Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok, Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Pikelienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-204-759/2025 pagal ieškovės L. L. patikslintą ieškinį atsakovei R. K. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. L. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovę R. K. (toliau – ir atsakovė) per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti rekonstruoto pastato–garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, esančią arčiau nei 3 m atstumu iki ieškovės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir atsakovės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), skiriančios ribos, tokiu būdu, kad arčiau nei 3 m atstumu iki žemės sklypus skiriančios ribos likusi pastato–garažo dalis (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo vienos pastato išorinės sienos krašto iki kitos) lygiagrečiai su ieškovės žemės sklypo riba plane (pagal UAB „Geobiuras“ 2021 m. gegužės 11 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planą M 1:500 ir šio plano detalizuotą brėžinį M 1:250) nurodytoje vietoje (tarp taškų 6 ir 7) nebūtų ilgesnė nei 6,16 m; 2) išardyti terasos dalį, esančią arčiau nei 3 m atstumu iki ieškovės žemės sklypo ir atsakovės žemės sklypo skiriančios ribos; atsakovei neįvykdžius šių įpareigojimų teismo nustatytu terminu – leisti ieškovei pašalinti savavališkos statybos padarinius, išieškant visas patirtas išlaidas iš atsakovės; 3) priteisti iš atsakovės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė faktinėmis aplinkybėmis, kad:

1.1. Ieškovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas1). Atsakovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas2). Žemės sklypas1 pietvakarinėje pusėje ribojasi su Žemės sklypu2 ir turi bendrą juos skiriančią ribą. Žemės sklype2, jo šiaurės rytinėje pusėje, 1989 m. buvo pastatytas pastatas–garažas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Garažas). Garažas buvo pastatytas ant bendros atsakovės Žemės sklypą2 ir ieškovės Žemės sklypą1 skiriančios ribos tokiu būdu, kad Garažo išorinė šiaurės rytinė 6,16 m ilgio siena sutapo su bendra Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančia riba.

1.2. Ieškovė apytiksliai 2015 m. gegužės mėnesį pastebėjo, jog atsakovė pradėjo iš lėto ardyti jai priklausantį Garažą. Kokiu tikslu atsakovė ardė Garažą ieškovei nebuvo žinoma, t. y. ieškovė nežinojo, ar atsakovė ketina jį visiškai nugriauti, ar ketina jį remontuoti, rekonstruoti, ar statyti naują statinį. Kadangi ieškovė 2015–2016 m. nuolatos gyveno (duomenys neskelbtini), į sau priklausantį Žemės sklypą1 užsukdavo tik retkarčiais, juo labiau, kad 2015–2017 m. slaugė sutuoktinio motiną, turinčią specialųjį nuolatinės slaugos (pagalbos) poreikį, o atsakovė darbus atlikinėjo ūkio būdu, darbai truko ganėtinai ilgą laiką, progresas buvo labai nežymus. Todėl ieškovė faktiškai net nematė, kaip atsakovė atlieka darbus, susijusius su Garažu. Ryškiausią pokytį ieškovė pastebėjo tik 2016 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, kai atvykusi pamatė, jog anksčiau išardytas Garažas jau buvo visiškai atstatytas ir apšiltintas, pratęsta stogo konstrukcija ir po ja pastatyta terasa. Būtent tuomet ieškovei kilo įtarimas, kad anksčiau buvęs Garažas pailgėjo ir padidėjo link Žemės sklypo1 pusės, todėl kreipėsi į atsakovę, kuri paaiškino, jog ji atliko leistiną rekonstrukciją, nes nuo Žemės sklypo1 pusės paliko seną pamatą, kurį prailgino, o iš likusių trijų pusių įrengė naujus pamatus, todėl turėjo teisę atstatyti tokį Garažą ir jai nereikėjo jokių ieškovės sutikimų. Tiek prieš darbų atlikimą, tiek jų atlikimo metu ties Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančia riba nebuvo tvoros, todėl realiai net nebuvo jokio aiškaus orientyro, pagal kurį būtų galima įvertinti, ar Garažas pailgėjo ir padidėjo link Žemės sklypo1 pusės, ar ne. Taigi atsakovė 2015 m. gegužės mėnesį nugriovusi Garažą, laikotarpyje iki 2016 m. rugsėjo mėn. pabaigos jį rekonstravo.

1.3. Ieškovė 2016 m. spalio 27 d. bei 2017 m. balandžio 13 d. el. paštu kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Statybos inspekcija). Gavusi bendro pobūdžio konsultacijas, ieškovė suprato apie savo teisių pažeidimą, t. y. kad atsakovė, norėjusi rekonstruoti Garažą į didesnį, jeigu tie padidinimai yra arčiau nei 3 m atstumu iki Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančios ribos, pastatytai terasai turėjo gauti ieškovės rašytinį sutikimą. Nepavykus taikiai išspręsti susidariusios situacijos, ieškovė 2017 m. rugsėjo 12 d. su prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų skyrių (toliau – ir NŽT). Pastarasis 2017 m. spalio 9 d. atliko rekonstruoto garažo patikrinimą vietoje ir 2017 m. spalio 17 d. raštu Nr. (23.2)-2D-14462 nustatė, kad „Rekonstruoto garažo ilgis 8,54 m, plotis 6,94 m, užstatytas plotas 59,27 m2, aukštis 4,60 m. Prie garažo pristatyta atvira terasa, kurios užstatytas plotas 24,35 m²“. Ieškovė nurodė, jog, priešingai nei yra nustatyta minėtame Statybos inspekcijos rašte, iš pateiktų nuotraukų matoma, jog prie rekonstruoto Garažo pristatyta terasa yra su stogu, t. y. ši Terasa yra stogą turintis inžinerinis statinys, kuriam yra taikomi kitokie reikalavimai nei stogo neturinčiai terasai. NŽT 2017 m. lapkričio 30 d. atliko ieškovei priklausančio Žemės sklypo1 patikrinimą vietoje ir 2017 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 46SD-4702-(14.46.104.) „Dėl žemės naudojimo patikrinimo“ informavo, jog buvo nustatyti pažeidimai, kuriuos atsakovė įsipareigojo iki 2018 m. sausio 8 d. geranoriškai pašalinti.

1.4. Pasak ieškovės, 1989 m. pastatytas Garažas buvo 24,35 kv. m ploto, jo išorinė šiaurės rytinė 6,16 m ilgio siena sutapo su bendra Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančia riba, o po rekonstrukcijos Garažo ilgis padidėjo iki 8,45 m, plotis iki 6,94 m, o užstatytas plotas iki 59,27 kv. m ploto. Prie rekonstruoto Garažo buvo pristatyta terasa, kurios užstatytas plotas yra 23,00 kv. m (toliau – ir Terasa). Atsakovės atlikti darbai yra laikytini savavališka statyba. Ieškovė nurodė, kad jokio rašytinio sutikimo (susitarimo) atsakovei atlikti Garažo rekonstrukcijos ir Terasos statybos darbams arčiau nei 3 m atstumu iki Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančios ribos nėra davusi. Tai reiškia, kad atsakovė pažeidė teisės aktų imperatyviąsias nuostatas ir yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovės atlikti darbai yra savavališka statyba.

1.5. Nepavykus su atsakove išspręsti susidariusios situacijos taikiai ir atsakovei nevykdant savo žodžiu duoto pažado iki 2018 m. sausio 8 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius, ieškovė 2018 m. vasario 9 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3139-983/2018 ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, kiek tai susiję su savavališkos statybos padarinių šalinimu, įpareigojo atsakovę išardyti rekonstruoto pastato–garažo dalį, esančią ieškovės Žemės sklype1. Sprendimas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1322-560/2019 paliktas galioti, atsakovės apeliacinis skundas atmestas.

1.6. Dar nespėjus faktiškai įvykdyti minėto teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, atsakovė kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus su nauju ieškiniu dėl naujos Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančios ribos nustatymo. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-81-1150/2022 nustatė žemės sklypus skiriančias ribas pagal UAB „Geobiuras“ planą. 2022 m. gruodžio 20 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2572-981/2022 ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus atmetė.

1.7. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-3388-424/2023 atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. e2-3139-983/2018 pagal ieškovės ieškinį atsakovams R. K. ir V. M. dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius ir 2017 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties pripažinimo niekine. Nutarė bylą nagrinėti proceso atnaujinimo pagrindų ribose, t. y. dalyje dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Procesas byloje buvo atnaujintas tik dėl pasikeitusios žemės sklypus skiriančios ribos, t. y. siekiant įvertinti, kaip ribos pasikeitimas gali keisti sprendimu nustatytus įpareigojimus atsakovei.

1.8. Net po naujos Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančios ribos nustatymo, Garažas, nors ir nekerta ribos ir yra atsakovės Žemės sklype2, tačiau vis tiek yra arčiau nei 3 m atstumu iki Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančios ribos, jo ilgis rekonstrukcijos metu yra išplėstas nuo 6,16 m iki 8,54 m (neskaitant Terasos), t. y. 2,38 m ilgesnis. Taigi atsakovė atliko neteisėtą Garažo išplėtimą, kuris turi būti pašalintas. Analogiška situacija yra ir su reikalavimo dalimi išardyti Terasos dalį, esančią arčiau nei 3 m iki Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančios ribos. Iš to paties plano ir jo detalizuoto brėžinio matyti, kad Garažo rekonstrukcijos metu prie jo buvo pristatyta 6,92 m pločio ir 1,82 m ilgio Terasa, kurios užstatytas plotas yra 23,00 kv. m. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas apginti ieškovės teises ir įpareigoti atsakovę išardyti Terasos dalį, esančią arčiau nei 3 m atstumu iki ieškovės Žemės sklypo1 ribos. Šis reikalavimas net nėra susijęs su ribos peržengimu. Iš plano ir jo detalizuoto brėžinio matyti, jog, pasikeitus Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančiai ribai, Terasa ir toliau išliko arčiau nei 3 m atstumu iki Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančios ribos. Taigi, atsakovė atliko neteisėtą Terasos statybą, kuri turi būti pašalinta.

1.9. Ieškovė pažymėjo, kad tiek rekonstruoto Garažo išplėstos dalys, tiek naujai pastatytos Terasos dalys tęsiasi ir toliau nei 3 metrai nuo Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančios ribos į atsakovės Žemės sklypo2 pusę, tačiau ieškovė prašė apginti jos teisių tiek, kiek jas saugo teisės aktai, t. y. šalinti ne absoliučiai visus atliktus darbus, bet tik tą dalį, kuri neteisėtai atlikta arčiau nei 3 m atstumu iki Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančios ribos.

2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad nesutinka su ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimais, prašė jį atmesti bei priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją grindė šiomis aplinkybėmis:

2.1. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-81-1150/2022 26 punkte nustatė, kad „Dėl Pastato padėties ginčo sklypus skiriančios esamos ribos atžvilgiu, teismas sprendžia, kad nustatant šią ribą Pastatas pateko į Sklypą 2 (pastaba: į ieškovės žemės sklypą), t. y. atliekant įregistruotus kadastrinius matavimus buvo padaryta klaida dėl Pastato lokacijos.“ Minėtas teismo motyvas paneigia ieškovės patikslinto ieškinio 7 punkto motyvą, kad „Garažas buvo pastatytas ant Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančios ribos tokiu būdu, kad Garažo išorinė šiaurės rytinė 6,16 m ilgio siena sutapo su bendra Žemės sklypą1 ir Žemės sklypą2 skiriančia riba.“.

2.2. Atsakovė nesutiko, kad ieškovė negalėjo matyti Garažo rekonstrukcijos darbų nuo 2015 m. rudens iki 2016 m. rudens, dėl to, kad slaugė sutuoktinio motiną. Ieškovės minėtą argumentą paneigia jos pačios pateiktas į bylą dokumentas (2015 m. gruodžio 11 d. specialiųjų poreikių nustatymo pažyma), kuriame nurodyta, jog ieškovės sutuoktinio motinai slauga nustatyta tik nuo 2015 m. gruodžio 10 d. Išduota pažyma yra vėlesnė nei buvo užbaigtas rekonstruoti pastatas. Svarbu ir tai, jog ieškovė 2015–2016 m. savo sklype vykdė gyvenamojo namo statybas, todėl ir šis faktas patvirtina, jog ieškovė savo sklype lankėsi tikrai ne taip retai, kaip nurodo.

2.3. Pažymėjo, kad Ginčo pastato rekonstrukcija panaudojant 1989 m. pastatyto pastato dalis buvo pradėta 2015 m. gegužės mėn. ir užbaigta 2015 m. rugsėjo mėn. Svarbu ir tai, jog motyvą, jog buvo pastatas rekonstruotas, o ne naujai statytas, įrodo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutarties Nr. e2A-2572-981/2022 87 punktas. Minėtame punkte teismas pagrįstai konstatavo, kad „labiau tikėtina, jog Pastatas apima senus pamatus, buvo rekonstruotas, o ne, kaip teigia atsakovė, nugriautas ir pastūmus pamatus pastatytas naujas statinys.“.

