Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Zigmo Kavaliausko, Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Lauryno Butvido ir nuteistojo Ž. N. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. N. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas Ž. N. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. vasario 9 d. iki 2021 m. balandžio 9 d. ir nuo 2021 m. balandžio 21 d. iki 2021 m. birželio 18 d.

Ž. N. bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Ž. N. paskirtą kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą – nuspręsta palikti galioti pagal 2022 m. gruodžio 12 d. nutartyje nustatytas sąlygas iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o nuosprendį pradėjus vykdyti – nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje

20. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiajai siųstos žinutės buvo išsamiai išanalizuotos ir įvertintos nagrinėjamos situacijos kontekste. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas tyrė, analizavo ir vertino bylos įrodymų visetą, t. y. ne tik paties nuteistojo paaiškinimus, nukentėjusiosios, liudytojo A. D. parodymus, bet ir nukentėjusiosios J. B. pateiktų žinučių kopijas (1 t., b. l. 60-62, 66-99), 2020 m. lapkričio 30 d. kitų objektų apžiūros protokolą (1 t., b. l. 100-101), 2021 m. rugpjūčio 9 d. daiktų apžiūros protokolą (1 t., b. l. 104-133), 2020 m. lapkričio 23 d. kitų objektų apžiūros protokolą (2 t., b. l. 34-37), 2021 m. sausio 13 d. tarnybinį pranešimą dėl nustatytų telefono numerių (2 t., b. l. 110-111), kitus rašytinius bylos duomenis, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo Ž. N. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

33. Apygardos teismo vertinimu, atmestini apelianto argumentai, kad byloje nenustatyta jo tyčia (jis nesiekė įbauginti nukentėjusiosios), pažymint, kad šie apelianto argumentai pagrįsti subjektyviu, jam palankiu įstatymo bei bylos aplinkybių aiškinimu. Byloje nustatyta, kad nuteistojo Ž. N. veiksmai, kuriais jis terorizavo ir baugino nukentėjusiąją, buvo pakankamai intensyvūs – grasino ir žodžiu, ir rašydamas grasinančio pobūdžio žinutes, grasino susidoroti tiek fiziškai, tiek padaryti materialinės žalos, rašydamas įžeidžiančias žinutes minėdavo ir jos artimuosius. Įvertinęs nuteistojo veiksmų pobūdį, intensyvumą, duomenis apie nuteistojo asmenybę, jo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, teismas pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti, kad Ž. N. gali įgyvendinti savo grasinimus, o nuteistasis suvokė, jog savo veiksmais sukelia nukentėjusiajai baimę, nesaugumo jausmą, psichologinę įtampą, ir norėjo tokių rezultatų, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai yra pakankami pripažinti, kad apeliantas nukentėjusiosios atžvilgiu atliko kaltinime nurodytus veiksmus, turėdamas sumanymą priversti nukentėjusiąją nerimauti, nesaugiai elgtis, patirti psichologinį diskomfortą, o įvykusių realių įvykių kontekste, kai ne kartą buvo išdaužti nukentėjusiosios namo langai ir apipieštos namo sienos, darytina išvada, kad nukentėjusioji turėjo pagrįstą baimę dėl Ž. N. grasinimų įvykdymo, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Ž. N. veiksmų kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Dėl kaltinamojo teisės į gynybą ir kaltinamojo akto

36. Baudžiamajame procese kaltinamasis aktas yra toks procesinis dokumentas, kurio turinys apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis), todėl jo surašymui keliami reikalavimai (BPK 219 straipsnis) tiek turinio, tiek formos aspektais neturi turėti esminių trūkumų, trukdančių teismui nagrinėti bylą. Tinkamas kaltinamojo akto surašymas, jame pateiktas nusikalstamos veikos aprašymas taip pat yra viena iš pagrindinių sąlygų, užtikrinančių kaltinamo asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).

37. Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta ir padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos šioje normoje išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-254/2013, 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-280-648/2018). Pagal teismų praktiką iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-88-942/2016).

38. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos nusikalstamą veiką apibūdinančios faktinės aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-480/2012, 2K-222/2013). Tai reiškia situaciją, kai kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-556/2012, 2K-1-696/2016, 2K-111-677/2016, 2K-260-222/2019). Taigi, esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas konstatuojamas tuomet, kai nustatomi ne bet kokie, o esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai, t. y. tokie, dėl kurių kaltinamajam esmingai suvaržoma galimybė suprasti jam reiškiamą kaltinimą ir nuo jo gintis arba pagal kaltinamojo akto turinį teismui nepakanka duomenų neabejotinai, kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-556/2012, 2K-1-696/2016, 2K-111-677/2016, 2K-260-222/2019, 2K-77-489/2022).

