Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, E. Š. gynėjui advokatui Broniui Varsackiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, E. Š. gynėjo advokato Broniaus Varsackio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 13 d. nutarties, kuria E. Š. pripažintas nepakaltinamumo būsenoje padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) bendro stebėjimo sąlygomis.

E. Š. buvimą ir gydymą specialioje įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, terminą nuspręsta pratęsti iki skundžiamos nutarties įsiteisėjimo.

E. Š. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei dokumentų paėmimą – nuspręsta panaikinti nutarčiai įsiteisėjus. Panaikinus kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą, paimtą dokumentą – E. Š. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) – nuspręsta grąžinti E. Š..

Procesą dėl UAB „V“ pareikšto civilinio ieškinio dėl 7 109,33 Eur turtinės žalos atlyginimo, nuspręsta nutraukti.

UAB „D“ civilinį ieškinį dėl 1 500 Eur turtinės žalos atlyginimo nuspręsta palikti nenagrinėtą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato Broniaus Varsackio apeliacinis skundas atmestinas

4. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal apelianto prašymų apimtį nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis) ar tik jo dalis, o pagal prašymų pobūdį ir nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės dydis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018).

6. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė aptarto teisinio reguliavimo, kad pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles bei in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) ir rungimosi principus, taip pat klaidingai konstatuodamas E. Š. veikų, atitinkančių BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 1 dalį, požymių buvimą, teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nutartį, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje nustatytos faktinės baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo aplinkybės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas priverčiamąją medicinos priemonę, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti dėl priverčiamųjų priemonių taikymo būtinumo. Teismas skundžiama nutartimi tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai nusprendė E. Š. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

7. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad priešingai nei skunde nurodoma, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Svarbu paminėti, kad byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir nedaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 13 d. nutarties neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymių

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad E. Š. kaltė dėl šios veikos įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą E. Š. atžvilgiu. Vien tai, kad gynėjas nesutinka su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis, kitaip interpretuojant byloje surinktus įrodymus, savaip juos vertinant, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo. E. Š. kaltę dėl įstatymo uždraustos veikos padarymo patvirtina byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įrodymų visuma – UAB „V“ pareiškimas, liudytojo M. J. teisiamajame posėdyje bei ikiteisminio tyrimo metu duoti nuoseklūs ir išsamūs parodymai, liudytojos E. M. parodymai, taip pat rašytiniai įrodymai (tarnybiniai pranešimai, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolai) – leidžia konstatuoti, jog E. Š. nepakaltinamumo būsenoje padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir pasisavino svetimą turtą, t. y. UAB „V“ priklausantį 7 109 Eur vertės automobilį – 2022 m. „Tesla Model 3“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini).

15. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, sprendžiant dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės už pasisavinimą atskyrimo, taip pat išaiškinta, jog nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimas nėra vienintelis bei esminis kriterijus sprendžiant dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą. Sprendžiant dėl BK 183 straipsnio taikymo, į šį kriterijų gali būti atsižvelgiama, tačiau jis negali paneigti būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų turto pasisavinimo požymių. Turto pasisavinimo esmė yra tai, kad kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-378-895/2016, 2K-150-628/2018, 2K-280-648/2018, 2K-132-511/2019). Be kita ko, kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog ir taikos sutarties sudarymas ir pagal ją dalies žalos atlyginimas savaime baudžiamosios atsakomybės nešalina (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-495/2022).

16. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą teismo nutartį, neturi teisinio pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismo išvada, kad E. Š. veiksmai peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp UAB „V“ ir E. Š. buvo susiklostę tik žodiniai civiliniai santykiai dėl automobilio pervežimo paslaugos, tačiau pastarojo elgesys vykdant šį susitarimą neatitiko sąžiningo civilinių prievolių vykdymo standartų, todėl jo veiksmai lėmė baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinybę.

18. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad E. Š. ėmėsi aktyvių veiksmų, apsunkinančių nukentėjusiojo galimybes atkurti savo teises civilinėmis priemonėmis. Nustatyta, kad asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, atsiimdamas automobilį aukcione, pateikė suklastotą CMR dokumentą su tikrovės neatitinkančiais duomenimis ir padirbtais rekvizitais, tokiu būdu ne tik apgaudamas aukciono atstovus, bet ir apsunkindamas teisėto turto judėjimo bei disponavimo juo nustatymą. Be to, jis slapstėsi, vengė tiesioginio bendravimo, neatsakė į nukentėjusiojo užklausas, o jo buvimo vieta ilgą laiką nebuvo žinoma, tokie jo veiksmai atitinka kasacinėje praktikoje išskirtus požymius, rodančius civilinių santykių peraugimą į baudžiamuosius.

19. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą, kuri suprantama kaip nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-175-1073/2019, 2K-136-489/2023). <...> Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-99-489/2023, 2K-43-697/2025).??? ???

20. Šio nusikaltimo baigtumo momentas iš dalies priklauso nuo pasisavinamo turto rūšies. Pasisavinus individualius požymius turinčius daiktus (pvz., automobilį), nusikaltimas laikomas baigtu nuo galimybės valdyti, naudotis ir disponuoti svetimais daiktais kaip nuosavais atsiradimo momento arba nuo teisės, suteikiančios galimybę jiems viešpatauti, įgijimo momento. Pasisavinus tiktai rūšinius požymius turintį daiktą (pvz., pinigus), nusikaltimas laikomas baigtu nuo momento, kai savininkas ar kitas jo įgaliotas asmuo teisėtai pareikalauja atsiskaityti ar atiduoti daiktus natūra arba kai pasibaigia turto grąžinimo terminas, arba kai kaltininkas išneša daiktus iš tos teritorijos, kurioje jis turi įgaliojimus juos valdyti ar jais naudotis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-303/2017).

21. Nagrinėjamu atveju, svarbi aplinkybė yra ta, kad E. Š. pradėjo disponuoti jam patikėtu turtu kaip savu – buvo gauta informacija, kad asmuo bando 2022 m. „Tesla Model 3“ automobilį realizuoti tretiesiems asmenims, taip pat pats E. Š. inicijavo piniginius perdavimus, nurodydamas juos kaip „dalinius mokėjimus už Tesla 3“ (1 t., b. l. 84-85), nors jokio sandorio dėl automobilio pirkimo-pardavimo nebuvo sudaryta. Byloje nustatyta, kad UAB „V“ ir E. Š. buvo sudaryta tik žodinė sutartis dėl transportavimo paslaugų, o ne dėl automobilio pirkimo-pardavimo ar investavimo. Būtent tai aiškiai patvirtino liudytojas M. J., kuris nuosekliai nurodė, kad jokios kalbos apie automobilio įsigijimą kartu su E. Š. nebuvo, įmonė neieškojo investuotojų, o susitarimas buvo tik dėl pervežimo, sutarta kaina – 900 Eur + PVM. Priešingai nei teigia gynėjas, E. Š. atlikti pinigų pervedimai (250 Eur sumomis) nepagrindžia civilinių santykių buvimo, o tik patvirtina jo siekį sukurti fiktyvią versiją apie tariamą sandorį. Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad šiuos pinigus UAB „V“ grąžino, aiškiai nurodydama, kad jokio sandorio dėl automobilio pardavimo nebuvo sudaryta, o vėlesni pakartotiniai pervedimai pagrįstai vertinti kaip bandymas imituoti civilinius santykius. Taigi, tokie veiksmai pagrįstai vertintini kaip siekis įtvirtinti neteisėtą turto užvaldymą ir su suteikti jam tariamą teisėtumo regimybę.

