Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-782-467/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-10-27
Bylos Nr.: e2A-782-467/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00590-2019-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bajoras, Alma Urbanavičienė, Laima Ribokaitė
Atsakovas: A. V.

Kategorijos

2.1.5.3Ieškinio senaties termino sustabdymas, nutraukimas ir atnaujinimas
2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.4.9.6.2Eksperto išvada
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-782-467/2022Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00590-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.3; 2.6.10.5.2.18; 3.2.4.9.6.2; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1

(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ ir atsakovo A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ ieškinį atsakovui A. V. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Architelio statyba“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Draugo petys“, kreipėsi su ieškiniu atsakovui A. V., kurį patikslinusi, prašė priteisti iš atsakovo 847 850,22 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, jeigu atsakovas prašytų taikyti ieškinio senatį ir teismas manytų, kad toks prašymas pagrįstas.

2. Ieškovė nurodė, kad iki bankroto bylos iškėlimo ji buvo statybos ir remonto darbus organizuojanti bei atliekanti įmonė, kuri už atliktus rangos darbus kai kuriuose statybos objektuose atsiskaitymą gaudavo ne piniginėmis lėšomis, o nekilnojamuoju turtu – butais ir (ar) sandėliukais, parkavimo aikštelės dalimis ir pan.; įsigytus butus ieškovė perleisdavo tretiesiems asmenims, kartais net mažesnėmis kainomis. Tokie buvusio ieškovės vadovo A. V. sandoriai buvo nuostolingi ieškovei, kadangi pagal 40 iš 62 sudarytų nekilnojamojo turto sandorių per 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo turtas perleistas už mažesnę kainą nei įsigytas ir tai buvo sistemingai vykdoma veikla, kuri darė žalą įmonei ir, tikėtina, lėmė jos bankrotą. Palyginus ieškovės įsigytų ir perleistų butų sandorių kainas, nustatytas 152 993,23 Eur skirtumas. Be to, su kiekvienu sandoriu buvo patiriamos ir papildomos sąnaudos. Į turto kainas buvo įtraukiamas PVM, nors šis mokestis įmonei nepriskiriamas turto įsigijimo kainai (apskaitos prasme), o pardavimo metu nėra įmonės pardavimo pajamos. Kaip nustatė teismo ekonominę ekspertizę atlikęs ekspertas, ieškovės sąnaudas sudarė pardavimo, notarų ir valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro, eksploatavimo ir finansinės sąnaudos. Įvertinus laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. vasario 13 d. vykdytas ūkines operacijas su butais, nustatyta, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu dėl jo pasirinkto verslo modelio ir priimtų su nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo operacijomis susijusių sprendimų įmonė patyrė iš viso 252 006 Eur nuostolį.

3. Tokiu būdu atsakovas, sudarydamas sandorius dėl butų pardavimo, pažeidė savo kaip vadovo pareigas ir atliko neteisėtus veiksmus, prisiėmė labai didelę, nebūdingą ne tik statybos rangovui, bet apskritai bet kokių paslaugų ar prekių pardavimui ūkinę komercinę ir atsiskaitymo riziką.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo ekspertas nustatė, kad įmonėje pajamų ir sąnaudų apskaita pagal objektus buvo tvarkoma tik iš dalies, t. y. buvo tvarkoma tik medžiagų sąnaudų apskaita, tuo tarpu įvairių paslaugų bei darbo užmokesčio sąnaudų pagal statybos objektus apskaita nebuvo tvarkoma, įmonei trūko apyvartinių lėšų (tą nulėmė atsakovo nekompetencija, kai įmonės pajamos buvo gaunamos realizavus nekilnojamąjį turtą, kuris buvo gautas pagal statybos rangos sutartis už atliktus statybos darbus) ir toks trūkumas galiausiai privedė įmonę prie nemokumo ir bankroto. Atsakovas tokią veiklą vykdė trejus metus ir jos nenutraukė net tada, kai žinojo (turėjo žinoti), dėl ko įmonei trūksta apyvartinių lėšų.

5. Teismo ekspertas nustatė, kad labai tikėtina, jog atsakovas pasisavino įmonės pinigus, gautus už visą apdailą, nes ieškovės apskaitoje buvo įtraukiamos tik išlaidos įsigyti medžiagas butų apdailai ir įrengimui, tačiau nebuvo įtraukiamos pajamos už butų apdailą ir įrengimą. Pagal eksperto skaičiavimą, net ir imant patį mažiausią apdailos įkainį, neapskaitant pajamų ieškovei padaryta ne mažesnė kaip 218 287 Eur žala.

6. Atsakovas, turėdamas statybų rangovo patirtį, tačiau neturėdamas tvarių įmonės finansų ir pats būdamas nekvalifikuotas tvarkant finansus, pradėjo įgyvendinti didelės apimties projektą, neturėdamas finansinio užtikrinimo, kas viršijo normalią ūkinę komercinę riziką, dėl to įmonė patyrė 257 130 Eur sąnaudų, turėjusių tiesioginės įtakos ieškovės nuostolių atsiradimui (investicinio tarpininkavimo sutartis, lėktuvų bilietai, investicinių projektų rengimas, grafinė prezentacija, architekto projektinių pasiūlymų parengimas ir kt.). Dėl projektavimo darbų Klaipėdoje įmonė jokių pajamų ir ekonominės naudos, jokio turto negavo.

7. Ieškovė pažymėjo, kad ne visos įformintos kasos įplaukos ir išlaidos realiai atitiko įmokėtas ir išmokėtas sumas. Pagal 2017 m. vasario 14 d. atsakovo ir nemokumo administratorės pasirašytą priėmimo–perdavimo aktą kasoje buvo 0 Eur; teismo ekspertas nustatė, jog kasoje trūksta 122 612,80 Eur. Įmonės kasininku nuo 2010 m. kovo 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas vien dėl to, kad galėtų netrukdomai neapskaityti visų sumų, kurias gaudavo į rankas ir/ar perdaryti jau įvykusias operacijas. Šios sumos neperdavus nemokumo administratorei ji priteistina iš atsakovo kaip nuostoliai.

8. Be to, vadovaudamas UAB „Architelio statyba“, atsakovas įmonės turtą perkėlinėjo į D. ir R. P. verslą, įskaitant ir jų vadovaujamas UAB „Anreka“ ir UAB „Daivena“, sudarant ieškovei itin nenaudingas sutartis, o tai turėjo tiesioginės įtakos ieškovės bankrotui.

9. Reikalavimas dėl žalos, susijusios su butų pirkimais ir pardavimais, buvo pareikštas nepraleidus 3 metų ieškinio senaties termino. Atlikus byloje teismo ekonominę ekspertizę ieškovei tapo žinomi ir kiti atsakovo netinkamo vadovavimo įmonei veiksmai, kuriais jai buvo padaryta žala, ir nors žalos atsiradimo aplinkybės yra senesnės nei 3 metai, tačiau apie jų neigiamą poveikį bei žalą įmonei ieškovė sužinojo tik gavusi teismo ekspertizės aktą, todėl ir šioje ieškinio dalyje senaties terminas nepraleistas. Jeigu atsakovas prašytų taikyti ieškinio senatį ir teismas manytų, kad tam yra pagrindas, ieškovė prašė atnaujinti terminą, kadangi jis praleistas dėl svarbių priežasčių: ieškovės apskaita buvo tvarkoma itin aplaidžiai ir su reikšmingais trūkumais, finansinės ataskaitos reikšmingai iškraipytos, tad nemokumo administratorė negalėjo viso to nustatyti dėl specialių žinių trūkumo ir iškraipymų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies; priteisė ieškovei BUAB „Architelio statyba“ iš atsakovo A. V. 252 006 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9 240,46 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo A. V. 2 865 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

11. Ieškinio senaties terminą teismas skaičiavo nuo nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Architelio statyba“ įsiteisėjimo ir atsakovo kaip buvusio įmonės vadovo visų įmonės dokumentų, spaudo, turto ir kt., perdavimo nemokumo administratorei 2017 m. vasario 14 d., senaties terminas atitinkamai pasibaigė 2020 m. vasario 14 d.

12. Teismas padarė išvadą, kad pirminis ieškinys dalyje dėl 152 993,23 Eur žalos, susijusios su BUAB „Architelio statyba“ už atliktus rangos darbus gautų/įsigytų butų nuostolingu pardavimu, atlyginimo, pareikštas 2019 m. balandžio 17 d. nepraleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto ieškinio senaties termino.

13. Patikslintas ieškinys, kuriuo buvo praplėstas ir papildytas ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindas, nurodant naujas faktines aplinkybes bei įvardijant naujus atsakovo veiksmus, kiek tai susiję su reikalavimu dėl: a) žalos, padarytos netinkamai apskaičius/neapskaičius ginčo butuose atliktus apdailos darbus ir dėl jų atlikimo patyrus nuostolių; b) atsakovui įmonės vardu sudarius ir įvykdžius tam tikrus su įvairių investicinių projektų Klaipėdoje ir Palangoje įgyvendinimu susijusius sandorius; c) atsakovui netinkamai tvarkius įmonės kasos dokumentus ir nustačius kasos trūkumą (pagal tam tikrus 2013–2015 m. kasos išlaidų orderius), buvo pateiktas teismui 2021 m. liepos 22 d., t. y. ženkliai, beveik 1,5 metų praleidus ieškinio senaties terminą.

14. Teismas konstatavo, kad per visą bankroto procesą nemokumo administratorė ne tik turėjo realią galimybę jai perduotus dokumentus vertinti bei spręsti dėl atitinkamų teismo procesų iniciavimo tikslingumo, atitinkamų turtinių ir neturtinių reikalavimų įmonės naudai pareiškimo teismuose, bet ir faktiškai tą atliko, t. y. tiek pati nemokumo administratorė savarankiškai, tiek BUAB „Architelio statyba“ kreditorių susirinkimuose, tiek pasitelkdama įvairių sričių specialistus nagrinėjo ir vertino buvusią įmonės ir jos valdymo organų veiklą, sprendė dėl tam tikrų teismo procesų iniciavimo būtinumo ir tikslingumo, kreipėsi į teismus su atitinkamais reikalavimais. Visi 2017 m. vasarį nemokumo administratorei perduoti įmonės dokumentai buvo pačios ieškovės nurodyti ir pateikti teismui nagrinėjamoje byloje, reiškiant prašymą skirti teismo ekspertizę pagal pirminį ieškinio pagrindą, bei atitinkamai teikti teismo ekspertui, ir jų pagrindu buvo atliekama teismo ekspertizė.

15. Teismas, remdamasis BUAB „Architelio statyba“ bankroto byloje priimtoje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartyje, kuria atsisakyta pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, nustatytomis aplinkybėmis sprendė, kad jau teikdama pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nemokumo administratorė analizavo turimus įmonės finansinės atskaitomybės ir buhalterinius dokumentus, be kita ko, ir kasos dokumentus, todėl jai jau tuo metu buvo ir objektyviai galėjo būti žinomos faktinės aplinkybės dėl galimo kasos trūkumo, nurodomos patikslintame ieškinyje. Analogiškai ir dėl kitų patikslintame ieškinyje nurodytų sandorių.

16. Teismas pažymėjo, kad teismo ekspertizės akte pateikti eksperto vertinimai ir išvados, kiek tai susiję su kasos tvarkymu, įmonės vykdytais nekilnojamojo turto vystymo projektais Klaipėdoje ir Palangoje, butų apdailos darbais ir pan. – tai paties teismo eksperto iniciatyva, atsižvelgiant į atliekant teismo ekspertizę jo nustatytas papildomas aplinkybes, suformuluoti klausimai ir atsakymai į klausimus, kurie nebuvo jam užduoti teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartimi dėl ekspertizės skyrimo.

17. Teismas padarė išvadą, kad patikslintas ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą ir nesant objektyvių bei pateisinamų tokio termino atnaujinimo priežasčių, yra savarankiškas teisinis pagrindas atmesti ieškinį šioje dalyje. Tačiau atsižvelgęs į viešojo intereso elementą bylose, susijusiose su juridinių asmenų bankrotu, teismas pasisakė ir dėl ieškovės praleidus ieškinio senaties terminą pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir vertinimo tuo atveju, jeigu dėl jų nebūtų praleistas ieškinio senaties terminas.

18. Pasisakydamas dėl butų pirkimo–pardavimo sandoriais padarytos žalos teismas nustatė, kad už atliktus įvairiems rangovams statybos rangos darbus ieškovė gaudavo atsiskaitymą ne piniginėmis lėšomis, o nekilnojamuoju turtu – butais, įforminant tai butų pirkimo–pardavimo sutartimis, butus įgyjant tiesiogiai iš statytų objektų užsakovų, atsiskaitant įvairiomis formomis: pinigais, įskaitymais už atliktus darbus, debitorinėmis skolomis. Byloje nėra ginčo, kad vėliau šiuos butus ieškovė perleisdavo (parduodavo) įvairiems fiziniams asmenims. Laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. vasario 13 d. (nutarties dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo įsiteisėjimo) buvo sudaryti 66 nekilnojamojo turto sandoriai, iš kurių 4 turto vienetai nebuvo parduoti iki bankroto bylos įmonei iškėlimo.

19. Nors kai kurie butai formaliai vėliau buvo parduoti už didesnę, negu jie buvo įsigyti, arba tokią pat, kaip ir įsigyti, kainą, tačiau įvertinęs tokius sandorius kompleksiškai su kitais tuo pat metu įvykusiais butų pirkimo–pardavimo sandoriais, kuriais butai buvo parduoti už mažesnę nei įsigyti, kainą, taip pat įvertinęs, jog kiekvieno buto (net ir parduoto brangiau, nei įsigytas) pardavimo sandorio sudarymas buvo susijęs su papildomomis įmonės patiriamomis išlaidomis (tarpininkavimui parduodant, vertinimui, notariniam patvirtinimui, teisinei registracijai, buto išlaikymui ir t. t.), teismas konstatavo, kad apskritai dėl visų nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių gaunamas neigiamas rezultatas: bendras tokių sandorių nuostolingumas įmonei pasireiškia 107 196,88 Eur nuostoliu, apskaičiavus vien tik visų 62 nekilnojamojo turto objektų (butų) įsigijimo ir jų vėlesnio pardavimo bendrą kainų skirtumą, neįvertinus kitų su tokių sandorių sudarymu susijusių sąnaudų.

