- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-131-380/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21420-2021-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- R. G.
- Nukentėjusysis
- V. L.
- Advokatai
- Gintautas Daugėla, Stanislava Jorudienė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2022 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Nuosprendžiu priteista iš R. G. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 67,72 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimo; nukentėjusiajam V. L. – 63,20 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 600 Eur atstovavimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. G. nuteistas už tai, kad 2021-06-29, apie 18.20 val., (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo kieme mušė V. L., t. y. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė V. L. į veidą ir padarė sužalojimą – muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, tai nukentėjusiajam V. L. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apelianto teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, jis buvo apkaltintas neteisėtai, nes jam inkriminuotų veiksmų nepadarė. Todėl, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktui, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.
2.1. Teismas nuosprendyje nurodė, kad tiki V. L., R. G. parodymais, o jo, R. G., pozicija, pasak teismo, yra gynybinė, pateikta siekiant išvengti atsakomybės, todėl atmestina. Teismo įsitikinimu, šioje byloje nustatytų įrodymų visuma (kaip galima suprasi iš skundžiamo nuosprendžio, – V. L., R. G., jo, R. G., ir S. J. parodymai, medicininė išvada) sudaro vientisą įrodymų grandinę, pagrindžiančią jo, R. G., kaip kaltinamojo, kaltę. Teismo nuomone, nukentėjusysis V. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek akistatų metu, tiek teisme nuosekliai teigė, kad jis buvo sužalotas būtent jo – R. G., kuris jį pasitiko pareinantį iš daržo ir užsipuolė dėl neva jo nunuodyto augalo ir smogė jam kumščiu į apatinę lūpą. Teismas tikėjo ir liudytojos R. G. parodymais, kad ji, būdama namuose, nematė, o išgirdo (!) konfliktą, suprato, kad gresia pavojus V. L., ir nedelsdama skubėjo jam užkirsti kelią. Pamačiusi, kad V. L. sužalotas, parėjo su juo į savo namus, nes nė vienas lauke neturėjo telefono, kur iš V. L. telefono paskambino policijai. Teismui nebuvo reikšminga tai, kad nesutampa nukentėjusiojo ir jo sugyventinės nurodytas V. L. tariamas sužalojimo laikas, aplinkybės, papasakotos paties V. L., palyginti su pranešimu policijai, jo, R. G., ir S. J. paaiškinimais. Teismas nerado duomenų, jog nukentėjusysis V. L. per trumpą kelių minučių laiką, kol su R. G. užlipo į savo gyvenamąsias patalpas ir paskambino policijai, ar po to, kai paskambino policijai, iki policijos ekipažo atvykimo, tyčia ar netyčia būtų susižalojęs pats (pvz., po smūgio jam, R. G., bėgdamas į laiptinę, prie jos ar joje virtęs), nurodydamas, kad nė vienas proceso dalyvis nenurodė girdėjęs ar matęs kokius nors virtimo, kritimo ar atsitrenkimo į kažką garsus ar šūksnius. Teismas besąlygiškai tikėjo suinteresuota liudytoja – V. L. sugyventine R. G., kuri nurodė, kad kol atvyko policija, V. L. buvo kartu su ja, jis niekur negriuvo ir nesusižalojo. Teismas, vadovaudamasis V. L. ir R. G. parodymais, padarė išvadą, kad jo, R. G., nurodyta versija, jog nukentėjusysis „specialiai pasidarė įsitrenkimą, kad jį apkaltinti“, ir liudytojos S. J. versija, kad V. L. galėjo bėgdamas apvirsti, laikytinos neatitinkančiomis tikrovės. Tokią išvadą teismas padarė ir dėl to, kad nukentėjusysis neigė po smūgio jam į veidą sudavimo kur nors bėgęs.
2.2. Teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir spėlionėmis, jas įvardydamas netiesioginiais įrodymais. Teismas nurodė, kad S. J. pasakyti žodžiai po to, V. L. trenkė R. G. ir ji šoko jo ginti į jų su V. L. tarpą, sakydama: „R., baik“, reiškia, kad ,,<...> spontaniška S. J. reakcija, kai ji šoko į bekonfliktuojančių vyriškių tarpą, jos šauksmai „R., baik“, prašymas nieko nedaryti V. L. bei R. G. pasakymas, kad jis nieko nedarys, nes V. L. jam sudavė pirmas, duoda pagrįstą pagrindą teigti, jog tiek R. G., tiek S. J. nurodė ne visas konflikto aplinkybes, o būtent, sąmoningai nenurodė esminės jo aplinkybės – R. G. smūgio V. L. sudavimo momento“. Apelianto teigimu, tokie teismo aplinkybių išvedžiojimai yra nepagrįsti ir jam visiškai nesuprantami.
2.3. Teismas nuosprendį grindė ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistų išvadomis Nr. G 1204/2021 (02) ir Nr. G 1284/2021 (02), kuriose nurodyta, kad V. L. galbūt nurodytu laiku (2021-06-29, apie 18.20 val.) ir aplinkybėmis (R. G. bendro naudojimo kieme vieną kartą kumščiu suduodant V. L.), įvertinus Tauragės (duomenys neskelbtini) ligoninės medicinos dokumentų išrašo kopiją (apatinės lūpos vidinėje pusėje kirstinė apie 2 cm žaizda, kuri susiūta), konstatuota muštinė žaizda apatinėje lūpoje, padaryta kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminių poveikių. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
2.4. Apelianto nuomone, teismas neteisingai aiškino šią išvadą, nes joje nėra taip pažymėta, kaip teismas nurodė nuosprendyje, t. y. teismo medicinos specialistas išvadoje nenurodė, kad: 1) jis, R. G., sudavė smūgį V. L.; 2) kad V. L. buvo suduota kumščiu. Atvirkščiai, apelianto teigimu, teismo medicinos specialistas išvadoje patvirtino jo įtarimus, kad V. L. galėjo griūti ar net sąmoningai ne vienu smūgiu pasidaryti sužalojimą, siekdamas apkaltinti jį nusikaltimu. Išvadoje rašoma, kad sužalojimas galėjo atsirasti ir dėl daugiau trauminių poveikių. R. G. pažymi, jog kaltinimams prieš jį V. L. turi daug priežasčių ir tai daro nuolatos, dėl to teisme net buvo nagrinėjami nepagrįsti ankstesni V. L. ir jo sugyventinės skundai. Bet teismas ir šiems faktams dėmesio neskyrė, dėl jų nepasisakė. V. L., žinodamas, kad jis praeityje buvo teistas, nuolat jam grasina, jog jis padarys taip, kad jis vėl bus nuteistas ir pateks į kalėjimą. Jis šiuos grasinimus nuolat stengiasi realizuoti ir provokuoja konfliktus tik tam, kad jam, R. G., būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apelianto teigimu, jis nuolat stengiasi išvengti šio žmogaus klastos, todėl ir šį kartą, net trenkus jam per akinius, jis susivaldė nuo smurto. Šis žmogus meluoja ir meluoja jo sugyventinė, teismas šiais nepatikimais liudijimais patikėjo nepagrįstai, todėl ir nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas.
