Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei G. F. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės G. F. 747,75 Eur nesumokėtų nuomos įmokų, 672,97 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 153,00 Eur bylinėjimosi išlaidas (32,00 Eur žyminio mokesčio, 121,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas). Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. 2020 m. birželio 15 d. pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ ir atsakovė G. F. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kurios pagrindu atsakovei 24 mėnesių terminui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – telefonas Xiaomi Mi Note 10 128GB. Minėta sutartimi atsakovė įsipareigojo visą sutarties laikotarpį mokėti 34,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Atsakovė 2021 m. balandžio 15 d. atliko 30 Eur mokėjimą ir 2021 m. rugpjūčio 10 d. atliko 50 Eur mokėjimą. Atsakovei nesumokėjus Sutartyje numatyto nuomos mokesčio bei negrąžinus nuomojamo daikto pradinei kreditorei, 2021 m. sausio 19 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2021/01/01, kurios pagrindu pradinė kreditorė atlygintinai perleido ieškovei reikalavimo teises, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (netesybas ir kt.) į atsakovės įsiskolinimą pagal Sutartį. Apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovė el. paštu buvo informuota 2021 m. sausio 20 d. pranešimu.

1.2. Atsakovė nemokėjo daikto nuomos mokesčio, taip pat niekada neįspėjo ir neinformavo nei pradinės kreditorės, nei ieškovės apie vienašalį sutarties nutraukimą ir negrąžino nuomojamo daikto. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė nesilaiko vienos iš esminių sutarties sąlygų, ir vadovaujantis Sutarties bendrųjų sąlygų dalimi „Sutarties galiojimas, nutraukimas“, kurioje nurodyta, kad nuomotojas turi teisę vienašališkai ne teismine tvarka, įspėjęs nuomininką raštu prieš 10 (dešimt) darbo dienų, nutraukti sutartį, jeigu nuomininkas vėluoja sumokėti sutarties mokestį ar kitus mokėjimus pagal sutartį, 2020 m. gruodžio 5 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą sutartį. Atsakovė per pranešime apie sutarties nutraukimą suteiktą papildomą terminą įsiskolinimo nepadengė ir liko skolinga ieškovei 747,75 Eur negrąžintą nuomos mokestį iki Sutarties termino pabaigos.

1.3. Pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytoje Sutartyje (Bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“) šalys susitarė, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovas privalo mokėti pradiniam kreditoriui 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Atsakovė vengia įvykdyti prievolę ieškovei bei toliau naudojasi nuomojamu daiktu, todėl remiantis tuo, ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 672,97 Eur delspinigių (paskaičiuotų už 180 dienų laikotarpį, taikant 0,5 proc. normą).

2. Atsakovė G. F. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai jai buvo tinkamai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, todėl atsakovės atžvilgiu buvo priimtas sprendimas už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 25 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 747,75 Eur skolos, 67,30 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 815,05 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 87,78 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė pažeidė savo prievolę, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 747,75 Eur skolos (nesumokėtų nuomos įmokų).

5. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, į tai, kad atsakovė yra vartotoja, kuri, sudarydama Sutartį, buvo silpnesnioji sutarties šalis ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju delspinigių dydis, kuriuo remiasi ieškovė, yra nepagrįstai didelis, pažeidžia minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl netesybas (delspinigius) sumažino iki 0,05 proc. dydžio ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 67,30 Eur (747,75 Eur x 0,05 proc. x 180 d.) delspinigių, o likusią reikalavimo dalį dėl delspinigių priteisimo atmetė.

6. Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 815,05 Eur sumą (747,75 Eur + 67,30 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad patenkinta 57,37 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteisė 87,78 Eur bylinėjimosi išlaidų (153 Eur x 57,37 proc.).