2.4. Visos ieškovės pretenzijos dėl ginčo pastato rekonstrukcijos atsirado tiktai po dovanojimo sutarties sudarymo.

2.5. Atsakovė nurodė, jog ginčo statybos laikotarpyje (iki 2017 m. sausio 1 d.) galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 23 straipsnio 1 dalies 25 punkte nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Šios nuostatos netaikomos statybos valstybinėje žemėje atvejais, taip pat, kai rašytinį sutikimą privaloma gauti iš valstybinės žemės patikėtinio. Todėl atsakovė mano, kad, jeigu ginčo pastato išorinių konstrukcijų statybos darbai buvo pradėti 2015 gegužės ir baigti 2015 m. rugsėjo mėnesį, o ieškinys teismui pateiktas 2018 m. vasario 11 d, t. y. ženkliai praleidus 1 metų terminą reikšti pretenzijas dėl 2015 m. atliktų rekonstrukcijos darbų. Ieškovė, manydama, kad atsakovės įrengiama Terasa ir pastato rekonstrukcija pažeidžia jos teises, turėjo savo pretenzijas reikšti raštu iki 2016 m. pavasario. Tokių duomenų byloje nėra.

2.6. Statybos inspekcija savo 2017 m. spalio 17 d. rašte Nr. (23.2.)-2D-144462 jokių pažeidimų nenustatė. Byloje nėra duomenų apie skundus ar pretenzijas dėl 2015 pradėtų atlikti rekonstrukcijos darbų (rekonstrukcija truko iki 2015 gegužės), vadinasi, ieškovės rašytinis sutikimas ginčo pastatui rekonstruoti nereikalingas pastarajai praleidus 1 metų terminą.

2.7. Ieškinio reikalavimas suformuluotas taip, kad ginčo Garažo siena turi ribotis taškais 6 ir 7, esančiais ant iki teismo sprendimo dėl ribos tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų nustatymo buvusios ribos. Kadangi taškai, kurių pagrindu pagal reikalavimo logiką turi būti apibrėžta statinio siena, yra ne ant aktualios ribos tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų, pastato lokacija pavaizduota netinkamai, ieškinio patenkinimo atveju turėtų būti nugriauta 1989 m. pastatyto ir Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) įregistruoto pastato dalis, ieškinys negali būti patenkintas. Taškai 6 ir 7 yra ne iki rekonstrukcijos buvusio pastato taškai, bet taškai ant buvusios ieškovės ir atsakovės žemės sklypų ribos. Tam, kad jį įvykdyti ieškinio patenkinimo atveju, tektų išardyti pristatytas pastato dalis ir visą laikančią pastato 6,16 m sieną iš ieškovės žemės sklypo pusės iki senos žemės sklypo ribos ir pastatyti naują pastato sieną 6,16 m ant senos žemės sklypo ribos, buvusios iki teismo sprendimu ji buvo pakeista. Reikalaujama nugriauti siena yra laikančioji pastato konstrukcija ir tokio reikalavimo patenkinimas iš esmės prilygtų pastato nugriovimui. Be to, išorinės sienos yra ne tik sumūrytos iš blokelių, bet ir apšiltintos. Iki buvusio pastato garažo rekonstrukcijos (kai sienos buvo medinės) apšiltinamojo sluoksnio nebuvo, ar atliekant matavimus buvo nustatytas sienos ilgis 6,16 m. Esant pastato apšiltinimui, 6,16 m ilgio siena bus 6,52 m (0,15 m x 2 + dekoras 0,03 m x 2). Pagal reikalavimo logiką, ieškovė riboja atsakovės teisę į statybą ir pastato apšiltinimą.

2.8. Reikalavimas nugriauti terasą taikant 3 m atstumą iki žemės sklypo ribos yra niekuo nepagrįstas, ieškinyje nepaaiškinta, kodėl inžineriniam įrenginiui turi būti taikomas gyvenamosios paskirties pastatams taikytinas atstumas iki žemės sklypo ribos. Ieškovė neįrodė, kad inžineriniam įrenginiui statyti reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, turint omenyje, kad gretimo žemės sklypo savininko sutikimas nėra statybą leidžiantis dokumentas.

3. Ieškovė teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad iš atsakovės atsiliepimo į patikslintą ieškinį matyti, jog esminis argumentas, dėl kurio atsakovė nesutinka su ieškovės 2024 m. rugpjūčio 14 d. patikslintu ieškiniu ir jame keliamais reikalavimais yra tai, kad ieškovė tariamai nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos per 1 metų terminą, todėl suėjo senatis ir sutikimas tapo nebeprivalomas. Ieškovės manymu, ji nepraleido teisės aktuose nustatyto termino, tačiau tuo atveju, jeigu teismas vertintų kitaip, manė, jog yra pagrindas pripažinti, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas senaties terminas atnaujinamas. Ieškovė nėra nei teisininkė, nei statybų techninės veiklos specialistė, ji negalėjo iš karto suprasti apie savo teisių pažeidimą, dėjo maksimalias pastangas ir aktyviai aiškinosi pažeidimus, siekė savo teisių gynybos, t. y. akivaizdu, kad nebuvo taip, jog ieškovė žinojo apie pažeidžiamas teises, bet sąmoningai pasirinko neginti savo teisių. Akcentavo ir tai, kad ieškovės teisių gynimą sunkino pačios atsakovės veiksmai – pavyzdžiui, valstybinėms institucijoms ji teikdavo tikrovės neatitinkančią informaciją (pavyzdžiui, 2017 m. lapkričio 30 d. paaiškinime, pateiktame NŽT, atsakovė teigė, kad pastatą rekonstruoti pradėjo 2014 m. ir baigė 2015 m., nors vėliau teisminiame ginče aiškino, kad pradėjo 2015 m. gegužės mėn. ir užbaigė 2016 m. rudenį), atliekant apžiūrą su institucijos specialistais žadėjo pažeidimus pašalinti iki 2018 m. sausio 8 d., bet vėliau jokių šalinimo darbų neatliko, imitavo, kad nori išspręsti situaciją taikiai, tačiau tik tempė laiką. Tuo tarpu kilus ginčui, atsakovė pati pripažino, kad ieškovės sutikimas reikalingas ir viso proceso metu įrodinėjo, jog jį buvo gavusi. Galiausiai, atsakovė pakeitė poziciją, teigiant, kad sutikimas nereikalingas ir kalba apie senaties taikymą. Tokia atsakovės pozicija kartu vertintina ir kaip piktnaudžiavimas procesu, nes dar 2018 m., kai šis ginčas buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme ir priimtas ieškovei palankus sprendimas, atsakovė nekėlė jokių klausimų, prašymų apie senaties taikymą. Šie motyvai atsirado tik jau po to, kai procesas buvo atnaujintas byloje, kas neatitinka teisinio stabilumo ir apibrėžtumo (tikrumo) principų. Taip pat ieškovė nesutiko, kad Garažo statybos pabaiga yra 2015 m. rugsėjo mėnuo. Kadangi ieškovė 2015–2016 m. nuolatos gyveno (duomenys neskelbtini), į sau priklausantį Žemės sklypą1 užsukdavo tik retkarčiais, juo labiau, kad 2015–2017 m. slaugė sutuoktinio motiną, turinčią specialųjį nuolatinės slaugos (pagalbos) poreikį, todėl faktiškai net nematė, kaip atsakovė atlieka statybos darbus. Ieškovė faktiškai sutuoktinio motiną slaugė jau ženkliai anksčiau, apytiksliai nuo 2014 m. gegužės mėnesio, nes visos sveikatos problemos atsirado anksčiau, o tol, kol buvo praeitos visos specialiųjų poreikių nustatymo procedūros, praėjo nemažai laiko ir pažyma buvo išduota 2015 m. gruodžio 11 d., t. y. ji yra tik procesų rezultatas, o ne problemų atsiradimo pradžia. Pažyma yra išduota aktualiu laikotarpiu, nes statybos darbai vykdyti iki 2016 m. rugsėjo mėnesio pabaigos, o ne 2015 m. rugsėjo mėnesio, kaip bando teismą klaidinti atsakovė. Žemės sklype1 esantis pastatas–viralinė yra pagalbinio ūkio paskirties, medinis, jame nėra nei vandentiekio, nei nuotekų šalinimo, jis nėra nei skirtas, nei pritaikytas gyventi. Jau vien VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenys pateikti šioje byloje paneigia atsakovės nurodomas tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Taip pat ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta 2015–2017 m. yra (duomenys neskelbtini). Galiausiai, tiek visų tikrinusių institucijų, tiek procesiniuose dokumentuose ieškovės gyvenamosios vietos adresas yra nurodytas (duomenys neskelbtini), nes ten ji ir gyveno. Todėl atsakovės tikrovės neatitinkantys teiginiai ne tik nėra įrodyti, bet ir akivaizdžiai paneigti. Pažymėjo, jog su ieškove niekas niekada nesidalino jokiais statybos planais ar informacija, kokie statybos darbai bus atliekami, jokių sutikimų neprašė, todėl net neįmanoma, kad ieškovė dalyvautų tokiame procese ir būtų apie jį informuota. Atsakovė tokių įrodymų nepateikė.

4. Atsakovė savo rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Garažo, pastatyto 1989 m., rekonstravimas buvo atliktas 2015 metais, darbai buvo pradėti gegužės ir užbaigti rugsėjo mėnesį (kalbant apie Garažo išorines konstrukcijas, esant teisminiams ginčams, vidaus apdailos darbai buvo sustabdyti). Ieškovės teiginiai apie darbų užbaigimą 2016 metais rugsėjo mėnesį yra niekuo nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Byloje yra 2015 m. gruodžio 5 d. daryta Garažo nuotrauka, kurioje matyti, kad pastato sienos yra nebemedinės, pastatytos iš blokelių, pastatas turi stogą, t. y. jau šią dieną pastatas buvo šiuo metu esančių matmenų (tik be dekoro). Pasak atsakovės, nagrinėjamai bylai Garažo rekonstravimo pabaiga laike reikšmės neturi. Tarp šalių nėra ginčo, kad Garažo rekonstravimo darbai buvo pradėti 2015 metų gegužės mėnesį, vadinasi, rašytinis ieškovės sutikimas Garažo rekonstravimui buvo reikalingas iki 2016 m. gegužės mėnesio. Vienerių metų terminas, kai reikalingas gretimo žemės sklypo savininko arba valdytojo sutikimas pagal minėtą normą, skaičiuojamas būtent nuo statybos pradžios, tolimesnis statybos darbų procesas arba pabaiga šioje normoje nepaminėti ir niekaip neįtakoja sutikimo reikalingumo arba nereikalingumo. Ginčo statybos laikotarpyje (iki 2017 m. sausio 1 d.) galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 25 dalies normos detaliai aprašo dokumentų, reikalingų statybos darbams atlikti, sąrašą, į kurį po vienerių metų nuo statybos pradžios rašytinis gretimo žemės sklypo savininko sutikimas neįrašytas, todėl nagrinėjamojoje situacijoje garažo rekonstravimui atlikti nuo 2016 m. gegužės mėnesio ieškovės sutikimas tapo neprivalomas. Minėtas vienerių metų terminas nėra senaties terminas, todėl visi rašytinių paaiškinimų motyvai dėl ieškinio senaties yra atmestini. Papildomai akcentavo, kad Garažo rekonstravimo metu aktualioje Statybos įstatymo redakcijoje 23 straipsnio 25 dalyje nustatytas vienerių metų terminas yra naikinamojo pobūdžio, jis nenustato termino asmeniui reikšti pretenzijas, bet konstatuoja, kad, suėjus šiam terminui, gretimo žemės sklypo savininko sutikimas tampa neprivalomas. Atsakovės paklausimai Statybos inspekcijai 2016 m. spalio 27 d. ir 2017 m. balandžio 28 d. skirti gauti informaciją, tačiau nelaikytini pretenzijomis, be to, jie pateikti vėliau nei per vienerius metus nuo garažo rekonstravimo pradžios. Taip pat nurodė, kad 2007 m. kovo 26 d. žemės sklypo padalijimo sutartimi ieškovės žemės sklypui buvo nustatytas servitutas, kodas 007, – leidžiantis pastatą aptarnauti ir naudoti. 2013 m. spalio 16 d. ieškovė savo žemės sklype nustatė statinio servitutą, kodas 205, – leidžiantį pastatą rekonstruoti, t. y. statyti ar/ir montuoti pastato dalis, pakibusias virš tarnaujančio žemės sklypo servituto zonos ribose. Tokiu būdu pastato rekonstravimas atitiko servituto turinį.

5. Ginčo šalys ir jų atstovai teismo posėdžio metu palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus bei atsikirtimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. birželio 18 d. sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį atmetė, iš ieškovės atsakovės naudai priteisė 5 507 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

7.1. Ieškovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas1). Atsakovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas2). Žemės sklypas1 pietvakarinėje pusėje ribojasi su Žemės sklypu2 ir turi bendrą juos skiriančią ribą. Žemės sklype2, jo šiaurės rytinėje pusėje, 1989 m. buvo pastatytas pastatas–garažas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (Garažas).

