- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-11
- Bylos Nr.
- 1A-119-606/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-2-00155-2020-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Edita Lapinskienė
- Nuteistasis
- A. N.
- Civilinis ieškovas
- S. A.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme,
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams ir 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.
Iš A. N. priteista civiliniams ieškovams: S. A. 1 800 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, D. B. 10 000 turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. B. 3 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, R. D. 3 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, E. K. 4 500 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, J. R. 18 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, J. R. 1 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, A. S. 20 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, K. V. 27 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. Z. 2 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. N. nuteistas už tai, kad nesilaikydamas 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, numatančios, kad „Finansinės paslaugos yra: <...> investicinės paslaugos“, to paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad „licencines finansines paslaugas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“, neteisėtai – neįkūręs ir neįregistravęs finansų įstaigos Juridinių asmenų registre, nebūdamas finansų maklerio įmonės priklausomu tarpininku, ar kredito įstaigos atstovu, žinodamas, kad jis, kaip fizinis asmuo, teikdamas finansines paslaugas – investicines paslaugas, veiks neteisėtai, bet tyčia, pažeisdamas 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 3 straipsnio 3 dalies nuostatą, numatančią, kad „teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama“, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 2007 m. sausio 18 d. Nr. X-1024 4 straipsnio reikalavimus (Investicinių paslaugų licencijavimas ir asmenų teikiančių investicines paslaugas, veiklai keliami reikalavimai.), kad „nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės, turinčios priežiūros institucijos ar kitos valstybės narės priežiūros institucijos išduotą finansų maklerio įmonės licenciją, taip pat Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje licencijuotos kredito įstaigos, jeigu kredito įstaigos licencija suteikia teisę teikti investicines paslaugas, ir finansų patarėjo įmonės, turinčios priežiūros institucijos išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją“, neturėdamas licencijos, suteikiančios teisę nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas ir (arba) vykdyti finansinę (investicinę) veiklą Lietuvos Respublikoje, išduotos priežiūros institucijos ar kitos valstybės narės priežiūros institucijos, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, bet ne ankščiau kaip 2019 m. sausio 10 d., sukūręs internetinį puslapį (duomenys neskelbtini), jame skelbė apie investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“ ir investavimo galimybes, įsigyjant investicinius paketus (su dydžio mėnesio išmokomis ar dydžio metinėmis išmokomis), dėl to 10 asmenų, būdami suklaidinti A. N. galimybėmis teikti investicines paslaugas, vykdant investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“, laikotarpiu nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2021 m. spalio mėnesio investavo iš viso 91 000 Eur piniginių lėšų į investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“, atlikdami bankinius pavedimus į A. N. nurodytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „(duomenys neskelbtini)“ banke, kurio būstinė yra (duomenys neskelbtini), o būtent: J. R. 2019 m. birželio 1 d. pervedė iš savo vardu atidarytos banko sąskaitos 1 000 Eur, E. K. 2019 m. liepos 2 d. pervedė iš savo banko sąskaitos 5 000 Eur, J. R. 2019 m. liepos 8 d. pervedė iš savo banko sąskaitos 9 000 Eur ir 2019 m. liepos 9 d. iš savo banko sąskaitos pervedė 9 000 Eur, A. S. 2019 m. liepos 17 d. pervedė iš savo banko sąskaitos 20 000 Eur, S. A. 2019 m. liepos 26 d. pervedė iš savo banko sąskaitos 2 000 Eur, D. B. 2019 m. rugpjūčio 22 d. pervedė iš savo banko sąskaitos 3 000 Eur ir 5 000 Eur bei 2019 m. rugpjūčio 22 d. jos dukra R. D. (mamos vardu) iš savo banko sąskaitos pervedė 2 000 Eur, R. D. 2019 m. rugpjūčio 6 d. pervedė iš savo banko sąskaitos 3 000 Eur į J. R. banko sąskaitą, kuriuos tą pačią dieną J. R. pervedė į A. N. banko sąskaitą, V. Z. vardu 2019 m. rugpjūčio 9 d. D. R. iš savo vardu atidarytos banko sąskaitos pervedė 2 000 Eur, kuriuos V. Z. buvo perdavusi pastarajai grynaisiais, V. B. 2019 m. rugsėjo 4 d. pervedė iš savo banko sąskaitos 3 000 Eur, K. V. 2019 m. spalio 10 d. pervedė iš savo banko sąskaitos 22 000 Eur ir 2019 m. spalio 11 d. pervedė 5 000 Eur.
1.1. Po to, A. N., tęsdamas nusikalstamą veiką, bei, siekdamas sudaryti patikimo ir pelningą veiklą vykdančio investicinio projekto „(duomenys neskelbtini)“ įvaizdį, išrašė J. R., E. K., J. R., A. S., S. A., D. B., R. D., V. B., V. Z., K. V. investicinio projekto „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatus bei laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. išmokėjo bendroje sumoje 12 260 Eur palūkanų. Taip A. N. neteisėtai, neturėdamas leidimo, versliškai ėmėsi vykdyti finansinę (investicinę) veiklą.
2. A. N. nuteistas ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, tai yra, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, ir, žinodamas, kad neturi licencijos, suteikiančios teisę nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje, kurias išduoda Lietuvos bankas, tačiau tuo tikslu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, 2019 m. sausio 10 d. sukūrė „(duomenys neskelbtini)“ internetinį puslapį (duomenys neskelbtini), kuriame melagingai skelbė apie investavimo galimybes šiame investiciniame projekte, t. y., kad asmenys investavę į investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“ dešimt mėnesių nuo investuotos sumos gaus 8 proc. palūkanų, o po metų nuo investavimo dienos, asmenys atgaus visus investuotus pinigus, bei, tęsdamas nusikalstamą veiką, ir veikdamas per D. R., suklaidino J. R., E. K., J. R., A. S., S. A., D. B., R. D., V. B., V. Z., K. V., kad šie investuotų į neva pelningai veikiantį investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“, melagingai pažadėdamas nuo investuotos sumos jiems mokėti kas mėnesį aštuonių procentų palūkanas bei po metų nuo investavimo dienos, kad jie atgaus savo visus investuotus pinigus. Dėl to, laikotarpiu nuo 2019 m. birželio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio, šie asmenys, būdami iš esmės suklaidinti, investavo į neva pelningai veikiantį investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“ ir bendroje sumoje atliko iš viso už 91 000 Eur pavedimų į A. N. nurodytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „(duomenys neskelbtini)“ banke, kurio būstinė yra (duomenys neskelbtini), o būtent 2019 m. birželio 1 d. J. R. pervedė 1 000 Eur, 2019 m. liepos 2 d. E. K. pervedė 5 000 Eur, 2019 m. liepos 8 d. J. R. pervedė 9 000 Eur ir 2019 m. liepos 9 d. J. R. pervedė 9 000 Eur, 2019 m. liepos 17 d. A. S. pervedė 20 000 Eur, 2019 m. liepos 26 d. S. A. pervedė 2 000 Eur, 2019 m. rugpjūčio 22 d. D. B. pervedė 10 000 Eur, 2019 m. rugpjūčio 6 d. R. D. pervedė 3 000 Eur, 2019 m. rugsėjo 4 d. V. B. pervedė 3 000 Eur, 2019 m. rugpjūčio mėnesį V. Z. perdavė 2 000 Eur, 2019 m. spalio 10 d. K. V. pervedė 22 000 Eur ir 2019 m. spalio 11 d. K. V. pervedė 5 000 Eur.
2.1. Tęsdamas nusikalstamą sumanymą ir, siekdamas sudaryti patikimo ir pelningą veiklą vykdančio investicinio projekto „(duomenys neskelbtini)“ įvaizdį, A. N. išrašė J. R., E. K., J. R., A. S., S. A., D. B., R. D., V. B., V. Z., K. V. investicinio projekto „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatus, juose nurodydamas asmens vardą, pavardę, investuotą sumą, mokamas palūkanas, investavimo laikotarpį bei kontaktus: investicinio projekto atstovybę „(duomenys neskelbtini)“, telefono numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), elektroninis paštas (duomenys neskelbtini), bei internetinis tinklapis (duomenys neskelbtini), o D. R. šiuos sertifikatus perdavė pastariesiems. Po to, tęsdamas nusikalstamą sumanymą ir, siekdamas, jog apgaulė greitai nepaaiškėtų, A. N. iki 2019 m. spalio 31 d. šiems asmenims nuo investuotos sumos sumokėjo 8 proc. palūkanas, tačiau vėliau palūkanų nemokėjo bei 2019 m. spalio 31 d. melagingai elektroniniu paštu pranešė, jog dėl neva pinigų plovimo politikos buvo užšaldytos piniginės lėšos, o, praėjus metams nuo investavimo dienos, asmenims pinigų negrąžino. Taip A. N. apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės – bendros sumos 91 000 Eur – turtą, priklausantį J. R., E. K., J. R., A. S., S. A., D. B., R. D., V. B., V. Z., K. V..
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, kadangi jis nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 202 straipsnio l dalyje, arba neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Atitinkamai prašo kaip nepagrįstus atmesti ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų jam pareikštus ieškinius.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar prievolės išvengimo būdas. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).
3.2. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-433-507/2016, 2K- 104-1073/2020 ir kt.). Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika iš tikrųjų peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisit/ gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-31-788/2017, 2K-76-788/2020 ir kt.).
3.3. Apelianto teigimu, jis niekada neturėjo tikslo pasisavinti nukentėjusiųjų asmenų ir civilinių ieškovų turto (pinigų). Visada bendravo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir prokurore, davė nuoseklius parodymus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Jis turi teisę gintis nuo jam pareikštų nepagrįstų kaltinimų, todėl kaltės nepripažinimas neturėtų būti laikoma kaip atsakomybės vengimas. Pripažįsta, kad ir pats nukentėjo nuo nesąžiningų žmonių, kurie jį apgavo, todėl jis pats prarado nemažai pinigų, taip pat nukentėjo jo, kaip verslininko, reputacija, dėl apkaltinamojo nuosprendžio yra žeminama jo garbė ir orumas. Visada laikėsi nuoseklios pozicijos, kad pats buvo apgautas liudytojos D. R. ir jos pažįstamų žmonių. Būtent D. R. jį įtraukė į šią veiklą, dėl kurios pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o D. R. liko tik liudytoja. D. R. pasiūlė jam užsidirbti pinigų, o konkrečiai – į jo sąskaitą jam nežinomi asmenys perves pinigų, o nuo pervestos sumos jam priklausys 1 procentas. Atitinkamai D. R. sau pasiimdavo 10 procentų nuo visos į jo sąskaitą pervestos sumos. Likę pinigai būdavo išgryninami ir perduodami D. R. nurodytiems žmonėms (duomenys neskelbtini) (vieną kartą grynuosius pinigus perdavė pačiai D. R.). Niekada neturėjo įtarimų, kad juo pasinaudos kiti žmonės ir jo veika (veiksmai) bus traktuojama kaip nusikalstama. Esminė problema, kad nepažįsta tų žmonių, kuriems perdavė pinigus, todėl neturi galimybės tinkamai apsiginti nuo jam mestų kaltinimų. Šiuos žmones galėtų įvardinti pati D. R., kuri buvo pasiruošusi tą padaryti ikiteisminio tyrimo metu. Bet ikiteisminio tyrimo pareigūnė buvo šališka, nurodydama, kad pati D. R. gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn, taigi D. R. staigiai pakeitė savo duodamus parodymus ir kaltę pradėjo versti jam vienam. D. R. taip pat melavo teigdama, kad ji neturi investavimo patirties. Jo žiniomis, ji investavimu užsiima ne vienerius metus, iš esmės į šią veiklą įtraukė ir jį, dėl to dabar yra kaltinamas įvykdęs net dvi nusikalstamas veikas.
