Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-172-933/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-03-21
Bylos Nr.: e2A-172-933/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00151-2021-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Alma Urbanavičienė, Irmantas Šulcas
Ieškovas: I. K.
Atsakovas: V. G., A. G.

Kategorijos

2.3.7Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos (partnerystė)
2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
3.2.4.11Įrodymų vertinimas

Civilinė byla Nr. e2A-172-933/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00151-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.7; 2.4.2.9.1; 2.6.37; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, G. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams V. G. (V. G.) ir A. G. (A. G.) dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir atidalinimo bei trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, G. G. ieškinį dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškę savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 38-ojo notarų biuro notarė G. P., K. G. (J.), uždaroji akcinė bendrovė „Kvaga“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į ½ dalį V. G. (V. G.) (atsakovų tėvas), gim. (duomenys neskeltini), turto: 1) žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 2) žemės ūkio paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini); 3) ūkio pastato (duomenys neskelbtini), malkinės (duomenys neskelbtini), ūkio pastato (duomenys neskelbtini), ūkio pastato (duomenys neskelbtini), ūkio pastato (duomenys neskelbtini), ūkio pastato su administracinėmis patalpomis (duomenys neskelbtini), stoginės (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių (duomenys neskelbtini) 4) motociklo SUZUKI VL 150 (duomenys neskelbtini); 5) automobilio TOYOTA YARIS, (duomenys neskelbtini); 6) lygiavamzdžio šautuvo WINCHESTER (duomenys neskelbtini); lygiavamzdžio šautuvo E. KETTNER (duomenys neskelbtini); lygiavamzdžio šautuvo (duomenys neskelbtini); graižtvinio šautuvo KO 44 (duomenys neskelbtini); 7) žiedo iš tauraus metalo su brangakmeniu (duomenys neskelbtini).

2. Ieškovė nurodė, kad su mirusiuoju V. G. (atsakovų tėvu) nuo 1998 m. iki 2020 m. gruodžio 10 d., t. y. daugiau nei 20 metų, gyveno kartu faktinėje santuokoje, bendras gyvenimas buvo nuolatinis ir pastovus. Apie 13 metų vedė bendrą ūkį, adresu (duomenys neskelbtini). 2000 m. rugpjūčio 30 d. ieškovei ir V. G. gimė dukra K. G. (J.). Ieškovė rūpinosi vaiku, namų buitimi, mokesčių mokėjimu, kartu su V. G. tvarkė ūkį, treniravo sportinius balandžius, investavo į namų buitį savo lėšas, 2007 m. įregistravo ūkį. 2011 m. V. G. patyrė pirmą insultą, 2020 m. – antrąjį. Ieškovė jį slaugė. 2020 m. pabaigoje planavo susituokti, tačiau V. G. (duomenys neskelbtini) mirė. Ieškovės manymu, gyvendama kartu su V. G., jie sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę. Bendromis jėgomis ir santaupomis įgijo žemės ūkio paskirties žemės sklypus – 2006 m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o 2018 m. – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pastatė ūkinį pastatą balandžiams laikyti. Žemės sklypų pirkimui buvo panaudoti ir ieškovės tėvo A. K. duoti pinigai. V. G. ir ieškovė turėjo keletą transporto priemonių, įsigytų už bendras lėšas, ginklus, naudojamus medžioklei, bendromis lėšomis įsigytą žiedą iš tauraus metalo su brangakmeniu.

3. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, G. G. (toliau – ir Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus) prašė pripažinti, kad ieškovės ieškinyje išvardintas turtas, o taip pat ir pastatas-garažas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jos ir mirusio V. G. bendroji dalinė nuosavybė, priteisti jai ½ dalį šio turto.

Atsiliepimas

4. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, nurodė, kad ji ir V. G. įregistravo santuoką (duomenys neskelbtini), nuo 1985 m. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) G. G. nutraukė santuoką su V. G., tačiau ir toliau gyveno kartu. (duomenys neskelbtini) jie sudarė santuoką Vilniuje esančioje cerkvėje, santuokos neregistravo. 1995 m. birželio 28 d. G. G. kartu su V. G. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (butas iš pradžių įsigytas kitų asmenų vardu, 2010 m. butas įformintas G. G. vardu). 1995 m. už G. G. tėvų dovanotus pinigus įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (sandoris įformintas dovanojimo sutartimi sūnui (atsakovui) A. G., 2019 m. perrašytas G. G. vardu. 1999 m. balandžio 4 d. G. G. ir V. G. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), sūnui (atsakovui) V. G. G. G. nuo 1999 m. iki 2000 m. pabaigos dirbo (duomenys neskelbtini) pas savo vyrą; 1991 m. vasario 28 d. kartu su vyru įsteigė (duomenys neskelbtini), kurioje nuo 2003 m. iki 2009 m. dirbo administratore. 2006 m. V. G. įregistravo dar vieną įmonę – (duomenys neskelbtini). Nuo 2006 m. rugsėjo 29 d. V. G. (duomenys neskelbtini) direktore paskyrė G. G., 2014 m. lapkričio 28 d. perleido jai visas (duomenys neskelbtini) akcijas. Su V. G. augino apie 500 balandžių, turėjo povus, putpeles, vištas, sakalą ir penkis šunis, todėl 2006 m. įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kur pradėjo sodybos statybas. 2010 m. pradžioje G. G. su V. G. abiejų vardu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį vėliau pardavė. Nuo 2013 m. iki 2014 m. G. G. buvo išvykusi į Rusiją prižiūrėti ligotų tėvų. Grįžusi, kartu su V. G., suremontavo butus, esančius (duomenys neskelbtini), ir nuo 2015 m. užsiėmė jų nuoma. Ieškovės I. K. gyvenimas su V. G. buvo tik epizodinis, ieškovė kurį laiką padėjo tvarkytis sodyboje, tačiau jai už tai buvo atlyginamą ir ji bei jos dukra visus tuos metus buvo materialiai išlaikomos iš G. šeimos turto bei gaunamų pajamų. Prašomą padalinti žiedą V. G. kartu su G. G. užsakė pas pažįstamą juvelyrą R. M., o jį įsigijo iš bendrų šeimos lėšų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 21 d. sprendimu ieškovės I. K. ieškinį ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, G. G. savarankiškus reikalavimus atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nurodė, kad visų pirma įvertina, ar gali būti konstatuotas teisiškai reikšmingas V. G. gyvenimas kartu ir bendro ūkio vedimas su I. K. ir (ar) G. G., kadangi teisiškai reikšmingu bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimui yra laikomas toks civilinių partnerių gyvenimas kartu, kuris yra pakankamai intensyvus ir kuriuo siekiama sukurti būtent tokią, t. y. bendrą nuosavybę. Teismas nusprendė dėl kiekvieno konkretaus daikto įsigijimo aplinkybių ir vertino, ar daiktai buvo įgyti ieškovei ir (ar) suinteresuotiems asmenims susitarus su V. G. dėl bendros jungtinės veiklos.

7. Pasisakydamas dėl bendro ūkio vedimo, siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę, teismas nurodė, kad be šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų, liudytojų parodymų, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir LITEKO) duomenu nustatyta, kad V. G. 2019 m. spalio 19 d. teikė atsiliepimą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-3812-912/2019 ir jame, prašydamas atnaujinti terminą pateikti atsiliepimą, nurodė tokius paaiškinimus: „Nuo 1985 m. mano deklaruota gyvenamoji vieta yra mano buvusios sutuoktinės gyvenamosios vietos adresu. 1991 metais išsiskyriau su G. G., tačiau turtas nebuvo padalintas, manęs buvusi sutuoktinė iš savo buto neišregistravo. Nuo 1995 metų pastoviai gyvenu su savo faktine dabartine šeima (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad mano vardu paliktas pranešimas apie gautą pašto siuntą mano buvusi sutuoktinė mane informavo tik 2019 m. spalio 16 d., nedelsiant kreipiausi į paštą ir gavau šaukimą“. Teismas, įvertinęs ieškovės, G. G. nurodytas bendro gyvenimo su V. G. aplinkybes, liudytojų parodymus, atsakovų A. G., V. G. ir K. G. paaiškinimus, paties V. G. (duomenys neskelbtini) rašytinius paaiškinimus, sprendė, kad V. G. bendras gyvenimas nei su G. G., nei su I. K. negali būti laikomas preziumuojančiu bendros nuosavybės sukūrimą tarp civilinių partnerių. Pagal ištirtus įrodymus V. G. epizodiškai gyveno tiek su ieškove, tiek su G. G.

8. Anot teismo, liudytojų parodymai iš esmės patvirtina, kad V. G. daugiau laiko praleisdavo su I. K. nuo 2012 m., kai ji apsigyveno sodyboje (duomenys neskelbtini). Liudytojai patvirtino, o taip pat į bylą pateiktos fotonuotraukos ir vaizdo įrašai įrodo, kad iki tol šeimos šventes, t. y. savo 50 metų jubiliejų (2008 m.) bei santuokos metinių paminėjimą (2009 m.) V. G. šventė su G. G. Šios šventės vyko sodyboje (duomenys neskelbtini). Tuo metu I. K. ten negyveno. Tačiau fotonuotraukos taip pat patvirtina, kad V. G. tuo metu palaikė santykius ir su ieškove, pristatydavo savo dukrą K. G. G. Iš liudytojų parodymų matyti, kad V. G. kartu gyveno tiek su G. G., tiek ir su I. K., tačiau toks vertinimas nesuponuoja išvados, jog V. G. vedė bendrą ūkį, t. y. kad jis tvarkė turtinius reikalus bendrai su ieškove ir G. G. Teismas vertino, kad V. G. bendras gyvenimas su civilinėmis partnerėmis neatitinka teismų praktikoje reikšmingų „neepizodinio“, „ilgai trunkančio“, „nuolatinio“ ir „pastovaus“ bendro ūkio vedimo kriterijų. Teismo įsitikinimu, dėl tokių santykių V. G. turėjo motyvą tvarkant turtinius klausimus maksimaliai atsiriboti nuo bendrų pirkinių, o nuosavybę aiškiai įforminti kaip asmeninę.