2.5. Teismui buvo nurodyti pagrįsti argumentai, kad jeigu V. L. buvo sužalotas kieme ir, kaip jis su sugyventine teigia, spjaudėsi krauju, tai kieme ne vienoje vietoje, ant laiptų, nukentėjusiojo kambaryje turėjo būti kraujo pėdsakų. Tačiau jokio kraujo nei kieme, nei ant laiptų nebuvo. Tačiau teismas į šią jo poziciją vėlgi nekreipė dėmesio, nurodydamas, kad įvykio vieta nebuvo išsamiai apžiūrėta, ir be specialistų pagalbos padarė nepagrįstą išvadą, kad, pagal V. L. žaizdą lūpoje, didelio kraujavimo galėjo ir nebūti. Teismas sukritikavo ir paties nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymus, kad V. L. spjaudėsi kieme kraujais, nurodydamas, kad su tokiais nukentėjusiojo parodymais neginčijamai sutikti negali. Teismas kritiškai vertino S. J. parodymus, kad ji matė įvykį ir matė, kad jis, R. G., nemušė V. L.. Teismas netikėjo S. J., nes ji yra jo, R. G., sugyventinė ir buvusi V. L. sutuoktinė. Tokia teismo išvada, apelianto teigimu, yra nepagrįsta, subjektyvi ir parodo teismo šališkumą V. L., nes teismas patikėjo juo ir R. G., nors ji yra V. L. sugyventinė, jie veda bendrą ūkį, V. L. taip pat yra buvęs S. J. sutuoktinis, su šiuo asmeniu S. J. santykiai įtemti, nes, kaip minėta, V. L. yra net nuteistas už S. J. sužalojimą ir jai iš V. L. priteistas žalos atlyginimas dėl jo smurtinių veiksmų. Teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino ir todėl priėmė neteisėtą nuosprendį, nes pažeidė įrodymų vertinimo principus ir BPK nuostatas.
2.6. Apelianto teigimu, teismas neįrodė ir objektyviais ir leistinais įrodymais nepagrindė, kad jis kumščiu sudavė V. L. į veidą ir taip jam padarė nesunkų sužalojimą, kvalifikuodamas jo veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. R. G. teigimu, jis tokių jam inkriminuotų veiksmų prieš V. L. nepadarė, jo buvo apkaltintas neteisėtai ir melagingai, galbūt sąmoningai pasinaudojant tikėtinu V. L. griuvimu ar sąmoningu lūpos prasiskėlimu. V. L. neapykanta jam demonstruojama nuolatos jau daug metų, jis – negailestingas ir piktybiškas konfliktinių situacijų provokatorius, siekiantis į jas įtraukti ne tik S. J., bet ir jį – R. G.. Jeigu šioje byloje tikima V. L., tai, apelianto teigimu, reiškia, kad bus įteisintas melas, kaltinant jį tuo, kad neva jis jį sužalojo, nors, R. G. teigimu, akivaizdu, kad dėl jo pastabos apie galimą trešnės pažeidimą V. L. savo ranka trenkė jam per akinius, taip galbūt siekdamas jo neigiamos reakcijos. Tačiau, apelianto teigimu, jis susilaikė nuo atsako jam, nors jam ir buvo labai skaudu. Tai puikiai matė S. J., nes ji stebėjo įvykį, atsistodama prieš V. J. ir pasakydama jam, R. G., kad nemėgintų šiam žmogui atsakyti tuo pačiu. Teismas nemotyvuodamas tokią situaciją vertino kaip jo kaltės įrodymą. Neįtikėtina, bet akivaizdu, jog tokiomis teismo nepagrįstomis išvadomis grindžiant nuosprendis, apelianto teigimu, jis buvo nuteistas neteisėtai pačia griežčiausia realia laisvės atėmimo bausme.
2.7. Apelianto teigimu, teismas pažeidė ne tik BPK 20, 305 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias įrodymų rinkimą, leistinumą, vertinimą, bet ir nuosprendžio surašymo taisykles, principus. Todėl teismas nukrypo ir nuo teismų praktikos formuojamų taisyklių, išaiškinimų tam tikrose bylose.
2.8. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2012, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016, 2K-114-495/2020).
2.9. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio l dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas privalo savo išvadas grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą, ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas, o kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2021-12-14 nutartis Nr. 2K-200-942/2021; 2021-01-12 nutartis Nr. 2K-43-458/2021). Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017; 2022-0l-062K-64-1073/2022).
2.10. Vadovaujantis anksčiau aptarta BPK normų visuma ir LAT išaiškinimais, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, buvo šališkas V. L., nebuvo objektyvus, atmesdamas jo, R. G., ir S. J. parodymus, nurodė motyvus, kuriais nepagrįstai priėmė nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymus. Teismas neargumentavo, kodėl įvykio vietos apžiūros trūkumai turi lemti jo kaltės pagrindimą, o ne atvirkščiai – išteisinimą dėl kaltinimo. Visiems suprantama, kad jeigu V. L. teigia spjaudęsis kraujais, tai kieme kraują policija būtų mačiusi, radusi, fiksavusi, tačiau šiuo atveju teismui net nereikėjo išsamaus tyrimo, kodėl kraujo nebuvo rasta, jei nukentėjusysis taip aiškino.
2.11. Teismas nurodė, kad, pagal lūpos sužalojimą ir pobūdį, kraujo galėjo ir nebūti, kartu nurodė, kad netiki V. L. teiginiais, jog jis spjaudėsi krauju. Tai reiškia, kad nuosprendis grindžiamas spėlionėmis, prielaidomis. Toks nuosprendžio surašymas – neleistinas. Kaip minėta, LAT yra nurodęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-82-222/2019, 2K-183-511/2020, 2K-284-719/2020, 2K-154-1073/2021 ir kt.).
