Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. P. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. patikslintą ieškinį atsakovams H. G., D. P. dėl asmeninio testamento pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir notarė V. K.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinys atmestas, iš ieškovės A. P. atsakovei D. P. priteistas 2 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas bei į valstybės biudžetą 96,30 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, ieškovės atstovui advokatui V. G. paskirta 500 Eur bauda už piktnaudžiavimą nušalinimo teise.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

33. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo, priimtų procesinių sprendimų ir ieškovės atstovui paskirtos baudos

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), o apeliantės argumentai, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nepagrįsti.

35. Apeliantei argumentuojant, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, visų pirma pažymi, kad teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas – tai esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismu sąlyga, kuri yra įtvirtinta nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis). Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

36. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ir vadovaujantis šia praktika suformuotoje kasacinio teismo praktikoje yra išskiriami du teismo nešališkumo aspektai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą, peticijos Nr. 42095/98, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas, peticijos Nr. 21257/93; 21258/93; 21259/93). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas, peticijos Nr. 33958/96).

37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).

38. Asmuo, teigdamas, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, šią aplinkybę turi pagrįsti, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, reikalaujantį, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tokia pareiga tenka būtent apeliantui (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apeliantė ir jos atstovas bylą išnagrinėjusiai teisėjai nušalinimus reiškė remdamiesi išimtinai tuo, kad teisėja, jų manymu, priėmė jiems nepalankius procesinius sprendimus, netenkino įvairių procesinių prašymų. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad teismas priėmė suinteresuotam asmeniui nepalankų sprendimą, kitų procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-916/2019). Apeliantė ir jos atstovas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad bylą išnagrinėjęs teismas (teisėja) galbūt elgėsi tendencingai, buvo suinteresuotas bylos baigtimi, turėjo susidaręs išankstinę nuomonę ir pan., o procesinių veiksmų atlikimas ar procesinių sprendimų priėmimas, kaip minėta, negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar jo nušalinimo pagrindas. Pažymėtina, jog šalys procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis), todėl teismo nešališkumo klausimas negali būti naudojamas kaip apeliacinio (atskirojo) skundo argumentas dėl nepalankaus teismo sprendimo.

39. Pažymėtina, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Kaip minėta, asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. turi nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir jos atstovas itin aktyviai reiškė nušalinimus bylą nagrinėjusiam teismui: 2023 m. kovo 2 d. teismo posėdyje pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai, teismo posėdis dėl to atidėtas iki 2023 m. balandžio 24 d. Pareiškimas dėl nušalinimo buvo atmestas Plungės apylinkės teismo pirmininko 2023 m. kovo 6 d. nutartimi nenustačius, kad teisėja priimdama procesinius sprendimus buvo šališka ar pažeidė CPK numatytas normas ir veikė prieš teisingumą. 2023 m. birželio 12 d. teismo posėdyje ieškovės atstovas vėl pareiškė nušalinimą teisėjai, teismo posėdis atidėtas iki 2023 m. liepos 7 d. Plungės apylinkės teismo teisėjos, laikinai einančios teismo pirmininkės pareigas, 2023 m. birželio 13 d. nutartimi pareiškimas dėl nušalinimo netenkintas konstatavus, kad pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo yra susijęs išimtinai su teisėjos proceso metu priimtu neskundžiamu procesiniu sprendimu – 2023 m. gegužės 22 d. nutartimi. 2023 m. liepos 7 d. teismo posėdyje ieškovės atstovas vėl pareiškė nušalinimą teisėjai, teismo posėdis atidėtas iki 2023 m. liepos 26 d. Plungės apylinkės teismo teisėjo, laikinai einančio teismo pirmininko pareigas, 2023 m. liepos 11 d. nutartimi pareiškimas dėl nušalinimo netenkintas, konstatavus, kad nušalinimas pareikštas dėl teisėjos procesinio veiksmo. 2023 m. liepos 26 d. teismo posėdyje pareikštas dar vienas ieškovės ir jos atstovo pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo, teismo posėdis atidėtas iki 2023 m. spalio 2 d. Plungės apylinkės teismo (bylą nagrinėjančios teisėjos) 2023 m. liepos 28 d. nutartimi ieškovės A. P. ir jos atstovo pareikštas nušalinimas teisėjai atmestas, ieškovei ir jos atstovui skirtos baudos už piktnaudžiavimą nušalinimo teise. 2023 m. rugsėjo 6 d. teismo nutartimi ieškovės ir jos atstovo prašymai panaikinti paskirtas baudas atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. spalio 26 d. nutartimi išnagrinėjus ieškovės ir jos atstovo advokato V. G. atskiruosius skundus Plungės apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis palikta nepakeista. Šiame kontekste atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai ir atstovui advokatui V. G. skyrė po 300 Eur baudą už piktnaudžiavimą nušalinimo teise ir proceso vilkinimą – baudos pagrįstumo klausimą išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, kuris 2023 m. spalio 26 d. nutartimi konstatavo, kad bauda ieškovei ir jos atstovui paskirta pagrįstai. Taigi nėra teisinio pagrindo iš naujo revizuoti įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą dėl 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi ieškovei ir jos atstovui paskirtų baudų (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis).