9. Pasisakydamas dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, G. G. reikalavimo pripažinti V. G. nuosavybę bendra daline, teismas nurodė, kad G. G. 2010 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2019 m. liepos 8 d. – butą, esantį (duomenys neskelbtini), 1999 m. gegužės 6 d. – asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). 2007 m. birželio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu V. G. ir G. G. bendros dalinės nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Vertindamas paminėtų sandorių sudarymo aplinkybes, teismas nusprendė, kad G. G. ir V. G., tvarkydami turtinius klausimus po santuokos nutraukimo 1991 m., aiškiai suprato, kad jų nuosavybė nėra bendra ir aptardavo, kieno vardu nuosavybė yra įgyjama (paminėtos aplinkybės, susijusios su buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimu, patvirtina, kad V. G. ir G. G. atskirai aptarė ir teisiškai įformino šios nuosavybės įgijimą bendra daline nuosavybe, o kitais atvejais, nuosavybę įformindavo kaip asmeninę G. G. arba V. G. vardu). Pagal G. G. teikiamą bendrą turtinių santykių su V. G. tvarkymo versiją, ji su V. G., kaip su jungtinės veiklos partneriu, bendrą dalinę nuosavybę siekė įgyti tik tada, kai daiktus pirko V. G. vardu, bet ne tada, kai jie buvo įforminti jos vardu, o toks aiškinimas nėra pagrįstas nei įrodymais, nei protingumo ir sąžiningumo principais. Teismas nustatė, kad V. G. ir G. G. turtinius klausimus tvarkė sudarydami sandorius (V. G. 2014 m. lapkričio 28 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė G. G. (duomenys neskelbtini) akcijas, pati G. G. 2021 m. rugsėjo 2 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame buvo vyro ofisas, abiejų susitarimu įregistravo 2010 m. G. G. vardu).

10. Dėl garažo įsigijimo aplinkybių teismas nurodė, kad šis nekilnojamasis daiktas yra įsigytas po santuokos nutraukimo ir iki bažnytinės santuokos sudarymo su G. G. Byloje nėra duomenų, jog šį turtą G. G. siekė įsigyti bendrai su V. G. jungtinės veiklos pagrindu ir kad piniginiu ar nepiniginiu įnašu prisidėjo prie šio turto įsigijimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad tuo laikotarpiu G. G. ir V. G. būtų vedę bendrą ūkį ir bendrai tvarkę turtinius klausimus. Atsakovas A. G. teisme paaiškino, kad šį garažą pastatė pats V. G., o ant jo pastatė balandinę. Iš šių paaiškinimų galima spręsti, kad šis nekilnojamasis daiktas buvo įsigytas asmeninei V. G. veiklai. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo pareikšta prieštaravimų dėl G. G. reikalavimo pripažinti bendrąją dalinę nuosavybės teisę į garažą, tačiau nepaisant to, tokio reikalavimo tenkinimas, nesant įstatyminio pagrindo, pažeistų V. G. kreditorių ir paveldėtojų teises, kadangi taip būtų nepagrįstai sumažintas paveldėjimo objektu esantis turtas.

11. Pasisakydamas dėl G. G. nuosavybės teisės į žemės sklypus (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad, jo vertinimu, G. G. neįrodė, jog sandoriai, kuriais V. G. įgijo asmeninę nuosavybę į nekilnojamuosius daiktus po civilinės santuokos nutraukimo, neatitinka tikrovės, ir kad šie daiktai iš tikrųjų buvo įgyti bendra daline nuosavybe kartu su G. G. G. G. nevedė bendro ūkio su V. G., šalys, įsigydamos nekilnojamuosius daiktus, aiškiai nustatydavo kieno asmenine nuosavybe šie daiktai bus. Be to, liudytojai patvirtino, kad G. G. nemėgo balandžių, jų neprižiūrėjo, sodyboje lankydavosi retai dar ir iki tol, kol šioje sodyboje pradėjo gyventi ieškovė. Byloje nebuvo ginčijama, kad balandžių auginimas buvo V. G. asmeninis užsiėmimas, G. G. nesiekė bendrai užsiimti šia veikla.

12. Antras žemės sklypas V. G. buvo įsigytas 2018 m. gegužės 29 d., t. y. tuo metu, kai G. G. sodyboje nesilankydavo ir neturėjo interesų dėl sodybos išplėtimo. Nėra duomenų, kad G. G. būtų finansiškai prisidėjusi prie šio ir prie kito žemės sklypo įsigijimo. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas 2012 m., kai sodybos pastatai jau buvo pastatyti ir naudojami. Tai, kad G. G. į savo sąskaitą gautus pinigus išgrynino, nepatvirtina, jog pinigus bendraturčiai pasidalino. Byloje nėra įrodymų, kad asmeninės G. G. lėšos buvo panaudotos bendrai jungtinei veiklai įsigyti žemės sklypus ar įrengti sodybą. Teismas nustatė, kad 2007–2008 m. per 23 mokėjimo pavedimus V. G. gavo 1 323 563,48 Eur (4 570 000 Lt) už ketinamas parduoti (duomenys neskelbtini) akcijas. Tai konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3812-912/2019. Tačiau UAB „Kvaga“ (akcijų pirkėjo teisių perėmėjas) teisme tvirtino, kad akcijos buvo perkamos kaip asmeninis V. G. turtas ir jog jam sumokėtos lėšos teismo sprendimu buvo priteistos akcijų pirkėjui iš V. G. kaip asmeninė jo skola, t. y. toje byloje kreditorius neįrodinėjo, kad tai buvo bendros lėšos su sutuoktine, su kuria V. G. nebuvo sudaręs civilinės santuokos.

13. Pasisakydamas dėl G. G. nuosavybės teisės į statinius, esančius (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad šių statinių (keturi ūkio pastatai, malkinė, ūkio pastatas su administracinėmis patalpomis, stoginė, kiti inžineriniai statiniai (tvora, varteliai, vartai)) statytojas yra V. G., jie nėra suformuoti kaip nekilnojamieji daiktai ir nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pastatai pastatyti kaip neteisėta statyba, t. y. neturint statybą leidžiančio dokumento, o pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2022 m. rugpjūčio 26 d. išvadą minėti pastatai negali būti įteisinti įstatymo nustatyta tvarka, nes patenka į vandens telkinio apsaugos juostą (pažeidžia imperatyvius Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 dalies ir 100 straipsnio reikalavimus). Teismas konstatavo, kad šioje byloje negali būti nustatoma nuosavybės teisė į tokius daiktus, tokie daiktai nėra civilinės apyvartos objektas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 1 dalis) ir negali būti dalinami. Galėtų būti konstatuojama ne dėl G. G. nuosavybės teisės į pastatus, bet dėl jos nuosavybės teisės į „statybos darbus“. Tačiau, teismo vertinimu, G. G. neįrodė, kad ji kartu su V. G. vykdė statybos darbus ir jog reikšmingu asmeniniu ar finansiniu indėliu prisidėjo prie tokių statybos darbų. Dalyvavimas sodybos statybų planavime, pasitarimuose su architektu ir nuomonės pareiškimas dėl statybų, teismo vertinimu, nėra reikšmingas indėlis ir nesudaro pagrindo konstatuoti nuosavybę į statybos darbų dalį.

14. Pasisakydamas dėl G. G. nuosavybės teisės į žiedą su deimantu, teismas nurodė, kad žiedas yra asmeninė V. G. nuosavybė. Iš G. G. paaiškinimų teismas nustatė, kad V. G. apie 2000 m. už gerą kainą – apie 16 000 Eur nusipirko nušlifuotą deimantą (briliantą). V. G. dovanojimo sutarties nesudarė, o vėliau dėl tokių savo ketinimų persigalvojo – pas juvelyrą užsakė vyriško žiedo gamybą ir visą laiką pats šį žiedą su deimantu nešiojo. Juvelyras R. M. teisme patvirtino žiedo sukūrimo aplinkybes, t. y. kad žiedą užsakė V. G., patvirtino žiedo su 5 karatų deimantu vertę, kuri, jo nuomone, galėtų būti apie 16 000 dolerių. Teismo vertinimu, jei G. G. ir davė aukso žiedui, auksas neturi pridedamosios vertės žiedo su briliantu kainai (taip nurodė ekspertai, atlikę vertės nustatymo ekspertizę).

15. Pasisakydamas dėl G. G. nuosavybės teisės į motociklą, automobilį ir ginklus, teismas nurodė, kad, jo įsitikinimu, motociklas ir ginklai buvo skirti asmeniniam V. G. hobiui. Ginčo šalys ir liudytojai patvirtino, kad V. G. mėgo motociklus, važinėjo įsigytu motociklu SUZUKI, šį motociklą 2000 m. pirko sau. Teismas nusprendė, kad nėra duomenų apie motociklo įsigijimą kaip pirktą bendromis lėšomis, bendrai veiklai.

16. Teismas nusprendė, kad ginklai yra susiję su V. G. asmeniniu pomėgiu. Jis buvo medžiotojas. G. G. pripažino, kad kai kuriuos ginklus V. G. gavo dovanų. A. G. teisme paaiškino, kad tėvas dovanų gavo šautuvą WINCHESTER. Teismo vertinimu, ginklai pagal įsigijimo būdą (vienas iš jų – dovanotas) ir pagal naudojimo paskirtį (V. G. hobiui – medžioklei) negali būti laikomi įsigytais bendra daline nuosavybe. Byloje nenustatyta bendra jungtinė veikla, kuriai šiuos daiktus būtų ketinusi panaudoti G. G.

17. Automobilio TOYOTA YARIS įsigijimo aplinkybes paaiškino atsakovas A. G. Šio pirkinio V. G. nederino nei su trečiuoju asmeniu G. G., nei su ieškove. Nėra duomenų, kad šis daiktas buvo įsigytas bendrai jungtinei veiklai su G. G.