3.4. Apeliantas nurodo, kad jam D. R. pasirodė patikimas žmogus, tačiau pasirodė, jog ši moteris yra linkusi daryti nusikalstamas veikas, į kurias įtraukė ir jį, todėl kaltinamoji turėtų būti D. R. ir jos bendrininkai. Jis yra verslininkas, turi įvairių projektų, gerbia savo klientus. Internetinė svetainė (duomenys neskelbtini) buvo sukurta kriptovaliutos prekybai ir platinimui, bet ši interneto svetainė buvo legali, jokių nusikalstamų veikų per ją jis neatlikinėjo. Šia interneto svetaine pasinaudojo su D. R. susiję žmonės, jis neturėjo įtarimų, kad tai gali būti panaudota prieš jį. Jis nespausdino ir sertifikatų, patvirtinančių nukentėjusiųjų investavimą, kadangi sertifikatus taip pat spausdindavo su D. R. susiję žmonės, o jis tiesiog juos perduodavo asmenims, kurie investuodavo atitinkamas sumas.
3.5. Apeliantas supranta, kad pirmosios instancijos teismas galėjo kritiškai vertinti jo parodymus, nes jis negalėjo įvardinti žmonių, kuriems (duomenys neskelbtini) perdavė pinigus, tiksliai neprisiminė, kiek kartų su jais buvo susitikęs, kokią tiksliai pinigų sumą jiems perdavė, tačiau jam sunku prisiminti visas aplinkybes, o visus žmones, kuriems perdavė pinigus, gali įvardinti būtent pati liudytoja D. R., kuri juos tikrai pažįsta. Pažymi, kad D. R. pripažino, jog pažįsta visus tuos asmenis, kuriems jis perdavė pinigus, ir ji buvo pasiruošusi juos įvardinti, tačiau ikiteisminio tyrimo tyrėja buvo šališka jam ir visais būdais siekė, jog įtariamasis ir kaltinamasis liktų tik jis. D. R. galbūt bijodama, kad taps pagrindine įtariamąja ir kaltinamąja, pakeitė parodymus, teigdama, kad asmenų, kuriems jis perdavė pinigus, ji nepažįsta. Jo žiniomis, ikiteisminio tyrimo tyrėja darė D. R. apklausos vaizdo įrašus, kurie galėtų patvirtinti jo įtarimus dėl melagingų D. R. parodymų. Deja, pirmosios instancijos teismas atsisakė peržiūrėti šiuos vaizdo įrašus.
3.6. Apelianto teigimu, šioje byloje apskritai nebuvo analizuotos ir vertintos nukentėjusiųjų galimybės savo tariamai pažeistas teises ginti taikant civilinius gynybos būdus. Iš esmės tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teismo posėdyje jis asmeniškai jautė iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorės, teisėjos išankstinį nusistatymą, kad jam turėtų būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Apelianto nuomone, šiuo atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo kriminalizuoti jo veiklos ir veiksmų, o pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos sukčiavimo bylose suformuotų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų, nepagrįstai išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą. Apeliantas neatmeta ir to, kad iš esmės su juo bandoma susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba, kadangi vykdo aktyvią visuomeninę veiklą, kritikuoja kai kuriuos politikus ir jų priimamus sprendimus, bet tai nėra nelegalu ir baudžiama, kadangi jis turi tokią teisę ir ją jam garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija.
3.7. Be to, apeliaciniame skunde apeliantas tvirtina, kad jis visiškai nesupranta jam pareikštų kaltinimų esmės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, kadangi niekada nesiekė ir neplanavo vykdyti jokios finansinės ir investicinės veiklos, kuriai būtų reikalinga licencija. Teigia, kad jis buvo tik tarpininkas, už nukentėjusiųjų asmenų pervestas sumas pats gavęs vos 1 proc. atlygį. Jei kam ir turėtų būti pareikšti kaltinimai pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, tai, jo nuomone, D. R. ir jos bendrininkams. Jo verslas nėra susijęs su tuo, kad reikėtų pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo ar Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatas išsiimti atitinkamas licencijas finansinių ar investicinių paslaugų teikimui. Asmeniškai tuo neužsiima ir anksčiau niekada to nedarė. Be to, samdant buhalterinės apskaitos paslaugas, jam niekada niekas nėra minėjęs, kad jo verslui reikalinga atitinkama licencija pagal minėtus įstatymus. Asmeniškai niekada nėra gavęs iš kokios nors Lietuvos priežiūros institucijos (pvz., Lietuvos banko), kad jo veikla yra licencijuojama. Iš esmės susiklostė tokia situacija, kad jis netraktuoja, jog vykdė veiklą, kuriai reikalinga kokia nors licencija, apie tai jo niekada neinformavo kompetentinga Lietuvos priežiūros institucija, tačiau jis iš karto buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, net nebandant šio klausimo spręsti kitomis priemonėmis (ne per baudžiamosios atsakomybės institutą). Faktas, kad jei nukentėjusiems asmenims galbūt buvo padaryta žala, tai yra ne jo kaltė, nes nukentėjusieji atitinkamus reikalavimus turėtų nukreipti D. R. ir su ja susijusiems žmonėms (juos išsiaiškinti yra teisėsaugos institucijų ir teismo pareiga). Jo žiniomis, D. R. nuo nukentėjusiųjų asmenų pervestų sumų gaudavo 10 procentų uždarbį, o nuo 91 000 Eur sumos tai sudarytų apie 9 100 Eur, o tai jau viršytų 150 MGL sumą, galbūt D. R. uždirbo ir dar daugiau pinigų.
3.8. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi melagingais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Remiantis BPK 44 straipsnio 6 dalimi, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Apelianto nuomone, baudžiamojoje byloje buvo labai daug abejonių dėl jo kaltumo, ir priešingai, nei nustatyta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, visos abejonės buvo jo, kaip kaltinamojo, nenaudai. Pagal BPK 7 straipsnio 2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo atmetė visus jo argumentus dėl to, kad jis negalėjo padaryti jam inkriminuotų nusikaltimų, bet rėmėsi labai prieštaringais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76/2007, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012 ir kt.). Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretavimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. EŽTT aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą. Pakanka, kad (net nesant jokių formalių išvadų) būtų tam tikrų samprotavimų, leidžiančių manyti, jog teismas laiko kaltinamąjį kaltu (Minelli; Englert; Nolkenbockhoff; Capeau v. Belgium, no. 42914/98, § 25, ECHR 2005-1).
3.9. Remiantis BPK 20 straipsnio 3 dalimi, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje esančius įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nepagrįstai suabsoliutino nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Byloje taip pat nepagrįstai nustatyta, kad jis jam inkriminuotą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nes jis niekada neturėjo tikslo pasipelnyti nukentėjusiųjų sąskaita, o šioje byloje iš esmės pats turėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju, o kaltinamąja turėtų būti pripažinta D. R. ir jos aplinkos žmonės.
3.10. Taip pat, apelianto nuomone, jei apygardos teismas laikysis tokios pozicijos, jog jis yra kaltas dėl jam pareikštų kaltinimų, bausmės paskirtis bus pasiekta visa apimtimi, jei jam būtų paskirta švelnesnė bausmė nei realus laisvės atėmimas (pvz., viešieji darbai, bauda). Teismas gali paskirti ir laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidedant. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016 ir kt.), apeliantas mano, kad būtent švelnesnės bausmės pasiektų savo tikslą, būtų sąžiningos, proporcingos, teisingos. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tačiau tai, kad jis nepripažino savo kaltės, nereiškia, kad teismas negali pripažinti vieną ar keletą jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Remiantis BK 59 straipsnio 2 dalimi, teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Mano, kad teismas galėtų pripažinti bent keletą jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių: turi verslą, kuriam reikia skirti didelį dėmesį (asmeninio laiko, finansų ir kt.), priešingu atveju atliekant laisvės atėmimo bausmę verslas bankrutuos; nesislapstė, bendravo ir bendradarbiavo su policijos pareigūnais, dalyvavo teismo posėdyje.
4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas atmestinas.
6. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 202 straipsnio l dalyje
7. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo jį išteisinti, kadangi jis nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 202 straipsnio l dalyje, arba dėl to, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
8. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N., neigdamas savo kaltę dėl nusikaltimo, už kurio padarymą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teigia, kad pats buvo apgautas liudytojos D. R. ir jos pažįstamų žmonių, kad būtent D. R. jį įtraukė į šią veiklą, dėl kurios pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kad D. R. pasiūlė jam užsidirbti pinigų, o konkrečiai – į jo sąskaitą jam nežinomi asmenys perves pinigų, o nuo pervestos sumos jam priklausys 1 procentas. Atitinkamai D. R. sau pasiimdavo 10 procentų nuo visos į jo sąskaitą pervestos sumos. Likę pinigai būdavo išgryninami ir perduodami D. R. nurodytiems žmonėms (duomenys neskelbtini). Esminė problema, kad nepažįsta tų žmonių, kuriems perdavė pinigus, todėl neturi galimybės tinkamai apsiginti nuo jam mestų kaltinimų. Šiuos žmones galėtų įvardinti pati D. R., kuri buvo pasiruošusi tą padaryti ikiteisminio tyrimo metu, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnė buvo šališka, nurodydama, kad pati D. R. gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Internetinė svetainė (duomenys neskelbtini) buvo sukurta kriptovaliutos prekybai ir platinimui, bet ši interneto svetainė buvo legali, jokių nusikalstamų veikų per ją jis neatlikinėjo. Šia interneto svetaine pasinaudojo su D. R. susiję žmonės. Jis nespausdino ir sertifikatų, patvirtinančių nukentėjusiųjų investavimą, kadangi sertifikatus taip pat spausdindavo su D. R. susiję žmonės, o jis tiesiog juos perduodavo asmenims, kurie investuodavo atitinkamas sumas. Be to, apelianto teigimu, šioje byloje apskritai nebuvo analizuotos ir vertintos nukentėjusiųjų galimybės savo tariamai pažeistas teises ginti taikant civilinius gynybos būdus.
8.1. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. teigia, kad visiškai nesupranta jam pareikštų kaltinimų esmės pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, kadangi niekada nesiekė ir neplanavo vykdyti jokios finansinės ir investicinės veiklos, kuriai būtų reikalinga licencija. Teigia, kad jis buvo tik tarpininkas, už nukentėjusiųjų asmenų pervestas sumas pats gavęs vos 1 proc. atlygį. Jei kam ir turėtų būti pareikšti kaltinimai pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, tai, jo nuomone, D. R. ir jos bendrininkams. Jo verslas nėra susijęs su tuo, kad reikėtų pagal Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo ar Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatas išsiimti atitinkamas licencijas finansinių ar investicinių paslaugų teikimui. Apeliantas netraktuoja, jog vykdė veiklą, kuriai reikalinga kokia nors licencija, apie tai jo niekada neinformavo kompetentinga Lietuvos priežiūros institucija, tačiau jis iš karto buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, net nebandant šio klausimo spręsti kitomis priemonėmis (ne per baudžiamosios atsakomybės institutą).
9. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
10. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-47-895/2016).
10.1. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir panašiai arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. BK 182 straipsnio dispozicija nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-41-511/2017, 2K-7-136-489/2017). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013). Be to, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2012, 2K-134-693/2015).
11. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, šiuo nusikaltimu gali būti kėsinamasi ir į kitus teisinius gėrius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste aktualu yra atsakyti į klausimą, ar teismai pagrįstai nustatė, kad nuteistojo veikoje yra neteisėto ūkinės veiklos vykdymo požymių, ir kad ši veika yra priešinga būtent verslo tvarkai.
11.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybė, nustatydama verslo tvarką, įgyvendina savo konstitucinę pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Plačiąja prasme verslo tvarka apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas (pvz., CK 2.4, 2.74, 2.77 ir kiti straipsniai, mokesčių įstatymai ir poįstatyminiai aktai ir t. t.), tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų; nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija; pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, būtų varžoma jų iniciatyva, nesudaroma galimybių jai reikštis (2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. sausio 6 d., 2013 m. liepos 7 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).