20. Teismas padarė išvadą, kad tokie sudaryti sandoriai, kaip ir apskritai pasirinktas verslo modelis, atsiskaitymą (atlyginimą) už vykdant įprastinę įmonės veiklą atliktus statybos rangos darbus gaunant iš užsakovų ne pinigais, o nekilnojamuoju turtu ir vėliau šį turtą perleidžiant (parduodant) kitiems asmenims, bei būtent tokiu būdu gaunant įmonės veiklai reikalingas pinigines lėšas, buvo įmonei nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi, turėjo neigiamą ekonominį rezultatą. Nepaisant dėl tokių sandorių patiriamų neigiamų prisiimtos rizikos padarinių tiek 2014 m., kai buvo įšaldyta daugiau kaip 2 milijonai litų, tiek 2015 m. – kai buvo įšaldyta iki 772 000 Eur, toks verslo modelis ir toliau buvo sistemingai taikomas, priimant pilną ar dalinį atsiskaitymą už rangos darbus ne pinigais, o nekilnojamuoju turtu, dėl ko galiausiai 2016 m. gegužės mėn. pabaigoje įmonės veikla, esant dideliam apyvartinių lėšų trūkumui, nesugebėjimui dėl to vykdyti mokestines prievoles, atsiskaityti su kreditoriais ir pan., tapo paralyžiuota, įmonė tapo ekonomine prasme nemoki, o 2016 m. rugsėjį inicijuotas įmonės bankroto procesas, nors (kaip patvirtino teismo posėdžio metu ir pats atsakovas A. V.) iki tol (pvz., 2012–2014 m.) įmonė didžiąją dalį (77 proc.) rangos paslaugas teikė užsakovams, kurie atsiskaitinėjo įprastiniu būdu – pinigais. Tokiu būdu ieškovė prisiimdavo įprastinę riziką, apyvartinės lėšos nebuvo įšaldomos ir įmonė turėjo perspektyvą išsaugoti verslą, darbo vietas, atitinkamus metus baigdavo dideliu grynuoju pelnu ir pan.; net ir po 2014 m. įmonė turėjo užsakovų, kurie nereikalavo, kaip atlyginimą už ieškovės atliktus darbus perimti nekilnojamąjį turtą (įsigyti butus) ir tokiu būdu įšaldyti įmonės apyvartines lėšas, t. y. egzistavo alternatyva išsaugoti verslą. Teismas nurodė, kad teismo ekspertizės akte daroma išvada, jog įmonė nuolat, ne mažiau negu trejus metus iš eilės sudarinėjo ne tik ekonomiškai nenaudingus, bet ir nuostolingus sandorius, likviduojant prisiimtos per didelės verslo rizikos padarinius butai buvo pardavinėjami sistemingai nuostolingai.

21. Teismas nurodė, kad teismo ekspertizės akte taip pat pažymėta, kad didelio skaičiaus butų įsigijimas ne iš užsakovų – juridinių asmenų, o iš fizinių asmenų (užsakovų vadovų ar akcininkų) reiškė jų įsigijimą be PVM, todėl įmonė butų įsigijimo metu vien 2015 m. prarado apie 303 000 Eur, nes negalėjo susimažinti mokėtino į biudžetą PVM, o tai turėjo tiesioginės reikšmės apyvartinių lėšų trūkumui, įmonė buvo privesta apyvartinėms lėšoms skolintis pinigus su didelėmis palūkanomis, buvo sutrikęs net įmonės mokestinių prievolių vykdymas.

22. Nurodytos aplinkybės, nustatytos remiantis ieškovės atstovo, paties atsakovo ir jo atstovo paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei teismo ekspertizės aktu, sudarė teismui pakankamą pagrindą išvadai, jog atsakovas, kaip tuometinis UAB „Architelio statyba“ vadovas ir valdymo organas, įmonės vardu pasirinkdamas nurodytą verslo modelį, prisiimdamas statybos rangos darbus ir paslaugas atliekančiai įmonei nebūdingą, akivaizdžiai per didelę ir neprotingą ūkinę komercinę riziką, sudarydamas jai nuostolingus bei ekonomiškai nenaudingus sandorius, net ir matydamas nuo pat pradžių kilusius neigiamus tokio verslo modelio rezultatus bei turėdamas pakankamai apsisprendimui dėl tolimesnės veiklos vykdymo tikslingumo informacijos ir patirties, pasirinkto verslo modelio, trukusio apie 3 m., neatsisakydamas, nenutraukdamas ir nesumažindamas jo apimties iki protingo dydžio, bet taikydamas jį iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo, veikė priešingai įmonės interesams, tuo pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas bendrovės vadovo pareigas ir tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus, sudarančius pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti.

23. Įvertindamas atsakovo akcentuotą aplinkybę, kad visi ieškovės nurodyti sandoriai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje ieškinio dalyje, buvo sudaryti tuo metu, kuomet įmonė buvo moki, teismas nurodė, kad atitinkantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) sąvoką nemokumas atsirado 2016 m. lapkričio 30 d., tačiau ekonominis nemokumas – 2016 m. gegužės 31 d. ir jis atsirado būtent dėl tokio pasirinkto verslo modelio ir priimtų verslo sprendimų, įmonei prisiimant ypač didelę ūkinę komercinę riziką. Todėl, nors konkrečių butų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo metu įmonė formaliai nebuvo nemoki, tačiau neigiamos tokių sandorių pasekmės, įskaitant ir nemokumą, paaiškėjo ir atsirado vėliau, ir tos pasekmės didžiąja dalimi ir buvo tų sandorių sudarymo rezultatas.

24. Teismas nurodė, kad, nors Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartimi BUAB „Architelio statyba“ bankroto byloje buvo atmestas nemokumo administratorės pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau ši aplinkybė savaime nesuponuoja atsakovo neteisėtų veiksmų nebuvimo jo, kaip vadovo (valdymo organo) fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu vykdymo kontekste ir nepaneigia civilinės atsakomybės dėl konkrečiais veiksmais įmonei padarytos žalos taikymo galimybės pagal CK 2.87 straipsnį. Nagrinėdamas BUAB „Architelio statyba“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą teismas sprendė tik dėl minėtų sandorių reikšmės ir teisėtumo tyčinio bankroto, t. y. tuo metu galiojusiame ĮBĮ įtvirtintų tyčinio bankroto požymių ir pagrindų buvimo aspektu, tačiau ne dėl tokių sandorių teisėtumo CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų įmonės valdymo organo pareigų juridinio asmens atžvilgiu tinkamo vykdymo aspektu.

25. Teismas nusprendė, kad, esant byloje nustatytiems atsakovo neteisėtiems veiksmams CK 2.87 straipsnio ir jį aiškinančios teismų praktikos prasme, galiojant atsakovo kaltės prezumpcijai, esant akivaizdžiam priežastiniam ryšiui tarp atsakovo, kaip UAB „Architelio statyba“ valdžiusio vadovo įmonės vardu priimtų verslo sprendimų ir modelio, sudarytų sandorių, ir dėl jų įmonei atsiradusios žalos, taip pat esant akivaizdžiai byloje nustatytam ir net atsakovo neginčijamam pačios žalos atsiradimo faktui bei teismo ekspertizės aktu apskaičiuotam tokios žalos dydžiui, yra pagrindas ieškovės ieškinio reikalavimą šioje dalyje tenkinti ir taikant atsakovui civilinę atsakomybę, priteisti iš jo ieškovei 252 006 Eur žalos, padarytos dėl sandorių ir veiksmų, lėmusių neprotingai didelės rizikos, ženkliai viršijusios įprastinę verslo riziką, įmonei prisiėmimą, atlyginimą, o taip pat ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

26. Nepaisant atsakovo argumentų ginčijant teismo eksperto paskaičiuotą sąnaudų, susijusių su butų įsigijimu ir jų vėlesniu pardavimu, turinčių tiesioginę įtaką nustatytam žalos dydžiui, sumas, jų skaičiavimo metodiką, pagrįstumą ir patikimumą, teismas nusprendė nesant pagrindo abejoti teismo eksperto atliktais ekonominio–finansinio pobūdžio skaičiavimais. Teismo ekspertizės akte detaliai paaiškinta: a) kokias būtent, t. y. kokio pobūdžio ir prigimties papildomas sąnaudas (be tų, kurios gautos betarpiškai atėmus ginčo butų pardavimo kainas nuo jų įsigijimo kainų) įmonė patyrė dėl būtinumo gautus už atliktus rangos darbus butus paruošti pardavimui bei juos parduoti galutiniams pirkėjams (pardavimo, tarpininkavimo, turto vertinimo sąnaudos; notarinių paslaugų ir teisinės registracijos sąnaudos; butų eksploatavimo ir išlaikymo sąnaudos; finansinės sąnaudos) ir kokie įmonės finansinės atskaitomybės bei kiti dokumentai tą patvirtina; b) kokiu būdu buvo apskaičiuota kiekvienai iš tų sąnaudų grupių priskirtų atitinkamo pobūdžio išlaidų suma ir kokie įmonės finansinės atskaitomybės bei kiti dokumentai pagrindžia tokius skaičiavimus. Pagrindo netikėti ir pagrįstai abejoti šių duomenų ir dokumentų pagrindu teismo eksperto atliktais, specialių žinių ekonomikos srityje reikalaujančiais skaičiavimais, teismas nenustatė, todėl jais rėmėsi nustatydamas galutinį ieškovei dėl butų pirkimo–pardavimo sandorių atsakovo veiksmais padarytos žalos dydį.

Šalies argumentai

27. Teismas konstatavo, kad patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 257 130 Eur žalos atlyginimą, kaip sąnaudas, patirtas vykdant investicinius projektus Palangoje ir Klaipėdoje, ieškovė nepagrindė atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl šioje dalyje ieškinys, net ir jeigu būtų pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, negalėtų būti tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

28. Teismas nurodė, kad ieškovė iš esmės tik išvardijo įvairias UAB „Architelio statyba“ sudarytas sutartis (tarpininkavimo sutartis, investicinių projektų parengimo sutartis, projektinių pasiūlymų rengimo sutartis ir kt.), kurios buvo nukreiptos į Palangoje bei Klaipėdoje įmonės ketintų vykdyti nekilnojamojo turto kompleksų – projektų vystymą bei nurodė pagal kiekvieną iš šių sutarčių ieškovės sumokėtas kontrahentams už įvairių paslaugų suteikimą sumas (kai kurių jų netgi nepagrįsdama jokiais įrodymais), tačiau nenurodė jokių aplinkybių ir pagrindų, kodėl šių sandorių sudarymas, įmonei vadovaujant atsakovui, turėtų būti laikomas atsakovo atliktu neteisėtu veiksmu, kaip konkrečiai, kokiu būdu ir kodėl sudarydamas įmonės vardu šiuos sandorius atsakovas pažeidė fiduciarines pareigas įmonei, kodėl jis laikytinas peržengusiu įprastos ir protingos verslo rizikos ribas ir pan., t. y. ieškovė nenurodė ir nepagrindė atsakovo neteisėtų veiksmų, sudarant šiuos sandorius.

29. Teismo vertinimu, vien tai, kad nekilnojamojo turto vystymo projektai dėl įmonės bankroto ar kitų priežasčių liko iki galo neįgyvendinti ir nespėta iš jų gauti pajamų, savaime nesuponuoja neteisėtų atsakovo veiksmų, nusprendus tokius projektus vystyti, nes byloje nėra jokių duomenų ir ieškovė neįrodinėjo, kad pagal jos nurodytas sutartis ir sudarytus sandorius įmonei nebuvo iš tikrųjų suteiktos pirktos paslaugos bei darbai. Ieškovė nenurodė ir neįrodė, kuo pasireiškė neprotingas atsakovo elgesys, nerūpestingumas ir aplaidumas sudarant šiuos sandorius. Teismo ekspertizės akte nepateiktas išsamus minėtų sandorių ekonominio naudingumo įmonei vertinimas, tik atkartojami sandoriai ir pateikiamas, teismo nuomone, subjektyvus ir paviršutiniškas, tik prielaidomis grindžiamas teismo eksperto vertinimas.

30. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 122 612,80 Eur žalos atlyginimą, kaip nustatytą piniginių lėšų kasoje trūkumą, nes tam tikruose kasos išlaidų orderiuose nėra pinigų gavėjo parašo ar kitų privalomų rekvizitų (pvz., buhalterio parašo), todėl šios sumos laikytinos neišmokėtomis iš įmonės kasos, teismas nurodė, kad šioje ieškinio dalyje ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kadangi iš karto po bankroto bylos iškėlimo ir dokumentų bei kasos perdavimo nemokumo administratorei, administratorė aktyviai tyrė įvairias su įmonės kasa susijusias operacijas, be kita ko, tikrino kasos pajamų ir išlaidų orderius, pareiškė teismuose nemažai ieškinių, ginčydama atsiskaitymus pagal atitinkamus kasos išlaidų orderius ir prašydama juos pripažinti negaliojančiais, priteisti įmonei atitinkamas orderiuose nurodytas pinigų sumas ir pan.

31. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartyje, kuria netenkintas nemokumo administratorės pareiškimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėja neįrodė, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai.

32. Teismas nurodė, kad teismo eksperto pateiktos išvados dėl kasos tvarkymo ir kasos operacijų atlikimo yra padarytos vertinant išimtinai pačius kasos išlaidų orderius ir jų privalomus rekvizitus (pvz., tokių rekvizitų, kaip įmonės vadovo, vyr. buhalterio parašai, nebuvimą), tačiau nevertinant šių kasos orderių sistemiškai su kitais įmonės finansinės atskaitomybės ir buhalterinės apskaitos dokumentais, įmonės sutartimis ir pan., kuriuose galėjo atsispindėti formalius trūkumus turinčiuose kasos išlaidų orderiuose esančios finansinės operacijos, todėl tokios eksperto išvados negali būti vertinamos kaip pagrįstos, išsamios ir patikimos. Teismas nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio – 2016 m. rugpjūčio laikotarpiu Valstybinė mokesčių inspekcija atliko mokestinius patikrinimus, tikrinant visus įmonės pirminius buhalterinės apskaitos ir kitus dokumentus bei jų atvaizdavimą buhalterinėje apskaitoje ir nustatė tik nežymius trūkumus, po kurių buvo patikslintos deklaracijos ir įmonei grąžintinų mokesčių suma.