7.2. 2017 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties pagrindu Nr. NŠ-839, Pastatas–Garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), V. M. perleistas R. K..

7.3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-81-1150/2022 nustatė žemės sklypus skiriančias ribas pagal UAB „Geobiuras“ planą.

7.4. Byloje kilo ginčas dėl to, kad atsakovė garažą, esantį arčiau nei 3 m iki bendros žemės sklypų ribos, 2015 m. rekonstravo neturint gretimo sklypo savininkės (ieškovės) sutikimo.

8. Teismas nurodė, kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja išardyti, jos vertinimu, savavališkai rekonstruoto pastato dalį, būtent ieškovei kilo pareiga įrodyti, kad šis statinys yra rekonstruotas savavališkai, būtent ieškovė turėjo pareigą pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes. Kas laikoma savavališka statyba yra nustatyta viešosios teisės normų, todėl tik nustačius teisės aktuose nustatytas aplinkybes, galima būtų vertinti, kad ginčo statinys buvo savavališkai rekonstruotas ir tai galėtų sudaryti pagrindą tenkinti ieškovės reikalavimus.

9. Teismas nustatė, jog tarp šalių nėra ginčo, kad garažo rekonstravimo darbai buvo pradėti 2015 metų gegužės mėnesį. Pagal ginčo statybos laikotarpyje (iki 2017 m. sausio 1 d.) galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 25 straipsnio 1 dalies 5 punktą, rašytiniai sutikimai tampa neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Nagrinėjamu atveju, ginčo pastato statybos pradžia yra 2015 metų gegužės mėnuo, tokiu atveju gretimo sklypo savininkas turėjo teisę iki 2016 metų gegužės mėnesio pareikšti pretenzijas, to nepadarius, gretimo sklypo savininko sutikimas tapo neprivalomas. Nors ieškovė turėjo teisę reikšti pretenzijas iki 2016 metų gegužės mėnesio, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė tik 2017 m. rugsėjo 15 d. su skundu dėl savavališkų statybų kreipėsi į Statybos inspekciją. Ieškovei per įstatymo nustatytą laiką nepareiškus rašytinių pretenzijų dėl terasos ir ginčo pastato, jos leidimas tapo nereikalingas.

10. Teismas pastebėjo, kad Statybos inspekcija savo 2017 m. spalio 17 d. rašte Nr. (23.2.)-2D-144462 jokių pažeidimų nenustatė. Be to, ieškovė nepateikė rašto, su kuriuo ji kreipėsi į Statybos inspekciją, todėl teismas nurodė, jog jam nėra žinoma, kokį reikalavimą ji reiškė minėtai institucijai. Svarbu ir tai, kad ieškovės paklausimas negali būti traktuojamas kaip pretenzija dėl įvykdytos rekonstrukcijos. Byloje nėra duomenų apie skundus ar pretenzijas dėl 2015 m. pradėtų atlikti rekonstrukcijos darbų. Atsižvelgęs į tokias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ieškovės rašytinis sutikimas ginčo pastatui rekonstruoti nereikalingas, pastarajai praleidus 1 metų terminą. Teismas pažymėjo, kad vienerių metų terminas, kai reikalingas gretimo žemės sklypo savininko arba valdytojo sutikimas pagal minėtą normą, skaičiuojamas būtent nuo statybos pradžios, tolimesnis statybos darbų procesas arba pabaiga šioje normoje nepaminėti ir niekaip neįtakoja sutikimo reikalingumo arba nereikalingumo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodė, kad, jeigu teismas nuspręs, kad yra praleistas senaties terminas, tai ieškovė prašo senaties terminą atnaujinti. Teismas akcentavo, kad minėtas vienerių metų terminas nėra senaties terminas. Garažo rekonstravimo metu aktualioje Statybos įstatymo redakcijoje, jos 23 straipsnio 25 dalyje, nustatytas vienerių metų terminas yra naikinamojo pobūdžio, jis nenustato termino asmeniui reikšti pretenzijas, bet konstatuoja, kad suėjus šiam terminui gretimo žemės sklypo savininko sutikimas tampa neprivalomas.

11. Ieškovės teigimu, atsakovė garažą pradėjo ardyti 2015 m. gegužės mėn. ir ardymo darbai vyko labai lėtai, dėl ko jai nebuvo žinoma, kas su tuo pastatu bus daroma. Be to, ieškovė nurodė, kad ji gyveno kitoje vietoje ir į sodybą atvykdavo retai. Taip pat, ginčo laikotarpiu ji slaugė sutuoktinio motiną ir negalėjo dažnai būti sodyboje, todėl visus manomus pažeidimus pastebėjo tik 2016 m. rugsėjo pabaigoje. Su tokiais ieškovės argumentais atsakovė nesutiko ir nurodė, kad ieškovė žinojo apie rekonstravimo darbus, kadangi minėti darbai buvo aptarti šeimoje bei ginčo pastato rekonstravimo laikotarpiu ieškovė savo nuosavame sklype statė namą, todėl ji tikrai dažnai atvykdavo į savo sodybą. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kadangi, nors ieškovė ir pateikė į bylą 2014 m. rugsėjo 14 d. susitarimą dėl statybos darbų organizavimo, kaip įrodymą, kad jos namo statybas organizavo ne ji pati, tačiau į bylą nebuvo pateikta minėto susitarimo pagrindžiančių įrodymų, t. y. mokėjimo kvitų, pasirašiusio asmens kvalifikaciją patvirtinančio dokumento ir kt. Teismas sutiko ir su tuo, jog ieškovės į bylą pateikta 2015 m. gruodžio 11 d. specialiųjų poreikių nustatymo pažyma, kuria ieškovės anytai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis yra tik nuo 2015 m. gruodžio 10 d., t. y. jau po 2015 m. rugsėjo mėn. rekonstrukcijos pabaigos, teismo vertinimu, minėta pažyma neįrodo fakto, kad būtent ieškovė garažo rekonstrukcijos laikotarpiu slaugė ar prižiūrėjo sutuoktinio motiną.

12. Teismas nurodė, kad gretimo sklypo savininko sutikimas nelaikomas statybą leidžiančiu dokumentu, o statyba be sutikimo nelaikoma savavališka, kai statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas, dėl to, teismas vertino, kad garažo rekonstrukcija nelaikoma savavališka statyba. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš į bylą pateiktų dokumentų, šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovė pretenzijas dėl garažo rekonstravimo darbų pradėjo reikšti būtent po dovanojimo sutarties, kai šalių tėvas dovanojimo sutarties pagrindu perleido atsakovei ginčo pastatą–garažą. Nors ieškovė ir nurodė, kad ji neturinti kompetencijos spręsti dėl statybų teisėtumo ir kreipėsi su paklausimo raštais į institucijas, tačiau tokie ieškovės argumentai yra atmestini. Asmeniui, įtariančiam, kad dėl rekonstravimo darbų buvo pažeistos jo teisės, būtina kreiptis į kompetentingas institucijas, o ne tik rašyti paklausimų raštus, kadangi tokie raštai dažniausiai nėra teisiškai įpareigojantys, į juos galima neatsakyti arba pateikti formalius, situacijos išties nesprendžiančius atsakymus.

13. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalaujama nugriauti Garažo siena yra laikančioji pastato konstrukcija ir tokio reikalavimo patenkinimas iš esmės prilygtų pastato nugriovimui. Svarbu ir tai, jog ginčo pastato rekonstrukcija buvo vykdoma panaudojant 1989 m. pastatyto pastato dalis, o ne naujai pastatyta, nesilaikant reikalavimų.

14. Dėl Pastato traktavimo rekonstruotu ar nauju statiniu teismas pažymėjo, kad, remiantis byloje esančiais dokumentais, Pastatas apima senus pamatus, buvo rekonstruotas, o, ne, kaip teigia ieškovė, nugriautas ir pastatytas naujas statinys. Tokias išvadas patvirtina į bylą pateikti dokumentai, t. y. teismo eksperto G. Paužolio specialisto išvada bei Pamatų tyrimo aktas, kuriuose konstatuota, kad Pastato pamatai yra seni, t. y datuojami 1989–1990 m. Tą patvirtino buvęs Pastato savininkas, mirusysis V. M., šalių tėvas, kuris statė ir rekonstravo Pastatą bei nurodė, kad jis 1989 m. savo žemės sklype pasistatė Pastatą, taip pat jis rekonstravo Pastatą, panaudodamas esamas Pastato konstrukcijas (pamatus, etc.). Atsakovei Pastatas perleistas 2017 m. Dovanojimo sutartimi. Atliekant Pastato rekonstrukciją, jis savo lokacijos nekeitė, nė kiek nepajudėjo į Sklypą2.

15. Teismas nurodė, jog ieškovė, prašydama taikyti griežčiausią priemonę, – statinio dalių išardymą, nenurodė jokių kitų priežasčių, kurios patvirtintų, kad garažas kaip nors kitaip pažeidžia jos teises, išskyrus, kad trukdo jai matyti pro sandėliuko langą mišką. Teismo posėdžio metu ieškovė taip pat nepateikė svaresnių argumentų, kaip rekonstruotas garažas pažeidžia jos teises. Toks kategoriškas reikalavimas, teismo nuomone, yra neproporcinga ir kraštutinė priemonė, bei nesudaro prielaidų išvengti konfliktų ateityje, o atvirkščiai, reikalavimas išardyti pristatytas atsakovės pastato dalis, pažeidžia atsakovės teisėtų lūkesčių principą. Iš pateiktų garažo fotonuotraukų matyti, kad į jo pastatymą yra investuotos nemažos lėšos ir darbas. Garažo nugriovimas, dėl kurio ieškovė patirtų neproporcingus nuostolius, objektyviai įtvirtina prielaidas kilti dar didesniems konfliktams. Teisminis ginčas tarp ieškovės ir atsakovės vyksta nuo 2018 m. iki dabar. Tarp šalių yra stiprūs nesutarimai bei aukštai iškelti principai. Ieškovė pradėjo teisminius ginčus dėl pažeistų jos teisių, tačiau svarbus momentas, kad, derinant taikos sutartį, ieškovė savo reikalavimų atsisakė. Buvo realu tikėtis taikaus sutarimo, tačiau šalys neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo, todėl ginčą paliko spręsti teismui. Teismo nuomone, toks ieškovės pozicijos pasikeitimas dėl ieškinio reikalavimų atsisakymų parodo, kad po tiek metų bylinėjimosi ji yra galimai abejojanti, kad jos teisės buvo pažeistos ir atsakovė vykdė savavališkas statybas. Svarbus aspektas, kad 2007 m. kovo 26 d. žemės sklypo padalijimo sutartimi ieškovės žemės sklypui buvo nustatytas servitutas, kodas 007, – leidžiantis pastatą aptarnauti ir naudoti. 2013 m. spalio 16 d. ieškovė savo žemės sklype nustatė statinio servitutą, kodas 205, – leidžiantį pastatą rekonstruoti, t. y. statyti ar/ir montuoti pastato dalis, pakibusias virš tarnaujančio žemės sklypo servituto zonos ribose. Tokiu būdu pastato rekonstravimas atitiko servituto turinį, nes statinio rekonstravimas – statyba, kurio tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalis). Minėtas statinio servitutas patvirtintas administraciniu teisės aktu ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Be to, kad statiniui suteiktas servitutas su kodu 205 patvirtina ir į bylą pateiktas 2018 m. balandžio 17 d. NMA sprendimas, kuriame nuspręsta nepradėti nusižengimo teisenos dėl to, kad pastatui yra nustatytas minėtas servitutas. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-81-1150/2022 (įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 20 d.) pakeitė ribą tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų tokiu būdu, kad garažas, kurio dalis pateko į ieškovės žemės sklypą žemės sklypų suformavimo metu, visas patenka tik į atsakovės žemės sklypą.

16. Atsižvelgdamas į visas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ieškovei, dar 2007 m. formuojant žemės sklypų ribas, buvo žinoma, kad ginčo pastatas patenka į ieškovės žemės sklypą ir užima nedidelę dalį, ir tokiu būdu ieškovė davė šalių tėvui leidimą tokiame stovyje ginčo pastatą aptarnauti, naudotis ir eksploatuoti. Be to, 2013 m. suteikė kitą pastatui servitutą, kuriuo buvo suteikta 8 kv. m, tikslu, kad šalių tėvas galėtų pastatą rekonstruoti. Taip pat 2014 m. buvo pradėtas amalgamacijos projektas, kuris iki galo nebuvo patvirtintas. Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad, nepaisant to, kad ginčo pastatas buvo ant ieškovės žemės sklypo ribos, ieškovei tiko tokia situacija ir ji buvo suteikusi net 2 servitutus, ir tai netrukdė, kad ginčo pastatas yra arčiau nei 3 m iki jos žemės sklypo ribos. Tik šalių tėvui padovanojus ginčo pastatą atsakovei, tarp seserų kilo nesutarimai, kurie tęsiasi beveik aštuonerius metus. Teismo vertinimu, ieškovė labiau vadovaujasi principais, kurie neleidžia pripažinti fakto, kad ginčo pastatas stovi vietoje, kurioje nuolat ieškovė negyvena (pati ieškovė pripažino, kad priešais garažą stovi sandėliukas, kuriame saugomi daiktai ir jis nėra naudojamas), ir jai galbūt nesudaro kliūčių atsakovės rekonstruotas pastatas, tačiau dovanojimo sutarties pagrindu perleistas turtas neleidžia pripažinti, kad ginčo pastatas atiteko atsakovei, o ne ieškovei. Teismas sprendė, kad ieškovė, turėjusi įrodyti statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktą, to nepadarė, teismas nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą ir pripažinti, kad ginčo pastato rekonstrukcija yra neteisėta (atlikta be gretimo sklypo savininko sutikimo).