41. Nustatyta, kad 2024 m. vasario 12 d. teismo posėdyje išnagrinėjus bylą ir padarius valandos pertrauką pasiruošti baigiamosios kalboms, po pertraukos ieškovės atstovas pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai, teismo posėdis atidėtas iki 2024 m. kovo 4 d. Plungės apylinkės teismo teisėjos, laikinai einančios teismo pirmininkės pareigas, 2024 m. vasario 14 d. nutartimi pareiškimas dėl nušalinimo netenkintas konstatavus, kad pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo yra susijęs tik su ieškovės atstovo netenkinančiais teisėjos priimtais procesiniais sprendimais. Ieškovės atstovas 2024 m. kovo 4 d. teismo posėdyje vėl pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai teismui atmetus prašymą dėl bylos sustabdymo. Teismas ieškovės atstovo pareikštą nušalinimą laikė pakartotiniu nušalinimu (reiškiamu dėl teisėjos priimamų procesinių sprendimų) ir jį atmetė protokoline nutartimi teismo posėdyje. Ieškovės atstovas pareiškė dar vieną nušalinimą teisėjai dėl to, kad ji nušalinimo klausimą išsprendė pati, o ne teismo pirmininkas. Vadovaudamasis CPK 69 straipsnio 1 dalimi teismas ir šį ieškovės atstovo nušalinimą pripažino pakartotiniu nušalinimu dėl teismo priimamų procesinių sprendimų ir jį atmetė. Atsakovų atstovas prašė skirti ieškovės atstovui baudą už piktnaudžiavimą nušalinimo teise, kurį teismas nutarė spręsti priimdamas sprendimą byloje, nes išsprendus pareikštus nušalinimus bylos nagrinėjimas buvo baigtas ir teismas išėjo priimti sprendimo.

42. Ieškovės atstovas nesutinka, kad nušalinimo pareiškimai buvo pakartotiniai, grindžiami tais pačiais motyvais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nušalinimai bylą išnagrinėjusiai teisėjai 2024 m. kovo 4 d. teismo posėdyje taip pat pareikšti dėl teisėjos procesinių veiksmų, t. y. vienas nušalinimas pareikštas teismui atmetus ieškovės prašymą dėl bylos sustabdymo, o kitas nušalinimas tame pačiame teismo posėdyje pareikštas dėl to, kad ieškovės atstovo nuomone, nebuvo tinkamai išnagrinėtas pirmasis nušalinimo pareiškimas. Įvertinusi byloje teisėjai pareikštų nušalinimų kiekį ir aplinkybę, kad tokiu būdu nesutikdami su teismo priimtais procesiniais sprendimais, ieškovė ir jos atstovas manė esant tinkama ginti savo poziciją, įvertinusi procesinę bylos stadiją, kurioje pareikšti nušalinimai (išnagrinėjus bylą iš esmės), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tiek pirmasis, tiek ir antrasis 2024 m. kovo 4 d. teismo posėdyje pareikšti nušalinimai pagrįstai buvo laikomi pakartotinais nušalinimais, o būtent pareikštais dėl teismo priimtų procesinių sprendimų. Dėl to vadovaudamasi CPK 69 straipsnio 1 dalimi šiuos nušalinimo pareiškimus galėjo išnagrinėti bylą nagrinėjanti teisėja ir konstatuoti egzistuojant pagrindą skirti ieškovės atstovui baudą už piktnaudžiavimą nušalinimo teise pagal CPK 69 straipsnio 5 dalį. Pažymėtina, jog sprendžiant dėl piktnaudžiavimo procesine nušalinimo teise, įvertinama ne tik tai, ar asmuo nurodo pakartotinius nušalinimo pagrindus. Sprendžiant, ar byloje dalyvaujančio asmens veiksmai, reiškiant nepagrįstus nušalinimo pareiškimus, turi piktnaudžiavimo nušalinimo teise požymių, įvertinama aplinkybių visuma: pažeidimo pobūdis, įtaka civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, operatyvumo principams įgyvendinti, kitos konkrečiu atveju reikšmingos aplinkybės.

43. Vadovaujantis CPK 95 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis). Piktnaudžiauti procesu galima ir naudojant ne pagal paskirtį procesinę nušalinimo teisę, t. y. veikiant prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, įtraukiant teismą į nepagrįstų nuolatinių iš esmės to paties turinio skundų svarstymą, o ne norint pagrįstai nušalinti teisėją, kuris neatitinka nešališkumo reikalavimų ir negali objektyviai išnagrinėti bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-915/2016).