2.12. R. G. nuomone, jeigu teismas būtų išsiaiškinęs visas jo nurodytas svarbias aplinkybes, jis, priešingai, nei nurodė nuosprendyje, būtų galėjęs vertinti V. L. ir R. G. parodymus. Teismui jis paaiškino ir su S. J. akcentavo, kad V. J. su savo sugyventine turi motyvą jį apkalbėti ir jam keršyti, nes iki šiol negali atsidalyti turto taip, kaip jiems norisi, (apelianto teigimu, V. L. norisi nuskriausti S. J. – siekia didesnės dalies turto). Apelianto teigimu, V. L. jis yra priešas, nes jau daug metų gyvena su jo buvusia sutuoktine. Tačiau teismas nekreipė į tai dėmesio ir net nepasisakė, kodėl atmetė šią jo poziciją, kodėl nevertino ankstesnių V. L. nusikalstamų veiksmų (Tauragės apylinkės teismo 2020-09-15 nuosprendžiu ir Klaipėdos apygardos teismo 2021-02-25 nutartimi jis buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už S. J. sužalojimą ir iš jo buvo priteista S. J. 400 Eur žalai atlyginti). Tai, apelianto nuomone, parodo teismo šališkumą ir tai, kad jis buvo nepagrįstai apkaltintas.
2.13. Be to, teismas be aiškių motyvų V. L. priteisė net 1 000 Eur žalai atlyginti. Dėl bausmės paskyrimo yra ta pati situacija – teismas jam paskyrė griežtą laisvės atėmimo bausmę, nors BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos kelios alternatyvios su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Teismas nekreipė dėmesio ir neanalizavo, kad jis daugelį metų dirba, tinkamai vykdė lygtinio paleidimo sąlygas ir įpareigojimus, kad teistumas jam yra išnykęs ir t. t., tai, apelianto teigimu, rodo jo socializaciją ir pagrindą juo tikėti. Todėl, jeigu jis ir būtų įvykdęs nusikalstamą veiką, R. G. nuomone, teismas šioje situacijoje neturėjo pagrindo jam paskirti laisvės atėmimo bausmę. Tačiau šiuo atveju teismas buvo ne tik neobjektyvus, bet ir šališkas, neteisingai aiškino ir taikė BK normas. Apelianto nuomone, tokie teismo veiksmai prieštarauja LAT pozicijai net ir tuo atveju, jeigu būtų įrodyta jo kaltė ir būtų pagrindas skirti bausmę.
2.14. Bausmė gali pasiekti jai keliamus tikslus, tik kai ji yra tinkamai individualizuota, t. y. paskirta atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius. Be to, bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti jos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones (LAT 2014-01-06 nutartis Nr. 2K-95/2014). BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, 2K-253-699/2018). Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-98-1073/2019).
2.15. Nurodyti teisminės praktikos principai Tauragės apylinkės teismo buvo pažeisti. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo ir jo sugyventinės nurodytus faktus dėl V. L. ir jo sugyventinės nuolat skleidžiamų melagingų žinių siekiant savanaudiškų tikslų – sugriauti jo, R. G., ir S. J. šeimą. Panašu, jog, teismui padedant, jiems tai pavyksta, nors V. L. fiziškai smurtavo ir neabejotinai net ir dabar psichologiškai smurtauja prieš buvusią sutuoktinę, vengdamas taikių turto dalijimo sprendimų, išsakydamas jai visokius įžeidžiamus kaltinimus, grasinimus. Todėl R. G. papildomai pažymi dar vieną principą, kurio nepaisė pirmosios instancijos teismas, tai – nukentėjusiojo, liudytojo parodymų patikimumas. LAT nurodė, kad tokiais atvejais, kai kaltininkas ir nukentėjusysis pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo tikėti nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymais, nes jų nurodytos aplinkybės neatitiko byloje surinktų įrodymų visumos, yra aiškiai subjektyvios, o svarbiausia – melagingos. Tam jie turėjo ir turi ne vieną motyvą, tai, R. G. teigimu, jie darė keršydami jam ir jo sugyventinei, apelianto manymu, tokią išvadą galėjo padaryti ir teismas, nes jis pateikė teismui tai pagrindžiančius įrodymus.
2.16. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Apelianto R. G. nuomone, Tauragės apylinkės teismas savo išvadas skundžiamame nuosprendyje grindė ne visapusišku visų esminių aplinkybių įvertinimu, o prielaidomis ir spėlionėmis.
2.17. LAT praktikoje pažymėta, kad, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (kasacinės nutartys Nr. 2177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).
2.18. Apelianto įsitikinimu, viso proceso metu nukentėjusiojo parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių nebuvo aiškūs ir nuoseklūs, tai – nepatikimumo faktas. Į nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymuose esančius nesutapimus ir prieštaravimus pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir jų nevertino arba vertino neteisingai, nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymus nepagrįstai laikė objektyviais jo, R. G., kaltės įrodymais ir jais grindė nuosprendį. Nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas kruopščiai netyrė nukentėjusiojo, jo sugyventinės siekio jį apkalbėti, nevertino V. L., kaip smurtaujančio nusikaltėlio, veiksmų prieš buvusią sutuoktinę, parodymų.
2.19. Apelianto nuomone, išvardyti motyvai ir jo pozicija rodo, kad skundžiamas Tauragės apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas, neįrodžius jo kaltės, ir jis turi būti išteisintas.
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tekinti. Prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta R. G. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. kad jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia vieną kartą kumščiu sudavė V. L. į veidą, tokiais veiksmais nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą.
6. Apelianto skunde ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas. Nuteistojo R. G. teigimu, teismas neįrodė ir objektyviais ir leistinais įrodymais nepagrindė, kad jis kumščiu sudavė V. L. į veidą ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą, kvalifikuodamas jo veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pasak apelianto, jis tokių jam inkriminuotų veiksmų prieš nukentėjusįjį V. L. nepadarė, jo buvo apkaltintas neteisėtai ir melagingai, galbūt sąmoningai pasinaudojant tikėtinu V. L. griuvimu ar sąmoningu lūpos prasiskėlimu.
7. Nors apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, nepašalinti prieštaravimai tarp byloje esančių duomenų, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 ir 305 straipsnių nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
8. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinusi nagrinėjamą bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o apelianto keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, patikimumo yra nepagrįstos.
9. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo R. G. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai R. G. pripažino kaltu dėl V. L. sumušimo, kai šis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tyčia vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. L. į veidą, tokiais savo veiksmais padarydamas jam sužalojimą – muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, atitinkantį nežymų sveikatos sutrikdymo mastą, kaip konstatuota byloje pateiktose specialistų išvadose. Kvalifikuojant pripažinta įrodyta R. G. padarytą nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 1 dalį – pritaikė tinkamai. Kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo R. G. apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, priešingai apelianto tvirtinimui, įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 5 dalies reikalavimų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra. Skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė ne vien tik nukentėjusiojo V. L. ir kaip liudytojos apklaustos jo sugyventinės R. G. parodymais. Nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, aptartais skundžiamame nuosprendyje, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo R. G. naudai, byloje nėra. Todėl teismas nei nekaltumo prezumpcijos, nei in dubio pro reo principų nepažeidė. Nuteistojo R. G. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu skundžiamą nuosprendį panaikinti arba pakeisti.
10. Apelianto manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta patikimų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, padarytos nepagrįstai remiantis iš esmės vien tik suinteresuotų jį apkalbėti nukentėjusiojo V. L. ir jo sugyventinės R. G., su kuriais santykiai yra konfliktiški (apeliantas pažymi, kad V. L. yra net nuteistas už S. J., buvusios žmonos, su kuria jis, R. G., šiuo metu gyvena, sužalojimą ir jai iš V. L. priteistas žalos atlyginimas dėl jo smurtinių veiksmų), parodymais, kurie, apelianto teigimu, prieštarauja ne tik jo ir kaip liudytojos apklaustos jo sugyventinės S. J. parodymams, bet jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, savaime nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamąjį teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neturi.
11. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo R. G. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo R. G. ir kaip liudytojos apklaustos jo sugyventinės S. J. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais:
• nukentėjusiojo V. L. ir kaip liudytojos apklaustos jo sugyventinės R. G., išgirdusios kieme triukšmą ir pro langą pamačiusios šalia V. L. stovintį R. G., tada supratusios, kad V. L. eilinį kartą pateko į bėdą, dėl to išbėgusios į kiemą jam padėti ir girdėjusios, kaip S. J. sušuko: „ir vėl L. muši“, tada R. G. atsitraukė atbulas nuo V. L. ir šis atėjo prie jos, tada ji pamatė, jis kruvinas, parodymais;
• iš karto po įvykio V. L. sugyventinės R. G. pranešimu telefonu policijai apie šį įvykį;
• Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2021-06-30 specialisto išvada Nr. G 1204/2021 (02), kurioje konstatuota, kad: „1. V. L. nustatyta muštinė žaizda apatinėje lūpoje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus nurodytą sritį. 2. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2021-06-29 ir aplinkybėmis. 3. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.“ (t. 1, b. l. 28–29), ir 2021-07-09 specialisto išvada Nr. G 1284/2021 (02), kurioje, be kita ko, konstatuota, kad: „1. V. L. nustatyta muštinė žaizda apatinėje lūpoje, padaryta kietu buku daiktu, vienu ar daugiau trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodytais laiku bei aplinkybėmis.<...> 3. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.“ (t. 1, b. l. 30–31);
• policijos BIRT ataskaitų žiūryklės duomenimis apie 2021-06-29 18.25 val. gautą pranešimą apie įvykį, kuriame, be kita užfiksuota, kad pranešėjas V. L. pranešė, jog: „<...> trenkė kaimynas su kumščiu į veidą. Užsipuolė jį einantį iš šiltnamio, neva pranešėjas nunuodijo jo medelį.<...>“ (t. 1, b. l. 112);
• Tauragės apskrities VPK Reagavimo skyrius tyrėjo Juliaus Astrausko 2021-06-29 surašytame protokole–pareiškime užfiksuotais duomenimis apie tai, kad pareiškėjas V. L., pageidaujantis pranešti apie įvykį, parodė: „2021-06-29 apie 18.20 val. adresu (duomenys neskelbtini) kaimynas R. G., bendro naudojimo kieme, vieną kartą su dešinės rankos kumščiu trenkė man į veidą, taip sukeldamas man fizinį skausmą ir praskeldamas apatinę lūpą. <...>“ (t. 1, b. l. 5) ir prašė įvertinti tokius netinkamus R. G. veiksmus ir nubausti jį įstatymų nustatyta tvarka,
Žemesnės instancijos teismas
ir kita byloje surinkta medžiaga. Teismas R. G. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo R. G. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo.
12. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytinos netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir pagrindu pripažinti teismo išvadas iš esmės prieštaraujančiomis faktinei įvykio situacijai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių iš esmės buvo laikomasi. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų, priešingai apelianto tvirtinimui, apylinkės teismas nepažeidė. R. G. apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad jis jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, iš esmės analizuojant savo paties ir jo sugyventinės S. J. parodymus, teigiant, kad teismas nepagrįstai jais nesivadovavo ir be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo, kuris pats yra nuteistas už buvusios sutuoktinės S. J., kuri šiuo metu su juo, R. G., gyvena, ir dėl to, apelianto teigimu, jis jam yra priešas, ir V. L. sugyventinės R. G. parodymais, neatsižvelgdamas į jo pateiktus argumentus, kad V. L. yra piktybiškas konfliktinių situacijų provokatorius, siekiantis į jas įtraukti ne tik buvusią sutuoktinę S. J., bet ir jį – R. G., aiškinant, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
13. Nukentėjusysis V. L. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad jis buvo sužalotas būtent R. G., nurodydamas, kad šis, pasitikdamas jį, pareinantį iš daržo, užsipuolė, kaltindamas trešnės nudžiovinimu, ir sudavė jam kumščiu į veidą, praskeldamas lūpą. Tas pačias aplinkybes V. L. nurodė ir akistatų su R. G. ir liudytoja S. J. (R. G. sugyventine) metu. Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo sugyventinė R. G. patvirtino nukentėjusiojo V. L. nurodytas aplinkybes dėl sužalojimo, nurodydama, kad ji, būdama namuose, išgirdusi konfliktą ir supratusi, kad V. L. gresia pavojus, nedelsdama išbėgo į kiemą ir pamatė sužalotą jo lūpą, jiems parėjus į namus iš V. L. telefono paskambino policijai ir pranešė apie įvykį.
