Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. gegužės 25 d. nutarties pagal atsakovės R. K. prašymą dėl teismo sprendimo išaiškinimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. L. ieškinį atsakovams R. K., V. M. (V. M.) dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius ir 2017 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties pripažinimo niekine.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl atsakovės atskirojo skundo ir ieškovės atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

12. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria buvo išaiškintas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3135-983/2018, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

14. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 37-38 punktai).

15. Nagrinėjamu atveju atsakovės teikiami įrodymai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi esminės reikšmės nagrinėjant klausimą dėl sprendimo išaiškinimo, be to, šie įrodymai, datuoti 2020 m. balandžio 10 d., galėjo būti pateikti anksčiau, t. y. klausimą dėl sprendimo išaiškinimo nagrinėjant dar pirmosios instancijos teisme, todėl juos atsisakytina priimti.

Dėl teismo sprendimo išaiškinimo

16. CPK 278 straipsnio dalyje nustatyta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Pagal to paties straipsnio 2 dalį sprendimą išaiškinti leidžiama, jeigu jis dar neįvykdytas, taip pat jeigu nepasibaigė terminas, per kurį sprendimas gali būti priverstinai įvykdytas, ar šis terminas neatnaujintas.

17. Aiškindamas ir taikydamas šias proceso teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, jog nuostata, jog aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko reiškia, kad aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, jog būtų pakeista jo prasmė, be kita ko, prasminė elementų, sudarančių sprendimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat kad jį priėmęs teismas negali aiškinti to, ko jis toje civilinėje byloje netyrė ir nekonstatavo. Teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būti tinkamai įvykdomas. Dėl to siekiant tinkamo įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo šis sprendimas (nutartis) gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuluota sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas (nutartis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2010; 2014 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2014; 2017 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2017). Teismo sprendimo (nutarties) neaiškumas neapima teismo motyvų platesnio atskleidimo ar argumentų parinkimo motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2011; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-701/2018).

18. Aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti savo argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 5 punktas).

19. Byloje nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmai 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3135-983/2018 iš dalies patenkino ieškovės L. L. ieškinį – įpareigojo atsakovę R. K. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti rekonstruoto pastato – garažo dalį, esančią ieškovės žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), iki bendros žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), ribos tokiu būdu, kad atsakovės žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), likusi šio pastato dalis (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo pastato išorinės sienos krašto) prie ieškovės žemės sklypo ribos, žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), plane nurodytoje vietoje nebūtų ilgesnė nei 6,16 m, pašalinti ieškovės žemės sklype po žeme paklotus inžinerinius tinklus (elektros kabelius ir lietvamzdžius), bei atstatyti šioje ieškovės žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje žemės sklypo reljefą ir dangą į iki savavališkų statybos darbų buvusią būklę – išlyginti žemės reljefą ir ant jos buvusioje vietoje pakloti betonines šaligatvio plyteles bei išardyti terasos dalį, esančią arčiau nei 3 m atstumu iki ieškovės žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos. Atsakovei neįvykdžius šių įpareigojimų teismo nustatytu terminu, teismas leido ieškovei pašalinti savavališkos statybos padarinius, išieškant visas patirtas išlaidas iš atsakovės. Ieškinio dalį dėl 2017 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties pripažinimo niekiniu sandoriu atmetė. Priteisė iš atsakovės ieškovei 164 Eur bylinėjimosi išlaidų; taip pat priteisė iš šalių po 7,96 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

20. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. e2A-1322-560/2019).

21. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. vasario 26 d. nutartimi buvo atmestas pareiškėjos R. K. prašymas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3139-983/2018 įvykdymo atidėjimo (civilinė byla Nr. e2VP-887-272/2020).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 16 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo.