44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad dėl ieškovės (jos atstovo) veiksmų bylos nagrinėjimas nepagrįstai užsitęsė daugiau nei vienerius metus ir aštuonis mėnesius, nes ieškovė (jos atstovas) sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei ginčo išsprendimą reikšdami nepagrįstus nušalinimus teismui išimtinai dėl teismo priimtų procesinių sprendimų ir veiksmų, o ne CPK 65 straipsnyje įtvirtintais nušalinimo pagrindais. Taigi, nei teismo 2023 m. liepos 11 d. nutartimi paskirtas įspėjimas, nei 2023 m. liepos 28 d. nutartimi paskirta bauda savo tikslų nepasiekė, net ir po baudos paskyrimo ieškovės atstovas dar tris kartus 2024 m. vasario 12 d. ir 2024 m. kovo 4 d. pareiškė teisėjai nušalinimą dėl priimtų procesinių sprendimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovės atstovas piktnaudžiauja nušalinimo teise, veikia prieš greitą ir operatyvų bylos išnagrinėjimą. Dėl nepagrįstų nušalinimų teismui vilkinamas bylos nagrinėjimas, nepagrįstai trukdomas šalių ir teismo laikas, didėja bylinėjimosi išlaidos. Ieškovės atstovas, pakartotinai prašydamas nušalinti teisėją nuo civilinės bylos išnagrinėjimo, nenurodė jokių realių faktų ar bent tikėtinų aplinkybių, paneigiančių objektyvias teisėjos galimybes nešališkai išnagrinėti byloje pareikštus reikalavimus, nepateikė duomenų, kad teisėja turėjo išankstinį nusistatymą dėl ginčo baigties ar vertino situaciją tendencingai, o pakartotinus nušalinimus grindė išimtinai teismo priimtais procesiniais sprendimais, netenkinančiais ieškovės ir jos atstovo. Ieškovės atstovas nenurodė objektyvių duomenų, galinčių sukelti abejonių dėl teisėjos nešališkumo nagrinėjant bylą. Apeliantės atstovo subjektyvūs vertinimai dėl teisėjos šališkumo ir suinteresuotumo, nepagrįsti jokiais, bent netiesioginiais objektyviais duomenimis, negali būti pripažinti pagrįstomis abejonėmis ir nepatvirtina, kad teisėja neatitinka nešališkumo reikalavimų ir negali objektyviai išnagrinėti bylos.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog nušalinimą pareiškęs ieškovės atstovas procesinėmis teisėmis naudojosi ne pagal paskirtį. Pareikšti nušalinimai neigiamai paveikė ir sutrikdė normalią proceso eigą, trukdė teismo ir šalių laiką, nušalimai reikšti ne esant objektyviam pagrindui, o laikantis tokios procesinės pozicijos, siekiant bet kokiomis priemonės pakeisti bylą nagrinėjančią teisėją ir tikintis, jog tokiu būdu galbūt bus patenkintas ieškinys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės atstovo procesinį elgesį įvertino kaip piktnaudžiavimą procesine nušalinimo teise ir pagrįstai paskyrė jam 500 Eur baudą. Ieškovės atstovo argumentai nesudaro teisinio pagrindo ją panaikinti.

48. Nustatyta, kad 2023 m. liepos 21 d. teismas rezoliucija patenkino atsakovų atstovo prašymą pripažinti ieškovės A. P. dalyvavimą 2023 m. liepos 26 d. teismo posėdyje būtinu, kadangi ieškinį (pirminį ir patikslintą) pareiškė ir pasirašė ieškovės motina, o pati ieškovė nė viename teismo posėdyje nedalyvavo ir savo pozicijos dėl jos vardu pareikšto ieškinio ir kitų prašymų, sulaukusi pilnametystės, nepareiškė. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, 2023 m. sausio 20 d. parengiamojo posėdžio patenkinęs ieškovės prašymą pripažino ir atsakovės D. P. dalyvavimą būtinu, kad ją būtų galima apklausti dėl jai žinomų ginčijamo testamento sudarymo aplinkybių. Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 24 d. nutartimi panaikintas ieškovės A. P. teismo pripažintas dalyvavimas posėdžiuose būtinu, kadangi iš ieškovės teiktų prašymų ir procesinės pozicijos akivaizdu, kad ieškinį ji palaiko, o atsakovams atsiėmus prašymą dėl ieškovės dalyvavimo pripažinimo būtinu, teismas vertino, kad išnyko pačios ieškovės dalyvavimo teismo posėdžiuose būtinumas. Dėl atsakovės dalyvavimo teismo posėdžiuose būtinumo teismas nurodė, jog atsakovė neapklausta, reikia išsiaiškinti faktines ginčo aplinkybes, todėl atsakovės dalyvavimo būtinumas bylos nagrinėjime nėra išnykęs. Dėl to atsakovės atstovo prašymas dėl jos neprivalomo tolimesnio dalyvavimo bylos nagrinėjime ta pačia nutartimi atmestas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė klausimus dėl bylos šalių dalyvavimo teismo posėdžiuose būtinumo ir nėra teisinio pagrindo apeliantės teiginiams, kad pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo pripažino ieškovės ir atsakovės dalyvavimą būtinu, o vėliau be jokio teisinio pagrindo atšaukė dalyvavimo būtinumą. Juo labiau, kad teismo nutartis niekaip neužkirto kelio ieškovei pageidaujant pačiai dalyvauti teismo posėdžiuose, nežiūrint aplinkybės, jog ji proceso metu buvo atstovaujama advokato.