14. Tuo tarpu nuteistasis R. G. savo kaltę viso bylos tyrimo metu neigė, nurodydamas, kad jis prieš V. L. nesmurtavo, t. y. tyčia kumščiu smūgio jam į veidą nesudavė, priešingai, pats nukentėjusysis dėl jo, R. G., pastabos apie galimą trešnės pažeidimą, savo ranka trenkė jam per akinius, taip galbūt siekdamas jo neigiamos reakcijos, tačiau jis susilaikė nuo atsako jam, o vėliau jo buvo melagingai apkaltintas, galbūt sąmoningai pasinaudojant tikėtinu nukentėjusiojo griuvimu ar sąmoningu lūpos prasiskėlimu, siekiant jį nepagrįstai apkaltinti. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė tinkamai, o apeliacinio skundo argumentai, jog šis teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiojo V. L. ir kaip liudytojos apklaustos jo sugyventinės R. G. parodymus, kurie, apelianto teigimu, turi motyvą jį apkalbėti ir jam keršyti, nes iki šiol negali atsidalyti turto taip, kaip jiems norisi (pasak apelianto, V. L. norisi nuskriausti buvusią sutuoktinę S. J. – siekia didesnės dalies turto), nepagrįstai atmesdamas jo ir jo sugyventinės R. G. parodymus, yra nepagrįsti, grindžiami tik subjektyvia apelianto nuomone, kuri prieštarauja bylos duomenų visumai.
15. Nors R. G. teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo ir jo sugyventinės parodymais, nurodydamas, kad jie melagingai jį apkaltino, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. L. parodymais apie tai, kad R. G. tyčia jam sudavė į veidą, nurodydamas, kad jam suduotas smūgis buvo stiprus, suduotas kryptingai, nes tokius jo parodymus patvirtino ne tik liudytoja R. G. (nors ji tiesiogiai R. G. smurtinių veiksmų prieš V. L. nematė, tačiau išgirdusi kieme triukšmą ir pro langą pamačiusi šalia V. L. stovintį R. G. ir supratusi, kad V. L. eilinį kartą pateko į bėdą, išbėgo į kiemą ir išgirdo S. J. sušunkant „ir vėl L. muši“, tada R. G. atsitraukė nuo V. L. ir jam atėjus prie jos ji pamatė, kad jis kruvinas, tada jie nuėjo į namus ir apie įvykį pranešė policijai), bet ir byloje pateiktos specialistų išvados Nr. G 1204/2021 (02) ir Nr. G 1284/2021 (02), kuriose V. L. konstatuotas sužalojimas – muštinė žaizda apatinėje lūpoje, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors R. G. teigia, kad dėl jo pastabos apie galimą trešnės pažeidimą pats V. L. su ranka trenkė jam per akinius, taip galbūt siekdamas jo neigiamos reakcijos, tačiau tikint tokia nuteistojo versija, lieka neaišku, kodėl ne jis, o būtent V. L. netrukus po konflikto pranešė apie įvykį policijai, nurodydamas: „<...> trenkė kaimynas su kumščiu į veidą. Užsipuolė jį einantį iš šiltnamio, neva pranešėjas nunuodijo jo medelį.<...>“ (t. 1, b. l. 112), o atvykus pareigūnui į įvykio vietą nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes. Apeliacijos teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas Tauragės apskrities VPK Reagavimo skyriaus vyr. patrulis Tomas Daukšys patvirtino, kad pagal iškvietimą atvykęs į įvykio vietą pats asmeniškai matė, kad nukentėjusiajam yra sužalota lūpa.
16. Nors R. G., kaip minėta, tvirtina, kad pats V. L. jį užsipuolė ir su ranka trenkė jam per akinius, kai jis šio paklausė, kodėl „nunuodijo“ jo medelį, nurodydamas, kad nors jį toks nukentėjusiojo elgesys ir papiktino, bet jis susivaldė ir atgal jam nesudavė, tačiau apie tai, jog būtent V. L. jį užsipuolė, ranka trenkdamas jam per akinius, atvykusiam į įvykio vietą policijos pareigūnui nenurodė. Analizuojant liudytojos S. J. parodymus, matyti, kad nors ji patvirtino savo sugyventinio R. G. parodymus, nurodydama, jog būtent V. L., kai R. G. jo paklausė dėl medelio sugadinimo, šaukdamas „ar matei, ar įrodysi?“, sudavė jam į veidą, nuo smūgio ant žemės nukrito R. akiniai, tačiau akistatos su V. L. metu ji, be kita ko, nurodė, kad R. G. sakė: „aš nelendu, nelendu“ ( t. 1, b. l. t. 52); 2021-07-16 liudytojo apklausos metu taip pat teigė, jog kai R. V. paklausė: „kodėl nunuodijai medelį?“: „V. tuojau pat pradėjo šaukti „ar matei, ar įrodysi?“ <...> ir sudavė smūgį R. į veidą.“, tačiau kartu teigė: „Aš puoliau artyn R. ir stojau tarp vyrų į tarpą. Sušukau, kad R. nebandytų ką nors V. daryti, kad jis nekištų prie jo rankų.“ (t. 1, b. l. 61); apklausiama kaip liudytoja bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, atsakydama į teisėjo klausimus, taip pat nurodė: „Jie stovėjo netoli vienas kito, o aš lindau į tarpą. R. rankas pakėlė, sako aš nieko nedarau.“ (t. 2, b. l. 61), o tokie jos veiksmai (šoko tarp vyrų į tarpą) ir sugyventiniui pasakyti žodžiai, kad šis nebandytų nieko daryti V. (tai patvirtino ir pats R. G. 2021-11-12 akistatos su V. L. metu nurodydamas: „<...> S. tuoj pat puolė prie manęs. <...> Ji man sušuko „R. baik“. Aš pakėliau rankas į viršų ir atsitraukiau. <...> Tada V. nuo mūsų jau spruko <...>“ (t. 1, b. l. 132), teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodydamas: „S. J. šaukė nieko nedaryk V. <...> ir šoko į vidurį. Sakiau S., aš nieko nedarysiu. <...> Aš stovėjau rankas pakėlęs. S. sakė, R. nieko nedaryk, nesugalvok kažką daryti.“ (t. (t. 2, b. l. 59), pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertini kaip keliantys abejonių, tai yra, jog tiek R. G., tiek jo sugyventinė R. J. sąmoningai nenurodė esminės įvykio aplinkybės – R. G. smūgio V. L. sudavimo momento.