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliantė (ieškovė) UAB „Legal Balance“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimo už akių dalį dėl delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo: priteisti ieškovei iš atsakovės G. F. 672,97 Eur delspinigių ir 153,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą skundžiamo teismo sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą, priteisti ieškovei iš atsakovės 17 Eur žyminį mokesti?, sumokėtą už apeliacini? skunda?. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatas, kadangi įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Šiuo atveju Išperkamosios nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų dalyje „Sutarties objektas“ aiškiai įtvirtinta nuostata, kad „Šalys susitaria, kad Nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai Nuomininkui suteikiama teisė įsigyti Turtą už 1,00 Eur“. T. y., pradinis kreditorius ir atsakovė Sutartimi susitarė, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu pradinis kreditorius ir atsakovė Sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas VKĮ. Šiuo atveju Sutarties tikrasis tikslas buvo sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo vartotojui suteikimas, todėl šiuo atveju teismas, remdamasis silpnesniosios sandorio šalies interesų apsaugos doktrina bei sąžiningumo ir protingumo principais, netinkamai vertino apeliantės prašomus priteisti delspinigius, todėl nepagrįstai juos sumažino nuo prašomų priteisti 672,97 Eur iki 67,30 Eur.

8.2. Apeliantės pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl pirmosios instancijos teismas, mokėtinų netesybų dydį sumažindamas nuo 672,97 Eur iki 67,30 Eur, tai yra sutartines netesybas sumažindamas dešimt kartų, iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas.

8.3. Sutartimi buvo aptarta ir susitarta, kad už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovė privalo mokėti pradiniam kreditoriui 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Atsakovė neprieštaravo ir nepateikė jokių pretenzijų dėl delspinigių dydžio, netgi gavusi ieškinį bei teismui nustačius terminą atsiliepimams pateikti neginčijo nei pačios skolos fakto, nei delspinigių dydžio. Delspinigiai (0,5 proc. dydžio per dieną, paskaičiuoti už 180 dienų) atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir visiško nuostolių atlyginimo principus. Sąlyga dėl delspinigių dydžio sutartyje buvo įtvirtinta aiškiai ir suprantamai. Atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę apeliantei, todėl turi prisiimti Sutartimi sutartas dėl to kilusias neigiamas pasekmes.

8.4. Teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo. Todėl, remiantis minėta pozicija bei nustačius, jog apeliantės ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteisintos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

9. Atsakovė G. F. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

13. Byloje nustatyta, kad tarp pirminio kreditoriaus UAB „Be kredito“ ir atsakovės G. F. 2020 m. birželio 15 d. buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Be kredito“ perdavė atsakovei laikinai valdyti ir naudotis UAB „Be kredito“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą – telefoną Xiaomi Mi Note 10 128 GB, o atsakovė įsipareigojo kas mėnesį mokėti 34,99 Eur nuomos mokestį, iš viso atliekant 24 mokėjimus, bei vykdyti kitus sutartyje prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovei tinkamai nevykdant įsipareigojimų – laiku nemokant įmokų (mokėjimai buvo atlikti tik du kartus: 2021 m. balandžio 15 d. – 30 Eur, 2021 m. rugpjūčio 10 d. – 50 Eur), UAB „Be kredito“ nuo 2020 m. gruodžio 5 d. sutartį su atsakove vienašališkai nutraukė. Tarp UAB „Be kredito“ ir ieškovės UAB „Legal Balance“ 2021 m. sausio 19 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2021/01/01, pagal kurią pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovės turimą įsiskolinimą – 747,75 Eur (skola iki sutarties pabaigos be delspinigių). Ieškovė 2021 m. sausio 20 d. pranešimu informavo atsakovę apie kreditorės pasikeitimą ir paragino atsakovę sumokėti susidariusį įsiskolinimą, įskaitant paskaičiuotus delspinigius. Duomenų apie tai, kad atsakovė su ieškove ar pradine kreditore būtų atsiskaitęs, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

14. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 747,75 Eur skolą laikė pagrįstu ir tenkino. Tuo tarpu teismas, įvertinęs, kad atsakovė yra vartotojas, remdamasis VKĮ numatytu delspinigių dydžiu (0,05 procento) kaip orientaciniu, konstatavo, kad ieškovės prašomi priteisti 672,97 Eur dydžio delspinigiai, paskaičiuoti taikant 0,5 procentų delspinigių normą, yra nepagrįstai dideli, todėl, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, juos sumažino iki 67,30 Eur (747,75 Eur x 0,05 proc. x 180 d.).

15. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalimi, kuria delspinigiai buvo sumažinti, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi VKĮ nuostatomis, kadangi tarp šalių buvo sudaryta išperkamosios nuomos, o ne vartojimo kredito sutartis. Ieškovės teigimu, kadangi sudaryta išperkamosios nuomos sutartis nenumatė pareigos, o tik teisę, sumokėjus visas įmokas daiktą išsipirkti, ginčo teisiniams santykiams VKĮ negalėjo būti taikomas (VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to, pasak ieškovės, teismas, sumažindamas netesybas, paneigė šalių suderintą valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Ieškovės vertinimu, teismas vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog ieškovė prašė priteisti delspinigius ne už visą, bet už sutrumpintą laikotarpį, t. y. už 180 dienų.

16. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. sausio 10 d. nutartimi, įvertinusi tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, atsakovo, kaip vartotojo statusą, būtinybę byloje tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, t. y. nurodyti konkrečias vartojimo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas, taip pat ex officio atlikti šalių sudarytos vartojimo sutarties sąlygų, aktualių ginčui (dėl netesybų), atitiktį nesąžiningumo kriterijams (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis), sprendė, kad bylą apeliacine tvarka tinkamai išnagrinėti neperžengus apeliacinio skundo ribų yra neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, šalims buvo pasiūlyta iki 2022 m. sausio 17 d. pasiūlyta dėl to pateikti savo poziciją.

17. Ieškovė UAB „Legal Balance“ teismo nustatytu terminu pateikė savo poziciją papildomuose paaiškinimuose, kuriuose nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovė ne savo valia sudarė sutartį dėl kilnojamojo daikto nuomos, nuomos mokesčio ir netesybų dydžio. Atsakovė neprieštaravo ir nepateikė jokių pretenzijų dėl delspinigių dydžio, netgi gavusi ieškinį bei teismui nustačius terminą atsiliepimams pateikti, neginčijo nei pačios skolos fakto, nei delspinigių dydžio. Ieškovės vertinimu, 0,5 proc. dydžio delspinigiai per dieną, paskaičiuoti už 180 dienų, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir visiško nuostolių atlyginimo principus. Sąlyga dėl delspinigių dydžio sutartyje buvo įtvirtinta aiškiai ir suprantamai. Lietuvos Bankas, vykdantis vartojimo kredito davėjų priežiūra, yra išaiškinęs, jog iš išperkamosios nuomos ir vartojimo kredito sutarties apibrėžimų matomi skirtingi šių sutarčių sudarymo tikslai: išperkamosios nuomos pagrindinis tikslas yra daikto nuoma, o vartojimo kredito sutarties – piniginio poreikio patenkinimas. Sistemiškai aiškinant sutarties nuostatas, šalys aptaria ir aprašo konkretaus turto perdavimo, naudojimo ir grąžinimo sąlygas, sutartį sudaro apibrėžtam laikotarpiui, po kurio nuomininkui suteikiama galimybė pasirinkti, turtą grąžinti arba įsigyti. Dėl šios priežasties, sutarties tikrasis tikslas yra sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o ne finansavimo vartotojui suteikimas. Ieškovės nuomone, delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms, sutarties nuostata dėl delspinigių dydžio buvo aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta sutartyje, atsakovas tokiai nuostatai neprieštaravo ir sutiko su sutarties sąlygomis bei su sutartyje numatyta delspinigių norma.

18. Iki bylos nagrinėjimo pagal ieškovės apeliacinį skundą pradžios atsakovės rašytinių paaiškinimų nurodytu aspektu apeliacinės instancijos teisme negauta.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisako dėl ieškovės apeliaciniame skunde ir papildomuose paaiškinimuose nurodytų faktinių ir teisinių argumentų, tuo pačiu įvertindama aspektus, dėl kurių šalims buvo nurodyta, jog ketinama peržengti apeliacinio skundo ribas, t. y. dėl tarp šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo ir sutarties nuostatų atitikties sąžiningumo kriterijams vertinimo.