50. Pažymėtina, jog įvertinus bylos proceso duomenis (teismo posėdžių garso įrašus ir pažymas bei teismo priimtus procesinius sprendimus) nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad visi jos prašymai buvo atmesti be jokių motyvų. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovės ir jos atstovo prašymai buvo tinkamai išnagrinėti ir dėl jų priimti procesiniai sprendimai yra motyvuoti, nenustatyta, kad bylą išnagrinėjusi teisėja netinkamai vadovavo procesui, o tai, kad siekė išsiaiškinti bylos pagrindą ir dalyką, t. y. identifikuoti ir apibrėžti, kokiu pagrindu yra ginčijamas asmeninis testamentas, negali būti laikoma ieškovės atstovo „egzaminavimu“, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde. Priešingai, pirmosios instancijos teismas būtent ir siekė atskleisti bylos esmę ir tinkamai išnagrinėti ginčą, o tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką yra ieškovo procesinė pareiga. Vien tai, kad apeliantė ir jos atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų motyvais, kitaip vertina situaciją, siekia kitokio rezultato, nereiškia, kad teismas savo procesinių sprendimų nemotyvavo ar netinkamai atliko procesinius veiksmus. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo remiantis vien tik apeliantės ir jos atstovo subjektyviais ir deklaratyviais teiginiais konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar pažeidė civilinio proceso teisės normas, neužtikrino ieškovės procesinių teisių. Bylos proceso duomenys tokių apeliantės ir jos atstovo teiginių nepagrindžia. Priešingai, bylos nagrinėjimas pagal asmenų pageidavimus, kaip to nepagrįstai siekia ieškovė ir jos atstovas, neužtikrintų teismo nešališkumo ir nepriklausomumo, nesiderintų su teisinėje valstybėje vyraujančiais teisingumo, bylų nagrinėjimo nešališkumo ir sąžiningumo, šalių lygiateisiškumo principais (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-33/2008).

Dėl ginčo esmės

51. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

52. Informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2021 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021 patvirtintas G. P., mirusio (duomenys neskelbtini), 2020 m. kovo 10 d., 2020 m. kovo 11 d. bei 2020 m. balandžio 2 d. surašytas trijų dalių asmeninis testamentas. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1332-796/2021 Plungės apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. nutartis palikta nepakeista. Taigi, teismo nutartis, kuria patvirtintas asmeninis testamentas, įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 22 d. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021 buvo paskirta rašysenos ekspertizė ir 2021 m. vasario 4 d. teismo ekspertizės akte Nr. 11K-10 (21) nurodyta, jog 2020 m. kovo 10 d., 2020 m. kovo 11 d. ir 2020 balandžio 2 d. rankraštinius tekstus parašė ir G. P. vardu pasirašė G. P.

53. Teismas, nagrinėdamas prašymą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, patikrina, ar jis atitinka CK 5.30 straipsnyje nustatytus reikalavimus asmeninio testamento formai, turiniui, ar jame yra aiškiai išreikšta testatoriaus valia dėl jam priklausančio turto paveldėjimo. CK 5.30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad testatorius gali ranka surašyti asmeninį testamentą, kuriame turi būti nurodytas testatoriaus vardas, pavardė, surašymo vieta, išreikšta valia, asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kuria kalba, asmeninis testamentas turi būti pasirašytas testatoriaus. Asmeniniai testamentai, surašyti testatoriaus ranka, atitinka oficialiuosius testamentus tik tuo atveju, jeigu nustatyta tvarka buvo perduoti saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui užsienyje (CK 5.31 straipsnio 1, 2 dalys). Jeigu asmeniniai testamentai nebuvo perduoti saugoti nurodytiems asmenims, jie turi būti per vienerius metus po testatoriaus mirties pateikti teismui ir jo patvirtinti (CK 5.31 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad asmeninis testamentas, kuris nebuvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui, gali sukurti paveldėjimo teisinius santykius tik tuo atveju, jeigu per nustatytą terminą buvo pateiktas teismui ir teismas jį patvirtino (CK 5.31 straipsnio 4 dalis). Taigi, teismo patvirtintas asmeninis testamentas įgyja oficialiojo testamento statusą.

54. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo privalomas teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021, kadangi šis procesinis sprendimas dėl asmeninio testamento patvirtinimo buvo priimtas supaprastinto proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823-2019, 30 punktas; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, 43 punktas; 2024 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-43-421/2024, kt.). Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas, be to, dar turi res judicata (išspręstos bylos, galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Taigi, kitaip nei įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia, kuri taikoma byloje dalyvavusiems asmenims, teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas saisto visus teisės subjektus, tarp jų ir teismus, kurie, nagrinėdami bylas ir priimdami jose procesinius sprendimus, negali nepaisyti įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinės galios ir priimti jam prieštaraujančių procesinių sprendimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo nagrinėjimas teisme paprastai užbaigiamas priėmus sprendimą, tačiau gali būti baigiamas ir kitais teismo procesiniais dokumentais (nutartimi, įsakymu). Taigi, nutarties, kuria patvirtintas asmeninis testamentas, įsiteisėjimas sukelia tokius pačius teisinius padarinius, kokie atsiranda įsiteisėjus bet kuriam kitam baigiamajam teismo procesiniam sprendimui: įsiteisėjusi teismo nutartis įgyja res judicata galią ir tampa visiems teisės subjektams privalomu teismo procesiniu dokumentu. Be to, pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

55. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovai neturėjo iš naujo įrodinėti ir pirmosios instancijos teismas neturėjo iš naujo vertinti, ar mirusiojo G. P. 2020 m. kovo 10 d., 2020 m. kovo 11 d. bei 2020 m. balandžio 2 d. surašytas trijų dalių asmeninis testamentas galioja, ar jis turi oficialiojo testamento teisinį statusą, ar atitinka CK 5.30 straipsnio reikalavimus, nes būtent šios aplinkybės yra konstatuotos įsiteisėjusia Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2021 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė, siekdama nuginčyti galiojantį testamentą, turėjo įrodyti egzistuojant jo negaliojimo pagrindą. Pagal CK 5.16 straipsnio 1 dalį testamentas negalioja, jeigu yra sudarytas neveiksnaus arba ribotai veiksnaus šioje srityje asmens (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai); jeigu testamento turinys neteisėtas ar nesuprantamas (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas); taip pat testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu, ieškovė, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jokiais testamento nuginčijimo pagrindais, nurodytais CK 5.16 straipsnio 1 dalyje, ir jokiais sandorių nuginčijimo pagrindais, įtvirtintais CK 1.78–1.96 straipsniuose, nesirėmė, o iš esmės kėlė pakartotinį ginčą, ginčijo asmeninio testamento atitikimą CK 5.30 straipsnyje keliamiems reikalavimams, kritikavo 2021 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021, nurodė, kokias aplinkybes, ieškovės nuomone, turėjo aiškintis, bet nesiaiškino, teismas, dėstė argumentus, kad teismas negalėjo patvirtinti asmeninio testamento ir turėjo nagrinėti civilinę bylą ginčo teisenos tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodyta jokių teismo patvirtinto testamento negaliojimo pagrindų. Šiame kontekste dar kartą pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ne „egzaminavo“ ieškovės atstovą, o būtent siekė išsiaiškinti, kokiu konkrečiu pagrindu yra ginčijamas testamentas.

56. Sutiktina su apeliante, kad asmeninio testamento sudarymo vieta yra vienas iš esminių asmeninio testamento elementų, nes pagal CK 5.30 straipsnio 1 dalį datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį, tačiau tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių. Taigi, ne pats savaime asmeninio testamento sudarymo vietos nenurodymas daro asmeninį testamentą negaliojančiu, bet tik aplinkybė, kad sudarymo vietos nėra galimybės nustatyti. Nagrinėjamu atveju G. P. surašyto asmeninio trijų dalių testamento data yra nurodyta, tačiau nėra nurodyta sudarymo vieta. Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo testamentas buvo sudarytas (duomenys neskelbtini), G. P. namuose. Nesutiktina su apeliantės teiginiais, kad civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021 nustatyta, jog asmeninis testamentas surašytas ligoninėje, todėl ginčijamu sprendimu nustatęs kitą testamento surašymo vietą pirmosios instancijos teismas įteisino dvi skirtingas testamento sudarymo vietas ir taip pakeitė esminį testamento elementą – sudarymo vietą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021 nebuvo kilęs ginčas dėl testamento sudarymo vietos, ji plačiau aiškintasi nebuvo, pareiškėjų (nagrinėjamoje byloje – atsakovų) atstovas paaiškino, kad testamento sudarymo vietos jis nežino, spėjo, kad testamentas galėjo būti sudarytas ligoninėje, kadangi palikėjas sirgo, 2021 m. birželio 28 d. teismo posėdyje siūlė apklausti suinteresuotą asmenį G. P., kuris yra pasirašęs kaip liudytojas testamente, tačiau ieškovės atstovė tokio prašymo nereiškė. Taigi, nėra jokio pagrindo apeliantės teiginiams, kad civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021 pareiškėjų (nagrinėjamoje byloje – atsakovų) atstovas melavo apie testamento sudarymo vietą. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, A. P. atstovė pagal įstatymą M. B. ir jos atstovė advokatė byloje dėl asmeninio testamento patvirtinimo plačiau šios aplinkybės (testamento sudarymo vietos) aiškintis nereikalavo, pareiškėjų atstovo teiginių neginčijo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje buvo išsiaiškinta tikroji asmeninio testamento sudarymo vieta ir tai, kad paaiškėjo, jog testamentas buvo sudarytas ne ligoninėje, o palikėjo gyvenamojoje vietoje, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti testamentą CK 5.30 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl to, kad nėra aiški jo sudarymo vieta. Priešingai, ši aplinkybė yra aiški, kaip minėta, ginčijamu sprendimu yra nustatyta tikroji testamento sudarymo vieta ir tai niekaip negali lemti asmeninio testamento negaliojimo.

57. Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovė siekė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021 būtent tuo pagrindu, kad nagrinėjamoje byloje apklausus liudytojus paaiškėjo kita – tikroji – asmeninio testamento sudarymo vieta. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2024 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-1928-1142/2024 konstatuota, jog nebuvo jokių procesinių kliūčių civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021 apklausti G. P. ir išsiaiškinti tas pačias faktines aplinkybes, kurias jis kaip liudytojas parodė Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-32-1068/2024 teismo posėdyje, vykusiame 2024 m. vasario 12 d., t. y. faktinės aplinkybės dėl tikslios G. P. testamento sudarymo vietos galėjo būti žinomos dar bylos nagrinėjimo metu, todėl jos nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto požiūriu. Be to, 2024 m. kovo 29 d. nutartyje pažymėta, kad net ir pasitvirtinus aplinkybei, jog testamentas buvo surašytas palikėjo G. P. namuose, nėra pagrindo išvadai, jog tai galėtų iš esmės keisti procesinę bylos baigtį. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-602-524/2024 Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2024 m. kovo 29 d. nutartis palikta nepakeista ir pažymėta, jog akivaizdu, kad net ir atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. e2YT-217-944/2021 ir nustačius aplinkybę, jog palikėjo 2020 m. kovo 10 d., 2020 m. kovo 11 d. bei 2020 m. balandžio 2 d. surašytas trijų dalių asmeninis testamentas buvo sudarytas ne ligoninėje, o jo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nebūtų pagrindo kitaip spręsti dėl šio testamento patvirtinimo, t. y. jis būtų patvirtintas.

58. Apeliantė taip pat argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip liudytojo neapklausė testamente nurodyto asmens D. Š., jo nesiaiškino ir neieškojo, o atsakovai ir liudytojas G. P. melagingai neigė šio asmens dalyvavimą, slėpė jo tapatybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo testamento turinį, pažymi, jog nors 2020 m. kovo 10 d. testamento pabaigoje nurodyta, kad šis „valios pareiškimas buvo surašytas 2020 m. kovo 10 d. liudininkų akivaizdoje: mano draugo D. Š., mano sesės draugo G. P.“, tačiau testamente yra tik D. P. parašas su prierašu, jog ji, kaip vienintelė sesuo ir paveldėtoja, įsipareigoja įvykdyti brolio G. P. valią ir visus įpareigojimus, taip pat yra G. P. parašas su prierašu, jog jis perskaitė G. P. valią ir sutinka būti liudininku. Tuo tarpu, nors D. Š. nurodytas kaip surašant testamentą 2020 m. kovo 10 d. dalyvavęs asmuo, jo parašo nėra. Kitose testamento dalyse, surašytose 2020 m. kovo 11 d. ir 2020 m. balandžio 2 d., D. Š., kaip surašant testamentą dalyvavęs asmuo, nėra nurodytas. Šiose dalyse yra pasirašęs tik G. P., patvirtinęs, kad testamentą G. P. surašė jo akivaizdoje. Taigi, aptartos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad D. Š., nors ir nurodytas pirmoje testamento dalyje, labiau tikėtina, nedalyvavo ją surašant. Būtent tokią aplinkybę parodė kaip liudytojais apklausti ir dėl atsakomybės už melagingus parodymus įspėti D. P. ir G. P. Pažymėtina, jog D. P. parodė, kad nežino D. Š. gyvenamosios ar darbo vietos, o tai nėra sąmoningas ieškovės reikalaujamų duomenų slėpimas ar melavimas. Nagrinėjama byla taip pat nepriskirta bylų kategorijai, kuriose teismas turėtų būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, nes dėl to ieškovei reikalaujant kaip liudytoją apklausti D. Š., pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasiūlė jai pateikti šio asmens duomenis vadovaudamasis CPK 190 straipsniu, pagal kurį dalyvaujančio byloje asmens, prašančio šaukti liudytoją, pareiga yra nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Ieškovė, atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato – šios procesinės pareigos neįvykdė.