11.2. Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį veiklos neteisėtumą (kaip būtiną nusikalstamos veikos požymį) lemia tai, kad ji vykdoma neturint licencijos (leidimo), kai ji (jis) reikalinga, ar nesilaikant kitų esminių verslo legalumui keliamų reikalavimų, pvz., neįregistravus juridinio asmens, kai tokia veikla turi teisę verstis tik juridiniai asmenys; nuslėpus individualią veiklą ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus; akivaizdžiai peržengus licencijoje (leidime) apibrėžtas veiklos ribas; licenciją (leidimą) gavus pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-218-1073/2020 ir kt.). Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką, nustatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, nuo analogiškai suformuluoto administracinio nusižengimo (ANK 127 straipsnis) skiria papildomi stambaus masto ir versliškumo požymiai.
12. Nuteistasis A. N. tiek apeliaciniame skunde, tiek ir teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad D. R. jį įtraukė į veiklą, dėl kurios pirmosios instancijos teismas priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį, kad būtent D. R. pasiūlė jam užsidirbti pinigų, kad į jo sąskaitą jam nežinomi asmenys perves pinigų, o nuo pervestos sumos jam priklausys 1 procentas. Atitinkamai D. R. sau pasiimdavo 10 procentų nuo visos į jo sąskaitą pervestos sumos. Jis jokio veiklos, kuriai būtų reikalinga licencija, nevykdė.
13. Iš teisiamajame posėdyje duotų nuteistojo A. N. parodymų nustatyta, kad jam pinigus pervedė nepažįstami žmonės, susitarę su D. R., o jis pinigus, gautus į jo banko sąskaitą, grynaisiais pinigais perdavė žmonėms tiesiai į rankas (duomenys neskelbtini). Nuo to jis uždirbdavo 1 proc., kurį iškart pasiimdavo. Neįsivaizduoja, koks čia verslas, uždarbis. Buhalterijos nevedė, negali pasakyti, kiek atiduodavo nepažįstamiems žmonėms – būdavo 10 tūkst. ir 30 tūkst. Žmonės patys žinojo, kokią sumą paimti. Nežino, iš kur nukentėjusieji gavo jo sąskaitą. Jis deklaruoja pajamas, leidimo veiklai neturi. Nuteistasis neneigė, kad nukentėjusiųjų paaiškinimai teisingi, tik svetainėje nebuvo nurodyta investicinių paketų, nes svetainė nebuvo paleista į apyvartą. Sertifikatus sukūrė, davė jam, o jis juos duodavo žmonėms, kurie nukentėję. Jam nepažįstami asmenys sakydavo, kad reikia perduoti pinigus, ir jis perduodavo. Su D. R. susipažino Čekijoje, konferencijoje. Jis pristatinėjo projektus, tačiau negalėjo atsakyti kokius, pristatinėjo daug projektų. Trumpai pristatinėjo „(duomenys neskelbtini)“ kriptovaliutą. D. R. ir J. R. tikriausiai davė „(duomenys neskelbtini)“ vizitinę kortelę. „(duomenys neskelbtini)“ buvo ruošiamas kriptovaliutos pardavimui. Buvo galima pamatyti kriptovaliutos kainas. Kad prieš svetainės įkūrimą buvo atidaryta kartu su svetaine sąskaita – sutapimas. Jis pinigų pervesti neprašė, nukentėjusieji pervedė savo noru. Jis žinojo, kad jo darbas pervestus pinigus perduoti ir gauti 1 proc. nuo išgrynintos sumos, o D. R. pervesdavo 10 proc. Susitarta su D. R. ir nežinomais asmenimis žodžiu. Pinigus pervesdavo jis, nes sąskaita jo, prie jos daugiau niekas nepriėjo. Kiek pervesti palūkanų jam pasakydavo. Pavedimo paskirtyje liepė rašyti ką nori, jis rašė „papildymas“. Su kai kuriais nukentėjusiaisiais telefonu bendravo. Taip pat buvo ir „Euromarkt“ projektas, tai jo elektroninė parduotuvė. Siūlė nukentėjusiesiems dalyvauti šiame projekte ir užsidirbti – siūlai prekes ir nuo to gauni bonusus. Nuteistasis pripažino, kad A. S. klausė apie investicinį projektą, o jis atsakė, ką žinojo apie šį investicinį projektą, kad mokami geri procentai už investicijas. Jis pradėjo kurti projektą ir užregistravo domeną. „Arlosa“ pinigų negrąžino, o pervedimai kažkam buvo reikalingi. Nebuvo tie pinigai panaudoti „Arlosa“ veikloje. Nukentėjusiesiems siuntė pranešimus dėl stabdomos veiklos. Nuteistasis nežinojo, kodėl svetainėje buvo nurodyta, kad projektas vykdomas jau 3 metus. Procentų žmonėms pervesdavo tiek, kiek pasakydavo. Jis nuo 90 tūkst. uždirbo 900 Eur. Jis padėjo J. R. atidaryti sąskaitą, nes ši nenorėjo rodyti pinigų mokesčiams. Apie „(duomenys neskelbtini)“ projektą neaiškino. Sąskaita jai buvo atidaryta Latvijoje. Tada dirbo su tuo banku. Tame Latvijos banke prieš 2-3 metus turėjo sąskaitą. Sertifikatą jam atveždavo diske vieną mėnesį vienas žmogus, o kitą mėnesį – kitas žmogus, jis jį atspausdindavo. Nuteistojo teigimu, jis neįgijo jokių svetimų pinigų, nevykdė jokios finansinės veiklos. Elektroninėje parduotuvėje nesiūlė investuoti, o siūlė apsipirkti ir gauti kuponus kitoms prekėms. Sertifikatas niekaip nesusijęs su juo. Nėra nurodyta, kad buvo mokami procentai, nėra parašyta, kiek buvo mokama, nėra nurodyta, kada buvo investuoti pinigai.
14. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. N. savo kaltę pripažino iš dalies, pripažindamas, kad į jo banko sąskaitą, esančią Liuksemburgo banke „(duomenys neskelbtini)“, asmenys pervedė įtarime nurodytą pinigų sumą. Parodė, kad su D. R. susipažino įmonės prezentacijos metu, kuri vyko Prahoje. Susipažinimo metu kalbėjosi apie verslo galimybes. D. R. pasiūlė jam užsidirbti pinigų, t. y. ji pasiūlė jam, kad į jo banko sąskaitą kiti asmenys perves pinigus, o nuo pervestų pinigų sumos jam priklausytų 1 procentas. Nuo pervestų pinigų į banko sąskaitą D. R. priklausė 10 proc. Likusi pinigų suma būdavo atiduota nežinomiems asmenims. Nežinomi asmenys jam paskambindavo telefonu, ir susitardavo vietą, kur susitiks ir jis jiems perduos visus pinigus grynaisiais pinigais. Kiek kartų buvo susitikęs su nežinomais asmenimis nurodyti negalėjo, visi susitikimai vyko (duomenys neskelbtini). Kiek pinigų jis perdavė šiems asmenims, nurodyti taip pat negalėjo, neprisiminė. Iš kur šie asmenys žinojo jo telefono numerį, jis nežinojo. D. R. buvo jam nurodžiusi, kad po pinigų pervedimų, su juo susisieks asmenys, kuriems jis turės perduoti išgrynintus pinigus. Vieną kartą grynuosius pinigus jis perdavė D. R. Lietuvoje. Tai įvyko apie 2019 m. vasarą, prie Plungės esančioje degalinėje. Internetinę svetainę (duomenys neskelbtini) sukūrė neturėdamas jokių tikslų. Po to, kai jis sutiko su D. R. pasiūlymu dėl pinigų pervedimo į jo banko sąskaitą, jam paskambino nežinomi asmenys, kurie paprašė leisti pasinaudoti „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašant kažkokius dokumentus. Jis nesidomėjo, kas tie žmonės, kokiems tikslams jiems reikalingas „(duomenys neskelbtini)“ vardas, tačiau leido naudotis „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Po kiek laiko nežinomi asmenys jam atvežė USB laikmenoje padarytus sertifikatus, kiek jų buvo, neprisiminė. Sertifikatai buvo išrašyti tų asmenų vardu, kurie jam buvo pervedę pinigus. Tie nežinomi asmenys nurodė jam, kad vėliau įrašytų tų asmenų duomenis į sertifikatus, kurie pervesdavo pinigus į jo banko sąskaitą Liuksemburge. Jis taip ir darydavo. Šiuos sertifikatus jis nusiųsdavo tiek elektroniniu paštu, tiek įprastu paštu originalus tiems asmenims, kurie buvo pervedę pinigus į jo banko sąskaitą Liuksemburge. Kiekvieną kartą po to, kai pinigai būdavo pravesti į jo banko sąskaitą Liuksemburge, jam paskambindavo, parašydavo D. R., kuri nurodydavo, koks asmuo ir kiek pervedė jam pinigų. Savo elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) naudojasi tik jis. Patvirtina, kad jis iš savo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) išsiuntė asmenims, kurie buvo pervedę pinigus į jo banko sąskaitą Liuksemburge, elektroninius laiškus, kuriuose nurodė informaciją investuotojams apie pinigų pervedimo sustabdymą dėl iškilusių nesklandumų. Tokį elektroninį laišką jis pats surašė nežinomų asmenų arba D. R. nurodymu. Nesidomėjo, kodėl tokie elektroniniai laiškai turi būti išsiųsti asmenims. Po šio elektroninio laiško jam paskambino nežinomi asmenys ir nurodė, kad daugiau pinigų pervesti asmenims, kurie jau buvo pervedę pinigus į jo banko sąskaitą, nereikia. Nežinomi asmenys jam nurodė, kad po kiek laiko žmonėms vėl bus pervedami pinigai, kad laikinai yra susiklosčiusi tokia situacija. Todėl, kai jam pradėjo skambinti asmenys, kurie buvo pervedę pinigus į jo banko sąskaitą Liuksemburge, jis jiems nurodydavo tai, ką jam buvo pasakę nežinomi asmenys, t. y. kad pinigai bus išmokėti, kai išsispręs laikini nesklandumai. Kokie tai nesklandumai, jis nesidomėjo (t. 9, b. l. 168–169).
15. Ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu A. N. parodė analogiškai dėl to, kad D. R. pasiūlė, jog į jo banko sąskaitą asmenys perves pinigus, kuriuos vėliau jis turės išgryninti ir dalį šių pinigų turės atiduoti D. R. ir nežinomiems asmenims. Taip ir įvyko, asmenys jam pervedė pinigus į jo banko sąskaitą, po to jis vykdė susitarimo sąlygas, t. y. dalį pinigų grynaisiais pinigais, apie 5 000 eurų atidavė D. R., kai buvo grįžęs į Lietuvą. Dalis pinigų buvo pervesta jai ir bankiniu pavedimu, dalį grynųjų pinigų jis perdavė nežinomiems asmenims, šiuos asmenis jam nurodė D. R., toks buvo jo ir D. R. susitarimas. Susitarimo sąlyga buvo ta, kad jis nuo pervestos asmenų sumos pasiimdavo vieną procentą. Kiek kartų buvo susitikęs su šiais asmenimis ir kokią pinigų sumą jiems perdavė, neprisiminė. (duomenys neskelbtini) ateidavo pasiimti pinigus kiekvieną kartą vis skirtingas asmuo. Nuteistasis taip pat pripažino, kad internetinis tinklapis (duomenys neskelbtini) yra jo. Jis šį internetinį tinklapį sukūrė tam, kad įkeltų informaciją apie projekto planuojamą veiklą, tačiau projektas nepasitvirtino ir tinklapis buvo ištrintas. Projekto pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“. Šis projektas susijęs su elektroniniais pinigais. Kokia informacija buvo pateikta šiame internetiniame tinklapyje, neprisiminė. A. N. negalėjo įvardinti asmens, kuris jam paskambino telefonu ir paprašė leisti pasinaudoti „(duomenys neskelbtini)“ vardu. A. N. paklausė, kas šis asmuo, tačiau atsakymas to asmens buvo, kad jam nereikia šito žinoti. Kokiu pagrindu ir tikslu šiems asmenims reikėjo „(duomenys neskelbtini)“ vardo, jis nežinojo, tačiau sutiko leisti naudotis „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Šie asmenys elektroniniu paštu atsiuntė jam sertifikato pavyzdį. Šiame sertifikate nurodė, kokius asmenų kontaktinius duomenis reikia įrašyti, sumas. Po to šiuos sertifikatus jis išsiųsdavo elektroniniu paštu asmenims, kuriems buvo išrašyti šie sertifikatai. Šių asmenų elektroninius paštus jam pateikė nežinomas asmuo. Taip pat šiuos sertifikatus jis išsiųsdavo ir į tų asmenų gyvenamąją vietą. Šiuos adresus jam atsiuntė elektroniniu paštu nežinomas asmuo. Šių elektroninių laiškų jis nėra išsaugojęs ir pateikti jų negali. Taip pat jam paskambindavo nežinomas asmuo, kuris nurodydavo, kam reikia pervesti pinigus ir kokią pinigų sumą bei į kokią banko sąskaitą. Ką jam pasakydavo tas asmuo, taip jis ir padarydavo. Taip pat negalėjo nurodyti ir asmens, kuris, nuteistojo teigimu, nurodė išsiųsti elektroninius laiškus, kuriuose buvo nurodyta informacija dėl pinigų neišmokėjimo (t. 10, b. l. 3–7).