17. Atsakovės R. K. bylinėjimosi išlaidas šioje byloje sudarė 5 507 Eur atstovavimo išlaidų, tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Teismas nurodė, jog patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 nustatytų priteistinų užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, todėl jas priteisė iš ieškovės L. L..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18. Ieškovė L. L. (toliau – ir ieškovė arba apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti pilna apimtimi; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai taikė vienerių metų terminą reikalavimui dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius reikšti, neteisingai nustatė šio termino skaičiavimo pradžią, neįvertino galimybių jo atnaujinti, dėl ko skundžiamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas.

18.1.1. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas šį terminą taikė mechaniškai, neįsigilinęs į ginčo aplinkybes ir teisingai nenustatęs termino skaičiavimo pradžios. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas vienerių metų terminą mechaniškai susiejo su atsakovės bendra statybos darbų pradžia, t. y. 2015 m. pavasariu (gegužės mėn.), tačiau realiai nesigilino, kada apeliantė galėjo sužinojo ir/ar sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Toks pirmosios instancijos teismo vertinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes tai yra visiškai mechaniškas termino aiškinimas ir taikymas, nesigilinant į faktiškai susiklosčiusią situaciją ir jos unikalumą, prieštaraujantis elementariai logikai. Pasak apeliantės, toks teismo vertinimas galėtų būti pagrįstas tik tuo atveju, jeigu statybos darbai būtų pradėti ten, kur niekada nestovėjo jokio statinio, nes tuomet asmuo iš karto, t. y. nuo pat pirmųjų statybos darbų, galėtų įtarti ir suprasti apie savo teisių pažeidimą. Apeliantės vertinimu, terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo statybų darbų pradžios, kurie lėmė statinio padidėjimą arčiau nei 3 m atstumu iki šalių žemės sklypus skiriančios ribos, nes tik tuomet buvo padarytas pažeidimas. Tai, kad darbus, kuriais atsakovė padidino statinį atliko ženkliai vėliau, o ne 2015 m. gegužės mėn., įrodo pačios atsakovės kreipimaisi į Statybos inspekciją.

18.1.2. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad atsakovė viso proceso metu bandė iškraipyti faktines aplinkybes sau palankiu būdu ir suklaidinti dėl ginčui reikšmingų aplinkybių. Statybos inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. spalio 17 d. rašte Nr. (23.2.)-2D-14462 „Dėl statybų (duomenys neskelbtini)“ nurodoma: „R. K. 2017-10-12 pateikė paaiškinimą (toliau – paaiškinimas), kuriame nurodė, kad „<...>pastatą pradėjau rekonstruoti 2013 m. ir rekonstrukciją baigiau 2015 m. <...>““, „Paaiškinime taip pat nurodyta, kad dėl pastato rekonstravimo buvo pateikta užklausa Inspekcijai, kuri atsakė, kad rekonstruojant I gr. Nesudėtingą pastatą rašytinis pritarimas supaprastintam projektui neprivalomas.“ (e. b. t. 1, b. l. 18-20). Viena vertus, šis raštas yra svarbus tuo, jog parodo nuolatinį atsakovės melavimą apie ginčui svarbias aplinkybes – inspekcijai teigė, kad darbus pradėjo 2013 m. ir 2015 m. baigė, o teismui ginčo metu jau nurodė, jog darbai vyko nuo 2015 m. gegužės mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. Taip pat inspekcijai teigė, jog rekonstrukciją vykdė ji pati, o teismui ginčo metu jau nurodo, kad viską darė jos tėvas. Kita vertus, šiame rašte užfiksuota itin svarbi aplinkybė apie tai, jog atsakovė nurodė, kad pateikė užklausą inspekcijai ir su ja konsultavosi. Ši aplinkybė yra svarbi dėl to, jog inspekcija teikiamas konsultacijas paprastai viešina savo interneto svetainėje, todėl kartais pavyksta jas rasti. Tarp inspekcijos pateikiamų konsultacijų paieškojus užklausų apie garažo rekonstrukciją, buvo rastos atsakovės užklausos inspekcijai ir pateiktos konsultacijos: „Sklype įrengtas ūkinis pastatas su pamatais (dokumentuose jis įvardintas garažas 4x6 m), kuris yra įregistruotas nekilnojamo turto registre. Ūkinis pastatas įrengtas 1989 m. prie pat sklypo ribos. Suteiktas statinių servitutas. Dabar norėčiau pasistatyti (ant tų pačių pamatų) didesnį ūkinį pastatą 8x7, padidinat ūkinį pastatą į savo sklypo pusę. Norėčiau pasiteirauti: 1. Ar reikalingas kaimynų sutikimas? 2. Ar reikalingas leidimas, kad įrengti didesnį pastatą?“, „Turiu rajone žemės sklypą. Sklype įrengtas ūkinis pastatas su pamatais (dokumentuose jis įvardintas garažas 4x6 m), kuris įregistruotas nekilnojamo turto registre. Ūkinis pastatas įrengtas 1989 m. prie pat sklypo ribos. Suteiktas statinių servitutas. Dabar norėčiau pasistatyti (ant tų pačių pamatų) didesne ūkinį pastatą 8x7, padidinant ūkinį pastatą į savo sklypo pusę.“. Kaip matyti iš pateiktų užklausų turinio, jos pateiktos tuo metu, kai dar nebuvo atlikti tikrieji rekonstrukcijos darbai ir dar tik buvo teiraujamasi, ar atliekamai rekonstrukcijai yra reikalingi sutikimai. O iš pačių užklausų turinio matyti, jog visiškai sutampa faktinės aplinkybės, t. y. tiek statybos metai, tiek garažo matmenys prieš rekonstrukciją, tiek po rekonstrukcijos. Pažymi tai, kad bet kokie institucijų atsakymai į paklausimus paprastai pateikiami per 1 kalendorinį mėnesį, o šiuo atveju pateiktos konsultacijos yra datuojamos 2015 m. gruodžio 29 d. ir 2016 m. vasario 24 d. bei įregistruotos Nr. (8.4)-2D-20432, (9.12)-2D-2574 (apeliantės 2024 m. gruodžio 6 d. rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 1). Apeliantės atstovas 2024 m. lapkričio 8 d. su prašymu dėl informacijos ir/ar dokumentų kreipėsi į Statybos inspekciją, prašant pateikti informacijos ir/ar dokumentus apie tai, koks asmuo kreipėsi dėl šių konsultacijų pateikimo. Statybos inspekcija 2024 m. lapkričio 19 d. pateikė atsakymą su priedais, iš kurių matyti, kad užklausas 2015 m. gruodžio 10 d. ir 2016 m. sausio 18 d. el. paštu pateikė atsakovė, iš el. pašto adreso, kurį naudojo ir deklaravo teismui viso ginčo metu (apeliantės 2024 m. gruodžio 6 d. rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 2). Būtent šios atsakovės užklausos vienareikšmiškai įrodo faktą, kad 2015 m. gruodžio mėn. – 2016 m. sausio mėn. atsakovė dar tik ketino atlikti darbus, kurių esmė būtų garažo išplėtimas, kuriam būtų reikalingas apeliantės sutikimas.

18.1.3. Antra, tuo atveju, jeigu teismas vertintų, jog vienerių metų terminas yra suėjęs, yra pagrindas pripažinti, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas atnaujinamas. Teismų praktikoje Statybų įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje numatytas terminas yra laikomas senaties terminu, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl jo atnaujinimo, esant svarbioms priežastims (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-810-569/2017). Be to, pats teisinis reguliavimas, reglamentuojantis šį terminą, nenumato, jog šis terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas. Apeliantė pažymi, jog apie savo teisių pažeidimą galutinai suprato tik 2017 m. balandžio 28 d., gavusi konsultaciją iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos. Tačiau tuo atveju, jeigu terminas būtų laikomas praleistu, egzistuoja svarbios aplinkybės jo atnaujinimui. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad nuo pat tada, kai jai kilo įtarimų dėl atsakovės atliekamų statybos darbų teisėtumo, ji ėmėsi aktyvių veiksmų siekiant išsiaiškinti, ar jos teisės yra pažeistos, ar ne, ir ėmėsi jas ginti – apeliantė konsultavosi su Statybos inspekcija, paaiškėjus pažeidimams kreipėsi su prašymais į NŽT ir su skundu į Statybos inspekciją, mėgino su atsakove tartis taikiai ir vedė derybas, tačiau, nepavykus savo teisių apginti taikiai arba neteismine tvarka, kaip kraštutinę priemonę pasirinko kreipimąsi į teismą. Be to, apeliantės teisių gynimą sunkino pačios atsakovės veiksmai – pavyzdžiui, valstybinėms institucijoms ji teikdavo tikrovės neatitinkančią informaciją (pavyzdžiui, 2017 m. lapkričio 30 d. paaiškinime, pateiktame Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atsakovė teigė, kad pastatą rekonstruoti pradėjo 2014 m. ir baigė 2015 m., nors vėliau teisminiame ginče aiškino, kad pradėjo 2015 m. gegužės mėn. ir užbaigė 2016 m. rudenį (e. b. t. 1, b. l. 9)), atliekant apžiūrą su institucijos specialistais žadėjo pažeidimus pašalinti iki 2018 m. sausio 8 d., bet vėliau jokių šalinimo darbų neatliko, imitavo, kad nori išspręsti situaciją taikiai, tačiau tik tempė laiką. Tuo tarpu kilus ginčui, atsakovė pati pripažino, kad apeliantės sutikimas reikalingas ir viso proceso metu įrodinėjo, jog jį buvo gavusi, tačiau to neįrodė. Galiausiai, atsakovė pakeitė poziciją, teigiant, kad sutikimas nereikalingas ir kalba apie praleisto teisių gynimo termino taikymą.

18.1.4. Trečia, apeliantė atkreipia dėmesį, jog byloje buvo atnaujintas procesas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl pasikeitusios žemės sklypus skiriančios ribos. Būtent toks proceso atnaujinimo pagrindas, pasak apeliantės, apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas ir nei viena iš šalių negali tikėtis, jog teismas pakartotinai tirs, vertins naujus argumentus, kurie nesusiję su proceso atnaujinimo pagrindu. Atsakovė, remtis senaties institutu pradėjo tik po to, kai buvo atnaujintas procesas šioje byloje. Tuo tarpu, kai byla 2018 m. buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teismo, tokių argumentų ir prašymų taikyti senatį net nebuvo reiškiama, šiais argumentais nebuvo remiamasi. Tokie atsakovės argumentai net neturėtų būti nagrinėjami, nes atnaujinus bylą vienu pagrindu, atsakovė ją pildo argumentais, kurie net nesusiję su atnaujinimo pagrindu, o tai visiškai neatitinka teisinio stabilumo ir apibrėžtumo (tikrumo) principų.

18.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai išaiškino, jog besiribojančių žemės sklypų savininkų sutikimas nelaikytinas statybą leidžiančiu dokumentu. Apeliantės vertinimu, pagal teisinį reguliavimą, galiojusį ginčui aktualiu laikotarpiu (savavališkų statybos darbų atlikimo metu, t. y. redakcijoje, galiojusioje iki 2017 m. sausio 1 d.), atsakovės atlikti darbai yra laikytini savavališka statyba, o besiribojančių žemės sklypų savininkų sutikimai yra laikomi statybą leidžiančiu dokumentu. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą, tais atvejais, kai šios dalies 1–4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, – šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai yra statybą leidžiantys dokumentai. Apeliantė taip pat pažymi, jog procese dėl žemės sklypus skiriančios ribos nustatymo atsakovė taip pat buvo pareiškusi reikalavimą leisti atsakovei atlikti pastato–garažo rekonstrukciją ir įteisinti pastato rekonstrukcijos rezultatus be apeliantės sutikimo, kadangi suprato, jog yra padarytas pažeidimas, kurį bandė pašalinti.

