- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-19
- Bylos Nr.
- e2A-792-613/2023
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- V. J.
- Ieškovas
- E. R.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. R. ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti 35 589,37 Eur sumą, procesines palūkanas, atstovavimo išlaidas. Nurodė, kad sutartis dėl paskolos traktorių pirkimui buvo sudaryta 2019 m. kovo 20 d. žodžiu. Šios sutarties grąžinimo terminas nebuvo nustatytas, tačiau, ieškovei ir atsakovui išsiskyrus, 2021 m. gruodžio 30 d. ieškovė pareikalavo grąžinti pinigus ir šį savo reikalavimą tęsė iki pat 2022 m. rugpjūčio 25 d., todėl mano, kad skolos terminas yra iki 2022 m. rugpjūčio 25 d. Nurodė, kad apie palūkanas nebuvo tartasi, o dalį sumos, t. y. 3 000 Eur, atsakovas grąžino, todėl šie atsakovo veiksmai patvirtina paskolos sutarties egzistavimą. Paaiškina, kad ieškovė išsiskyrusi su savo sutuoktiniu 2019 m. kovo 18 d. pasirašė santuokos nutraukimo sutartį Norvegijoje, kurios pagrindu gavo 400 000 Norvegijos kronų, t. y. apie 40 000 Eur. Ieškovė skolino dideles pinigų sumas atsakovui, didžiausios sumos buvo paskolintos atlikus du pavedimus po 18 000 Eur 2019 m. kovo 20 d. ir 2019 m. kovo 21 d. Ieškinyje nurodė, kad iš viso atsakovui per vedė 59 057 Eur sumą, tuo tarpu atsakovas grąžino 22 520 Eur sumą, ieškovė papildomai pervedė 2 052,37 Eur, todėl kreipiantis į teismą momentu buvo skolingas 38 589,37 Eur, atsakovas pervedė 3 000 Eur sumą, tad yra skolingas 35 589,37 Eur. Nurodė, kad atsakovo įsipareigojimas fiksuojamas tarpusavio susirašinėjimo medžiaga.
2. Dubliku palaikė savo reikalavimus, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad ji visą laiką dirbo, todėl galėjo save išlaikyti. Nurodė, kad įsigijo automobilį po to, kai išsiskyrė su atsakovu, sandėliuką, kuris skirtas grožio veiklai, įsigijo pati, t. y. grąžino atsakovui 3 500 Eur sumą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašo jį atmesti. Nurodė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 6 00 Eur. Iš pateikto ieškinio neaišku, kada buvo tarp šalių sudaryta žodinė paskolos sutartis, kaip šalys sutarė dėl paskolos gavimo ir grąžinimo, kokia buvo numatyta paskolos suma. Ieškovė pateikia bendrus bankinius pavedimus apie pinigų judėjimą, tačiau apie paskolas, jų tikslą ar jų grąžinimą nepasisako. Lieka neaišku, kada, kokiu tikslu ir kokiu pagrindu ieškovė atsakovui pervesdavo pinigus, kaip, ieškovės nuomone, turėjo vykti ar vyko atsiskaitymas. Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Atsižvelgiant į šalių artimus giminystės ryšius, mokėjimo pavedimu pervestos lėšos gali buvo kvalifikuojamos ir vertinamos kaip patvirtinančios atsiskaitymo, dovanojimo ar kitus atlygintinus ar neatlygintinus, o ne paskolos teisinius santykius. Ieškovė ir atsakovas kartu pradėjo gyventi nuo 2018 metų rudens. Ieškovė niekur nedirbo, neturėjo lėšų, todėl atsakovas ją išlaikė. Atsakovas ją paskatino studijuoti ir už jos mokslus mokėjo asmeniškai. Tarp atsakovo ir ieškovės buvo glaudūs santykiai, todėl, esant reikalui, ieškovė iš savo sąskaitoje esačių lėšų, kurios buvo įgytos po skyrybų su ankstesniu vyru, atsakovui pervesdavo pinigų sumas, kurios vėliau būdavo panaudojamos bendram gyvenimui. Esant reikalui, atsakovas irgi ieškovei pervesdavo įvairias pinigų sumas, atsiskaitydavo su ja perduodamas jai asmeniškai įvairias pinigų sumas. Apie tai, kad atsakovas ima paskolas iš ieškovės, niekada nebuvo tariamasi ir tokių klausimų jie nesvarstydavo. Atsakovas davė ieškovei lėšas įsigyti automobilį BMW 318, sandėlio įsigijimui, nes ieškovė jokių pajamų negaudavo.