16. Pažymėtina, kad nuteistasis A. N. nei apeliaciniu skundu, nei duodamas parodymus neneigia paties fakto, kad buvo pasinaudota „(duomenys neskelbtini)“ vardu, kad į jo sąskaitą banke buvo pervedami pinigai, kad jis siųsdavo asmenims sertifikatus, pervesdavo asmenims palūkanas ir panašiai, tačiau, jo tvirtinimu, jis nežinojo, kokia veikla buvo vykdoma, ir jis su šia veikla nesusijęs. Kaip nustatyta iš nuteistojo A. N. aptartų parodymų, jis su D. R. susipažino Čekijoje, konferencijoje, tačiau net neprisiminė, kokius projektus jis pristatinėjo, trumpai pristatinėjo „(duomenys neskelbtini)“ kriptovaliutą. Nuteistojo teigimu, jam tiesiog nepažįstami žmonės pervedė pinigus susitarę su D. R., o jis pinigus, gautus į jo banko sąskaitą, grynaisiais pinigais – po 10 tūkst. ir 30 tūkst. – perdavė žmonėms tiesiai į rankas (duomenys neskelbtini), taip pat pervedinėjo palūkanas, kurias nurodydavo pervesti jam nepažįstami asmenys, nukentėjusiesiems siuntė ir sertifikatus, kuriuos jam atveždavo diske vieną mėnesį vienas žmogus, o kitą mėnesį – kitas žmogus, taip pat siuntė pranešimus dėl stabdomos veiklos. Nuteistojo teigimu, jis nežino, iš kur nukentėjusieji gavo ir jo sąskaitą. Ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nežinomi asmenys paprašė leisti pasinaudoti ir „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašant kažkokius dokumentus. Jis nesidomėjo, kas tie žmonės, kokiems tikslams jiems reikalingas „(duomenys neskelbtini)“ vardas, o paklausus, kas šis asmuo, jam buvo pasakyta, kad nereikia šito žinoti, tačiau jis leido naudotis „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Tokie nuteistojo A. N. parodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visų pirma prieštarauja bet kokiai logikai. Šiuo atveju, nors, nuteistojo teigimu, jis nuo pervedamų pinigų sumos į jo banko sąskaitą gaudavo vieną procentą, tačiau ši aplinkybė visiškai nesudaro jokio pagrindo tikėti tuo, kad A. N., būdamas verslininkas, klausydavo nepažįstamų asmenų nurodymų, perduodavo nepažįstamiems asmenims dideles pinigų sumas, juolab, jo teigimu, kad jis iš esmės net nežinojo, kokias pinigų sumas kuriam asmeniui perduoti, nes neva žmonės patys žinojo, kokią sumą paimti, taip pat pervedinėdavo atitinkamo dydžio palūkanas, išrašinėjo sertifikatus, siuntė elektroninius laiškus iš savo elektroninio pašto, leido naudotis „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašant kažkokius dokumentus, nepažįstamam asmeniui pasakius, kad jam net nereikia žinoti, kokiu tikslu naudojamas „(duomenys neskelbtini)“ vardas. Pažymėtina, kad šiuo atveju ir iš paties nuteistojo A. N. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad jis, neigdamas savo kaltę, pats pripažino, kad A. S. klausė jo būtent apie investicinį projektą, o jis atsakė, jo teigimu, ką žinojo, pažymėtina, būtent apie investicinį projektą, kad mokami geri procentai būtent pervedus pinigus.
17. Iš liudytojos D. R. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojos BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais, taip pat kaip įtariamosios duotų nuoseklių ir vienodų parodymų, kuriuos liudytoja patvirtino teisiamajame posėdyje, ir kurie išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, nustatyta, kad būtent A. N. jai pasiūlė dirbti pas jį, t. y., kad nuo surasto žmogaus, kuris investuos pinigus į „(duomenys neskelbtini)“, ji gaus apie 10 proc. nuo asmens investuotos sumos, palūkanos bus mokamos vieną kartą, todėl ji sutiko dirbti A. N., kuris pasakė, kad bus sudaryta ir sutartis, kai sutvarkys buhalterės. A. N. užtikrino, kad veikla yra legali, kad ji yra aprašyta (duomenys neskelbtini) internetiniame tinklapyje, mokesčiai yra mokami, o investavus pinigus į „(duomenys neskelbtini)“, asmenims bus išrašyti sertifikatai jo įmonės buhalterijoje, o juos galės atsiųsti paštu arba pats juos jai atveš, nes jis labai dažnai atvyksta į Lietuvą, kadangi jis vykdo automobilių verslą Lietuvoje. Pažymėtina, kad liudytoja informaciją žiūrėjo ir tinklapyje (duomenys neskelbtini), kuriame buvo nurodyta informacija apie tai, kas yra „(duomenys neskelbtini)“, kaip ji veikia, kokios mokamos mėnesinės palūkanos nuo investuotos sumos. Peržiūrėjusi pateiktą informaciją minėtame internetiniame tinklapyje, jai susidarė įspūdis, kad „(duomenys neskelbtini)“ yra patikima investavimo platforma ir, kad ji užsidirbs sąžiningai pinigų. Dėl to ji savo draugams, pažįstamiems asmenims pradėjo pasakoti apie A. N., kad jis turi investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“, kad investavus pinigus į „(duomenys neskelbtini)“ bus mokamos 10 proc. palūkanos. Asmenims nurodydavo, kad visą informaciją apie „(duomenys neskelbtini)“ gali suteikti pats A. N., kurio telefono numerį ji šiems asmenims ir duodavo. Pažymėtina, kad apklausos metu D. R. parodžius (duomenys neskelbtini) puslapio „google“ kopiją, liudytoja patvirtino, kad šioje lapo kopijoje pateikta analogiška informacija, kuri buvo pateikta internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini). Liudytoja parodė, kad pokalbio metu dar paklausus A. N. apie investavimo riziką, šis atsakė, kad viskas yra pagrįsta nekilnojamu turtu, todėl ir bankrutavus įmonei, turės iš kur atsiskaityti su asmenimis. A. N. taip pat pasakė, kad prieš asmenims investuojant pinigus į „(duomenys neskelbtini)“, internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) reikės užpildyti formą, kurioje reikės nurodyti asmenų duomenis, t. y. vardą, pavardę, pinigų sumą bei elektroninį paštą, ji turės informuoti telefonu jį apie kiekvieną investavusį asmenį į „(duomenys neskelbtini)“, kad asmenys pinigus turės pervesti į jo asmeninę banko sąskaitą. Todėl jai ir J. R. A. N. patikinimas dėl investicijų pelningumo padarė įspūdį, A. N. būdami garantuoti, kad investuojant į „(duomenys neskelbtini)“ nieko nerizikuoja, J. R. susidomėjo šiuo projektu, o A. N. pateikė jai SMS žinute banko sąskaitos numerį, į kurią turėjo būti pervesta investuojama suma, ji užpildė formas. J. R. pervedus pinigus, paštu gavo sertifikato originalą, išrašytą A. N. vardu, ant kurio juodu markeriu buvo užrašyta „Pavyzdys“. Pokalbio metu A. N. jai pasakė, kad šį pavyzdį jis atsiuntė dėl to, kad ji jį parodytų kitiems asmenims, kurie domėsis investicijomis į „(duomenys neskelbtini)“. Kadangi D. R. pasirodė, kad investicinis projektas „(duomenys neskelbtini)“ yra legalus, ji sutiko su A. N. pasiūlymu, net neįtardama, kad A. N. jai meluoja ir bando jos pagalba susirasti daugiau investuotojų ir pasipelnyti, todėl 2019 m. birželio mėnesį ji pradėjo pasakoti (duomenys neskelbtini), grožio salone, apie seminarą Čekijoje ir jame sutiktą A. N., kuris pristatė „(duomenys neskelbtini)“ ir siūlomas investavimo galimybes bei mokamas apie 10 proc. palūkanas. Šio pokalbio metu investiciniu projektu susidomėjo S. A., J. R., E. K. (t. 9, b. l. 25–29, 42–47).
18. Šiuo atveju liudytojos R. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos ji patvirtino ir teisiamajame posėdyje, patvirtina, kad 2019 m., atliekant D. R. procedūrą, ši papasakojo apie investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“, t. y., jog investavus į investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“, galima užsidirbti pinigų, kad bus mokamos 10 proc. palūkanos nuo investuotos sumos. D. R. minėjo, kad investuoti į šį investicinį projektą galima per A. N.. Visą pasakojimą girdėjo ir S. A., E. K. ir J. R.. Tiek ji, tiek minėtos moterys susidomėjo investiciniu projektu „(duomenys neskelbtini)“, todėl jos pradėjo D. R. klausinėti smulkiau apie šį investicinį projektą. Pažymėtina, pokalbio metu D. R. nebandė jų įtikinti investuoti į „(duomenys neskelbtini)“, bet tiesiog papasakojo apie šį projektą, kad yra žmogus – A. N., į jo banko sąskaitą reikia atlikti pavedimus, kad po to, kai bus atliktas pavedimas, bus išduoti sertifikatai (t. 3, b. l. 53–54, t. 11, 134).