Dėl sutarties teisinio kvalifikavimo

20. Siekiant teisingai išspręsti ginčą, būtina teisiškai kvalifikuoti sutartį ir nustatyti ją reglamentuojančias teisės normas. Ieškovė teigia, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir atsakovės G. F. 2020 m. birželio 15 d. sudaryta sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) savo pobūdžiu yra išperkamosios nuomos sutartis, o ne vartojimo kredito sutartis, todėl VKĮ, įskaitant ir jo 11 straipsnio 8 dalį, šalių tarpusavio santykiams netaikytinas.

21. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016, 18 punktas).

22. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019, 41 punktas).

23. Tarp pradinės kreditorės ir atsakovės 2020 m. birželio 15 d. sudarytos Sutarties grafoje „Sutarties sąlygos“ šalys susitarė, kad nuomotojas (UAB „Be kredito“) perduoda nuomininkui (atsakovei) laikinai valdyti ir naudotis už sutartyje numatytą nuomos mokestį nuomotojui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį daiktą, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomotojui nuomos mokestį. Grafoje „Sutarties objektas“ šalys numatė, kad nuomininkui (atsakovei) tinkamai vykdžius sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą Sutarties specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal sutartį, pasibaigus sutarčiai nuomininkui suteikiama teisė įsigyti turtą – telefoną Xiaomi Mi Note 10 128 GB, už 1 Eur.

24. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.

25. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Jeigu sutartyje daikto išpirkimo sąlyga nenumatyta, ji gali būti nustatyta šalių papildomu susitarimu, kuriame šalys gali nurodyti, kad anksčiau sumokėtas nuomos mokestis įskaitomas į daikto kainą (2 dalis). Įstatymai ar sutartis gali nustatyti draudimą išpirkti nuomojamą daiktą (3 dalis). CK 6.504 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad pagal vartojimo nuomos sutartį nuomotojas, t. y. asmuo, kurio nuolatinis verslas – daiktų nuoma, įsipareigoja duoti nuomininkui (vartotojui) kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

26. CK 6.886 straipsnio 1 dalis, numatanti vartojimo kredito sutarties sampratą, įtvirtina, kad vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

27. Įvertinus tarp UAB „Be kredito“ ir atsakovės 2020 m. birželio 15 d. sudarytą Sutartį, ši Sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, nes atsakovė yra fizinis asmuo, pagrįstai tikėtina, sudaręs sutartį savo asmeniniams / šeimos poreikiams patenkinti, o pradinė kreditorė – verslininkė, užsiimanti kilnojamųjų daiktų nuoma, pardavimu ir pan. pobūdžio komercine veikla (CK 6.228¹ straipsnis, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19, 24 dalys). Pažymėtina tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde neginčijo to fakto, jog sudaryta Sutartis savo esme yra vartojimo sutartis, tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

28. Ieškovė šioje byloje kvestionuoja VKĮ nuostatų taikymo galimybę, teigdama, kad tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo kredito, o išperkamosios nuomos sutartis.

29. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Taigi vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

30. VKĮ reglamentavimas yra imperatyvus, be to, jo nuostatomis įgyvendinama 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48), kurios vienas iš tikslų yra sukurti modernią vartojimo kreditų teisės bazę, siekiant užtikrinti, kad visi Bendrijos vartotojai naudotųsi aukštu ir vienodu jų interesų apsaugos lygiu, ir siekiant sukurti tikrą vidaus rinką. Pažymėtina, kad Direktyva 2008/48 yra maksimalaus derinimo direktyva, tai reiškia, kad valstybėms narėms neleidžiama nukrypti nuo šia direktyva suderintų nuostatų. Dėl to VKĮ, įgyvendinantis Direktyvą 2008/48, pasižymi imperatyviu reglamentavimu, kuris nesuteikia teisės vartojimo kredito sutarties šalims susitarimu pažeisti vartotojo teisių apsaugos ribų, taip pat nustato tam tikras pareigas vartojimo kredito davėjui, kurių nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali sukelti jam neigiamas teisines pasekmes.

31. Teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius, iš kurių kyla ginčas, ir nustatęs, kad šalių santykiai patenka į VKI reglamentavimo sritį, ginčui spręsti taikyti šio įstatymo nuostatas. Ši pareiga tampa ypač aktuali tais atvejais, kai šalių sutarties, iš kurios kilo ginčas, kvalifikavimas kaip vartojimo kredito sutarties nėra akivaizdus. Būtent tokia situacija yra nagrinėjamoje byloje.

32. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Ieškovė pažymėjo, kad šalių Sutartyje susitarta, jog atsakovė turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjusi visas įmokas, įsigyti kilnojamąjį daiktą už 1 Eur. Ieškovės teigimu, VKĮ galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jeigu sutartyje būtų įtvirtinta nuostata, jog atsakovė, sumokėjusi visas nuomos mokesčio įmokas pagal sutartį, privalėtų išsipirkti daiktą. Išsamesnių teisinių argumentų ir sutarties sąlygų analizės ieškovė nepateikė, tik sutiko, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, bet ne kaip vartojimo kredito sutartis.

33. Pažymėtina tai, kad aiškinant VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą, svarbu atsižvelgti į VKĮ 1 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, svarbu teisingai nustatyti sutarties tikslą: nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, t. y. turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi „nuomininko“ pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Dėl to neturi lemiamos reikšmės tai, kaip sutarties sąlygose suformuluota „nuomininko“ galimybė įsigyti daiktą – kaip teisė ar kaip pareiga, nes sutarties kvalifikavimą lemia pagrindinis sutarties tikslas – naudojimasis daiktu ar jo įsigijimas.

34. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

35. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016, 26 punktas). Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30, 31 punktai; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020).

36. Tarp UAB „Be kredito“ ir atsakovės G. F. 2020 m. birželio 15 d. sudarytoje sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) numatyta, kad turto (telefono Xiaomi Mi Note 10 128 GB) vertė yra 529 Eur su PVM, nuomos mokestis per mėnesį – 34,99 Eur su PVM, mokėjimų skaičius pagal sutartį – 24. Taigi atsakovė sutarties pabaigoje turėjo sumokėti 839,76 Eur su PVM (27,99 Eur x 12) sumą.

37. Kadangi šiuo atveju visos atsakovės už daiktą mokėtinos sumos mokėjimas išdėstytas įmokomis, kas mėnesį mokant 34,99 Eur dydžio įmokas (mokėjimų skaičius: 24), Sutarties grafos „Sutarties objektas“ sąlyga numatanti, kad sumokėjus nuomos mokesčio įmokas, t. y. tinkamai įvykdžius sutartį, atsakovei suteikiama teisė už 1 Eur įsigyti daiktą nuosavybėn, atsižvelgus į pačių mokėjimų ir bendros mokėtinos sumos už daiktą dydį, nagrinėjamu atveju laikytina formalia ir nesudarančia pagrindo teigti, kad šalių pagrindinis tikslas visgi buvo daikto nuoma, o ne jo įsigijimas nuosavybėn. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios sąlygos įtvirtinimas, kuomet įmokomis sumokėjus visą daikto kainą (ir daugiau) galiausiai už simbolinę kainą (1 Eur) sudaroma galimybė daiktą įsigyti nuosavybėn (įtvirtinant neva teisę, o ne pareigą įsigyti), yra formalus ir sudaro prielaidas išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju įvertinus sutarties sąlygų visumą, teigtina, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas atidėto mokėjimo būdu buvo įsigyti kilnojamąjį daiktą – telefoną Xiaomi Mi Note 10 128 GB, atsakovės nuosavybėn, o ne tik daiktą naudoti ir valdyti. Kasmėnesinis sutarties šalių sulygtų įmokų mokėjimas padėjo pasiekti šį tikslą, suteikiant atsakovei galimybę nemokėti visos įsigyjamo daikto kainos iškart.

38. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutarties grafoje „Turto grąžinimas“ numatyta, kad pasibaigus sutarčiai ir nuomininkui nepareiškus noro įsigyti turto šios sutarties dalyje „Sutarties objektas“ nurodyta tvarka ar nutraukus sutartį prieš terminą, turtas grąžinamas nuomotojui ne vėliau kaip kitą dieną po sutarties pasibaigimo ar sutarties nutraukimo sutarties sudarymo vietoje arba turto naudojimo vietoje, priklausomai nuo to, kur turtas buvo perduotas pasirašant nuomotojo pateiktą perdavimo aktą. Grafoje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ numatyta, kad nuomininkui ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų vėluojant atlikti mėnesio įmokas pagal sutartį, sutartis yra nutraukiama ir nuomotojas įgyja teisę pasirinktinai reikalauti iš nuomininko grąžinti turtą arba sumokėti visą neapmokėtą nuomos mokestį iki sutarties pabaigos.

39. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės nesumokėtas įmokas pagal Sutartį. Nors ieškinyje nurodė, kad atsakovė jai perduoto daikto – telefono, nėra grąžinusi, tačiau reikalavimo atsakovei grąžinti jai neva nuomos, o ne įsigijimo tikslu, perduotą daiktą, byloje pareikšta nėra.

40. Nors Sutartyje ir numatyta, kad ieškovė, nutraukusi sutartį galėjo pasirinkti reikalauti atsakovės grąžinti turtą ar sumokėti įmokas, ieškovė visgi pasirinko įmokų sumokėjimą. Toks ieškovės elgesys po sutarties nutraukimo – siekis prisiteisti įmokas už daiktą, taip pat netiesiogiai patvirtina, kad sutarties sudarymo pagrindinis tikslas atsakovei mokant kasmėnesines įmokas buvo daikto įsigijimas nuosavybėn, o ne jo valdymas ir naudojimas, o pradinės kreditorės tikrasis siekis buvo daiktą parduoti, bet ne jį nuomoti.

41. Pažymėtina ir tai, kad sutarties grafoje „Sutarties galiojimas, nutraukimas“ alternatyviais pažeistų teisių gynimo būdais įvardijamas turto grąžinimas arba reikalavimas sumokėti likusias įmokas (iš esmės padengti turto vertę), tačiau nuostatų, kad turto įsigijimas (telefono palikimas atsakovės dispozicijoje) priklausytų dar ir nuo papildomos sąlygos – 1 Eur už jo įsigijimą sumokėjimo, jau nenumatyta. Todėl tai leidžia daryti išvadą, kad iš tiesų telefono įsigijimas nebuvo siejamas su 1 Eur sumos sumokėjimu, jo įsigijimą iš esmės lėmė visų įmokų už jį sumokėjimo faktas, t. y. daikto kainą realiai padengiant mokėtinų įmokų suma.

42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad 2020 m. birželio 15 d. sudaryta sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pradinė kreditorė ir atsakovė iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi telefonu, tačiau dėl jo finansavimo sąlygų – jo įsigijimo išdėstyto mokėjimo būdu atsakovei mokant kasmėnesines įmokas, todėl minėta Sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir jai privalomai taikytinos VKĮ nuostatos.

Dėl sutarties sąlygų, numatančių delspinigių dydį, atitikties sąžiningumo kriterijams

43. Nagrinėjamu atveju Sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“, taip pat specialiojoje dalyje Sutarties šalys numatė, kad už kiekvieno Sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovė privalo mokėti 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Ieškovė, taikydama 0,5 procentų delspinigių normą, už 180 dienų laikotarpį paskaičiavo atsakovei 672,97 Eur delspinigius.

44. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi ir 6.258 straipsnio 3 dalimi, kasacinio teismo praktika dėl netesybų mažinimo, atsižvelgdamas į VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje numatytą delspinigių dydį (0,05 procento) kaip orientacinį, konstatavo, kad ieškovės prašomi priteisti 672,97 Eur delspinigiai, paskaičiuoti taikant 0,5 procentų delspinigių normą, yra nepagrįstai dideli, todėl juos sumažino iki 67,30 Eur (747,759 Eur x 0,05 proc. x 180 d.).

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių sudarytos sutarties pobūdį, jos sąlygas, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netesybų mažinimą reglamentuojančias teisės normas byloje taikė nepagrįstai, neįvertinęs šalių sudarytos vartojimo sutarties sąlygų dėl netesybų atitikties nesąžiningumo kriterijams (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

46. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.228⁴ straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Kasacinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 ir 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 yra labai išsamiai ir aiškiai apibendrinęs visą kasacinio teismo praktiką dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties vertinimo jų sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo.

47. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

48. Įvertinus sutarties šalių sudarytą sutartį, jos turinį, darytina išvada, kad sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio, įtvirtinta skiltyje „Šalių atsakomybė“, ir iš esmės atkartota specialiojoje dalyje, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindinta (tai patvirtina atsakovės parašai ant kiekvieno sutarties lapo), todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Tai, kad minėta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakove, jog atsakovė būtų turėjusi galimybę daryti įtaką nustatant delspinigių dydį, ieškovė nesiėmė pareigos įrodinėti (6.228⁴ straipsnio 4 dalis; CPK 178 straipsnis).

49. Pažymėtina tai, kad kasacinis teismas yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.

50. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

51. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

52. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, jog bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Vertinant CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalies normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t. y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Tokia nuostata atitinka Direktyvos 93/13/EEB normas.

53. Sprendžiant, ar sutarties sąlygos turinys ir formuluotė išdėstyti aiškiai, turi būti nustatyta, ar esminės sutarties nuostatos buvo išdėstytos suprantamai normalių gebėjimų asmeniui, ar jos detaliai išaiškintos, ar vartotojui buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai. Nagrinėjamu atveju iš sutarties sąlygos, įtvirtinančios delspinigių dydį, matyti, kad joje buvo numatyti 0,5 procento dydžio delspinigiai nuo laiku neapmokėtos nuomos mokesčio sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios sąlygos turinys, lingvistinė formuluotė yra suformuluota pakankamai aiškiai ir suprantamai, abiem ginčo šalims aiškia kalba, konkrečiai įvardijant delspinigių dydį ir jo paskaičiavimo mechanizmą, todėl vertinti nurodytos sąlygos kaip neskaidrios, neaiškios ar nesuprantamos nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė nebuvo supažindinta su ginčo sutarties nuostatomis, jog jos nebuvo jai aiškiai atskleistos ar nebuvo suprantamos (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio atitinka sąžiningumo (skaidrumo) reikalavimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį.

54. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

55. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog netesybos (delspinigiai) yra civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl šalims įtvirtinant civilinę atsakomybę netesybų forma, teismui kyla pareiga ex officio šias nuostatas įvertinti ir sąžiningumo aspektu.

56. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas). Šioje nutartyje jau konstatuota, kad šiuo atveju tarp šalių atsiradusiems vartojimo kredito teisiniams santykiams privalomai taikomos VKĮ nuostatos, taigi ir tos nuostatos, kurios numato galimybę susitarti dėl delspinigių dydžio. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Pažymėtina tai, kad ginčo sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgiama.

57. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės delspinigius, kurie paskaičiuoti taikant 0,5 delspinigių normą, t. y. netgi dešimt kartų didesnę delspinigių normą negu VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procento). Toks delspinigių dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas ne tik neatitinkančiu taikytino įstatymo nuostatų, tačiau taip pat laikytinas akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju. Atsižvelgiant į tai, 2020 m. birželio 15 d. sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį delspinigių dydį, pripažintina nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

58. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 55 punktas; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018, 54–55 punktai).