18.3. Procesas byloje buvo atnaujintas tik dėl pasikeitusios žemės sklypus skiriančios ribos, t. y. siekiant įvertinti, kaip ribos pasikeitimas gali keisti sprendimu nustatytus įpareigojimus atsakovei. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad tik dalis apeliantės ankstesnio ieškinio reikalavimo ir tik dalis teismo sprendimu nustatytų įpareigojimų atsakovei buvo susiję su žemės sklypus skiriančia riba, o likusi dalis su ja niekaip nebuvo susijusi. Žemės sklypus skiriančios ribos pakeitimas niekaip nepakeitė to fakto, kad rekonstrukcijos metu garažo ilgis buvo išplėstas, prie jo pristatyta terasa, o šie darbai atlikti arčiau nei 3 metrų atstumu iki žemės sklypus skiriančios ribos, negavus apeliantės rašytinio sutikimo. Garažas rekonstrukcijos metu be rašytinio apeliantės sutikimo buvo išplėstas ne tik taip, kad jo dalis pateko į apeliantei priklausančio žemės sklypo dalį (po naujos ribos nustatymo nebepatenka), bet statinio dalis, kuri net nėra apeliantės žemės sklype buvo išplėsta į ilgį, t. y. prieš rekonstrukciją garažo ilgis buvo 6,16 m, o po rekonstrukcijos jo ilgis yra 8,54 m (neskaitant terasos), t. y. 2,38 m ilgesnis. Net po naujos žemės sklypus skiriančios ribos nustatymo, garažas, nors ir nekerta ribos ir yra atsakovės žemės sklype, tačiau vis tiek yra arčiau nei 3 metrų atstumu iki žemės sklypus skiriančios ribos. Atsakovė atliko neteisėtą garažo išplėtimą, kuris turi būti pašalintas.

18.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi tarp šalių vykusių taikos derybų aplinkybėmis. Apeliantės vertinimu, šalių taikos derybos, derybų metu viena kitai teikti pasiūlymai ar diskusijos dėl jų nėra įrodymas ir negali būti laikomos faktų pripažinimu ginče, kad kažkuri šalis atsisakė savo reiškiamų reikalavimų ar abejoja savo pozicija. Šalys, siekdamos taikos sutarties sudarymo nesprendžia ginčo iš esmės, neįrodinėja savo reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo, ieško sprendimų tarpusavio nuolaidų būdu. Todėl teismas negalėjo grįsti skundžiamo sprendimo šalių vestų derybų aplinkybėmis, nes jos visiškai neturi nieko bendro su ginče pareikštais reikalavimais, jų įrodinėjimu. Apeliantė nėra pareiškusi teismui, kad atsisako savo ieškinio reikalavimų, kadangi kitu atveju, teismas turėtų priimti nutartį ir išspręsti ieškinio atsisakymo klausimą, tačiau taip nėra. Be to, toks pirmosios instancijos teismo motyvas kartu rodo ir paties teismo šališkumą vienai iš šalių, kadangi teismui buvo žinoma ir tai, jog tarp šalių buvo derybos, kad atsakovė išmokėtų kompensaciją už savavališkai atliktus statybos darbus ir dėl jų kilusius nepatogumus, tačiau kažkodėl šių aplinkybių nenurodė, nevertino, kad atsakovė pripažino atliktą statybą, kaip savavališką.

18.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėjo prie išvados, jog garažui eksploatuoti nustatytas servitutas reiškia, kad dar 2007 m. formuojant žemės sklypų ribas buvo žinoma, kad ginčo pastatas patenka į apeliantės žemės sklypą ir užima nedidelę dalį ir tokiu būdu apeliantė davė šalių tėvui leidimą tokiame stovyje ginčo pastatą aptarnauti, naudotis ir eksploatuoti. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į tai, kodėl apskritai servitutai buvo nustatyti, ir koks jų ryšys yra su savavališka statyba, o apsiribojo tik atsakovės nurodytų argumentų perrašymu. Apeliantė paaiškina, jog atsakovei priklausančio garažo siena iki šalių žemės sklypus skiriančios ribos pakeitimo visiškai sutapo su šalių žemės sklypus skiriančia riba, t. y. garažo siena sutapo su sklypų riba. 2007 m. kovo 26 d. žemės sklypo padalijimo sutartimi, apeliantei priklausančiam žemės sklypui buvo nustatytas suprojektuotas 8 kv. m ploto statinių servitutas (tarnaujantis) (e. b. t. 1, b. l. 99-105). Tuo metu garažo sienos ilgis lygiagrečiai su žemės sklypus skiriančia riba sudarė 6,18 m ilgį ir jos eksploatacijai buvo reikalingas būtent 8 kv. m ploto servitutas. Šis servitutas buvo nustatytas 2007 m., t. y. dar eilei metų iki bet kokių darbų pradžios. Šis statinio servitutas žemės sklypui buvo nustatytas tikslu garažo savininkui eksploatuoti ant šalių žemės sklypų ribos esančią išorinę garažo sieną ir suteikti garažo savininkui teisę naudotis apeliantei priklausančio žemės sklypo dalimi, kuri buvo reikalinga tinkamai naudotis ir eksploatuoti garažo statinį, sudarant galimybę patekti ir prie išorinės sienos. Pasak apeliantės, šis servitutas niekaip nėra susijęs su garažo rekonstrukcija, nes jis, viena vertus, net neapima išplėsto garažo dydžio, kita vertus, šis servitutas buvo numatytas jau 2007 m., o garažo rekonstrukcija buvo pradėta praėjus daugeliui metų. Todėl tarp servituto ir savavališkai išplėsto garažo nėra jokio ryšio.

19. Atsakovė R. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją grindžia motyvais:

19.1. Tarp šalių nėra ginčo, kad pastato–garažo rekonstravimo darbai buvo pradėti 2015 m. gegužės mėnesį. Ginčo statybos laikotarpyje (iki 2017 m. sausio 1 d.) galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 23 straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Šios nuostatos netaikomos statybos valstybinėje žemėje atvejais, taip pat kai rašytinį sutikimą privaloma gauti iš valstybinės žemės patikėtinio. Taigi įstatymo leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė tokio termino skaičiavimo pradžią. Garažo rekonstravimo darbus pradėjus 2015 m. gegužį, rašytinis ieškovės sutikimas garažo rekonstravimui buvo reikalingas iki 2016 m. gegužės mėnesio. Vienerių metų terminas, kai gretimo žemės sklypo savininko arba valdytojo sutikimas tampa neprivalomas, pagal minėtą normą skaičiuojamas būtent nuo statybos pradžios, tolimesnis statybos darbų procesas arba pabaiga šioje normoje nepaminėti ir niekaip neįtakoja sutikimo reikalingumo termino. Lingvistinė šios normos analizė aiškiai apibrėžia terminą, kada rašytinis gretimo žemės sklypo savininko sutikimas buvo privalomas ir kada tapo neprivalomas.

19.2. Garažo rekonstravimo darbai buvo pradėti 2015 m. gegužės ir užbaigti 2015 m. rugsėjo mėnesį. Apeliacinio skundo 11 punkte ieškovė savo reikalavimą atitraukti garažo priestatus 3 m atstumu iki žemės sklypų ribos grindžia Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (TAR, 2016-12-12, Nr. 2016-28700) patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 4 punktu. Kai buvo vykdomas garažo rekonstravimas ši norma negaliojo ir nagrinėjamu atveju netaikytina.

19.3. Nagrinėjant šią civilinę bylą po proceso atnaujinimo (esant pakeistai ribai tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų) ginčo dalykas jau neturi negatorinio ieškinio elementų, kai kurios apeliantės paminėtos bylos yra visiškai dėl kitų aplinkybių (pvz., patentavimo teisė, civilinės bylos Nr. 3K-3-460-915/2015), todėl apeliantės minima teismų praktika neatitinka šioje civilinėje byloje nagrinėjamos situacijos.

19.4. Aplinkybę, kad ieškovė buvo informuota ir žinojo apie planuojamą garažo rekonstravimą, įrodo ir tai, kad 2007 m. kovo 26 d. žemės sklypo padalijimo sutartimi ieškovės žemės sklypui buvo nustatytas servitutas, kodas 007, – leidžiantis pastatą aptarnauti ir naudoti. Tačiau 2013 m. spalio 16 d. ieškovė savo žemės sklypui nustatė statinio servitutą, kodas 205, – leidžiantį pastatą rekonstruoti, t. y. statyti ar/ir montuoti pastato dalis, pakibusias virš tarnaujančio žemės sklypo servituto zonos ribose, kt. (2013 m. spalio 16 d. NŽT teritorinio skyriaus vedėjo sprendimas Nr.46SK-(14.46.110) (ieškovės žemės sklypo NTR centrinio duomenų banko 2018 m. sausio 11 d. išrašo 6.1. punktas); UAB „Sanora“ 2013 m. rugpjūčio 27 d. ieškovės žemės sklypo planas). Nebūdama informuota apie šalių tėvo (kuris tuo metu buvo garažo savininku) ketinimą rekonstruoti garažą ir arba nesutikdama su planuojama rekonstrukcija, ieškovė nenustatytų savo žemės sklypui servituto, kodas 205. Visi rekonstrukcijos darbai buvo atlikti pastato savininku būnant šalių tėvui V. M.. Atsakovė, nebūdama statytoja, neprivalėjo kreiptis dėl V. M. priklausančio pastato rekonstravimo. Ieškovė kreiptis į institucijas su paklausimais dėl rekonstravimo teisėtumo (paklausimai į bylą nėra pateikti, todėl negalime jų vertinti kaip skundus) pradėjo tiktai po to, kai šalių tėvas garažą perleido atsakovei 2017 m. kovo 22 d. dovanojimo sutartimi. Pastebi, kad šioje civilinėje byloje ieškovė reiškė ir reikalavimą dovanojimo sutartį pripažinti niekine.

19.5. Apeliacinio skundo 22 ir 23 punktuose dėstomi samprotavimai niekuo nepagrįsti, todėl atmestini. Įstatymo leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai apibūdino vienerių metų termino pradžią ir šios normos interpretavimo galimybės nenumatė. Kaip jau nurodė, 3 m atstumą iki žemės sklypo ribos ieškovė grindžia statybos metu neįsiteisėjusia norma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (tolia – CK) 1.7 straipsnis). Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytas vienerių metų terminas yra procesinis naikinamojo pobūdžio terminas, nes numato ne galimybę teikti skundus dėl galimai savavališkų statybų, o gretimo žemės sklypo savininko sutikimo reikalingumą statant statinius arčiau, nei numatyti minimalūs atstumai iki žemės sklypo ribos. Be to, nuo 2017 m. sausio 1 d. ši norma jau negalioja, todėl praleisto termino atnaujinimas negalimas.

19.6. Tarp šalių nėra ginčo, kad šalių tėvui V. M. priklausančio garažo rekonstravimo darbai buvo pradėti 2015 m. gegužės mėnesį, o tai ir yra Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje numatyto vienerių metų termino pradžia. Ieškovė žinojo apie planuojamus V. M. garažo rekonstravimo darbus, šie darbai buvo užbaigti 2015 m. rugsėjo mėnesį. Nesvarbu, kas fiziškai atliko ar vadovavo rekonstravimo darbams, jie buvo atliekami pastato savininko naudai. Atsakovė pastato savininke tapo 2017 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Užklausos dėl informacijos pateikimo viešojo administravimo subjektams neįtakoja faktiškai atliktų garažo rekonstravimo darbų užbaigimo. Be to, byloje yra 2015 m. gruodžio 5 d. daryta garažo nuotrauka, kurioje matyti, kad pastato sienos yra nebemedinės, pastatytos iš blokelių, pastatas turi stogą, t. y. jau šią dieną pastatas yra šiuo metu esančių matmenų (tik be dekoro).

19.7. Ieškovės teiginiai apie darbų užbaigimą 2016 metais rugsėjo mėnesį yra niekuo nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Atkreiptinas ypatingas dėmesys, kad nagrinėjamai bylai garažo rekonstravimo pabaiga laike reikšmės neturi. Tarp šalių nėra ginčo, kad pastato rekonstravimo darbai buvo pradėti 2015 m. gegužės mėn., o nagrinėjamai situacijai reikšmę turi būtent statybos pradžia.

19.8. Teismui nustačius, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytas terminas vis tik yra senaties terminas, atsakovė prašo netenkinti prašymo tokį terminą atnaujinti, nes jis praleistas neturint svarbių priežasčių. Į advokatą ieškovė kreipėsi 2017 m. spalio 17 d. (t. y. po pusantrų metų po termino reikšti pretenzijas pabaigos), o ieškinys buvo pareikštas 2018 m. vasario 18 d.

19.9. Tiktai su ieškovės 2024 m. gruodžio 6 d. rašytiniais paaiškinimais buvo pateiktas 2014 m. rugsėjo 14 d. susitarimas dėl statybos darbų organizavimo. Kyla klausimas, jeigu susitarimas buvo pasirašytas 2014 metais, kodėl nebuvo pateiktas anksčiau. Susitarimo turinys taip pat kelia pagrįstų abejonių: jame nėra nurodytų tokių duomenų: apmokėjimo dydžių ir tvarkos, statybos darbų „organizavimo“ apimčių, šalių atsakomybės ir pan., taip pat nėra pateiktas pasirašiusio asmens kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, nėra pateikta ir apmokėjimą už statybos darbų „organizavimą“ patvirtinančių dokumentų, statybos priežiūrą vykdančio asmens pildytų dokumentų (žurnalų, priėmimo–perdavimo aktų, kt.). Atsakovės vertinimu, tai neturi reikšmės, nes paminėtas vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo statybos darbų pradžios, kuri ieškovei yra žinoma. Atsakovės turimais duomenimis, ieškovės gyvenamasis namas buvo statomas ūkio būdu, kas reiškia, kad statybos techninės priežiūros specialisto dalyvavimas statybos procese nereikalingas, be to, toks specialistas ieškovės gyvenamojo namo statybose ir nedalyvavo.