19. Iš nukentėjusiosios E. K. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo užfiksuotų duomenų, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, nustatyta, kad ji susidomėjo D. R. pasakojimu dėl piniginių lėšų investavimo į „(duomenys neskelbtini)“, D. R. sakė, kad ji pati yra investavusi į šį projektą. Pažymėtina, kad nukentėjusioji E. K. ir pati ieškojo informacijos D. R. nurodytoje internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini), kur buvo skelbiama, kad investicijos bus saugios ir sėkmingos, žadami dideli procentai, kad išmokėti palūkanoms pinigai gaunami sėkmingai investuojant į patikimus ir labai pelningus projektus, kad „(duomenys neskelbtini)“ dirba su trąšų, chemijos ir naftos gamyklomis, kurios yra JAV. Taip pat buvo teikiama informacija ir apie A. N., kaip patikimą ir sėkmingą verslininką. Kadangi ji susidomėjo investavimu, bet pati nemokėjo užpildyti formos, kurios pagalba turėjo investuoti pinigus, paprašė tai padaryti D. R. bei pervedė 5 000 Eur į A. N. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), po to gavo anglų kalba „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatą, kuriame, kaip suprato, buvo nurodyta, kad už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d., už jos įneštus 5 000 Eur bus išmokėta 5 000 Eur palūkanų, jokios sutarties negavo, ir iki šios dienos sutarties nėra gavusi. Tris mėnesius gavo po 10 procentų palūkanų iš A. N. banko sąskaitos, vėliau jų nebegavo. Kai suprato, jog yra apgauta, kreipėsi į D. R., kuri pasiūlė abiem kreiptis į teisėsaugos institucijas (t. 1, b. l. 7–9, t. 2, b. l. 15–17, 21–22, t. 11, b. l. 134–135). Iš nukentėjusiosios S. A. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, taip pat iš pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nustatyta, kad bendraudama su pažįstama D. R. išsikalbėjo, kad ši su vyru J. R. yra investavę piniginių lėšų į „(duomenys neskelbtini)“, kur mokamos didelės palūkanos. Ji tuo susidomėjo, mokamos palūkanos padarė didelį įspūdį. D. R. pasakojo, kad per A. N. galima investuoti pinigus į „(duomenys neskelbtini)“, jog kas mėnesį bus mokama po 10 proc. palūkanų, ir palūkanos bus mokamos metus laiko. Po jų pokalbio D. R. atsiuntė jai A. N. banko sąskaitos numerį, adresą, t. y. visus duomenis, kurie reikalingi pervesti pinigus į banką. Ji pervedė 2 000 Eur į A. N. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), gavo sertifikatą, kuriame buvo nurodyta, jog už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d., už jos įneštus 2 000 Eur bus sumokėta 2 000 Eur palūkanų. Ji du mėnesius gavo iš A. N. palūkanas, po to daugiau palūkanų iš A. N. nebegavo. Vėliau ji gavo iš A. N. elektroninį laišką, kad palūkanos laikinai nebus mokamos, kadangi užšaldė vienos įmonės banko sąskaitą. 2020 m. pavasarį jai paskambino D. R. ir pasiūlė kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl A. N. veiklos (t. 1, b. l. 28–30, t. 2, b. l. 33–34, 39–40, t. 11, b. l. 92–93). Iš nukentėjusiosios V. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, taip pat pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nustatyta, kad bendraudama su pažįstama D. R. sužinojo, kad šios vyras J. R. yra investavęs piniginių lėšų į „(duomenys neskelbtini)“, kur mokamos didelės palūkanos. Nukentėjusioji tuo susidomėjo ir apsisprendė investuoti. Ji pati nelabai naudojasi bankiniais pavedimais per programėlę, todėl paprašė, kad 2 000 Eur pervedimą į A. N. banko sąskaitą už ją atliktų D. R.. Pervesdama į A. N. banko sąskaitą pinigus buvo įsitikinusi, kad pinigai bus ne tik investuoti, bet ir gaus palūkanas. Po pinigų investavimo ji gavo sertifikatą, kuriame buvo nurodyta, jog už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d., už jos įneštus 2 000 Eur bus išmokėta 2 400 Eur palūkanų. Du mėnesius palūkanas gavo iš A. N. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), nors paskirtis buvo nurodyta kaip papildymas (t. 1, b. l. 45–47, t. 2, b. l. 51–52, 57–58, t. 11, b. l. 124). Iš nukentėjusiosios J. R. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, taip pat pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nustatyta, kad ji atsitiktinai iš D. R. sužinojo, kad jos vyras J. R. yra investavęs piniginių lėšų į „(duomenys neskelbtini)“, kur mokamos didelės palūkanos. D. R. papasakojo apie investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“, kurio savininkas yra lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), kad jis yra stambus verslininkas, investuotojas, kuris investuoja saugiai žmonių pinigus. Pokalbio metu D. R. pasakė jai, kad nuo investuotos sumos, kas mėnesį gaus po 10 proc. palūkanų, o praėjus metams laiko, nuo investavimo atgaus investuotus pinigus. Ji tuo susidomėjo. Po kiek laiko paskambino D. R. bei, gavusi iš pastarosios banko sąskaitos duomenis, į kurią reikia pervesti investuojamą sumą, buvo įsitikinusi, kad pinigai bus investuoti ir gaus palūkanas, todėl ji pervedė 1 000 Eur į A. N. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Po šio apmokėjimo jai paskambino A. N., kuris nurodė, kad ji turi atsidaryti banko sąskaitą banke „(duomenys neskelbtini)“ bei, kad jis gali atidaryti banko sąskaitą šiame banke. Į šią banko sąskaitą A. N. žadėjo pervesti palūkanas už investuotus pinigus į „(duomenys neskelbtini)“. Po šio pokalbio A. N. atidarė jos vardu banko sąskaitą banke „(duomenys neskelbtini)“ ir atsiuntė elektroniniu paštu žinutę, kurioje ji turėjo patvirtinti ir suvesti savo prisijungimo duomenis, vėliau paštu gavo „(duomenys neskelbtini) “ banko kortelę, kurią aktyvino. Apie kortelės gavimą informavo A. N.. Du mėnesius gavo palūkanas, taip pat ji paštu gavo sertifikato originalą, kuriame nurodyta, jog už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d., už jos įneštus 1 000 Eur bus išmokėta 1 000 Eur palūkanų, tačiau palūkanų daugiau negavo. Susisiekus su D. R., ji nežinojo dėl nemokamų palūkanų iš „(duomenys neskelbtini)“, o 2020 m. pavasarį su ja susisiekė pati D. R., kuri pasakė, kad yra daug žmonių nukentėjusių nuo „(duomenys neskelbtini)“, kad ji samdys advokatą dėl pinigų išieškojimo, ir ji prisijungė taip pat (t. 1, b. l. 59–61, t. 2, b. l. 69–70, 78–80, t. 11, b. l. 116). Iš nukentėjusiosios D. B. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, taip pat pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nustatyta, kad 2019 m. susitikus su D. R., ji papasakojo apie tai, kad jos vyras J. R. yra investavęs pinigus į „(duomenys neskelbtini)“ ir, kad gauna apie 8 proc. palūkanų nuo investuotos sumos. D. R. taip pat papasakojo, kad 10 mėnesių bus mokamos palūkanos, o po metų bus galima atsiimti visus investuotus pinigus į „(duomenys neskelbtini)“. D. R. papasakojo, kad su „(duomenys neskelbtini)“ vadovu A. N. susitiko Čekijoje, kur A. N. pasiūlė investuoti į „(duomenys neskelbtini)“ projektą. D. R. parodė sertifikatą, kurį buvo gavusi iš „(duomenys neskelbtini)“, pasakė, kad palūkanos mokamos kas mėnesį. Nukentėjusioji susidomėjo šiuo projektu, D. R. davė A. N. banko sąskaitos numerį. Būdama įsitikinusi, kad pinigai bus investuoti ir gaus palūkanas, pervedė į A. N. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) per kelis kartus 10 000 Eur. Po to gavo sertifikatą, kuriame buvo nurodyta, jog už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. spalio 1 d., už jos įneštus 10 000 Eur bus išmokėta 10 000 Eur palūkanų. 2019 m. spalio mėnesį iš „(duomenys neskelbtini)“ gavo 800 Eur palūkanų, po to daugiau palūkanų negavo, gavo elektroninį laišką iš A. N., kad yra laikinų problemų, ir jas išsprendus, bus mokami procentai (t. 1, b. l. 88–90, t. 2, b. l. 114–115, 120–121, t. 11, b. l. 89–90). Iš nukentėjusiosios V. B. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, taip pat pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nustatyta, kad ji susipažino su D. R. per savo mamą D. B., kuri apie investavimą į „(duomenys neskelbtini)“ sužinojo iš D. R.. Mama jai pasakė, jog ketina investuoti pinigus į „(duomenys neskelbtini)“. Susidomėjusi, ji susisiekė su D. R., kuri jai papasakojo apie investavimo galimybes į „(duomenys neskelbtini)“, jog ši yra pažįstama su A. N., kuris siūlo investuoti pinigus į jo projektą „(duomenys neskelbtini)“. Nurodė, kad nuo investuotos sumos kas mėnesį bus mokamos 8 proc. palūkanos, ir šios palūkanos bus mokamos dešimt mėnesių nuo investavimo pradžios. Šis projektas tęsis metus laiko ir po metų bus atgauti visi investuoti pinigai. Po šio pokalbio su D. R., pastaroji jai atsiuntė A. N. banko sąskaitos numerį ir ji pervedė 3 000 Eur į A. N. banko sąskaitą. Po kelių savaičių gavo iš „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatą, kuriame buvo nurodyta, jog už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. spalio 1 d., už jos įneštus 3 000 Eur bus išmokėta 2 520 Eur palūkanų. Už investuotus pinigus į „(duomenys neskelbtini)“ ji gavo iš A. N. banko sąskaitos 240 Eur palūkanų, o vėliau gavo iš A. N. elektroninį laišką, kad palūkanos nebus mokamos kurį laiką, tik intensyviems investuotojams, kurie atves naujus investuotojus, gaus 10 proc. palūkanų (t. 1, b. l. 88–90, t. 2, b. l. 132–133, t. 11, b. l. 123–124). Iš nukentėjusiosios R. D. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, taip pat ir pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nustatyta, kad jos mama D. B. papasakojo jai apie D. R., jog siūloma investuoti į internetinę platformą, kuri užsiima investavimu į trąšų, naftos ir kt. verslą, kad nuo investuotos sumos yra gaunamas geras procentas, apie 8 proc. Mama davė D. R. telefono numerį, kuriai paskambinus, ji pasakojo, kad yra investavusi pinigines lėšas į „(duomenys neskelbtini)“, kad investavus pinigus į „(duomenys neskelbtini)“, palūkanos yra mokamos nuo sumos apie 8 proc., palūkanos mokamos kas mėnesį. Sutartis su „(duomenys neskelbtini)“ yra sudaroma tik metams ir metų gale visa suma, kurią investavai, yra grąžinama atgal, pateikė jai sertifikatą, kuris buvo išrašytas J. R. vardu. Pokalbio metu D. R. pasakė, kad ji bendrauja su A. N., kuris yra šio investicinio projekto vadovas. Po pokalbio D. R. atsiuntė jai SMS žinutę, kurioje buvo nurodytas A. N. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), į šią banko sąskaitą reikėjo pervesti norimą pinigų sumą. Su D. R. pagalba ji pervedė į sąskaitą 3 000 Eur. Po dviejų savaičių D. R. perdavė jai sertifikato originalą, tris mėnesius ji gavo ir palūkanas, vėliau jų nebegavo bei gavo elektroninį laišką, kad yra laikinų problemų ir, jas išsprendus, bus mokami procentai (t. 1, b. l. 121–123, t. 2, b. l. 152–153, t. 11, b. l. 91–92) Iš nukentėjusiojo A. S. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nustatyta, kad bendraudamas su pažįstama D. R. išsikalbėjo, jog jos vyras J. R. yra investavęs piniginių lėšų į „(duomenys neskelbtini)“, kur mokamos didelės palūkanos. D. R. papasakojo apie A. N., kuris užsiima investavimu, davė jo telefono numerį dėl pasiteiravimo apie investavimą. D. R. parodė jam ir jo žmonai sertifikatą, kurį buvo gavusi iš „(duomenys neskelbtini)“ už investuotus pinigus. D. R. nurodė, kad nuo investuotos sumos bus mokama 10 mėnesių po 10 proc. palūkanų, ir po metų bus grąžinta visa investuota suma arba bus galima investuotus pinigus atsiimti ir investuoti norimą sumą iš naujo. Po kiek laiko jis paskambino A. N. ir pasidomėjo, kur jo investuoti pinigai bus padėti. A. N. nurodė, kad pinigai bus investuoti į naftą ir paminėjo dar kažką. A. N. nurodė, kad jis nuo investuotos sumos 10 mėnesių kas mėnesį gaus 10 proc., po apmokėjimo gaus iš „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatą. Praėjus maždaug savaitei po telefoninio pokalbio su A. N., jis vėl paskambino A. N. ir pasakė, kad nori investuoti 20 000 Eur į „(duomenys neskelbtini)“. A. N. pasakė, kad jis dėl norimų investuoti pinigų kreiptųsi į D. R., kuri turi pastarojo sąskaitos numerį. D. R. jam davė A. N. sąskaitos numerį, ir iš pastarosios asmeninio kompiuterio pervedė 20 000 Eur į A. N. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Po apmokėjimo, maždaug po savaitės, į savo elektroninį paštą gavo iš A. N. elektroninį laišką, kuriame buvo pridėtas „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatas. Po kiek laiko jam paskambino D. R. ir pasakė, kad turi „(duomenys neskelbtini)“ sertifikato originalą, kurį jis nuvyko pasiimti. Po to du mėnesius jis gavo palūkanas iš A. N. banko sąskaitos. Vėliau iš A. N. gavo elektroninį laišką, kad yra laikinų problemų ir, jas išsprendus, bus mokami procentai (t. 1, b. l. 73–75, t. 2, b. l. 100–101, t. 11, b. l. 93–94). Iš nukentėjusiosios K. V. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nustatyta, kad jis iš pažįstamos D. R. sužinojo, jog jos vyras J. R. yra investavęs piniginių lėšų į „(duomenys neskelbtini)“, kur mokamos didelės palūkanos, todėl susidomėjo tokiu investavimo būdu. Internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) buvo skelbiama informacija apie tai, kad investicijos bus saugios ir sėkmingos, žadami dideli procentai. Buvo nurodoma, kad galima investavus gauti palūkanas kas mėnesį arba išmokamas didesnes palūkanas po metų laikotarpio. Internetinėje svetainėje taip pat buvo nurodoma, kad išmokėti palūkanoms pinigai gaunami sėkmingai investuojant į patikimus ir labai pelningus projektus. Buvo skelbiama, kad „(duomenys neskelbtini)“ dirba su trąšų, chemijos ir naftos gamyklomis, kurios yra JAV. Todėl ji per du kartus pervedė 27000 Eur. Po to gavo anglų kalba „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatą, kuriame, kaip suprato, buvo nurodyta, jog už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 1 d., už jos įneštus 27 000 Eur bus išmokėta 4 320 Eur palūkanų. Tačiau vėliau iš A. N. gavo elektroninį laišką, kad dėl laikinų problemų atsiprašo ir, jas išsprendus, bus mokami procentai. Pareikalavusi nedelsiant jai grąžinti 27 000 Eur, iš A. N. gavo tik laišką su pasiūlymu užsidirbti (t. 1, b. l. 136–138, t. 2, b. l. 168–169, t. 11, b. l. 116). Iš nukentėjusiojo J. R. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu apklausto kaip liudytojo BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais, taip pat kaip liudytojo duotų parodymų, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nustatyta, kad su sutuoktine D. R. dalyvavo Prahoje čekų kompanijos pristatyme. A. N. renginyje pristatė savo projektą „(duomenys neskelbtini)“, kaip duodantį galimybę užsidirbti investuojant, kad jo „(duomenys neskelbtini)“ investuotojams duoda didelius procentus, pati įmonė gyvuoja daug metų, kompanija uždirba pinigus iš prekybos nafta, trąšomis. Jie apsikeitė vizitinėmis kortelėmis. A. N. įkalbinėjo investuoti į jo projektą „(duomenys neskelbtini)“, garantavo dideles palūkanas. A. N. nurodė savo internetinę svetainę (duomenys neskelbtini), kurioje buvo skelbiama informacija apie tai, kad investicijos bus saugios ir sėkmingos, žadami dideli procentai. Buvo nurodoma, kad galima investavus gauti palūkanas, kas mėnesį arba išmokamas didesnes palūkanas po metų laikotarpio. Internetinėje svetainėje taip pat buvo nurodoma, kad išmokėti palūkanoms pinigai gaunami sėkmingai investuojant į patikimus ir labai pelningus projektus. Buvo skelbiama, kad dirba su trąšų, chemijos ir naftos gamyklomis, kurios yra JAV. Taip pat buvo teikiama informacija ir apie A. N., kur jis prisistatė kaip patikimas ir sėkmingas verslininkas. Todėl jis susidomėjo šiuo projektu. A. N. garantuojant, kad investuodamas į „(duomenys neskelbtini)“ nieko nerizikuoja, pervedė 18 000 eurų į A. N. vardu atidarytą sąskaitą. Iš A. N. gavo „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatą, kuriame, kaip suprato, buvo nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d., už jo įneštus 18 000 Eur bus išmokėta 14 400 Eur palūkanų. Jis yra gavęs tik vieną kartą1 440 eurų palūkanų iš savo žmonos D. R., kuri šiuos pinigus gavo iš A. N.. Vėliau elektroniniu paštu iš A. N. gavo elektroninį laišką, kad dėl laikinų problemų atsiprašo ir, jas išsprendus, bus mokami procentai. Gavęs tokį laišką, nedelsdamas susisiekė su A. N., bet pareikalavus nedelsiant grąžinti 18 000 eurus, iš A. N. gavo tik laišką su pasiūlymu užsidirbti projekte (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 182–184, t. 3, b. l. 10–11, 16–18, 21, t. 11, b. l. 96–97).
20. Nagrinėjamu atveju iš aptartų nukentėjusiųjų J. R., E. K., A. S., S. A., D. B., R. D., V. Z., V. B., K. V., taip pat ir liudytojos R. B. parodymų nustatyta, kad minėti nukentėjusieji apie pinigų investavimą į projektą „(duomenys neskelbtini)“, pažymėtina, atsitiktinai, sužinojo iš liudytojos D. R., tačiau ši aplinkybė visiškai nepatvirtina nuteistojo A. N. tvirtinimo, kad D. R. ir vykdė šią veiklą, o kartu neva įtraukė į neteisėtą veiklą ir A. N.. Pažymėtina, kad nukentėjusysis A. S., susidomėjęs dėl pinigų investavimo į projektą „(duomenys neskelbtini)“, dėl šio projekto tiesiogiai bendravo su pačiu nuteistuoju A. N., taip pat ir J. R.. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo netikėti būtent nukentėjusiojo J. R. ir liudytojos D. R. viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais nuosekliais ir vienodais parodymais, t. y., kad jie susipažino su A. N. verslo seminare Čekijoje, kad A. N. jiems papasakojo apie investicinį projektą (platformą) „(duomenys neskelbtini)“ ir pasiūlė pastariesiems jame dalyvauti, teigdamas, jog projektas suteikia galimybę užsidirbti investuojant, nes nuo investuotų pinigų mokami dideli procentai, o pati įmonė gyvuoja daug metų, jis jiems nurodė savo internetinę svetainę (duomenys neskelbtini), kurios duomenys buvo nurodyti ir A. N. pateiktoje vizitinėje kortelėje, kad asmenims, investavusiems pinigus į „(duomenys neskelbtini)“, yra išduodami sertifikatai, kad jo buhalterės sutvarko visus formalumus. Pažymėtina, kad būtent nukentėjusiojo J. R. ir liudytojos D. R. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.
21. 2021 m. spalio 11 d. apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis J. R. prie pareiškimo pateikė vizitinę kortelę, kurioje yra užrašas „(duomenys neskelbtini)“, A. N., (duomenys neskelbtini) , Tel. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Kitoje vizitinės kortelės pusėje yra užrašas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 176–177). Pažymėtina, kad bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad internetinėje svetainėje (duomenys neskelbtini) buvo skelbiama informacija apie tai, kad investicijos į „(duomenys neskelbtini)“ bus saugios ir sėkmingos, žadami dideli procentai, kad investavus galima gauti palūkanas, kas mėnesį arba išmokamos didesnės palūkanas po metų laikotarpio, kad pinigai palūkanoms išmokėti gaunami, nes „(duomenys neskelbtini)“ jau trečius metus paeiliui sėkmingai investuoja į patikimus, skirtingus, padidintą pelną nešančius projektus ir sėkmingai plečia savo veiklą (t. 1, b. l. 155), taip pat, kad dirba su trąšų, chemijos ir naftos gamyklomis, kurios yra JAV. Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštuose Nr. OD21/08-02 ir Nr. OD21/09-01 nurodyta informacija patvirtina, kad domeno (duomenys neskelbtini). naudotojas-užsakovas yra A. N. (t. 4, b. l. 50–150, t. 5, b. l. 3–112). 2019 m. sausio 10 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ užregistravo internetinį tinklapį (duomenys neskelbtini) bei 2019 m. rugsėjo 22 d. A. N. užregistravo ir internetinę parduotuvę (duomenys neskelbtini) (t. 7, b. l. 154–157). Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos informacijos apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas paslaugas serverio nuomos paslaugas, nustatyta, kad tinklapio domenas (duomenys neskelbtini) egzistuoja ir socialinio bendravimo tinklapyje „Facebook“ grupėje, būtent su šiuo pavadinimu. Iš „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų nustatyta, kad socialinio tinklo „Facebook“ naudotojo paskyros naudotojas yra A. N. (elektroninis paštas (duomenys neskelbtini)), paskyra registruota 2019 m. vasario 1 d. (t. 3, b. l. 73–91, 92–104, t. 4, b. l. 12, 13). Iš byloje esančios Liuksemburgo teisėsaugos institucijų pateiktų banko „(duomenys neskelbtini)“, kurio būstinė yra adresu (duomenys neskelbtini), sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytos A. N. vardu, finansinių operacijų išrašų nustatyta, kad ši banko sąskaita buvo atidaryta A. N. vardu 2019 m. sausio 4 d., į šią sąskaitą buvo pervesta 91 000 Eur nukentėjusiųjų piniginių lėšų, investuotų į „(duomenys neskelbtini)“ investicinį projektą, iš šios sąskaitos buvo išmokėtos palūkanos ir nukentėjusiesiems, taip pat pervesti 5 385 Eur ir liudytojai D. R. (t. 9, b. l. 3–19). Šios aplinkybės neneigia ir pats nuteistasis A. N., teigdamas, kaip jau aptarta, kad jis savo sąskaita leido naudotis nepažįstamiems asmenims. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad A. N. iš savo elektroninio pašto – (duomenys neskelbtini) išsiuntė nukentėjusiesiems elektroninius laiškus, kuriais informavo investuotojus, kad dėl pinigų plovimo politikos buvo užšaldytos vienos įmonės banko sąskaitos, per kurią sėkmingai siųsdavo pinigus atitinkamoms institucijoms, todėl pasyviems investuotojams laikinai neturi galimybės išmokėti priklausančių pinigų, bet žadama, kad pinigai bus išmokėti, kai tik bus paleisti įmonės pinigai. Iš „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų nustatyta, kad elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) naudotojas yra A. N. (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)). Elektroninis paštas sukurtas 2016 m. balandžio 21 d., paslaugų teikimo sąlygų IP: (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 105–120, 121–122). Nuteistasis A. N. neneigė ir to, jog iš savo elektroninio pašto 2019 m. rudenį išsiuntė fiziniams asmenims, kurie atliko bankinius pavedimus į jo banko sąskaitą, elektroninius laiškus, kuriuose buvo nurodyta informacija dėl pinigų neišmokėjimo, tačiau tvirtino, jog tokį laišką jo paprašė parašyti ir išsiųsti asmenims, kurie buvo pervedę pinigus į jo banko sąskaitą, nepažįstamas asmuo ar asmenys. Iš byloje esančių nukentėjusiesiems J. R., E. K., S. A., V. Z., J. R., D. B., V. B., R. D., K. V., A. S. išrašytų „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatų nustatyta, jog jiems buvo išduoti „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatai, kuriuose nurodyta jų galiojimo pradžia ir pabaiga, numeris, asmuo, kuriam išrašytas sertifikatas, mokamos palūkanos, investuota suma, „(duomenys neskelbtini)“ atstovybės vieta – „(duomenys neskelbtini)“, pažymėtina, telefonų numeriai (duomenys neskelbtini), elektroninis paštas (duomenys neskelbtini), priklausantys būtent nuteistajam A. N., taip pat ir internetinis tinklapis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 14, 40, 54, 68, 83, 99, 116, 128, 155, 196). Nuteistojo A. N. teigimu, jis nukentėjusiesiems išsiuntė sertifikatus taip pat nepažįstamų asmenų arba D. R. nurodymu.
22. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš nukentėjusiųjų J. R., E. K., A. S., S. A., D. B., R. D., V. Z., V. B., K. V., taip pat ir liudytojos R. B. parodymų nustatyta, kad D. R., pasakodama apie pelningą investavimą į „(duomenys neskelbtini)“, visiems nukentėjusiesiems pasakė, kad šis projektas yra būtent A. N.. Šiuo atveju nuteistojo A. N. tvirtinimą, kad jis nieko nežinojo apie investavimą į „(duomenys neskelbtini)“ bei vykdė D. R. bei jam nepažįstamų asmenų nurodymus, paneigia aptarti nukentėjusiojo A. S. parodymai, iš kurių nustatyta, kad D. R., papasakojusi apie A. N., kuris užsiima investavimu, dėl pasiteiravimo apie investavimą į „(duomenys neskelbtini)“ davė būtent A. N. telefono numerį, o, paskambinęs A. N., A. S. būtent iš A. N. gavo informaciją dėl investavimo į „(duomenys neskelbtini)“, kuris nurodė, kad pinigai bus investuoti į naftą. Pažymėtina, kad liudytojos D. G. tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos patvirtino teisiamajame posėdyje, patvirtina, kad būtent A. N. 2019 m. ir jai pasiūlė investuoti į investicinį projektą, kuris veiklą vykdo (duomenys neskelbtini). A. N. jai pasakė, kad investavus į investicinį projektą, bus mokami procentai nuo investuotos sumos, kad mažiausia investavimo suma yra 1 000 Eur, po investavimo išrašomi sertifikatai. Tačiau liudytoja tuo tiesiog nesusidomėjo (t. 3, b. l. 65–66, t. 11, b. l. 124–125). Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš nukentėjusiųjų E. K., S. A., J. R. aptartų parodymų nustatyta, kad D. R., pati supratusi, jog ji ir jos vyras yra apgauti, būtent D. R. siūlė nukentėjusiosioms kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl apgaulės. Nagrinėjamu atveju aplinkybę, jog būtent A. N. apgaule įgijo iš nukentėjusiųjų pinigus bei atliko su tuo susijusius veiksmus, kad įtikintų nukentėjusiuosius investuoti į „(duomenys neskelbtini)“, ir, kad būtent jis davė nurodymus D. R., kuri, kaip ir nukentėjusieji tikėjo pelningu investavimu į „(duomenys neskelbtini)“, patvirtina į D. R. elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) atsiųsti A. N. laiškai iš jo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi, kaip A. N. patvirtino, tik jis pats.
23. Iš 2019 m. birželio 25 d. 11.06 val. atsiųsto A. N. elektroninio laiško nustatyta: „Labas, prisegu sertifikato kopija, bet klientai gauna jį išspausdintą ant raudono vertybinio popieriaus. Atsiūsk iki kitos savaitės savo sąskaitos nr.“ Iš šio laiško aiškiai matyti, kad A. N. ne tik prisegė sertifikato kopiją, tačiau būtent jis nurodė, kokį neva sertifikato originalą gauna klientai. Iš 2019 m. liepos 2 d. 18.44 val. A. N. išsiųsto elektroninio laiško D. R. nustatyta: „Labas, gerai duomenys atėjo kai pasirodys pinigai sąskaitoje išsiūsių į buhalteriją kad parašytu sertifikatą.“ Aptartas laiško turinys taip pat aiškiai parodo, kad būtent A. N. išrašė sertifikatus, akivaizdu, kad būtų įtikinamai, nurodydamas, kad neva juos išrašo buhalterijoje. Šis laiško turinys aiškiai patvirtina J. R. ir D. R. parodymus, jog A. N. sakė, kad po to, kai investuoji pinigus į „(duomenys neskelbtini)“, asmenims yra išduodami sertifikatai, kad buhalterės sutvarko visus formalumus. Kartu toks laiško turinys nepaneigia ir D. R. parodymų dėl to, kad A. N. ir jai žadėjo, jog ji bus įdarbinta, tačiau vėlgi manipuliavo buhalterija, kad būtent joje turi būti sutvarkyti dokumentai dėl jos įdarbinimo. Iš 2019 m. rugpjūčio 10 d. 08.54 val. D. R. elektroniniame pašte gauto laiško iš A. N. nustatyta: „Labas, jeigu gali rašyk lietuviškom raidėm nes aš bijau taisyti kad nepadaryčiau klaidos. Kiek suprantu čia bus tik du iėjimai 3 ir 2 tūkstančiai?” Iš 2019 m. rugpjūčio 10 d. 21.29 val. D. R. elektroniniame pašte gauto laiško iš A. N. nustatyta: „gerai tai kai turėsi laiko atsiūsk man šitų dviejų žmonių vardas pavardė Lietuviškom raidėmis ir visus kitus duomenis kaip prieštai man reikia ivesti visą pilną informaciją buhalterijoje ir būtinai kai adresą rašai reikalingas pašto kodas žiūrėk kaip atrodys pvz. A. N., 1000€, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)”. Kaip matyti, vėlgi, būtent A. N. duoda nurodymus, kokiomis raidėmis ir kaip rašyti asmenų duomenis, kokius duomenis apskritai reikia nurodyti, kad jie teisingai būtų įrašyti į sertifikatą. Pažymėtina, kad A. N., kad būtų įtikinamai, vėlgi manipuliuoja buhalterija, kad jis ir buhalterijoje turi suvesti asmenų duomenis.
24. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog būtent D. R. tikėjo, kad A. N. patikimas verslininkas, jo organizuojamą investicinę programą „(duomenys neskelbtini)“ vykdo įmonė, o A. N., tuo pasinaudodamas, veikė per D. R. tam, kad suklaidintų nukentėjusiuosius ir apgaule pasisavintų jų pinigus, patvirtina ir D. R. bei A. N. susirašinėjimai naudojant pokalbių programėles. Iš A. N. rašytos žinutės D. R. nustatyta: „jo kaip ir sakiau, kad greičiausiai viskas dingo“. Tada D. R. klausia: „Tai koks toliau kelias?“, „Arba veiksmai“, o A. N. atsako: „geriausias variantas per parduotuve“ (t. 6, b. l. 109). Iš aptartų žinučių matyti, kad A. N. nebemokant nukentėjusiesiems palūkanų, būtent D. R. klausia A. N., kaip bus sprendžiama situacija, ir A. N. pasiūlo ją spręsti per savo parduotuvę (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ užregistravo internetinį tinklapį (duomenys neskelbtini) bei 2019 m. rugsėjo 22 d. A. N. užregistravo ir internetinę parduotuvę (duomenys neskelbtini) (t. 7, b. l. 154–157), o nukentėjusiesiems J. R., K. V. A. N., būtent išsiųsdamas elektroninius laiškus, be kita ko, pasiūlė jiems užsidirbti jau pasinaudodamas projektu (duomenys neskelbtini), iš esmės pagal tą patį principą, t. y., kad kuo daugiau investuosi, tuo daugiau uždirbsi. Tai, kad D. R. buvo įsitikinusi A. N. sąžiningumu ir patikimumu kaip verslininku, parodo jos rašyta žinutė A. N., kur ji klausia jo, ar jis pats neieškos savo investuotų pinigų, nejaugi pinigus kažkam padovanos (t. 6, b. l. 109). Pažymėtina, kad kita D. R. A. N. rašyta žinutė: „Juk sakėt, kad yra įmonės turtas“ (t. 6, b. l. 109), aiškiai patvirtina būtent D. R. parodymus, kad A. N., pasakodamas jai apie investicinę programą „(duomenys neskelbtini)“, buvo garantavęs, kad investuoti pinigai nedings, nes įmonė garantuoja savo turtu. Pažymėtina, kad iš A. N. žinučių D. R. matyti, kad būtent A. N. nurodo D. R. ir apie tai, kad bus mokami mažesni procentai, o ne jam kažkas neva pasakydavo, kiek reikia sumokėti palūkanų. Taip pat pažymėtina, kad A. N. jau žinute informavo D. R. apie tai, kad pinigų pervedimas pinigus investavusiems asmenims užtruks neva dėl banko politikos, o būtent analogiško turtinio laiškus gavo ir nukentėjusieji, t. y., kad dėl pinigų plovimo politikos buvo užšaldytos vienos įmonės banko sąskaitos, todėl, kartu vertinant ir kitus, jau aptartus, nuteistojo A. N. veiksmus, susijusius su investicine programa „(duomenys neskelbtini)“, nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad tokio pobūdžio laiškus turėjo pagrindą rašyti ir juos parašė bei nukentėjusiesiems išsiuntė ne kas kitas, bet būtent A. N..
25. Aptarti susirašinėjimai tiek elektroniniu paštu, tiek ir žinutėmis vienareikšmiškai paneigia tiek A. N. duotus parodymus, tiek ir apeliacinio skundo teiginius, kad D. R. ir jai pažįstami asmenys jį įtraukė į investicinę programą „(duomenys neskelbtini)“, kad būtent D. R. pasiūlė jam užsidirbti pinigų, kad jis visiškai nesusijęs su sertifikatų išrašymu, kad jis veikė per nepažįstamus asmenis, nieko nesuvokdamas apie daromą nusikalstamą veiką, kad nepažįstami asmenys jam nurodė ir kokio turinio elektroninius laiškus rašyti ir panašiai.
26. Atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusieji, o taip pat ir D. R. tikėjo, jog A. N. patikimas verslininkas, o jo organizuojamą investicinę programą „(duomenys neskelbtini)“ vykdo įmonė, t. y. tikėjo, jog investicinis sandoris sudaromas su tinkamu, tam turinčius įgaliojimus, atstovu A. N., juolab, ir nukentėjusiųjų investuoti pinigai buvo pervesti į A. N. sąskaitą, esančią Liuksemburge, o projektas „(duomenys neskelbtini)“ neva susijęs su „(duomenys neskelbtini)“, esančia Liuksemburge, taip pat gavo ir sertifikatus, iš karto buvo išmokėtos ir palūkanos.
27. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, nuteistasis A. N. nuo pat pradžių, būtent panaudodamas apgaulę, ir siekė gauti turtinės naudos. Nuteistasis A. N. su nukentėjusiaisiais dėl investuotų pinigų į „(duomenys neskelbtini)“ jokių sutarčių nesudarė, jis savo kaltę neigia. Nuteistasis A. N. nebuvo sudaręs ir jokių sutarčių dėl potencialių investavimų į pelningas pramonės ir prekybos sritis, kaip patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje ir liudytoja S. J., realiai jokios veiklos nevykdė ir turto neturėjo, jai, kaip buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, jokių duomenų apie nukentėjusiųjų asmenų investuotas pinigines lėšas bei įsiskolinimą pastariesiems nepateikė (t. 3, b. l. 47–48, t. 11, b. l. 116–117). Tam, kad įtikintų D. R. surasti asmenų, kurie norėtų investuoti į neegzistuojančią investicinę programą „(duomenys neskelbtini)“, taip pat, kad nukentėjusieji tikėtų, jog investuoja į pelningą projektą, kaip nustatyta aptartais duomenimis, A. N. išrašė tik neegzistuojančius sertifikatus, kurių gavimas būtent sustiprino nukentėjusiųjų įsitikinimą, jog pinigus investuoja teisėtai, bei gaus juose nurodytas ir atitinkamo dydžio palūkanas. Ir tai buvo būtent viena iš nuteistojo A. N. naudojamos apgaulės priemonių, siekiant nukentėjusiesiems sudaryti saugaus ir patikimo investicinio projekto įvaizdį, taip pat iš karto po pinigų pervedimo į A. N. sąskaitą, A. N. iš jos išmokėjo nukentėjusiesiems ir dideles palūkanas, kurios taip pat bankiniame pavedime buvo nurodomos ne kaip palūkanos, o tiesiog kaip papildymas. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. teigia, kad nukentėjusieji savo tariamai pažeistas teises dėl investuotų pinigų galėjo ginti civilinio proceso tvarka. Tačiau šiuo atveju nekyla abejonės dėl to, kad nuteistasis A. N. naudojo apgaulę prieš nukentėjusiuosius tam, kad įgytų jų pinigus. Nukentėjusieji neabejotinai buvo suklaidinti tiesiogine tyčia, pervedant į A. N. banko sąskaitą pinigus, nes tą darė įsitikinę, jog pinigai bus investuoti į pelningą projektą, o jie gaus žadamas palūkanas, taip A. N. apgaule įgijo didelės – 91 000 Eur – vertės svetimą turtą.