23. Nagrinėjamu atveju atsakovė, prašydama išaiškinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą, siekė išaiškinimo, ar atsakovė turi išardyti tik naujai pastatytas pastato dalis, ar turi išardyti ir seno pastato konstrukcijas (pamatus), kurios egzistavo nuo pastato pastatymo iki žemės sklypo suformavimo ir buvo panaudotos dabar esančiam pastatui. Pirmosios instancijos teismas, išaiškinęs minėtą sprendimą, nurodė, kad atsakovė turi išardyti tiek naujai pastatytą, tiek seną pastato dalį, patenkančią į ieškovės žemės sklypą. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodydama, kad teismo procesinio sprendimo motyvuojamoji ir rezoliucinė dalis prieštarauja viena kitai, kad motyvuojamoje dalyje teismas iš esmės pripažįsta, jog nėra jokių seno iki rekonstrukcijos buvusio garažo dalių, esančių ieškovės žemės sklype, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodo, jog atsakovė turi išardyti taip pat ir senojo garažo dalis, buvusias iki jo rekonstrukcijos. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovės argumentais nesutinka dėl žemiau nurodytų motyvų.

24. Pažymėtina, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-3135-983/2018, kurioje priimtą sprendimą ir prašė išaiškinti atsakovė, viena iš pagrindinių šalių ginčytinų ir įrodinėtinų aplinkybių buvo 1989 metais statyto ir vėliau rekonstruoto pastato-garažo buvimo vieta, atsižvelgiant į šalims priklausančių žemės sklypų ribą. Iš esmės buvo nagrinėjamos aplinkybės, ar atsakovės pastatas-garažas jau jo pastatymo pradžioje buvo įsiterpęs į ieškovei priklausančią žemės sklypo dalį, t. y. ar bendra šalių žemės sklypų riba kirto atsakovės sklype esančio 1989 metais statyto garažo dalį, ar visgi garažas stovėjo tik atsakovės žemės sklype tokiu būdu, jog jo išorinė šiaurės rytinė 6,16 m ilgio siena sutapo su bendra šalių žemės sklypo riba. Šiuo atveju šalys neginčijo aplinkybių, kad 1989 metais statytas pastatas-garažas buvo rekonstruotas. Rekonstruoto pastato teisėtumo (savavališkos statybos) klausimas buvo keliamas tuo aspektu, ar dalis rekonstruoto statinio teisėtai patenka į ieškovės žemės sklypą.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju tiek teismo sprendime, tiek teismo nutartyje, aiškinant teismo sprendimą, pavartotos sąvokos „senas pastatas“ ar „naujas/rekonstruotas pastatas“ neturi esminės reikšmės vykdant 2018 m. lapkričio 19 d. teismo sprendimą. Teismas minėto sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatavęs, kad atsakovės atlikti darbai rekonstruojant pastatą ir daliai jo patenkant į ieškovės žemės sklypą, yra savavališka statyba, pažeidžia ieškovės teises, įpareigojo atsakovę išardyti rekonstruoto pastato dalį, esančią ieškovės žemės sklype iki bendros žemės sklypų ribos, tokiu būdu, kad atsakovės žemės sklype likusi pastato dalis prie ieškovės žemės sklypo ribos nebūtų ilgesnė nei 6,16 m. Teismo sprendime konstatuotas ieškovės teisių pažeidimas sietas ne su rekonstruoto pastato dalimis, jas išskiriant (senas-naujas), tačiau būtent su ta dalimi (jos išardymu), kuri patenka į ieškovės žemės sklypą. Kadangi seno ir naujo pastato dalys sudaro visą rekonstruotą pastatą kaip vientisą darinį, jų atskyrimas nėra teisiškai reikšmingas, nes pagal teismo sprendimą (kas konstatuota tiek motyvuojamojoje, tiek rezoliucinėje dalyse) atsakovė turi pašalinti tą pastato dalį, kuri patenka į ieškovės žemės sklypą, o ar tai seno, ar naujo pastato dalis, nagrinėjamu atveju, įvertinus įsiteisėjusio ir vykdytino sprendimo, kurį prašoma išaiškinti, turinį, reikšmės neturi. Sąvokų „senas“ ir „naujas“ pastatas naudojimas teismo sprendime, kaip ir teismo nutartyje, kuria buvo išaiškintas sprendimas, šiuo atveju supaprastina situaciją ir faktiškai skirtas tik atskirti aptariamas situacijas iki pastato-garažo rekonstrukcijos ir po jos, nustatant, kokia buvo pradinė garažo (jo dalies) buvimo vieta žemės sklype ir kokia po to. Taigi pagal teismo sprendimą sąvokos „senas“ ir „naujas“ pastatas reiškia ne seną ir naują pastatą kaip du atskirus objektus, bet vieną objektą skirtingu laiku – pastatą-garažą, buvusį iki rekonstrukcijos ir po jos.

