VS“ buvo nemoki ir statybos rangos sutarties nevykdė, avansu gauti pinigai jau buvo panaudoti ne pagal paskirtį, o pasisavinti, todėl po sutarties pasirašymo UAB „VS“ jokių galimybių vykdyti statybos rangos sutartį nebeturėjo. Todėl D. V. tyčia ir buvo nukreipta ne į tai, kad būtų sudaryta rangos sutartis, kaip nurodoma teismo nuosprendyje, bet būtent į tai, jog panaudojus apgaulę sudaryti galimybę gauti 920 000 Lt draudimo išmoką ir bent jau tokiu, sukčiavimo būdu, kompensuoti verslo partneriams dalį iš jų gauto bei pasisavinto 1 380 000 Lt avanso.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šiame epizode D. V. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymo patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr.2-1554-467/2013 bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-411/2014 nustatyti faktai, t. y. UAB „VS“ pateikė UAB „X Draudimas“ prašymą dėl laidavimo draudimo sutarties sudarymo ir 2007 m. balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą, iš kurių matyti, jog 2007 m.UAB „VS“ klestėjo, nors jau prieš 2008 m. rugpjūčio 13 d. UAB „VS“ buvo nemoki, t. y. laidavimo draudimo sutarties sudarymo metu objektyviai nebegalėjo vykdyti savo įsipareigojimų UAB „APC“ pagal statybos rangos sutartį, taip pat, kad iš UAB „APC“ gauto avanso, D. V. į jo asmeninę sąskaitą UAB „Y banke“ buvo pervesta 814 622 Lt ir išmokėta 810 568,03 Lt, kurių panaudojimo įmonės reikmėms D. V. nepagrindė įrodymais, taip pat, jog jau nuo 2008 m. birželio 19 d. statybos darbai UAB „APC“ objekte nebuvo vykdomi ir kt., negali būti kvestionuojami, nes jie šioje byloje turi res judicata galią t. y. teismų sprendimais nustatyti faktai negali būti paneigti ar ginčijami ir jais turi būti pagrįstai remiamasi (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-339/2014).

D. V. veiksmai šiame epizode turi būti kvalifikuojami pagal BK 182 str. 2 d. Jis apgaule UAB „APC“ naudai įgijo turtinę teisę į 920 000 Lt draudimo išmoką (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2009, 2K-600/2012, 2K-339/2013).

IV. epizodas dėl BK 24 str. 6 d., BK 184 str. 2 d., BK 300 str. 3 d.

BK 300 str. 1 d. numatyta atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą panaudojimą ar realizavimą. Dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (LAT kasacinės nutartys Nr. 2K- 426/2006, 2K-37/2012 ir kt.). Jeigu minėtais veiksmais padaroma didelė žala, kaltininko nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 300 str. 3 d.

Pagal BK 184 str. atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja arba kitaip neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims ir dėl to turto ar turtinės teisės savininkui padaroma žala. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Turtas perleidžiamas neteisėtai, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kuri paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu. Ši veika gali būti padaryta tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 str. 2 d. kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės turtą ar turtinę teisę, t. y. kai turto ar turtinės teisės vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 str.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-615/2006, 2K-388/2007, 2K-61/2008, 2K-273/2008, 2K-256/2010 ir kt.). Vadovaujantis BK 24 str. 6 d., asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, yra nusikalstamos veikos bendrininkas – padėjėjas.

Iš 2011-04-22 specialisto išvados Nr. 5-2/71 dėl UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos tyrimų rezultatų su priedais bei specialistės paaiškinimų matyti, kad gyvenamųjų namų, (duomenys neskelbtini), projektavimo darbus atliko „V. S. K“. Tyrimui buvo pateikta UAB „M“, atstovaujamos generalinio direktoriaus A. G. ir UAB „VS“, atstovaujamos generalinio direktoriaus D. V., 2007 m. gegužės 3 d. sudaryta rangos sutartis Nr. 07/X, kuria UAB „VS“ įsipareigojo atlikti projektavimo, konstrukcinės dalies ir pririšimo prie esamų 6 sklypų 6 gyvenamųjų individualių namų, (duomenys neskelbtini), darbus. Darbų kaina pagal šią sutartį – 112 100 Lt. UAB „VS“ projektavimo darbai (duomenys neskelbtini) tyrimui nebuvo pateikti. Pagal papildomai surinktą informaciją, UAB „VS“ jokių darbų, įrašytų 2007-05-03 rangos sutartyje Nr. 07/X, neatliko, tačiau UAB „VS“ neįvykusias ūkines operacijas įformino dokumentuose:

1) 2007-07-02 surašė atliktų darbų aktą, kuriame įrašė neįvykusią ūkinę operaciją „Atlikti projektavimo, konstrukcinės dalies ir pririšimo prie esamų keturių sklypų 4 gyvenamieji individualūs namai“, darbų kaina iš viso – 112 100 Lt. Darbus perdavęs, pasirašė UAB „VS“ generalinis direktorius D. V. ir darbus priėmęs, pasirašė UAB „M“ generalinis direktorius A. G..

2) 2007-07-10 UAB „VS“ įformino PVM sąskaitą faktūrą VST Nr. 00081, kurioje įrašė 112 100 Lt (iš jų 17100 Lt PVM) vertės neįvykusią ūkinę operaciją „Už atliktus darbus pagal rangos sutartį Nr.07/X“. PVM sąskaitą faktūrą išrašė UAB „VS“ vyr. buhalterė B. R. (prie pavardės yra parašas), sąskaitą priėmusio UAB „M“ darbuotojo pavardės bei parašo nėra.

UAB „M“ iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB XXY banko Kauno fil., į UAB „VS“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banko „B“ Kauno fil., pervedė 112 100 Lt (2007-05-04 – 44 840 Lt, 2007-07-11 – 67 260 Lt). Dėl to UAB „M“ buvo padarytas 95 000 Lt (112 100 – 17 100) nuostolis. 2007-07-10 UAB „VS“ įformino PVM sąskaitą faktūrą VST Nr. 00081, kurioje įrašė 112 100 Lt (iš jų 17100 Lt PVM) vertės neįvykusią ūkinę operaciją „Už atliktus darbus pagal rangos sutartį Nr. 07/X“, prie kurios buvo pridėtas 2007-07-02 atliktų darbų aktas, kuriame įrašė taip pat neįvykusią ūkinę operaciją „Atlikti projektavimo, konstrukcinės dalies ir pririšimo prie esamų keturių sklypų 4 gyvenamieji individualūs namai“, darbų kaina iš viso – 112 100 Lt. UAB „M“ iš atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB XXY banko Kauno fil., į UAB „VS“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banko „B“ Kauno fil., pervedė 112 100 Lt, dėl to UAB „M“ buvo padarytas 112 100 Lt nuostolis (15 t., b. 1. 63-88, t. 18, b. 1. 146-150).

Apelianto nuomone, įvertinus vienas kitą papildančius faktinius duomenis, taip pat ir paties D. V. aiškinimą, kad rangos sutartyje ir darbų atlikimo akte nurodytų UAB „VS“ neatliko, darytina pagrįsta išvada, kad jokių su UAB „M“ 2007-05-03 sudarytoje rangos sutartyje Nr. 07/X bei jos pagrindu surašytame 2007-07-02 atliktų darbų akte nurodytų darbų UAB „VS“ neplanavo ir jų neatliko, todėl D. V. savo parašu patvirtindamas minėtuose dokumentuose įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis, šiuos tikrus dokumentus, veikdamas kartu su A. G., suklastojo, suklastotas dokumentas buvo įtrauktas į UAB „M“ buhalterinę apskaitą, o A. G. davus neteisėtą nurodymą bendrovės vyr. buhalterei paminėtų dokumentų pagrindu į UAB „VS“ nurodytą banko sąskaitą perversti darbų atlikimo akte nurodytą pinigų sumą, šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo. Tai, kad D. V. pats į rangos sutartį ir darbų atlikimo aktą jokių duomenų neįrašė, dokumentų suklastojimo nepaneigia, nes, kaip jau minėta, suklastojimo faktui BK 300 str. prasme konstatuoti pakanka, jog asmuo savo parašu patvirtintų kito asmens surašytą dokumentą, kuriame nurodyti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys.

Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo gauta ir ištirta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad UAB „VS“ būtų atlikęs kokius nors darbus ar suteikęs kokias nors paslaugas UAB „M“ naudai, juo labiau, tokias, kurių vertė siektų 112 100 Lt. Taigi UAB „M“ pinigai UAB „VS“ buvo pervesti neteisėtai, t. y. už realiai neatliktus darbus. Nors bendrovėje „M“ buvo griežta finansinių srautų kontrolė, todėl išmokėti atlyginimą už darbus realiai tų darbų neatlikus nebuvo jokios galimybės, tačiau liudytoja L. R. parodė, kad UAB „VS“ vardu išrašytas darbų atlikimo aktas buvo pateiktas su generalinio direktoriaus A. G. parašu, todėl, ar šiuose aktuose nurodyti darbai iš tiesų buvo atlikti, bendrovės darbuotojai netikrino. Be to, ta aplinkybė, kad bendrovės generalinis direktorius griežtai kontroliavo savo pavaldinių veiksmus, susijusius su bendrovės piniginėmis lėšomis, neeliminuoja jo paties galimybių su bendrovės pinigais elgtis neteisėtai. Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-365/2012 bei Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-44-348/2015, kuriais dėl analogiškų veikų buvo nuteisti du asmenys padėję iššvaistyti didelės vertės svetimą UAB „M“ turtą.

Apelianto nuomone, įvertinus aptartų aplinkybių visumą, darytina objektyvi išvada, jog D. V. veiksmai, teikiant UAB „M“ generaliniam direktoriui A. G. UAB „VS“ rekvizitus – uždarosios akcinės bendrovės pavadinimą, įmonės kodą, PVM kodą, adresą, telefono ir fakso numerius, bankų pavadinimus ir atsiskaitomųjų sąskaitų numerius, reikalingus įrašyti į suklastotus tikrus dokumentus – rangos sutartį bei atliktų darbų aktą, pasirašydamas žinomai suklastotuose dokumentuose – rangos sutartyje bei atliktų darbų akte, juos perduodamas bendrininkui A. G., taip pat jam perduodamas UAB „VS“ bankinių sąskaitų duomenis – bankų pavadinimus ir atsiskaitomųjų sąskaitų numerius, reikalingus neteisėtiems UAB „M“ 112 100 Lt piniginių lėšų pervedimams daryti už tikrovėje neatliktus darbus, UAB „M“ neteisėtai pervedus pinigines lėšas į UAB „VS“ atsiskaitomąsias sąskaitas, kaip UAB „VS“ generalinis direktorius turėdamas teisę spręsti klausimą dėl neteisėtai pervestų UAB „M“ 112 100 Lt piniginių lėšų grąžinimo bei jų negrąžindamas, pagrįstai vertintini kaip padėjimas A. G. iššvaistyti užimamų pareigų pagrindu jo žinioje buvusį UAB „M“ didelės vertės (112 100 Lt) turtą ir šie nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 24 str. 6 d., BK 184 str. 2 d. D. V. nusikalstami veiksmai, suklastojant 2007-05-03 rangos sutartį Nr. 07/X bei jos pagrindu surašytą 2007-07-02 atliktų darbų aktą ir juos panaudojant, teisingai kvalifikuoti pagal BK 300 str. 3 d., nes šiais veiksmais UAB „M“ buvo padaryta didelė turtinė žala (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-365/2012, LAT kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-526/2010, Nr. 2K- 455/2012, Nr. 2K-P-89/2014).

D. V. pripažinus kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 6 d., BK 184 str. 2 d., BK 300 str. 3 d., UAB „M“ civilinis ieškinys tenkintinas pilnai bei iš D. V. priteistini 32 466,40 Eur (112 100 Lt) nusikaltimais padarytai žalai atlyginti.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė byloje esantiems įrodymams prieštaraujančią, todėl nepagrįstą išvadą, kad civilinis ieškovas UAB „M“ nepatyrė turtinės žalos bei byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, jog D. V., padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 6 d., BK 184 str. 2 d. ir BK 300 str. 3 d.

Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga ta, kad turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino prieštaringai, atskirai vienus nuo kitų bei nuo jų visumos, kai kurių įrodymų iš viso nevertino arba vertino iškraipydamas jų prasmę, taip iš esmės pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.

Pagal BK 184 str. atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja arba kitaip neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims ir dėl to turto ar turtinės teisės savininkui padaroma žala. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Turtas perleidžiamas neteisėtai, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kuri paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu. Ši veika gali būti padaryta tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 str. 2 d. kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės turtą ar turtinę teisę, t. y. kai turto ar turtinės teisės vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 str.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-615/2006, 2K-388/2007, 2K-61/2008, 2K-273/2008, 2K-256/2010 ir kt.). Vadovaujantis BK 24 str. 6 d., asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, yra nusikalstamos veikos bendrininkas – padėjėjas.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingus faktinius duomenis, kurie, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, patvirtina UAB „M“ padarytą didelę turtinę žalą, o būtent:

2011-04-22 FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos ūkinės finansines veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. 5-2/71 dėl UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos tyrimų rezultatų, kurioje nurodoma, kad UAB „VS“ jokių darbų, įrašytų 2007-05-03 rangos sutartyje Nr. 07.X, neatliko, tačiau UAB „VS“, atstovaujama kaltinamojo D. V., neįvykusias ūkines operacijas įformino dokumentuose, neteisėtai surašė 2007-07-02 atliktų darbų aktą bei 2007-07-10 neteisėtai išrašė PVM sąskaitą faktūrą VST Nr. 00081, kurioje neteisėtai įrašė 112 000 Lt vertės neįvykusią ūkinę operaciją, kurios pagrindu buvo neteisėtai UAB „VS“ išmokėti pinigai ir tokiu būdu UAB „M“ buvo padarytas 112 000 Lt nuostolis, nes už įformintus neatliktus projektavimo darbus sumokėta minėta pinigų suma buvo fiksuota UAB „M“ apskaitoje kaip statomų namų (duomenys neskelbtini) sąnaudos. Šią išvadą teisme patvirtino apklausta specialistė Š., kuri parodė, jog iš UAB „M“ buvo pervesta į UAB „VS“ 112 000 Lt suma, nors faktiškai šių darbų UAB „VS“ neatliko, ši pinigų suma buvo įtraukta į sąnaudas, ir tai yra laikytina UAB „M“ nuostoliu (15 t. b.l. 63-88).

2010-08-16 UAB „M“ ir UAB „ŽK“ vidaus audito ataskaita, kurioje nustatyta, kad UAB „VS“ neteisėtai buvo išmokėta 112 000 Lt už darbus, kurių faktiškai ši įmonė neatliko (14 t. b.l. 35-55).

Liudytojo V. S. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti parodymai apie tai, jog visus tuos projektavimo darbus atliko jis bei jokio sandorio ir jokio susitarimo su UAB „VS“ nei žodžiu, nei raštu nebuvo, UAB „VS“ jis jokių projektavimo darbų neatlikinėjo, su jokiu UAB „VS“ atstovu nebendravo, jokių dokumentų iš UAB „VS“ neperėmė, jokių pinigų, nei avanso iš UAB „VS“ negavo. Liudytojas V. S. patvirtino, kad D. V. jį įtikino, kad reikia parašyti ir pateikti kasos pajamų orderį, jog jis, kaip „V. S. K“ atstovas, gavo iš UAB „VS“ direktoriaus D. V. 6000 Lt avansą už projektavimo darbus, ir tai padarė žinodamas, jog faktiškai to nebuvo, t. y. liudytojas V. S. pripažino suklastojęs dokumentą. V. S. suprato, kad D. V. ir A. B. buvo apgautas ir sąmoningai suklaidintas, dėl to buvo išrašytas neatitinkantis tikrovės buhalterinis dokumentas. Siekdamas išvengti teisinių pasekmių, kurias gali sukelti minėtas kasos pajamų orderis, 2012 m. birželio 12 d. V. S. priėmė įsakymą, kuriuo panaikino surašytą dokumentą. Kadangi 2012-06-12 įsakymu minėtas kasos pajamų orderis LAE Nr. XXX pripažintas negaliojančiu, prašė pateiktu rašytiniu įrodymu – kasos pajamų orderiu LAE Nr. XXX, ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-9-00016-10 nesivadovauti ir laikyti jį niekiniu, nes jis buvo surašytas sąmoningai klystant ir jokių teisinių pasekmių nesukėlė (t. 16, b. 1. 26).

UAB „V. S. K“ 2012-06-12 įsakyme nurodyta kasos pajamų orderį LAE Nr. XXX laikyti negaliojančiu nuo išrašymo dienos (t. 16, b. 1. 27).

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2012-07-12 nutarimu Nr. 9-478 ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00060-12 dėl įtariamojo V. S. veiksmų suklastojant dokumentą ir duodant melagingus parodymus, t. y. dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir BK 235 str. 1 d., padarymo nutrauktas, kadangi kaltininkas perduodamas A. J. atsakomybei pagal laidavimą (16 t., b. 1. 65-67). Šis prokuroro nutarimas buvo patvirtintas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo 2012-07-13 nutartimi (16 t., b. 1. 68-69).

D. V. veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimų, numatytų BK 184 str. 2 d. bei BK 300 str. 3 d., požymiai, nes veikos padarytos kaltininkui suvokiant, kad jis klastoja dokumentus, neteisėtai padeda kitam asmeniui iššvaistyti jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia to turto savininko interesus, daro jam turtinę žalą ir to nori. Apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius (kaltę, motyvus, tikslus) galima spręsti iš objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių. Byloje nustačius, kad civiliniam ieškovui UAB „M“ turtinė žala buvo padaryta, D. V. kaltės turinys (tiesioginė tyčia) faktiškai yra atskleistas remiantis jo padarytų veiksmų analize, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmuose kaltės nenustatė, nepagrįstai jį išteisino bei nepagrįstai UAB „M“ pateiktą civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Pagal BK 183 str. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetinimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto pavertimu savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis bei (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino.

Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 183 str., būtina nustatyti ir subjektyviuosius požymius. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

Nagrinėjamos bylos kontekste turto pasisavinimu gali būti pripažinti D. V., kaip juridinio asmens vadovo, veiksmai, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus paėmė iš bendrovės kasos, išėmė grynaisiais pinigais iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų, pervedė iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų į savo asmeninę sąskaitą ir šias pinigines lėšas panaudojo ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal BPK 183 str. kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas, bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas D. V., neteisėtai disponuodamas jos lėšomis, padarė BK 183 str. numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas grynuosius pinigus iš bendrovės kasos bei atsiskaitomųjų sąskaitų bei pervesdamas pinigines lėšas iš bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą, ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Vertinant aukščiau išdėstyta, darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikimo ar neatitikimo BK 183 str. įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą

Apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu, D. V. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 2 d., neprisipažino. D. V. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 str. 2 d., yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems bei patvirtinantys liudytojų B. R., L. M. parodymus dėl UAB „VS“ grynųjų piniginių lėšų panaudojimo.

Kaltintojo iniciatyva, atnaujinus įrodymų tyrimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, buvo paskirta papildoma specialisto išvada, siekiant nustatyti UAB „VS“ grynųjų pinigų panaudojimą laikotarpyje, nuo 2007-01-01 iki 2008-11-06. Atliktos papildomos specialisto išvados (2014-09-29 Nr. 5-2/151/2014) pagrindu buvo pakeistas kaltinimas D. V. dėl veikų, numatytų BK 183 str. 2 d. Pakeistame kaltinime nurodoma, kad iš UAB „VS“ bankų sąskaitų bei įmonės kasos D. V. buvo išduota, taip pat į jo asmeninę sąskaitą buvo pervesta iš viso 10 63 5011 Lt įmonės piniginių lėšų.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad iš UAB „VS“ atsiskaitomųjų sąskaitų tiriamuoju laikotarpiu į D. V. atsiskaitomąsias sąskaitas buvo pervesta 1 264 021, 95 Lt. Likusi grynųjų pinigų dalis (9 370 989,05 Lt) nuimta grynaisiais pinigais iš bankinių sąskaitų ir paimta iš bendrovės sąskaitos.

Tai, kad bendrovės piniginės lėšos buvo pervedamos ir į D. V. asmeninę sąskaitą, teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir apklausiamos B. R. bei L. M., kurios atskirais bendrovės veiklos periodais tvarkė UAB „VS“ buhalterinę apskaitą. Tiek B. R., tiek L. M. nurodė, kad visos piniginės lėšos, kurios buvo pervedamos į D. V. atsikaitomąsias sąskaitas, buvo apskaitomos tiek D. V. avansinėje apyskaitoje, tiek kasoje. Taip pat patvirtino aplinkybę, kad visų šių lėšų panaudojimą patvirtinantys dokumentai buvo pateikti į apskaitą. B. R. ir L. M. taip pat nurodė, kad bendrovė tokiu būdu buvo priversta organizuoti savo veiklą dėl iškilusių finansinių sunkumų. Nesugebant laiku atsiskaityti su tiekėjais, buvo pradedamos vykdomosios bylos – areštuojamos bendrovės sąskaitos. Todėl, siekiant užtikrinti bendrovės veiklą, piniginės lėšos buvo paimamos grynaisiais pinigais bei pervedamos į atskaitingų asmenų sąskaitas – konkrečiai D. V..

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu D. V. davė nuoseklius parodymus, tvirtindamas, kad UAB „VS“ grynuosius pinigus, kuriuos jis gavo iš bendrovės kasos, ar bendrovėje dirbusios buhalterės nuėmė iš bendrovės atsiskaitomųjų sąskaitų. Šios bei UAB „VS“ piniginės lėšos, pervestos iš bendrovės sąskaitos į jo asmeninę sąskaitą, buvo apskaitytos ir panaudotos UAB „VS“ veikloje. Apklausiamas teismo posėdžio metu, jis patvirtino liudytojų B. R. ir L. M. parodymus dėl grynųjų pinigų panaudojimo. D. V. nurodė, kad disponavimą bendrovės grynaisiais pinigais sąlygojo rangovų keliamos sąlygos dėl atsiskaitymo sąlygų bei susiklosčiusi finansinė situacija bendrovėje. Atsakydamas į užduodamus klausimus, paaiškino, kad 2006 m. UAB „VS“ pasirašė rangos sutartį su UAB „D“ dėl (duomenys neskelbtini), statybos. Rangos sutarties vertė – 30 mln. Lt. Jų Darbai vyko nuo 2006 m. Tuo metu bendrovė dar užsiėmė ir individualių namų statyba. Pagal rangos sutartį, sudarytą su užsakovu, UAB „D“ atsiskaitymas su rangovu UAB „VS“ vyko atlikus darbus, surašius UAB „L“ darbų atlikimo aktą ir UAB „D“ gavus kreditines lėšas iš finansuojančio projektą banko. Tai yra atlikus darbus apmokėjimas buvo gaunamas po 2-4 mėnesių. Dėl vėluojančių atsiskaitymų su subrangovais pastarieji kreipdavosi į teismą, todėl antstolis areštuodavo UAB „VS“ atsiskaitomąsias sąskaitas.