18. Dėl ieškovės I. K. ieškinio reikalavimų teismas pažymėjo, kad ieškovė nevedė su V. G. bendro ūkio, jog turėtų būti preziumuojama visų įsigytų daiktų bendra nuosavybė. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės paaiškinimai apie žemės sklypo įsigijimą 2006 m. yra prieštaringi. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji su V. G. kartu gyveno nuo 1998 m. ir jog 2006 m. pirko žemės sklypą, nes siekė bendrai ūkininkauti. Teisme ieškovė tokių aplinkybių nepatvirtino, o aiškino, jog V. G. tik atvažiuodavo, o nakvodavo (duomenys neskelbtini), kur gyveno G. G. 2022 m. birželio 9 d., duodama paaiškinimus Vilniaus miesto VPK atliekamame ikiteisminiame tyrime (duomenys neskelbtini), ieškovė nurodė, kad su V. G. kartu negyveno iki 2010 m. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad balandžių auginimu V. G. vertėsi dar iki susipažįstant su I. K. ir žemės sklypą pirko būtent šiai savo veiklai, nes name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo per mažai vietos ir dėl balandžių skundėsi kaimynai. Pagal pateiktus rašytinius įrodymus teismas nustatė, kad ūkininko pažymėjimas 2007 m. buvo išduotas tik V. G., o ieškovė profesinio parengimo mokymus išklausė 2019 m. Teisme ieškovė pripažino, kad, sudarant sandorį dėl sklypo pirkimo, ji nedalyvavo, prieš tai žemės sklypo nebuvo apžiūrėjusi. Teismas nesirėmė ieškovės paaiškinimais, kad prie žemės sklypo pirkimo ji prisidėjo piniginiu įnašu, nes pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenis apie gaunamas pajamas ieškovė neturėjo tokių galimybių. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl žemės sklypo pirkimo panaudojant jos tėvo A. K. gautą paskolą iš banko nesutampa pagal datas. Be to, ieškovė teigė, kad pati davė grynus pinigus pardavėjui už žemės sklypą, bet jai nėra žinoma sumokėta žemės sklypo kaina. Ieškovė ieškinyje nurodė sklypo vertę 3 600 Eur, nors sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 30 000 Lt sklypo kaina.

19. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į statinius, esančius (duomenys neskelbtini) (keturis ūkio pastatus, malkinę, ūkio pastatą su administracinėmis patalpomis, stoginę, kitus inžinerinius statinius (tvora, varteliai, vartai)). Teismas, įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, susijusias su pastatų statyba, nusprendė, kad jos indėlis į statybos darbus negali būti laikomas esminiu, dėl kurio ji galėtų pretenduoti į nuosavybę. Byloje nustatyta, kad I. K. pradėjo kartu gyventi su V. G. tik nuo 2012 m., t. y, kai sodyboje (duomenys neskelbtini), buvo įrengti iš esmės visi pastatai. Ieškovė negalėjo įvardinti, kiek kainavo statybos darbai, o, siekdama pagrįsti, kad ji prisidėjo prie statybų, teigė, jog ji prisidėjo prižiūrėdama V. G. balandžius. Teismas vertino, kad tokia veikla nepagrindžia teisiškai reikšmingos bendros jungtinės veiklos, kuria partneriai būtų siekę sukurti bendrą dalinę nuosavybę į statybos darbus, o vėliau – ir į pastatus. Teismas nesirėmė ieškovės pateiktais įrodymais, kad buvo perkamos statybinės medžiagos. Iš pateiktų sąskaitų (UAB „Alnitransa“, UAB „Nord Profil“) matyti, jog šių medžiagų pirkėjas buvo V. G. UAB „Betono centro“ kvitai taip pat nerodo ieškovės indėlio į statybos darbus.

20. Šalys teigė, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), V. G. 2018 m. įsigijo sužinojęs, jog yra parduodamas gretimas žemės sklypas ir kad taip bus galima išplėsti sodybos teritoriją. Byloje nėra įrodyta bendra veikla, dėl kurios ieškovė būtų galėjusi siekti įgyti šį sklypą kartu su V. G., nėra įrodytas ieškovės indėlis į šio nekilnojamojo daikto įgijimą. Teismas nesirėmė ieškovės paaiškinimais, kad ji naudojo savo asmenines lėšas už 2017 m. parduotą asmeninį garažą ir pinigus, gautus iš savo tėvo, bendram gyvenimui ir bendro turto įsigijimui.

Šalies argumentai

21. Ieškovė paaiškino, kad motociklą SUZUKI VL 150, (duomenys neskelbtini), V. G. pirko 2000 m., įsigijimo aplinkybės jai nėra tiksliai žinomos. Tuo metu ji su V. G. kartu negyveno, tik susitikinėjo. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė bendro ketinimo pirkti šį motociklą, bendros veiklos ir savo indėlio (dalies) prisidedant prie šio pirkinio. Teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes, įskaitant liudytojų parodymus, nusprendė, kad motociklas buvo asmeninis V. G. daiktas. Iš fotonuotraukų matyti, kad šiuo motociklu V. G. vežiojo tiek I. K., tiek G. G., tačiau tai nekeičia nuosavybės ir nedaro jų nuosavybės dalininkėmis.

Žemesnės instancijos teismas

22. Teismas nurodė, kad ieškovė nepagrindė automobilio TOYOTA YARIS, (duomenys neskelbtini), įsigijimo aplinkybių. Atsakovas A. G. teisme paaiškino, kad jis tėvui V. G. pasiūlė pirkti šį automobilį draugo pagalba. A. G. teigimu, nei G. G., nei ieškovė neprisidėjo prie šio automobilio pirkimo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad ši transporto priemonė, kaip ir kitos V. G. turėtos transporto priemonės, buvo užregistruota valstybiniu numeriu „(duomenys neskelbtini)“, o tai, teismo vertinimu, taip pat patvirtina, jog automobilį jis pirko sau asmeninės nuosavybės teise, ketindamas pats juo naudotis.

Šalies argumentai

23. Ieškovė paaiškino, kad ginklus lygiavamzdį šautuvą WINCHESTER, lygiavamzdį šautuvą E. KETTNER, lygiavamzdį šautuvą TOZ1701, graižtvinį šautuvą KO 44 V. G. atsivežė į sodybą iš namo, esančio (duomenys neskelbtini). Taigi ginklų įsigijimo aplinkybių ieškovė nežino. Iš G. G. ir atsakovo A. G. paaiškinimų nustatyta, kad lygiavamzdį šautuvą WINCHESTER V. G. gavo dovanų, o tai reiškia, jog ieškovė neprisidėjo prie jo įsigijimo. Kitus ginklus teismas taip pat laikė asmeniniais V. G. daiktais, nes jų įsigijimas buvo reikalingas jo asmeniniam hobiui, o ne bendrai veiklai su ieškove. Ginklus V. G. buvo įsigijęs iki susipažįstant su ieškove.

Žemesnės instancijos teismas

24. Teismas vertino, kad žiedas iš tauraus metalo su brangakmeniu yra asmeninis V. G. daiktas, nes jis buvo pagamintas jam asmeniškai ir šį žiedą jis nuolat nešiojo. Ieškovė nežino žiedo įsigijimo aplinkybių ir mokėtos kainos, o tai patvirtina, kad ji nėra dalininkė ir neprisidėjo prie jo nuosavybės sukūrimo. Iš fotonuotraukų matyti, kad V. G. žiedą nešiojo tiek būdamas su G. G., tiek ir su I. K., tačiau tai nedaro jų nuosavybės dalininkėmis.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

25. Ieškovė I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovės ieškinys ir iš ieškovės trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Kvaga“ priteista 850 Eur bylinėjimosi išlaidų; priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas; priteisti bylinėjimosi išlaidas; priimti ir prijungti prie bylos įrodymus, kuriu? ieškove? neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui: 2022 m. birželio 14 d. (duomenys neskelbtini) atsakymo su priedu ir 2022 m. birželio 22 d. (duomenys neskelbtini) atsakymo su priedu kopijas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Atsiliepimas

25.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal LITEKO duomenis V. G. 2019 m. spalio 19 d. teikė atsiliepimą Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-3812-912/2019, ir, prašydamas atnaujinti terminą pateikti atsiliepimą, nurodė, kad nuo 1995 m. pastoviai gyvena su savo faktine dabartine šeima (duomenys neskelbtini). Taigi pats V. G. nurodė, kad su ieškove (duomenys neskelbtini), gyveno kartu kaip šeima, faktinėje santuokoje.

25.2. 2000 m. rugpjūčio 30 d. ieškovei ir V. G. gimė dukra K., kuria? jie kartu augino, auklėjo ir išlaikė. Medicininiuose dokumentuose V. G. ranka parašyta ir parašu patvirtinta jo valia, kad informacija? apie jo sveikatos būklę jis prašo teikti žmonai I. K. (duomenys neskelbtini) 2021 m. birželio 21 d. rašte Nr. 40 nurodyta, kad V. G., gim. 1958 m. gegužės 27 d., gydėsi klinikoje nuo 2011 m. balandžio 21 d., i? klinika? ji? lydėdavo žmona I. K. Teismas šių įrodymų sprendime nepaminėjo, neaptarė ieškovei palankiu? liudytojo A. V. (A. V.) paaiškinimų. Teismas neatsižvelgė, kad K. G. teismo posėdyje teigė, jog jie su tėčiu V. G. ir mama I. K. gyveno kartu, kaip šeima.

25.3. Tėvas A. K. 2005 m. kovo 29 d. paėmė iš AB SEB banko 20 000 Lt paskolą, atidavė grynus pinigus, kurie panaudoti įsigyti sklypą.