26. Teismas 2018 m. lapkričio 19 d. sprendime (tiek motyvuojamojoje, tiek rezoliucinėje dalyse) vienareikšmiškai nurodė, kad turi būti išardyta ta rekonstruoto (faktiškai esamo) pastato dalis, kuri yra ieškovės žemės sklype, vertinant pastatą kaip vientisą statinį, nesiejant su tuo, kada buvo pastatytos atitinkamos jo dalys. Taip iš esmės minėtą teismo sprendimą išaiškino ir pirmosios instancijos teismas, motyvuojamojoje skundžiamos nutarties dalyje nurodydamas, kad „teismo sprendimas turi būti vykdomas pažodžiui: t. y. turi būti pašalinta visa statinio dalis, esanti ieškovės žemės sklype, nepriklausomai nuo jos pastatymo laiko“. Tai, kad teismas nutarties rezoliucinėje dalyje, apibūdindamas rekonstruotą pastatą, išskyrė sąvokas „senas“ ir „naujas“, nurodydamas, kad atsakovė turi išardyti tiek naujai pastatytą, tiek seną pastato dalį, patenkančią į ieškovės žemės sklypą, nekeičia teisinio situacijos vertinimo ir paties teismo sprendimo turinio bei jo vykdymo tvarkos. Paminėtina tai, kad šiuo atveju teismo nutarties rezoliucinėje dalyje faktiškai atkartota tik pačios atsakovės prašymo išaiškinti teismo sprendimą praktiškai analogiška formuluotė.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis atitinka motyvuojamąją dalį ir jos neprieštarauja viena kitai. Abi šios teismo procesinio sprendimo dalys reiškia, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas išardant tą rekonstruoto pastato dalį, kuri patenka į ieškovės žemės sklypą, o tai, ar patenkanti į jį dalis yra 1989 metais statyto pastato ar naujai rekonstruoto, reikšmės neturi. Tokia sprendimo vykdymo tvarka atitinka ir 2018 m. lapkričio 19 d. teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes bei rezoliucinėje dalyje numatytą įpareigojimą atsakovei.

28. Atsakovo V. M. atskirajame skunde nurodyti teiginiai yra susiję su ginču, kuris jau buvo išnagrinėtas 2018 m. lapkričio 19 d. teismo sprendimu, dėl to teismas, kuris aiškindamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, negali kitaip ar iš naujo vertinti byloje jau ištirtų įrodymų, nustatinėti faktines aplinkybes ir teikti kitokį jų vertinimą, neturi pagrindo dėl jų plačiau pasisakyti. Klausimo dėl sprendimo išaiškinimo nagrinėjimo ribas apibrėžia tai, kad teismo sprendimas turi būti aiškinamas tik pagal teismo 2018 m. lapkričio 19 d. sprendime konstatuotas faktines aplinkybes.

29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, todėl atsakovės atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

32. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad patyrė 250 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą.

33. Įvertinus tai, kad prašyto išaiškinti teismo sprendimo išaiškinimo rezultatas atitinka ne atsakovės, o ieškovės poziciją, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimo aspektu laikytina, kad procesinis sprendimas apeliacinės instancijos teisme yra priimtas ieškovės naudai.

34. Ieškovės prašoma priteisti advokato pagalbos išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.16 punktuose nustatyto dydžio, todėl ieškovės prašymas tenkintinas, jai priteistina prašomų atlyginti patirtų išlaidų suma – 250 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktai, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

atsakovės R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei L. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 250 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.