Aplinkybę, būtinybę naudoti grynuosius pinigus juos nuimant iš bankinių sąskaitų ar pervedant į D. V. asmeninę sąskaitą ir juos paimant grynaisiais pinigais, patvirtina pateiktas Lietuvos antstolių rūmų raštas Nr. XXXXX. Minėtame rašte nurodoma, kad per 2007 – 2008 m. laikotarpį UAB „VS“ atžvilgiu pradėtos 66 vykdomosios bylos. Vertinant liudytojų B. R. ir L. M. paaiškinimus, duomenis iš Antstolių rūmų, akivaizdu, kad visą šį laikotarpį buvo tikimybė, jog į bendrovės sąskaitą pervesti pinigai gali būti areštuoti, bendrovei bus apribojama galimybė atsiskaityti su tiekėjais. Ši situacija susiklostė todėl, kad bendrovei trūko apyvartinių lėšų, nes pagrindinis užsakovas UAB „D“ už atliktus darbus pagal 2006-05-03 rangos sutartį Nr. YY atsiskaitydavo tik po 2-4 mėnesių. Tokį ilgą atsiskaitymo laikotarpį sąlygojo sutarties sąlygos, kurios buvo aptartos atsižvelgiant į AB „X“, kreditavusio UAB „D“, sąlygas. Kadangi darbų apimtys buvo didelės, tai patvirtina rangos sutarties kaina, neatsiskaitant 2-4 mėnesius už atliktus darbus, bendrovė jautė didelį apyvartinių lėšų stygių. D. V. taip pat patvirtino šias aplinkybes, nurodydamas, kad per jam pareikštų kaltinimų laikotarpį bendrovės sąskaitos antstolių buvo areštuotos 66 kartus. Tai yra būtent šios aplinkybės ir sąlygojo, kad gaunamos į UAB „VS“ piniginės lėšos nebuvo saugomos šiose sąskaitose, tačiau siekiama kaip galima greičiau nuimti jas grynaisiais pinigais, o nesant šios galimybės, buvo pervedamos į D. V. asmeninę sąskaitą (1 264 021,64 Lt) ir, išėmus šias lėšas grynaisiais pinigais, naudojamos bendrovės tikslų įgyvendinimui.

Nuosprendyje teigiama, kad D. V. versija apie tai, jog grynieji pinigai buvo reikalingi dėl to, kad įmonės sąskaitoms buvo uždėtas areštas, o įmonei reikėjo veikti, paneigiama tuo, jog pinigai iš įmonės sąskaitos buvo paimami grynaisiais ir pervedami į asmenines D. V. sąskaitas. Tai reiškia, kad sąskaitos areštuotos nebuvo ir D. V. paimdavo iš jų pinigus. Šis teiginys visiškai nepagrįstas, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, šias aplinkybes patvirtino liudytojos B. R. ir L. M., Lietuvos antstolių rūmų raštas Nr. XXXXX. Piniginės lėšos iš sąskaitų buvo nuimamos ar pervedamos į D. V. asmeninę sąskaitą būtent tada, kai areštas, atsiskaičius su vienu kreditoriumi, būdavo panaikinamas ir atsirasdavo galimybė pasinaudoti neareštuota atsiskaitomąją sąskaitą gaunant į ją pinigines lėšas ir jas nuimant. Apeliantas nurodo, kad teismas atmetė gynėjo prašymą išreikalauti iš bankų, kuriuose UAB „VS“ turėjo atsiskaitomąsias sąskaitas, duomenis apie laikotarpius, kuriais disponavimas šiomis sąskaitomis buvo apibotas dėl taikomų priverstinio išieškojimo priemonių.

Tai, kad šios finansinės operacijos (nuimant grynaisiais iš bendrovės sąskaitų, išmokant D. V. iš kasos, pervedant iš bendrovės sąskaitų į D. V. asmeninę sąskaitą) buvo atliekamos teisėtai, t. y. vadovaujanti Buhalterinės apskaitos įstatymo bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos vedimo tvarką, nuostatomis, išrašant kasos pajamų ir išlaidų orderius, įtraukiant lėšas į D. V. avansinę apyskaitą, patvirtino liudytojos B. R. ir L. M., vedusios bendrovės buhalterinę apskaitą. Įrodymų, paneigiančių liudytojų parodymus, tuo pačiu ir D. V. parodymus apie bendrovės grynųjų piniginių lėšų apskaitą bei įforminimą, apskaitos dokumentuose bylos nagrinėjimo metu nenustatyta. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių finansinių operacijų neteisėtumą.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2009-11-23 baudžiamuoju įsakymu D. V. nuteistas už tai, kad nuo 2004-09-09 iki 2008-11-06 būdamas UAB „VS“ direktoriumi, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turėjo numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir dėl to neišsaugojo bei tyrimui nepateikė buhalterinių apskaitos dokumentų. Dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „VS“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2007-01-01-2008-11-06 laikotarpį.

Atliekant specialisto išvadą, gautas atsakymas BUAB „KM“, kad bendrovės direktorius R. R. bendrovės apskaitos dokumentų bankroto administratoriui nepateikė, jam paskelbta paieška. Papildomai apklausiamas D. V. nurodė, kad pagal sutartį UAB „KM“ atliko statybos darbus (duomenys neskelbtini). Bendrovė atliko kėlimo darbus dviem automobiliniais kranais keliant statybines medžiagas mūro darbams, perdengimo darbams. Visą šį laiką su minėta bendrove buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Per šį laikotarpį už suteiktas paslaugas bendrovei sumokėjo nemažiau kaip 385 000 Lt. Apeliantas nurodo, kad gynėjas teikė prašymą teismui iškviesti apklausai likviduotos UAB „KM“ bankroto administratorių E. R. siekiant jį apklausti liudytoju apie jam žinomas aplinkybes dėl UAB „VS“ ir UAB „KM“ sutartinių įsipareigojimų vykdymo apimtį bei UAB „VS“ sumokėtų grynųjų pinigų šiai bendrovei sumos. Šis prašymas teismo taip pat buvo atmestas. Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų kaltinamojo D. V. parodymus apie tai, jog šiai bendrovei buvo sumokėta 385 000 Lt grynaisiais pinigais pagal 2007-05-03 sutartį Nr. 2007-01, sudarytą tarp UAB „VS“ ir UAB „KM“. Todėl šia suma taip pat turėjo būti didinamos UAB „VS“ grynųjų pinigų išlaidos.

4. 19 eilės numeriu aprašoma 2007-04-11 sutartis Nr. 07/04/11, sudaryta tarp UAB „VS“ ir UAB „YX“ dėl statinių, (duomenys neskelbtini), statybos darbų techninės priežiūros. Sutarties kaina – 12 500 Lt/mėn. 98 eilės numeriu aprašoma 2008-06-04 sutartis, sudaryta tarp UAB „VS“ ir UAB „YX“ dėl Konsultacijų vykdant UAB „APC“, (duomenys neskelbtini), pastatų rekonstrukcijos darbus. Sutarties kaina – 5000 Lt/mėn.

Į paklausimą dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais su UAB „VS“ BUAB „YX“ bankroto administratorius nurodė, kad UAB „YX“ kasos dokumentai už 2007 – 2008 m. bankroto administratoriui nepateikti. Abiejų šių sutarčių atvejais lentelės Nr. 1 grafoje „Gauti atsakymai ir komentarai“ specialistė nurodo, kad gautas atsakymas iš FNTT, jog atsiskaitymas vyko per banką. Tuo remdamasi daro išvadą, kad grynaisiais pinigais atsiskaitoma nebuvo, nors iš BUAB „YX“ gautas atsakymas, kad negali nurodyti, kokios sumos buvo apmokėtos grynaisiais pinigais, kadangi bankroto administratoriui neperduoti kasos dokumentai. BUAB „VS“ pateikė duomenis, kad atsiskaitė pavedimu už suteiktas paslaugas sumokėjusi 80 000 Lt. Byloje yra duomenys, patvirtinantys tai, kad UAB „YX“ pareiškė kreditorinį reikalavimą UAB „VS“ 122 893,84 Lt sumai. Byloje taip pat yra duomenys, patvirtinantys, kad sutartis su UAB „YX“ dėl statinių, (duomenys neskelbtini), techninės priežiūros galiojo nuo 2007-04-11 iki bankroto iškėlimo (2008- 11-06), t. y. 19 mėn. Per šį laikotarpį UAB „YX“ pagal 2007-04-11 sutartį Nr. 07/04/11 UAB „VS“ suteikė paslaugų už 12 500 x 19 = 237 500 Lt.

Pagal 2008-06-04 sutartį dėl konsultacijų vykdant statybos rekonstrukcijos darbus, (duomenys neskelbtini), paslaugos buvo teikiamos iki 2008-09-10, kol UAB „VS“ nutraukė rangos sutartį su UAB „APC“, t. y. 3 mėn. Paslaugos kaina pagal šią sutartį 5000 x 3 = 15 000 Lt + 18 proc. t. y. 17 700 Lt/mėn. Bendra paslaugų kaina, suteikta UAB „YX“ pagal sutartis su UAB „VS“, yra 237500 Lt + 17700 Lt = 255 200 Lt.

Byloje yra pateikti duomenys, kad UAB „VS“ skola UAB „YX“ bankroto iškėlimo dienai sudarė 122 893,84 Lt.

Atliekant 2014-09-24 specialisto išvadą Nr. 5-2/151/2014, BUAB „VS“ pateikė duomenis, kad 80 000 Lt UAB „VS“ apmokėjo bankiniu pavedimu. Apmokėta bankiniu pavedimu už suteiktas paslaugas suma (80 000 Lt) ir įsiskolinimas už suteiktas paslaugas (122 893,84 Lt) sudaro 202 893,84 Lt. Kadangi paslaugų buvo suteikta už 255 200 Lt, iš šios sumos atėmus 202 893,83 Lt gaunama 52 306,17 Lt. Dėl šios sumos (52 306,17 Lt) UAB „YX“ nereiškė kreditorinio reikalavimo, t. y. esant nustatytoms aplinkybėms ( suteiktų paslaugų dydžiui, apmokėjimo pavedimu dydžiui ir kreditorinio reikalavimo dydžiui) akivaizdu, kad ši suma buvo apmokėta grynaisiais pinigais. Duomenų, kurie paneigtų šias faktines aplinkybes, byloje nėra. UAB „YX“ apskaitos dokumentai nepateikti tyrimui, byloje nėra duomenų, kad asmenys, suteikę paslaugas, tvirtintų kitaip. Specialistė visiškai nepagrįstai dėl savo šališkumo ar kompetencijos padarė išvadą, kad grynaisiais pinigais nebuvo mokama, nors tai paneigiančių apskaitos dokumentų jai nebuvo pateikta.

5. 67 eilės numeriu aprašoma 2007-11-07 sutartis Nr. 1107-01, sudaryta tarp UAB „VS“ ir UAB „P“ dėl PVC langų ir garažo vartų gamybos. Sutarties kaina – 53 255 Lt. Specialistui pateiktas FNTT atsakymas, kad UAB „P“ dokumentai neišsaugoti. BUAB „VS“ pateikė duomenis, kad pavedimais buvo apmokėta 32 242,39 Lt.

Kreditorių sąraše, patvirtintame Kauno apygardos teismo, UAB „VS“ bankroto byloje nėra patvirtinto UAB „P“ kreditorinio reikalavimo. Tai patvirtina, kad UAB „VS“ visiškai atsiskaitė su UAB „P“. Tai yra grynaisiais pinigais sumokėjo 21 012,61 Lt (53 255 – 32 242,39 = 21 012, 61 Lt). Byloje surinktų įrodymų pagrindu galima daryti išvadą, kad UAB „VS“ su UAB „P“ visiškai atsiskaitė, dalį sutarties apmokėdama grynaisiais pinigais. Specialistė, pateikdama duomenis specialisto išvados lentelėje Nr.3, šios sumos neapskaitė kaip UAB „VS“ grynųjų pinigų išlaidas. Gynėjas, siekdamas pašalinti galinčias kilti abejones dėl šio sandorio, teikė prašymą teismui iškviesti į teismo posėdį UAB „P“ direktorių G. J. ir apklausti jį liudytoju dėl UAB „VS“ atsiskaitymo grynaisiais pinigais pagal 2007-11-07 sutartį Nr. 1107-01. Šis prašymas buvo atmestas.

6. 74 eilės numeriu aprašoma 2007-11-30 sutartis, sudaryta tarp UAB „VS“ ir UAB „R“ dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos.