25.4. V. G. ne vienerius metus (duomenys neskelbtini), dėl ko jo, ieškovės ir jų dukros K. šeima dažnai turėjo finansinių sunkumų. Teismas nepagrįstai nesirėmė ieškovės paaiškinimais ir du kartus atmetė jos prašymus išreikalauti ir prijungti prie bylos duomenis apie mirusiojo V. G. (duomenys neskelbtini).

25.5. Teismas neįvertino ieškovės pateikto įrodymo, kad 2019 metų pavasarį ji baigė 8 savaičių trukmės mokymo programą ir įgijo kompetenciją verstis žemės ūkio veikla ir miškininkyste, kadangi jų su V. G. nupirktas žemės sklypas buvo miškas. 2020 m. jų balandžių ūkį aukštai įvertino knygos „(duomenys neskelbtini)“ autorius. Ieškovė prižiūrėjo V. G., kai jis patyrė insultus.

25.6. Teismas neteisingai vertino, kad dėl epizodinių santykių V. G. turėjo motyvą, tvarkant turtinius klausimus, maksimaliai atsiriboti nuo bendrų pirkinių, o nuosavybę aiškiai įforminti kaip asmeninę. G. G. gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), yra tame pačiame pastate, antrame aukšte, o mirusysis turėjo darbo patalpas pirmajame aukšte. Atsakovas A. G. patvirtino, kad jo tėtis dažnai atvažiuodavo pas mamą, o tai reiškia, jog kartu jie negyveno. G. G. akcentuojamos kartu švęstos vestuvių metinės vyko sodyboje tada, kai ieškovė dėl buitinių pavienių nesutarimų laikinai buvo išvykusi su dukra K. iš bendros su V. G. gyvenamosios vietos – sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), o G. G. pasinaudojo susiklosčiusia situacija. Ieškovė su V. G. nuo 1998 m. gyveno kartu iki pat jo mirties 2020 m. gruodžio 10 d.

26. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Kvaga“ atsiliepime į ieškovės I. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Atsakovai A. G., V. G., trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, G. G. bendrame atsiliepime į ieškovės I. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tokie atsikirtimai:

27.1. Ieškovė neįrodė bendro gyvenimo ir ūkio vedimo fakto su V. G. Ieškovė V. G. gyvenime atsirado maždaug 1999 m., kai V. G. su savo draugais pradėjo lankytis restorane (duomenys neskelbtini). Ieškovė dirbo šiame restorane padavėja. V. G. nebuvo palikęs savo šeimos. Jei V. G. iš tikrųjų būtų gyvenęs su ieškove, o ne su G. G., tai nelogiška, kad jis iškeltų įspūdingą šventę paminėti jo ir G. G. dvidešimt penktąsias vestuvių metines.

27.2. Ieškovės atkartotos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apie V. G. 2019 m. spalio 19 d. teiktą atsiliepimą Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-3812912/2019 yra nepagrįstos, nes šį įrodymą teismas nusprendė įtraukti į bylą vienasmeniškai, be to, tai buvo tik V. G. gynybinė pozicija toje byloje, atsiliepime nurodyti duomenys neatitinka faktinės situacijos.

Šalies argumentai

27.3. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ji su V. G. kartu gyveno nuo 1998 m., 2006 m. pirko žemės sklypą, nes siekė bendrai ūkininkauti. Teisme ieškovė tokių aplinkybių nepatvirtino, aiškino, jog V. G. tik atvažiuodavo, o nakvodavo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kur gyveno G. G. Ieškovė, 2022 m. birželio 9 d. duodama paaiškinimus Vilniaus miesto VPK atliekamame ikiteisminiame tyrime (duomenys neskelbtini) nurodė, kad su V. G. kartu negyveno iki 2010 m.

27.4. Ūkininko pažymėjimas 2007 m. buvo išduotas tik V. G., o ieškovė profesinio parengimo mokymus išklausė tik 2019 m. Teisme ieškovė pripažino, kad, sudarant sandorį dėl sklypo (ne miško) pirkimo ji nedalyvavo, prieš tai žemės sklypo nebuvo apžiūrėjusi. Konvertavus sklypo kainą iš litų į eurus, matyti, kad ieškovės nurodyta sklypo kaina neatitinka realios sklypo pirkimo kainos (30 000 Lt). Ieškovė nežinojo nei sklypo kainos, nei kada ir kam jis buvo perkamas, nedalyvavo jo pirkime ir neprisidėjo prie jo įsigijimo. VSDFV duomenys patvirtina, kad ieškovė neturėjo galimybių prisidėti finansiškai perkant sklypus. Ieškovės nurodytos aplinkybės dėl žemės sklypo pirkimo, panaudojant jos tėvo A. K. gautą paskolą iš banko, nesutampa pagal datas. Tai, kad ieškovės tėvas ėmė paskolą, neįrodo, jog iš šios paskolos ieškovė prisidėjo prie žemės sklypo pirkimo, kuris buvo perkamas 2006 m.

27.5. Ieškovė neįrodė, kad ji kokiu nors būdu prisidėjo prie žemės sklypo (miško), esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Vien tas faktas, kad ieškovė padėjo V. G. prižiūrėti balandžius, augino dukrą, mokėjo mokesčius, rūpinosi buitimi, savaime nereiškia, kad ji sukūrė su V. G. bendrą nuosavybę. Ieškovė neprisidėjo prie motociklo SUZUKI VL 150, automobilio TOYOTA YARIS, ginklų bei žiedo iš tauraus metalo su brangakmeniu įsigijimo.

Atsiliepimas

28. Atsakovai A. G., V. G., trečiasis asmuo, pareiškusi savarankiškus reikalavimus, G. G. pateikė atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą papildymą, kurį prašo vertinti kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą. Nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog V. G. rašysena skiriasi nuo kitų byloje esančiuose dokumentuose užfiksuotų parašų. Prie ieškinio pateiktuose žiedo su briliantu dokumentuose buvo nurodyta 950 praba bei 5,95 g žiedo svoris (gaminio Nr. PT00588), o atlikus žiedo ekspertizę buvo nustatyta 585 praba bei 22,92 g žiedo svoris (Nr. AB141235).

29. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, G. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jos savarankiški reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – tenkinti G. G. reikalavimus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

29.1. Teismas neįsigilino į visas faktines bylos aplinkybes, nevertino svarbių įrodymų bei neteisingai interpretavo tiek šalių paaiškinimus, tiek liudytojų parodymus, dėl ko nepagrįstai nusprendė, kad V. G. bendras gyvenimas su apeliante negali būti laikomas preziumuojančiu bendros nuosavybės sukūrimą tarp civilinių partnerių.

29.2. Teismas netiksliai interpretavo liudytojos A. V. 2022 m. sausio 25 d. teismo posėdyje liudijimus. Ji nurodė, kad pažinojo apeliantę ir V. G. ne nuo 2015 metų, o nuo 2015 metų iki 2021 m. kovo mėnesio, kadangi su vyru nuomojosi iš jų butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nevertino fakto, kad liudytoja rašytiniame pareiškime, pateiktame į bylą, yra patvirtinusi, jog jie tvarkė kartu ne tik buto nuomos klausimus, tačiau ir kartu sprendė visus reikalus dėl buto remonto. Teismas neatsižvelgė į kitų liudytojų S. K., M. A., L. R., N. L., V. O. (V. O.), P. B. (P. B.), V. T. (V. T.) parodymus, kad visi pažinojo G. G. ir V. G. kaip sutuoktinius, tvarkančius bendrus ūkio, verslo reikalus, kartu praleisdavo laiką su jais, žinojo apie turto pirkimus, žiedo pirkimo istoriją ir kt. Liudytojas P. B. paaiškino, kad V. G. gyveno su G. G., o kai gimė K., jis lankė ieškovę, padėjo jai, tačiau su ja negyveno. Šis liudytojas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad V. G. dažniau gyveno sodyboje paskutinius metus ir kad pas jį dažnai atvažiuodavo I., tačiau jis nežino, ar ji ten gyveno ar tik lankydavosi, nes jos dukra mokėsi Vilniaus mokykloje ir negyveno sodyboje. Teismas nevertino atsakovo V. G. paaiškinimų, kad jis niekada nėra matęs ieškovės, jog tėvas su G. G. gyveno kartu.

Atsiliepimas

29.3. Teismas neturėjo vadovautis V. G. 2019 m. spalio 19 d. atsiliepimu Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-3812-912/2019. Medžiaga nebuvo pateikta į bylą. Teismas pažeidė rungimosi principą, kadangi nesuteikė šalims teisės atsikirsti bei argumentuoti šių aplinkybių. Tai buvo tik V. G. gynybinė pozicija, kuria vadovautis nėra teisinio pagrindo. Nors V. G. atsiliepime nurodo, kad nuo 1995 m. jis pastoviai gyvena su savo faktine šeima (duomenys neskelbtini), tačiau šios faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, kadangi patį sklypą V. ir G. nupirko tik 2006 m., o pastatus pastatė dar po metų. V. G. nurodytos faktinės aplinkybės apie tai, kad po skyrybų buvusi sutuoktinė neišregistravo jo iš savo buto neatitinka tikrovės, kadangi butas, apie kurį kalba V. G., visada buvo įregistruotas jo vardu, todėl ji teisiškai negalėtų jo išregistruoti iš šio buto.