33. Tokiu būdu nesant byloje pakankamai įrodymų, aplinkybės dėl realaus pinigų pagal kasos orderius (ne) išmokėjimo ir (ne) likimo įmonės kasoje, negali būti nustatytos, todėl teismas šioje ieškinio dalyje nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų.

34. Pasisakydamas dėl ieškovės patikslintu ieškiniu, praleidus ieškinio senaties terminą, pareikšto prašymo priteisti iš atsakovo 218 287 Eur žalos atlyginimą, kaip neapskaitytas ir į įmonės turtą neįtrauktas pinigines lėšas, atsakovo gautas už iš statybos užsakovų įsigytuose bei vėliau tretiesiems asmenims parduotuose nekilnojamojo turto objektuose (butuose) atliktus apdailos, įrengimo darbus iš butų įgijėjų (naujų savininkų), teismas nurodė, kad, nors iš byloje esančių rašytinių įrodymų (PVM sąskaitų faktūrų, kasos orderių, čekių, sunaudotų medžiagų nurašymo aktų, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų ir pan.), taip pat paties atsakovo paaiškinimų, ekspertizės akto matyti, jog kai kuriuose butuose ieškovė atlikdavo įvairius apdailos ir įrengimo darbus, tam tikslui buvo perkamos įvairios statybinės medžiagos, tačiau byloje nėra jokių įrodymų: a) kad minėti apdailos darbai buvo atliekami ne pačios ieškovės, įsigijusios butus savo nuosavybėn, iniciatyva, kaip nuosavybės teise priklausančio turto priežiūra ir gerinimas, siekiant vėliau tą turtą atitinkamai parduoti jau iš dalies ar pilnai įrengtą pirkėjams; b) kad minėti apdailos darbai buvo atliekami būtent butus įsigijusių asmenų iniciatyva ir užsakymu, sudarius dėl to atskiras (žodines, konkliudentiniais veiksmais) rangos sutartis su ieškove dėl atitinkamos apimties darbų už atitinkamą kainą atlikimo; c) kad ieškovės iki butų pardavimo atliktų apdailos darbų kaina nebuvo įvertinta ir įtraukta į butų pardavimo kainą, kuri pirkėjų buvo sumokėta pardavėjui perkant butus; d) kad butų įgijėjai mokėjo kokias nors pinigines lėšas būtent atsakovui už įmonės (ieškovės), atliktus apdailos ir įrengimo darbus bei medžiagas.

35. Teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų parodymai, nesant byloje jokių kitų duomenų ir įrodymų, leido teismui kritiškai vertinti ekspertizės akte pateiktus pasvarstymus ir išvadas dėl žalos, susijusios su atsakovo neapskaitytais ir pasisavintais pinigais už tokių butų apdailą, padarymo. Teismas neįžvelgė pagrindo spręsti, jog ekspertizės akte nurodomos įvairios UAB „Architelio statyba“ įsigytos statybinės medžiagos, santechnika ir pan., buvo panaudoti minėtų butų apdailai ne iki jų pardavimo konkretiems pirkėjams, o vėliau, pirkėjams iš įmonės ar jos vadovo užsakant papildomus buto įrengimo, apdailos, remonto darbus bei atsiskaitant už tokius darbus.

36. Teismas nusprendė nesant pagrindo išvadai, kad ieškovei atlikus parduotuose tretiesiems asmenims butuose tam tikrus apdailos darbus, už tokių darbų atlikimą buvo gauti pinigai iš butų įgijėjų, kad tokius pinigus gavo ir pasisavino, neapskaitė ar neįtraukė į ieškovės įmonės kasą ir apskaitą, atsakovas, kadangi be jau aptartų aplinkybių taip pat nustatyta: a) nei vienoje iš byloje esančių butų pirkimo–pardavimo sutarčių nėra duomenų nei dėl perkamų–parduodamų butų būklės, įrengimo lygio, nei pardavėjo ir pirkėjo susitarimo dėl kokių nors apdailos darbų perkamuose butuose atlikimo; b) dalis butų buvo parduota ne iš karto, o praėjus tam tikram laikui po įsigijimo, per kurį jie buvo nuomojami, atitinkamai dėl to galėjo būti ir buvo ieškovės pilnai įrengti; c) ekspertizės akte ekspertas, o taip pat ir ieškovė, daro tik prielaidas, jog atsakovas „galimai“, „tikėtina“ pasisavino iš butų įgijėjų grynais pinigais už butų apdailą gautas pinigų sumas; d) iš esmės visi byloje apklausti liudytojai (butų įgijėjai) vieningai ir nuosekliai parodė, jog įsigijo butus tokios būklės ir baigtumo, koks buvo užfiksuotas butų pirkimo–pardavimo sutartyse, būtent tokios būklės butų kaina buvo numatyta sutartyse su ieškove ir jokių papildomų susitarimų nei su pačia įmone, nei su atsakovu ar įmonės darbuotojais dėl kokių nors apdailos, remonto darbų nesudarinėjo, už jokius papildomus aplaidos darbus nemokėjo nei įmonei, nei asmeniškai atsakovui ir pan.; e) teismui pateiktame Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro 2019 m. spalio 28 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo UAB „Architelio statyba“ buhalterinės apskaitos aplaidaus tvarkymo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., bei galimo skolininko nesąžiningumo, be kita ko, konstatuota, kad iš esmės įmonės buhalterinės apskaitos duomenys buvo tvarkomi tinkamai, nebuvo surinkta neginčijamų objektyvių duomenų, patvirtinančių galimą aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, surinkti objektyvūs duomenys nepatvirtino, kad įmonės buhalterinė apskaita būtų buvusi tvarkoma aplaidžiai; taip pat nurodoma, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. atlikto mokestinio patikrinimo metu, sutikrinus visus pirminius apskaitos dokumentus bei apskaitos registrus už 2014–2016 m., jokių neapskaitytų dokumentų nenustatyta.

37. Ieškovei šioje ieškinio dalyje neįrodžius neteisėtų atsakovo veiksmų, net ir tuo atveju, jeigu ieškinio senaties terminas nebūtų praleistas, teismas neįžvelgė pagrindo ieškiniui tenkinti.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

38. Ieškovė BUAB „Architelio statyba“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą ir atnaujinti ieškinio senaties terminą patikslinam reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, jeigu teismas manytų, kad terminas buvo praleistas; tenkinti 2021 m. liepos 21 d. patikslintą ieškinį dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ir priteisti iš atsakovo A. V. ieškovės BUAB „Architelio statyba“ naudai 595 844,22 Eur nuostolių atlyginimo; 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo; priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

38.1. Nepagrįstos teismo išvados dėl ieškinio senaties. Būtent paskirtos ieškovės veiklos ekonominės ekspertizės metu buvo nustatyti ir kiti atsakovo netinkami įmonės valdymo ir nuostolingų sprendimų priėmimo atvejai, nustatyta, kad įmonėje apskaita buvo tvarkoma pabrėžtinai aplaidžiai, finansinės ataskaitos reikšmingai iškraipytos. Ekspertas be ieškovės pateiktų dokumentų papildomai gavo dokumentus ir (ar) duomenis tiesiogiai iš atsakovo, taip pat iš VMI, VĮ Registrų centro, kt., todėl galėjo nustatyti atsakovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo padaryta žala įmonei. Dėl dokumentų ir duomenų specifikos bei specialiųjų (ekspertinių) žinių neturėjimo, nemokumo administratorė, perėmusi dokumentus po bankroto bylos iškėlimo, negalėjo nustatyti finansinės atskaitomybės dokumentų iškraipymų ir neteisėtų buvusio įmonės vadovo veiksmų. Teismas šiuos duomenis į bylą priėmė 2021 m. birželio 14 d., nuo tada ieškovei tapo žinoma apie kitus atsakovo neteisėtus veiksmus, nulėmusius žalos ieškovei padarymą ir nuostolių atsiradimą, nuo tada turėtų būti skaičiuojamas terminas reikšti reikalavimams dėl papildomų nuostolių atsiradimo.

38.2. Iš ekspertizės akto paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ieškovė operatyviai, t. y. 2021 m. liepos 21 d., patikslino ieškinio reikalavimus. Patikslintu ieškiniu buvo tik padidinta reikalautinų nuostolių suma, nurodant papildomas naujai paaiškėjusias aplinkybes kaip tie nuostoliai atsirado, tačiau visais atvejais ieškovės patirti nuostoliai yra atsiradę dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ir netinkamo vadovavimo įmonei.

38.3. Ekspertizės akte nurodyta, kad ieškovės buhalterinės apskaitos ir finansiniai dokumentai, kurie perduoti nemokumo administratorei, yra reikšmingai iškraipyti, todėl administratorė, neturėdama tinkamų dokumentų ir duomenų apie įmonės finansines operacijas, negalėjo tinkamai pareikšti ieškinio dėl nuostolių atlyginimo. Susipažinus su ekspertizės aktu ieškovei tapo žinomi dar ir kiti atsakovo neteisėti bei netinkamo vadovavimo įmonei veiksmai, kuriais buvo padaryta žala ieškovei. Todėl ieškinio senaties terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atitinkamai 3 metų senaties terminas neturėjo būti laikomas praleistu. Be to, senaties terminas reiškiant pirminį ieškinį nebuvo praleistas, todėl turėjo būti laikoma, jog pateikus jį laiku buvo nutrauktas ieškinio senaties termino skaičiavimas dėl nuostolių atlyginimo.

38.4. Teismui laikant, kad senaties terminas vis tik praleistas, jis atnaujintinas, nes praleistas ne dėl ieškovės ar jos atstovų kaltės, o todėl kad ieškovė neturėjo teisingų ir neiškraipytų finansinių dokumentų, kurie būtų leidę tinkamai įvertinti visas aplinkybes ir atsakovo neteisėtus veiksmus.

38.5. Nors eksperto vertinimai ir išvados, kiek tai susiję su kasos tvarkymu, įmonės vykdytais nekilnojamojo turto vystymo projektais Klaipėdoje ir Palangoje, butų apdailos darbais ir pan. – paties teismo eksperto iniciatyva suformuluoti klausimai ir atsakymai į klausimus, tačiau išvados dėl šių klausimų nepaneigia jų objektyvumo, tikslumo, išsamumo ir teisingumo. Ekspertas paaiškino apie būtinybę pasisakyti ir dėl papildomų klausimų.

38.6. Ekspertui nustačius, jog įmonės kasa buvo tvarkoma ne pagal teisės aktų reikalavimus, atsakovas, būdamas įmonės vadovu ir kasininku, privalo atsakyti už nustatytus teisės aktų pažeidimus. Ekspertizės aktas yra bylos rašytinis įrodymas ir teismas turėjo jį tirti visumoje visų įrodymų. Daugkartinis teisės aktų pažeidimas tvarkant įmonės kasą negali būti vertinamas kaip formalus trūkumas, kuris galėtų būti atspindėtas kituose įmonės dokumentuose. Ekspertas atliko įmonės kompleksinį ekonominės veiklos patikrinimą ir nustatė pažeidimus ne tik pagal kasos dokumentus, o įvertinęs juos visoje įmonės apskaitos sistemos dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad po bankroto bylos iškėlimo nemokumo administratorei buvo perduota įmonės kasa, kurioje nebuvo pinigų likučio, visos grynųjų pinigų lėšos, kurios pagal kasos dokumentus laikytinos neišmokėtos iš kasos, turėjo būti perduotos nemokumo administratoriui, o to nepadarius jos turėjo būti teismo priteistos iš atsakovo kaip įmonės nuostoliai. Atsakovas būdamas įmonės kasininku neteisėtai pasisavino ieškovės lėšas.

38.7. Teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojos, buvusios buhalterės R. R. parodymus, nes jos veiksmai galimai turi ir nusikaltimo pažymių. 2014 m. sausio 6 d. kasos pajamų orderis be numerio, kuriuo užfiksuotas 10 000 Lt įnešimas į kasą, pasirašytas vyr. buhalterės R. R., nors ji įmonėje pradėjo dirbti tik 2014 m. kovo 3 d.; taip pat 2014 m. vasario 28 d. ant kasos išlaidų orderių Nr. 63 ir 62 yra vyr. buhalterės R. R. parašai, tačiau ji šių operacijų negalėjo patvirtinti. Todėl teismas šioje dalyje neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo byloje esančius rašytinius įrodymus.

38.8. Dėl su projektais Klaipėdoje ir Palangoje susijusiais sandoriais padarytos žalos. Ekspertizės akte pakankamai išsamiai atskleistos investicinių sandorių aplinkybės, kurios ir sudarė pagrindą išvadai, kad atsakovas viršijo normalią ūkinę komercinę riziką, nes turėdamas statybų rangovo patirtį, neturėdamas tvarių įmonės finansų ir pats būdamas pabrėžtinai nekvalifikuotas valdant finansus, pradėjo įgyvendinti didelės apimties projektą neturėdamas finansavimo užtikrinimo. Atsakovas prisiėmė nenormalią ūkinę komercinę riziką ir dėl to visi investiciniai sandoriai – su UAB „Algmeina Euro“, UAB MAZURO AD, firma „Holmes“ (Škotija, Edinburgas) ir kt. – ne tik buvo ekonomiškai nenaudingi, bet ir turėjo tiesioginę įtaką nuostolių (žalos) dydžiui, kurią patyrė įmonė ir kreditoriai. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus (ekspertizės aktą) ieškovė dėl atsakovo nepagrįstų ir normalią ūkinę komercinę riziką viršijančių sprendimų dalyvauti investiciniuose projektuose, patyrė 257 130 Eur sąnaudų, kurie turėjo tiesioginę įtaką ieškovės nuostolių atsiradimui.