22. Automobilio, 2022 m. „Tesla Model 3“, suradimo aplinkybės paneigia gynėjo išsakytus argumentus apie tarp UAB „V“ ir E. Š. susiklosčiusį civilinį ginčą. Iš byloje esančių duomenų, matyti, kad priemonė buvo rasta ne perduota savininkui ar laikoma viešai prieinamoje vietoje, bet paslėpta – iš 2025 m. rugpjūčio 22 d. tarnybinio pranešimo dėl rasto automobilio nurodyta, kad pabendravus su P. M., jis nurodė, kur gali būti ieškomas automobilis „Tesla Motors“, paaiškino, kad sodybos kieme, adresu (duomenys neskelbtini), tarp pastato ir valties, uždengtas plėvelėmis, turi stovėti „Tesla“ automobilis. Patikrinus šį adresą, kieme rado stovintį „Tesla Motors“ automobilį, VIN kodas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 107-108). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo 2025 m. rugpjūčio 22 d. matyti, kad tarp ūkinio pastato ir krovininio mikroautobusiuko stovi baltos spalvos automobilis „Tesla Motors“ be valstybinių numerių, keturių durelių, kuris apdengtas porolono plokšte, antklode, medžiaginėmis paklodėmis ir mėlynos spalvos tentu. Ant automobilio kairės pusės priekinės panelės yra identifikavimo numeris Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 114-115). Taigi, iš pateiktos medžiagos matyti, kad automobilis buvo paslėptas – apdengta įvairiomis medžiagomis, laikoma sodybos teritorijoje tarp pastatų, kas akivaizdžiai rodo siekį nuslėpti turtą ir išvengti jo suradimo. Tokie veiksmai laikytini aktyviu trukdymu atkurti pažeistas savininko teises.

23. Pažymėtina, kad nors automobilis vėliau buvo rastas ir grąžintas (past. – 2025 m. spalio 16 d. nutarimu grąžintas automobilis „Tesla Model 3“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), įgaliotam atstovui M. J. (1 t., b. l. 139-141)), tačiau tai nepaneigia pačio baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos fakto. Kaip ne kartą pažymėta kasacinėje praktikoje, vėlesnis žalos atlyginimas ar turto grąžinimas savaime nešalina baudžiamosios atsakomybės, jei nustatyti visi turto pasisavinimo sudėties požymiai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad E. Š. veikė tiesiogine tyčia, suvokė, jog turtas jam patikėtas tik pervežimo tikslu, tačiau sąmoningai jį pasisavino, elgėsi su juo kaip su savu ir taip padarė žalą turto savininkui.

24. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios teisės taikymas neperžengė ultima ratio principo ribų, nes nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, jog E. Š. veiksmai negalėjo būti vertinami vien civilinės teisės priemonėmis, o jų pavojingumas ir pobūdis lėmė baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinybę. E. Š. veikimas atitiko BK 183 straipsnio 1 dalyje uždraustos veikos požymius, kadangi jis, turėdamas patikėtą svetimą turtą, jį pasisavino, sąmoningai blogindamas savininko – UAB „V“ – padėtį ir siekdamas disponuoti šiuo turtu kaip savu. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad asmuo, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, patikėtą svetimą įmonės turtą neteisėtai, neatlygintinai pavertė savo turtu, pažeisdamas turto patikėjimo sąlygas, t. y. ėmė elgtis su juo kaip su nuosavu, ir padarė žalos turto savininkui.

25. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų visumą bei padarė pagrįstą išvadą dėl E. Š. padarytos veikos, kurios požymiai atitinka BK 183 straipsnio 1 dalį, aplinkybių, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai. Surinkta duomenų visuma yra sujungta į loginę grandinę ir pakankama patvirtinti, kad E. Š. kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos. Nustatytos esminės faktinės aplinkybės nėra keičiamos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (tiriant ir vertinant įrodymus) bei teisės taikymo pažeidimų.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, požymių

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad E. Š. būdamas nepakaltinamas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK 178 straipsnio 1 dalies požymius. Jo kaltė įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apylinkės teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą E. Š. atžvilgiu. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas nesutinka ir nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

27. Skundžiamu sprendimu pripažinta, kad E. Š. būdamas nepakaltinamas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kurios požymiai atitinka BK 178 straipsnio 1 dalį, todėl jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) bendro stebėjimo sąlygomis (t. y. jis pagrobė svetimą turtą, laikotarpyje nuo 2025 m. kovo 8 d., 12.00 val., iki 2025 m. kovo 24 d., 12.00 val., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, iš automobilių aikštelės, esančios Vilniuje, Smalinės g. 3, pagrobė MB „D“ priklausantį automobilį „BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tokiu būdu įmonei padarė 1 500 Eur vertės turtinę žalą).

28. Apeliaciniu skundu gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nepagrįstai konstatavo E. Š. kaltę pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra pakankamai objektyvių ir tarpusavyje susijusių duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos sudėtį, o visos abejonės nebuvo aiškinamos E. Š. naudai. Taip pat pažymima, kad teismas neatskyrė civilinių teisinių santykių nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo ribų, todėl nepagrįstai kriminalizavo šalių tarpusavio nesutarimus dėl sandorio vykdymo. Dėl to padaryta išvada apie kaltę yra nepagrįsta, neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Atsižvelgiant į tai, gynėjas prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje, E. Š. išteisinti, o baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties.

29. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas vagystės (BK 178 straipsnis) požymius, ne kartą konstatavo, kad vagystės, kaip turto pagrobimo, apibrėžimo įstatymas nepateikia, o teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Antai vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Vagystė kaip nusikalstama veika nuosavybei savo esme yra nukreipta į svetimo turto užvaldymą (aktyviais veiksmais), tai pagrindinis tokio pobūdžio nusikalstamų veikų tikslas, todėl būtent su tuo yra susiję ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-1073/2022). Taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė arba ji yra pasunkinama. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-61-489/2018). Taigi, vagystės dalykas – svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris grobimo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151-628/2018, 2K-211-511/2023). Pagrobdamas svetimą turtą, kaltininkas siekia įtvirtinti savo neteisėtą valdymą, paimdamas turtą iš nukentėjusiojo dispozicijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-228/2013, 2K-118-746/2016). Vis dėlto, nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyvias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo arba kai kaltininkas suvokė, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-187-895/2017, 2K-61-489/2018, 2K-54-697/2026).

30. Nors gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas E. Š. kaltę grindė išimtinai tik liudytojo D. B. parodymais, tačiau su tokiais gynėjo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo turinio, D. B. parodymai nėra vienintelis kaltę patvirtinantis įrodymas. Pastebėtina, kad D. B. parodymai nuoseklūs, logiški bei tarpusavyje neprieštaringi ir patvirtinami kitais byloje surinktais ir išnagrinėtais duomenimis: MB „D“ pareiškimu dėl automobilio, „BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės (1 t., b. l. 31, 38), 2025 m. kovo 24 d. įvykio vietos apžiūros protokolu ir jo priedais (1 t., b. l. 46-56), tarnybiniais policijos pareigūnų pranešimais, bankinių pavedimų duomenimis (2 t., b. l. 51-57), D. B. ir E. Š. tarpusavio susirašinėjimu (2 t., b. l. 32-42; 62-72), taip pat asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu bei specialiu jo priedu (2 t., b. l. 43-50). Visų šių įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti faktines bylos aplinkybes.

31. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. B. parodymai yra nepatikimi bei kelia abejonių dėl pačios baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos buvimo yra nepagrįsti. Priešingai, liudytojo D. B. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje sutampa, juose nuosekliai yra atskleidžiama įvykių eiga: automobilio, „BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimo aplinkybės, bendravimas su E. Š., avanso sumokėjimas ir jo grąžinimas, vėlesnis dalinis mokėjimas, automobilio dingimo aplinkybės bei tolimesnis bendravimas su asmeniu, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė. Būtent todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojo parodymais, o tai, kad liudytojas nurodė aplinkybes ir nuosekliai laikėsi savo parodymų, priešingai nei teigia gynėjas, didina jų patikimumą.