29.4. Po 2014 metų, kai G. G. grįžo visam laikui atgal į Lietuvą, ji su V. G. ir toliau vedė bendrą ūkį bei vystė nuomos verslą, į kurį investavo bendras lėšas ir darbą, kartu įkeitė butą, esantį (duomenys neskelbtini), padarė namo, esančio (duomenys neskelbtini), remontą ir pradėjo nuomoti butus. G. G. iš jai priklausančios asmeninės banko sąskaitos pirko V. G. gyvybės draudimą ir mokėjo už jį iki pat jo mirties. Tai rodo, kad šeimos pajamos ir išlaidos buvo bendros. Svarbus įrodymas, kad V. G. savo vienintele oficialia sutuoktine laikė G. G. – 2005 m. lapkričio 15 d. prašymas ,,padėti atkurti senosios dvarininkų (duomenys neskelbtini) giminės genealoginio medžio dokumentus“, kuriame V. G. nurodė duomenis apie save: ,,Gyvenu su žmona G. Turiu du sūnus – V., Anglijos universiteto studentą ir A., Vilniaus vidurinės mokyklos moksleivį. Gyvename nuosavame name su sodu“. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad G. G. kartu su V. G. dirbo tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), kurią įkūrė kartu, o taip pat (duomenys neskelbtini), kurią įkūrė kartu ir kurioje iki šiol G. G. yra direktore. G. G. nėra nurodžiusi, kad ieškovė nuo 2012 metų apsigyveno sodyboje (duomenys neskelbtini), ji yra pažymėjusi, jog kai 2014 m. ji grįžo į Lietuvą, V. G. jai pasakė, jog ieškovė būna sode ir padeda jam ūkyje, todėl G. G. nenorėjo ten daugiau važiuoti, kad nesutiktų ieškovės.

29.5. G. G. susipažino su K., kai K. buvo 1,5 metų. G. G. atleido V. G. neištikimybę ir tęsė bendrą gyvenimą. Iki to momento V. G. slėpė nuo šeimos ieškovę. Jis visada gyveno šeimoje, nors šeima visus šiuos metus materialiai padėjo ieškovei ir jos dukrai. Logiška, kad V. G. matėsi su savo dukra ir jos motina, darė epizodines nuotraukas, tačiau tai savaime nereiškia, jog jis su jomis gyveno. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad dėl susiklosčiusių santykių su G. G. ir ieškove, V. G. turėjo motyvą atsiriboti nuo bendrų pirkinių, o nuosavybę aiškiai įforminti kaip asmeninę, kadangi realybėje buvo priešingai. Po santuokos nutraukimo V. G. ir G. G. nuosavybės klausimai nepasikeitė. Teismas neįsigilino į faktinių aplinkybių chronologiją. Rašytiniai dokumentai patvirtina, kad G. G. ir V. G. sukūrė ginčo objektu esantį turtą kaip bendrą dalinę nuosavybę. Jeigu G. G. ir V. G. po formalaus santuokos nutraukimo, kiekvienas siektų padalinti turtą ir įgyti jį asmeninėn nuosavybėn, po santuokos sudarymo būtų padalinę visą turimą turtą, tačiau jiems nebuvo svarbu, kieno vardu įregistruotas turtas, viską laikė bendru. Turto perleidimo sandoriai buvo sudaromi siekiant apsaugoti šeimos turtą nuo galimų rizikų, nes V. G. (duomenys neskelbtini), jie bijojo, kad kreditoriai pradės teisminius ginčus, todėl nusprendė perleisti turtą G. G., jog jis vėliau liktų vaikams. Teismas neteisingai nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas santuokos metu ir G. G. priklauso ½ dalis buto, kadangi šis butas priklausė ir priklauso asmeninės nuosavybės atsakovui V. G.

29.6. Dėl garažo įsigijimo aplinkybių teismas neatkreipė dėmesio, kad jis nebuvo įsigytas pastatytas, o tokiu būdu buvo tik įformintas. V. G. ir G. G. pastatė garažą kartu dar iki 1994 metų, tačiau jį teisiškai įregistruoti pavyko tik 1994 metais, kai jie išpirkinėjo butus sūnums, ir G. G. investavo jai tėvų padovanotas pinigines lėšas.

29.7. Liudytojų parodymai patvirtina, kad sklypus kartu pirko G. G. ir V. G. Teismas neteisingai sprendė, kad G. G. nemėgo balandžių ir jų neprižiūrėjo. Ji ir vaikai padėjo prižiūrėti vyrui balandžius, kartu organizavo balandžių varžybas, kol jie buvo (duomenys neskelbtini), t. y. iki 2013 m. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo įgytas iš bendrų lėšų, gautų iš bendro verslo – butų nuomos, o šias aplinkybes taip pat patvirtino liudytojai. Teismas teisingai nustatė, kad sklypą V. G. pirko ir įrenginėjo iš pinigų, gautų pardavus (duomenys neskelbtini) akcijas, tačiau neįvertino, jog (duomenys neskelbtini) buvo įsteigta V. G. ir G. G. santuokos metu. Pirmasis sklypas buvo nupirktas iš gauto avanso už (duomenys neskelbtini) akcijų pardavimą, o kai 2007–2008 metais akcijos buvo realiai parduotos, gautas pinigines lėšas didžiąja dalimi investavo į sodybos pagerinimą ir statybų užbaigimą. Apeliantė nesutinka su teismo pozicija, kad ji neprisidėjo prie neįteisintų statinių statybos. Bylos įrodymai patvirtina bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo faktą.

29.8. V. G. nupirko ginčo žiedą ne 2000 m., o 2003 m., ir padovanojo jį G. G. Natūralu, kad vyras, dovanodamas savo žmonai žiedą, nepasirašo dovanojimo sutarties. Žiedas buvo perkamas ne iš asmeninių V. G. lėšų, o iš jų bendrų lėšų. Tą patvirtino ir liudytojai, ir 2022 m. sausio 25 d. teismo posėdyje juvelyras R. M.

Žemesnės instancijos teismas

29.9. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad motociklas ir ginklai buvo skirti asmeniniam V. G. hobiui ir nurodė, jog ginčo šalys ir liudytojai patvirtino, kad V. G. mėgo motociklus, pats važinėjo įsigytu motociklu SUZUKI VL 150, (duomenys neskelbtini), šį motociklą 2000 m. pirko sau. Teismas neatsižvelgė į tai, kad automobilis TOYOTA YARIS įsigytas bendrai jungtinei veiklai su G. G.

Atsiliepimas

30. Ieškovė I. K. atsiliepime į trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, G. G. apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

30.1. Teismas pagrįstai paminėjo, kad pagal G. G. teikiamą bendrą turtinių santykių su V. G. tvarkymo versiją, gaunasi, jog ji su V. G., kaip su jungtinės veiklos partneriu, bendrą dalinę nuosavybę siekė įgyti tik tada, kai daiktus pirko V. G. vardu, bet ne savo. Teismas teisingai nustatė, kad V. G. ir G. G. turtinius klausimus tvarkė sudarydami sandorius.

30.2. G. G. teikia faktus apie turtą – butus, esančius (duomenys neskelbtini), garažą – į kurį ieškovė nepretenduoja. G. G. nepaneigia ieškinyje nurodytų duomenų apie jos ir mirusiojo V. G. bendrą gyvenimą ir bendro gyvenimo metu įgytą turtą, kurį ieškovė prašo pripažinti bendrąja daline nuosavybe ir atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priklausančią turto dalį.

30.3. Piniginių lėšų dovanojimo sutartys piniginių lėšų perdavimo natūra fakto nepatvirtina, nes tokie faktai notarų tikrinti nebuvo. Iš G. G. paso kopijų matyti, kad ji kirto Rusijos Federacijos sieną 2014 m. spalio 22 d., o kitų, vėlesnių žymų apie sienos kirtimus nėra, todėl dovanotus 40 000 Eur pinigus G. G. turėjo parsivežti į Lietuvą 2014 m. spalio 22 d. ir deklaruoti, tačiau to nepadarė.

30.4. Ieškovė susipažino su V. G. tada, kai jo santuoka su G. G. buvo nutraukta. V. G. palaikė gražius santykius, teikdavo finansinę paramą tiek vaikams, tiek buvusiai sutuoktinei. Atsakovas A. G. lankėsi sodyboje pats ir su draugais, bendravo su dukra K., vadindavo ją sesute. Bendrai švęstos vestuvių metinės vyko sodyboje tada, kai ieškovė dėl buitinių pavienių nesutarimų, laikinai buvo išvykusi su dukra K. iš bendros su mirusiuoju gyvenimo vietos, o G. G. tiesiog pasinaudojo susiklosčiusia situacija. G. G. nei karto neaplankė ligoninėje buvusio sutuoktinio.

31. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Kvaga“ atsiliepime į trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, G. G. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Apeliacijos objektas yra teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškovės ieškinys ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, savarankiški reikalavimai (ieškinys) dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir atidalinimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis).

33. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

34. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pavyzdžiui, draudimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis, kelti naujus reikalavimus, teikti naujus įrodymus), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-1075/2021).

Dėl papildomų įrodymų (ne)priėmimo

35. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-611/2016 42 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

37. Ieškovė I. K. su apeliaciniu skundu pateikė teismui 2022 m. birželio 14 d. (duomenys neskelbtini) atsakymą su priedu ir 2022 m. birželio 22 d. (duomenys neskelbtini) atsakymą su priedu, prašo naujai teikiamus įrodymus priimti. Šiais įrodymais ieškovė siekia įrodyti, kad V. G. buvo (duomenys neskelbtini).

38. Teismą, vertinantį prašymo priimti teikiamus įrodymus pagrįstumą, saisto įrodymų sąsajumo taisyklė, kuri reiškia, kad, prieš priimant į bylą teikiamus įrodymus, turi būti nustatyta, ar informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, gali patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, teikiami įrodymai neturi reikšmingos įtakos ginčo išsprendimui pagal byloje pareikštus reikalavimus, be to, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl atsisako priimti ir vertinti ieškovės pateiktus naujus įrodymus.

Dėl ieškovės ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, apeliacinių skundų argumentų

40. Ieškovė I. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir atidalinimo, nes, jos teigimu, nuo 1998 m. ji gyveno su V. G., mirusiu (duomenys neskelbtini), kaip šeima, kartu vedė bendrą ūkį, savo darbu ir lėšomis prisidėjo prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nors įsigyjamas turtas buvo registruojamas V. G. vardu.

41. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, G. G. kreipėsi į teismą su savarankiškais reikalavimais dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir atidalinimo, nes, jos teigimu, ji su V. G. įregistravo santuoką (duomenys neskelbtini), Vilniuje, (duomenys neskelbtini) santuoką nutraukė, tačiau ir toliau gyveno kartu, o (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką Vilniuje esančioje cerkvėje, vedė bendrą ūkį, kartu kūrė ir vystė verslą.

42. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, G. G. gyvenimas su V. G. negali būti laikomas preziumuojančiu bendros nuosavybės sukūrimą tarp civilinių partnerių, bendro ūkio vedimas nebuvo toks, kuriuo buvo siekiama sukurti bendrąją nuosavybę, dėl ieškovės ir G. G. prašomų atidalinti daiktų įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise nebuvo sudarytas jungtinės veiklos susitarimas. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, iš esmės argumentuoja netinkamu įrodymų vertinimu ir nukrypimu nuo kasacinio teismo praktikos.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, neįrodė buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę bei įnašo į ją.

44. Aptariamu atveju įvertinant atitinkamus laikotarpius, kada buvo įgytas (sukurtas) turtas, su kuriuo ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, reiškia atitinkamus reikalavimus, aktualus yra teisinis reguliavimas bei teismų praktika, buvusi tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal 2000 m. CK.

45. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK 472 straipsnį, reglamentuojantį jungtinės veiklos sutartį, yra nurodęs, kad jungtinė veikla gali būti vykdoma bet kokiam teisėtam tikslui pasiekti. Jungtinės veiklos sutartis paprastai sudaroma tada, kai vienas asmuo nesugeba ar negali pasiekti užsibrėžto tikslo. Abiejų sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti, o sutarties dalykas ir yra ta jų jungtinė veikla, kurios rezultatas – sutartimi numatytas tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749-2003; 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020 26 punktas).

46. Kasacinio teismo praktikoje dėl nesusituokusių asmenų jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo pabrėžiama, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020 30 punktas).

47. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą (472–476 straipsniai), yra pažymėjęs, kad kai bendras turtas įgytas vieno asmens vardu, siekiant jį pripažinti bendrąja daline nuosavybe, turi būti įrodyta buvus atitinkamą jungtinės veiklos susitarimą; tokiu atveju nepakanka įrodyti vien faktą, kad įsigyjant turtą buvo panaudotos ir antrojo asmens lėšos, kito asmens lėšų panaudojimas įgyjant turtą gali reikšti atlygintinę ar neatlygintinę finansinę paramą ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009; 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421-2020 31 punktas).

48. Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 16 punktas).

49. Aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 20 punktas).

50. Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis). Aptarta kasacinio teismo praktika suponuoja, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 25 punktas; 2022 m. birželio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 21 punktas).

51. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, fotonuotraukas, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus teismo posėdžiuose pritaria pirmosios instancijos teismui, kad V. G. epizodiškai gyveno tiek su ieškove, tiek su G. G., nei su viena iš jų V. G. gyvenimas negali būti laikomas preziumuojančiu bendros nuosavybės sukūrimą tarp civilinių partnerių ir labiau tikėtina, jog būtent dėl santykių tiek su I. K., tiek su G. G. V. G. turėjo motyvą perkamą turtą, dėl kurio šioje byloje kilo ginčas, registruoti savo vardu, o ne bendrąja daline nuosavybe kartu su I. K. ar G. G.

52. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kad liudytojai patvirtino, jog V. G. daugiau laiko praleisdavo su ieškove I. K. nuo 2012 m., šiai apsigyvenus sodyboje (duomenys neskelbtini), tuo metu, kai G. G. nuo 2012 iki 2014 m. buvo išvykusi į Rusiją slaugyti sunkiai sergančios motinos. G. G. apeliacinio skundo argumentai, kad V. G. niekada su ieškove negyveno, atmestini kaip nepagrįsti, nes nustatyta, jog teismo posėdyje G. G. pripažino, kad, grįžusi į Lietuvą, nuo 2014 m. sodyboje nebesilankė būtent todėl, kad ten gyveno ieškovė. Kad ieškovė gyveno su V. G. sodyboje patvirtino ir atsakovai. Atsakovas A. G. paaiškino, kad bendraudavo su ieškove, kuri gyveno sodyboje, taip pat bendraudavo su ieškovės ir V. G. dukra K. Atsakovas V. G. paaiškino, kad sodyboje nesilankė nuo to laiko, kai pamatė, jog joje yra ieškovės daiktai. Kaip nepagrįsti atmestini ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad ji kaip šeima su V. G. gyveno nuo 1998 m., nes teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad 2006 m. ji gyveno bute (duomenys neskelbtini), tuo metu su V. G. leisdavo labai daug laiko kartu, tačiau nakvodavo (duomenys neskelbtini), esančiame bute.

53. Kiekviena iš apeliančių teigia, jog tik ji viena, o ne kita gyveno kartu su V. G. kaip partnerė, vedė bendrą ūkį, augino vaikus, vystė verslą, tačiau tai savaime nelemia išvados dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Atsižvelgiant į aptartą kasacinio teismo praktiką, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, kaip teisingai ir įvertino pirmosios instancijos teismas, nes net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta. Kaip minėta, sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, nepakanka nustatyti vien nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo drauge ar ūkio tvarkymo kartu faktą, turi būti nustatytas bendro turto sukūrimas asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu, be to, turi būti nustatyta, kad sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą dėl konkretaus turto.

54. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

55. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso, būdingo ir nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020 59 punktą).

56. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, įrodinėja, kad nekilnojamasis turtas: žemės ūkio paskirties žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), žemės ūkio paskirties žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, unikalus (duomenys neskelbtini), malkinė, unikalus (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas su administracinėmis patalpomis, (duomenys neskelbtini), stoginė, (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai, (duomenys neskelbtini), motociklas SUZUKI VL 150, (duomenys neskelbtini), automobilis TOYOTA YARIS, (duomenys neskelbtini), lygiavamzdis šautuvas WINCHESTER, (duomenys neskelbtini), lygiavamzdis šautuvas E. KETTNER, (duomenys neskelbtini), lygiavamzdis šautuvas TOZ1701, (duomenys neskelbtini), graižtvinis šautuvas KO 44, (duomenys neskelbtini), žiedas iš tauraus metalo su brangakmeniu (duomenys neskelbtini), yra įsigyti bendrai ir yra bendroji jų dalinė nuosavybė su V. G., kurioje atitinkamai ieškovei arba G. G. priklauso ½ dalis išvardyto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, G. G. papildomai įrodinėja, kad ji ir V. G. įsigijo bendrai pastatą-garažą, (duomenys neskelbtini), kuris yra jų bendroji dalinė nuosavybė, kurioje G. G. priklauso ½ dalis.

57. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), V. G. įsigijo asmeninės nuosavybės teise, 2018 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu – žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), V. G. taip pat įsigijo asmeninės nuosavybės teise. 2006 m. sutarties pagrindu įgytame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pastatyti tokie statiniai: keturi ūkio pastatai, malkinė, ūkio pastatas su administracinėmis patalpomis, stoginė, kiti inžineriniai statiniai (tvora, varteliai, vartai), kurių statytojas yra V. G. Pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2022 m. rugpjūčio 26 d. išvadą šie statiniai negali būti įteisinti įstatymo nustatyta tvarka, nes patenka į vandens telkinio apsaugos juostą (pažeidžia imperatyvius Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 dalies ir 100 straipsnio reikalavimus). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tokie daiktai nėra civilinės apyvartos objektu (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Ginčo dėl aptartų aplinkybių nėra.

58. Nesutikdama su teismo išvada, kad žemės sklypai negali būti pripažinti V. G. bendrąja daline nuosavybe su ieškove, o taip pat nėra pagrindo konstatuoti jos nuosavybės teisės į statybos darbus, ieškovė iš esmės teigia, jog teismas neįvertino, kad ieškovės indėlį į šio ginčo turto įsigijimą pagrindžia: rūpinimasis partnerių buitimi, dukra, sportinių balandžių auginimas ir dalyvavimas varžybose kartu su V. G., V. G. slaugymas jam susirgus, 2005 m. kovo 29 d. ieškovės tėvo A. K. iš SEB banko paimta 20 000 Lt paskola, ieškovės paaiškinimai, kad ginčo turto įsigijimui panaudojo 2017 m. už asmeninės nuosavybės teise priklausantį parduotą garažą gautas lėšas. Ieškovės teigimu teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad 2019 m. pavasarį ji baigė aštuonių savaičių trukmės mokymo programą ir įgijo kompetenciją verstis žemės ūkio veikla bei miškininkyste, kadangi 2018 m. nupirktas žemės sklypas buvo miškas. Ieškovės teigimu, teismas neteisingai nurodė, kad ji nežinojo sklypo įsigijimo kainos, nes neatsižvelgė į tai, jog ieškinyje ieškovė nurodė sklypo vertę eurais, o pirkimo–pardavimo sutartyje sklypo kaina nurodyta litais. Teisėjų kolegija šiems ieškovės argumentams neturi pagrindo pritarti.

59. Pirmiausiai, pažymėtina, kad netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyminis teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

60. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės paaiškinimai apie aplinkybes, nuo kada ji su V. G. pradėjo gyventi kaip partneriai yra prieštaringi – skiriasi ieškinyje, ikiteisminiame tyrime, teismo posėdyje nurodytas momentas. Vis dėl to, teismo posėdyje ieškovė patvirtino, kad 2006 m., būtent tuo metu, kai buvo įsigytas pirmasis žemės sklypas, ji gyveno (duomenys neskelbtini), esančiame bute, o V. G. tuo metu grįždavo nakvoti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur gyveno ir G. G., t. y. toks jų gyvenimas neatitiko bendro ūkio vedimo kriterijų (pastovaus, nuolatinio gyvenimo). Ieškovė neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kad balandžių auginimu V. G. vertėsi dar iki susipažįstant su ieškove ir žemės sklypą pirko būtent šiai savo veiklai, nes name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo per mažai vietos ir dėl balandžių skundėsi kaimynai. Ieškovė neginčija teismo nustatytų aplinkybių, kad pagal VSDFV duomenis apie gaunamas pajamas ieškovė neturėjo galimybių prisidėti nei prie vieno iš žemės sklypų įsigijimo ir statybos darbų. Kaip jau minėta, bylos šalių ir liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), pradėjo gyventi maždaug nuo 2012 m., kai tuo metu jau buvo pastatyti beveik visi statiniai.

