Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-223-1094/2023 pagal ieškovės I. A. patikslintą ieškinį atsakovui B. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei nepilnamečio vaiko pavardės pakeitimo, išvadą teikianti byloje institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

29. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

31. Šalys nuo 2019 m. balandžio 1 d. pradėjo gyventi skyriumi, ieškovė – Lietuvoje, o atsakovas – Jungtinėje Karalystėje. Faktinė nepilnamečio vaiko V. K. (W. K.) gyvenamoji vieta nuo 2019 m. yra Lietuvoje, kur vaikas gyvena su motina, lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, yra gydomas, lanko užklasines veiklas. Vaikas V. K. (W. K.) taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietis. Įsiteisėjusiomis teismo nutartimis nustatyta laikina skyrium gyvenančio atsakovo bendravimo su vaiku tvarka tik Lietuvos Respublikoje, nė vienas atsakovo prašymas išvežti vaiką į Jungtinę Karalystę ar kitą valstybę nebuvo tenkintas.

32. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, sprendžiant atsakovo (vaiko tėvo) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo atsakovas prašė laikinai leisti jam vaiką pasiimti atostogų Jungtinėje Karalystėje arba Lietuvoje, konstatuota, kad šalių nepilnametis sūnus gyvena Lietuvoje su ieškove, Lietuvos Respublikos piliete, atsakovas yra Kosovo Respublikos pilietis, gyvenantis Londone, Didžiojoje Britanijoje, todėl teismas, atsižvelgęs į mažamečio vaiko amžių ir aplinkybę, kad ieškovei su sūnumi 2019 m. balandžio mėnesį išvykus gyventi į Lietuvą, vaikas didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį praleido Lietuvoje, sprendė, kad jo išvežimas į užsienio valstybę, neįprastą aplinką, vaikui gali sukelti didelį emocinį stresą, neigiamai paveikti jo fizinę ir psichologinę savijautą, todėl atsakovui leista bendrauti su vaiku Lietuvoje ir neleista vaiko vežti atostogoms į Jungtinę Karalystę ar kitą užsienio valstybę bei nutarta apie priimtą nutartį informuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Minėtoje įsiteisėjusioje teismo nutartyje konstatuota, kad toks procesinis sprendimas užtikrins, jog vaikas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos bus Lietuvoje, atsakovas galės su vaiku bendrauti, nebus pažeidinėjami vaiko interesai, abu vaiko tėvai galės vienodai dalyvauti jo gyvenime;

33. Taip pat 2023 m. spalio 20 d. teismo nutartimi buvo netenkintas atsakovo prašymas nustatyti vaiko V. K. (W. K.) laikiną gyvenamąją vietą su atsakovu Jungtinėje Karalystėje, konstatuojant, kad toks prašymas dar 2023 m. vasario 17 d. nutartimi jau buvo netenkintas ir šiai dienai (2023 m. spalio 20 d.) nėra pasikeitusios aplinkybės, dėl kurių turėtų būti nustatyta laikina vaiko gyvenamoji vieta ne Lietuvos Respublikoje. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad šalių penkerių metų sulaukęs vaikas Lietuvoje lanko ugdymo įstaigą, nepertraukiamai nėra buvęs vienas vien tik su tėvu ilgiau nei 2 dienas;

34. 2023 m. spalio 28 d., vaiko tėvas, nesilaikydamas įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytos jo ir sūnaus laikinosios bendravimo tvarkos, pagal kurią bendravimas vyksta tik Lietuvos Respublikoje, išvežė šalių sūnų į Jungtinę Karalystę ir nuslėpdamas nuo Londono šeimos teismo apie Lietuvos Respublikoje dar 2021 m. pradėtą teisminį procesą, be kita ko, ir dėl vaiko V. K. (W. K.) gyvenamosios vietos nustatymo, iki 2023 m. lapkričio 15 d. vaiko nebuvo grąžinęs motinai . Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė neteisėtai su nepilnamečiu V. K. (W. K.) 2019 m. balandžio mėn. atvyko gyventi į Lietuvą. Priešingai, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad atsakovas nepagrįstai vaiko motiną kaltina nepilnamečio sūnaus pagrobimu. Atsakovas apie Lietuvos Respublikoje dar 2021 m. pradėtą ir vis dar vykstantį teismo procesą Londono šeimos teismo neinformavo.

36. Taigi, byloje kilo ginčas dėl šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

37. Įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

38. Įstatyme įtvirtintas draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės dėl apeliacinės instancijos teismo atsisakymo priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 314 straipsnio reglamentavimu dėl naujų įrodymo priėmimo ribojimo siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumų po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. To reikalauja civilinio proceso ekonomiškumo, koncentracijos, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai, kadangi šalims civiliniame procese nustatyta pareiga sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

39. Atsakovas prašo prie civilinės bylos prijungti kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus rašytinius įrodymus – Jungtinės Karalystės specialistų ataskaitą apie vaiko padėtį; Vaizdo įrašai ir nuotraukos apie vaiko gyvenimą Jungtinėje Karalystėje; prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai I. Bielskytei. Šiuo konkrečiu atveju pirmiausia pažymėtina, jog šalys savo teise teikti naujus įrodymus turi naudotis sąžiningai ir savalaikiai, juos teikiant pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, įrodymai, t. y. ataskaita apie vaiko padėtį, vaizdo įrašai ir nuotraukos apie vaiko gyvenimą galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nenurodo aplinkybių, kodėl negalėjo nurodytus įrodymus pateikti anksčiau. Be to, apelianto pateiktas prašymas Teisėjų etikos ir drausmės komisijai dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai I. Bielskytei, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad nėra pagrindo taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį ir apelianto pateiktus įrodymus atsisakytina prijungti prie bylos.