32. Gynėjas nurodo, kad tarp įmonės MB „D“, kuri pardavinėjo automobilį „BMW 530“, ir E. Š. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, todėl ginčas turėtų būti sprendžiamas civiline tvarka, tačiau šie argumentai atmestini. Byloje nustatyta, kad nors šalys bendravo dėl minėto automobilio pirkimo-pardavimo, tačiau galutinis sandoris sudarytas nebuvo: nepasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, nebuvo susitarta dėl visų esminių sąlygų, nebuvo atliktas pilnas atsiskaitymas, nebuvo perduoti transporto priemonės dokumentai, o pats pardavėjas nebuvo davęs leidimo automobilį pasiimti. Be to, vien avanso sumokėjimas (past. – E. Š. pervedė į MB „D“ 140 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „Dalinis mokėjimas už BMW 5 klasė Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savaime nesuteikia teisės disponuoti turtu kaip savu. Papildomai pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2025 m. vasario 10 d. MB „D“ deklaravo minėtos transporto priemonės nuosavybės teisės įgijimą iš E. Š. (2 t., b. l. 80), todėl būtent ši įmonė laikytina teisėta automobilio savininke. 2025 m. balandžio 3 d. tarnybinio pranešimo duomenimis, patikrinus policijos registrus nenustatyta naujų pažeidimų naudojant minėtą automobilį, o Vidaus reikalų informacinės sistemoje (VRIS) automobilio naujasis savininkas nebuvo įregistruotas; paskelbus automobilio paiešką, automobilis buvo išregistruotas. Taip pat nustatyta, kad automobilis „Audi A3“, rastas toje vietoje, kur anksčiau stovėjo „BMW 530“, priklauso E. Š.. Šios aplinkybės patvirtina, kad E. Š. veikė ne kaip pirkėjas, įgyvendinantis civilines teises pagal sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, bet savavališkai – neturėdamas nei nuosavybės teisės, nei teisėto pagrindo valdyti transporto priemonę. Todėl jo veiksmai, be savininko leidimo paėmus automobilį ir jį nuvarius į kitą vietą, negali būti vertinami kaip civilinių teisinių santykių realizavimas, gynėjo argumentai dėl civilinio ginčo pobūdžio yra nepagrįsti.

33. Gynėjo keliamos abejonės dėl automobilio raktų perdavimo taip pat nepaneigia kaltės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad 2025 m. vasario 10 d. MB „D“ teisėtai įgijo automobilį „BMW 530“ pagal pirkimo-pardavimo sutartį, todėl būtent ši įmonė buvo teisėta transporto priemonės savininkė ir valdytoja (2 t. b. l. 77). Jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog savininkas būtų perdavęs automobilį ar jo raktelius E. Š.. Priešingai, iš liudytojo D. B. parodymų matyti, kad automobilio apžiūros metu transporto priemonėje galėjo būti paliktas antras raktų komplektas, apie kurį pats savininkas iš pradžių nežinojo, tačiau vėliau, susisiekęs su ankstesne automobilio savininke, E. Š., šią aplinkybę patikslino. Tokiu būdu susidarė objektyvi galimybė E. Š., apžiūrint automobilį, šį raktą nepastebimai paimti. Teisėjų kolegija pastebi, kad nors tiesioginių duomenų, kurie įrodytų raktų paėmimo momentą, byloje nėra, tačiau visų numatytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai daryti išvadą apie tokį E. Š. veikimą. Automobilis buvo paliktas konkrečioje vietoje, jo buvimo vieta buvo žinoma tik ribotam asmenų ratui, o pašaliniai asmenys prie jo prieigos neturėjo. Be to, pats E. Š. bendravimo metu prisipažino, kad automobilį yra pasiėmęs ir jis yra jo žinioje (past. – nurodydamas, kad transporto priemonė yra servise, „defektuojama“, taip pat teigdamas apie tariamus mainus). Svarbu ir tai, kad byloje nustatyta, kad jokio susitarimo dėl automobilio perdavimo ar mainų nebuvo, o visi atlikti mokėjimai (tiek 50 Eur, tiek 140 Eur) buvo grąžinami. Atsižvelgiant į tai, gynėjo versija apie galimą savanorišką raktų perdavimą yra nepagrįsta, o nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad E. Š., pasinaudodamas susiklosčiusia situacija ir turėdamas galimybę prieiti prie transporto priemonės, savavališkai ją užvaldė.