61. Nors ieškovė nurodo, kad teismas be pagrindo neatsižvelgė į aplinkybę, jog jos tėvas A. K. 20 000 Lt paskolą iš SEB banko paėmė 2005 m. kovo 29 d., tačiau pirmasis žemės sklypas įsigytas 2006 m. sausio 20 d., t. y. beveik po metų. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad toks laiko tarpas yra reikšmingai per didelis, vertinant aplinkybes, ar ieškovė galėjo prieš beveik metus laiko tėvo iš banko pasiskolintus pinigus panaudoti 2006 m. įsigyjant žemės sklypą. Aplinkybę, kad ieškovė ginčo turto įsigijimui panaudojo 2017 m. už asmeninės nuosavybės teise priklausantį parduotą garažą gautas lėšas ieškovė įrodinėja tik savo paaiškinimais. Tokie įrodymai, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, nėra pakankami, įvertinant ir tai, kad ne visi ieškovės paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs (pavyzdžiui, paminėti paaiškinimai apie bendro gyvenimo su V. G. pradžią). Iš 2006 m. sausio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad žemės sklypo kaina – 30 000 Lt, tačiau ieškinyje ieškovė nurodė, jog sklypo vertė eurais – 3 600 Eur. Ieškovė atkreipia dėmesį į valiutų skirtumą, tačiau, net ir pavertus pirkimo–pardavimo sutartyje kainą litais į kainą eurais, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad kaina reikšmingai skiriasi. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė nežinojo už kokią kainą 2006 m. sausio 20 d. buvo įsigytas žemės sklypas. Šio įsigyto sklypo kainos ieškovė negalėjo paaiškinti ir teismo posėdyje.

62. Priešingai nei teigia ieškovė, iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas aptarė ieškovės profesinio parengimo mokymus, išklausytus 2019 m. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovė, išklausiusi mokymus, įgijo kompetenciją verstis žemės ūkio veikla bei miškininkyste, nėra reikšmingi, nes pirmasis žemės sklypas nupirktas 2006 m., o antrasis (miškas) – 2018 m. Taigi ieškovė profesinio parengimo mokymus išklausė jau po to, kai sklypas V. G. buvo įsigytas asmenine nuosavybe, o ne prieš tai.

63. Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė prisidėjusi savo asmeninėmis lėšomis prie žemės sklypų ir statybos darbų įsigijimo, yra pagrįsta ir apeliacinio skundo argumentais nepaneigta. Vien tik ieškovės ir jai palankūs liudytojo A. V. (A. V.) paaiškinimai, kad V. G. ieškovę laikė savo žmona, nelemia kitokios išvados nei ją padarė pirmosios instancijos teismas, jog ieškovė neįrodė buvus susitarimą dėl kitokios šio turto įsigijimo nuosavybėn formos.

64. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, G. G., nesutikdama su skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad žemės sklypai negali būti pripažinti V. G. ir jos bendrąja daline nuosavybe, taip pat ji negali įgyti nuosavybės teisės į statybos darbus, teigia, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad po civilinės santuokos nutraukimo šalys aiškiai susitardavo, kieno vardu bus įgyjamas turtas. Ji pažymi, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog turtą V. G. perleidinėjo dėl to, kad (duomenys neskelbtini), rašytiniai įrodymai ir liudytojų paaiškinimai patvirtina, jog žemės sklypus kartu pirko ji ir V. G., teismas neatkreipė dėmesio, kad žemės sklypą pirko ir statybas V. G. vykdė už lėšas, gautas pardavus (duomenys neskelbtini) akcijas, tačiau įmonė buvo įsteigta V. G. ir G. G. civilinės santuokos metu, o akcijos nepasidalintos, todėl ir už akcijas gautos lėšos laikomis bendromis. Teisėjų kolegija šiems apeliacinio skundo argumentams taip pat neturi pagrindo pritarti.

65. Teisėjų kolegija nesutinka su G. G. apeliacinio skundo argumentu, kad neaišku, kuo remiantis teismas sprendė, jog šalys po civilinės santuokos nutraukimo susitardavo dėl kiekvieno įsigyjamo konkretaus turto nuosavybės formos. Tokią išvadą patvirtina į bylą pateiktų V. G. ir G. G. įsigyto nekilnojamojo turto nuosavybės formos registravimo faktų analizė, kurią labai išsamiai atliko pirmosios instancijos teismas. Teismas teisingai pastebėjo, kad žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), 2006 m. ir 2018 m. V. G. įsigijo asmeninės nuosavybės teise, 2007 m. birželio 14 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), V. G. ir G. G. įsigijo bendros dalinės nuosavybės teise, 2010 m. lapkričio 29 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), G. G. įsigijo asmeninės nuosavybės teise, 2019 m. liepos 8 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), G. G. įgijo asmeninės nuosavybės teise. Taigi matyti, kad nekilnojamąjį turtą po santuokos nutraukimo V. G. ir G. G. registruodavo arba vieno, arba kito, arba abiejų vardu. G. G. nesutinka su teismo išvada, kad toks registravimas nebuvo atsitiktinis, tačiau apeliaciniame skunde nepaaiškino, kodėl paminėtas turtas buvo registruojamas būtent taip, jeigu nebuvo susitarimo. Apeliantė tik nurodo, kad turtas buvo perleidinėjamas vienas kitam, nes V. G. (duomenys neskelbtini). Tačiau iš aptartų sandorių matyti, kad tik 2019 m. liepos 8 d. butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo perleistas G. G., bet prieš tai jis priklausė ne V. G., o A. G., ir kaip paaiškino G. G., teikdama patikslintus savarankiškus reikalavimus, šis turtas buvo perleistas G. G. atsakovui A. G. išvykstant gyventi į užsienį. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal G. G. pateikiamą bendrą turtinių santykių su V. G. tvarkymo versiją, V. G. su ja bendrą dalinę nuosavybę siekė įgyti tik tada, kai daiktus V. G. registruodavo asmenine nuosavybe, bet ne tada, kai jie buvo įforminami G. G. asmenine nuosavybe. G. G. apeliaciniame skunde nurodyti liudytojai patvirtino, kad jiems buvo žinoma apie ketinamus įsigyti žemės sklypus, kai kurie jų dalyvavo šventėse, vykusiose (duomenys neskelbtini), leisdavo laiką kartu, tačiau nei vienas iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad V. G. ir G. G. buvo susitarę dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad žemės sklypą V. G. pirko savo veiklai – balandžių ir kitų gyvūnų auginimui, nes name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo per mažai vietos. Nors G. G. kritikuoja teismo išvadą, kad ji nemėgo balandžių, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog byloje nebuvo ginčijama, kad balandžių auginimas buvo V. G. asmeninis užsiėmimas, G. G. nesiekė bendrai užsiimti šia veikla.

66. Byloje G. G. ir atsakovai laikėsi pozicijos, kad 2006 m. žemės sklypai buvo įsigyti ir statybos darbai vykdyti už lėšas, gautas pardavus (duomenys neskelbtini) akcijas. G. G. teigia, kad teismas neįvertino, jog 2006 m. žemės sklypas pirktas ir statybos vykdytos už lėšas, gautas pardavus (duomenys neskelbtini) akcijas, o tai reiškia kad už bendras V. G. ir G. G. lėšas, nes ši įmonė buvo įsteigta V. G. ir G. G. civilinės santuokos metu, akcijos po civilinės santuokos nutraukimo nepadalintos. Tačiau kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas nustatė, kad 2007–2008 m. 23 mokėjimo pavedimais V. G. gavo 1 323 563,48 Eur (4 570 000 Lt) už ketinimą parduoti (duomenys neskelbtini) akcijas (tai yra konstatuota Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3812-912/2019). Teismas teisingai nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Kvaga“ (akcijų pirkėjo teisių perėmėjas) teisme patvirtino, jog akcijas ketinta įsigyti kaip asmeninį V. G. turtą ir sumokėtos lėšos teismo sprendimu buvo priteistos akcijų pirkėjui iš V. G. kaip asmeninė jo skola, t. y. toje byloje kreditorius net neįrodinėjo, kad tai buvo bendros lėšos su sutuoktine, su kuria, kaip minėta, V. G. nebuvo sudaręs civilinės santuokos. Šios teismo nustatytos aplinkybės G. G. apeliacinio skundo argumentais nepaneigtos.

67. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad antras žemės sklypas V. G. buvo įsigytas 2018 m. gegužės 29 d., kai G. G. sodyboje nesilankydavo ir neturėjo interesų dėl sodybos išplėtimo, byloje nėra duomenų, jog G. G. būtų finansiškai prisidėjusi prie šio žemės sklypo įsigijimo. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad dalyvavimas sodybos statybų planavime, pasitarimuose su architektu ir nuomonės pareiškimas dėl statybų, nėra reikšmingas indėlis ir nesudaro pagrindo konstatuoti nuosavybę į statybos darbų dalį.

68. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. G. neįrodė prisidėjusi prie žemės sklypų ir statybų savo asmeninėmis lėšomis ir darbu, apeliacinio skundo argumentais nepaneigta.

69. Ieškovė I. K. apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė argumentu?, paneigiančiu? pirmosios instancijos teismo išvadas dėl motociklo SUZUKI VL 150, automobilio TOYOTA YARIS, ginklu?, žiedo iš tauraus metalo su brangakmeniu įsigijimo bendrojon nuosavybėn. Ieškovės argumentai, kad ji nesusituokusi gyveno su V. G. drauge, kartu tvarkė ūkį negali paneigti pirmosios instancijos teismo išvados, jog ji neįrodė prisidėjusi savo asmeninėmis lėšomis prie šių daiktų įsigijimo, nebuvo susitarimo naudoti šiuos daiktus jungtinei veiklai.