38.9. Pasisakydamas dėl apdailos darbų teismas netinkamai ištyrė ieškovės nurodytas įrodinėjimo priemones, nes visuose procesiniuose dokumentuose ieškovė teigė, jog šiuos nuostolius įrodinės ir liudytojų parodymais. Teismas savo pasirinktais atrankos kriterijais atrinko kviestinus liudytojus, iš kurių vienas negalėjo nieko paaiškinti, nes butą įsigijo sutuoktinė su kuria neveda bendro ūkio; kitas patvirtino, kad buvo atliekami apdailos darbai, kuriuos užsakė pas UAB „Architelio statyba“ darbuotojus ir jiems mokėjo. Tačiau dalies liudytojų teismas nesudarė galimybių iškviesti ir apklausti teismo posėdžio metu, todėl teismas nepagrįstai užkirto galimybę ieškovei tinkamai įvykdyti įrodinėjimo pareigą.

Atsiliepimas

39. Atsakovas A. V. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą toje dalyje palikti nepakeistą; iš ieškovės administravimui skirtų lėšų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

39.1. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Nepagrįsta ieškovės pozicija, kad patikslintu ieškiniu buvo tik padidinta reikalaujamų nuostolių suma nurodant papildomas naujai paaiškėjusias aplinkybes, kaip tie nuostoliai atsirado, nes patikslintame ieškinyje nurodomos visiškai naujos aplinkybės, kuriomis remiantis prašoma priteisti visiškai naujas, su pradiniu ieškiniu nesusijusias pinigines sumas, t. y. buvo pakeistas tiek ieškinio pagrindas, tiek ir dalykas.

Šalies argumentai

39.2. Ieškovės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui. Ieškovė nenurodė, kokios konkrečios aplinkybės trukdė ieškinį pareikšti anksčiau. Visi įmonės dokumentai, spaudas, turtas, kasa ir pan., kurių pagrindu nurodomas ir naujas ieškinio pagrindas bei patikslinamas ieškinio dalykas, nemokumo administratorei perduoti iš karto po bankroto bylos įmonei iškėlimo, vėliau jokie dokumentai nebebuvo perduoti. Perduotų dokumentų pagrindu nemokumo administratorė teismuose pareiškė ne vieną ieškinį, tie patys dokumentai buvo perduoti ir ekspertizę atlikusiam ekspertui. Aplinkybės, nurodytos ekspertizės akte, kuriomis remiantis ieškovė prašė priteisti žalą, egzistavo ir ieškovei buvo žinomos nuo bendrovės dokumentų perdavimo, ekspertas nagrinėjo tas pačias aplinkybes, tik pateikė kitokį jų vertinimą.

39.3. Ieškovė aplinkybes, nurodytas patikslintame ieškinyje, jau žinojo ir nagrinėjo teikdama prašymus dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Naujas tų pačių duomenų vertinimas negali būti laikomas svarbia priežastimi pateisinant ieškinio senaties termino praleidimą. Nemokumo administratorės prašymą atnaujinti procesą byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu dėl naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, t. y. remiantis ekspertizės aktu, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmetė (apeliacinės instancijos teismas skundo taip pat netenkino).

39.4. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės argumentai, o tuo pačiu ir eksperto pateiktos išvados dėl kasos tvarkymo ir kasos operacijų atlikimo, yra padarytos vertinant išimtinai tik pačius kasos išlaidų orderius ir jų privalomus rekvizitus, tačiau nevertinant jų sistemiškai su kitais įmonės finansinės atskaitomybės ir buhalterinės apskaitos dokumentais. Jokie atskaitingi asmenys jokių pretenzijų dėl neva neišmokėtų ir atsakovo pasisavintų sumų niekada nereiškė. Vilniaus apskrities VMI 2016m. balandžio 21 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (4.65) FR0687-768 nurodė, kad buvo tikrinami visi įmonės pirminiai buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai siekiant nustatyti, ar teisingai buvo apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai valstybei. Tyrimo metu nustatyti tik nežymūs trūkumai, po kurių buvo patikslintos įmonės teiktos deklaracijos ir įmonei grąžintinų mokesčių suma.

39.5. Dėl su projektais Klaipėdoje ir Palangoje susijusiais sandoriais padarytos žalos. Visos ieškovės nurodytos sąnaudos yra susijusios su projektavimo darbais, verslo planų parengimu ir jų patikra, dokumentų paruošimu, užsienio investuotojų pritraukimu ir kitais su tuo susijusiais darbais objektams Palangoje ir Klaipėdoje, tačiau ieškovė nenurodė ir nepagrindė atsakovo neteisėtų veiksmų, sudarant šiuos sandorius. Projektų įgyvendinti nepavyko dėl užsitęsusių administracinių teisminių ginčų su Palangos miesto savivaldybės administracija bei vėlesnio įmonės nemokumo.

39.6. Dėl apdailos darbų. Byloje buvo apklausti 7 ieškovės kviesti liudytojai, kurių liudijimai sutapo ir nė vienas nepaliudijo ieškovės nurodytų aplinkybių dėl pinigų už apdailos darbus mokėjimo atsakovui. Teismas 2021 m. lapkričio 22 d. nutartimi nusprendė, kuriuos liudytojus ir vadovaujantis kokiais kriterijais kviesti.

40. Atsakovas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškovei iš atsakovo buvo priteista 252 006 Eur bei 9 240,46 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai; priteisti iš ieškovės administravimui skirtų lėšų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

40.1. Teismas pažeidė procesines normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, neištyrė visų įrodymų ir aplinkybių, vieniems įrodymams nepagrįstai suteikė pirmenybę, įrodymus tyrė atsietai nuo bylos esmės. Taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalį nepasisakęs dėl kai kurių bylos nagrinėjimo metu nurodytų aplinkybių, kai kuriuos įrodymus (ekspertizės aktą) vertino su išankstine nuostata suteikdamas didesnę įrodomąją reikšmę, be to atskirais klausimais tą patį aktą vertino skirtingai.

Žemesnės instancijos teismas

40.2. Teismas nepagrįstai netaikė verslo sprendimų priėmimo taisyklės. Teismas atsakovo veiksmus dėl butų perleidimo nepagrįstai vertino kaip neteisėtus CK 2.87 straipsnio prasme bei padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonei buvo padaryta žala, kurią neva lėmė neprotingai didelės rizikos, ženkliai viršijusios įprastinę verslo riziką, prisiėmimas. Teismas iš esmės tik atkartojo ekspertizės akte pateiktas nepagrįstas išvadas dėl neva nepagrįsto verslo modelio prisiėmimo, ypač didelės rizikos prisiėmimo, pinigų įšaldymo, žalos dydžio ir pan., tačiau nepaaiškino, kodėl pirmenybės teisę suteikė būtent šioms išvadoms ir nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, paneigiančių ekspertizės akte pateiktus skaičiavimus, liudytojų parodymų bei vadovo paaiškinimų. Juo labiau, kad ekspertizės akte buvo pateiktos tokios išvados, kurių teismas ne tik neprašė pateikti, tačiau ir pačios išvados surašytos bei atliktas faktinių aplinkybių vertinimas aiškiai viršijant eksperto kompetenciją.

40.3. Teismas, vertindamas aplinkybę, kad dalis butų buvo perleista mažesne, nei jų įsigijimo kaina, padarė nepagrįstą išvadą dėl tokių sandorių nuostolingumo ir nenaudingumo įmonei. Teismas nevertino arba netinkamai vertino šias aplinkybes: a) rinkoje buvo įprasta praktika už atliktus statybos darbus nustatytomis kainomis barteriu gauti butus, kurių panaudojimas įmonės veikloje pasireiškė juos parduodant, tuo tikslu jie buvo įgyti; b) bendrovei buvo svarbu kuo skubiau realizuoti gautą turtą, kad turėtų apyvartinių lėšų; c) įmonė, sudarydama darbų sąmatą ir pasirašydama sutartį su užsakovu UAB „Romantalis“, buvo įvertinusi, kad butus reikės parduoti greitai ir pigesne kaina, dėl to darbų atlikimo sąmatoje 5–8 proc. būdavo įvertinamos papildomos išlaidos dėl butų įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumo; d) 22 butai buvo parduoti didesne nei jų įsigijimo kaina, be to, absoliuti dauguma butų parduota su bendrove nesusijusiems asmenims. Nors teismas vertino, kad šie butai tik „formaliai“ parduoti didesne kaina, nes kainavo tarpininkavimo paslaugos, notaro išlaidos ir pan., tačiau toks vertinimas yra nepagrįstas; e) bendrovei pateikus prašymą dėl PVM permokos grąžinimo, Vilniaus apskrities VMI atliko bendrovės veiklos analizę ir 2016 m. balandžio 21 d. surašė pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (4.65) FR0687-768. Bendrovei pateikus išsamius paaiškinimus ir duomenis dėl 2013–2016 m. perleistų butų kainos atitikimo rinkos kainoms, su jais VMI sutiko ir PVM permoka dalimis buvo grąžinta; f) teismas nevertino, kad butai buvo naudojami bendrovės veikloje, dėl ko bendrovė gaudavo naudą: bendrovė įsigytus butus nuomojo bendrovės darbuotojams, naudojo ir kaip įkeitimo objektus, užtikrinant bendrovės verslo paskolas ir kitus finansinius įsipareigojimus.

40.4. Teismas, pasisakydamas dėl apyvartinių lėšų įšaldymo, atkartojo ekspertizės akto argumentus, tačiau tai nepagrįsta jokia bylos medžiaga. Bendrovės veiklos pelningumas 2013–2015 m. laikotarpiu patvirtino atsakovo veiksmų ir taikytos atsiskaitymo butais praktikos pagrįstumą. Liudytoja buhalterė R. R. parodė, kad 2014–2015 m. apyvartinių lėšų netrūko, įmonė turėjo paskolų, kurios buvo skirtos veiklos plėtojimui, bet tai nesusiję su apyvartinių lėšų trūkumu. Atsiskaitymas butais bendrovei nebuvo nuostolingas, toks verslo modelis buvo naudingas bendrovei ir pinigai nebuvo įšaldomi. Nepagrįsta teismo išvada dėl negalimumo susimažinti mokėtino PVM, nes įmonė visą laiką turėjo sukaupusi grąžintino PVM.

40.5. Atsiskaitymas butais buvo priimtinas ir naudingas bendrovei. Nemaža dalis butų buvo gauta avansu, t. y. dar net neatlikus statybos darbų, už kuriuos užsakovas jau buvo atlikęs dalinį atsiskaitymą butais, be to, neretai šie butai buvo parduoti dar net nespėjus atlikti statybos darbų, už kuriuos jie buvo gauti. Atsiskaitymas pinigais būtų galimas tik praėjus 90 dienų nuo darbų užbaigimo ir perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. Bendrovės patirtas nuostolis pardavus butus su 115 328 Eur dydžio nuostoliu yra visiškai priimtinas verslo požiūriu, kadangi ši suma buvo paskirstoma per 3 metus ir bendrovė dėl to finansinių sunkumų nepatyrė, bankroto priežastys yra visai kitos. Be to, eksperto nurodyta ir teismo priteista 252 006 Eur suma yra lygi 7 proc. nuo objektų, kuriuose buvo atsiskaitoma butais apyvartos (3 578 313,45 Eur). Nuo bendros apyvartos butų pardavimas sudarė 37,17 proc.; nuo bendros įmonės apyvartos butų pardavimo nuostoliai yra tik 2,4 proc. ir nėra reikšmingi nuostoliai bendrovei.

40.6. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės patirtų sąnaudų, susijusių su nekilnojamojo turto įsigijimu, eksploatacija ir pardavimu, visiškai neaptarė ir nedetalizavo priteisiamų pardavimo, notarų ir VĮ Registrų centro, eksploatavimo ir finansinių išlaidų, tiesiog atkartojo ekspertizės akto teiginius, visiškai nesiaiškindamas ekspertizės išvadų teisingumo ir pagrįstumo. Ekspertizės akte pateiktos išvados yra neindividualizuotos, pateiktos remiantis klaidingais duomenimis.

40.7. Dėl pardavimo sąnaudų. Apskaičiuojant pardavimo sąnaudas paimta keletas sąskaitų už tarpininkavimą parduodant konkrečius nekilnojamojo turto objektus, vėliau a priori (iš anksto) konstatuojant, kad visi bendrovės butai buvo parduodami tokiomis pačiomis sąlygomis, todėl likusi sąnaudų dalis paskirstyta po lygiai, po 637,26 Eur visiems likusiems butams ir daroma išvada, kad pardavimo sąnaudos sudarė 47 tūkst. Eur. Tačiau ne visi butai parduoti su tarpininkais, mažiausiai 14 butų neturėjo pardavimo sąnaudų.

40.8. Apskaičiuodamas notarams ir VĮ Registrų centrui priskirtas sąnaudas ekspertas preziumavo, kad visas butų pardavimo išlaidas notarams kiekvienu atveju sumokėjo bendrovė, nors šios išlaidos paprastai dalijamos per pusę pardavėjui ir pirkėjui. Be to, notaro įkainis už buto pardavimą sudaro 0,45 proc. nuo buto pardavimo kainos ir kiekvienu atveju skirtingas, todėl vidutinė 555,78 Eur suma, priskirta vidutiniškai kiekvieno buto pirkimui–pardavimui ir registracijai, yra nepagrįsta konkrečiomis sąnaudomis. Tas pats pasakytina ir dėl sąnaudų, susijusių su registracija VĮ Registrų centre – vidutinis sąnaudų apskaičiavimas, neatsižvelgiant į konkretų butą, jo vertę, plotą ir kt. aplinkybes, negali būti laikomas pagrįstu sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų.

40.9. Apskaičiuodamas butų eksploatavimo sąnaudas ekspertas, o teismas jas priteisdamas, rėmėsi klaidinga metodologija dėl vidurkio paskaičiavimo. Teismas nevertino atsakovo į bylą pateiktų konkrečių skaičiavimų ir juos pagrindžiančių pirminių dokumentų. Todėl eksperto pateikti skaičiavimai ir tuo pačiu teismo priteista 13 407,16 Eur suma yra klaidinga ir nepagrįsta.

40.10. Dėl finansinių sąnaudų. Teismas tik pacitavo eksperto argumentus dėl finansinių sąnaudų atsiradimo išimtinai dėl bendrovės įsigytų butų. Paskolas ir kreditus bendrovė ėmė savo pagrindinei statybų ir investicinei veiklai. Paskola apyvartinėms lėšoms yra visiškai įprasta verslo paskola ir tai visiškai nesietina su butų įsigijimu, juo labiau, kad pajamų už butus pardavimas sudarė tik apie trečdalį visų bendrovės pajamų, todėl teigti, kad visų bendrovės turėtų paskolų atsiradimas susijęs tik su bendrovės įsigytais butais yra nepagrįsta.