59. Nustatytų ir aptartų aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad yra nustatyti esminiai prieštaravimai dėl testamento sudarymo vietos ir D. Š. dalyvavimo sudarant testamentą ir kad šie neva prieštaravimai suponuoja išvadą dėl testamento netikrumo. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, abejonė dėl ginčo asmeninio testamento sudarymo tikrosios vietos buvo pašalinta skundžiamu sprendimu. Apeliantės deklaratyvūs teiginiai dėl atsakovų atstovo advokato ar dėl pačių atsakovų nesąžiningumo niekuo nepagrįsti. Vien aplinkybė, kad liudytojas ir atsakovė, t. y. mirusiojo draugas ir sesuo, buvo ir mirusiojo kreditoriai, nesudaro pagrindo abejoti jų, davusių priesaiką, parodymų patikimumu, juo labiau, kad parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes ir ginčo testamente nurodytas aplinkybes. Ieškovė, be savo keliamų abejonių ir deklaratyvių teiginių, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių liudytojų parodymus. Be to, priešingai apeliantės teiginiams, atsakovų advokatas bylose neatstovavo priešingus interesus turinčių šalių. Susijusiuose procesuose dėl asmeninio testamento patvirtinimo ir šioje civilinėje byloje dėl to paties testamento pripažinimo negaliojančiu advokatas A. R. atstovauja tuos pačius asmenis – D. P. ir H. G. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog iš testamento turinio akivaizdu, kad testatorius pasitikėjo tiek savo seserimi D. P., tiek G. P., tiek advokatu A. R., jokio priešingo intereso neturėjo, savo kreditinius įsipareigojimus taip pat pripažino, 2020 m. balandžio 2 d. surašytoje testamento dalyje mini vekselius ir paskolos raštelius, nurodo, kad juos perduoda seseriai, taip pat nurodė, kad „apie tai, ką čia surašiau, pranešiau savo advokatui A. R. ir paprašiau, kad surašytų mano sesei įgaliojimą veikti mano vardu. Advokatas patvirtino, kad mano pranešimą gavo, užfiksavo ir pažadėjo įvykdyti mano prašymą“. Iš testamento (visų trijų jo dalių) turinio taip pat akivaizdu, kad priešingą interesą testatorius turėjo būtent su M. B., ieškovės motina. Testamento turinys aiškiai ir neabejotinai patvirtina, kad testatorius siekė, kad jo turtas neatitektų M. B. „ir jos šeimos nariams“, 2020 m. kovo 10 d. surašytoje testamento dalyje testatorius nurodė, kad „šio mano valios pareiškimo negali ginčyti bet kokie kiti asmenys, tarp jų ir kažkada buvusi sugyventinė M. B. bei jos giminės“, 2020 m. balandžio 2 d. surašytoje testamento dalyje nurodė, kad „M. B., jos giminėms patekti į mano dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), draudžiama“. Tokios testatoriaus valios motyvai išdėstyti jo paties 2020 m. kovo 10 d. surašytame rašte, kuriame nurodyta, kad gyvendamas su M. B., adresu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2004 metų iki 2020 m. vasario 1 d. jis padėjo užauginti M. B. vaikus ir rūpinosi jų gerove, savo asmeninėmis lėšomis palaidojo M. B. tėvą, brolį ir sūnų, suremontavo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), įrengė vidaus patalpas, nupirko baldus, buitinę techniką, įrengė šildymo ir buitinių nuotekų surinkimo sistemą, už tai savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo 28 000 Lt, savo asmeninėmis lėšomis nupirko ir M. B. vardu įregistravo du automobilius ir keturis žemės sklypus, išlaikė M. B., nes jos pajamos buvo mažos, vežėsi ją į užsienio keliones, paskutiniu metu su ja nebegyveno, nes ji susirinko daiktus ir išsikraustė „nežinau, kur ir pas ką“, o jeigu jis susirgtų arba mirtų, jam priklausanti pusė gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), per pusę lygiomis dalimis padalyti keturi žemės sklypai ir vienas iš dviejų automobilių priklausytų jo seseriai D. P., kuriuos „gera valia turėtų perleisti M. B.“. Taigi, ieškovės abejonės, ar tokia galėjo būti jos tėvo valia, teisėjų kolegijos vertinimu, yra paneigtos paties testatoriaus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad testatoriaus valia yra aiški ir nuosekliai išdėstyta visose trijose testamento dalyse, surašytose 2020 m. kovo 10 d., 2020 m. kovo 11 d. ir 2020 m. balandžio 2 d., o aplinkybė, jog apeliantė teigia testamento niekada nemačiusi, kad jos netenkina testatoriaus valia, nedaro testamento negaliojančiu. Tai, kad testamente nurodytas turtas, kuris testatoriui nepriklausė nuosavybės teise, tačiau į kurio pusę, akivaizdu, testatorius laikė įgijęs nuosavybės teisę, nes jį pagerino, taip pat nedaro testamento negaliojančiu ir nesudaro pagrindo abejoti testatoriaus valia. Kaip minėta, 2020 m. kovo 10 d. rašte aiškiai išdėstyta, kodėl testatorius laikė įgijęs nuosavybę į nekilnojamąjį turtą, tuo tarpu, notaras, išduodantis paveldėjimo teisės liudijimą, vertins, ar jis gali būti išduotas į testatoriui nepriklausantį turtą.

60. Pripažinti nepagrįstais ir apeliantės teiginiai, kad testamentas negalėjo būti surašytas kitam asmeniui, o ne testatoriui, priklausančiame name – (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta ir apeliantė neginčija, kad testatorius šiuo adresu gyveno ilgą laiką su jos motina M. B., tai buvo jo gyvenamoji vieta, kurią jis nurodė pagerinęs, įrengęs, nupirkęs baldus, šiame name testatorius liko gyventi net ir apeliantei su motina iš šių namų išsikrausčius kitur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nei CK, nei kituose teisės aktuose nėra reikalavimo, kad asmeninį testamentą asmuo gali surašyti tik jam nuosavybės teise priklausančiame objekte. Nustatytos faktinės aplinkybės atitinka ir atsakovės D. P. paaiškinimus, kad M. B. su dukterimi išsikėlus ji vykdavo pas brolį, gamindavo jam valgį, išleisdavo į medžioklę, G. P. palikdavo raktus ir prašydavo prižiūrėti, kol gydėsi ligoninėje ir pan.