40. Ieškovė taip pat kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė papildomus įrodymus – Aukštajame teisingumo teisme, šeimos bylų skyriuje 2024 m. sausio 17 d. uždarame teismo posėdyje priimtą p. Bowen KC nutartį su vertimu į lietuvių kalbą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį dėl suėmimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Aukštajame teisingumo teisme, šeimos bylų skyriuje 2024 m. sausio 17 d. uždarame teismo posėdyje priimtą p. Bowen KC nutartį ieškovė pateikė Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2S-433-794/2024, kurioje teismas nagrinėjo atsakovo B. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-223-1094/2023 pagal ieškovės I. A. patikslintą ieškinį atsakovui B. K. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei nepilnamečio vaiko pavardės pakeitimo. Vilniaus apygardos teismas minėtoje civilinėje byloje naują ieškovės įrodymą priėmė. Taigi, šis pateiktas įrodymas jau yra priimtas atitinkamai ne tik minėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje, bet ir pirmosios instancijos teismo civilinėje byloje Nr. e2-223-1094/2023, todėl minėto dokumento prijungimas prie šios civilinės bylos būtų perteklinis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės pakartotinai teikiamą naują įrodymą (CPK 314 straipsnis). Taip pat nors atsakovė ieškovė pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartį dėl suėmimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymas leidžia remtis ir duomenimis iš teismų informacinės sistemos bei kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), todėl minėto dokumento prijungimas prie šios civilinės bylos taip pat būtų perteklinis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti minėtą papildomą įrodymą (CPK 314 straipsnis).

Dėl atsakovo (ne)informavimo apie bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimą 2023 m. lapkričio 15 d.

41. Atsakovas nurodo, kad teisėja I. Bielskytė bylą išnagrinėjo iš esmės 2023 m. lapkričio 15 d., nepranešusi atstovo neturinčiam užsienyje gyvenančiam atsakovui apie „Zoom“ prisijungimo nuorodą, kad galėtų dalyvauti teismo posėdyje, nors teisėja turėjo atsakovo el. pašto adresą, buvo informuota atsakovo buvusio atstovo, kad atsakovas nėra gavęs „Zoom“ nuorodos dėl nutraukto atstovavimo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo apie teismo posėdį ir prisijungimui skirtą „Zoom“ nurodą informuoti šaukimu ne tik atsakovo atstovą, bet ir patį atsakovą 1965 m. Hagos konvencijos nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė, pažeisdamas CPK 133 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir 1965 m. Hagos konvencijos, ypač įvertinus, kad nuo 2023 m. lapkričio 9 d. atsakovas nurodė savo atstovui neatstovauti nagrinėjamoje byloje ir apie tai atstovas nedelsiant informavimo teismą, kuris 2023 m. lapkričio 9 d. pranešimu apie „Zoom“ nuorodą nebuvo įpareigojęs atsakovo atstovo informuoti atsakovą apie šią „Zoom“ nuorodą.

42. Bylos duomenimis nustatyta: 1) 2023 m. rugsėjo 27 d. atsakovo atstovas advokato padėjėjas pateikė prašymą pirmosios instancijos teismui dėl dalyvavimo 2023 m. rugsėjo 27 d. teismo posėdyje nuotoliniu būdu, prašymas tenkintas, advokato padėjėjui el. paštu išsiųsta prisijungimo prie Zoom nuoroda, prašant išsiųsti nuorodą ir atsakovui B. K.; 2) protokoline 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas, atidėdamas bylos nagrinėjimą, informavo proceso dalyvius, kad prisijungimo prie Zoom nuoroda kitam 2023 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžiui lieka ta pati ir atsakovo atstovą advokato padėjėją įpareigojo prisijungimo prie Zoom nuorodą persiųsti savo klientui atsakovui B. K. bei iki 2023 m. lapkričio 12 d. pranešti teismui, ar atsakovas dalyvaus 2023 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje, siekiant užtikrinti anglų kalbos vertėjo dalyvavimą; 3) 2023 m. lapkričio 9 d., 9.33 val., šalių patogumui kaip priminimas, pakartotinai ieškovės atstovei, atsakovo atstovui ir Tarnybos atstovei buvo išsiųsta ta pati (nepasikeitusi) prisijungimo prie Zoom nuoroda; 4) pirmosios instancijos teisme buvo gautas atsakovo atstovo prašymas dėl atstovavimo sutarčių nutraukimo ir priešieškinio atsisakymo, kuris buvo pateiktas po pakartotinės prisijungimo prie Zoom nuorodos išsiuntimo, t. y. 2023 m. lapkričio 9 d., 12.50 val.; 6) advokato padėjėjas, atstovavęs atsakovą B. K., nuo pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. protokolinės nutarties priėmimo, su jam nustatytais įpareigojimais, iki 2023 m. lapkričio 9 d. informacijos teismui apie atstovavimo sutarčių nutraukimą pateikimo, turėjo pareigą ir pakankamai daug laiko informuoti savo klientą B. K. apie kito (2023 m. lapkričio 15 d., 13.30 val.) teismo posėdžio datą, laiką ir persiųsti jam nepasikeitusią prisijungimo prie Zoom nuorodą.

43. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog turi būti užtikrinamas greitas ir efektyvus bylos nagrinėjimas, teismas ir šalys turi imtis visų įmanomų priemonių, kad bylos nagrinėjimas nebūtų vilkinamas. CPK normos taip pat labai aiškiai nustato šalims (jų atstovams) pareigas civilinio proceso metu: šalys turi bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu, aktyviai domėtis bylos eiga.