28. Pažymėtina, kad 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad finansinės paslaugos yra investicinės paslaugos, to paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad licencines finansines paslaugas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai (aktuali įstatymo redakcija). 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo Nr. IX-1068 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 2007 m. sausio 18 d. Nr. X-1024 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuolat ir profesionaliai teikti investicines paslaugas Lietuvos Respublikoje gali tik finansų maklerio įmonės, turinčios priežiūros institucijos ar kitos valstybės narės priežiūros institucijos išduotą finansų maklerio įmonės licenciją, taip pat Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje licencijuotos kredito įstaigos, jeigu kredito įstaigos licencija suteikia teisę teikti investicines paslaugas, ir finansų patarėjo įmonės, turinčios priežiūros institucijos išduotą finansų patarėjo įmonės licenciją. Tačiau iš Lietuvos Kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos rašto Nr. AR/00748/012/LT/21 nustatyta, jog Interpolo Latvijos ir Liuksemburgo nacionaliniai biurai informavo, kad šių šalių įmonių registre nerado registruotos įmonės „(duomenys neskelbtini)“. (t. 3, b. l. 132). Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybos rašte nurodyta, kad Lietuvos bankas taip pat nėra išdavęs ir licencijos „(duomenys neskelbtini)“ pavadinimu A. N., ir neturi jokios informacijos nei apie A. N., nei apie su juo susijusį projektą „(duomenys neskelbtini)“ (t. 4, b. l. 3–4). Šiuo atveju, kaip nustatyta, A. N. sukūrė internetinį puslapį (duomenys neskelbtini) ir jame skelbė apie investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“ bei investavimo galimybes, įsigyjant investicinius paketus (su dydžio mėnesio išmokomis ar dydžio metinėmis išmokomis), dėl to nukentėjusieji, būdami suklaidinti A. N. galimybėmis teikti investicines paslaugas, vienareikšmiškai nuteistajam veikiant tiesiogine tyčia vykdant investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“, investavo iš viso 91 000 Eur piniginių lėšų į investicinį projektą „(duomenys neskelbtini)“, atlikdami bankinius pavedimus į A. N. nurodytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „(duomenys neskelbtini)“ banke, kurio būstinė yra (duomenys neskelbtini), o A. N., kaip jau aptarta, siekdamas sudaryti būtent patikimo ir pelningą veiklą vykdančio investicinio projekto „(duomenys neskelbtini)“ įvaizdį, išrašė visiems nukentėjusiesiems investicinio projekto „(duomenys neskelbtini)“ sertifikatus bei išmokėjo palūkanas, t. y. A. N. vienareikšmiškai suprato, kad jis, neturėdamas tam leidimo, versliškai ėmėsi vykdyti finansinę (investicinę) veiklą, o kaip jau nustatyta, vykdydamas šią veiklą, apgaulės būdu jis ir įgijo didelės vertės, t. y. 91 000 Eur, nukentėjusiųjų turtą, ir už tokią neteisėtą veiklą, kai asmuo versliškai vykdo finansinę (investicinę) veiklą, numatyta būtent baudžiamoji atsakomybė.
29. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. N. veikos teisingai kvalifikuotos ir jis pagrįstai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, išsamiai ir nuosekliai ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kartu skundžiamu nuosprendžiu teisėtai ir pagristai iš dalies tenkinti ir nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai, kuriuos nuteistasis prašė atmesti tuo atveju, jeigu jam būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Dėl bausmės
30. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. taip pat nurodo, kad, jei apygardos teismas laikysis tokios pozicijos, jog jis yra kaltas dėl jam pareikštų kaltinimų, bausmės paskirtis bus pasiekta visa apimtimi, jei jam būtų paskirta švelnesnė bausmė nei realus laisvės atėmimas (pvz., viešieji darbai, bauda). Teismas gali paskirti ir laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidedant.
31. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus.
32. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.
33. Pažymėtina, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą numatyta tik laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmė.
34. Vertinant apelianto skunde pateiktą prašymą paskirti jam švelnesnę bausmę, pažymėtina, jog baudžiamasis įstatymas numato du atvejus, kada teismas asmeniui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė.
35. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas A. N. nėra galimas, nes nėra nei vienos iš būtinųjų jo taikymo sąlygų. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta, ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu egzistuoja bent viena iš sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, be kita ko, turi būti daugiau nei viena kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kaip minėta, šioje byloje nenustatyta nei viena apelianto baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl švelnesnės bausmės A. N. skyrimas pagal BK 62 straipsnio nuostatas negali būti taikomas.
36. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų bausmės švelninimui, teismui teisę motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę numato ir BK 54 straipsnio 3 dalis.
37. Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė, nei nustatyta sankcijoje, bausmė paprastai gali būti skiriama tik esant išimtinėms aplinkybėms ir, kai nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nurodytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiai nusikalstamai veikai, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-126-693/2018, 2K-21-719/2020 ir kt.). Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, taip pat turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-544/2014, 2K-P-89/2014, 2K-432/2014, 2K-204-942/2015, 2K-316-788/2019).
38. Pažymėtina, jog prašant švelninti paskirtą bausmę, nebuvo nurodyta jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad už aktualaus nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad jis turi verslą, kuriam reikia skirti didelį dėmesį, o atliekant laisvės atėmimo bausmę verslas bankrutuos, kad jis nesislapstė, bendravo ir bendradarbiavo su policijos pareigūnais, dalyvavo teismo posėdyje, savaime nemažina nuteistojo padarytų nusikaltimų ir asmenybės pavojingumo, juolab, nėra jokio pagrindo šių aplinkybių pripažinti kaip kitas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Tai įprastos gyvenimiškos aplinkybės, į kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje atsižvelgia skirdamas sankcijoje numatytą bausmę už padarytą nusikaltimą, minėtos aplinkybės nesustabdė nuteistojo ir nuo nusikaltimų padarymo. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad A. N. pažeidė jam paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, ir išvyko į (duomenys neskelbtini), ir tai parodo nuteistojo atsainų požiūrį net dėl jam paskirtos kardomosios priemonės. Nuteistasis A. N. padarė vieną apysunkį (BK 202 straipsnio 1 dalis) ir vieną sunkų (BK 182 straipsnio 2 dalis) nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys), savo kaltės dėl padarytų nusikaltimų nepripažino ir savo nusikalstamų veiksmų kritiškai nevertina, priešingai, teigia, jog jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė ir atsakomybės dėl padarytų nusikaltimų nejaučia. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nenustatyta ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Todėl, įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokių aplinkybių, kad būtų pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.
39. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę, taip pat į nusikalstama veika padarytos žalos dydį bei į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju nenustatyta, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ir nustatytas jos dydis, kuris yra žymiai mažesnis nei BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, būtų aiškiai neproporcingas A. N. nusikalstamiems veiksmams, jo asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms.
40. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes, už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam griežta laisvės atėmimo bausme. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.
41. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. N. nurodo, kad teismas gali paskirti ir laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidedant.
42. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.
43. Nagrinėjamu atveju A. N. nuteistas už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), todėl spręsti klausimą dėl BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo nėra teisinio pagrindo.
44. BK 75 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.
45. Nuteistasis A. N. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri neviršija penkerių metų laisvės atėmimo bausmės, šis straipsnis nepatenka į BK skyrių, kad nebūtų galima spręsti klausimo dėl BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, taigi formalios sąlygos taikyti BK 75 straipsnį nustatytos. Tačiau minėto straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.
46. Materialusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus yra susijęs su bausmės tikslais. Bausmės tikslai yra nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, tai siekis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės vykdymo atidėjimu irgi siekiama tų pačių tikslų. Tiek BK 75 straipsnio 4 dalies kriterijus – numanymas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, tiek bausmės tikslas – siekis paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, yra susiję su ateities prognoze, tikėtinumu, numatymu, kad asmuo daugiau nenusikals. Tik analizuodami ir vertindami buvusį ir esamą asmens elgesį bei jo asmenybę teismai gali susidaryti pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik dalį bausmės.
47. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas. Tačiau šiuo aspektu formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018, 2K-45-654/2023). Svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-45-654/2023).
48. Nuteistasis A. N. padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 202 straipsnio 1 dalis) ir vieną sunkų savanaudišką nusikaltimą (BK 182 straipsnio 2 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia, kai apgaule savo naudai įgijo 91 000 Eur net iš 10 nukentėjusiųjų, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nenustatyta ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teistumas išnykęs, iš byloje esančių trejų metų laikotarpio duomenų nustatyta, kad administracine tvarka nebaustas. Nuteistasis A. N. savo kaltės dėl nusikalstamų veikų padarymo nepripažino ir dėl jų padarymo nesigaili, ir tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jis savo veiksmų kritiškai nevertina. Kaip nustatyta bylos duomenimis, jis pažeidė ir jam paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, ir išvyko į (duomenys neskelbtini), ir tai taip pat parodo jo atsainų požiūrį net į jam paskirtą kardomąją priemonę, nusikalstama veika padarytos žalos neatlygino.
49. Pažymėtina, kad kasacinis teismas atkreipė dėmesį į svarbų vertinimo kriterijų, kuris yra svarbus sprendžiant, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, – tai nusikalstama veika padarytos žalos pašalinimo kriterijus. Tai objektyvus kriterijus, nepriklausantis vien tik nuo atsakomybėn traukiamo asmens, kuriam gresia kriminalinė bausmė, galimų nenuoširdžių ir nepatikrinamų paaiškinimų, pažadų ar savo veiksmų vertinimų. Tai realus, patikrinamas ir tikrą nuteisto asmens požiūrį į savo veiksmų pasekmes parodantis kriterijus. Tokie veiksmai, kaip visos ar dalies turtinės žalos atlyginimas ar susitarimas dėl jos atlyginimo, rodo nuteistojo siekį pašalinti savo veiksmų pasekmes, atkurti buvusią nukentėjusio asmens padėtį, o kartu ir nuoširdų apgailestavimą dėl savo veiksmų, klaidų supratimą, atsakomybės nevengimą ir siekį ateityje nedaryti naujų nusikalstamų veikų. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą ir kasatoriaus minimas atkuriamojo teisingumo principas turėtų pradėti veikti ne probacijos metu, o jau ikiteisminio tyrimo metu ir tęstis teisminio nagrinėjimo metu, ir šį principą įgyvendinti turėtų nuteistasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-654/2023).
50. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, nukentėjusiesiems turtinės žalos neatlygino net iš dalies, tačiau ir prašydamas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, net neužsiminė, kad, atidėjus bausmės vykdymą, jis stengtųsi atlyginti nukentėjusiesiems nusikaltimu padarytą žalą. Pažymėtina, kad jo motyvai dėl švelnesnės bausmės skyrimo, kaip ir padaryta nusikalstama veika, yra savanaudiški, jis atkreipia dėmesį tik į tai, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, nukentės jo verslas, o nukentėjusiųjų interesai nuteistajam visiškai nesvarbūs. Ir šiuo atveju nuteistojo elgesys aiškiai parodo, kad jis nesupranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir kritiškai savo elgesio nevertina, priešingai, siekia išvengti atsakomybės. Šiuo atveju pažymėtina, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Nagrinėjamu atveju nustatytos ir aptartos aplinkybės, nesudaro jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam iš dalies atlikus paskirtą laisvės atėmimo bausmę (BK 75 straipsnio 3 dalis).
51. Esant nustatytų ir aptartų duomenų visumai, Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. vasario 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
52. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma bei prašymas iš nuteistojo A. N. valstybei priteisti 330 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis), t. y. už gynėjos advokatės A. Zaburienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. N. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
53. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).
54. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė nuteistasis A. N.. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra privalomas. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliacinis skundas atmestinas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuteistasis yra dirbantis ir gaunantis pajamas bei turintis realias galimybes atlyginti valstybei garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos išieškotinos iš nuteistojo A. N..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo A. N. išieškoti 330 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.