34. Taip pat nepagrįsti gynėjo argumentai, kad neva buvo sudarytas automobilių „keitimo“ sandoris. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių būtent tokio susitarimo egzistavimą. Liudytojas D. B. nuosekliai ir kategoriškai neigė bet kokius susitarimus dėl transporto priemonių mainų, nurodydamas, kad automobilis „BMW 530“ buvo pardavinėjamas, o ne keičiamas, ir jokios derybos dėl keitimo nevyko. Jokie dokumentai, susirašinėjimai ar kiti įrodymai tokio susitarimo taip pat nepatvirtina. Priešingai, kaip ir minėta anksčiau, byloje esantys duomenys rodo, kad tarp MB „D“ ir E. Š. net nebuvo susiformavęs galutinis pirkimo-pardavimo sandoris. Todėl tai paneigia bet kokią versiją apie šalių valią sudaryti tiek pirkimo-pardavimo, tiek juo labiau mainų sandorį. Vien tai, kad E. Š. paliko kitą automobilį „Audi A3“ toje vietoje, kur stovėjo „BMW 530“, nesukuria jokio teisinio pagrindo laikyti, jog sandoris buvo sudarytas. Tokie veiksmai buvo atlikti vienašališkai, be savininko sutikimo ar išankstinio suderinimo. Be to, pats D. B. apie tokį „keitimą“ sužinojo tik po fakto, kai pastebėjo dingusį, jo įmonei priklausantį automobilį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jokio automobilių keitimo sandorio tarp šalių nebuvo, o E. Š. veiksmai – paliekant kitą transporto priemonę ir pasiimant „BMW 530“ – vertintini kaip savavališki ir neteisėti, nesukuriantys jokių civilinių teisinių pasekmių.

35. Nekaltumo prezumpcija, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, imperatyviai numato, jog visas abejones, kurių negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai ,,in dubio pro reo“ principas. Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis). Šiuo atveju, asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas ,,in dubio pro reo“ principas, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi visą bylos medžiagą bei patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad toks skundo argumentas yra absoliučiai priešingas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėtina, kad E. Š. kaltė yra įrodyta visiškai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarius pagrįstas išvadas. Kaltinančių įrodymų pakanka ir jie yra tokio pobūdžio, kad sudaro tvirtą ir nenuginčijamą pagrindą pripažinti E. Š. kaltę.

36. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų visumą bei padarė pagrįstas išvadas dėl E. Š. veikos, kurios požymiai atitinka BK 178 straipsnio 1 dalį, aplinkybių, kurias patvirtina byloje esantys įrodymai. Surinkta duomenų visuma yra sujungta į loginę grandinę ir pakankama patvirtinti, kad E. Š. kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos. Nustatytos esminės faktinės aplinkybės nėra keičiamos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (tiriant ir vertinant įrodymus) bei teisės taikymo pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo

37. Visi pirmiau paminėti įrodymai yra pakankami ir skirtingai, nei apeliaciniame skunde teigia gynėjas, jie patvirtina, kad asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, E. Š., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, skundžiamoje nutartyje nurodytomis aplinkybėmis pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą bei pagrobė svetimą turtą ir padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, atitinkančias BK 183 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio 1 dalies požymius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, E. Š. padarė pirmiau nurodytas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas ir taikė jam priverčiamąją medicinos poveikio priemonę. Pabrėžtina, kad nustatydamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nėra jokių ekspertizės aktuose nurodytoms išvadoms dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo priešingų objektyvių duomenų, į ekspertų teisiamojo posėdžio metu duotus paaiškinimus ir pritarė ekspertizės aktuose nurodytai bei teismo posėdyje ekspertų patvirtintai rekomendacijai dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies.

38. Be to, vertinant priverčiamosios medicinos priemonės parinkimą, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne vien tik konstatuotu baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo faktu, bet ir visuma baudžiamajame įstatyme įtvirtintų kriterijų, kurie yra esminiai sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo ir jų rūšies parinkimo. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties motyvų, teismas išsamiai įvertino tiek E. Š. psichikos sutrikimo pobūdį ir jo sunkumą, tiek padarytų veikų pobūdį, tiek ir jo keliamą pavojų visuomenei.

39. Teismas pagrįstai rėmėsi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus II poskyrio 2025 m. rugsėjo 8 d. – rugsėjo 30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuota, kad tiek veikų padarymo metu, tiek ekspertizės metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, todėl negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Minėtas išvadas teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir ekspertė J. D., detaliai paaiškinusi nustatytą psichozinę simptomatiką, mąstymo sutrikimus, kritikos stoką bei elgesio neprognozuojamumą.

40. Pirmosios instancijos teismas parinkdamas priemonės rūšį atsižvelgė į tai, kad E. Š. psichikos sutrikimas yra lėtinio pobūdžio. Liga pasižymi paūmėjimais, o anksčiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – tiek ambulatorinis, tiek stacionarus stebėjimas – nebuvo efektyvios. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad E. Š. vaistus vartojo nereguliariai, savo nuožiūra, dėl ko jo būklė tik blogėjo, o tai lėmė pakartotinį visuomenei pavojingų veikų darymą. Visos šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad švelnesnės – ambulatorinio pobūdžio – priemonės neužtikrins nei paties asmens gydymo, nei visuomenės saugumo.

41. Teismas tinkamai įvertino ir E. Š. keliamą pavojų. Ekspertizės akte bei ekspertės J. D. parodymuose aiškiai nurodyta, kad asmuo nėra kritiškas, jo elgesys yra neprognozuojamas, jis linkęs daryti visuomenei pavojingas veikas ir jų kritiškai nevertina. Šias išvadas patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, įskaitant ankstesnių baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų darymą bei pakartotinį priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą. Taigi, egzistuoja reali rizika, kad neizoliuotas nuo visuomenės asmuo gali vėl daryti pavojingas veikas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad nors nagrinėjamos veikos priskirtinos nesunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau pagrįstai atsižvelgė į jų sistemiškumą bei pakartotinumą. Pažymėtina, kad E. Š. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas darė ne pirmą kartą, o ankstesnis gydymas bei taikytos priemonės nesukėlė ilgalaikio teigiamo efekto. Todėl būtent veikų pasikartojimas, o ne vien jų pavienis pobūdis, turėjo esminę reikšmę vertinant būtinybę taikyti griežtesnę priemonę.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant aukščiau aptartų aplinkybių visumai bei įvertinus pirmosios instancijos teismo motyvus, taikant E. Š. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) bendro stebėjimo sąlygomis, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas, išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus bei ekspertų išvadas ir pagrįstai nusprendė, kad būtent stacionarinis stebėjimas yra proporcinga, būtina priemonė tiek paties asmens gydymui, tiek visuomenės saugumui užtikrinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, E. Š. gynėjo advokato Broniaus Varsackio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.