44. Taigi, nors apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo apie teismo posėdį ir prisijungimui skirtą „Zoom“ nurodą informuoti šaukimu ne tik atsakovo atstovą, bet ir patį atsakovą 1965 m. Hagos konvencijos nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui, nutraukus atstovavimo sutartis, nebuvo draudimo pačiam būti aktyviam ir domėtis bylos eiga, teikti prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, siekiant turėti kitą atstovą, o kadangi tokių prašymų atsakovas neteikė, protokoline 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi, ieškovei prašant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išnagrinėjo bylą atsakovui B. K. nedalyvaujant 2023 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje (CPK 7 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 5 dalis, 246 straipsnio 2 dalis). Kaip jau buvo minėta, atsakovo B. K. buvęs atstovas, nuo pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. protokolinės nutarties priėmimo, su jam nustatytais įpareigojimais, iki 2023 m. lapkričio 9 d. informacijos teismui apie atstovavimo sutarčių nutraukimą pateikimo, turėjo pareigą ir pakankamai daug laiko informuoti savo klientą B. K. apie kito (2023 m. lapkričio 15 d., 13.30 val.) teismo posėdžio datą, laiką ir persiųsti jam nepasikeitusią prisijungimo prie Zoom nuorodą. Be to, pasisakant dėl bylos išnagrinėjimo atsakovui nedalyvaujant pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad šiuo atveju tiek atsakovas B. K., tiek ir jo buvęs atstovas pirmiau nurodytais veiksmais siekė sutrikdyti nagrinėjamos bylos procesą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės 2023 m. lapkričio 15 d., nepranešęs atstovo neturinčiam užsienyje gyvenančiam atsakovui yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl (ne)tinkamai išspręsto klausimo dėl bylos teismingumo

47. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad: 1) faktinė nepilnamečio vaiko W. gyvenamoji vieta nuo 2019 m. yra Lietuvoje, kur vaikas gyveno su motina, lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, yra gydomas, lanko užklasines veiklas; 2) šalių vaikas taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietis; 3) civilinė byla pagal ieškovės (vaiko motinos) ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo ir pavardės pakeitimo, pirmosios instancijos teisme iškelta dar 2021 m. kovo 16 d.; 4) atsakovo priešieškinis, pareikštas dėl šalių nepilnamečio vaiko W. K. gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, civilinėje byloje priimtas 2023 m. vasario 17 d., atsakovas savo priešieškinio atsisakė 2023 m. lapkričio 9 d.; 5) atsakovas nurodomos aplinkybės (pradėtas teisminis procesas Jungtinėje Karalystėje), atsirado 2023 m. pavasarį (2023 m. balandžio 5 d. bendrojo teismo nutartis), t. y. tuo metu, kai ši civilinė byla jau nuo 2021 m. kovo 16 d. nagrinėjama Lietuvos Respublikos teisme. Iš Londono Bernet šeimos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutarties matyti, kad B. K. dar 2022 m. pateikė pagrindinį ieškinį, t. y. jau tada, kai buvo pradėtas teisminis procesas Lietuvoje; 6) atsakovas apie Jungtinėje Karalystėje pradėtą teisminį procesą Lietuvos Respublikos teismo neinformavo, tuo pačiu, atsakovą atstovaujantis advokato padėjėjas teikė atsakovo vardu ne vieną prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – prašydamas leisti atsakovui su šalių sūnumi atostogauti Jungtinėje Karalystėje ar kitoje valstybėje. Minėti atsakovo prašymai nebuvo tenkinti; 7) atsakovas apie Lietuvos Respublikoje dar 2021 m. pradėtą ir vis dar vykstantį teismo procesą Londono šeimos teismo neinformavo; 8) įsiteisėjusiomis teismo nutartimis nustatyta laikina skyrium gyvenančio atsakovo bendravimo su vaiku tvarka tik Lietuvos Respublikoje, nė vienas atsakovo prašymas išvežti vaiką į Jungtinę Karalystę ar kitą valstybę nebuvo tenkintas ir ši aplinkybė tiek atsakovui buvo puikiai žinoma – atsakovas dėl kiekvienos teismo nutarties teikė atskiruosius skundus; 9) pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartyje, sprendžiant atsakovo (vaiko tėvo) atstovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo buvo prašoma laikinai leisti atsakovui vaiką pasiimti atostogų Jungtinėje Karalystėje arba Lietuvoje, teismas atsakovui leido bendrauti su vaiku Lietuvoje ir neleido vaiko vežti atostogoms į Jungtinę Karalystę ar kitą užsienio valstybę ir nutarė apie priimtą nutartį informuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Minėtoje įsiteisėjusioje teismo nutartyje konstatuota, kad toks procesinis sprendimas užtikrins, jog vaikas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos bus Lietuvoje, atsakovas galės su vaiku bendrauti, nebus pažeidinėjami vaiko interesai, abu vaiko tėvai galės vienodai dalyvauti jo gyvenime; 10) 2023 m. spalio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo prašymo nustatyti vaiko laikiną gyvenamąją vietą su atsakovu Jungtinėje Karalystėje, konstatuojant, kad toks prašymas teismo 2023 m. vasario 17 d. nutartimi jau buvo netenkintas ir šiai dienai (2023 m. spalio 20 d.) nėra pasikeitusios aplinkybės, dėl kurių turėtų būti nustatyta laikina vaiko gyvenamoji vieta ne Lietuvos Respublikoje; 11) 2023 m. spalio 28 d., vaiko tėvas, nesilaikydamas įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytos jo ir sūnaus laikinosios bendravimo tvarkos, pagal kurią bendravimas vyksta tik Lietuvos Respublikoje, išvežė šalių sūnų į Jungtinę Karalystę ir nuslėpdamas nuo Londono šeimos teismo apie Lietuvos Respublikoje dar 2021 m. pradėtą teisminį procesą, be kita ko, ir dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, iki bylos pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo iš esmės (2023 m. gruodžio 5 d.) vaiko nebuvo grąžinęs motinai; 12) Vilniaus miesto apylinkės teisme 2022 m. birželio 22 d. buvo gautas atsakovo atstovo prašymas sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėtas atsakovo Vilniaus apygardos teismui pateiktas pareiškimas dėl leidimo susigrąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę pagal 1980 m. Hagos konvenciją. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad atsakovas nepagrįstai vaiko motiną kaltina nepilnamečio sūnaus pagrobimu, nes ieškovė teisėtai su nepilnamečiu sūnumi 2019 m. balandžio mėn. atvyko gyventi į Lietuvą.

48. Pabrėžtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas atsakovui paskyrė baudą konstatavęs jo nesąžiningus veiksmus, t. y. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pirmosios instancijos teismas įvertino, jog atsakovo atstovas, teikdamas atsakovo vardu prašymą dėl bylos nutraukimo arba jurisdikcijos perdavimo Jungtinės Karalystės teismui, be kita ko, nurodė, jog atsakovas B. K. ir šalių nepilnametis vaikas nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje nuo 2023 m. spalio 29 d., kur įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą, taigi atsakovas ignoruodamas nuo 2021 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos teisme pradėtos ir pažengusios bylos eigą vienkartiniu savo veiksmu, nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją. Taip pat atsakovas žinodamas, kad 2023 m. spalio 29 d. atvežė šalių vaiką į Jungtinės Karalystės jurisdikciją be motinos ar Lietuvos teismo leidimo, Jungtinės Karalystės jurisdikcijoje vykstančioje byloje pateikė prašymą priimti nutartį, kuria būtų uždrausta motinai išvežti vaiką iš šios jurisdikcijos arba jį paimti iš atsakovo priežiūros. Be to, atsakovas, žinodamas apie savo siekį vienkartiniu veiksmu (vaiko neteisėtu išvežimu iš Lietuvos Respublikos) pakeisti teisminio proceso jurisdikciją, prašė pirmosios instancijos teismo šią jurisdikciją perduoti Jungtinės Karalystės teismui, kuris, pasak atsakovo, tuo metu nagrinėjo šalių ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir yra pagrindas teismui kreiptis į Londono Barnet šeimos teismą su prašymu prisiimti jurisdikciją iš Vilniaus miesto apylinkės teismo, nes vaikas nuolat gyvena Jungtinėje Karalystėje.

49. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas, įgyvendindamas savo procesines teises, akivaizdžiai klaidino teismą teigdamas, kad Londono šeimos teismas nuo 2023 m. lapkričio 1 d. vaiko gyvenamąją vietą yra nustatęs su atsakovu ir uždraudęs ieškovei paimti vaiką iš atsakovo ir (arba) išvežti vaiką iš Jungtinės Karalystės bei tai, kad ieškovė dalyvauja Londono Barnet šeimos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. ZW22P01385, sutikdama su Anglijos teismo jurisdikcija. Atsakovas, žinodamas apie dėl šalių nepilnamečio vaiko W. K. gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, civilinėje byloje priimtos 2023 m. vasario 17 d. nutartyje sąlygas, tikslingai išvežė vaiką į Jungtinę Karalystę tariamai siekdamas, savo vienkartiniu veiksmu, perkelti bylos nagrinėjimo procesą į kitos šalies jurisdikciją. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, jog Londono šeimos teismas nuo 2023 m. lapkričio 1 d. nutartimi buvo uždraudęs ieškovei paimti vaiką iš atsakovo ir (arba) išvežti vaiką iš Jungtinės Karalystės bei tai, jog ieškovė sutiko su Anglijos teismo jurisdikcija yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

50. Pabrėžtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismui 2023 m. lapkričio 14 d. ieškovė pateikė Londono Barnet šeimos teismo nutartį. Minėtoje Londono Barnet šeimos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutartyje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas (B. K.) 2022 m. Jungtinės Karalystės jurisdikcijoje pateikė prašymą (bylos Nr. ZW22P01385) dėl nutarties dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir ši byla buvo įtraukta į 2023 m. lapkričio 20 d. posėdžio sąrašą (E punktas). 2023 m. spalio 29 d. pareiškėjas atvežė vaiką į šią jurisdikciją be motinos ar Lietuvos teismo leidimo ir šioje jurisdikcijoje vykstančioje byloje pateikė prašymą priimti nutartį, kuria būtų uždrausta motinai išvežti vaiką iš šios jurisdikcijos arba jį paimti iš jo priežiūros (F punktas). Motina pradėjo procesą dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą pagal Hagos konvenciją (G punktas). Šio teismo nuomone, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje ir to nepakeitė pareiškėjo vienkartinis veiksmas, kuriuo jis atvežė vaiką į šią jurisdikciją (H punktas). Kadangi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, šis teismas neturi jurisdikcijos priimti nutarčių dėl vaiko, išskyrus skubias apsaugos nutartis, ir nemato pagrindo tai daryti, nes vaikas turėtų būti nedelsiant grąžintas į Lietuvą (I punktas). Teismas atmetė tėvo vardu pateiktą argumentą, kad teismas turėtų priimti prašomus įsakymus, nes vaikas yra Didžiosios Britanijos pilietis, nes tik Aukštasis teismas gali priimti įsakymus remdamasis vien tik šia jurisdikcija, o šis teismas nemato pagrindo tokiam prašymui, jei jis būtų pateiktas (J punktas). Teismas taip pat buvo informuotas, kad tėvas yra pateikęs prašymą perduoti Lietuvos bylą šiai jurisdikcijai, tačiau šis teismas nurodė, kad toks prašymas yra nepagrįstas (K punktas). Teismo nurodymai: 1) atmesti šį ieškinį (pareiškėjo B. K.) ir 2022 m. pateiktą pagrindinį ieškinį; 2) atšaukiamas 2023 m. lapkričio 20 d. numatytas posėdis; 3) ši byla jau baigta nagrinėti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsakovo argumentai, jog Jungtinė Karalystė turi jurisdikciją spręsti vaiko gyvenamosios vietos ir kitus klausimus bei kiti argumentai dėl Jungtinės Karalystės jurisdikcijos buvimo, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

51. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas 2023 m. lapkričio 15 d. protokoline nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl bylos nutraukimo dėl ginčo neteismingumo Lietuvos teismams ieškinio priėmimo metu (2021 m. kovo 16 d.), nors nutartys dėl ginčo teismingumo yra skundžiamos atskiruoju skundu, todėl pirmosios instancijos privalėjo priimti rašytinę nutartį ir suteikti teisę šalims ją apskųsti.

52. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 15 d. protokoline nutartimi atsakovo atstovo prašymas dėl bylos nutraukimo arba jurisdikcijos perdavimo Jungtinės Karalystės teismui pripažintas nepagrįstu ir netenkintas, konstatuojant, kad: 1) 2023 m. spalio 29 d. pareiškėjas atvežė vaiką į Jungtinės Karalystės jurisdikciją be motinos ar Lietuvos teismo leidimo ir Jungtinės Karalystės jurisdikcijoje vykstančioje byloje tik 2023 m. lapkričio 1 d. pateikė prašymą priimti nutartį, kuria būtų uždrausta motinai išvežti vaiką iš šios jurisdikcijos arba jį paimti iš jo priežiūros; 2) Londono Barnet šeimos teismo nuomone, vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje ir to nepakeitė pareiškėjo vienkartinis veiksmas, kuriuo jis atvežė vaiką į Jungtinės Karalystės jurisdikciją; 3) Londono Barnet šeimos teismui konstatavus, kad kadangi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl Londono šeimos teismas neturi jurisdikcijos priimti nutarčių dėl vaiko, išskyrus skubias apsaugos nutartis, ir nemato pagrindo tai daryti, nes vaikas turėtų būti nedelsiant grąžintas į Lietuvą bei konstatavus, jog pareiškėjo B. K. pateiktas prašymas perduoti Lietuvos bylą šiai jurisdikcijai yra nepagrįstas; 4) Londono Barnet šeimos teismui nutarus atmesti pareiškėjo B. K. šį ieškinį ir 2022 m. pateiktą pagrindinį ieškinį, atšaukti 2023 m. lapkričio 20 d. numatytą posėdį bei šią bylą baigti nagrinėti.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos privalėjo priimti rašytinę nutartį ir suteikti teisę šalims ją apskųsti. Tačiau šiuo atveju taip pat svarbu atsižvelgti į aukščiau nurodytus apelianto nesąžiningus ir tyčinius veiksmus bei į tai, jog ieškovė pateikė Londono Barnet šeimos teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį, kurioje pasisakyta, kad Londono šeimos teismas neturi jurisdikcijos priimti nutartis dėl vaiko ir nemato pagrindo tai daryti, nes vaikas turi būti nedelsiant grąžintas į Lietuvą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo B. K. pateiktas prašymas perduoti Lietuvos bylą Jungtinei Karalystei jurisdikcijai yra nepagrįstas, taip pat į Aukštojo Teisingumo Teismo 2024 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą byloje Nr. FD23P00592, kuria buvo nutarta vaiką V. K. skubiai grąžinti į Lietuvą iki 2024 m. sausio 18 d. ir buvo įvertintas atsakovo nepagarbus elgesys teismui, už kurį atsakovui buvo paskirtas 1 paros areštas. Taigi, nors šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ir pažeidė civilinio proceso teisės normas, 2023 m. lapkričio 15 d. protokoline nutartimi atmesdamas atsakovo prašymą dėl bylos nutraukimo dėl ginčo neteismingumo Lietuvos teismams, tačiau įvertinus nurodyto pažeidimo pobūdį ir mąstą bei atsižvelgiant į byloje nustatytus nesąžiningus ir tyčinius veiksmus, teikiant nurodytą prašymą dėl teismingumo, kuriuos įvertino ne tik pirmosios instancijos teismas, bet ir Aukštojo Teisingumo Teismas, o Londono Barnet šeimos teismui konstatavus, jog prašymas dėl Lietuvos Respublikoje nagrinėjamos bylos perdavimo Jungtinės Karalystės jurisdikcijai yra nepagrįstas, teisėjų kolegijos konstatuoja, kad aukščiau nurodytas pirmosios instancijos teismo pažeidimas nesudaro pagrindo teigti, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas.

56. Kaip jau buvo minėta, Londono Barnet šeimos teismas dar 2023 m. lapkričio 8 d. priėmė nutartį, kurioje konstatavo, kad Londono šeimos teismas neturi jurisdikcijos priimti nutartis dėl vaiko ir nemato pagrindo tai daryti, nes vaikas turi būti nedelsiant grąžintas į Lietuvą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo B. K. pateiktas prašymas perduoti Lietuvos bylą Jungtinei Karalystei jurisdikcijai yra nepagrįstas. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo teisės nagrinėti atsakovo prašymo dėl jurisdikcijos perdavimo Jungtinei Karalystei, tačiau atsižvelgus į nustatytas aplinkybes bei įvertinus, jog apelianto toks nurodytas prašymas nebuvo pateiktas Lietuvos apeliaciniam teismui, šiuo atveju tokie apelianto argumentai neturi teisinės reikšmės dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo

60. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad vaiko motina netinkamai atlieka motinos valdžios instituto teises ir pareigas. Išvadą teikianti institucija palaikė ieškovės reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas nustatyti nepilnamečio šalių sūnaus V. K. (W. K.) gyvenamąją vietą kartu su motina jos gyvenamojoje vietoje.

61. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 13 punktas).

62. Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019).

63. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas priešieškinio atsisakė, tuo neprieštaraudamas, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove, taip pat į Tarnybos išvadą, taip pat į tai, kad faktinė šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nuo 2019 m. yra Lietuvoje, kur vaikas gyvena su motina, lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, yra gydomas, lanko užklasines veiklas. Taigi, nors apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su ieškove, netinkamai įvertino santykius tarp vaiko ir kiekvieno iš tėvų, neapklausė vaiko, nevertino, jog vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su šiuo tėvu (motina) neatitinka vaiko interesų, tačiau byloje nustačius, jog tarp šalių nebuvo ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (apeliantas atsisakė priešieškinio ir byloje ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išnyko), visi apelianto argumentai, susiję su vaiko gyvenamosios vietos nustatymu atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

64. Atsakovas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo, kad dėl ieškovės kaltės sąmoningai ir piktybiškai nevykdomos bendravimo su vaiku tvarkos realiai užtikrinti iki šiol nesugebėjo nei antstolis, nei teismas, iš esmės atleidęs ieškovę nuo bet kokios atsakomybės ir leisdamas toliau nevykdyti bendravimo su vaiku tvarkos. Atsakovas tvirtina, kad tokia padėtis pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį nes neužtikrina ieškovo ir jo sūnaus teisės į šeimos gyvenimo apsaugą.

65. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

66. Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-454/2014).

67. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik, jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

68. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, į nustatytas faktines bylos aplinkybes nustatė atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, pagal kurią: 1) atsakovas B. K. bendrauja su sūnumi V. K. (W. K.) kas antrą savaitės dieną (pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, sekmadieniais) nuo 18.30 val. Lietuvos laiku ir pats bendravimas vyksta tiek, kol vaikas sugeba išlaikyti dėmesį į tarpusavio bendravimą, bet ne trumpiau nei 1 val., tuo metu vaikas gali žaisti, piešti, užsiimti kita jam įprasta veikla, o tėvas matyti, ką vaikas veikia, kuo užsiima, kaip jam sekasi ir pats dalyvauti vaiko veikloje/ žaidimuose; 2) vaiko motina I. A. užtikrina, kad bendravimo metu vaikas V. K. (W. K.) nežiūrėtų televizoriaus, nenaršytų telefone ir kompiuteryje, nebendrautų su pašaliniais asmenimis; 3) vaiko motina I. A. užtikrina, kad vaiko bendravimas su tėvu B. K. vyktų atskiroje patalpoje, kurioje nebūtų jokių pašalinių asmenų; 4) abiejų tėvų I. A. ir B. K. bendravimas, tėvo bendravimo su vaiku V. K. (W. K.) metu, turi vykti pagarbiai, nevartojant necenzūrinių, žeminančių žodžių, nebandant abiem tėvams tarpusavyje konfliktuoti, aiškintis santykių, blogai atsiliepiant apie kitą iš tėvų; 5) nustatyta bendravimo tvarkos apimtis gali būti didinama tėvams (motinai I. A. ir tėvui B. K.) raštu (el. paštu, trumpąja sms žinute ir kt.) dėl to atskirai susitarus.

69. Bylos duomenimis nustatyta, kad viso teisminio nagrinėjimo metu santykiai tarp vaiko tėvų buvo ypatingai konfliktiški ir įtempti, situacija ne tik nesikeitė, bet blogėjo, atsakovo agresyvus ir grasinantis elgesys tiek prieš vaiką, tiek prieš visą teisinę Lietuvos sistemą, tiek prieš teismą, tiek prieš ieškovę ir jos artimą aplinką, buvo nevaldomas. Tėvams visą laiką buvo rekomenduojama savo teises ir pareigas vaikui įgyvendinti taip, kad jos neprieštarautų vaiko prioritetiniams interesams. Siekiant sureguliuoti nepilnamečio vaiko tėvų negebėjimą geranoriškai susitarti dėl vaiko bendravimo su ne Lietuvos Respublikoje gyvenančiu tėvu, pirmosios instancijos teismas ne vieną kartą nustatė laikiną skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarką su sūnumi tik Lietuvoje, neleidžiant nepilnamečio vaiko išvežti į Jungtinę Karalystę ar kitą valstybę, tačiau toks pirmosios instancijos teismo siekis sureguliuoti konfliktišką situaciją nedavė teigiamų rezultatų – atsakovas savavališkai išvežė šalių sūnų iš Lietuvos Respublikos, pagal teismo nustatytą laiką bendravimo tvarką sūnaus motinai negrąžino. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo elgesys ir atlikti veiksmai neatitinka nepilnamečio vaiko interesų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas riboti tėvo bendravimą su vaiku, nustatant, jog atsakovas su sūnumi šioje situacijoje turi bendrauti tik nuotoliniu būdu.

70. Nors apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas uždraudė vaiko ir tėvo tiesioginį bendravimą nesant tam absoliučiai jokio pagrindo, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad tėvas keltų bet kokią grėsmę vaikui, tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad tarp tėvų tvyranti įtampa veikia vaiką ir šis poveikis jam nėra teigiamas. Šiuo atveju nustatyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – savavališkai išvežė šalių sūnų iš Lietuvos Respublikos, pagal teismo nustatytą laiką bendravimo tvarką sūnaus motinai negrąžino, t. y. atsakovas atliko priešingus vaiko interesams veiksmus. Taigi, apelianto nurodyti argumentai, jog pirmosios instancijos teismas uždraudė vaiko ir tėvo tiesioginį bendravimą nesant tam absoliučiai jokio pagrindo, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

71. Taip pat nors apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas apribojo atsakovo kaip tėvo teises apie tai neinformavęs atsakovo ir išeidamas iš ieškinio ribų, nes ieškinyje nebuvo prašoma apriboti tėvo ir vaiko tiesioginį bendravimą, tačiau esant pirmiau nustatytoms ir nurodytoms faktinėms bylos aplinkybėms, kuomet atsakovo elgesys ir atlikti veiksmai neatitinka nepilnamečio vaiko interesų, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas riboti tėvo bendravimą su vaiku, nustatant, jog atsakovas su sūnumi šioje situacijoje turi bendrauti tik nuotoliniu būdu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog teismas nustato bendravimo tvarką tokią, kokia ji galima pagal esamą situaciją. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

72. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su ieškove bei vaiko bendravimo su apeliantu tvarką, netinkamai įvertino santykius tarp vaiko ir kiekvieno iš tėvų, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014). Šiuo atveju pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais bei padarytomis išvadomis nėra.

Dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo

73. Šiuo atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalys sūnaus išlaikymui turi skirti ne mažiau kaip 750,00 Eur per mėnesį. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs vaiko, kuriam turi būti teikiamas išlaikymas, amžių bei poreikius, į tai, kad ieškovei tenka kasdienė vaiko priežiūros našta, kas riboja jos galimybes dirbti ilgas darbo valandas, taip pat įvertinęs abiejų tėvų turtinę padėtį, sprendė, kad iš atsakovo nepilnamečiam sūnui priteistinas išlaikymas po 500,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo kreipimosi į teismą dienos (t. y., nuo 2021 m. kovo 16 d.) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

75. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendžiant klausimą dėl nepilnamečiam vaikui teiktino išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. Pagrindiniai priteistino vaikui išlaikymo dydį lemiantys kriterijai yra vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis.