40.11. Teismas nepagrįstai rėmėsi ekspertizės aktu. Ekspertizės aktą vertinant visų įrodymų ir aplinkybių kontekste kyla pagrįstų abejonių dėl eksperto nešališkumo, ekspertizės akto turinys ir išvados paremtos prielaidomis, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, kai kurios aplinkybės nepagrįstai sureikšminamos. Teismas ekspertui pavedė atsakyti į 14 klausimų ir nors teismo užduoti klausimai buvo konkretūs ir aiškūs, teismo ekspertas savo iniciatyva suformulavo dar 19 papildomų, reikalaujančių plataus atsakymo klausimų, iš esmės apie visą bendrovės veiklą nuo pat jos įsikūrimo pradžios, pateikdamas vien neigiamas išvadas. Toks tendencingas eksperto elgesys yra paaiškinamas tuo, kad už pateiktas ekspertizės išvadas per kelis kartus ekspertui buvo sumokėta 28 072 Eur suma.

40.12. Teismas jau yra pateikęs vertinimą dėl šio eksperto pateiktų išvadų: Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. eA2-2875-603/2021, pabrėžė, kad teismo ekspertizės metu yra nustatomos tik faktinės konkrečios situacijos aplinkybės – minėtos bylos nagrinėjamu atveju buvusio vadovo neteisėtų veiksmų, padarytos žalos, kt. nustatymas, vadovaujantis atlikto tyrimo rezultatais, o asmenų pareigos, atsakomybė ir kiti teisiniai klausimai nėra vertinami. Klausimai, susiję su atsakomybės, kaltės, pareigų, teisės aktų pažeidimų nustatymu, neįeina į teismo eksperto kompetenciją, nes tai yra teisinių žinių sritis ir šias žinias turi teisę ir pareigą taikyti tik teismas. Tuo tarpu ekspertas iš esmės vertino buvusio vadovo atsakomybę, sprendė dėl kaltės, pareigų, teisės aktų pažeidimų ir pan., todėl eksperto išvados, kurios buvo suformuluotos jo paties iniciatyva, yra nepagrįstos, laikytinos padarytomis viršijant eksperto kompetenciją.

40.13. Ekspertizės akte ekspertas yra pateikęs ir aiškiai melagingas išvadas, kurios buvo paneigtos bylos nagrinėjimo metu. Akte pateikti duomenys neįrodo atsakovo padarytos žalos dydžio, eksperto pateiktos išvados yra šališkos ir „pritemptos“ prie norimo gauti rezultato.

40.14. Vertindamas ekspertizės aktą teismas prieštarauja savo paties išvadoms, kadangi argumentuodamas dėl priteistų sumų teismas remiasi eksperto pateiktais skaičiavimais, tačiau atmesdamas kitus reikalavimus teismas ne tik taikė ieškinio senatį, tačiau ir vertino, kad ekspertizės akte nepateiktas išsamus, ekonominėmis–finansinėmis žiniomis/ teorijomis paremtas minėtų sandorių ekonominio naudingumo įmonei vertinimas, pateikiamas subjektyvus ir paviršutiniškas tik prielaidomis grindžiamas teismo eksperto vertinimas, kt. Ekspertizės aktas, koks jis bebūtų, buvo surašytas kaip vientisas dokumentas, remiantis tais pačiais duomenimis, vadovaujantis ta pačia metodologija, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad viena ekspertizės akto dalis yra priimtina ir ja galima remtis, o visos likusios yra nepagrįstos, todėl jomis negalima vadovautis.

40.15. Teismas neteisingai vertino bendrovės bankroto priežastis. Nepagrįsta teismo išvada, kad tyčinio bankroto bylą nagrinėjęs teismas sprendė tik dėl minėtų sandorių reikšmės ir teisėtumo tyčinio bankroto požymių ir pagrindų buvimo aspektu, kadangi ieškovės pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėję teismai nagrinėjo bendrovės sandorius dėl butų pardavimo kaip visumą, kompleksiškai, t. y. vertino bendrovės taikytą verslo modelį priimant butus kaip atsiskaitymą už atliktus darbus. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 24 d. nutartyje nustatė, kad 48 sandoriai buvo sudaryti 2013–2015 m. laikotarpiu, t. y. įmonei veikiant pelningai, o 2016 m. 11 iš 14 parduotų butų buvo perleisti iki 2016 m. birželio 15 d., t. y. iki susidūrimo su finansiniais sunkumais. Spręsti, kad aptariami sandoriai turėjo reikšmės bendrovės turtinei padėčiai, atitinkančiai nemokumui, nebuvo pagrindo. Net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas priešingai išvadai, byloje nenustatyti sąmoningi bei kryptingi suinteresuoto asmens A. V. veiksmai bendrovės finansinės padėties pabloginimui; priešingai, ginčo butai buvo apskaityti kaip ilgalaikis turtas, skirtas perparduoti, todėl pirmosios instancijos teismas jų pardavimą pagrįstai traktavo kaip normalų ekonominį veiksmą, didinant įmonės apyvartines lėšas. Be to, išvada, kad tarp butų pardavimo ir bendrovės bankroto yra priežastinis ryšis, yra paneigta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. procesiniu sprendimu.

Atsiliepimas

41. Ieškovė BUAB „Architelio statyba“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

41.1. Sprendimo dalis dėl butų pirkimo–pardavimo sandoriais padarytos žalos yra motyvuota ir pagrįsta. Teismas įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir ekspertizės aktą kaip rašytinį įrodymą visų įrodymų visumoje ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, pasirinkdamas nurodytą verslo modelį, prisiimdamas įmonei nebūdingą, akivaizdžiai per didelę ir neprotingą ūkinę komercinę riziką, sudarydamas jai nuostolingus bei ekonomiškai nenaudingus sandorius ir kt., veikė priešingai įmonės interesams, tuo pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas bendrovės vadovo pareigas ir tokiu būdu atliko neteisėtus veiksmus, sudarančius pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti.

41.2. Dėl verslo sprendimų priėmimo taisyklės taikymo. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad įmonei buvo padaryta žala, kurią lėmė būtent atsakovo neprotingai didelės rizikos, ženkliai viršijusios įprastinę verslo riziką, prisiėmimas. Įrodymų visuma, o ne vien ekspertizės aktas buvo pagrindas pirmosios instancijos teismui vertinti, kad atsakovas savo veiksmais padarė žalą ieškovės įmonei.

41.3. Teismas pagrįstai nustatė, kad nepaisant to, jog atsakovo pasirinktas verslo sprendimas jau nuo pat pradžių davė neigiamų rezultatų, t. y. jau nuo 2014 m. buvo įmonei nuostolingas, lėmė apyvartinių lėšų trūkumą ir kitas neigiamas pasekmes, jo nebuvo atsisakyta, jis ir toliau buvo vykdomas ir tęsiamas, toks verslo modelis truko beveik 3 metus, iš esmės iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo.

41.4. Apeliantas skunde subjektyviai teikia tik sau palankiais argumentais įvertintas aplinkybes, kurios nėra niekaip patvirtintos rašytiniais įrodymais, o grindžiamos tik paties apelianto ir buvusios buhalterės parodymais.

41.5. Dėl apyvartinių lėšų įšaldymo. Dėl atsakovo taikyto verslo modelio buvo įšaldomos įmonės apyvartinės lėšos, o perkant butus iš fizinių asmenų įmonė vien 2015 m. prarado apie 303 000 Eur grąžintino PVM. Toks verslo modelis ir verslo sprendimai lėmė, kad 2016 m. gegužės mėn. pabaigoje įmonės veikla tapo paralyžiuota, įmonė tapo ekonomine prasme nemoki, o 2016 m. rugsėjį inicijuotas įmonės bankroto procesas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tokiu būdu UAB „Architelio statyba“ prisiėmė per didelę, rangovui nebūdingą ūkinę komercinę riziką. Tokio netinkamo verslo modelio taikymas ir sistemingi verslo sprendimai prisiimant ypač didelę ūkinę komercinę riziką ir buvo įmonės bankroto priežastys.

41.6. Dėl nuostolingų butų įsigijimo sandorių, grąžintino PVM ir apyvartinių lėšų trūkumo santykio. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė net 28 butus įsigijo be PVM, todėl prarado 303 000 Eur, nes negalėjo susimažinti mokėtino į biudžetą PVM. Todėl tokių sandorių turėjo nesudarinėti, o vietoje jų gauti atsiskaitymą piniginėmis lėšomis, kurios būtų stabilizavusios apyvartinių lėšų srautus įmonėje.

41.7. Nepagrįsti argumentai, kad atsiskaitymas butais buvo priimtinas ir naudingas bendrovei, nes objektų užsakovai, kurie neva turėjo ir prisiimdavo rizikas dėl darbų kokybės ar darbų tinkamo užbaigimo, UAB „Anreka“ ir UAB „Romantalis“, veiklą vykdo ir iki šių dienų, tačiau rangovas, kuris atsiskaitymą gaudavo butais, susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu, bankrutavo ir yra likviduojamas. Nepagrįstas apelianto nuostolių skaičiavimas, nurodant jog 2,4 procento nuostoliai nėra reikšmingi, tokių nuostolių įmonė apskritai neturėjo patirti, nes įmonės tikslas buvo pelno siekimas.

41.8. Dėl teismo neteisingai vertintų kitų ieškovės nurodytų su butais susijusių išlaidų atsakovas nurodė pavienius atvejus, bet nepateikė leistinų, patikimų ir išsamių įrodymų, patvirtinančių jo įrodinėjamas aplinkybes, todėl teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės išvadomis nustatydamas galutinį ieškovei dėl butų pirkimo–pardavimo sandorių atsakovo veiksmais padarytos žalos dydį.

41.9. Atsakovas nereiškė prašymo dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, o tai, kad ekspertas visapusiškai ir išsamiai įvertino visą įmonės veiklos laikotarpį bei atskleidė vadovo netinkamo vadovavimo aplinkybes, ekspertizės akto išvados nėra palankios atsakovui, nesudaro pagrindo teigti, jog jos yra neteisingos ar neobjektyvios, ar nepagrįstos ir, kad teismas tokiomis išvadomis turėtų nesivadovauti. Teismas vertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą dalyje dėl žalos padarymo įsigyjant ir perleidžiant bendrovės butus.

41.10. Atmestini apelianto argumentai dėl neva peržengtos (viršytos) eksperto kompetencijos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

42. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys dėl žalos iš bankrutavusios ieškovės buvusio vadovo priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl buvusio vadovo civilinės atsakomybės

43. Ieškovė, bankrutavusi įmonė, atstovaujama nemokumo administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo – buvusio įmonės vadovo – dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo kilusią žalą, kurią sudaro 847 850,22 Eur už nuostolingus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius, netinkamai tvarkytą pajamų ir sąnaudų apskaitą, neapskaičius pajamų už butų apdailą ir įrengimą, sandorius, susijusius su investicinių projektų, viršijančių normalią ūkinę komercinę riziką, vystymu, netinkamai tvarkytus kasos dokumentus ir kasos trūkumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies, konstatavęs, kad nustatytos visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti tik dėl 252 006 Eur žalos, padarytos dėl sandorių ir veiksmų, lėmusių neprotingai didelės rizikos, ženkliai viršijusios įprastinę verslo riziką, įmonei prisiėmimą, atlyginimo; kitoje dalyje ieškinį atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino bei neįrodytų atsakovo neteisėtų veiksmų. Apeliantai (tiek ieškovė, tiek atsakovas) nesutikimą su skundžiamu sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, ekspertizės išvadas, be teisėto pagrindo dalyje pripažino, o kitoje dalyje nepripažino visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Ieškovė akcentuoja nepraleidusi ieškinio senaties termino, o jo praleidimo atveju nurodo egzistuojant termino atnaujinimo pagrindus. Atsakovas apeliuoja į tai, kad tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai, be kita ko, vertino ir sandorius dėl butų pardavimo ir nenustatė tyčinio bankroto požymių, sąmoningų ir kryptingų A. V. veiksmų bendrovės finansinės padėties pabloginimui.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia.

45. Taigi, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, pvz., įmonei nenaudingų sandorių, lėmusių žalos atsiradimą, sudarymas, netinkamai vesta buhalterinė apskaita ar kt., gali būti įvertinti sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą atskirose bylose.

46. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 23 ir 24 punktai; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 23 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovės bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu.

47. Kadangi bendrovės valdymo organo (vadovo) civilinė atsakomybė yra deliktinė, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas). Esant nurodytiems išaiškinimams spręstina, kad, net ir nepripažinus įmonės bankroto tyčiniu, tai savaime nelemia galimybės netaikyti buvusiam įmonės vadovui civilinės atsakomybės; tokiose bylose skiriasi šalių įrodinėtinų aplinkybių apimtis.

48. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip valdymo organo ar jo nario, pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).

49. Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020, 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

51. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-180-378/2017, 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Bendrovės vadovo priimtas verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, 38 punktas).

52. Nagrinėjamu atveju teismas tenkino ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo 252 006 Eur žalos, padarytos atsakovo pasirinktu netinkamu verslo modeliu ir atliktais su nekilnojamojo turto – butų pirkimu–pardavimu susijusiais sandoriais, kuomet įmonės (ieškovės) už jos atliktus statybos rangos darbus įgyti butai buvo parduodami už mažesnę, negu įsigyti, kainą. Tenkindamas šį ieškovės reikalavimą pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktų rašytinių įrodymų visumą, bylos šalių ir jų atstovų paaiškinimus, nurodė nesant pagrindo nesivadovauti atliktos teismo ekonominės ekspertizės išvadomis, tuo tarpu atmesdamas dalį ieškovės reikalavimų (dėl žalos, susijusios su nekilnojamojo turto projektų vystymu, apdailos darbais bei kasos trūkumu), teismas bylos įrodymų visumos kontekste ekspertizės išvadas vertino kritiškai.