41. Nagrinėjamu atveju grįsdamas teiginius dėl neaiškaus kaltinimo, apeliantas nurodo, kad iš kaltinimo visiškai neaišku, kada ir iš kokių judriojo ryšio telefono numerių buvo rašytos grasinančio pobūdžio žinutės, dėl to negalima tinkamai gintis nuo pateikto kaltinimo ir yra pažeista jo teisė žinoti kuo jis yra kaltinamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš kaltinamojo akto yra akivaizdu, kad, aprašant Ž. N. inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes, suformuotame kaltinime iš tiesų nėra nurodyta, iš kokių skirtingų judriojo ryšio telefono numerių buvo rašytos grasinančio pobūdžio ir įžeidžiančios žinutės, tačiau svarbu įvertinti tai, kad kaltinamasis aktas pripažįstamas kaip neatitinkantis BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų tik tuomet, kai jame nėra nurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas). Pagal BPK įtvirtintą kaltinamojo akto kaip procesinio dokumento koncepciją, kaltinamasis aktas neturi būti detalus ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos aprašymas, nes svarbiausi duomenys turi būti pateikti teismui pagal BPK 220 straipsnio 2 dalį, ir, teismas bei kiti proceso dalyviai su tais duomenimis gali susipažinti tiesiogiai, o ne perskaitę kaltinamąjį aktą. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Šiuo atveju tas faktas, kad kaltinime nenurodyti judriojo ryšio telefono numeriai, iš kurių buvo rašytos grasinančio pobūdžio ir įžeidžiančios žinutės, negali būti laikomas esminiu kaltinamojo aktu trūkumu, nes ši aplinkybė nėra reikšminga nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėtinu atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad nagrinėjamoje byloje pateiktas kaltinamasis aktas turi esminių trūkumų, dėl kurių nėra galimybės gintis. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, jog jame yra detaliai nurodytos visos faktinės bylos aplinkybės, kurios svarbios išvadai, ar Ž. N. veika atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, jam pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pareikšto kaltinimo išdėstymas nepažeidžia BPK 219 straipsnio reikalavimų. Byloje surašytame kaltinamajame akte nurodyti visi įstatymo reikalaujami duomenys – nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis, nuteistojo veiksmai, atitinkantys jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, jos padarymo būdai, išdėstyti duomenys, kuriais šis kaltinimas grindžiamas, ir kt. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog kaltinamasis aktas yra vientisas ir nedalomas procesinis dokumentas, todėl jame užfiksuotos faktinės aplinkybės neturėtų būti vertinamos atsietai nuo asmeniui pareikštų kaltinimų dėl jam inkriminuotų skirtingų nusikalstamų veikų padarymo. Apkaltinamajame nuosprendyje tinkamai išdėstytos Ž. N. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pateikta išsami bylos įrodymų analizė, motyvuotos išvados dėl Ž. N. atliktų veiksmų atitikties BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiams (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies

43. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Ž. N. apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojos parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos ir bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo Ž. N. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

45. Mušimas ar kitoks smurtavimas BK 140 straipsnio prasme reiškia poveikį žmogaus kūnui, siekiant sukelti fizinį skausmą, nežymiai jį sužaloti ar trumpam susargdinti. Fizinis skausmas dažniausiai sukeliamas tiesiogine tyčia, kadangi asmuo arba to siekia, arba tai yra neišvengiama. Už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu. Tai materiali nusikaltimo sudėtis – mušimo ar kitokio smurtavimo atveju turi būti sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-699/2017). T. y. šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t. y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas, ar asmuo buvo trumpam susargdintas. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t. y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, kad tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padarinių, t. y. asmuo sąmoningai veikia taip, kad atsirastų padarinių ar kiltų grėsmė jiems atsirasti, arba nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas tik dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.

49. Nors apeliantas kėlė klausimą, jog nėra aišku, dėl kokių priežasčių ant nukentėjusiojo veido atsirado paraudimas, atkreipė dėmesį, kad Ž. Š. nebuvo nustatytas akių paraudimas ar kitoks sužalojimas, taip pat abejojo, ar nukentėjusiajam galėjo būti sukeltas fizinis skausmas, tačiau svarbu paminėti, jog Ž. N. buvo nuteistas dėl to, kad nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, jis nebuvo kaltinamas nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymu, todėl šiuo atveju svarbu yra patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl BK 140 straipsnio 1 dalies padarinių atsiradimo, t. y. fizinio skausmo sukėlimo. Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad fizinis skausmas – tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Pažymėtina ir tai, jog teismų praktikoje pasisakyta, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020).

51. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje tirdamas ir nuosprendyje vertindamas byloje esančius įrodymus, aptartų taisyklių nepažeidė. Byloje įrodinėtinos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos sudėties požymius, buvo nustatinėjamos leistinais įrodymais – nuteistojo paaiškinimais, nukentėjusiojo ir liudytojos parodymais bei procesų dalyvių parodymus patvirtinančiais rašytiniais duomenimis, o teismo išvados padarytos remiantis byloje ištirtų įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą. Taip pagrįstai spręsta, jog Ž. N. įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl Ž. N. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį

52. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi, bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungdamas visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127-693/2019, 6 punktas). Vien tai, kad proceso dalyviai turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.

53. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, šiuo nusikaltimu gali būti kėsinamasi ir į kitus teisinius gėrius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste aktualu yra atsakyti į klausimą, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistojo veikoje nėra pagrindo neabejotinai konstatuoti esant versliškumo požymį BK 202 straipsnio 1 dalies prasme, taip pat, ar pagrįstai nustatė, kad ši veika pagal pavojingumą negali būti vertinama kaip nusikalstama.

54. Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybė, nustatydama verslo tvarką, įgyvendina savo konstitucinę pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Plačiąja prasme verslo tvarka apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.4, 2.74, 2.77 ir kiti straipsniai, mokesčių įstatymai ir poįstatyminiai aktai ir t. t.), tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. Pažymėtina, kad teisinius ekonominės veiklos požymius atskleidžia mokesčių įstatymai. Pvz., GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje individuali veikla apibūdinta kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Šioje normoje nurodytos ir tokios veiklos rūšys, viena iš jų, įvardinta 1 punkte, tai yra, savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius.

55. Iš minėtų nuostatų išplaukia, kad BK 202 straipsnio 1 dalyje minima ūkinė, komercinė, finansinė ir profesinė veikla suprastina kaip ekonominė veikla, kuria įstatymo įtvirtintomis sąlygomis turi teisę verstis fiziniai ar juridiniai asmenys ir kuriai būdingas siekimas gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, savarankiškumas, tęstinumas, o iš tokios veiklos gaunamos pajamos ir kita ekonominė nauda yra apmokestinimo objektas. Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį tokios veiklos neteisėtumą (kaip būtiną nusikalstamos veikos požymį) lemia tai, kad ji vykdoma neturint licencijos (leidimo), kai ji (jis) reikalinga, ar nesilaikant kitų esminių verslo legalumui keliamų reikalavimų. Teismų praktikoje įvardijant tokias alternatyvas: 1) neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; 2) imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); 3) akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; 4) licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-490/2010, 2K-147/2010, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-218-1073/2020). Nusikalstamą veiką, nustatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, nuo analogiškai suformuluoto administracinio nusižengimo (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 127 straipsnis) skiria papildomi stambaus masto ir versliškumo požymiai.

56. Nagrinėtinu atveju Ž. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis versliškai neteisėtai vykdė komercinę veiklą, todėl aktualus yra versliškumo požymis. Nors įstatyme versliškumo samprata nėra aiškiai apibrėžta, tačiau kasacinės instancijos teismo nutartyse, aiškinant versliškumo požymio turinį, nurodyta, jog šis požymis veikoje nustatomas konstatavus, kad komercine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013). Versliškumas suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško pažeidimo, užtraukiančio administracinę atsakomybę (ANK 127 straipsnis), jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą, pajamų dydį ar sistemingumą. Todėl versliškumas vertinamas ir pagal kitus požymius – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-303-507/2016 ir kt.). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą (ir pavojingumą), kiek tai nesutampa su stambaus masto kriterijumi, kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai (pvz., su tiekėjais), aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016, 2K-7-102-222/2018). Kiekvienu atveju šis požymis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-240-696/2015, 2K-262-697/2016). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pabrėžiama, kad, įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo ir neproporcingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-165-976/2018). Taigi, taikant BK 202 straipsnio 1 dalį, nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos sąsajumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016, 2K-7-358-303/2015, 2K-7-102-222/2018, 2K-20-1073/2023). Be to, būtina nustatyti ir tyčinį veikos pobūdį, t. y. tai, kad asmuo suvokė savo ekonominės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2011, 2K-130-976/2018).

57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto Ž. N. pozicija dėl BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo kito. Ž. N., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2021-02-10, tvirtino, jog visas pas jį rastas alkoholis buvo skirtas jo reikmėms, pirktas sau, jis alkoholio niekam nėra pardavęs, tik kelis kartus yra davęs kaimynams (5 t., b. l. 192-193). Apklaustas 2021-08-25 jau pripažino, kad būdavo atvejų, kai klientams jų prašymu atveždavo alkoholio (6 t., b. l. 187). Kaip matyti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis pripažino, jog buvo pandemija, todėl jis asmenims veždavo viską, tame tarpe ir alkoholį, nupirktą legaliai, su čekiu, kartais be čekio, licencijos neturi, tačiau, žmogui paskambinus ir paprašius, paimdavo iš kavinės nupirktą šampaną, čekį ir pristatydavo, jokio pelno nesiekė, paimdavo už atvežimo paslaugą ir viskas, Raseinių ribose dieną atvežimo paslauga kainuoja trys eurai, naktį – keturi eurai, jei toliau – priklausė nuo nuvažiuotų kilometrų, nemano, kad darė kokį nusikaltimą, nes jis pasiimdavo pinigus už savo darbą, už pravažiuotus kilometrus, kartais paimdavo alkoholį iš namų, paimdavo parduotuvės kainą ir pasiimdavo už kelią. Be to, teigė, kad iš namų pasiimdavo dažniausiai keli kaimynai, draugas V. D., kuris visada atpirkdavo, iš namų jis niekam neveždavo, naktimis alkoholį veždavo iš kavinių, kurios pardavinėja alkoholį, pirkdavo iš savo asmeninių pinigų, jis prekės neperpardavė, neužsidėjo daugiau pinigų už ją, apskaitos apie pristatytą alkoholį nevedė, niekur to nesirašė, neturi jokių likusių čekių, kad įrodytų, kiek nupirko ir kiek perdavė prekių klientams, jokios komercijos nebuvo, pelnas buvo tik už prasuktus kilometrus, už sudegintą kurą, geriausiu atveju būtų septyniasdešimt eurų uždarbis. Tokie Ž. N. paaiškinimai rodo, kad ir pats Ž. N. iš esmės neneigė faktinių nusikaltimo, numatyto BK 202 str. 1 d., aplinkybių, tačiau, kaip matyti, nesutiko su tuo, kad tokie jo veiksmai galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę.

58. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai itin griežtai reglamentuoja alkoholio prekybos tvarką. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnis įtvirtina, jog minėto įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. To paties įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatos įtvirtina, jog mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama verstis tik turint licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Licencijas išduoda, papildo, rekvizitus patikslina atitinkamos savivaldybės vykdomoji institucija. Pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą Lietuvos Respublikoje parduoti draudžiama alkoholio produktus neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos. Tuo pačiu paminint, jog pagal Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gali būti išduodama įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, pateikusiems prašymą išduoti licenciją jeigu jie atitinka įstatymo įtvirtintus reikalavimus licencijai gauti (18¹ straipsnis). Nagrinėtinu atveju matyti, kad Ž. N. neturėjo teisės aktais nustatyta tvarka išduotos licencijos. Be to, bylos medžiaga rodo ir tai, kad Ž. N. nebuvo įregistravęs individualios veiklos rūšies – mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais – vykdymo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kas rodo, kad taip pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymo „Dėl fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą /išregistravimo iš mokesčių Mokėtojų registro taisyklių“ 20.3 punktą. Taip pat paminint, jog pagal GPMĮ 35 straipsnio 2 dalies nuostatas nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka, tačiau mokesčių administratoriui Ž. N. informacijos pateikęs nebuvo. Aptartas teisinis reglamentavimas ir byloje esantys duomenys, tame tarpe ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštas (5 t., b. l. 150) apie tai, kad Ž. N. nuo 2015-12-10 mokesčių mokėtojų registre yra įregistravęs taksi veiklą, o gyventojas, vykdydamas individualią veiklą, negali užsiimti mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, t. y. licencijuojama veikla, neginčijamai patvirtina Ž. N. vykdytos veiklos neteisėtumą kaip būtiną nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymį.

60. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prokuroro apeliaciniu skundu, įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino Ž. N. suformuluotą kaltinimą, jog Ž. N. alkoholio prekybą vykdė laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 18 d. iki 2021 m. vasario 9 d. Šiuo atveju iš Ž. N. pareikšto kaltinimo matyti, jog jis buvo kaltinamas tuo, kad veikė nusikalstamai tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, bet ne vėliau kaip nuo 2021 m. sausio 18 d. iki 2021 m. vasario 9 d., t. y. ilgiau nei laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 18 d. iki 2021 m. vasario 9 d. Tai, kad Ž. N. prekiavo alkoholiniais gėrimais neturėdamas licencijos ir laikotarpiu iki 2021 m. sausio 18 d., patvirtino ne tik pats Ž. N., teismui pripažindamas, jog prekyba alkoholiu jis užsiėmė prasidėjus pandemijos laikotarpiui, pastebint, kad Lietuvos Respublikoje karantinas buvo paskelbtas 2020 m. kovo 16 d., bet ir teisme, bei ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai. Liudytojas S. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis tikrai vieną kartą iš Ž. N. pirko alų, rodos, tada buvo ruduo. Kaip matyti iš liudytojo S. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jis teigė, jog pirmą kartą iš Ž. N. pirko gal prieš kokius metus laiko (4 t., b. l. 67-68). Liudytoja N. B. teisiamajame posėdyje nurodė, kad per keturis metus, kiek dirbo (duomenys neskelbtini), ji pati dėl alkoholio skambino 5-6 kartus, daugiausiai iki 10 kartų, paskutinį kartą prašė gal sausio mėnesį. Liudytojas A. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad iš Ž. N. gal 5-7 kartus pirko degtinę, mokėdavo už gėrimus grynaisiais pinigais, taip pat imdavo į skolą, po mėnesio atiduodavo, yra pragėręs ir 200 eurų. G. K. ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu parodė, kad be taksi paslaugų Ž. yra prašęs atvežti jam alaus, tomis Ž. paslaugomis naudojasi jau apie pusmetį laiko (4 t., b. l. 145-146). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja K. K. nurodė, kad prieš du metus tikrai du kartus pirko alkoholį iš taksisto Ž. N., pirmą kartą galėjo pirkti 2020 m. rugsėjo mėnesį, paskutinį kartą 2021 m. sausio mėn.

61. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Nusikaltimai – tai tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tai liečia ir teismų sprendimus dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už įstatymo uždraustas veikas.