19.10. NŽT Trakų skyriaus 2017 m. lapkričio 30 d. atlikto ieškovei priklausančio žemės sklypo patikrinimo vietoje ir 2017 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. 46SD-4702-(14.46.104.) „Dėl žemės naudojimo patikrinimo“ motyvai (e. b. t. 1, b. l. 3-9, 16-17, ieškovės 2018 m. vasario 9 d. ieškinio priedai Nr. 5-6) nagrinėjamai po atnaujinimo bylai reikšmės neturi, nes patikrinimai įvyko iki ribos tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų nustatymo.

19.11. Ieškovė netinkamai supranta statybą leidžiančių dokumentų ir savavališkų statybų sąvokas, todėl ir šie ieškovės motyvai atmestini. Rašytinis gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo sutikimas statybos darbams atlikti nėra statybą leidžiantis dokumentas (Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalis). Be to, ir paminėtoje Statybos įstatymo redakcijoje, jos 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte, taip pat atskiriami statybą leidžiantys dokumentai ir gretimo žemės sklypo savininko sutikimas. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalį, savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, kai dėl jų pakeitimų privaloma iš naujo gauti statybą leidžiantį dokumentą. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 2 lentelės 2 punktą, pagalbinio ūkio paskirties pastatai – be gyvenamųjų patalpų, kurių didžiausias aukštis yra 5,0 m, o didžiausias plotas 50 kv. m, priskiriami I grupės nesudėtingų statinių kategorijai. Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 3 priedo 2.1. punkte nustatyta, kad leidimas rekonstruoti nesudėtingą statinį privalomas kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, Kuršių nerijoje, upėje ar jos dalyje, kuri įgyvendinant Vandens įstatymą [8.15] įtraukta į ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą [8.41] – rekonstruojant I grupės nesudėtingąjį statinį. Ieškovės ir atsakovės žemės sklypai nepatenka nei į vieną iš paminėtų teritorijų, todėl rekonstruojant I grupės nesudėtingą statinį neprivaloma rengti projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Tai reiškia, kad ieškovė nepagrįstai 2015 metais atliktiems garažo rekonstrukcijos darbams taiko savavališkų statybų sąvoką. Net gi manant, kad gretimo žemės sklypo savininko sutikimas yra statybą leidžiantis dokumentas, jis tokiu buvo iki 2016 m. gegužės menėsio.

19.12. 2021 m. gegužės 11 d. UAB „Geobiuras“ Planas yra parengtas iki buvo pakeista riba tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-81-1150/2022 (įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 20 d.). Garažo lokacija nurodyta neteisingai, nes violetinė linija, kaip pastato kontūras, sutampa su mėlyna linija, žyminčia buvusią bendrą ieškovės ir atsakovės žemės sklypų ribą, o tai, kad žemės sklypų suformavimo metu garažo dalis pateko į ieškovės žemės sklypą sąlygojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktas (Žemės sklypas, kuriame yra statinių, gali būti padalytas ar atidalytas, jeigu to nedraudžia Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902) ar kiti teisės aktai, ir tik taip, kad po padalijimo ar atidalijimo statiniui eksploatuoti reikalingas žemės plotas būtų suformuotas kaip vienas žemės sklypas. Žemės sklypas negali būti suformuotas taip, kad žemės sklypo riba kirstų statinį, kuris yra suformuotas kaip vienas atskiras nekilnojamasis daiktas, išskyrus inžinerinius statinius (inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir panašiai), taip pat tuos atvejus, kai žemės sklypas formuojamas statinio, suformuoto kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, daliai eksploatuoti, jeigu kitai šio statinio daliai eksploatuoti reikalingas žemės sklypas, suformuotas iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 28-868) įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario 21 d.), t. y. imperatyvios teisės normos pažeidimą ir ribos pakeitimą teismo sprendimu. Papildomai akcentuotina, kad pagal UAB „Geobiuras“ planą posūkio taškai, pažymėti indeksais 6 ir 7, neatitinka žemės sklypų suformavimo metu buvusios faktinės situacijos (pastato lokacijos) ir atsakovei pagal neteisingą planą tektų ardyti ir 1989 m. pastatyto ir NTR įregistruoto garažo dalį, nors riba tarp ieškovės ir atsakovės yra pakeista įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

19.13. Garažo dalis pateko į ieškovės žemės sklypą taip šių žemės sklypų formavimo metu, kaip nurodyta teismo eksperto specialisto Giedriaus Paužolio 2020 m. gruodžio 3 d. konsultacinėje išvadoje (f. 6 psl. 40). Iš esmės pateikdama patikslintą ieškinį UAB „Geobiuras“ 2021 m. gegužės 11 d. plano pagrindu, ieškovė neįvykdė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-7825-920/2024 ir nepašalino teismo nustatytų trūkumų – pateikti patikslintą pagal realią faktinę situaciją ieškinį (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutarties 39 – 40 punktai). Ieškovės patikslintame ieškinyje yra nurodyta neteisingai pažymėta pastato lokacija ieškovės ir atsakovės žemės sklypų suformavimo metu.

19.14. Dėl šalių motyvų derybų metu ieškovės išdėstyti motyvai realiai parodo, kad ginčo garažo priestatai neturi didelės įtakos jos teisėms, nes uždengia mišką ne labiau nei iki rekonstravimo, kadangi pagalbinio ūkio pastato langas yra senojo garažo lygmenyje. Be to, minėtas pagalbinio ūkio paskirties pastatas, anot ieškovės, naudojamas tiktai daiktams sandėliuoti.

19.15. Riba tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų buvo pakeista būtent dėl to, kad žemės sklypų suformavimo metu ji kirto NTR įregistruotą garažą, pažeidžiant Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktą, o matininkų parengtuose planuose (tarp jų ir UAB „Sanora“ žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte) pastato lokacija neatitiko tikrovės. Pastato servituto tūrinį ieškovė savo žemės sklype papildė dėl to, kad šalių tėvas V. M. suderino su ieškove savo pageidavimą garažą rekonstruoti, su kuo ieškovė sutiko. Po jos užsakymu atliktų jos žemės sklypo kadastrinių matavimų buvo patikslinti žemės sklypo kadastro duomenys ir 2013 m. spalio 16 d. NŽT teritorinio skyriaus vedėjo sprendimo Nr.46SK-(14.46.110) pagrindu įregistruoti NTR. Servitutas, kodas 205, leido pastatą ne tik naudoti, bet ir rekonstruoti. Garažo rekonstravimas atitiko servituto turinį, nes statinio rekonstravimas – statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalis). Ieškovės pastebėjimas, kad servitutas buvo nustatytas kitam pastatui yra atmestinas, nes garažas iki ir po rekonstravimo yra tas pats pastatas, tik pasikeitė jo sienų medžiaga ir matmenys. Ieškovė per visą teismo procesą ir dabar klaidina teismą ir nekur nemini apie tai, kad ieškovė pati nuo 2013 m. spalio 16 d. savo žemės sklype tėvo pastatui nustatė statinio servituto teisę (kodas 205), statinio servitutas patvirtintas administraciniu teisės aktu ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ieškovė kalba tik apie nuo 2007 m. kovo 26 d. suteiktą servitutą su kodu 007 – suteikiantį teisę tik aptarnauti ir naudotis. UAB „Geopletra“ planas yra ieškovės 2017 m. rugpjūčio 25 d. pasirašytas, kas iš esmės prilygsta rašytiniam sutikimui atlikti garažo rekonstravimą. Juolab, minėtas planas pasirašytas po rekonstravimo darbų pabaigos, kai net pagal apeliacinio skundo motyvus, ieškovė jau suprato rekonstravimo mastą. Apeliantė nekorektiškai skaito NTR išrašą (apeliacinio skundo 108–109 punktai). 2007 m. kovo 2 d. Apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1871-79 pagrindu buvo suformuotas atsakovės žemės sklypas ir tokiu būdu įregistruotas NTR naujas nekilnojamasis daiktas (ieškovės žemės sklypas), o NŽT (sprendime NMA, apsirašymo klaida) 2013 m. spalio 16 d. sprendimu patikslinti ieškovės žemės sklypo kadastro duomenys, tarp jų ir pastato servituto turinys.

19.16. Pagal apeliantės logiką, ji matė garažo rekonstravimo pradžią, ir, anot jos, nepasidomėjo, kas bus daroma (nors tai netiesa, nes ji yra apdairi turto savininkė). Teisės aktai nedraudė nei nugriauti, nei remontuoti, nei rekonstruoti statinio. Kaip jau nurodė, statybos leidimas garažo rekonstravimui nereikalingas, o būtinumas gauti gretimo žemės sklypo savininko sutikimą išnyko 2016 m. gegužės mėn. Be to, pagal apeliacinio skundo logiką, ieškovė, slaugydama jos vyro motiną, per 2015–2017 metus apsilankė savo žemės sklype 2015 m. gegužės mėnesį (tada pamatė garažo rekonstravimo darbų pradžią) ir visiškai nestebėjo savo gyvenamojo namo statybų, jomis nesidomėjo, kas neatitinka realios situacijos. Pastebėtina, kad 2025 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad per paminėtą laiką ji atvykdavo į savo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vadinasi, nebuvo situacijos, kad ji nesilankė savo žemės sklype dvejus metus. Garažo rekonstravimą ieškovė stebėjo, aktyviai domėjosi, ką ir kaip planuojama daryti nuo pat rekonstravimo pradžios 2015 m. gegužės mėnesį.

19.17. 2015 m. gruodžio 11 d. specialiųjų poreikių nustatymo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kuria M. L. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 9 d., objektyviai yra išduota po 2015 m. rugsėjo, kai garažo rekonstravimo darbai buvo užbaigti. Ieškovė dirbdama niekaip negalėjo slaugyti ir prižiūrėti sutuoktinio motiną, nėra jokio pateikto dokumento, patvirtinančio faktą slaugant ar prižiūrint šeimos narį, o pats nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis neįrodo fakto, kad tokį poreikį tenkino būtent ieškovė.

19.18. Ieškovės paklausimai Statybos inspekcijai 2016 m. spalio 27 d. ir 2017 m. balandžio 28 d. skirti gauti informaciją, tačiau nelaikytini pretenzijomis, be to, jie pateikti vėliau nei per vienerius metus nuo garažo rekonstravimo pradžios. Be to, patys paklausimai nėra pateikti į bylą.

19.19. Tik po dovanojimo sutarties sudarymo ieškovė pradėjo rašyti skundus dėl garažo rekonstravimo rezultatų (jau ne prašymus dėl informacijos pateikimo): 2017 m. rugsėjo 12 d. - NŽT, 2017 m. spalio 9 d. – Statybos inspekcijai.

19.20. Įvykdyti patikslinto ieškinio reikalavimą jo patenkinimo atveju, atsakovei tektų išardyti pristatytas pastato dalis ir visą laikančią pastato 6,16 m sieną iš ieškovės žemės sklypo pusės iki senos žemės sklypo ribos (kuri pakeista įsiteisėjusiu teismo sprendimu) ir pastatyti naują pastato sieną 6,16 m ant senos žemės sklypo ribos, buvusios iki teismo sprendimu ji buvo pakeista. Reikalaujama nugriauti siena yra laikančioji pastato konstrukcija ir tokio reikalavimo patenkinimas iš esmės prilygtų pastato nugriovimui.

19.21. Ieškovės ūkinis pastatas turi įrengtą vandentiekį ir kanalizaciją (tik tai nėra pažymėta RC pažymėjime), turi krosninį šildymą (f. 1, psl. 12, 13 pastatas–viralinė, NTR informacija), pastatas apšiltintas ir pritaikytas gyventi žiemą, ir ji šiame pastate gyveno, prižiūrėdama gyvenamojo namo statybos darbus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (liet. iš pareigos) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

21. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, t. y. apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-208/2005, 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020).

22. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 18 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo ieškovės apeliaciniame skunde ir atsakovės atsiliepime išdėstytų argumentų kontekste.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

23. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų (LITEKO) nustatyta, kad:

23.1. Ieškovė L. L. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmams civilinėje byloje Nr. e2-3139-983/2018 pareiškė ieškinį, kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovę R. K. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti pagalbinio ūkio paskirties pastato (be gyvenamųjų patalpų) dalį, esančią ieškovės L. L. žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), iki bendros žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), ribos tokiu būdu, kad atsakovės R. K. žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), likusi šio pastato dalis (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo pastato išorinės sienos krašto) prie ieškovės L. L. žemės sklypo ribos, žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plane nurodytoje vietoje nebūtų ilgesnė nei 6,16 m, pašalinti ieškovės L. L. žemės sklype po žeme paklotus inžinerinius tinklus (elektros kabelius ir lietvamzdžius) bei atstatyti šioje ieškovės L. L. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje žemės sklypo reljefą ir dangą į iki savavališkų statybos darbų buvusią būklę – išlyginti žemės reljefą ir ant jos buvusioje vietoje pakloti betonines šaligatvio plyteles bei išardyti terasos dalį, esančią arčiau nei 3 m atstumu iki ieškovės L. L. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos; 2) atsakovei R. K. neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, pripažinti, kad ieškovė L. L. turi teisę pati atlikti nurodytus savavališkos statybos pasekmių pašalinimo veiksmus ir kartu išsiieškoti iš atsakovės R. K. turėtas savavališkos statybos pasekmių pašalinimo išlaidas; 3) konstatuoti ex officio (savo iniciatyva) niekinio sandorio, 2017 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties, teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą.