Dėl ekspertizės akto vertinimo

53. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai pirmenybę teikė ekspertizės akto išvadoms ir nevertino kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų, atsakovo paaiškinimų; ekspertizės aktą vertinant visų įrodymų ir aplinkybių kontekste kyla pagrįstų abejonių dėl eksperto nešališkumo, ekspertizės akto turinys ir išvados paremtos prielaidomis, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, kai kurios aplinkybės nepagrįstai sureikšminamos; nors teismas ekspertui pavedė atsakyti į 14 klausimų, kurie buvo konkretūs ir aiškūs, tačiau teismo ekspertas savo iniciatyva suformulavo dar 19 papildomų, reikalaujančių plataus atsakymo klausimų iš esmės apie visą bendrovės veiklą nuo pat jos įsikūrimo pradžios, pateikdamas vien neigiamas išvadas. Ieškovė gi teigia, kad pateiktame ekspertizės akte ekspertas paaiškino apie būtinybę pasisakyti dėl papildomų klausimų, tačiau teismas nepagrįstai, spręsdamas dėl atmestų ieškovės reikalavimų, nesivadovavo ekspertizės išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo sprendimo turinys neleidžia pritarti apeliantams – pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atliktos ekspertizės išvadas, nagrinėdamas ieškovės pareikštus reikalavimus rėmėsi tiek ekspertizės išvadomis bei nurodė, kokiais atvejais ir kodėl jomis nesivadovauja, tiek ir kitais byloje esančiais įrodymais ir iš jų visumos darė atitinkamas išvadas.

54. Eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teismas, paskirdamas ekspertizę, suformuluoja klausimus, paveda ekspertizę atlikti parinktam subjektui (ekspertui ar ekspertizės įstaigai), pateikia tyrimui reikiamą medžiagą, o ekspertas atlieka tyrimą ir, pritaikydamas turimas žinias bei atsižvelgdamas į tyrimo metu gautus duomenis, suformuluoja išvadą dėl pateiktų klausimų (CPK 212–216 straipsniai). Bylos duomenimis, teismas 2020 m. kovo 17 d. nutartimi skyrė byloje ekonominę ekspertizę, pavedė paskirtam ekspertui atsakyti į 14 klausimų, iš esmės suformuluotų atsižvelgiant į ieškovės pradiniu ieškiniu pareikštus reikalavimus, susijusius su nekilnojamojo turto sandoriais.

55. Kasacinio teismo praktikoje teismo nutartimi paskirta ir įstatymo nustatyta tvarka atlikta ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 216 straipsnis), akcentuojant, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Ir nors, viena vertus, CPK 218 straipsnyje, reglamentuojančiame eksperto išvados įvertinimą, yra nurodyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, kita vertus, teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020, 32 punktas; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020, 41 punktas).

56. Teisėjų kolegija atmeta kritiką ekspertizės aktui dėl neva jame pateiktų išvadų teismo neužduotais klausimais. Skirdamas ekspertizę pirmosios instancijos teismas nurodė, kad CPK 216 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu atlikdamas ekspertizę ekspertas nustato turinčių reikšmės bylai aplinkybių, dėl kurių jam klausimų pateikta nebuvo, jis turi teisę duoti savo išvadą ir dėl šių aplinkybių. Taigi, pagal įstatymą ekspertui suteikta teisė pasisakyti ir dėl kitų, nei jam užduotų klausimų ir bylai galbūt reikšmingų aplinkybių. Kita vertus, teismas ekspertui pavedė atsakyti į keturiolika klausimų, susijusių su ieškovės atliktomis ūkinėmis operacijomis dėl nekilnojamojo turto, gauto atsiskaitant už atliktus rangos darbus. Ekspertizės akto turinys rodo, kad šiems klausimams atsakyti ekspertui buvo pateikta visa reikalinga medžiaga bei būtent šiais klausimais ekspertinis tyrimas atliktas išsamiausiai ir padarytos išvados. Ne teismo užduotais klausimais eksperto išvados padarytos savarankiškai, turimų duomenų pagrindu, tačiau be išsamesnio tyrimo (pvz. tik išvardijant tam tikrus sandorius ar ūkines operacijas), dažnu atveju nurodant, kad jos tikėtinos, tačiau būtent šiomis išvadomis remdamasi ieškovė tikslino reikalavimus, nurodydama naują ieškinio faktinį pagrindą. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad, kaip jau nurodyta, ekspertizės duomenis bet kokiu atveju įvertina ir dėl jų įrodomosios galios sprendžia teismas priimdamas sprendimą (CPK 218 straipsnis); šiuo atveju teismas sprendime aiškiai nurodė, kuriais atvejais ir kodėl visų įrodymų kontekste ekspertizės išvadomis remiasi, kuriais – ne.

57. Deklaratyvūs ir nepagrįsti atsakovo teiginiai dėl eksperto galimo šališkumo, ekspertizės akto neobjektyvumo, tendencingų (neigiamų atsakovo atžvilgiu) eksperto išvadų. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad atsakovas nesinaudojo nušalinimo teise, neprašė skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (CPK 219 straipsnis).

58. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas; kt.).

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors teismo ekspertizės akto turinyje yra tam tikrų prieštaravimų, bet tyrimas pateikiant atsakymus į teismo suformuluotus klausimus atliktas išsamiai, ekspertas aprašė tyrimo metu nustatytas ir užfiksuotas faktines aplinkybes ir duomenis, atlikti tyrimai, padarytos išvados logiškai išplaukia iš tyrimo eigos, ir teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų – pateiktų atsakymų į teismo suformuluotus klausimus motyvavimo ir pagrįstumo. Tačiau eksperto savarankiškai suformuluoti klausimai ir pateiktos išvados kelia abejonių dėl jų išsamumo ir patikimumo, nes dalis jų grindžiamos prielaidomis, apsiriboja tik nustatytų faktinių aplinkybių konstatavimu be išsamesnio tyrimo ir paaiškinimų. Nepaisant to, kaip jau minėta, skundžiamo sprendimo turinys rodo, jog pirmosios instancijos teismas ekspertizės akto išvadas vertino nenukrypdamas nuo įrodymų vertinimo taisyklių, eksperto išvadas įvertindamas įrodymų visumos kontekste.

Dėl butų pirkimo–pardavimo sandoriais padarytos žalos

60. Byloje nustatyta, kad už atliktus įvairiems rangovams statybos rangos darbus ieškovė gaudavo atsiskaitymą ne piniginėmis lėšomis, o nekilnojamuoju turtu – butais, juos įgyjant tiesiogiai iš statytų objektų užsakovų arba iš susijusių su užsakovais fizinių asmenų – užsakovų įmonių vadovų ir (ar) akcininkų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad vėliau šiuos butus ieškovė UAB „Architelio statyba“ perleisdavo (parduodavo) fiziniams asmenims. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. vasario 13 d. (nutarties dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo įsiteisėjimo) buvo sudaryti 66 nekilnojamojo turto sandoriai, iš kurių 4 turto vienetai nebuvo parduoti iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įvertinęs teismo eksperto atlikto tyrimo duomenis, atsakovo paaiškinimus, ieškovės pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nurodytais nekilnojamojo turto įsigijimo iš užsakovų sandoriais ieškovė prisiimdavo ypač didelę, rangos darbus atliekančiai įmonei nebūdingą ekonominę bei ūkinę komercinę riziką, parduodama butus patyrė reikšmingas sąnaudas ir esant dideliam apyvartinių lėšų trūkumui, nesugebėjimui dėl to vykdyti mokestines prievoles, atsiskaityti su kreditoriais ir pan., įmonė tapo ekonomine prasme nemoki, t. y. netinkamo verslo modelio taikymas ir sistemingi sprendimai lėmė žalos įmonei atsiradimą.

61. Atsakovas nesutikimą su skundžiama sprendimo dalimi nepagrįstai grindžia netinkamu ekspertizės akto išvadų vertinimu, faktines aplinkybes savaip interpretuodamas ir nepateikdamas objektyvių, leidžiančių abejoti teismo padarytomis išvadomis, argumentų bei įrodymų, deklaratyviai teigia, kad teismas nepagrįstai netaikė verslo sprendimų priėmimo taisyklės.

62. Kaip minėta, kasacinis teismas pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016, 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai, būdami atsakingi už įmonės komercinės veiklos organizavimą, turi elgtis protingai, rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, todėl, prieš priimdami konkretų sprendimą dėl bendrovės veiklos, turi atidžiai įvertinti visas reikšmingas tokiam sprendimui aplinkybes, apsvarstyti ne tik priimamo sprendimo naudą bendrovei, bet ir šio sprendimo teisėtumą, riziką, galimus padarinius ir panašiai. Bendrovės valdymo organų (vienasmenio ir kolegialaus) nariai turi elgtis rūpestingai ir sąžiningai bendrovės atžvilgiu, o tai, be kita ko, reikalauja, kad prieš priimdami sprendimą valdymo organo nariai būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija. Vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos. Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas (lot. bona fide) geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, 36 punktą).

63. Jeigu verslo sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai, ištyrus reikšmingą informaciją ir akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, vertinama, kad neteisėtų veiksmų vadovas neatliko ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė nekyla, nors sandoris ir buvo nuostolingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018).

64. Kaip minėta, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2017 m. vasario 13 d. buvo sudaryti 66 nekilnojamojo turto sandoriai, iš kurių 4 turto vienetai nebuvo parduoti iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo. Teismas nustatė, kad tiek 2014 m., kai įmonė buvo įšaldžiusi daugiau kaip 2 milijonus litų, tiek 2015 m., kai įšaldyta iki 772 000 Eur, t. y. trūkstant apyvartinių lėšų, toks verslo modelis ir verslo sprendimai – teikti statybos rangos paslaugas ir už jas gauti atlyginimą ne likvidžiu turtu ir visuotinai pripažinta atsiskaitymo priemone – pinigais, o nekilnojamuoju turtu, buvo sistemingai priiminėjami, todėl 2016 m. gegužės mėn. pabaigoje įmonės veikla, esant dideliam apyvartinių lėšų trūkumui, nesugebėjimui dėl to vykdyti mokestines prievoles, atsiskaityti su kreditoriais ir pan., tapo paralyžiuota, įmonė tapo ekonomine prasme nemoki, o 2016 m. rugsėjį inicijuotas įmonės bankroto procesas. Taip pat teismas nustatė, kad pats atsakovas patvirtino, jog iki tol (pvz., 2012–2014 m.) įmonė didžiąją dalį (77 proc.) rangos paslaugų teikė užsakovams, kurie atsiskaitinėjo įprastu būdu – pinigais, tokiu būdu prisiimdama įprastą riziką ieškovė atitinkamus metus baigdavo su grynuoju pelnu, be to, net ir po 2014 m. įmonė turėjo užsakovų, kurie nereikalavo, kaip atlyginimą už ieškovės atliktus darbus perimti nekilnojamąjį turtą (įsigyti butus), t. y. atsiskaitydavo pinigais.

65. Teismo ekspertas nustatė, kad nepaisant to, jog įmonė 2014 m. įsigijo 19 butų iš viso už 3 553 304 Lt be PVM (1 029 108 Eur) ir tai sudarė net 42 proc. visų 2014 m. pardavimo pajamų, ji pardavė dalį šių butų su 224 000 Lt (65 tūkst. Eur) nuostoliu ir susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu (įšaldymu); 2015 m. įsigijo 33 butus iš viso už 1 670 949 Eur be PVM ir tai sudarė 47 proc. visų 2015 m. pardavimo pajamų, ji pardavė dalį šių butų su 91 tūkst. Eur nuostoliu; įmonė ir 2016 m. įsigijo dar 13 įvairaus nekilnojamojo turto vienetų už 914 tūkst. Eur, pardavė butus su 96 tūkst. Eur nuostoliu ir susidūrė su dideliu apyvartinių lėšų trūkumu, galiausiai lėmusiu jos nesugebėjimą vykdyti prievoles bei nemokumą.

66. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovės atstovo, paties atsakovo ir jo atstovo paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei teismo ekspertizės aktu nustatytomis aplinkybėmis, sprendė, jog yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad atsakovas, kaip tuometis UAB „Architelio statyba“ vadovas ir valdymo organas, įmonės vardu pasirinkdamas nurodytą verslo modelį, prisiimdamas statybos rangos darbus ir paslaugas atliekančiai įmonei nebūdingą, akivaizdžiai per didelę ir neprotingą ūkinę komercinę riziką, sudarydamas jai nuostolingus bei ekonomiškai nenaudingus sandorius, net ir matydamas nuo pat pradžių kilusius neigiamus tokio verslo modelio rezultatus, pasirinkto verslo modelio, trukusio apie 3 metus, neatsisakė ir nenutraukė, nesumažino jo apimties iki protingo dydžio, bet taikė iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo. Taigi, atsakovas veikė priešingai įmonės interesams, pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas bendrovės vadovo pareigas ir taip atliko neteisėtus veiksmus, sudarančius pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti.

67. Apeliacinio skundo turinys rodo, kad kritiką tiek ekspertizės, tiek pirmosios instancijos teismo išvadoms atsakovas argumentuoja tik savo paties paaiškinimais, nepateikdamas jokių įrodymų teiginiams, kad tokia atsikaitymo praktika – kaip atsiskaitymą gaunant butus – buvo įprasta ir kitoms įmonėms, kad sudarydama rangos sutartis ieškovė būdavo įvertinusi papildomas išlaidas dėl butų įsigijimo ir pardavimo, kt., pagrįsti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai, nei siekia įrodyti atsakovas, jo pateikti argumentai – jog bendrovei buvo svarbu kuo skubiau realizuoti gautą turtą ir gauti lėšų veiklos vykdymui, kadangi laiku neįvykdžius atsiskaitymų su tiekėjais būtų skaičiuojami delspinigiai, baudos ar nutraukiamos sutartys – patvirtina tokio veiklos modelio nenaudingumą. Atsakovas nepagrindė argumentų, kad tokiu būdu įmonė greičiau sugeneruodavo pinigines lėšas, kad atsiskaitymai pinigais dažnai vėluodavo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neatsižvelgia į tai, kad, jeigu ieškovė būtų atsiskaitymą gavusi pinigais, viena vertus, ji nebūtų patyrusi nei laiko, nei kitų sąnaudų siekdama už parduodamus butus gauti apyvartines lėšas, kita vertus, neužsiimdama papildoma nekilnojamojo turto realizavimo veikla, būtų galėjusi tiek žmogiškuosius, tiek kitus resursus skirti pagrindinės veiklos vykdymui ir pagrindinio juridinio asmens veiklos tikslo – pelno gavimo įgyvendinimui. Atsakovas deklaratyviai nurodo ir be pagrindo teigia, kad, netgi darant prielaidą, jog butų pardavimo nuostoliai sudaro 252 006 Eur, tokie nuostoliai, ūkinė-komercinė rizika, buvo pamatuota ir nebuvo pernelyg didelė.