Specialistė nurodo, kad gauti duomenys apie atsiskaitymą grynaisiais pinigais, įnešant 492,06 Lt į UAB „R“ banko sąskaitą. Tai yra ši suma turėjo būti įtraukta į 3 lentelę, kaip pagrindžianti grynųjų pinigų panaudojimą. 492,06 Lt į 3 lentelę nėra įtraukta. Dėl to šios lentelės suvestinis rezultatas neteisingai atvaizduoja UAB „VS“ grynųjų pinigų panaudojimą, tuo pačiu yra nepagrįstai padidinama inkriminuojama D. V. pasisavintų piniginių lėšų suma.

7. 82 eilės numeriu aprašoma 2008-01-14 sutartis, sudaryta tarp UAB „VS“ ir UAB „F“ dėl prekių tiekimo. Sutartyje nurodoma, kad atsiskaitymas vykdomas pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Specialistei buvo pateiktas atsakymas iš FNTT, kad UAB „F“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriui apskaitos dokumentai neperduoti. Specialistei taip pat buvo pateiktos UAB „F“ PVM sąskaitos faktūros, išrašytos UAB „VS“ 315 355,83 Lt sumai. Specialistė, remdamasi jos turimais dokumentais, kaip UAB „VS“ grynųjų pinigų panaudojimą lentelėje Nr. 3 apskaitė mokėjimus grynaisiais: 2008-02-20 – 1 919,33 Lt, 2008-04-25 – 10 000 Lt, 2008-10-02 – 71 913,99 Lt, 2008-10-08 – 88 014,60 Lt, iš viso 171 847,92 Lt. BUAB „VS“ pateikė duomenis, kad 63 507,911 Lt buvo apmokėta pavedimu.

PVM sąskaitos faktūros išrašymas patvirtina įvykusią ūkinę operaciją. Tai yra specialistei pateiktos PVM sąskaitos faktūros bendrai 315 355,83 Lt sumai, įrodo įvykusių tarp UAB „VS“ ir UAB „F“ sandorio piniginę išraišką. Duomenų, kad „VS“ būtų skolinga bendrovei „F“, nėra. UAB „F“ nėra pareiškusi kreditorinių reikalavimų UAB „VS“. Ši aplinkybė taip pat nurodoma ir specialistui aprašant šį sandorį 1 lentelėje. Apklausiamas D. V. nurodė, kad su UAB „F“ buvo visiškai atsiskaityta. Todėl šiuo atveju, t. y. kai nepateikti UAB „F“ apskaitos dokumentai, laikytina, kad savo įsipareigojimus UAB „VS“ yra visiškai įvykdžiusi. Kitų įrodymų, paneigiančių D. V. parodymus, byloje nėra. Todėl grynųjų pinigų panaudojimas 3 lentelėje turi būti didinamas 80 000 Lt (315 355,83-171 847,92-63 507,91).

8. 99 eilės numeriu aprašoma 2008 m. liepos mėn. sutartis Nr. 4-18/08, sudaryta tarp UAB „VS“ ir UAB „SKL“ dėl dvišlaičių sijų ekspertizės ir vienos sijos išbandymo. Paslaugos kaina – 3 540 Lt. Specialisto išvadoje nurodoma, kad šis mokėjimas buvo atliktas grynaisiais pinigais.

Lentelėje Nr. 3, kurioje atvaizduotas grynųjų piniginių lėšų panaudojimas, nurodoma, kad 2008-07-04 pagal kasos pajamų orderį Nr. LAB 0014 už suteiktas paslaugas apmokėta tik 2 000 Lt ir tuo pačiu sumažinant grynųjų pinigų likutį, atvaizduojamą šios lentelės grafoje „Likutis“. Tai yra ir šiuo atveju visiškai nepagrįstai specialisto išvadoje yra neapskaitomas grynųjų pinigų panaudojimas 1 540 Lt sumai pagal pateiktus tai patvirtinančius dokumentus.

9. 4 eilės numeriu aprašoma (Statybinės sutartys) 2007-09-10 statybos rangos sutartis Nr. 07/05, sudaryta tarp UAB „VS“ ir IĮ „VT“ dėl betonavimo darbų atlikimo objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Sutarties kaina – 23 099,98 Lt. Iš FNTT gautas atsakymas, kad IĮ „VT“ šiuo metu veiklos nevykdo, o šios įmonės dokumentai neišsaugoti.

Papildomai apklausiamas D. V. nurodė, kad pagal šią sutartį buvo atlikti betonavimo darbai, už kuriuos UAB „VS“ atsiskaitė grynaisiais pinigais sumokėdama sutartyje sulygtą kainą – 23 099,98 Lt. Duomenų, kad IĮ „VT“ būtų įtraukta į kreditorių sąrašą, nėra. Tai patvirtina, kad su minėta įmone už atliktus darbus buvo visiškai atsiskaityta. Gynėjas prašė iškviesti apklausai IĮ „VT“ atstovą siekiant panaikinti galimai kylančias abejones dėl atsiskaitymo su minėta įmone. Šis prašymas buvo atmestas. Įrodymų, paneigiančių, kad UAB „VS“ visiškai atsiskaitė pagal 2007-09-10 statybos rangos sutartį Nr. 07/05, byloje nėra.

10. 23 eilės numeriu aprašoma (Statybinės sutartys) 2008-06-04 sutartis Nr. 2008/06/04G, sudaryta tarp UAB „VS“ ir UAB „T“ dėl bendrastatybinių darbų atlikimo statybos objekte, (duomenys neskelbtini). Sutarties kaina – 525 000 Lt. Likviduotos UAB „T“ bankroto administratorė nepateikė visų prašomų dokumentų. FNTT buvo pateikti dalis dokumentų, patvirtinančių, kad UAB „T“ išrašė sąskaitų už atliktus darbus 103 734,56 Lt sumai. Iš BUAB „VS“ gauti duomenys, patvirtinantys, kad pavedimu apmokėta tik 28 804,98 Lt.

Kreditorių sąraše, patvirtintame Kauno apygardos teismo 2013-04-09 nutartimi, tarp kreditorių UAB „T“ nėra. Papildomai apklausiamas D. V. nurodė, kad su UAB „T“ sutartis buvo įvykdyta pilna jos apimtimi. Darbus ši bendrovė atliko objekte, (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį UAB „VS“ visiškai atsiskaitė. Įrodymų, paneigiančių šiuos D. V. parodymus, byloje nėra. Gynėjas teikė prašymą teismui iškviesti apklausai likviduotos UAB „T“ bankroto administratorę A. P. ir apklausti ją liudytoja dėl 2008-06-04 sutarties Nr. 2008/06/04G, sudarytos tarp UAB „VS“ ir UAB „T“, įvykdymo apimties. Šis prašymas buvo atmestas tuo pačiu nepaneigiant, kad UAB „T“ atliko darbų už 525 000 Lt,už kuriuos buvo pilnai atsiskaityta. Tai, kad šis sandoris realiai vyko, patvirtina UAB „T“ išrašytos sąskaitos už atliktus darbus, kurių dalis buvo pateiktos FNTT. Šiuo konkrečiu atveju, nesant kitų, paneigiančių D. V. parodymus įrodymų, panaudotų grynųjų pinigų suma turi būti didinama 496 195,02 Lt (525 000 - 28 804,98).

2009-07-03 specialisto išvadoje Nr. 5-2/99 (22 1) nurodoma, kad UAB „VS“ įsiskolinimas UAB „MKK“ sudaro 150 522,52 Lt. Byloje yra 2013-04-09 UAB „MKK“ bankroto administratoriaus UAB „AX“ raštas, kuriame nurodoma, kad šis įsiskolinimas sudaro 144 985,66 Lt, t. y. 5 536,86 Lt mažiau nei specialisto išvadoje nurodyta suma. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad iš UAB „VS“ atsiskaitomųjų sąskaitų butų atliktas 5 536,86 Lt pavedimas UAB „MKK“, dengiant įsiskolinimą. Darytina pagrįsta išvada, kad įsiskolinimas 5 536,86 Lt buvo padengtas grynais pinigais, kurių panaudojimas nebuvo vertintas teismo inkriminuojant D. V. pasisavinimą UAB „VS“ piniginių lėšų. Teismas, priimdamas nuosprendį, neištyrė duomenų, įrodančių, jog paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 str.) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012).

Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklaustos specialistės, atlikusios specialisto išvadas. Tiek M. M., tiek I. V. teismo posėdžio metu patvirtino šių išvadų teisingumą. Tačiau akivaizdu, kad šios išvados, pateiktos M. M. ir V. V., yra prieštaraujančios viena kitai. 2011-02-11 specialisto išvadoje Nr. 5-2/20 nurodoma, kad tyrimui nebuvo pateikti kasos dokumentai, kasos knygos, avansinės apyskaitos bei visi apskaitos registrai, todėl negalima nustatyti, ar panaudojant grynaisiais pinigais išimtas lėšas buvo padaryti nuostoliai bendrovei, kitiems ūkio subjektams bei valstybės biudžetui. Tuo tarpu 2012-11-21 specialisto išvadoje Nr. 5- 2/211/2012 nurodoma, kad į D. V. sąskaitas pervestos bendrovės lėšos ir išimtos grynaisiais pinigais iš kasos nebuvo panaudotos bendrovės reikmėms, dėl ko UAB „VS“ patyrė nuostolį. Apeliantas pažymi, kad specialisto išvados yra prieštaraujančios viena kitai visais jų tyrimo aspektais. 2012-11-21 specialisto išvados Nr. 5-2/211/2012 nurodoma, kad UAB „VS“ kasos išlaidas sudarė priskaičiuotas 1 919 855,94 Lt darbo užmokestis. Tačiau nustatyta, kad iš jų 603 788,20 Lt liko nesumokėta. Grįsdama šią išvadą, specialistė I. V. duoda nuorodą į 2011-02-11 specialisto išvadą, kurią atliko V. M.. Tuo tarpu 2012-06-04, daiktų apžiūros metu, V. M., susipažinusi su dokumentais, gautais iš UAB „D“ ir kitų UAB „VS“ tiekėjų, taip pat su UAB „VS“ buhalterinės apskaitos dokumentais, susijusiais su darbo užmokesčio priskaičiavimu ir išmokėjimu už 2007 – 2008 m. bei šiuos dokumentus vertindama kartu su specialisto išvadomis (Nr. 5-2/99, Nr. 5-2/20), darė kardinaliai skirtingą išvadą. Nurodoma, kad tyrimo metu iš surinktų duomenų, t. y. iš 2012-05-22 dokumentų perdavimo – priėmimo aktu Nr. 04/11-1-15-4272 gautų UAB „VS“ atsiskaitymų su tiekėjais dokumentų ir iš UAB „VS“ atlyginimų priskaitymų išmokėjimui suvestinių, o taip pat iš surašytų specialisto išvadų Nr.5-2/99 ir Nr.5-2/20 dėl UAB „VS“ ūkinės finansinės veiklos, nustatyta, kad per laikotarpį, nuo 2007-01-01 iki 2008-11-01, UAB „VS“ gavo iš viso 9 608 344,71 Lt pajamų ir 2 882 361,32 Lt išlaidų grynaisiais pinigais, tame skaičiuje 1 919 855,94 Lt buvo priskaityta darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimui. Kadangi nebuvo pateikti UAB „VS“ 2007-01-01 - 2008-11-06 laikotarpio darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai bei kasos dokumentai, kasos knygos ir apskaitos registrai, todėl nėra galimybių nustatyti, ar ši darbo užmokesčio išmokėjimui priskaityta 1919 855,94 Lt suma buvo faktiškai išmokėta įmonės darbuotojams.

2011-02-11 specialisto išvadoje Nr. 5-2/20 nurodyta, kad nepateikti tyrimui UAB „VS“ apskaitos registrai bei nepateikta dalis apskaitos dokumentų už tiriamąjį laikotarpį, todėl nurodyti, kokios priežastys bei kokie UAB „VS“ atsakingų asmenų veiksmai nulėmė įmonės bankrotą, nustatyti nėra galimybės. Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. 5-2/211/2012 nurodyta, kad tiek UAB „VS“ patirtą nuostolį tiriamuoju laikotarpiu, tiek atsakingą už šio nuostolio kilimą – generalinis direktorius D. V.. Dar kartą pažymėtina, kad visų specialistų išvadų tiriamasis laikotarpis buvo tas pats bei išvados buvo teikiamos tiriant iš esmės tuos pačius UAB „VS“ apskaitos ir veiklos dokumentus.