59. Kadangi šiuo atveju sutarties sąlyga, numatanti 0,5 procentų delspinigių dydį, pripažinta nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ji netaikytina. Pastebėtina tai, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis neįtvirtina vieno galimo taikytino netesybų dydžio, kuris atitiktų sąžiningumo kriterijų ir galėtų būti vertinamas kaip atitinkantis šalių valią, o tik numato maksimalų galimą taikytinų netesybų dydį (ne daugiau 0,05 procento). Todėl teisėjų kolegija, pripažinusi Sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių kaip nesąžiningą, šiuo atveju neturi pagrindo taikyti netesybų mažinimą reglamentuojančias teisės normas ir savo iniciatyva spręsti dėl šalių interesus atitinkančio vieno konkretaus delspinigių dydžio, patenkančio į VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nustatytos delspinigių normos ribas, t. y. mažinti netesybas iki tokio dydžio, kuris galėtų būti laikomas sąžiningu atsakovės atžvilgiu.

60. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ESTT, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, taip pat išaiškino, kad iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje BancoEspanol de Crédito SA prieš JoaquinCalderónCamino, C-618/10, 65 punktas). Tai reiškia, kad pripažinus sutarties sąlygą, numatančią nepagrįstai didelį delspinigių dydį, nesąžininga atsakovo atžvilgiu, tokia sąlyga iš viso negali būti atsakovui taikoma ab initio, t. y. nuo sutarties sudarymo momento. Teismas neturi teisės keisti nesąžiningos sutarties sąlygos turinio iki tiek, kiek ji, teismo nuomone, galėtų vertinama kaip esanti sąžininga vartotojo atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020, 52 punktas).

61. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažinus sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių dydžio nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ji netaikytina, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės delspinigius, paskaičiuotus taikant 0,5 procentų delspinigių normą, atmestinas kaip nepagrįstas (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys). Nagrinėjamu atveju tai, kad ieškovė delspinigius paskaičiavo tik už 180 dienų laikotarpį, kas atitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatas, nekeičia teisinės situacijos vertinimo ir savaime nedaro paskaičiuotų delspinigių pagrįstais, konstatavus, kad būtent 0,5 procento delspinigių norma, kuria remiantis paskaičiuoti delspinigiai, laikytina nesąžininga atsakovo atžvilgiu.

Dėl bylos baigties

62. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti netesybas (delspinigius), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl vartojimo sutarčių sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu ir sąlygos pripažinimo nesąžininga teisinių pasekmių, dėl ko nepagrįstai taikė netesybų mažinimo institutą, o ne sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia ab initio teisines pasekmes. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai peržengus apeliacinio skundo ribas ir ex officio konstatavus sutarties sąlygą dėl 0,5 procento delspinigių nesąžininga ir negaliojančia ab initio, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių dalyje dėl delspinigių priteisimo keistinas – ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 672,97 Eur delspinigius atmestinas visa apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, pakeistina ir teismo sprendimo už akių dalis dėl 5 procentų palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistą sumą sumažinant iki 747,75 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

64. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

65. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 153 Eur bylinėjimosi išlaidas (32 Eur žyminis mokestis ir 121 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą). Atmetus ieškovės reikalavimą priteisti 672,97 Eur delspinigius, konstatuotina, kad byloje buvo patenkinti 52,63 procentai ieškovės reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistinos 80,53 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

66. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis už apeliacinį skundą) neatlygintinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. sprendimą už akių pakeisti ir jo rezoliucinės dalies 1-2 pastraipas išdėstyti taip:

„Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2020 m. birželio 15 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų grafoje „Šalių atsakomybė“ ir specialiojoje dalyje įtvirtintą nuostatą, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą atsakovė privalo mokėti 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“, juridinio asmens kodas 302528679, iš atsakovės G. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 747,75 Eur (septynių šimtų keturiasdešimties septynių eurų 75 ct) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 747,75 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 80,53 Eur (aštuoniasdešimt eurų 53 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.