- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-14
- Bylos Nr.
- 2K-200-942/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43810-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Tomas Šeškauskas, Aurelijus Gutauskas (pran.)
- Nuteistasis
- E. T.
- Advokatai
- Algirdas Zakrasas
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Telšių apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. išteisinamąjį nuosprendį, E. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 90 MGL (4500 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas E. T. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. spalio 13 d. 18.30 val. iki 2019 m. spalio 14 d. 15.48 val. (viena para), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir nustatant, kad E. T. yra atlikęs 2 MGL dydžio baudos dalį. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, E. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2019 m. spalio 14 d.
Telšių apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. nuosprendžiu E. T. dėl kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. T. nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 13 d. apie 18.15 val. Telšiuose, Muziejaus g., ties namu Nr. 13, vairavo automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsisakė pasitikrinti girtumą, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį E. T. ir priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl E. T. išteisinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį padarė atsietai įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nevertindamas byloje jų visumos, nepateikė motyvuotų išvadų dėl įrodymų vertinimo. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pirmosios instancijos teismas išvadų dėl policijos pareigūnų parodymų vertinimo nemotyvavo, nepagrindė baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų analize ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas.
3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors vaizdo įrašuose neužfiksuotos esminės įvykio aplinkybės – prie picerijos automobilyje vairuotojo vietoje sėdėjęs asmuo, vairuotojo ir keleivės susikeitimas sustabdytame automobilyje, vaizdo įrašai nepaneigia policijos pareigūnų L. S. ir R. V. parodymų, kad jie matė prie picerijos stovinčiame automobilyje vairuotojo vietoje sėdintį E. T., kad būtent jis vairavo automobilį nuo picerijos ir kad jis susikeitė vietomis su keleive.
4. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad liudytojo G. M. parodymai nepatvirtina E. T. ir liudytojos V. V. parodymų, kad liudytojos V. V. parodymai yra nepatikimi, o liudytojų L. S. ir R. V. parodymai yra nuoseklūs, atitinka vieni kitus, juos patvirtina vaizdo įrašai ir šiais įrodymais netikėti nėra pagrindo, padarė išvadą, kad baudžiamojoje byloje įrodyta, jog įvykio metu automobilį vairavo nuteistasis E. T.
III. Kasacinio skundo argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis E. T. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas nesilaikant BPK 20 straipsnio nuostatų, todėl naikintinas.
5.2. Apeliacinis teismas jo kaltę grindžia prielaidomis, motyvuodamas tuo, jog jis (E. T.) vairavo automobilį. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodo, kad nors vaizdo įraše neužfiksuota, kaip vairuotojas ir keleivė keitėsi vietomis automobilyje, tačiau iš vaizdo įrašų matyti, kad kai buvo sustabdytas automobilis, jis kelias sekundes lingavo, kad E. T. nebuvo prisisegęs saugos diržo, o tai patvirtina policijos pareigūnų parodymus, jog automobiliui sustojus ir kelias sekundes linguojant vairuotojas ir keleivė keitėsi vietomis. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, iš vaizdo įrašo matyti, kad automobilio „Audi“ salonas yra gana erdvus, priekinės sėdynės atitrauktos gana toli, todėl, atsižvelgiant į E. T. ir keleivės V. V. kūno sudėjimą, daroma išvada, kad susikeisti vietomis automobilyje buvo pakankamai vietos. Be to, apeliacinės instancijos teismas liudytojos V. V. parodymus vertino kritiškai, konstatuodamas, kad ji davė jam (E. T.) naudingus parodymus, taip siekdama padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstą prielaidomis, o ne baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, kurie patvirtintų jo kaltę, padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus ir tai sutrukdė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistojo E. T. kasacinis skundas atmestinas.
7. Esminis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas nesilaikant BPK 20 straipsnio nuostatų, nes yra pagrįstas prielaidomis, o ne baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, nuostatų.
8. Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, priėmė skirtingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas E. T. dėl kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis vairavo automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir atsisakė pasitikrinti girtumą, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o apeliacinės instancijos teismas jį už pirmiau nurodytą nusikalstamą veiką nuteisė. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės naujų aplinkybių nenustatė.
9. Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222-697/2016, 2K-114-495/2020, 2K-297-458/2020). Taigi nagrinėjamu atveju, esant skirtingoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms dėl nusikalstamos veikos padarymo, jos įrodytumo, kasacinės instancijos teismas turi teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.
10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus („Nuosprendžio priėmimas“) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305, 307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Taigi teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų, atitinkančių BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių reikalavimus, visuma (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje – įrodymų įvertinimo motyvus ir išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas privalo savo išvadas grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas, o kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas.
12. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas dėl E. T. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino apeliacinės instancijos teismas, o nuteistojo E. T. kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl šio teismo pateikto įrodymų vertinimo yra nepagrįstos.
13. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas joje esančius įrodymus, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, vertino tiek atskirai, tiek lygino tarpusavyje, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas tyrė bei analizavo ir nuteistąjį E. T. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 331 straipsnio 2 dalį, išdėstė įrodymus, kurie yra pagrindas E. T. pripažinti kaltu ir jį nuteisti už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą, ir, priešingai nei teigiama nuteistojo kasaciniame skunde, padarė įrodymų visumos vertinimu pagrįstas išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir duomenų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai pažymėta ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino atsietai ir dėl jų vertinimo nepateikė motyvuotų (įtikinančių), baudžiamojoje byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų analize pagrįstų išvadų. Kartu šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėstant liudytojo L. S. teisiamajame posėdyje duotus parodymus nenurodyta dalis baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, užfiksuotų 2020 m. rugsėjo 29 d. teisiamojo posėdžio protokole, o liudytojo R. V. teisiamajame posėdyje duoti parodymai 2020 m. kovo 5 d. teisiamojo posėdžio protokole išdėstyti ne visai tiksliai, vėlgi nenurodant baudžiamajai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių.
14. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis nuteistasis E. T. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, įrodyta baudžiamojoje byloje esančiais ir teisme ištirtais įrodymais: nuosekliais liudytojų policijos pareigūnų L. S. ir R. V., mačiusių, jog automobilį vairavo nuteistasis E. T., taip pat tai, kaip nuteistasis su liudytoja nuteistojo sugyventine V. V. sustabdęs automobilį apsikeitė vietomis, parodymais, vaizdo įrašais ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Pažymėtina, kad, spręsdamas E. T. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą klausimą, apeliacinės instancijos teismas, kaip to ir reikalaujama pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, nurodė motyvus, kodėl pirmiau nurodytų liudytojų policijos pareigūnų parodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai, laiko nuosekliais ir patikimais, o nuteistojo, jo sugyventinės V. V. ir draugo G. M., suinteresuotų padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išteisinamąjį nuosprendį, vertina kritiškai. Kartu šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, arba tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429/2010, 2K-365-697/2016, 2K-42-507/2017).
15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino baudžiamojoje byloje esančius ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, o jo pagal byloje nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes padaryta išvada dėl E. T. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą yra teisinga ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. T. kasacinį skundą atmesti.