70. G. G., kvestionuodama teismo išvadas dėl žiedo įsigijimo, teigia, kad V. G. nupirko ginčo žiedą ne 2000 m., kaip nurodė teismas, o 2003 m., tačiau nepaaiškina, kuo šis trijų metų intervalas reikšmingas bylos baigčiai. Be to, iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas nurodė, jog 2000 m. V. G. įsigijo ne žiedą, o deimantą. G. G. taip pat teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog liudytojai ir juvelyras R. M. 2022 m. sausio 25 d. teismo posėdyje patvirtino, kad žiedas buvo perkamas ne iš asmeninių V. G., o iš bendrų lėšų, tačiau teisėjų kolegija ir šiems G. G. argumentams neturi pagrindo pritarti.

71. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2021 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdyje G. G. paaiškino, jog V. G. apie 2003 m. nusipirko brangakmenį, kainavusį 16 000 Lt, trečiasis asmuo turėjo aukso, atsivežusi iš Rusijos, iš šių medžiagų juvelyras pagamino žiedą (garso įrašas nuo 2 val. 3 sek.). 2021 m. lapkričio 17 d. teismo posėdyje G. G. paaiškino, kad maždaug 2003 m., tiksliai neatsimena kada, V. G. įsigijo moterišką žiedą su deimantu, kurio nešioti G. G. nenorėjo, todėl V. G. po pusmečio ar metų perdarė žiedą į vyrišką ir pats nešiojo (garso įrašas nuo 39 min. 26 sek.). 2022 m. sausio 25 d. teismo posėdyje juvelyras R. M. paaiškino, kad 2002–2003 metais G. G. ir V. G. užsakė vyriško žiedo gamybą V. G., liudytojas G. G. matė tik vieną kartą, su V. G. buvo susitikęs kelis kartus, nes derino žiedo dizainą. Žiedas buvo pagamintas iš V. G. anksčiau įsigyto brilianto (maždaug 16 000 dolerių vertės) ir moteriško žiedo, kiek buvo sumokėta už žiedo pagaminimą ir kas sumokėjo nežino (garso įrašas nuo 18 min.). Kiti pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai nepatvirtino, kad žiedas buvo įsigytas, panaudojant bendras lėšas. Ekspertai, atlikę vertės nustatymo ekspertizę, nurodė, jog auksas neturi pridedamosios vertės žiedo su deimantu kainai. Šiai ekspertų išvadai pritarė ir teismo posėdyje apklaustas juvelyras. Tuo tarpu deimantą, G. G. paaiškinimais, V. G. įsigijo po civilinės santuokos nutraukimo. Žiedas su deimantu buvo kuriamas būtent V. G.

72. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė G. G. reikalavimus dėl žiedo iš tauraus metalo su brangakmeniu pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kadangi tai buvo asmeniškai V. G. pagamintas juvelyrinis dirbinys, kurį jis pats nešiojo. G. G. apeliaciniame skunde nepaneigė, kad prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis įsigyjant žiedą.

73. G. G., kvestionuodama teismo išvadas dėl motociklo SUZUKI, automobilio TOYOTA YARIS ir ginklų įsigijimo bendrojon dalinėn nuosavybėn, teigia, kad šie daiktai buvo įsigyti su jos žinia, pritarimu ir iš bendrų lėšų. Teisėjų kolegijos vertinimu, G. G. apeliaciniame skunde taip pat neįrodė, kad prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis prie šių daiktų įsigijimo, o tik deklaratyviai teigė, jog šiems daiktams įsigyti buvo panaudotos bendros jos ir V. G. lėšos.

74. Bylos duomenimis motociklą SUZUKI VL 150, (duomenys neskelbtini), 2000 m. V. G. įsigijo savo vardu. Jis juo naudojosi. Atsakovas A. G. teismo posėdyje paaiškino, kad tėvas su motociklu dalyvaudavo baikerių suvažiavimuose. Nuotraukos, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai patvirtina, kad motociklas buvo skirtas asmeniniam V. G. pomėgiui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad G. G. neįrodė, jog motociklas buvo pirktas bendromis lėšomis ir bendrai veiklai.

75. Bylos duomenimis 2018 m. lapkričio 20 d. automobilį TOYOTA YARIS, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), V. G. įsigijo asmenine nuosavybe. Atsakovas A. G. teisme paaiškino šio automobilio įsigijimo aplinkybes, kad jis tėvui V. G. pasiūlė pirkti šį automobilį draugo pagalba, automobilis kainavo apie 1 000 Eur. A. G. paaiškinimu, nei G. G., nei ieškovė neprisidėjo prie šio automobilio pirkimo. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog ši transporto priemonė, kaip ir kitos V. G. turėtos transporto priemonės buvo užregistruota valstybiniu numeriu „(duomenys neskelbtini)“, o tai teismo vertinimu taip pat patvirtina, kad automobilį jis pirko sau asmeninės nuosavybės teise, ketindamas pats juo naudotis. Teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

76. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ginklai: lygiavamzdis šautuvas WINCHESTER, lygiavamzdis šautuvas E. KETTNER, lygiavamzdis šautuvas TOZ1701, graižtvinis šautuvas KO 44, taip pat yra susiję su V. G. asmeniniu pomėgiu medžioti. Atsakovas A. G. teisme paaiškino, kad tėvas dovanų gavo šautuvą WINCHESTER. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad vienas iš ginklų – dovanotas, kiti įsigyti V. G. pomėgiui, todėl negali būti laikomi įsigytais bendra daline nuosavybe. Nei G. G., nei ieškovė neįrodė, kad ginklai turėjo būti panaudoti jungtinėje veikloje.

77. Bylos duomenimis 1994 m. birželio 13 d. seniūnijos potvarkio pagrindu 117,14 kv. m ploto garažą, esantį (duomenys neskelbtini), V. G. įsigijo savo vardu. G. G. teigia, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog garažas buvo pastatytas anksčiau, o tokiu būdu buvo tik įformintas, tačiau, kurie įrodymai pagrindžia tokias aplinkybes G. G. nenurodė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šį turtą G. G. siekė įsigyti bendrai su V. G. jungtinės veiklos pagrindu ir kad piniginiu ar nepiniginiu įnašu prisidėjo prie šio turto įsigijimo. Atsakovas A. G. teismo posėdyje paaiškino, kad garažą pastatė pats V. G., ant jo pastatė balandinę, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis nekilnojamasis daiktas taip pat buvo įsigytas asmeninei V. G. veiklai.

78. Byloje sprendžiamų klausimų aspektu pažymėtina ir tai, kad nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2020 35 punktą). Be to, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją (CPK 3 straipsnio 7 dalis) mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011).

79. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, jog kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016 18 punktas). Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 23 punktas).

80. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, sutikti su ieškovės ir G. G. apeliacinio skundo argumentais, jog teismas pažeidė CPK normas, nes netinkamai vertino įrodymus ir kasacinio teismo praktiką, nėra pagrindo.

81. Tiek ieškovė, tiek G. G., nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, suabsoliutina jų pačių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kurių daugeliu atveju byloje nepagrindžia kiti įrodymai, tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, pažeidė teisės normas ar netinkamai jas taikė.

82. Nors G. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neturėjo vadovautis V. G. 2019 m. spalio 19 d. atsiliepimu Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-3812-912/2019, kuriame V. G. nurodė, kad nuo 1995 m. jis pastoviai gyvena su savo faktine šeima (su ieškove) (duomenys neskelbtini), visumos aptartų įrodymų kontekste šis įrodymas nėra esminis. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio taip pat matyti, kad šiuo įrodymu teismas vadovavosi tik kaip papildomai pagrindžiančiu teismo nustatytas aplinkybes, jog V. G. gyveno ne tik su G. G., bet ir su ieškove I. K.

83. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

84. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Ta aplinkybė, kad pačiame sprendime atskirai nėra aprašyti visi apeliantų nurodomi įrodymai, vertinant patį skundžiamo teismo sprendimo turinį ir padarytų išvadų motyvavimą, nesudaro pagrindo spręsti, jog apeliantų atskiri minėti įrodymų buvo neįvertini, o jų turinys leistų daryti priešingas išvadas, negu jas padarė pirmosios instancijos teismas.

85. Nepagrindus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia ieškovės ir G. G. nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

86. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-403/2021). Pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

87. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai). CPK 93 straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

88. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).

89. Ieškovė I. K. prašo iš atsakovų A. G. ir V. G. bei trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, G. G. priteisti 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, rengiant apeliacinį skundą ir 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

90. Trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, G. G. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės I. K., tačiau jas pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė.

91. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, UAB „Kvaga“ prašo priteisti iš ieškovės I. K. ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, G. G. po 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimus į jų apeliacinius skundus.

92. Teismų praktikoje išaiškinta, kad šalių apeliacinius skundus atmetus, kiekvienai iš jų lieka apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-351-1120/2022). Kadangi nagrinėjamoje byloje tiek ieškovė I. K., tiek trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, G. G. turėjo priešingą interesą ir jų abiejų apeliaciniai skundai atmesti, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

93. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016 73 punktas).

94. Iš bylos duomenų matyti, kad trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų UAB „Kvaga“ atsiliepimai į apeliacinius skundus buvo teikti ir LITEKO pasirašyti advokato padėjėjo, PVM sąskaitos faktūros dėl apmokėjimo už teisines paslaugas išrašytos advokato padėjėjo, mokėjimai už teisines paslaugas atlikti jų gavėją nurodant taip pat advokato padėjėją. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad teismui teikti įrodymai patvirtina, jog teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, UAB „Kvaga“ suteikė advokato padėjėjas, šio asmens apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos iš apeliantų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Gintaras PečiulisIrmantas ŠulcasAlma Urbanavičienė