76. Nustatant konkretaus vaiko poreikių turinį, reikalinga įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui, taip pat protingi poreikiai, kuriuos lemia vaiko gabumai, polinkiai. Teismas privalo nustatyti ir tėvo (motinos) turtinę padėtį – visas jų gaunamas pajamas, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, išlaidas, reikalingas būtiniems vaiko poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010; kt.), bei vertinti ją, atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių visumą – ne tik į tėvų gaunamas pajamas, jų turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, bet taip pat ir į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Svarbu, kad nebūtų nustatytas toks išlaikymo dydis, kokio realiai dėl objektyvių priežasčių tėvai negalėtų suteikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-378/2017). Tėvams nesusitarus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ar nevykdant pareigos išlaikyti savo vaiką, yra galimas teisminės valdžios įsikišimas į šią tėvų ir vaikų turtinių teisinių santykių sritį, t. y., teismas gali priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą (CK 3.194 straipsnis).

77. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y., visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant klausimą dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

78. Atkreiptinas dėmesys, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikams išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.).

79. Bylos duomenimis nustatyta, kad būtiniesiems nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti per mėnesį ieškovei reikia išleisti mažiausiai 750 Eur. Sūnaus išlaidas sudaro: maistas – 180 Eur, išlaidos darželiui ir pagal poreikį auklei – 140 Eur, rūbai, avalynė – 100 Eur, komunalinių išlaidų dalis – 30 Eur, sveikatai – 30 Eur, higienos prekės, kirpykla – 20 Eur, transportas – 50 Eur, laisvalaikis, kinas, teatras – 30 Eur, išlaidos išvykoms, ekskursijoms, gimtadieniams, šventėms – 50 Eur, išlaidos atostogoms – 85 Eur, nenumatytos išlaidos – 15 Eur. Ieškovė nurodė, kad 750 Eur išlaikymas vaikui užtikrina jo poreikius bei atitinka protingumo principą. Be to, vaikui pagal Išmokų vaikams įstatymą nuo 2020 m. sausio 1 d. universali išmoka vaikui padidinta iki 70 Eur, todėl iš vaiko išlaikymui per mėnesį skirtų 750 Eur atėmus šią sumą, šalims tenka 680 Eur išlaikymo suma.

80. Ieškovė byloje taip pat nurodė, kad šios kategorijos bylose teismas yra aktyvus proceso dalyvis ir turi teisę išeiti už ieškinio ribų vaikų interesų labui nustatyti ir kitokį išlaikymo dydį, bei tėvų teikiamo išlaikymo proporcijas, pavyzdžiui, nustatyti, jog tėvas vaiko išlaikymui yra pajėgus skirti 500 Eur ar net 600 Eur, o likusią sumą – ieškovė, kadangi atsakovo turtinė padėtis kur kas geresnė, nei ieškovės, atsakovo gaunamas darbo užmokestis apie 9,7 kartus didesnis už ieškovės gaunamas pajamas.

81. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog viena vertus, atsakovas teigė, kad jis gali užtikrinti vaikui puikias gyvenimo sąlygas, yra pateikęs į bylą tai patvirtinančius įrodymus: buto gyvenamosios vietos įvertinimo aktą, pajamas patvirtinančius įrodymus, laisvalaikio su vaiku leidimo fotonuotraukas ir kt. Atsakovas turi pastovias pajamas, kurios jam suteikia visas galimybes užtikrinti visus vaiko poreikius. Atsakovas taip pat nurodė, kad jo tinkamas rūpinimasis vaiku bei finansinės galimybės, gali užtikrinti sklandų vaiko vystymąsi, kadangi, kaip pavyzdžiui, atsakovas darbo metu gali užtikrinti auklės priežiūrą, taip pat privačių ugdymo įstaigų lankymą, kokybiškas gyvenimo sąlygas ir kitus vaikui reikalingus patogumus. Kita vertus, atsakovas nesutinka su ieškovės prašomu 400 Eur išlaikymo vaikui dydžiu. Atsakovo teigimu, ieškovės dėstomi argumentai pagrįsti prielaidomis ir ketinimais nukreiptais į ateitį, o pateikiami skaičiavimai yra tariami.

82. Šiuo atveju priešingai nei teigia apeliantas, ieškovės nurodytos išlaidos yra grindžiamos į bylą pateiktais įrodymais, kurie įrodo patiriamas išlaidais, susijusias su nepilnamečio maistu, apranga, avalyne, vaistais ir vitaminais, ugdymu ir pan. Be to, visiems žinomų faktinių aplinkybių, kad kiekvienam vaikui reikalingas maistas, rūbai, higienos priemonės, gyvenamasis plotas, ugdymo priemonės ir pan., įrodinėti nereikia, tačiau išlaidos šiems poreikiams tenkinti turi būti protingo ir realaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šalys sūnaus išlaikymui turi skirti ne mažiau kaip 750 Eur per mėnesį.

83. Nors atsakovas tvirtina, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad vaikas turi specialių poreikių, kurie pagrįstų, kad vaikui būtinas didesnis nei teismų praktikoje nustatytas išlaikymas, kuris yra vienas minimalus atlyginimas atskaičius mokesčius, kuris 2023 m. gruodžio 5 d. buvo 658,00 Eur, todėl iš atsakovo galėjo būti priteista ne didesnė kaip 329,00 Eur suma, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ar maksimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Šiuo atveju matyti, kad ieškovės nurodytos vaiko išlaidos yra grindžiamos į bylą pateiktais įrodymais, todėl minėti apelianto argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

84. Kaip jau buvo minėta, sprendžiant klausimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, vertinama tėvų turtinė padėtis, turi būti nustatytos ne tik esamos šalių galimybės teikti išlaikymą vaikui, bet taip pat tai, ar šalys ėmėsi visų priemonių ir dėjo maksimalias pastangas, kad galėtų teikti vaikui reikalingą išlaikymą. Nustatydamas šalių turtinę padėtį, teismas, kaip minėta, turi vertinti jų gaunamas pajamas, turimą turtą, finansinius įsipareigojimus bei turimų išlaikytinių skaičių. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2018 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969-2018; ir kt.).

87. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistino šalių nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydį, įvertino abiejų tėvų turtinę padėtį, t. y., vadovavosi kasacinio teismo praktikoje suformuluotais išlaikymo dydžio nustatymo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytos aplinkybės bei argumentai nepaneigia fakto, kad teismo nustatyta suma, būtina vaiko poreikiams patenkinti, atitinka realius šalių nepilnamečio vaiko poreikius ir atsakovo galimybes bei pareigą teikti tokio dydžio išlaikymą.

Dėl vaiko asmens dokumentų grąžinimo

89. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė viso teisminio proceso metu įrodinėjo, jog atsakovas siekia sūnų pagrobti. Atsakovas byloje buvo nurodęs, kad jis turi vaiko pasą bei gimimo liudijimą (įgytą Jungtinėje Karalystėje gimimu), tačiau dokumentais nė karto nepasinaudojo tam, kad neteisėtu būdu išsivežti vaiką iš Lietuvos Respublikos, nors tokią galimybę, kaip nurodo ieškovė turėjo. Pasak atsakovo, ieškovė siekia sukurti iliuziją neva vaikas yra pagrobtas ir (arba) ketinama tai padaryti.

90. Kaip jau buvo nustatyta byloje, atsakovas neteisėtai vaiką išvežė iš Lietuvos Respublikos ir iki bylos pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo iš esmės (2023 m. lapkričio 15 d.) vaiko ieškovei negrąžino. Taigi atsakovas įgyvendino savo grasinimus ir pasinaudojo turimais nepilnamečio vaiko asmens dokumentais (pasu ir gimimo liudijimu).

91. Pabrėžtina, kad vaikui, kurio tėvai išsituokę, asmens tapatybės kortelė ar pasas išduodami ar keičiami vieno iš tėvų (įtėvių), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta (Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 6 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju šalių sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su vaiko motina (ieškove). Iš byloje esančio vaiko paso, išduoto Jungtinėje Karalystėje, kopijos matyti, kad minėtas šalių sūnaus dokumentas galioja iki 2025 m. gegužės 5 d.

92. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad apelianto elgesys nėra pasikeitęs ir tai patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartis, kuri buvo priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1-126-827/2024, kuria buvo nutarta apeliantui paskirti suėmimą ir nustatyti suėmimo terminą 2 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo apelianto faktinio sulaikymo dienos. Šioje nutartyje taip pat buvo konstatuota, kad apeliantas „elgiasi agresyviai, keikiasi, matant ir girdint vaikui įžeidinėja nukentėjusiąją, jai grasina. Tai pat posėdžio metu iš nukentėjusiosios paaiškinimų ir pateiktų pokalbių per išmanaus telefono programėles matyti, kad kaltinamasis nuolat, iki nukentėjusioji užblokavo numerį, bendravo su nukentėjusiąją, šiuose pokalbiuose taip pat kalba agresyviai, keikia nukentėjusiąją, grasina. <...> Taip pat bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji pateikė papildomus įrodymus, grasinančio pobūdžio vaizdo įrašus, iš kurių matyti, kad B. K. ir toliau grasina nukentėjusiajai, nurodydama, kad šie grasinimai yra realūs. Pažymėtina, kad ir bylos nagrinėjimo metu, kaltinamasis elgiasi agresyviai, nuolatos pertraukinėja nukentėjusiąją jai pasisakant. Vos pamatęs ją pradeda plūstis keiksmažodžiais, nereaguoja į teisėjos pastabas nusiraminti, į reikalavimus laikytis teismo proceso tvarkos, nesikeikti. Savo pasisakymuose nuolat pabrėžia, kad jam niekas nesvarbu, nesvarbu tyrimai, pradėti procesai, kad jam svarbiausia vaikas, jo sūnus, kreipiasi į nuketėjusiąją teigdamas, kad jis vis tiek pasieks savo. Toks kaltinamojo elgesys yra agresyvus, o pasisakymai nukentėjusiosios atžvilgiu dviprasmiški, skamba ir kaip grasinimai. Susidariusi situacija rodo, kad kaltinamasis elgiasi agresyviai, tai daro sąmoningai ir piktybiškai, netgi ir teismo proceso metu. Taigi, įvertinus byloje esančius duomenis, nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes ir kitą bylos medžiagą, darytina išvada, kad byloje yra pakankami duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad nukentėjusioji jaučia baimę ir nesaugumą, kad jos atžvilgiu gali būti padaryta naujų nusikalstamų veikų. Visos šios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis nesilaiko įpareigojimo neieškoti ryšių su I. A. ir pažeidinėja kardomosios priemonės sąlygas.“

93. Taigi, toks sistemingas tokio pobūdžio apelianto elgesys kelia pagrįstas baimes, jog vaikas vėl gali būti išvežtas į Jungtinę Karalystę, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad siekiant užkardinti neteisėtą vaiko išvežimą iš Lietuvos Respublikos yra pagrindas prevenciškai taikyti draudimą apeliantui išvežti šalių nepilnametį sūnų į užsienio valstybę be teismo leidimo ir apie priimtą sprendimą informuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

94. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą per 5 kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei šalių sūnaus paso Nr. (duomenys neskelbtini) ir gimimo liudijimo (Pagal gimimų ir mirčių registracijos akto Nr. 1953), išduotų Jungtinėje Karalystėje, originalus. Nors apeliantas nurodė, jog toks pirmosios instancijos teismo įpareigojimas yra beprasmis ir betikslis, perteklinis, tačiau atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, priešingai nei teigia apeliantas, šiuo atveju toks pirmosios instancijos teismo įpareigojimas yra pagrįstas.

95. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

96. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apelianto apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

97. Palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, pagrindo tenkinti apelianto apeliaciniame skunde nurodyto prašymo sustabdyti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo, gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos vykdymą, nėra, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

98. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

99. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą.

100. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia, jog yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

101. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024-01-01), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

102. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo B. K. ieškovei I. A. 200,00 Eur (du šimtai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.