17. Tokiai apylinkės teismo išvadai teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti, nes visų pirma nelogiška, kad pats nukentėjusysis V. L., kuris pats, kaip teigia nuteistasis ir jo sugyventinė, užsipuolęs R. G. ir suduodamas jam ranka per akinius, dėl to šie nukrito, būtų pats sprukęs, nors tam, laikantis R. G. versijos, kad jis jokių smurtinių veiksmų prieš V. L. neatliko, tik jo paklausė, kodėl „nunuodijo“ jų medelį, kalbėjo ramiai, nebūtų buvę jokio pagrindo. Lygiai taip pat būtų nelogiška stovėti iškėlus rankas priešais, R. G. teigimu, jį užsipuolusį V. L., kuris, apelianto teigimu, pirmas jį užsipuolė ir trenkė jam per akinius, dėl to jie nukrito ant žemės (juolab, prieš fiziškai žymiai silpnesnį, sveikatos problemų turintį solidaus amžiaus (70 metų) vyresnį asmenį (bylos duomenimis, nukentėjusysis V. L. yra šešeriais metais vyresnis už R. G.), o jo sugyventinei S. J. šokti į jų tarpą, šaukiant: „R., baik“ ir prašant nieko nedaryti, kai, pasak jos, R. G. nieko nedarė, V. L. tik paklausė „kodėl nunuodijai medelį?“, kalbėjo ramiai. Be to, kaip minėta, netrukus po to, kai, V. L. teigimu, R. G., priekaištaudamas dėl trešnės sužalojimo sudavė jam smūgį į veidą, nukentėjusysis, parėjęs su sugyventine R. G., kuri, kaip nurodė, išgirdusi triukšmą, buvo išbėgusi į kiemą ir matė jį sužalotą, paskambino policijai ir pranešė apie įvykį (telefonu apie įvykį policijai pranešė R. G.), o netrukus į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas patvirtino matęs sužalotą nukentėjusiojo lūpą, apie tai, kad R. G. būtų kalbėjęs, jog būtent V. L. jį užsipuolė, nenurodė.
18. Nors, R. G. teigimu, V. L. jį melagingai apkaltino, galbūt sąmoningai pasinaudodamas tikėtinu griuvimu ar sąmoningu lūpos prasiskėlimu, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra duomenų, jog per trumpą kelių minučių laiką, kol V. L. su R. G. užlipo į savo gyvenamąsias patalpas ir paskambino policijai, ar po to, kai paskambino policijai, iki policijos ekipažo atvykimo, nukentėjusysis tyčia ar netyčia būtų susižalojęs pats – nė vienas proceso dalyvis nenurodė girdėjęs ar matęs kokius nors virtimo, kritimo ar atsitrenkimo į kažką garsus ar šūksnius. Kaip minėta, liudytoja R. G. parodė, kad iki kol atvyko policija, V. L. buvo kartu su ja, jis niekur negriuvo ir nesusižalojo, jį sužalotą ji pamatė dar kieme, kai, išgirdusi triukšmą ir pro langą pamačiusi šalia V. L. stovintį R. G., išbėgo iš namų, supratusi, kad V. L. eilinį kartą pateko į bėdą, o jiems parėjus į namus iš karto paskambino policijai ir pranešė apie įvykį. Pats R. G. ir jo sugyventinė S. J. taip pat nenurodė, kad įvykio dieną V. L. būtų buvęs sužalotas, priešingai, V. L. teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į teisėjo klausimą, nurodė: „Nemačiau jokių L. sužalojimų“ (t. 2, b. l. 59), S. J. taip pat patvirtino: „V. L. sužalojimų nebuvo.“ (t. 2, b. l. 61). Todėl abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad suduodamas kumščiu į veidą R. G. sužalojo jo lūpą, kuriuos, be kita ko, patvirtino ne tik jo sugyventinė R. G. (nors, kaip minėta, ši liudytoja tiesiogiai konflikto ir R. G. smurtinių veiksmų prieš V. L. nematė, tačiau, išgirdusi triukšmą, išbėgusi į kiemą pamatė jį sužalotą, girdėjo R. G. sugyventinę šaukiant: „ir vėl L. muši“, tada šis atsitraukė atbulas nuo jo, o jiems parėjus į namus, iš karto paskambino policijai ir pranešė apie įvykį) ir netrukus po konflikto į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas, kuris neabejotinai patvirtino matęs sužalotą nukentėjusiojo lūpą, bet ir minėtos specialisčių to išvados Nr. G 1204/2021 (02) ir Nr. G 1284/2021 (02), nėra pagrindo.
19. Apelianto R. G. teiginiai, jog teismas neteisingai aiškino specialistų išvadas, nes jose, skirtingai, nei skundžiamame nuosprendyje, nenurodyta, kad jis sudavė smūgį V. L. ir kad šiam buvo suduota kumščiu, atvirkščiai, teismo medicinos specialistai išvadose patvirtino jo įtarimus, kad V. L. galėjo griūti ar net sąmoningai ne vienu smūgiu pasidaryti sužalojimą, siekdamas apkaltinti jį nusikaltimu, nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, jog specialisto išvadoje (ekspertizės akte) pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-598-489/2015, 2K-325-942/2017). Tuo tarpu byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, taip pat ir specialisto išvados vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-282-303/2020 ir kt.). Todėl specialisto išvadoje užfiksuotų faktinių aplinkybių įrodomąją reikšmę nustato bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas. Šioje byloje specialisto išvadą Nr. G 1204/2021 (02) (t. 1, b. l. 28–29) parengė ir surašė Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertė Zofija Makšimaitė, specialisto išvadą Nr. G 1284/2021 (02) (t. 1, b. l. 30–31) – tos pačios įstaigos teismo medicinos ekspertė Marija Kolcovaitė pagal atitinkamai Tauragės apskrities VPK Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos Reginos Černienės 2021-06-29 ir 2021-07-02 pateiktas užduotis atlikti objektų tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-21420-21, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, šios nusikalstamos veikos padarymu įtariant R. G., nurodant konkrečias tiriamo įvykio aplinkybes, t. y. kad 2021-06-29, apie 18.20 val. (duomenys neskelbtini), R. G. vieną kartą kumščiu sudavė V. L. į veidą ir praskėlė lūpą. Abiejuose specialisčių išvadose konstatuota, kad V. L. nustatytas sužalojimas – muštinė žaizda apatinėje lūpoje – padarytas kietu buku daiktu paveikus nurodytą sritį, tik specialisto išvadoje Nr. G 1284/2021 (02) papildomai nurodant: „vienu ar daugiau trauminių poveikių“. Nė vienoje iš minėtų specialisto išvadų nekonstatuota, kad V. L. muštinė žaizda apatinėje lūpoje galėjo būti padaryta jam griūvant ar atsitrenkiant, priešingai, nurodyta: „Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus nurodytą sritį“, tai paneigia apelianto argumentus, jog V. L. galėjo susižaloti pats, t. y. griūdamas ar net sąmoningai ne vienu smūgiu pasidaryti sužalojimą, siekdamas apkaltinti jį nusikaltimu. Šios išvados, vertinant jas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, yra pakankamas ir patikimas R. G. kaltės įrodymas.