23.2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3139-983/2018 L. L. ieškinys buvo patenkintas iš dalies, atsakovė R. K. įpareigota per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti rekonstruoto pastato – garažo dalį, esančią ieškovės L. L. žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), iki bendros žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), ribos tokiu būdu, kad atsakovės R. K. žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), likusi šio pastato dalis (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo pastato išorinės sienos krašto) prie ieškovės L. L. žemės sklypo ribos, žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plane nurodytoje vietoje nebūtų ilgesnė nei 6,16 m, pašalinti ieškovės L. L. žemės sklype po žeme paklotus inžinerinius tinklus (elektros kabelius ir lietvamzdžius) bei atstatyti šioje ieškovės L. L. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje žemės sklypo reljefą ir dangą į iki savavališkų statybos darbų buvusią būklę – išlyginti žemės reljefą ir ant jos buvusioje vietoje pakloti betonines šaligatvio plyteles bei išardyti terasos dalį, esančią arčiau nei 3 m atstumu iki ieškovės L. L. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos. Atsakovei R. K. neįvykdžius šių įpareigojimų teismo nustatytu terminu, ieškovei L. L. leista pašalinti savavališkos statybos padarinius, išieškant visas patirtas išlaidas iš atsakovės R. K.. Ieškinys dalyje dėl 2017 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties pripažinimo niekiniu sandoriu atmestas.

23.3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2022 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-81-1150/2022 iš dalies patenkino R. K. ieškinį, kuriuo ji prašė: 1) nustatyti žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skiriančią ribą pagal UAB „Geobiuras“ 2021 m. gegužės 11 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (kadastrinių matavimų) planą (pasiūlymą), kuriame bendra riba su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta posūkio taškais 21 (X 64432.38, Y 566335.88), 22 (6064424.28, Y 566350.69), 23 (X 6064407.63, 566374.86), 24 (6064406.79, Y 566376.89), 25 (X 6064400.78, Y 566386.73), 26 (X 6064400,17 Y 566387.57), 27 (X 6064398.21, Y (566390.29); 2) leisti ieškovei atlikti pastato–garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją ir įteisinti pastato rekonstrukcijos rezultatus be atsakovės L. L. sutikimo. Teismas nustatė žemės sklypus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skiriančią ribą pagal UAB „Geobiuras“ 2021 m. gegužės 11 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (kadastrinių matavimų) planą (pasiūlymą), kuriame bendra riba su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta posūkio taškais 21 (X 64432.38, Y 566335.88), 22 (6064424.28, Y 566350.69), 23 (X 6064407.63, 566374.86), 24 (6064406.79, Y 566376.89), 25 (X 6064400.78, Y 566386.73), 26 (X 6064400,17 Y 566387.57), 27 (X 6064398.21, Y (566390.29). Likusioje dalyje bylą nutraukė.

23.4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2023 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA2-3388-424/2023 procesą civilinėje byloje Nr. e2-3139-983/2018 dalyje dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo atnaujino CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Ieškovė L. L. atnaujintoje byloje 2023 m. rugsėjo 4 d. pareiškė patikslintą ieškinį, prašydama teismo: įpareigoti atsakovę R. K. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti rekonstruoto pastato – garažo dalį, tokiu būdu, kad atsakovės R. K. žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), likusi šio pastato dalis (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo vienos pastato išorinės sienos krašto iki kitos) lygiagrečiai su ieškovės L. L. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), riba plane (pagal UAB „Geobiuras“ 2021 m. gegužės 11 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planą M 1:500 ir šio plano detalizuotą brėžinį M 1:250) nurodytoje vietoje (tarp taškų 6 ir 7) nebūtų ilgesnė nei 6,16 m., bei išardyti terasos dalį, esančią arčiau nei 3 m atstumu iki ieškovės L. L. žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos. Atsakovei R. K. neįvykdžius šių įpareigojimų teismo nustatytu terminu – leisti ieškovei L. L. pašalinti savavališkos statybos padarinius, išieškant visas patirtas išlaidas iš atsakovės R. K..

23.5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. rugsėjo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3388-424/2023 ieškovės L. L. pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo atsisakyta priimti, teismui konstatavus, jog keisti tiek ieškinio dalyką, tiek pagrindą ieškovė neturi teisės. Be to, teismas pažymėjo, kad byla nagrinėjama atnaujinus procesą, pasirengimas bylai yra baigtas ir byla nagrinėjama vertinant pareikšto ieškinio pagrįstumą pagal jame nurodytą ieškinio pagrindą.

23.6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. sausio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eA2-98-424/2024 bylos dalyje dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo priimtas naujas sprendimas – L. L. ieškinys atmestas. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-833-643/2024 Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. sausio 10 d. sprendimas panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neleido ieškovei L. L. pateikti patikslinto ieškinio pagal realią faktinę situaciją, o priimdamas sprendimą dėl ieškinio, grindžiamo neaktualiomis (pasikeitusiomis) faktinėmis aplinkybėmis, neišanalizavęs, ar patikslintas reikalavimas susijęs su atnaujinto proceso pagrindu, ar naujo reikalavimo nagrinėjimas byloje bus efektyvus ir ekonomiškas, padarė procesinės teisės normos pažeidimą, neatskleidė bylos esmės.

23.7. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. birželio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-204-759/2025, kuris nagrinėjamu atveju yra skundžiamas, ieškovės L. L. ieškinį atmetė.

24. Iš nagrinėjamos bylos duomenų nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas1). Atsakovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas2). Žemės sklypas1 pietvakarinėje pusėje ribojasi su Žemės sklypu2 ir turi bendrą juos skiriančią ribą. Žemės sklype2, jo šiaurės rytinėje pusėje, 1989 m. buvo pastatytas pastatas–garažas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Garažas). 2017 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties pagrindu Nr. NŠ-839 Garažas V. M. (ginčo šalių tėvo) perleistas R. K. (atsakovei).

25. Byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, kad atsakovė Garažą, esantį arčiau nei 3 m iki bendros žemės sklypų ribos, rekonstravo taip, kad jis savo plotu tapo didesnis nei prieš rekonstravimą, neturėdama gretimo žemės sklypo savininkės (ieškovės) sutikimo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

26. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai taikė vienerių metų terminą reikalavimui dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius reikšti, neteisingai nustatė šio termino skaičiavimo pradžią, neįvertino galimybių jo atnaujinti; 2) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai išaiškino, jog besiribojančių žemės sklypų savininkų sutikimas nelaikytinas statybą leidžiančiu dokumentu; 3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai rėmėsi tarp šalių vykusių taikos derybų aplinkybėmis; 4) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėjo prie išvados, jog garažui eksploatuoti nustatytas servitutas reiškia, kad dar 2007 m. formuojant žemės sklypų ribas buvo žinoma, kad ginčo pastatas patenka į apeliantės žemės sklypą ir užima nedidelę dalį ir tokiu būdu apeliantė davė šalių tėvui leidimą tokiame stovyje ginčo pastatą aptarnauti, naudotis ir eksploatuoti. Savo ruožtu atsakovė su šiais apeliantės argumentais nesutinka, laiko juos nepagrįstais.

27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 1 dalis nustato, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai.

28. Nagrinėjamam ginčui spręsti aktuali Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. (toliau – Statybos įstatymas). Šiame įstatyme įtvirtinta savavališkos statybos sąvoka. Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis numatė, jog savavališka statyba – tai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustatė, jog statybą leidžiančiam dokumentui prilyginamas žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas, kai pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Šios nuostatos netaikomos statybos valstybinėje žemėje atvejais, taip pat kai rašytinį sutikimą privaloma gauti iš valstybinės žemės patikėtinio (Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis). Savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka (Statybos įstatymo 28 straipsnis).

29. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas yra statybą leidžiantis dokumentas, jeigu pagal teisės aktų nuostatas yra privaloma tokį sutikimą gauti. Nagrinėjamu atveju ginčo statinio (Garažo) statybą leidžiančiam dokumentui pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą priskirtas gretimo sklypo savininko rašytinis sutikimas. Šio straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad rašytiniai sutikimai tampa neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienerius metus nuo statybos pradžios statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Nurodytų normų pagrindu darytina išvada, jog gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas ne visais atvejais yra statybą leidžiantis dokumentas. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog gretimo sklypo savininko sutikimas nelaikomas statybą leidžiančiu dokumentu, o statyba be sutikimo nelaikoma savavališka tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas neprivalomas.

30. Apeliantė nurodo, jog Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje nustatytas vienerių metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo statybų darbų pradžios, kurie lėmė statinio padidėjimą arčiau nei 3 m atstumu iki šalių žemės sklypus skiriančios ribos, nes tik tuomet buvo padarytas pažeidimas, o ne apskritai nuo statybų darbų pradžios, kai buvo atliekami statinio (Garažo) griovimo darbai. Pasak apeliantės, tai, kad darbus, kuriais atsakovė padidino Garažą, atliko ženkliai vėliau, o ne 2015 m. gegužės mėn., įrodo pačios atsakovės kreipimaisi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. spalio 17 d. raštas Nr. (23.2.)-2D-14462 „Dėl statybų (duomenys neskelbtini)“; Statybos inspekcijos 2015 m. gruodžio 29 d. ir 2016 m. vasario 24 d. (įregistruotos Nr. (8.4)-2D-20432, (9.12)-2D-2574) atsakovei suteiktos konsultacijos).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, su tokiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti ir iš esmės pritaria tiek atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė ieškinyje pati nurodė, jog atsakovė 2015 m. gegužės mėnesį pradėjo ardyti Garažą, atitinkamai ir atsakovė byloje laikėsi pozicijos, jog statybos darbus pradėjo 2015 m. gegužės mėnesį. Dėl statybos darbų pradžios iš esmės ginčo šalys sutarė, o statybos darbų pabaiga nagrinėjamam ginčui reikšmės neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal minėto Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalį, vienerių metų termino skaičiavimo pradžia sietina su statybos darbų pradžia, neišskiriant jokių statybos darbų tolimesnio proceso, etapų, kaip tą nurodo ieškovė, todėl šiuo atveju vienerių metų terminas skaičiuotinas nuo Garažo rekonstrukcijos darbų pradžios, t. y. 2015 m. gegužės mėnesio, atitinkamai šio termino pabaiga laikytinas 2016 m. gegužės mėnuo.

32. Kadangi Garažo rekonstravimo darbų pradžia apeliantei buvo žinoma nuo 2015 m. gegužės mėnesio, tad, jeigu ieškovė buvo taip stipriai suinteresuota ginčo pastato rekonstrukcijos darbais, ji turėjo domėtis visa rekonstrukcijos darbų eiga, jau nuo pat ginčo pastato rekonstrukcijos darbų pradžios turėjo galimybę teirautis atsakovės, kokius rekonstrukcijos darbus atsakovė planuoja atlikti ateityje, ir, matydama bei manydama, kad atsakovės atliktais / atliekamais ginčo pastato rekonstrukcijos darbais yra / bus pažeidžiamos jos teisės, nedelsiant kreiptis į atitinkamas kompetentingas institucijas.

33. Ieškovė nurodė, kad nuo ginčo pastato rekonstrukcijos pradžios iš esmės retai lankėsi ginčo pastato vietoje, taip pat šiuo laikotarpiu ji slaugė savo sutuoktinio motiną, todėl negalėjo dažnai būti sodyboje ir matyti, kokius ginčo pastato rekonstrukcijos darbus atliko atsakovė, tačiau šie ieškovės argumentai nepagrįsti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog į bylą pateiktas 2014 m. rugsėjo 14 d. susitarimas dėl statybos darbų organizavimo ieškovės Žemės sklype1, kaip įrodymas, nepagrindžia, kad jos namo statybų organizavimu užsiėmė tretieji asmenys, o ne ji pati. Prie šio susitarimo nepridėti mokėjimo kvitai, pasirašiusio asmens kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, statybos priežiūrą vykdančio asmens pildyti dokumentai (žurnalai, priėmimo–perdavimo aktai ir kt.) ir pan. Be to, sutiktina taip pat su tuo, jog ieškovės į bylą pateikta 2015 m. gruodžio 11 d. specialiųjų poreikių nustatymo pažyma, kaip įrodymas, kuria ieškovės sutuoktinio motinai M. L. nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 9 d., neįrodo fakto, kad tokį poreikį tenkino būtent ieškovė, į bylą nepateiktas joks kitas įrodymas, patvirtinantis faktą, kad būtent ieškovė nuolat slaugė ir prižiūrėjo sutuoktinio motiną, todėl negalėjo atvykti į savo Žemės sklypą1 ir matyti atsakovės vykdomų ginčo pastato rekonstrukcijos darbų. Nesant įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovė nuo ginčo pastato rekonstrukcijos darbų pradžios nesilankė ar neturėjo galimybės lankytis ginčo pastato rekonstrukcijos vietoje, darytina išvada, jog ieškovė šioje vietoje lankėsi, turėjo galimybę matyti atsakovės vykdomus ginčo pastato rekonstrukcijos darbus ir žinojo apie juos.