Specialisto išvadose Nr. 5-2/99, Nr. 5-2/20 ir Nr. 5-2/211/2012 skirtingas tų pačių faktinių aplinkybių vertinimas teikiant skirtingas išvadas tais pačiais klausimais pagrįstai leidžia abejoti šių išvadų, kaip įrodymų, objektyvumu. Teisminio nagrinėjimo metu gynėjas teikė teismui prašymą dėl buhalterinės ir finansinės ekspertizės skyrimo baudžiamojoje byloje, siekiant pašalinti prieštaravimus kylančius tarp aukščiau įvardintų specialistų išvadų. Šis prašymas buvo atmestas. Baigus teisminį nagrinėjimą, prieštaravimai tarp šių specialistų išvadų liko nepašalinti ir, apelianto nuomone, yra išlikusi abejonė dėl šių išvadų pagrįstumo ir objektyvumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. išaiškinta, kad kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonių, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai ir jų analizė neturi sukelti abejonių dėl rezoliucinėje nuosprendžio dalyje padarytų teismo išvadų. Šiuo atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvados nėra pagrįstos neabejotinais įrodymais, išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti išvadas dėl D. V. veikų kvalifikavimo.

7. Pagal BPK 219 str. 3 p. kaltinamajame akte, aprašant nusikalstamą veiką, turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-268/2013, 2K- 435/2013).

2012-12-28 kaltinamajame akte, įteiktame D. V., nurodoma, kad D. V. per laikotarpį, nuo 2007-01-01 iki 2008-11-16, iš UAB „VS“ bankinių sąskaitų bei įmonės kasos paėmė 10 284 898, 63 Lt bendrovei priklausančių grynųjų pinigų.

Teisminio nagrinėjimo metu byloje atliktos 2014-09-29 specialisto išvados Nr. 5-2/151/2014 pagrindu buvo patikslintas kaltinamasis aktas dėl inkriminuojamų veikų pagal BK 183 str. 2 d. 2014-12-10 pakeistame kaltinamajame akte konstatuojama, kad D. V. per laikotarpį, nuo 2007-01-01 iki 2008-11-16, iš UAB „VS“ bankinių sąskaitų bei įmonės kasos paėmė 10 635 011 Lt bendrovei priklausančių grynųjų pinigų.

Atliekant specialisto išvadą Nr. 5-2/151/2014, buvo papildomai nustatyta grynųjų pinigų paėmimo faktų. Papildomai nustatyta, kad D. V. per inkriminuojamų nusikalstamų veikų laikotarpį iš UAB „Y bankas“ buvo išduota bendrovei priklausančių 197 050 Lt grynųjų pinigų. Taip pat specialistė nustatė, kad pas atskaitingus asmenis ir bendrovės kasoje 2007-01-01 buvo 189 627,70 Lt grynųjų pinigų. Šia suma buvo padidinta grynųjų pinigų suma, kuria disponavo D. V. jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų pagal BK 183 str. 2 d. laikotarpiu (197050+189627,70=386 677,70 Lt).

2012-12-28 kaltinamajame akte nurodoma iš UAB „VS“ bankinių sąskaitų bei įmonės kasos paimtų grynųjų pinigų suma, kuri buvo paimta D. V., yra 10 284 898,63 Lt. Įvertinant tai, kad papildomai nustatyta perduotų D. V. grynųjų pinigų suma – 386 677,70 Lt, 2014-12-10 kaltinamajame akte turėtų būti nurodyta šiuo dydžiu didesnė išduotų grynųjų pinigų suma, t. y. ne 10 635 011 Lt. Tuo tarpu 2014-12-10 pakeistame kaltinamajame akte konstatuojama, kad D. V. per laikotarpį, nuo 2007-01-01 iki 2008-11-16, iš UAB „VS“ bankinių sąskaitų bei įmonės kasos paėmė 10 635 011 Lt.

Specialistė I. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad atlikus papildomą specialisto išvadą nustatyta, jog byloje yra duomenys, patvirtinantys 4 437 003,40 Lt bendrovės grynųjų piniginių lėšų panaudojimą bei 6 035 469, 01 Lt, kurių išlaidavimui nėra pateikta pateisinančių dokumentų, (t. 24, b. 1. 188). Tai yra šios apklausos metu specialistė nurodė, kad per laikotarpį, nuo 2007-01-01 iki 2008-11-06, D. V. iš bendrovės kasos ir atsiskaitomųjų sąskaitų buvo išduota 10 472 472,41 Lt (4 437 003,4+6 035 469,01). Ji, įvertinusi duomenis, gautus iš Y banko, nurodė, kad per D. V. inkriminuojamą nusikalstamos veikos laikotarpį paimtų grynųjų pinigų iš bendrovės kasos ir bendrovės sąskaitų suma turi būti padidinama 197 050 Lt. Tokiu būdu per D. V. inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikotarpį, vertinant šiuos duomenis, paimta grynųjų pinigų suma sudarytų – 10 669 522,41 Lt.

Apelianto nuomone, iš kaltinamojo akto turinio ir apkaltinamojo nuosprendžio visiškai neaišku, kokia grynųjų piniginių lėšų suma D. V. buvo išduota iš bendrovės bankinių sąskaitų ir kasos. Ši aplinkybė yra svarbi kvalifikuojant D. V. padarytas veikas pagal BK 183 str.

Esant situacijai, kai kaltinamasis aktas yra surašytas pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus, kaltinimai, pareikšti kaltinamiesiems, yra neaiškūs ir netinkamai suformuluoti, procesas turi grįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, kitaip baudžiamojo proceso paskirtis nebūtų pasiekta, nebūtų užtikrintos BPK 22 str. 3 d., BPK 44 str. 7 d. numatytos kaltinamojo teisės. Šiuo konkrečiu atveju, apelianto nuomone, pažeidžiant BPK 219 str. 3 p. reikalavimus, nėra užtikrinamos kaltinamojo teisės, numatytos BPK.

8. Specialisto išvadoje Nr. 5-2/151/2014 nustatyta, kad UAB „VS“ grynųjų pinigų likutis 2007-01-01 buvo 189 627,70 Lt. Šia suma buvo padidinta D. V. išduotų iš bendrovės kasos ir atsiskaitomųjų sąskaitų grynųjų pinigų suma. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad šią sumą (189 627,70 Lt) sudaro: kasos likutis pagal 2006 m. kasos knygą – 151 062,55 Lt, pas UAB „VS“ atskaitingus asmenis esantis grynųjų pinigų likutis – 38 565,15 Lt. Taip pat nustatyta, kad 2007-01-01 pas D. V., kaip pas atskaitingą asmenį, buvo 11 269,17 Lt. Likusi grynųjų pinigų suma – 27 295,98 Lt , avansines apyskaitos duomenimis buvo išduota bendrovės darbuotojams D. M. (11 967,54 Lt), A. L. (75 Lt), E. P. (6 809,17 Lt), D. K. (8 444,27 Lt). Tai yra 27 295,98 Lt buvo patikėti UAB „VS“ darbuotojams dėl jų užimamų pareigų. Specialisto išvadoje nustatyta, kad D. V. nedisponavo (27 295,98 Lt) grynaisiais UAB „VS“ pinigais. BK 183 str. 2 d. dispozicijoje nurodoma, kad už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako tas asmuo, kuris pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Šiuo konkrečiu atveju 27 295,98 Lt buvo patikėti ne D. V. ir pastarasis jų pasisavinti negalėjo. Teismas nevertino šios aplinkybės ir grynųjų pinigų, nuimtų iš UAB „VS“ atsiskaitomųjų sąskaitų ir išduotų iš kasos D. V. sumą nepagrįstai padidino 27 295,98 Lt, tuo pačiu nepagrįstai padidindamas inkriminuojamų D. V. pasisavintų piniginių lėšų sumą.

Apelianto nuomone, teismas taip pat priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą pripažindamas D. V. kaltu pagal BK 207 str. 1 d., nes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą , taip pat pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.

Pagal BK 207 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla ir tam, kas apgaule gavo laidavimo ar garantijos raštus. Baudžiamoji atsakomybė už kreditinį sukčiavimą galima tik tada, kai veika padaroma tyčia panaudojus apgaulę ir ši apgaulė yra esminė sąlyga kreditoriaus sprendimui suteikti kreditą.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu buvo apklausta liudytoja J. L., dirbusi UAB „X draudimo“ X regiono skyriaus vadybininke. Duodama parodymus, ji nurodė, kad UAB „VS“, sudarant Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimą bei Atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo raštą, pateikė visus pareikalautus dokumentus, būtinus tokios draudimo sutarties sudarymui. Įvertinus šiuos pateiktus UAB „VS“ finansinės atskaitomybės dokumentus, tame tarpe ir įmonės balansą už 2007 m., buvo sudaryta Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimas (liudijimo serija SĮLD Nr. X) bei Atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo raštas Nr. XX (prie draudimo liudijimo (poliso) serija SĮLD Nr. X).

Įrodinėjant D. V. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 207 str. 1 d., būtina įrodyti D. V. apgaulę siekiant laidavimo rašto išdavimo. Atsižvelgiant į tai, svarbu pažymėti, kad būtent UAB „X draudimas“, šiuo atveju atstovaujamas X regiono skyriaus vadybininkės J. L., nurodė UAB „VS“, kokius bendrovės veiklos ir apskaitos duomenis (tuo pačiu ir balanso duomenis už 2007 m.) būtina pateikti sudarant Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo liudijimą (polisą) bei Atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo raštą Nr. XX. Šią aplinkybę patvirtino ir D. V. duodamas šiuo klausimu nuoseklius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu.

Apelianto nuomone, V. S. parodymai prieštarauja objektyviai byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl turėtų būti vertintini kritiškai. Byloje nustatyta, kad konstrukcinės dalies ir pririšimo prie esamų 4 sklypų 4 gyvenamųjų individualiųjų namų projektus, adresu (duomenys neskelbtini), atliko V. S. K biuras. Tai patvirtino ir V. S.. Tačiau apklausiamas bylos nagrinėjimo teisme metu V. S. negalėjo nurodyti, kas buvo šių darbų užsakovas, negalėjo pateikti sutartinius įsipareigojamus patvirtinančių dokumentų. V. S. tiesiog nurodė, kad nežino, kas užsakė atlikti projektavimo darbus, taip pat patvirtino, kad jam nėra žinoma, kas turėjo apmokėti už atliktus darbus, tuo pačiu neigė, kad šiuos darbus užsakė UAB „VS“ bei tai, jog ši įmonė apmokėjo jam už atliktus darbus. Akivaizdu, kad situacija, kai architektas, turintis ilgametę patirtį, dirbdamas individualiai, atlikdamas didelės apimties projektavimo darbus, nežino užsakovo, nežino, kiek bus apmokėta jam už darbą, nežino, kas jam apmokės už atliktą darbą, negali būti vertinama kaip suprantama ir aiški.

Antroji priežastis, dėl kurios teismas, priimdamas nuosprendį D. V. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 1 d., BK 233 str. 1 d., turėjo atsisakyti vertinti liudytojo V. S. parodymus kaip objektyvius ta apimtimi, kuria jie liečia D. V. veikas, yra tai, jog jie yra įtakojami D. V. ir V. S. santykių, susiklosčiusių ikiteisminio tyrimo metu, bei V. S. siekio išvengti atsakomybės už veikas, numatytas BK 222 str., bei mokestinės atsakomybės. Pateikus V. S. ikiteisminio tyrimo pareigūnams kasos pajamų orderį, kuriame buvo nurodyta, kad V. S. K priėmė iš UAB „VS“ 6 000 Lt avansą už projektavimo darbus, tyrimą atliekantys pareigūnai išėmė patikrinimui V. S. K apskaitos dokumentus už visą jo veiklos laikotarpį. Liudytoja D. T. nurodė, kad konsultavo V. S. dėl jo įmonės vedamos buhalterinės apskaitos. V. S. K apskaitos dokumentai nebuvo tvarkomi, nebuvo vedami apskaitos registrai, kasos knyga. Būtent ši aplinkybė ir sąlygojo tai, kad V. S. pakeitė savo parodymus neigdamas sutartinių santykių buvimą tarp UAB „VS“ ir jo vadovaujamo „V. S. K“, siekdamas išvengti jo įmonės ūkinės finansinės veiklos patikrinimo bei galinčios kilti baudžiamosios ir mokestinės atsakomybės. Pripažinus, kad V. S. K neapskaitė gautų piniginių lėšų už projektavimo darbus iš UAB „VS“, kiltų neigiamos pasekmės tiek „V. S. K“, tiek pačiam V. S.. Būtent tai ir sąlygojo išskirtinį V. S. požiūrį į D. V..

Ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu gynėjas teikė prašymą atlikti „V. S. K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, siekiant nustatyti ūkinių santykių buvimą tarp šios įmonės ir UAB „VS“. Šis parašymas buvo atmestas.

Tik įvertinus bylos duomenis, jų patikimumo aspektu, galima pereiti prie įrodymų vertinimo. V. S. parodymų patikimumas buvo tikrinamas tik vienu aspektu, t. y. lyginant jo ir D. V. bei A. B. parodymų turinį ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme. Toks metodas yra vienpusiškas, neatskleidžiantis apklaustų asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl nepakankamas. Teismas, neįvertinęs V. S. parodymų byloje esančio įrodymo viseto kontekste, padarė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą pripažindamas D. V. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 1 d. ir BK 233 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. V. pripažintas kaltu dėl vieno sunkaus ir trijų nesunkių nusikaltimų. Nors jis nuteistas už vieno sunkaus ir trijų nesunkių nusikaltimų padarymu, tačiau šios veikos priskiriamos prie nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams kategorijos ir yra mažiau pavojingas nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan. Byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad D. V. dirba, išlaiko du vaikus. Pastaruoju metu vaikai gyvena kartu su tėvu D. V., kuris jais rūpinasi. Ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme truko 6,5 m. Per šį laikotarpį D. V. naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Tai patvirtina, kad D. V. nėra linkęs daryti nusikalstamas veikas. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjime teisme metu D. V. nepažeidė jam skirtų kardomųjų priemonių, dėl šios priežasties nebuvo stabdomas nei ikiteisminis tyrimas, nei bylos nagrinėjimas pirmos instancijos teisme. Visą šį laikotarpį, ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo bylos teisme metu, D. V. teisės ir laisvės buvo apribotos kardomosiomis priemonėmis. Be to, D. V. yra diagnozuotos sunkios nepagydomos ligos, dėl kurių jam nustatytas 50 proc. darbingumas. Nors ir turėdamas negalią, D. V. dirba, rūpinasi vaikais, juos išlaiko. Darbe charakterizuojamas teigiamai. Netaikant D. V. realios laisvės atėmimo bausmės, būtų užtikrinti ir galimų civilinių ieškovų interesai, kadangi dirbdamas ir gaudamas pajamas D. V. turėtų galimybę dengti civilinius ieškinius.

BK 75 str. 1 d. nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba nedaugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pagal teismų praktiką laikomasi nuomonės, kad, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo.

Esminė BK 75 str. nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apelianto nuomone, teismas, darydamas išvadą, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, neįvertino visų aplinkybių, sietinų su BK 75 str. nuostatų taikymu.

Prokuroro, civilinio ieškovo UAB „M“ atstovo ir nuteistojo D. V. gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad D. V. visas pinigines lėšas, kurios buvo paimtos iš įmonės banko sąskaitos arba pervestos į nuteistojo asmenines banko sąskaitas, buvo panaudotos išimtinai įmonės reikmėms. Šią aplinkybę, pasak apelianto, patvirtina nuteistojo D. V., liudytojų B. R., L. M. parodymai. Kaip jau minėta, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Tokie teiginiai turi būti pagrindžiami objektyviais duomenimis, kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka. Dažniausiai tai būna buhalterinės apskaitos dokumentai, iš kurių matyti, kur panaudotas bendrovės turtas, taip pat tokias aplinkybes gali patvirtinti ir liudytojų parodymai. Pažymėtina ir tai, kad tokio pobūdžio bylose itin svarbu, kad paties kaltininko parodymai dėl piniginių lėšų panaudojimo būtų neprieštaringi, nuoseklūs, konkretūs ir kad kaltinamasis nurodytų konkrečius, o ne abstrakčius duomenis apie tai, kur buvo panaudotos bendrovės piniginės lėšos.

Nuteistojo D. V. parodymai dėl esminių pinigų panaudojimo aplinkybių viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju D. V. nurodė, kad 2007 – 2008 metais jis buvo UAB „VS“ direktorius. Šiuo laikotarpiu įmonė vykdė statybų projektus ir, pagal tuo metu buvusią praktiką, dalį atsiskaitymų už atliktas paslaugas subrangovams, statybinių medžiagų tiekėjams, atlyginimus darbuotojams mokėdavo grynaisiais pinigais. Įmonės pinigai būdavo pervedami į jo asmeninį banko sąskaitą ir vėliau išgryninami. Kodėl taip buvo daroma, D. V. nurodyti negalėjo. Šios apklausos metu D. V. įvardino eilę įmonių, su kuriomis už atliktus darbus arba įsigytas prekes galimai atsiskaitė grynaisiais pinigais, tačiau pateikti tai patvirtinančių dokumentų negalėjo (t. 12, b. l. 132 - 134). Kitos apklausos metu D. V. parodė, kad visi pinigai, kuriuos įmonės buhalterės L. M. ir B. R. paimdavo grynaisiais iš įmonės banko sąskaitų, buvo grąžinami į įmonės kasą ir jie buvo naudojami įmonės reikmėms. Kur konkrečiai pinigai buvo panaudoti, nurodyti negali, tačiau teigė, kad viskas užfiksuota įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Grynieji pinigai buvo paimami dažnai, kadangi pagal tuo metu buvusią praktiką, daugelis atsiskaitymų vykdavo tik grynaisiais pinigais (t. 12, b.l. 136-138). Taigi ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus D. V. nurodė šiuos kaltinimui pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį svarbius aspektus: patvirtino, kad iš įmonės banko sąskaitų buvo nuimami pinigai ir buvo disponuojama būtent grynaisiais pinigais atsiskaitant su tiekėjais, subrangovas ir darbuotojais. Taip pat nurodė, kad visi grynieji pinigai, kuriais vyko tokie atsiskaitymai, būdavo fiksuojami įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Apklausus nuteistąjį pirmosios instancijos teisme, jis savo parodymus iš dalies pakeitė.

Be to tokių D. V. teiginių be paties jo parodymų nepatvirtina ir jokie kiti byloje esantys duomenys. Priešingai, byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. 5-2/151/2014 buvo vertinami ir galimi atsiskaitymai su D. V. parodymuose minimomis įmonėmis, tačiau jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių įvykusius atsiskaitymus, negauta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dokumentai, kuriais buvo bandoma pagrįsti piniginių lėšų panaudojimą UAB „VS“ veikloje, buvo pateikti ne ikiteisminio tyrimo metu ar pirmųjų teismo posėdžių apygardos teisme metu, tačiau tik 2013 m. rugpjūčio 28 d. teisiamojo posėdžio metu, kada buvo apklausiamos liudytoja M. M., specialistės N. D. ir I. V.. Ankstesnių apklausų metu D. V. deklaratyviai nurodydavo, kad visi pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms, tačiau konkrečių duomenų apie šių piniginių lėšų panaudojimą nenurodė, nepaaiškino, kur ir su kokiomis įmonėmis atsiskaitydamas jis panaudojo tokias pinigines lėšas.

Iš 2015 m. vasario 25 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad D. V. gynėjas pateikė prašymą iškviesti liudytojus – likviduotos UAB „GT“ bankroto administratorių G. M., likviduotos UAB „KM“ bankroto administratorių E. R., UAB „P“ vadovą G. J., UAB „F“ bankroto administratorių A. R., likviduotos UAB „T“ bankroto administratorę A. P., tačiau tokie prašymai buvo atmesti, motyvuojant tuo, kad byloje jau buvo atliktas priešpriešinis patikrinimas, tyrimas atliktas pilnai, tolesnis tyrimas būtų bylos vilkinimas (t. 26, b. l. 9-10). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimas nėra begalinis procesas, jis baudžiamajame procese turi ribas – turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008).

Nuteistojo D. V. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su specialisto išvados Nr. 5-2/151/2014 dalimis, kuriose buvo neįskaitytos sumos, susijusios su sandoriais tarp UAB „VS“ ir UAB „GT“, UAB „DD“, UAB „KM“, UAB „YX“, UAB „P“, UAB „R“, UAB „F“, UAB „SKL“, IĮ „VT“, UAB „T“. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesigilino į su minėtomis įmonėmis atliktus atsiskaitymus, jokių duomenų, paneigiančių teiginius, kad su minėtomis įmonėmis buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, nėra, todėl turėtų būti didinamos UAB „VS“ grynųjų pinigų išlaidos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad tokių apelianto teiginių nepagrindžia jokie byloje esantys duomenys. Dar kartą pažymėtina, kad vien tik nuteistojo D. V. teiginių nepakanka išvadai, kad iš tikrųjų buvo atsiskaitoma su minėtomis įmonėmis. Teisėjų kolegija nenustatė jokių duomenų, kurie leistų abejoti specialisto išvada Nr. 5-2/151/2014, savo išvadas specialistė I. V. patvirtino ir duodama paaiškinimus teismo proceso metu. Specialistės I. V. suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, apeliantas nenurodė jokių duomenų, kurie leistų suabejoti specialisto išvada Nr. 5-2/151/2014. Tuo tarpu jokių papildomų duomenų, kurie nebūtų pateikti prieš pateikiant į bylą specialisto išvadą Nr. 5-2/151/2014, apeliantas nenurodė. Kaip jau minėta, vien deklaratyvus teiginys, kad šios įmonės nepareiškė kreditorinių reikalavimų UAB „VS“ nesudaro pagrindo teigti, kad D. V. sumokėjo tokias sumas minėtoms įmonėms iš piniginių lėšų, kurias išėmė grynaisiais ar kurios buvo pervestos į jo asmenines banko sąskaitas iš UAB „VS“ banko sąskaitų.

Įvertinusi aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad viso proceso metu buvo imtasi priemonių patikrinti D. V. pagrindinę versiją apie iš įmonės banko sąskaitų ir kasos paimtų grynųjų pinigų panaudojimo aplinkybes. Tiek kaltinimui, tiek gynybai teikiant duomenis, reikšmingus šios aplinkybės nustatymui, piniginių lėšų panaudojimas bendrovės naudai pagrįstas iš dalies, t. y. nustatyta, kad iš paimtos bendros 10 635 011 Lt sumos bendrovės naudai panaudota 5 740 012,53 Lt. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ir 5 740 012,53 Lt buvo panaudoti UAB „VS“ reikmėms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šias pinigines lėšas D. V. pasisavino. Teisėjų kolegija šioje vietoje dar kartą pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje. Nors byloje ir nenustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su UAB „VS“ poreikių tenkinimu, tikslais buvo panaudotos 5 740 012,53 Lt minėtos bendrovės piniginės lėšos, tačiau vien tai neužkerta kelio D. V. veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį, nes D. V. jau nuo paėmimo ar pervedimo momento įgijo realią galimybę jais naudotis bei disponuoti savo nuožiūra. Būtent nuo šio momento UAB „VS“ neteko jai nuosavybės teise priklausančio turto, o D. V. jį neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė, taip padarydamas bendrovei turtinės žalos. Taigi UAB „VS“ turto pasisavinimas buvo baigtas, todėl tokie D. V. veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino patikslintame kaltinime nurodytą pasisavintą piniginių lėšų sumą iki 5 740 012,53 Lt. Prokuroro teigimu, pinigų suma, kuri buvo nuskaityta kaip banko mokestis už piniginių lėšų išgryninimą taip pat patenka į bendrą pasisavintų įmonės pinigų sumą. Todėl pasisavinto turto suma turi būti padidinta 4 053,97 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais.

Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad D. V. Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius realizuojančius neteisėtus veiksmus atliko laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 17 d. (t. 17, b.l. 1-55). Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, 2013 m. liepos 3 d. prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, kuriame buvo suformuluotas naujas nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis – nuo 2006 m. gegužės 3 d. iki 2008 m. lapkričio 6 d. (t. 18, b.l. 111-113). Pagal antrąjį pateiktą kaltinimo keitimą, D. V. inkriminuota Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika padaryta laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 6 d. (t. 25, b.l. 165-166). Būtent šį laikotarpį apeliaciniame skunde prašoma nustatyti.

Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (kasacinės instancijos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-697/2015). Taigi tai, kad, kaip nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, jau 2007 m. sausio 1 d. UAB „VS“ disponavo piniginėmis lėšomis, kurias vėliau pasisavino D. V., nereiškia, kad buvo realizuoti Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Taip pat prielaidomis grįstas prokuroro apeliacinio skundo reikalavimas nusikalstamos veikos darymo laikotarpį pratęsti iki 2008 m. lapkričio 6 d., kai buvo iškelta bankroto byla UAB „VS“. Kaip jau minėta, turto pasisavinimo baigtumo momentas sietinas su konkrečiais kaltininko veiksmais, kuriuos atlikus kaltininkas įgyja galimybę naudotis jam patikėtu, svetimu turtu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo laikotarpį, vertino konkrečius D. V. atliktus veiksmus išgryninant įmonei priklausančius pinigus ar pervedant juos į savo asmeninę banko sąskaitą.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnio 1 dalyje.

Perduodant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismui, D. V. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį. Kaltinime nurodyta, kad D. V., būdamas UAB „VS“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 3 d. iki 2008 m. lapkričio 6 d., sąmoningai blogai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių reikalavimus, valdė įmonę, pasisavino iš jos 7 780 729, 51 Lt apyvartinių lėšų, apsunkino atsiskaitymą su įmonės tiekėjais bei kreditoriaus ir tokiais veiksmais sukėlė UAB „VS“ nemokumą, bankrotą bei padarė didelės žalos kreditoriams.

Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą. Pagal naujai suformuluotą kaltinimą D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 3 d. iki 2008 m. lapkričio 6 d., dirbdamas UAB „VS“, įm. k (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003-12-11 Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą „bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą“ bei UAB „VS“ įstatų (įregistruotų 2004-09-09) 5.1.2 punktą „vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas (direktorius)“ ir 5.4 punktą „Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik Bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, būdamas atsakingu už UAB „VS“ veiklą, sąmoningai blogai ją valdydamas - pasisavindamas 7 780 729,51 Lt įmonės apyvartinių lėšų, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti bei bendrovės įsiskolinimams padengti, apsunkino atsiskaitymą laiku su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, tuo nulėmė UAB „VS“ bankrotą bei padarė didelės turtinės žalos kreditoriams: Kauno apskrities VMI, VSDFV Kauno skyriui – 897 660,30 Lt, UAB „VS“ darbuotojams – 603 788,20 Lt ir kitiems juridiniams asmenims – 5 578 805,48 Lt, tai yra padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnio 1 dalyje.

Taigi matyti, kad pakeistame kaltinime prokuroras siekė inkriminuoti ilgesnį Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos darymo laikotarpį. Analizuojant visą D. V. pareikštą kaltinimą šioje byloje matyti, kad visais atvejais (tiek kaltinamajame akte, tiek pateiktame patikslintame kaltinime) valstybinis kaltintojas nusikalstamo bankroto padarymo laikotarpį tiesiogiai sieja su turto pasisavinimo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, kad šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta dėl turto pasisavinimo padarymo laikotarpio, atitinkamai keistina ir kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį.

Kaip jau minėta, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, buvo atliktas dar vienas specialisto tyrimas ir pateikta specialisto išvada Nr. 5-2/151/2014. Šio specialisto tyrimo išvadų pagrindu buvo pareikštas kaltinimo pakeitimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje. Naujai pareikštame kaltinime, atsižvelgiant į naujai į bylą pateiktus ir specialistės įvertintus duomenis, buvo sumažintas D. V. inkriminuojamo turto pasisavinimo dalyko dydis – nuo 7 780 729, 51 Lt iki 5 744 066,50 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinime pagal Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį turto pasisavinimas iš UAB „VS“ yra esminė aplinkybė, leidžianti svarstyti klausimą dėl D. V. atsakomybės už nusikalstamą bankrotą, kaltinimo pakeitimas dėl turto pasisavinimo turi įtakos ir vertinant šiuos D. V. veiksmus. Teisėjų kolegija tuo pačiu pažymi, kad pasisavinto turto vertė, atsižvelgiant į likusį pasisavinto turto dydį, sumažėjo ne taip ženkliai, kad tai būtų pagrindas pripažinti, jog D. V. veiksmai savinantis įmonės pinigines lėšas negalėjo nulemti ir nenulėmė įmonės bankroto.

D. V., laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. balandžio 8 d., dirbdamas UAB „VS“, įm. k (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2003-12-11 Nr. IX-1889 redakcija) 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą „bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą“ bei UAB „VS“ įstatų (įregistruotų 2004-09-09) 5.1.2 punktą „vienasmenis valdymo organas – bendrovės vadovas (direktorius)“ ir 5.4 punktą „Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik Bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, būdamas atsakingu už UAB „VS“ veiklą, sąmoningai blogai ją valdydamas - pasisavindamas 5 744 066, 5 Lt įmonės apyvartinių lėšų, kurios galėjo būti panaudotos pajamoms gauti bei bendrovės įsiskolinimams padengti, apsunkino atsiskaitymą laiku su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui bei sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, tuo nulėmė UAB „VS“ bankrotą bei padarė didelės turtinės žalos kreditoriams: Kauno apskrities VMI, VSDFV Kauno skyriui – 897 660,30 Lt, UAB „VS“ darbuotojams – 603 788,20 Lt ir kitiems juridiniams asmenims – 5 578 805,48 Lt.

Šioje baudžiamojoje byloje, gindamas viešąjį interesą, valstybinis kaltintojas yra pareiškęs civilinius, prašydamas atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondui ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai padarytą turtinę žalą, kuri kilo dėl nusikalstamo bankroto. Prokuroras prašo priteisti VSDFV Kauno skyriaus naudai 280 735, 53 Lt (t. 17, b.l. 66-67), Kauno apskrities VMI - 616 924, 79 Lt (t. 17, b.l. 68-69). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnį reikalauti žalos atlyginimo galima dėl žalos, padarytos nusikalstama veika. Pagal Lietuvos Respublikos BK 209 straipsnį žalos kreditoriams turinį sudaro dėl prievolių neįvykdymo atsiradę tiesioginiai turtiniai praradimai, taip pat negautos pajamos. Įstatymų leidėjas, kvalifikuodamas veiką kaip nusikalstamą bankrotą, taiko tik kiekybinį kriterijų žalai nustatyti. Žalą pagal Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnį sudaro tiesioginė turtinė žala ir materialiniai nuostoliai, taip pat gali būti ir negautos pajamos. Aukščiau aptartais bylos duomenis – specialistų išvadomis ir paaiškinimais teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad dėl D. V. nusikalstamų veiksmų VSDFV Kauno skyrius patyrė 603 788,20 Lt žalos, o Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekciją – 897 660, 3 Lt. Todėl prokuroro pareikšti civiliniai ieškiniai dėl šios žalos atlyginimo tenkinami.

III Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 186 straipsnio 1 dalyje (vengimas atsiskaityti su UAB „G“)

D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 186 straipsnio 1 dalį kaltintas tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 3 d. iki 2008 m. lapkričio 6 d., būdamas UAB „VS“ direktoriumi, su UAB „G“ sudaręs 2007 m. balandžio 3 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. B-X, nesilaikė šios sutarties sąlygų atsiskaityti už tiektus betono mišinius ir apgaule vengė šiuos įsipareigojimus vykdyti. Kaltinime nurodyta ir tai, kad D. V. pasisavino iš UAB „VS“ 6 433 397, 12 Lt tokiu būdu apsunkindamas atsiskaitymą su UAB „G“ pagal pateiktas sąskaitas – faktūras.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliantas nurodo, kad D. V. veikoje yra visi Lietuvos Respublikos BK 186 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. D. V., užuot atsiskaitęs su UAB „G“, pasisavino didelės vertės UAB „VS“ turtą. Vėliau, paties D. V. iniciatyva, įmonei iškelta bankroto byla. D. V. vengė atsiskaitymo su UAB „G“ nurodydamas įvairias, klaidinančias priežastis. Prokuroras nurodo, kad apgaulė D. V. veikoje pasireiškė UAB ,,VS" turto pasisavinimu ir nusikalstamu bankrotu, dėl kurių UAB „G“ interesų gynyba civilinio proceso tvarka tampa neperspektyvi. Šios aplinkybės, anot prokuroro, leidžia teigti, kad D. V. apgaule vengė įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atsiskaityti už betono mišinius.

Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 186 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Vengimas atsiskaityti turi būti besąlygiškas, t. y. dėl kaltininko nevykdomos piniginės prievolės nukentėjusiojo reikalavimas lieka be ekonominio padengimo ir todėl objektyviai negali būti įvykdytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013). Paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar paslaugų tiekėjo suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Paminėtina, kad paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir (ar) paties sandorio fakto įrodinėjimu, nėra apgaulės požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, pavyzdžiui, vienas apgaulės būdų yra tyčia tapti beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224/2008). Taigi, iš esmės apgaule vengiant atsiskaityti yra sudaroma tokia situacija, kad kreditoriai civilinio proceso priemonėmis netenka galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimo. Būtent tokia situacija susiklostė ir nagrinėjamoje byloje.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad UAB „VS“, atstovaujama direktoriaus D. V., ir UAB „G“, atstovaujama V. L., 2007 m. balandžio 3 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. X, kuria susitarė, kad UAB „G“ tieks prekes – betono mišinius, UAB „VS“ už šias prekes laiku, per 20 kalendorinių dienų nuo sąskaitos – faktūros išrašymo, atsiskaitys (t. 5, b.l. 57-58). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu UAB „G“ generalinis direktorius V. L. parodė, kad UAB „G“ 2007 m. balandžio 3 d. su UAB ,,VS" sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. X, kurios pagrindu UAB ,,VS" tiekė prekes – betono mišinius. Duomenų (mokus ar nemokus, finansinė padėtis, kliento patikimumas) apie betono mišinių pirkėją UAB „G“ nerinko. Tokius duomenis pradėjo rinkti tik tada, kai pradėjo vėluoti atsiskaitymai už produkciją. Asmuo, vardu D. (apklausos pirmosios instancijos teisme metu liudytojas patikslino, kad tai buvo D. V.), vis žadėdavo atsiskaityti už tiektą produkciją, tačiau jo pažadai dėl finansinių įsipareigojimų buvo neteisingi, klaidinantys ir turintys apgaulės požymių. UAB „G“ savo prievolę pagal minėtą sutartį vykdė laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 3 d. iki 2007 m. gruodžio 22 d.. Paskutinį dalinį mokėjimą už produkciją UAB ,,VS" atliko 2008 m. balandžio 8 d. Liudytojas parodė, kad UAB ,,VS" už jai parduotus betono mišinius liko skolinga 245 572,90 Lt, dėl šios sumos priteisimo iš UAB ,,VS" yra priimtas Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 2 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-1094-436/2008 (t. 5, b. l. 62-63). Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildomai nurodė, kad iš pradžių įtarimų ši įmonė nekėlė. Įnešdavo pinigus į įmonės sąskaitą grynais, kartais pavedimu, paskui pradėjo strigti atsiskaitymai. Liudytojo teigimu, UAB ,,VS" direktorius D. V. nurodydavo įvairias priežastis dėl ko negali atsiskaityti, kartais net juokingas. Liudytojas nurodė, kad UAB „G“ įvairiomis formomis bandė priminti apie vėluojančius atsiskaitymus, bet šie priminimai – nei raštiški, nei telefoniniai, nedavė jokio rezultato. Liudytojo manymu, sąlygas atsiskaityti su UAB „G“ UAB "VS" turėjo, bet dėl nesuprantamų priežasčių, sąmoningai neatsiskaitė, neinformavo apie savo finansinę būklę, o UAB „G“ toliau vykdė savo įsipareigojimus pagal pasirašytą sutartį. Pirmosios instancijos teismui liudytojas parodė, kad užstrigę atsiskaitymai, nereagavimas į skambučius, suformavo nuomonę, kad atsiskaityti vengiama sąmoningai (t. 17, b. l. 151-152).