20. Taip pat nepagrįstos apelianto abejonės dėl nukentėjusiojo V. L. ir liudytojos S. J. parodymų patikimumo tuo aspektu, jog, kaip nurodė nukentėjusysis, jis spjaudėsi krauju, jo sugyventinė S. J. taip pat teigė, jog V. L. buvo kruvinas, tačiau įvykio vietos apžiūros metu jokio kraujo nei kieme, nei ant laiptų nebuvo rasta. Šiuo aspektu sutiktina su apylinkės teismo vertinimu, jog, pagal V. L. sužalojimo pobūdį – muštinė žaizda lūpoje, didelio kraujavimo galėjo ir nebūti, todėl ir kraujo pėdsakų įvykio vietą apžiūrėję pareigūnai galėjo nepastebėti. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas Tauragės apskrities VPK Reagavimo skyriaus vyr. patrulis T. Daukšys, kuris pagal iškvietimą nuvykęs į įvykio vietą ir ją apžiūrėjęs, 2021-06-29 surašė įvykio vietos apžiūros protokolą (t. 1, b. l. 14–15), nurodė neprisimenantis aplinkybių, kad nukentėjusysis būtų nurodęs, jog spjaudėsi krauju, tai sąlygojo, jog kraujo pėdsakų lauke nebuvo ieškota. Tačiau, kaip jau minėta, šis pareigūnas neabejotinai patvirtino, kad įvykio vietoje matė sužalotą nukentėjusiojo lūpą. Sužalojimo faktą pagrindžia ir specialisto išvados, vertinant jas anksčiau patartų duomenų kontekste. Todėl abejoti, kad V. L. specialisto išvadose konstatuotas sužalojimas – muštinė žaizda apatinėje lūpoje – buvo padarytas aptariamo įvykio metu ir nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo.
21. Tuo tarpu R. G. versija, kad jį užsipuolė pats nukentėjusysis – pastarojo paklausus dėl medelio sugadinimo, šis, šaukdamas „ar metei, ar įrodysi?“, sudavė jam per akinius ir šie nukrito ant žemės, tačiau, nepaisant to, jis jokio atsakomojo smūgio V. L. nesudavė (jis, be kita ko, užsiminė, kad konfliktinėje situacijoje galėjo kliudyti nukentėjusįjį), vertinant ją anksčiau patartų duomenų kontekste, neįtikinama ir tuo aspektu, jog, kaip minėta, netrukus į įvykio vietą pagal nukentėjusiojo iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, kad nukentėjusysis jį užsipuolė, pareiškimo dėl to nerašė. Tokie jo veiksmai – į policiją nesukreipė, atvykusiems pareigūnams apie tai, jog buvo užpultas nukentėjusiojo, kai šis, pasak R. G., trenkė jam per akinius ir šie nukrito ant žemės, nenurodė, pareiškimo dėl V. L. veiksmų nerašė – rodo, kad R. G. pateikė savo įvykio versiją, kuri yra ne kas kita, kai jo pasirinkta gynybinė taktika, kurią paneigia ne tik nukentėjusiojo ir kaip liudytojos apklaustos jo sugyventinės R. G. parodymai, bet ir juos patvirtinantys kiti anksčiau aptarti duomenys, kurie tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl R. G. padarytos nusikalstamos veikos, t. y. kad jis 2021-06-29, apie 18.20 val., (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo kieme mušė V. L., t. y. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė jam į veidą ir padarė sužalojimą – muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, tai nukentėjusiajam sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
22. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – paties nuteistojo R. G., nukentėjusiojo V. L., liudytojų parodymus, kitus surinktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą dėl R. G. kaltės tyčiniais smurtiniais veiksmais nežymiai sužalojus nukentėjusįjį. Nustatydamas bylos aplinkybes teismas rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų. Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo R. G. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos teisėjų kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.
23. Nuteistasis R. G. apeliaciniame skunde nesutinka ir su jam paskirta bausme, nurodydamas, kad teismas jam paskyrė griežtą laisvės atėmimo bausmę, nors BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos kelios alternatyvios su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, neatsižvelgdamas į tai, kad jis daugelį metų dirba, tinkamai vykdė lygtinio paleidimo sąlygas ir įpareigojimus, kad bausmę atlikęs. Todėl, apelianto nuomone, jeigu jis ir būtų įvykdęs nusikalstamą veiką, teismas šioje situacijoje neturėjo pagrindo jam paskirti laisvės atėmimo bausmę, tačiau šiuo atveju buvo ne tik neobjektyvus, bet ir šališkas. Sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
24. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. G. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą tyčinį nusikaltimą mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę – aštuonis mėnesius laisvės atėmimo, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis inkriminuotą nusikaltimą padarė būdamas praeityje ne kartą teistas, turėdamas neišnykusį teistumą, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, būdamas lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, taip pat ne kartą baustas administracine tvarka, iš jų ir dėl V. L. turto sugadinimo, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Kartu pažymėjo, kad R. G. nukentėjusįjį sužalojo tyčia suduodamas smūgį jam į veidą dėl mažareišmės dingsties – neva nukentėjusysis nudžiovino S. J. pasodintą medelį, savo kaltės nepripažino, nukentėjusiojo neatsiprašė, neatlygino nė dalies nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. Šių duomenų visumos kontekste apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistajam turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant didesnį nei sankcijos vidurkis, nes akivaizdu, kad R. G. nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir elgesio normas, yra linkęs daryti tyčines nusikalstamas veikas, pažeidinėti įstatymus, teigiamų išvadų nedaro ir elgiasi nusikalstamai. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas R. G. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Pažymėtina, kad nuteistasis savo elgesio nevertina kritiškai, nė kiek nesigaili nusikaltęs. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų nuteistojo R. G. bausmei individualizuoti, vertinimo ir konstatuoja, kad nebe pirmą kartą teisiamam R. G. paskirta tik nedaug didesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė už padarytą tyčinį nusikaltimą, pavartojant fizinį smurtą prieš fiziškai žymiai silpnesnį, sveikatos problemų turintį solidaus amžiaus vyresnį asmenį, negali būti laikoma aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo ją švelninti.
25. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas be aiškių motyvų nukentėjusiajam V. L. priteisė net 1 000 Eur žalai atlyginti, tačiau jokių konkrečių motyvų, kodėl nesutinka su šiuo teismo sprendimu, nenurodo.
26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-244/2015, 2K-243-648/2015).
27. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Galioja civilinės atsakomybės principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Kaip jau minėta, pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė – neatsargiais nesmurtiniais veiksmais pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti mažesnį.
28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje LAT nutartyje sukurtu precedentu (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Šis reikalavimas kildinamas iš teismo precedento esmės – stare decisis principo, grindžiamo teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje sukurtas teismo precedentas (lot. auctoritas rerum similiter judicatum) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimas). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl sukelto eismo įvykio sužalojus žmogų priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo bylose suvienodinti teismų praktiką priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio prasme iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis (kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011).
29. Pagal besiformuojančią teismų praktiką, bylose, kurių aplinkybės panašios į nagrinėjamą atvejį (kai dėl nusikaltimo nukentėjusiems asmenims padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas), neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiesiems nustatomas nuo 145 Eur iki beveik 2 000 Eur. Anksčiau patartais duomenims nustatyta, kad R. G. 2021-06-29 smurtavo prieš V. L., suduodamas jam tyčia kumščiu į veidą ir tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdydamas jo sveikatą.
30. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2021-06-30 specialisto išvadoje Nr. G 1204/2021 (02) ir 2021-07-09 specialisto išvadoje Nr. G 1284/2021 (02) konstatuota, kad nukentėjusiajam V. L. padarytas šis sužalojimas – muštinė žaizda apatinėje lūpoje, šis sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
31. Atsižvelgdama į anksčiau aptartus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principus ir šių principų pritaikymą konkrečiose bylose, kuriose nežymiai sužalojami asmenys, ir aptartas aplinkybes sugretindama su šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija mano, kad racionaliai vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamai taikant CK 6.250 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas, atsižvelgiant ne tik į nusikaltimą padariusio asmens ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, sužalojimo mastą, pobūdį, liekamuosius reiškinius (jų nebuvimą), įvertinant visumą aplinkybių, atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą V. L. dėl prieš jį padaryto smurtinio nusikaltimo patirtos neturtinės žalos dydį – 1 000 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl neturtinės žalos atlyginimo teismo priimtas sprendimas, be kitų reikalavimų, atitinka ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl tenkinti nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimą dėl iš jo priteistos neturtinei žalai atlyginti pinigų sumos sumažinimo nėra pagrindo. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo sprendimu priteisti nukentėjusiajam V. L. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nesudaro pagrindo nukentėjusiajai priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti, nes jis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams (V. L. sukelto fizinio skausmo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir atitinka teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir, priešingai, nei teigia apeliantas, nėra aiškiai per didelis.
Dėl proceso išlaidų
32. Šioje byloje nukentėjusysis, atstovaujamas advokatės S. Jorudienės, pateikė atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą ir prašė priteisti jo patirtas išlaidas – 400 Eur – už teisinę advokatės pagalbą surašant atsiliepimą, pateikdamas šias išlaidas patvirtinantį 2022-03-08 pinigų priėmimo kvitą Nr. 1089068 (t. 2, b. l. 123). Taip pat apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2022-04-05 pinigų priėmimo kvitas Nr. 1089075 (t. 2, b. l. 128), patvirtinantis, kad nukentėjusysis V. L. sumokėjo advokatei S. Jorudienei 250 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
33. Pagal BPK 55 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukentėjusysis turi teisę turėti atstovą, dėl atstovo dalyvavimo baudžiamajame procese sprendžia pats nukentėjusysis, ši teisė jam yra garantuota įstatymo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-313-489/2019, 2K-200-495/2020, Nr. 2K-7-628/2020, 2K-162-648/2021 ir kt.).
34. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Nukentėjusiojo V. L. įgaliota atstovė advokatė S. Jorudienė pateikė atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą ir dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, atstovaudama nukentėjusiojo interesams, bei pateikė savo nuomonę dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Šis skundas pripažintas nepagrįstu ir atmestas. Viena iš nukentėjusiųjų dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nors baudžiamojo proceso įstatymas proceso dalyvių pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą neįpareigoja, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsiliepimo surašymas ir pateikimas apeliacinės instancijos teismui taip pat yra viena iš viena iš nukentėjusiųjų dalyvavimo ir savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų. Todėl nukentėjusiojo išlaidos, turėtos už atstovo advokato dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turi būti apmokėtos.
35. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiojo įgaliotoji atstovė – advokatė S. Jorudienė, kuri, atstovaudamas nukentėjusiojo interesams, pateikė savo nuomonę dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo, kurią išdėstė ir nukentėjusiojo vardu surašytame atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą. Taigi viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, taip pat ir atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas. Dėl to nukentėjusiojo turėtos išlaidos dėl atstovo advokato atsiliepimo surašymo ir dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi būti apmokėtos.
36. Kasacinėje teismo praktikoje yra išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019, 2K-313-489/2019, 2K-144-222/2020 ir kt.).??? Be to, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinų proceso išlaidų, susijusių su advokato pagalbos apmokėjimu, teismas atsižvelgia ne tik į kaltininko turtinę padėtį, bet ir į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, kaltės laipsnį ir pobūdį, kaltinamojo elgesį, advokato suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato kvalifikaciją, teisinei pagalbai skirtą darbo laiką ir panašias aplinkybes.
37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo apimtį ir turinį, apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio trukmę, protingumo ir sąžiningumo principus, kartu atsižvelgdama į tai, kad ta pati advokatė nukentėjusiajam atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, taip pat į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam jau yra priteista 600 Eur atstovavimo išlaidų, daro išvadą, kad prašoma priteisti bendra 650 Eur išlaidų suma – 400 Eur už atsiliepimo surašymą, 250 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme – nelaikytina proporcinga, todėl mažintina iki 300 Eur.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo R. G. išieškoti nukentėjusiajam V. L. 300 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinio proceso metu.