61. Nors apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino testatoriaus sveikatos būklės, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė nenurodė ir neįrodinėjo, kad testatorius būtų sirgęs tokia liga ar jo sveikatos būklė buvusi tokia, kuri galėjo paveikti jo valią. Medicininiame mirties liudijime nurodyta mirties priežastis – (duomenys neskelbtini), o pagrindinė liga, sukėlusi mirtį, – (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog iš testamento turinio matyti, jog testatorius apie savo ligą žinojo ir ją vertino adekvačiai, o būtent 2020 m. balandžio 2 d. rašytoje testamento dalyje nurodė „būdamas sveikos psichikos ir blaivaus proto, bet jausdamas ir žinodamas, kad man prasideda (duomenys neskelbtini) skausmai, apie kuriuos pranešė pagalbos medikė“. D. P. patvirtino, kad brolio mirtis buvo netikėta, o testamentą namuose jis rašė to, kad tuo metu dėl pasaulinės COVID-19 ligos pandemijos nedirbo ir klientų nepriėmė notarai, seniūnai ir pan.

62. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs testamento neteisėtu ir jo nepanaikinęs, netinkamai vertino įrodymus, t. y. jos pačios (jos atstovo) paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka.

63. CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; kt.). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

64. Nagrinėjamos kategorijos bylose įrodinėjimas turi savo specifiką, nes testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, todėl įrodymai turi būti vertinami itin atidžiai ir rūpestingai. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui. Be to, nustatant reikšmingas aplinkybes dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, svarbu atsižvelgti į tai, kad testamentas yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.19 straipsnis), kuriam sudaryti būtina tik vienos šalies (testatoriaus) valia. Dėl šios priežasties testamente išreikštos testatoriaus valios turiniui nustatyti sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis) taikytinos ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek tai neprieštarauja testamento, kaip vienašalio sandorio, kuriuo išreikšta tik testatoriaus valia, esmei. Atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15 – 5.42 straipsniai), kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, ši turi būti nustatoma vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, turi būti remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, būtina aiškintis tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2011; 2017 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-916/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuo šių išaiškinimų skundžiamame sprendime nenukrypo.

65. Pabrėžtina, kad pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis, laikydamasi rungimosi principo, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šioje byloje būtent ieškovei, siekiančiai testamento panaikinimo, teko procesinė našta (CPK 178 straipsnis) įrodyti testamento pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo pagrindo egzistavimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė apeliaciniame skunde nekonkretizuoja, kokius byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas, darydamas atitinkamas išvadas, vertino netinkamai, kokie įrodymai patvirtina, kad testamentas neteisėtas, neatitinka testatoriaus tikrosios valios ir iš esmės apsiriboja savo pozicijos atkartojimu, savo teiktais paaiškinimais, kurie, apeliantės ir jos atstovo nuomone, yra neginčijami įrodymai, ir kurie buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė byloje esančius įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tarp jų ir ieškovės paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra motyvuotos ir argumentuotos, logiškos ir pagrįstos (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Ieškovė ieškinį grindė ir įrodinėjo iš esmės savo pačios paaiškinimais, jokių rašytinių jos teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde yra perrašytas ieškinys ir jokių naujų įrodymų taip pat nėra pateikta. Iš procesinių dokumentų ir ieškovės atstovo paaiškinimų akivaizdu, kad ieškovė turėjo savo supratimą ir įsivaizdavimą, koks ir kiek turto jai turėtų atitekti po tėvo mirties, tačiau testamentui neatitikus jos lūkesčių pareiškė ieškinį.

66. Įstatymu yra nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims (CK 5.19 straipsnio 1 dalis). Testamento paskirtis yra užtikrinti fiziniam asmeniui teisę savo valia, kuri išviešinama po mirties, pasirinkti įpėdinius ir paskirstyti jiems po testatoriaus mirties liekantį palikimą. Taigi, visiškai nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad testatoriaus išreikšta valia pažeidžia jos teisėtus interesus. Asmuo laisvas disponuoti jam priklausančiu turtu savo nuožiūra, taip pat ir pasirinkti, kam jį palikti po mirties, taigi ieškovė negalėjo turėti jokių, juo labiau teisėtų, lūkesčių, kad tėvo turtas po jo mirties turėjo atitekti būtent jai.

67. Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbiama, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė egzistuojant kurį nors asmeninio testamento pripažinimo negaliojančiu teisinį pagrindą.

68. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantės argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimtam sprendimui įtakos nedaro. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, o teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartoja, taip pat ir šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

69. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsnio 1 dalimi šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą, kurios priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

70. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą iš jos atsakovės D. P. naudai priteistinos 600 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93, 98 straipsniai). Prašomas priteisti išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, išlaidos patirtos realiai, pagrįstos įrodymais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės A. P. atsakovės D. P. naudai priteisti 600 Eur (šeši šimtai eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.