62. Nusikaltimai atribojami nuo baudžiamųjų nusižengimų ir nuo administracinių nusižengimų pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą (BK 11 straipsnio 1 dalis). Pavojingumas yra objektyvi nusikaltimo savybė, kurią apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikaltimo pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikaltimo padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai.

63. Kaip minėta, už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. Tiek BK 202 straipsnio 1 dalies, tiek ANK 127 straipsnio dispozicijose numatytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu. Pažymėtina, kad riba tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto vertimosi komercine veikla apibrėžiama per versliškumo požymį. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinio nusižengimo (ANK 127 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą ar sistemingumą. ANK 127 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis komercine veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis komercinės veiklos versliškai“ reiškia ne ką kita kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Todėl versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi komercine veikla sąvokos. Kaip jau minėta, tokie požymiai – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) taip pat galėtų rodyti išplėtota neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Be to, pagal kasacinę praktiką versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia ir tai, kad tokia kaltininko veikla yra nuolatinis pagrindinis ar papildomas jo pajamų šaltinis.

64. Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienu konkrečiu atveju teismai privalo kruopščiai išsiaiškinti šių skirtingų atsakomybių takoskyros klausimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ar drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2011, 2K-409/2011, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014 ir kt.). Perteklinis baudžiamosios teisės normų, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų. Minėta, kad pagal BK 202 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tik tam, kas neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos ėmėsi versliškai ar stambiu mastu. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu – ir tinkamas motyvavimas yra būtinas tokio pobūdžio bylose. Nenustačius nė vieno iš šių požymių, neteisėta veikla užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal ANK 127 straipsnį, kurio 1 dalyje nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu užtraukia baudą nuo trijų šimtų devyniasdešimt iki vieno tūkstančio vieno šimto eurų. Be to, ANK 127 straipsnio 5 dalyje pateiktas administracinės atsakomybės taikymo kriterijus, kurį aiškinant sistemiškai, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine, profesine ar kitokia veikla gali kilti, kai per metus iš neteisėtos veiklos gaunamų pajamų dydis ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė viršija 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (25 000 Eur) sumą.

65. Šiuo atveju byloje nėra nustatyta, kad Ž. N. būtų disponavęs alkoholiniais gėrimais, kurių vertė viršytų 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių sumą, t. y. viršytų 25000 Eur sumą. Kaip nurodė pats Ž. N., klientai jam apmokėdavo už alkoholinius gėrimus jų kainą, t. y. tiek, kiek jis pats išleido nupirkdamas šiuos alkoholinius gėrimus, o už nuvažiuotą kelią pristatydamas alkoholinius gėrimus jis gavo iki septyniasdešimt eurų. Tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų, kurie įgijo alkoholinius gėrimus iš Ž. N. (V. R., S. B., V. D., A. P., L. D., M. Š., R. B., S. J., N. B., A. K., K. B., R. M., G. K., K. K., E. B.), parodymai taip pat neduoda pagrindo išvadai, kad Ž. N. jiems parduotų alkoholinių gėrimų suma galėtų viršyti 25000 Eur sumą.

66. Taigi, nors prokuroras apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog byloje nėra įrodyta, kad kaltinamasis gavo pajamų iš prekybos alkoholiniais gėrimais, t. y., kad uždirbo tiesiogiai iš alkoholinių gėrimų perpardavimo, ir pažymėjo, kad pajamų dydis (jų apskaičiavimas) nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis, inkriminuojant versliškumą, o ne stambų mastą, kaip neteisėtos ekonominės veikos būdą, tačiau su tokiais prokuroro motyvais teisėjų kolegija sutikti negali, nes tai prieštarautų aukščiau aptartai kasacinės instancijos teismo praktikai, pagal kurią versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi komercine veikla sąvokos, tame tarpe ir didesnį neteisėtos komercinės veiklos mastą (ir pavojingumą).

67. Kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos laikotarpis, t. y. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytas laikotarpis, bet ne vėliau kaip nuo 2021 m. sausio 18 d. iki 2021 m. vasario 9 d., veiklos pobūdis – prekyba alkoholiniais gėrimais, neturint šiai veiklai būtinos licencijos, kai byloje nenustatyta, kokias pajamas galėjo gauti ar gavo Ž. N. iš šios veiklos, darant tik bendro pobūdžio išvadą, kad tai galėjo būti papildomas Ž. N. pragyvenimo šaltinis, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka reikalavimo versliškumą identifikuoti ne vien pagal neteisėtos veiklos laikotarpį, pardavimų skaičių ar veiklos pastovumą, sistemingumą, nevertinant kitų kriterijų, tame tarpe ir pajamų dydžio, kas rodytų didesnį veiklos pavojingumą nei analogiško nusižengimo, užtraukiančio administracinę atsakomybę. Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-455-693/2016, 2K-7-102-222/2018). Tuo pačiu būtina pažymėti, jog tiek iš Ž. N. duotų paaiškinimų, kad jis, nuveždamas ir pristatydamas klientams alkoholinius gėrimus, už nuvažiuotą kelią gavo iki septyniasdešimt eurų, tiek iš apklaustų liudytojų parodymų (liudytoja L. D. teigė, kad mokėdavo grynais pinigais, atrodo, du eurus už atvežimą ir alkoholį, mano, kad mokėjo brangiau nei parduotuvėje, bet tiksliai nežino; liudytojas A. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad būdavo dvi kainos: viena už alkoholį, kita už atvežimą; liudytojas G. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad iš jo paėmė pinigus tik už taksi paslaugą, už alų didelių pinigų neimdavo, imdavo parduotuvės kainomis; liudytoja K. K. nurodė, kad ji Ž. N. paduodavo grynuosius pinigus už alkoholį ir atvežimą, čekio negaudavo) negalima daryti neabejotinos išvados, jog prekyba alkoholiniais gėrimais buvo reikšmingas papildomas Ž. N. pajamų ar pragyvenimo šaltinis.