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo pilnai tenkinti UAB „G“ pareikštą civilinį ieškinį dėl 245 572, 9 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, įrodymus vertino netinkamai, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, todėl nepagrįstai šioje dalyje buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Iššvaistydamas turtą kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais turto atžvilgiu. Turto iššvaistymo neatlygintinumas pasireiškia tuo, jog turtas iššvaistomas neatlyginant jo vertės arba ją atlyginant aiškiai neteisingai, dėl ko padaroma žalos turto savininkui.

Byloje esančiais objektyviais duomenimis – paties D. V. parodymais, liudytojos L. R. parodymais, specialisto išvada Nr. 5-2/71, specialistės N. D. paaiškinimais, nustatyta, kad UAB „M“, atstovaujama asmens, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, ir UAB „VS“, atstovaujama D. V., 2007 m. gegužės 3 d. pasirašė rangos sutartį Nr. 07/X, pagal kurią UAB „VS“ įsipareigojo atlikti projektavimo, konstrukcinės dalies ir pririšimo prie esamų 4 sklypų 4 gyvenamųjų individualių namų darbus, adresu (duomenys neskelbtini). UAB „M“ įsipareigojo UAB „VS“ už atliktus darbus sumokėti 112 100 Lt. Iš UAB „M“ atsiskaitomosios sąskaitos, esančios XXY banko X filiale, į UAB „VS“ atsiskaitomąją sąskaitą, esančią „B“ banko X filiale, UAB „M“ pervedė 112 100 Lt (2007 m. gegužės 4 d. – 44 840 Lt, 2007 m. liepos 11 d. – dar 67 260 Lt). Taip pat nustatyta, kad „V. S. K“ atliko gyvenamųjų individualių namų projektavimo darbus. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teisme pripažino ir D. V., parodydamas, kad UAB „M“ ir UAB „VS“ buvo sudariusi sutartį dėl namų projektavimo darbų, šiuos darbus atliko V. S., UAB „M“ pervedė 112 100 Lt į UAB „VS“ sąskaitą (t. 20, b. l. 192, 193). Prokuroras taip pat neginčija šių faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo minėtas aplinkybes, tačiau padarė išvadą, kad UAB „M“ nebuvo padaryta žala, kuri yra būtinasis turto iššvaistymo požymis. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

D. V. 2007 m. gegužės 3 d.–2007 m. liepos 11 d., laikotarpiu X, dirbdamas UAB „VS“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi, bendrininkaudamas su UAB „M“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. adresu: (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi – asmeniu, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą padėti iššvaistyti didelės vertės svetimą turtą, teikdamas priemones – UAB „VS“ rekvizitus – uždarosios akcinės bendrovės pavadinimą, įmonės kodą, PVM kodą, adresą, telefono ir fakso numerius, bankų pavadinimus ir atsiskaitomųjų sąskaitų numerius, reikalingus įrašyti į suklastotus tikrus dokumentus – rangos sutartį ir atliktų darbų aktą, pasirašydamas žinomai suklastotuose dokumentuose – rangos sutartyje ir atliktų darbų akte, juos perduodamas bendrininkui asmeniui, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat jam perduodamas UAB „VS“ bankinių sąskaitų duomenis – bankų pavadinimus ir atsiskaitomųjų sąskaitų numerius, reikalingus neteisėtiems UAB „M“ piniginių lėšų pervedimams daryti, UAB „M“ neteisėtai pervedus pinigines lėšas į UAB „VS“ atsiskaitomąsias sąskaitas, kaip UAB „VS“ generalinis direktorius turėdamas teisę spręsti klausimą dėl neteisėtai pervestų UAB „M“ piniginių lėšų grąžinimo ir jų negrąžindamas, padėjo asmeniui, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, iššvaistyti užimamų pareigų pagrindu jo žinioje buvusį didelės – 112 100 Lt vertės svetimą UAB „M“ turtą, o būtent: 2007 m. gegužės 3 d. su UAB „M“, atstovaujama asmens, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, atstovaudamas UAB „VS“ sudarė rangos sutartį Nr. 07/X, pagal kurią įsipareigojo atlikti projektavimo, konstrukcinės dalies ir pririšimo prie esamų 4 sklypų 4 gyvenamųjų individualių namų darbus, adresu: (duomenys neskelbtini), o UAB „M“ įsipareigojo UAB „VS“ už atliktus darbus sumokėti 112 100 Lt. D. V., žinodamas, kad UAB „VS“ neatliks jokių sutartyje nurodytų darbų, pasirašė šioje sutartyje atstovaudamas UAB „VS“, taip savo parašu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, o šios žinomai suklastotos sutarties pagrindu buvo išrašytas UAB „VS“ 2007 m. liepos 2 d. atliktų darbų už 112 100 Lt aktas, bendrovei „M“ neatlikęs darbų – projektavimo, konstrukcinės dalies ir pririšimo prie esamų keturių sklypų 4 gyvenamųjų individualių namų, D. V. šiame atliktų darbų akte pasirašė kaip darbus perdavęs UAB „VS“ generalinis direktorius, taip savo parašu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbų atlikimą, nes iš tikrųjų šiuos darbus atliko V. S. K, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vadovas V. S.. UAB „M“ generalinis direktorius – asmuo, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, žinodamas, kad tikrovėje UAB „VS“ pagal atliktų darbų aktą darbų UAB „M“ nėra atlikusi, pažeisdamas Civilinio kodekso 2.87 str. 1 d. (Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai), 2 d. (Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo), 3 d. (Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams) reikalavimus, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d. reikalavimus (Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais), UAB „M“ įstatų 2.1 p. (Bendrovės veiklos tikslai yra racionaliai panaudoti Bendrovės turtą bei kitus išteklius, siekti pelno, kad būtų užtikrinti akcininkų interesai), įstatų 6.2 p. (Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik Bendrovės ir jos akcininkų naudai. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kitus teisės aktus bei šiuos nuostatus ar yra priešingi Įstatuose nurodytiems Bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi) reikalavimus, davė neteisėtą nurodymą apie nusikalstamą veiką nieko nežinančiam, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam UAB „M“ darbuotojui į D. V. nurodytas UAB „VS“ atsiskaitomąsias sąskaitas neteisėtai pervesti 112 100 Lt, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas UAB „M“ darbuotojas iš UAB „M“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB XXY banke 2007 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. X pervedė 44 840 Lt į UAB „VS“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „B“ ir 2007 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. Y pervedė 67 260 Lt į UAB „VS“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB XXY bankas X filialas, taip UAB „VS“ atstovaujamai generaliniam direktoriui D. V. neteisėtai buvo išmokėta iš viso 112 100 Lt, tokiu būdu – teikdamas priemones, D. V. padėjo iššvaistyti asmeniui, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, užimamų pareigų pagrindu jo žinioje buvusį didelės – 112 100 Lt vertės svetimą UAB „M“ turtą ir įmonei padaryti 112 100 Lt turtinę žalą.D. V. 2007 m. gegužės 3 d.–2007 m. liepos 11 d. laikotarpiu, X, dirbdamas UAB „VS“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi, bendrininkaudamas su UAB „M“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini), generaliniu direktoriumi asmeniu, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, veikdamas vieninga tyčia ir turėdamas vieningą nusikalstamą tikslą klastoti dokumentus ir dėl to padaryti didelės žalos, suklastojo tikrus dokumentus – rangos sutartį ir atliktų darbų aktą, ir juos panaudojo, dėl ko UAB „M“ buvo padaryta didelė 112 100 Lt turtinės žala, o būtent: 2007 m. gegužės 3 d. su UAB „M“, atstovaujama asmens, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, sudarė rangos sutartį Nr. 07/X, pagal kurią įsipareigojo atlikti projektavimo, konstrukcinės dalies ir pririšimo prie esamų 4 sklypų 4 gyvenamųjų individualiųjų namų darbus, adresu: (duomenys neskelbtini), o UAB „M“ įsipareigojo UAB „VS“ už atliktus darbus sumokėti 112 100 Lt. D. V., žinodamas, kad UAB „VS“ neatliks jokių sutartyje nurodytų darbų, pasirašė šioje sutartyje atstovaudamas UAB „VS“, taip savo parašu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis ir šį žinomai suklastotą dokumentą perdavus bendrininkui asmeniui, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, suklastotas dokumentas buvo įtrauktas į UAB „M“ buhalterinę apskaitą; tęsdamas nusikalstamą veiką, UAB „VS“ 2007 m. liepos 2 d. atliktų darbų akte dėl 112 100 Lt vertės darbų UAB „M“ atlikimo, tikrovėje bendrovei neatlikus šiame akte nurodytų darbų, D. V. atliktų darbų akte pasirašė kaip darbus perdavęs UAB „VS“ generalinis direktorius, taip savo parašu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą darbų atlikimą UAB „M“, ir šį žinomai suklastotą dokumentą perdavus bendrininkui asmeniui, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, suklastotas dokumentas buvo įtrauktas į UAB „M“ buhalterinę apskaitą; tęsdamas nusikalstamą veiką, UAB „M“ generalinis direktorius asmuo, kurio atžvilgiu, jam mirus, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, remdamasis į UAB „M“ buhalterinę apskaitą įtrauktais jo ir D. V. žinomai suklastotais dokumentais – 2007 m. gegužės 3 d. rangos sutartimi Nr. 07/X ir 2007 m. liepos 2 d. už 112 100 Lt atliktų darbų aktu, pažeisdamas Civilinio kodekso 2.87 str. 1 d. (Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai), 2 d. (Juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo), 3 d. (Juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams) reikalavimus, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d. reikalavimus (Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais), UAB „M“ įstatų 2.1 p. (Bendrovės veiklos tikslai yra racionaliai panaudoti Bendrovės turtą bei kitus išteklius, siekti pelno, kad būtų užtikrinti akcininkų interesai), įstatų 6.2 p. (Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik Bendrovės ir jos akcininkų naudai. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kitus teisės aktus bei šiuos nuostatus ar yra priešingi Įstatuose nurodytiems Bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi) reikalavimus, davė neteisėtą nurodymą apie nusikalstamą veiką nieko nežinančiam, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam UAB „M“ darbuotojui, į D. V. nurodytas UAB „VS“ atsiskaitomąsias sąskaitas neteisėtai pervesti 112 100 Lt, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas UAB „M“ darbuotojas iš UAB „M“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB XXY banke, 2007 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. X pervedė 44 840 Lt į UAB „VS“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „B“, ir 2007 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. Y pervedė 67 260 Lt į UAB „VS“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB XXY banko X filiale, taip D. V. suklastojo tikrus dokumentus ir žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, dėl ko UAB „M“ buvo padaryta didelė 112 100 Lt turtinė žala.

Nuteistojo D. V. gynėjas ir prokuroras skundžia šią nuosprendžio dalį. Prokuroras skundžia veikos perkvalifikavimą iš Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 207 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl D. V. tyčios kryptingumo. Anot apelianto, D. V. tyčia buvo nukreipta į siekį, panaudojus apgaulę, sudaryti UAB „APC“ galimybę gauti draudimo išmoką, o ne sudaryti rangos sutartį.

Anot nuteistojo gynėjo, pirmosios instancijos teismas, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai nustatė apgaulę ir tyčią D. V. veiksmuose, pateikiant draudimo bendrovei finansinius atskaitomybės dokumentus už 2007 m.