68. Vien nustatytas veiksmų neteisėtumas nepagrindžia žalos padarymo, todėl asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi įrodyti tiek žalos faktą, tiek jos dydį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015; 2017 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017). Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavo iš atsakovo atlyginti 252 006 Eur žalą, padarytą atsakovo pasirinktu netinkamu verslo modeliu ir sudarytais nekilnojamojo turto sandoriais.

69. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015). Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su tam tikrais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-701/2019, 31 punktas). Požymiai, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl patirtos žalos – priteistinų išlaidų atlyginimo – pagrįstumo, yra jų būtinumas, t. y. jos turi būti realiai patirtos, ir jų atitiktis protingumo kriterijui, t. y. jos turi būti adekvačios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020).

70. Skundžiamo sprendimo turinys rodo, kad teismas, esant nustatytam ir net atsakovo neginčijamam pačios žalos atsiradimo faktui bei teismo ekspertizės aktu apskaičiuotam tokios žalos dydžiui, ieškovės reikalavimą tenkino ir, taikant atsakovui civilinę atsakomybę, priteisė iš jo ieškovei 252 006 Eur žalos, padarytos dėl sandorių ir veiksmų, lėmusių neprotingai didelės rizikos, ženkliai viršijusios įprastinę verslo riziką, įmonei prisiėmimą, atlyginimą, o taip pat ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės patirtų sąnaudų, susijusių su nekilnojamojo turto įsigijimu, eksploatacija ir pardavimu, nurodė, kad ekspertizės akte detaliai paaiškintas ieškovės prašomų priteisti sumų apskaičiavimas, ir juo rėmėsi. Nesutikdamas su tuo, atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nedetalizavo priteisiamų pardavimo, notarų ir VĮ Registrų centro, eksploatavimo ir finansinių išlaidų, atkartojęs ekspertizės akto teiginius, nesiaiškindamas ekspertizės išvadų teisingumo ir pagrįstumo. Tačiau, apelianto požiūriu, ekspertizės akte pateiktos išvados yra neindividualizuotos, pateiktos remiantis klaidingais duomenimis, kurių pagrindu daromos klaidingos prielaidos, todėl ir ekspertizės akte nurodytos ieškovės patirtos sąnaudos iš esmės yra neteisingos ir nepagrįstos. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, nes jie pateikti kitaip vertinant ekspertizės nustatytas aplinkybes bei išvadas.

71. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad teismo ekspertizės akte detaliai paaiškinta: 1) kokias būtent, t. y. kokio pobūdžio ir prigimties papildomas sąnaudas (be tų, kurios gautos atėmus ginčo butų pardavimo kainas iš jų įsigijimo kainų) įmonė patyrė dėl būtinumo gautus už atliktus rangos darbus butus paruošti pardavimui bei juos parduoti galutiniams pirkėjams (pardavimo, tarpininkavimo, turto vertinimo sąnaudos; notarinių paslaugų ir teisinės registracijos sąnaudos; butų eksploatavimo ir išlaikymo sąnaudos; finansinės sąnaudos) ir kokie įmonės finansinės atskaitomybės bei kiti dokumentai tą patvirtina; 2) kaip buvo apskaičiuota kiekvienai iš tų sąnaudų grupių priskirtų atitinkamo pobūdžio išlaidų suma ir kokie įmonės finansinės atskaitomybės bei kiti dokumentai pagrindžia tokius skaičiavimus. Teismas išsamiai aprašė, ištyrė ir įvertino, jog ekspertizės akte nurodyta, kiek įmonė patyrė butų pardavimo, tarpininkavimo ir vertinimo sąnaudų, detalizuota, kokiems tarpininkavimo paslaugas teikusiems asmenims, už kokių butų (jeigu iš dokumentų buvo įmanoma konkrečiai identifikuoti) pardavimą ir kiek konkrečiai buvo iš viso ginčo laikotarpiu sumokėta; nurodyta, kiek teismo eksperto skaičiavimais pagal esamus įmonės dokumentus įmonė sumokėjo notarams, VĮ Registrų centrui už ginčo butų pardavimo sandorių patvirtinimą, jų teisinę registraciją, butų įvertinimą ir t.t.); kokios įsigytų butų eksploatavimo ir išlaikymo išlaidos (šildymas, vanduo, kitos komunalinės paslaugos, administravimas ir kt.) buvo patirtos per laikotarpį nuo jų įsigijimo iki pardavimo galutiniams vartotojams ir kaip tos išlaidos priskirtos ar paskirstytos atitinkamiems objektams; paaiškinta, kokios finansinės sąnaudos buvo įmonės patirtos dėl butų įsigijimo ir jų pardavimo ir kodėl (susijusios su tuometiniu apyvartinių lėšų trūkumu ir būtinumu jas skolintis už atlyginimą/palūkanas) bei detalizuotas tokių sąnaudų dydžio ekonominio nustatymo mechanizmas ir t. t. Teismo ekspertas nurodė ir pabrėžė, jog atsakydamas į teismo klausimą dėl to, ar įmonės veikla, atliekant ūkines operacijas su minėtu nekilnojamuoju turtu (jo įsigijimas už rangos darbus, pardavimas, įkeitimas ir pan.) buvo nuostolinga ir kokio dydžio nuostoliai buvo patirti dėl tokios veiklos, rėmėsi ir naudojosi būtent atitinkamų notarų patvirtintomis butų pirkimo–pardavimo sutartimis, butų pirkimo–pardavimo PVM sąskaitomis faktūromis, apskaitos registrais, tarpininkavimo paslaugas teikusių subjektų įmonei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, įmonės mokėjimų notarams ir VĮ Registrų centrui dokumentais, duomenimis dėl įmonės skolinimosi iš finansinių įstaigų, įmonių už atitinkamas palūkanas, aktualiu laikotarpiu, esant apyvartinių lėšų trūkumui ir pan. Kaip minėta, atsakovas nenurodo, kokie bylos duomenys šias aplinkybes paneigia, todėl nėra pagrindo kitaip spręsti dėl teismo padarytų išvadų teisingumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žalos faktas ir dydis byloje nustatytas tinkamai.

72. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės (CPK 219 straipsnis). Toks prašymas nesuformuluotas ir apeliaciniame skunde. Taigi, atmetus atsakovo argumentus dėl ekspertizės akto išvadų nepagrįstumo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiuo įrodymu, nustatydamas tiek atsakovo neteisėtus veiksmus, tiek jais ieškovei padarytą žalą ir tenkindamas ieškinį aptartoje dalyje.

Dėl su projektais Klaipėdoje ir Palangoje susijusiais sandoriais padarytos žalos

73. Skundžiamu sprendimu konstatavęs ieškinio senaties termino praleidimą bei nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų teismas atmetė ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo 257 130 Eur žalos atlyginimą, kaip sąnaudas, patirtas vykdant investicinius projektus Palangoje ir Klaipėdoje. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ieškovė nurodo, kad ekspertizės akte pakankamai išsamiai atskleistos investicinių sandorių aplinkybės, kurios ir sudarė pagrindą išvadai, kad atsakovas viršijo normalią ūkinę komercinę riziką, nes turėdamas statybų rangovo patirtį, bet neturėdamas tvarių įmonės finansų ir pats būdamas pabrėžtinai nekvalifikuotas būtent valdant finansus, pradėjo įgyvendinti pakankamai didelės apimties projektą, neturėdamas finansavimo užtikrinimo.

74. Kaip minėta, juridinio asmens valdymo organo civilinė atsakomybė, t. y. pareiga atlyginti žalą, atsiranda tik nustačius visas būtinas šiai atsakomybei kilti sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, žalą, jų priežastinį ryšį (CK 6.246–6.249 straipsniai). Jeigu verslo sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai, ištyrus reikšmingą informaciją ir akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, vertinama, kad neteisėtų veiksmų vadovas neatliko ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė nekyla, nors sandoris ir buvo nuostolingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-916/2018).

75. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėjo ir teismas nenustatė, kad Palangoje, Vaivorykštės g. bei Klaipėdoje, Bangų g. įmonės ketintų vykdyti nekilnojamojo turto kompleksų – projektų vystymą sudarytos sutartys buvo sudarytos viršijant protingą komercinę riziką, neįrodytas jų nuostolingumas. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

76. Skundžiamo sprendimo turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovė iš esmės tik išvardijo įvairias BUAB „Architelio statyba“ sudarytas sutartis (tarpininkavimo sutartis, investicinių projektų parengimo sutartis, projektinių pasiūlymų rengimo sutartys ir kt.), kurios buvo nukreiptos į Palangoje, Vaivorykštės g. bei Klaipėdoje, Bangų g. įmonės ketintų vykdyti nekilnojamojo turto kompleksų vystymą bei nurodė pagal kiekvieną iš šių sutarčių ieškovės sumokėtas kontrahentams už įvairių paslaugų suteikimą sumas (kai kurių nepagrįsdama jokiais įrodymais), tačiau nenurodė jokių aplinkybių ir pagrindų, kodėl šių sandorių sudarymas, įmonei vadovaujant atsakovui, turėtų būti laikomas atsakovo atliktu neteisėtu veiksmu, kaip konkrečiai, kokiu būdu ir kodėl, ieškovės nuomone, sudarydamas įmonės vardu šiuos sandorius atsakovas pažeidė fiduciarines pareigas įmonei, kodėl projektų vystymas laikytinas peržengusiu įprastos ir protingos verslo rizikos ribas ir pan., t. y. ieškovė visiškai nenurodė ir nepagrindė, nepaaiškino bei neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, sudarant šiuos sandorius. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, teismas pagrįstai nusprendė, kad vien tik tam tikrų teismo ekspertizės akte eksperto pateiktų vertinimų citavimas savaime neleidžia spręsti ieškovei tinkamai įgyvendinus įrodinėjimo pareigą šioje ieškinio reikalavimo dalyje (CPK 178 straipsnis), savaime nelemia neteisėtų atsakovo veiksmų, nusprendus tokius projektus vystyti, juolab kad bylos duomenys rodo, jog imdamasis kitokio pobūdžio nei įprasta statybos rangovo veiklos – siekdamas vystyti projektus, atsakovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai – pirmiausia sudarydamas konsultavimo paslaugų sutartis. Byloje nėra jokių duomenų ir ieškovė neįrodinėjo, kad pagal jos nurodytas sutartis ir sudarytus sandorius įmonei nebuvo suteiktos pirktos paslaugos ir darbai. Apeliaciniame skunde ieškovė tik cituoja ekspertizės akte nurodytas aplinkybes bei išvadas, tačiau neišdėsto jokių argumentų bei nenurodo jokių įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, buvimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ekspertizės akto turinį, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad šiuo aspektu teismo ekspertizės akte nepateiktas išsamus, ekonominėmis–finansinėmis žiniomis ar teorijomis paremtas minėtų sandorių ekonominio naudingumo įmonei vertinimas, tik nurodomi sandoriai ir pateikiamas subjektyvus, prielaidomis grindžiamas teismo eksperto vertinimas.

77. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti rašytiniai įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad sudaryti sandoriai peržengė protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir atsakovo neteisėtus veiksmus – fiduciarinių pareigų pažeidimą, sudarius įvairias sutartis, siekiant vystyti nekilnojamojo turto kompleksus. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), nėra pagrindo civilinės atsakomybės taikymui.

Dėl kasos lėšų trūkumo

78. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad, nepaisant praleisto ieškinio senaties termino, byloje nėra pakankamai įrodymų atsakovo neteisėtiems veiksmams nustatyti, atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 122 612,80 Eur žalos atlyginimą, kaip nustatytą piniginių lėšų kasoje trūkumą. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad, ekspertui nustačius, jog įmonės kasa buvo tvarkoma ne pagal teisės aktų reikalavimus, atsakovas, būdamas įmonės vadovu ir kasininku, privalėjo atsakyti už nustatytus teisės aktų pažeidimus. Taigi, ieškovė išimtinai remiasi tik ekspertizės akte padarytomis išvadomis, neatsižvelgdama į byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo sprendime įvertintų įrodymų visetą.

79. Viena iš įstatyme įtvirtintų bendrovės vadovo pareigų yra tinkamai organizuoti bendrovės turto apskaitą (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Už šios pareigos nevykdymą vadovui taikytina civilinė atsakomybė, nes tai išimtinai valdymo organui nustatyta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017, 23 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (BAĮ 12 straipsnio 1 dalis), t. y. popieriniais arba elektroniniais dokumentais, kuriais patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriuose yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti (BAĮ 2 straipsnio 1 dalis). Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius (BAĮ 12 straipsnio 4 dalis).

80. Kasacinis teismas byloje dėl bendrovei vadovavusių asmenų atsakomybės už tinkamai neišsaugotą ir neįtrauktą į apskaitą turtą yra nurodęs, kad ši vadovo pareiga kildintina iš CK 2.87 straipsnio 1 dalies, taip pat iš specialiųjų ABĮ ir BAĮ nuostatų. Vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą: bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima, be kita ko, pareigą tinkamai vesti turto apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Netinkamas buhalterinės apskaitos bendrovėje organizavimas yra neteisėtas veiksmas, dėl kurio kyla žalos atlyginimo prievolė vadovui, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Tačiau kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016, 23 punktas).

81. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ekspertizės akto turinys rodo, kad teismo eksperto pateiktos išvados dėl kasos tvarkymo ir kasos operacijų atlikimo yra padarytos vertinant išimtinai pačius kasos išlaidų orderius ir jų privalomus rekvizitus: įmonės vadovo, vyr. buhalterio parašų, numerių nebuvimą, tačiau nevertinant šių kasos orderių sistemiškai su kitais įmonės finansinės atskaitomybės ir buhalterinės apskaitos dokumentais, įmonės sutartimis ir pan., kuriuose galėjo atsispindėti formalius trūkumus turinčiuose kasos išlaidų orderiuose esančios finansinės operacijos. Taigi, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tokios eksperto išvados, kuriomis vienomis išimtinai ir remiasi ieškovė šioje ieškinio reikalavimo dalyje, negali būti vertinamos kaip pagrįstos, išsamios ir patikimos. Ieškovė nurodytų aplinkybių ir teismo išvados iš esmės neginčija, apeliaciniame skunde perrašydama ekspertizės akto išvadas ir akcentuodama iš esmės tik netinkamą eksperto išvadų vertinimą. Tačiau su tuo teisėjų kolegija nesutinka.

82. Kaip jau minėta, teismas šioje dalyje ekspertizės aktą vertino kritiškai dėl to, kad pateiktos išvados dėl kasos tvarkymo ir kasos operacijų atlikimo yra padarytos vertinant išimtinai pačius kasos išlaidų orderius ir jų privalomus rekvizitus, o ne sistemiškai su kitais įmonės finansinės atskaitomybės ir buhalterinės apskaitos dokumentais; teismas taip pat įvertino ir liudytojos R. R. parodymus, atsakovo paaiškinimus, aplinkybę, kad Vilniaus apskrities VMI 2016 m. balandžio 21 d. surašė pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (4.65) FR0687-768, kurio metu buvo tikrinami visi įmonės pirminiai buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai siekiant nustatyti, ar teisingai buvo apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai valstybei. Tyrimo metu nustatyti nežymūs trūkumai, po kurių buvo patikslintos įmonės teiktos deklaracijos ir įmonei grąžintinų mokesčių suma.

83. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją galima faktą pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Išvados dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daromos pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2016, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

84. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi įrodymų visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje be kritiškai vertintinų ekspertizės išvadų šioje dalyje, ieškovė neįrodė, kad dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo būtų praradusi turtą ar jai atsirastų kitų turtinių neigiamų pasekmių, neįrodė realaus pinigų pagal kasos orderius (ne) išmokėjimo ir (ne) likimo įmonės kasoje, todėl ieškovei neįrodžius, jog jai buvo padaryta 122 612,80 Eur žala dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, neteisėtų veiksmų, ieškinys šioje dalyje atmestas pagrįstai.

Dėl apdailos darbų

85. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo 218 287 Eur žalos atlyginimą, kaip neapskaitytas ir į įmonės turtą neįtrauktas pinigines lėšas, atsakovo gautas už butuose naujųjų savininkų užsakymu atliktus apdailos, įrengimo darbus. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutikdama su teismo padarytomis išvadomis nurodo, kad teismas netinkamai ištyrė ieškovės nurodytas įrodinėjimo priemones, nes visuose procesiniuose dokumentuose buvo nurodyta, jog šiuos nuostolius ieškovė įrodinės ir liudytojų parodymais, tačiau teismas nesudarė galimybių iškviesti dalies liudytojų, vienas liudytojas patvirtino, kad buvo atliekami apdailos darbai, kuriuos užsakė pas UAB „Architelio statyba“ darbuotojus ir jiems mokėjo.

86. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio ieškovės reikalavimo pagrįstumo, apklausė septynis butus įsigijusius asmenis. Bylos duomenimis, teismas 2021 m. lapkričio 22 d. nutartyje, įvertinęs itin didelį prašomų apklausti liudytojų skaičių (19 asmenų), jų nurodomą gyvenamąją vietą, tai, kad kai kurie liudytojai yra sutuoktiniai, t. y. tų pačių butų bendraturčiai, siekdamas neapkrauti proceso ir užtikrinti jo racionalumą, ekonomiškumą ir operatyvumą, taip pat įvertinęs šalyje paskelbtą ekstremalią padėtį ir COVID-19 pandemijos plitimą, į teismo posėdį nusprendė kviesti tik dalį ieškovės prašomų apklausti asmenų, vadovaujantis tokiais kriterijais: tik vienas iš to paties buto bendraturčių (sutuoktinių); tik tie asmenys, kurių nurodyta gyvenamoji vieta yra Vilniuje; nekviečiamas juridinis asmuo, nes liudytoju gali būti tik fizinis asmuo; nekviečiami tie asmenys, kurie preliminariais bylos duomenimis įsigijo butus ne betarpiškai iš ieškovės, o vėliau, iš kitų asmenų; liudytojai kviečiami iš skirtingų daugiabučių namų, kuriuose esantys butai ieškovės buvo jiems parduoti. Taigi, teismas aiškiai nurodė, kodėl apklaus ne visus ieškovės nurodytus asmenis ir kokiais kriterijais remiantis atrinkti į teismo posėdį kviesti ir apklausti asmenys. Ieškovė šių teismo motyvų nekvestionuoja.

87. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis. Teisingo teismo procesinio sprendimo priėmimą lemia ne įrodymų byloje kiekis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Iš CPK normų, įtvirtinančių teismo pareigą išsamiai ir objektyviai išnagrinėti visas bylos aplinkybes bei pagrįsti teismo sprendimą, nekyla reikalavimas visais atvejais tenkinti proceso dalyvių prašymus, susijusius su įrodinėjimo procesu. Remiantis CPK 176 straipsniu, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (1 dalis). CPK 179 straipsnyje nustatyta, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (1 dalis). Teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (2 dalis). Remiantis CPK 185 straipsniu, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Esant nurodytoms aplinkybėms, tik dalies ieškovės reikalautų išklausyti liudytojų apklausa nepripažintina ieškovės įrodinėjimo teisės pažeidimu.

88. Be to, skundžiamo sprendimo turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. kad ieškovei atlikus butuose tam tikrus apdailos darbus, už tokių darbų atlikimą buvo gauti pinigai iš butų įgijėjų, kad tokius pinigus gavo ir pasisavino, neapskaitė ar neįtraukė į ieškovės kasą ir apskaitą, atsakovas, padarė kompleksiškai įvertinęs įrodymų visumą, o ne tik liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nekvestionuoja teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių, kad nė vienoje iš byloje esančių butų pirkimo–pardavimo sutarčių nėra duomenų nei dėl butų būklės, įrengimo lygio, nei pardavėjo ir pirkėjo susitarimo dėl kokių nors apdailos darbų perkamuose butuose atlikimo; kad ekspertizės akte, kuriuo besąlygiškai remiasi ieškovė, o taip pat ir pati ieškovė ieškinyje darė prielaidas, jog atsakovas „galimai“, „tikėtina“ pasisavino iš butų įgijėjų grynais pinigais už butų apdailą gautas pinigų sumas; kad dalis butų buvo parduota ne iš karto, o praėjus tam tikram laikui po įsigijimo, per kurį jie buvo nuomojami, atitinkamai dėl to galėjo būti ir buvo ieškovės pilnai įrengti ir kt. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad šioje dalyje teismo išvados, grindžiamos įrodymų visetu, yra teisingos.

Dėl ieškinio senaties

89. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio ir jo patikslinimo pateikimo metu galiojusi CK 1.125 straipsnio 8 dalis (dabar galiojančios redakcijos 9 dalis) numatė, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir jeigu teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

90. Byloje nustatyta, kad įsiteisėjus nutarčiai iškelti UAB „Architelio statyba“ bankroto bylą, atsakovas A. V. 2017 m. vasario 14 d. perdavimo–priėmimo aktais perdavė nemokumo administratorei visus įmonės dokumentus, spaudą, ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, banko sąskaitas ir kasą; šią datą pirmosios instancijos teismas laikė senaties termino pradžia, atitinkamai 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2020 m. vasario 14 d.

91. Ieškinys dalyje dėl 152 993,23 Eur žalos, susijusios su už atliktus rangos darbus įgytų butų nuostolingu pardavimu, atlyginimo pareikštas 2019 m. balandžio 17 d. Patikslintas ieškinys, kuriuo buvo praplėstas ir papildytas ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindas, nurodant naujas faktines aplinkybes bei įvardijant naujus atsakovo veiksmus, kiek tai susiję su reikalavimu dėl: žalos, padarytos netinkamai apskaičius ar neapskaičius ginčo butuose atliktus apdailos darbus ir dėl jų atlikimo patyrus nuostolių; investicinių projektų Klaipėdoje ir Palangoje įgyvendinimo; netinkamai tvarkytų įmonės kasos dokumentų ir nustatyto kasos trūkumo, teismui pateiktas 2021 m. liepos 22 d.

92. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad patikslintas ieškinys, kuriuo buvo praplėstas ir papildytas ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindas, nurodant naujas faktines aplinkybes bei įvardijant naujus atsakovo veiksmus (byloje atliktos ekspertizės pagrindu), pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą ir nenustatė objektyvių ir pateisinamų tokio termino atnaujinimo priežasčių, nes per visą bankroto procesą nemokumo administratorė ne tik turėjo realią galimybę vertinti jai perduotus dokumentus bei spręsti dėl atitinkamų teismo procesų iniciavimo tikslingumo, atitinkamų turtinių ir neturtinių reikalavimų įmonės naudai pareiškimo teismuose, bet ir faktiškai tą darė. Teismas nustatė, kad visi dar 2017 m. vasarį nemokumo administratorei perduoti įmonės dokumentai (įskaitant įvairias sutartis, kasos knygas, pirkimų ir pardavimų duomenis ir t. t.) buvo pačios ieškovės nurodyti ir pateikti teismui nagrinėjamoje byloje, reiškiant prašymą skirti teismo ekspertizę pagal pirminį ieškinio pagrindą, bei atitinkamai teikti teismo ekspertui, ir jų pagrindu buvo atliekama teismo ekspertizė.

93. Ieškovės teigimu, apie naujas faktines aplinkybes ir atsakovo neteisėtus veiksmus, nulėmusius žalos padarymą, jai tapo žinoma tik teismui priėmus į bylą teismo ekspertizės aktą – 2021 m. birželio 14 d., todėl nuo šios dienos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas reikšti reikalavimams dėl papildomų nuostolių atsiradimo. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su tokia ieškovės pozicija.

94. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022).

95. Nagrinėjamu atveju ieškinį pareiškė nemokumo administratorės atstovaujama bankrutavusi įmonė. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems įmonės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams, todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas. Ieškovės bankroto bylos iškėlimo metu galiojusio ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte buvo nustatyta, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padaręs prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreipiasi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Tokiu atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos.

96. Taigi, ši ĮBĮ nuostata bankroto administratoriaus sužinojimą apie galimai įmonės interesams priešingus sandorius sieja su dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo diena. Teisėjų kolegijos vertinimu, analogiškai spręstina ir dėl žalos, atsiradusios dėl bankrutavusio juridinio asmens vadovo pareigų pažeidimo. Gavusi įmonės dokumentus bei juos įvertinusi ieškovės bankroto administratorė ne tik sprendė dėl atitinkamų teismo procesų iniciavimo tikslingumo, atitinkamų turtinių ir neturtinių reikalavimų įmonės naudai pareiškimo teismuose, bet ir faktiškai tą darė, t. y. kreipėsi į teismus su atitinkamais reikalavimais ginčydama įmonės sudarytus sandorius (įskaitant ir su kasa susijusias finansines operacijas), reikšdama reikalavimus dėl žalos atlyginimo, be pagrindo gautų lėšų įmonei priteisimo ir pan., teikė pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Esant šioms aplinkybėms, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad patikslintas ieškinys, kuriame atsakovui pareikšti papildomi reikalavimai dėl žalos atlyginimo, buvo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

97. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė nesant pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą papildomai ieškovės reiškiamiems reikalavimams. Ieškovės teigimu, terminas reikšti patikslintą ieškinį su papildomais reikalavimais atlyginti nuostolius buvo praleistas ne dėl ieškovės ar jos atstovų kaltės, o todėl kad ieškovė neturėjo teisingų ir neiškraipytų finansinių dokumentų, kurie būtų leidę tinkamai įvertinti visas aplinkybes ir atsakovo neteisėtus veiksmus. Šių aplinkybių išsiaiškinimui ieškovė užtruko, nes užtruko pati ekonominė ekspertizė ir tik joje buvo nustatyti nauji neteisėti atstovo veiksmai, kurie sudarė pagrindą pareikšti patikslintą ieškinį.

98. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019, 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

99. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.).

100. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje bankrotas buvo apibrėžiamas kaip teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą. Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 straipsnis), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. Bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; kt.).

101. Kaip minėta, ieškovė ieškinį su pradiniais reikalavimais pareiškė nepraleidusi nustatyto senaties termino 2019 m. balandžio 17 d. ir tik atlikus byloje teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartimi paskirtą ekonominę ekspertizę (2021 m. birželio 10 d. ekspertizės aktas) ieškovę atstovaujančiai bankroto administratorei paaiškėjo ir kiti atsakovo atlikti veiksmai, sudarę pagrindą papildomiems reikalavimams pareikšti. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendžia, kad bankroto administratorės nepakankama kompetencija laiku visapusiškai ir tinkamai įvertini įmonės vadovo veiksmus, lėmusius žalos įmonei atsiradimą, negali būti kliūtis ginti pačiai įmonei, jos kreditoriams svarbų bei kartu ir viešąjį interesą, kuriuo pasižymi bankroto bylos, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tačiau tokia išvada nekeičia atlikto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo ir pagrįstumo vertinimo – pirmosios instancijos teismas, įvertinęs viešojo intereso egzistavimą, pagrįstai išnagrinėjo visus ieškovės reikalavimus ir dalį jų atmetė ne tik dėl ieškinio senaties termino praleidimo, bet ir dėl to, kad jie nebuvo įrodyti (atmestoje dalyje ieškinys nepagrįstas), dėl ko šioje nutartyje jau pasisakė teisėjų kolegija, todėl ieškinio senaties termino atnaujinimas nekeičia byloje priimto sprendimo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

102. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020). Teisėjų kolegija įvertino esminius apeliacinių skundų argumentus ir dėl jų pasisakė, dėl kitų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

103. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus teisinius ir faktinius argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, nors ir nepagrįstai neatnaujino praleisti ieškinio senaties termino, tačiau iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens vadovo atsakomybės klausimas, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

104. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Nagrinėjamu atveju abiejų šalių apeliacinius skundus atmetus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Marius BajorasLaima RibokaitėAlma Urbanavičienė