68. Pasisakydama dėl kitų požymių, pagal kuriuos vertinamas versliškumas, tai yra, parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį, išplėtota neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai (pvz., su tiekėjais), aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan., buvimo Ž. N. veikloje, teisėjų kolegija pažymi, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog 2021 m. vasario 9 d. kratos, atliktos Ž. N. gyvenamojoje vietoje, metu rasta ir paimta įvairaus alkoholio (3 t., b. l. 126-131), kurio apžiūra užfiksuota 2021-02-25 daiktų apžiūros protokole (3 t., b. l. 181-200; 4 t., b. l. 1-3), be to, iš pirmosios instancijos teismui pateikto 2020 m. kovo 26 d. skelbimo laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ kopijos matyti, jog buvo įdėtas skelbimas „maisto produktų ir pirmo būtinumo prekių PRISTATYMAS Į NAMUS tel. (duomenys neskelbtini)“ (9 t., b. l. 68), kas leidžia daryti išvadą apie parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimą. Tačiau būtina pažymėti, jog byloje nėra jokių duomenų apie prekybos alkoholiniais gėrimais valdymą ir kitokius veiksmus, kurie galėtų rodyti didesnį veikos pavojingumo laipsnį, kaip ir nėra jokių duomenų apie išplėtotą neteisėto verslo infrastruktūrą, plačius ryšius su tiekėjais, aktyvią teikiamų paslaugų vartotojų paiešką, samdomų darbuotojų buvimą ar didelių organizacinių pastangų poreikį verslui vykdyti.

69. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, atsižvelgiant į versliškumo sąvokos prasmę, nustatant šį požymį, būtina vertinti visumą aplinkybių, reikšmingų darant išvadą dėl veiklos versliškumo, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes, kaip to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Vadinasi, selektyvus ar paviršutiniškas aplinkybių vertinimas, motyvuojant versliškumo požymio buvimą ir kartu pagrindžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 202 straipsnį taikymą, nėra suderinamas su aplinkybių visumos vertinimo reikalavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-102-222/2018).

70. Tokios aplinkybės leidžia teigti, kad Ž. N. iš neteisėtos veiklos gautos pajamos nebuvo didelės ir nebuvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. Nors tikslus pajamų dydis nenustatytas, tačiau tiek paties Ž. N. paaiškinimai, tiek aptarti liudytojų parodymai duoda pagrindą išvadai, kad iš neteisėtos komercinės veiklos gautų pajamų dydis neviršija ANK 127 straipsnio 5 dalyje numatytos 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių sumos, vadinasi, ir nesiekia ribos, kurią peržengus paprastai taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tokios nustatytos aplinkybės, taip pat ir kitų požymių, pagal kuriuos vertinamas versliškumas, nebuvimas patvirtina, jog šiuo atveju Ž. N. veikla nesiekė tokio masto (ir pavojingumo), kuris užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl Ž. N. išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl nuteistajam Ž. N. paskirtos bausmės

71. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

72. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, pažymi, kad paskirdamas nuteistajam Ž. N. bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

73. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. N. bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, vadovavosi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis – atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, tai, kad buvo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog Ž. N. nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus Ž. N. už jo padarytus nusikaltimus pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, t. y. už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto apysunkio nusikaltimo įvykdymą paskiriant laisvės atėmimą dvejiems metams, o už nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskiriant laisvės atėmimą šešiems mėnesiams. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėdamas švelnesnės bausmės dalį, taip Ž. N. paskirdamas subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams.

74. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu nustatęs, kad Ž. N. naujas nusikalstamas veikas padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, pagrįstai vadovavosi BK 64 straipsnio nuostatomis ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su bausme, paskirta Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas dalį neatliktos bausmės.

75. Byloje nustatyta, kad naujas nusikalstamas veikas, dėl kurių Ž. N. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nuteistasis padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kuris jam buvo taikytas 2019-10-09 Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų nuosprendžiu, t. y. nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, įvykdė laikotarpiu nuo 2020 m. liepos mėnesio iki 2021 m. vasario 9 d., o nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, įvykdė 2021 m. sausio 20 d. Taigi, naujų nusikaltimų, kurie įvertinti apkaltinamuoju pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, padarymas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu sukelia probuojamajam (nuteistajam) teisines pasekmes ir yra vienas iš probacijos vykdymo nutraukimo pagrindų (Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo (toliau – Probacijos įstatymas) 31 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Toks asmuo pagal Probacijos įstatymo 31 straipsnio nuostatas nėra laikomas atlikusiu bausmę suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui (Ž. N. iš Probuojamųjų asmenų duomenų registro išregistruotas 2022 m. birželio 1 d.), o jo neatlikta pagal ankstesnįjį nuosprendį bausmė turi būti subendrinama su nauju nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamas veikas, padarytas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, taikant BK 64 straipsnio nuostatas.

76. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bausmę, paskirtą už naujai padarytas nusikalstamas veikas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio nuostatomis, subendrino su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Aplinkybė, jog skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną Ž. N. ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra pasibaigęs, nėra pagrindas konstatuoti, jog Ž. N. laikomas atlikusiu Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Apelianto skunde išdėstytas argumentas, jog probacijos laikotarpis pasibaigė anksčiau, nei nagrinėjamoje byloje jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis, t. y. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jis jau buvo atlikęs bausmę, teisiškai nėra reikšmingas. Pažymėtina, jog BK 64 straipsnio taisyklės taikomos tuo atveju, kai nuteistasis padaro naują nusikalstamą veiką neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Tai reiškia, kad tokiu atveju esminė aplinkybė yra naujos nusikalstamos veikos padarymo laikas, bet ne dėl naujai padarytos veikos priimto apkaltinamojo nuosprendžio laikas. Todėl sutikti su šiuo Ž. N. apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-56-495/2022).

77. BK 64 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti (BK 64 straipsnio 1 dalis). Kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis (BK 64 straipsnio 2 dalis); kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis (BK 64 straipsnio 3 dalis).

78. Šiuo atveju pažymėtina, kad teismas, taikydamas dalinį bausmių sudėjimo būdą, pats sprendžia, kokią bausmės dalį pridėti prie griežčiausios iš paskirtų bausmių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6-976/2021). Tačiau pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs visas reikšmingas bausmių bendrinimui aplinkybes, parinko nuteistajam Ž. N. palankiausią dalinį bausmių sudėjimo būdą, taikydamas BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas, prie skundžiamu nuosprendžiu už nusikalstamas veikas paskirtos subendrintos bausmės pridėdamas dalį Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės – 3 mėnesius laisvės atėmimo. Kas rodo, jog pasirinkdamas tokią pridedamą bausmės dalį, teismas atsižvelgė į tai, kad pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, t. y. įvertino, jog pagal BK 50 straipsnio 2 dalį terminuoto laisvės atėmimo bausmė skiriama nuo trijų mėnesių. Taigi, šiuo atveju mažiausia prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridedama Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis galėjo būti 3 mėnesiai laisvės atėmimo, kas ir buvo pridėta. Aptartos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam Ž. N. paskyrė teisingą galutinę bausmę, todėl prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

79. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrindamas paskirtą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, rezoliucinėje dalyje nors nurodė, kad bendrina su 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi, tačiau skliausteliuose, nurodydamas metų skaičių, neteisingai jį įvardijo, vietoj „dviejų“, nurodė „vienerių“ metų, t. y. padarė aiškų rašymo apsirikimą, kuris taisytinas.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

80. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 75 straipsnio 5 dalį, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šioje straipsnio dalyje nustatytas pareigas.

81. Pažymima, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, jog taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).

82. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo, t. y., Ž. N. yra nuteistas už vieno apysunkio nusikaltimo ir vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri neviršija ketverių metų. Šiuo atveju iš esmės spręstina, ar paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus jos vykdymą. Baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

83. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esanti teistumų pažyma (5 t., b. l. 121-133), teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys rodo, jog nuteistasis Ž. N. praeityje buvo teistas tris kartus, t. y. 2013 m. balandžio 30 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, bausmę atlikęs 2013 m. lapkričio 25 d., teistumas išnykęs; 2014 m. spalio 15 d. Raseinių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 201 straipsnio 3 dalį (t. y. dėl baudžiamojo nusižengimo įvykdymo) 6 MGL dydžio bauda, kurią sumokėjo 2014 m. gruodžio 29 d.; 2019 m. spalio 9 d. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį, 138 straipsnio 1 dalį galutine subendrinta 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 punktais, atidėtas 2 metams. Aptartos aplinkybės rodo, kad nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, apeliantas įvykdė esant neišnykus teistumui, nusikalto 2019 m. spalio 9 d. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų nuosprendžiu paskirtos 2 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Šiuo atveju paminėtina, kad nors pačiame BK 75 straipsnyje nėra nurodytas draudimas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą tuo atveju, kai nauji nusikaltimai padaromi bausmės, paskirtos už ankstesnįjį nusikaltimą, vykdymo atidėjimo metu, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja išvadą, jog pakartotinis šio instituto taikymas galimas ne visais atvejais. Tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, motyvuojant ir atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę, teismui konstatavus, kad bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, jog laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, o kilus dėl to pagrįstų abejonių šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-108-895/2016, 2K-106-511/2017, 2K-22-628/2018, 2K-277-495/2019, 2K-64-495/2020, 2K-279-1073/2020).

84. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ir nurodė, jog Ž. N. daug kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka, tačiau byloje esantis išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus (5 t., b. l. 135-139) rodo, kad apeliantas nusikalto būdamas nebaustas, vieną kartą buvo nubaustas po nusikaltimų įvykdymo, t. y. 2020-10-29 nutarimu, kuris buvo pakeistas 2021-02-19 Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų nutartimi, pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį 500 Eur dydžio bauda. Paminėtina ir tai, kad, vertinant nuteistojo Ž. N. asmenybę, be aukščiau nurodytų aplinkybių svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog po nusikalstamų veikų, dėl kurių nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdymo Ž. N. daugiau nebenusikalto, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, jo atžvilgiu naujų ikiteisminių tyrimų nepradėta, teismuose nagrinėjamų bylų nėra.

85. Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, privalo būti įvertintos aplinkybės, susijusios ir su kaltininko asmenybe, jo elgesiu, teigiamu ar neigiamu pokyčiu jau po nusikalstamų veikų įvykdymo ir tai nulėmusias priežastis (sąžiningas noras keisti savo elgesį, požiūrį ar tik formalus siekis sušvelninti savo teisinę padėtį). Nagrinėjamu atveju apygardos teismas atsižvelgia ne tik į anksčiau paminėtas aplinkybes, bet ir į tai, jog Ž. N. iš dalies pripažino savo kaltę dėl nusikaltimų, už kuriuos buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdymo, turi nuolatinį darbą (5 t., b. l. 141-142; 7 t., b. l. 5-6, 72), darbovietėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ charakterizuojamas kaip labai atsakingas, pareigingas ir punktualus darbuotojas, neturintis drausminių nuobaudų (9 t., b. l. 69), turi du nepilnamečius vaikus, kuriems 2017-12-22 Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priteistas išlaikymas po 160 Eur kas mėnesį iki vaikų pilnametystės, kaip teigė nuteistasis, jis rūpinasi ir išlaiko savo vaikus, su jais palaiko stiprius socialinius ryšius. Aptartos aplinkybės rodo teigiamą nuteistojo intenciją dedant pastangas keisti gyvenimo būdą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tokiais nuteistojo ketinimais.

86. Svarbu paminėti, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės laikytina vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2009), todėl aktualūs yra nukentėjusiųjų J. B. ir Ž. Š. pasisakymai dėl Ž. N. taikomos baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, J. B. teigė, jog ji supranta, kad Ž. N. turi vaikų, būtų linkusi jam atleisti, jai nereikia, jog jis sėdėtų kalėjime, neturi tikslo jam padaryti kažką blogo ar pikto, yra nusiteikusi draugiškai, kreipėsi į policiją, nes jai reikėjo pagalbos, bet jai nepalengvės, jei jis sėdės kalėjime, tegul gyvena laisvai, šiuo metu jo nebijo, jam atleidžia. Iš esmės analogiškos pozicijos laikėsi ir nukentėjusysis Ž. Š., kuris ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog dėl šio įvykio jis šiuo metu Ž. N. pretenzijų neturi, jam atleido, mano, kad jam žala nepadaryta, o Ž. N. prašė tik nubausti įstatymų numatyta tvarka. Tuo pačiu itin svarbu paminėti, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nukentėjusieji J. B. ir Ž. Š. nebuvo pareiškę civilinio ieškinio Ž. N..

87. Teisėjų kolegija atsižvelgia į byloje esančius aukščiau nurodytus duomenis ir sprendžia, kad jie sudaro galimybę išvadai, jog bausmės tikslų (ilgalaikių) galima pasiekti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant ir nustatant nuteistajam pareigas, kurios padėtų jam keisti/palaikyti jau keičiamą savo gyvenimo būdą bei požiūrį į pareigas, visuomenės saugomas vertybes.

88. Vis dėlto, būtina pažymėti, jog tuo atveju, jeigu nuteistasis nevykdys jam nustatytų pareigų, darys teisės pažeidimus, jam gali būti panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas. Teisėjų kolegijos nuomone, už jo padarytas nusikalstamas veikas nuteistajam Ž. N. pirmosios instancijos teismo paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymas BK 75 straipsnio pagrindu atidedamas terminui, kuris yra didesnis nei įstatyme numatytas bausmės vykdymo atidėjimo laiko vidurkis, t. y. 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant teismo įpareigojimus, numatytus BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 6, 8 punktuose, kurie padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį. Bausmė bus teisinga ir atitiks tiek nusikalstamų veikų, tiek kaltininko asmenybės pavojingumą, o taip pat bus įgyvendinti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje. Todėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. kovo 14 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, Ž. N. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 5 dalies 5, 6, 8, punktais, įpareigoti nuteistąjį Ž. N. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu:

- dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

– 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje;

– neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Patikslinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, nustatant, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrinti paskirtą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2019 m. spalio 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 2 (dviejų) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalimi, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, ir paskirti galutinę bausmę – 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta Ž. N. bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos, šiam nuosprendžiui įsiteisėjus.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.