4. Atsakovas tripliku palaikė atsiliepimo argumentus, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu ji atsakovui pervesdavo pinigus, koks susitarimas buvo tarp jos ir atsakovo, ar juos sieja paskolos teisiniai santykiai. Ieškinyje nėra nurodoma, kokiu teisiniu pagrindu buvo pervedami pinigai, ar buvo susitarimas dėl pinigų gavimo ir grąžinimo tarp ieškovės ir atsakovo, kokiu įstatymų numatytu pagrindu yra prašoma priteisti reikalaujamą pinigų sumą, kokiu būdu turėjo vykti atsiskaitymas už gautas lėšas, todėl atsakovas neturi galimybės tinkamai atsikirsti į pateiktą ieškinį. Nors atsakovo atsiliepime buvo nurodomi tie patys motyvai, ieškovė dublike nepasisakė apie faktines bylos aplinkybes.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Plungės apylinkės teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei E. R. iš atsakovo V. J. 33 000 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2022 m. gruodžio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 353,34 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės E. R. atsakovui V. J. 100,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai:
5.1. Teismas nurodė, kad, remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.
5.2. Pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (3 dalis). Jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (4 dalis).
5.3. Pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma rašytine forma, sudarymo fakto. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis).
5.4. Teismas vertindamas šių liudytojų parodymus atkreipė dėmesį, kad byloje apklaustus liudytojus ir šalis sieja artimi ryšiai, t. y. ieškovės prašymu apklausta liudytoja T. F. yra jos sesuo, tuo tarpu atsakovo prašymu apklaustas liudytojas Ž. L. yra jo draugas. Apibendrinęs liudytojų parodymus, darė išvadą, kad šie asmenys neturėjo, nežinojo apie šalių tarpusavio piniginio pobūdžio santykius, pavedimus ir pan. Šių asmenų parodymai negali įrodyti egzistavusius paskolinius santykius, t. y. atsakovo įsipareigojimą grąžinti pervestas pinigų sumas.
5.5. Teismas vertindamas ieškovės pateiktas žinutes ir jų tekstą nurodė, kad šalys išsiskirdamos aptaria jų tarpusavio santykius, atitinkamai reiškia turtinio pobūdžio pretenzijas. Šiose žinutėse matyti, kad ieškovės reiškiamos pretenzijos, reikalavimas grąžinti sumas skiriasi, vyksta derybinio pobūdžio susirašinėjimas dėl grąžintinos sumos. Atsakovas nurodė, kad šis susirašinėjimas fragmentiškas, nepilnas, tačiau pačių žinučių teksto neneigė, atitinkamai nepateikė kitokio išsamesnio susirašinėjimo duomenų. Teismas nurodė, kad pateikta susirašinėjimo medžiaga atspindi šalių tarpusavio santykius, kai jos nusprendė išsiskirti. Esant nurodytoms aplinkybėms šiose žinutėse nurodomos sumos, aplinkybės nėra pakankamai informatyvios, kad būtų galima konstatuoti, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartį.
5.6. Nurodė, kad pagal byloje pateiktus šalių banko sąskaitos išrašus, tiek ieškovė, tiek atsakovas nuolat pervesdavo vienas kitam piniginių lėšų sumas, mokėjimų pavedimuose nebūdavo nurodoma šių bankinių pavedimų paskirtis. Ieškovė duodama paaiškinimus nurodė, kad reikalauja grąžinti pinigines lėšas dviejų bankinių pavedimų pagrindu, kurie buvo atklikti 2019 m. kovo 20 d. ir 2019 m. kovo 21 d. iš viso bendros 36 000 Eur sumos.
5.7. Teismas nustatė, kad šalys nėra sudariusios rašytinės paskolos sutarties, apsikeitusios raštais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, kad patvirtintų taip, kaip numato įstatymas, – raštu paskolos sutarties esminių sąlygų egzistavimą, tai yra, pinigų kaip paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus, tai yra, šalys raštu neišreiškė tokios valios. Mokėjimo nurodymuose taip pat nėra nurodyta atsakovui pervedamų piniginių lėšų paskirties, o šalių susirašinėjimo medžiagoje nėra nurodomų aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą pripažinti, jog piniginės lėšos yra skolinamos ir atsakovas prisiima pareigą jas grąžinti kaip paskolos dalyką. Teismo vertinimu, nesudarė pagrindo pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme.
5.8. Teismo vertinimu, ieškovės atlikti mokėjimo pavedimai, susirašinėjimo medžiaga pagrindžia patį pinigų perdavimo faktą, kurio atsakovas neginčija, bet ne paskolos sutarties sudarymą, kurioje būtų išreikšta tiek abiejų šalių valia, tiek atsakovo įsipareigojimas grąžinti pinigus kaip paskolos dalyką ieškovės kaip paskolos davėjos nuosavybėn.