34. Iš bylos duomenų nustatyta, jog apeliantė su pirmuoju paklausimu į Statybos inspekciją kreipėsi tik 2016 m. spalio 27 d., o antrasis paklausimas teiktas tik 2017 m. balandžio 13 d. Šie apeliantės paklausimai vertintini iš esmės tik kaip konsultacinio pobūdžio, skirti gauti informaciją, tačiau ne kaip skundai, rašytinės pretenzijos, pranešimai dėl statinio statybos. Atsakovei jokių pretenzijų dėl Garažo statybos pareikšta nebuvo. Ieškovė tik 2017 m. rugsėjo 15 d. su skundu dėl savavališkų statybų kreipėsi į Statybos inspekciją, taigi, būtent jau po ginčo šalių tėvo ir atsakovės 2017 m. kovo 22 d. sudarytos dovanojimo sutarties, kurios pagrindu Garažas padovanotas atsakovei. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė prašė teismo pripažinti minėtą dovanojimo sutartį niekine, tačiau toks jos reikalavimas buvo atmestas.

35. Byloje pateikta 2015 m. gruodžio 5 d. daryta Garažo nuotrauka, patvirtina, kad jau tuo metu pastato sienos buvo nebemedinės, pastatytos iš blokelių, pastatas su stogu, t. y. jau šią dieną pastatas buvo šiuo metu esančių matmenų (tik be dekoro), atitinkamai šis įrodymas paneigia apeliantės dėstomas aplinkybes, kad atsakovė 2015 m. gruodžio mėnesį – 2016 m. sausio mėnesį dar tik ketino atlikti Garažo plėtimo darbus.

36. Atsižvelgiant į tai, prieitina prie išvados, jog apeliantei per vienerių metų terminą nepareiškus jokių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl Garažo statybos (rekonstrukcijos) darbų nei atsakovei, nei kompetentingoms institucijoms apeliantės rašytinis sutikimas Garažo rekonstrukcijos darbams tapo nebereikalingas, pastarajai praleidus vienerių metų terminą.

37. Toliau apeliantė teigia, kad aptartas vienerių metų terminas laikytinas ieškinio senaties terminu, kuris, esant svarbioms priežastims, gali būti atnaujinamas. Atsakovė su šia pozicija nesutinka ir nurodo, jog minėtas terminas nėra ieškinio senaties terminas, o yra naikinamasis terminas, kurio atnaujinimas negalimas. Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.

38. Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje nustatytas vienerių metų terminas nelaikytinas ieškinio senaties terminu, kadangi jis nėra siejamas su teisės kreiptis į teismą su ieškiniu pasibaigimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šis terminas yra naikinamojo pobūdžio ir negali būti atnaujinamas. Suėjus nurodytam terminui, gretimo žemės sklypo savininko sutikimas tampa neprivalomas. Tai, kad aptariamas vienerių metų terminas nėra ieškinio senaties terminas, ne kartą yra konstatavę ir teismai (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1343-577/2018 28 punktą; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-631-933/2019 43 punktą). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija apeliantės nurodytus argumentus dėl vienerių metų termino kaip ieškinio senaties termino ir galimybės jį atnaujinti atmeta kaip nepagrįstus.

39. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus, esą atsakovė remtis senaties terminu pradėjo tik po to, kai buvo atnaujintas procesas šioje byloje, dėl to tokie atsakovės argumentai neturėtų būti nagrinėjami, nes nėra susiję su atnaujinimo pagrindu, taip pat laiko nepagrįstais.

40. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė aptartą vienerių metų terminą vertina ne kaip ieškinio senaties terminą, o kaip naikinamojo pobūdžio terminą, kuriam pasibaigus kaimyninio žemės sklypo savininko (šiuo atveju – ieškovės) sutikimas dėl statinio rekonstrukcijos darbų tampa neprivalomas. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar iki proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-3135-983/2018 buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl apeliantės žodinio ar rašytinio sutikimo dėl ginčo pastato statybos (ne)buvimo, o konstatavus, kad toks sutikimas nebuvo duotas, buvo prieita prie išvados, jog atsakovė vykdė savavališką Garažo statybą (Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3135-983/2018). Atnaujinus byloje procesą dėl pasikeitusios ginčo šalių žemės sklypus skiriančios ribos ir patikslintus ieškinį, atsakovė, gindamasi nuo pareikštų patikslinto ieškinio reikalavimų, papildė savo gynybinę poziciją argumentais dėl termino, susijusio su rašytinio sutikimo privalomumu / reikalingumu. Tokie atsakovės argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini susijusiais su proceso atnaujinimo pagrindu, iš esmės lemiantys bylos išnagrinėjimo rezultatą, ir negali būti vertinami kaip neleistini, su byla nesusiję argumentai.

41. Toliau pasisakytina dėl apeliantės argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl šalių derybų metu aptartų aplinkybių. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tarp šalių vykusių taikos derybų metu nurodytomis aplinkybėmis.

42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog „<...> Ieškovė pradėjo teisminius ginčus dėl pažeistų jos teisių, tačiau svarbus momentas, kad derinant taikos sutartį, ieškovė savo reikalavimų atsisakė. Buvo realu tikėtis taikaus sutarimo, tačiau šalys neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo, todėl ginčą paliko spręsti teismui. Teismo nuomone, toks ieškovės pozicijos pasikeitimas dėl ieškinio reikalavimų atsisakymų parodo, kad po tiek metų bylinėjimosi ji yra galimai abejojanti, kad jos teisės buvo pažeistos ir atsakovė vykdė savavališkas statybas.“.

43. Iš bylos duomenų nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu šalys vedė derybas dėl galimo ginčo išsprendimo taikiai, tačiau taikos sutartis sudaryta nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad šalys derėjosi, nesudaro pagrindo teismui vertinti ar remtis derybų metu išsakytais šalių pasiūlymais, pozicijomis ar aptartomis aplinkybėmis, sprendžiant bylą iš esmės. Pažymėtina, jog šalių derybos yra nukreiptos į kompromiso paiešką ir grindžiamos galimų nuolaidų siūlymais, todėl derybų metu išsakytos pozicijos negali būti laikomos tam tikrų faktų pripažinimu ar įrodymais civilinėje byloje. Priešingas aiškinimas nepagrįstai ribotų šalių teisę laisvai derėtis ir prieštarautų civilinio proceso dispozityvumo bei rungimosi principams. Atsižvelgiant į tai, teismas, spręsdamas ginčą, privalo vadovautis tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo pateiktos į nagrinėjamą bylą, o ne aplinkybėmis, aptartomis šalių derybų metu. Kadangi taikos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, derybų turinys negali būti vertinamas kaip turintis įrodomąją reikšmę ar sudarantis pagrindą daryti išvadas dėl ginčo esmės.

44. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai rėmėsi šalių vestų derybų metu nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių ir motyvų visumą, tai nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pirmosios instancijos teismo motyvai, susiję su ginčo šalių derybų metu nurodytomis aplinkybėmis, vertintini iš esmės tik kaip papildantys pagrindinius sprendimo motyvus.

45. Apeliantė, be kita ko, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėjo prie išvados, jog Garažui eksploatuoti nustatytas servitutas reiškia, kad dar 2007 m. formuojant žemės sklypų ribas buvo žinoma, kad ginčo pastatas patenka į apeliantės žemės sklypą ir užima nedidelę dalį ir tokiu būdu apeliantė davė šalių tėvui leidimą tokiame stovyje ginčo pastatą aptarnauti, naudotis ir eksploatuoti.

46. Iš byloje pateikto 2006 m. birželio 20 d. UAB „Sanora“ žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto M 1:500 matyti, kad tuo metu atsakovei priklausančio Garažo siena sutapo su šalių žemės sklypus skiriančia riba. Kad ginčo šalių žemės sklypus skirianti riba sutapo su Garažo siena nurodo ir apeliantė. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog į bylą pateiktoje 2020 m. gruodžio 3 d. specialisto Giedriaus Paužolio konsultacinėje išvadoje nustatyta, kad 2006 m. birželio 20 d. sudarytame Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekte nurodyta neteisinga informacija ginčo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) atžvilgiu – šis pastatas 0,03 m ir 0,34 m atstumais bei 1,15 kv. m plotu faktiškai pateko į naujai formuojamą gretimą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau tai plane nėra pavaizduota, t. y. ginčo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) plane dirbtinai sutapatintas su bendra naujai formuojamų žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) riba taip, kad jos nekirstų. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, riba tarp ieškovės ir atsakovės žemės sklypų buvo pakeista būtent dėl to, kad žemės sklypų suformavimo metu ji kirto Nekilnojamojo turto registre įregistruoto Garažo ribas, pažeidžiant Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punktą, o matininkų parengtuose planuose (tarp jų ir UAB „Sanora“ žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekte) pastato lokacija neatitiko tikrovės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nedidelė pastato (Garažo) dalis dar 2007 m. pateko į apeliantei priklausantį žemės sklypą. Apeliantė 2007 m., tikėtina, nežinojo, kad garažo pamatų, o kartu ir dalies sienos, konstrukcijos patenka į jos žemės sklypą, manė, kad Garažo siena ribojasi su jos žemės sklypo riba. Dėl šios priežasties Garažo sienos priežiūrai, aptarnavimui, naudojimui ir buvo nustatytas servitutas, kodas 007. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ne šis servitutas, kuriam apeliantė apeliaciniame skunde daugiausiai skyrė dėmesio, yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui.

47. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2013 m. spalio 16 d. ieškovė savo žemės sklype nustatė dar vieną statinio servitutą, kodas 205, leidžiantį ginčo pastatą rekonstruoti, t. y. statyti ar/ir montuoti pastato dalis, pakibusias virš tarnaujančio žemės sklypo servituto zonos ribose. Pritartina atsakovės atsiliepime išdėstytai pozicijai, jog apeliantė neteisingai interpretuoja Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytus duomenis. Pažymėtina, jog 2007 m. kovo 2 d. Apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-1871-79 pagrindu buvo suformuotas atsakovės žemės sklypas ir tokiu būdu įregistruotas naujas nekilnojamasis daiktas (ieškovės žemės sklypas), o NŽT 2013 m. spalio 16 d. sprendimu patikslinti ieškovės žemės sklypo kadastro duomenys, tarp jų ir pastato servituto turinys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Garažo rekonstravimas iš esmės atitiko servituto turinį, nes statinio rekonstravimas – statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.) (Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Apie šį servitutą apeliantė sąmoningai viso proceso metu nutyli.

48. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė, sužinojusi apie ginčo pastato (Garažo) rekonstrukcijos darbus, per vienerius metus nesikreipė į kompetentingas institucijas, vadinasi, ji iš esmės sutiko su atsakovės vykdomais rekonstrukcijos darbais. Pretenzijas reikšti ir savo neva pažeistas teises teisme atsakovė iš esmės pradėjo ginti po ginčo šalių tėvo ir atsakovės sudarytos dovanojimo sutarties, kurios pagrindu ginčo pastatas atiteko atsakovei. Pažymėtina, kad po priimto teismo sprendimo, kuriuo pakeista ginčo šalių žemės sklypus skirianti riba, atsakovei priklausantis Garažas patenka tik į atsakovės žemės sklypo ribas. Kitų pagrįstų aplinkybių, be tos, kad nebuvo duotas raštiškas ieškovės sutikimas, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog atsakovė, atlikdama Garažo rekonstrukciją, pažeidė ieškovės teises, byloje nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pagrįstai nuspręsta, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą ir pripažinti, kad ginčo pastato rekonstrukcija yra neteisėta (atlikta be gretimo sklypo savininko sutikimo), nėra pagrindo naikinti.

49. Kiti nutartyje nepaminėti apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimtam teisiniam rezultatui įtakos nedaro. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog, nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-107/2010, ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju atsakovė pateikė prašymą priteisti jai 1 830 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Prie prašymo pridėti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai – 2025 m. rugpjūčio 13 d. sąskaita už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymas Nr. 629.

52. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

53. Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistiną dydžio koeficientą sudaro 1,3. Atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas 2025 m. rugpjūčio mėn., mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2025 m. I ketvirtį buvo 2 337,7 Eur, todėl už apeliacinio skundo parengimą maksimali priteistina suma yra 3 039,01 Eur. Kadangi atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, suma neviršija Rekomendacijose numatyto dydžio, ši suma (1 830 Eur) priteistina jos naudai iš ieškovės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės L. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 1 830 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.