5.9. Teismas nusprendė, kad šioje byloje ieškovė neįrodė, kad suteikė atsakovui paskolą, tai yra, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad pinigai kaip paskolos dalykas buvo perduoti atsakovui bei atsakovo įsipareigojimo grąžinti šiuos pinigus kaip paskolos dalyką. Įrodymai, patvirtinantys vien tik pinigų pervedimą, perdavimą ir gavimą, nesant kitų įrodymų, išreiškiančių šalių valią sudaryti paskolos sutartį, neleidžia vienareikšmiškai pripažinti tokių santykių buvimą. Kadangi ieškovė neįrodė esminių paskolos sutarties su atsakovu sąlygų egzistavimo – pinigų kaip paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus kaip paskolos dalyką visumos, todėl teismas nusprendė, jog šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnis, 178 straipsnis).
5.10. Teismas pripažino, kad ieškovės pervestos lėšos atsakovui buvo panaudotos jam priklausančio ir jo paties vadovaujamo juridinio asmens veiklai, t. y. tokiu būdu nebuvo tenkinami ieškovės poreikiai dėl gyvenimo kartu, nebuvo dengiami ieškovės įsipareigojimai šiam juridiniam asmeniui ar kt.
5.11. Teismo vertinimu, esant nurodytai minėtai teismų praktikai dėl įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose, atsakovui nepateikus įrodymų dėl teisinio pagrindo gauti ginčo pinigines lėšas, atsakovui atsiranda pareiga šias lėšas grąžinti. Atsakovas, nepripažindamas, jog tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, įrodinėjo aplinkybes, kad šalys vedė bendrą ūkį, kartu gyveno, buvo sugyventiniai ir šios lėšos buvo išleistos kartu gyvenant. Teismas nurodo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas neginčija tos aplinkybės, kad jie kartu gyveno, vedė bendrą ūkį. Esant tokioms nurodytoms aplinkybėms galima situacija, kad gautos lėšos būtų panaudotos pragyvenimui, tačiau šiuo atveju gauta suma – 36 000 – buvo nedelsiant pervesta ieškovui priklausančiam juridiniam asmeniui. Atsakovas duodamas paaiškinimus negalėjo paaiškinti tikslo ir priežasties šių piniginių lėšų pervedimui. Atitinkamai tokios aplinkybės paneigia atsakovo argumentus, kad lėšos buvo panaudotos ir išleistos pragyvenimui, t. y. lėšų pervedimas juridiniam asmeniui nesant konkrečių abiejų šalių įsipareigojimų šiam juridiniam asmeniui negali būti vertinamas kaip kartu gyvenančių asmenų poreikių tenkinimas.
5.12. Teismas nurodytas atsakovo aplinkybes vertino kaip neįrodytas, nes byloje toks teisinis piniginių lėšų įgijimo pagrindas neįrodytas. Byloje nenustatyta, kad ieškovė nurodytu būdu būtų siekusi padovanoti atsakovui pinigus, pervedė, kad atsakovas ją iš šių lėšų išlaikytų ar kt. Ieškovė šių aplinkybių nepripažįsta, to nepatvirtina nei mokėjimo nurodymų paskirtis, nei šalių susirašinėjimo medžiaga, nei byloje apklaustų liudytojų parodymai.
Žemesnės instancijos teismas
5.13. Esant nurodytoms aplinkybėms, jog teismas pripažino, kad atsakovas nepateikė įrodymų dėl teisinio pagrindo gauti ginčo pinigines lėšas – 36 000 Eur, todėl nusprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuota nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos (CK 6.237 straipsnis). Pirma, byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė perdavė atsakovui ginčo sumą, tai reiškia, kad atsakovas yra praturtėję dėl ieškovės veiksmų. Antra, dėl šios priežasties ieškovo turtas sumažėjo ginčo suma, tai atitinka atsakovo praturtėjimą. Trečia, atsakovas praturtėjo, nes ieškovė jam perdavė anksčiau nurodytą sumą, tai yra, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, nėra teisinio pagrindo atsakovo praturtėjimui. Penkta, nepagrįstas praturtėjimas egzistavo, pareiškus ieškinį. Šešta, nėra pagrindo manyti, kad ieškovė būtų prisiėmusi nuostolių atsiradimo riziką. Septinta, ieškovė negali apginti savo pažeistų teisių kitais gynybos būdais.
5.14. Atkreipė dėmesį, kad teismas vertino tik byloje nustatytas ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, neperžengė ieškovo pirminio reikalavimo, į kurį atsakovas turėjo visas procesines galimybes pateikti atsikirtimus, ribų, tai nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas šioje byloje priėmė siurprizinį sprendimą tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Atsakovui buvo suteikta galimybė teismo procese pateikti įrodymus ir teikti paaiškinimus dėl šalių santykių kvalifikavimo kaip paskolos dėl gautos pinigų sumos pagrįstumo ir panaudojimo.
Žemesnės instancijos teismas
5.15. Nurodė, kad ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 35 589,37 Eur sumos priteisimo, bylos nagrinėjimo metu ieškovė savo reikalavimą grindė dviem bankiniais pavedimais bendros 36 000 Eur sumos. Taip pat ieškovė pripažino, kad 3 000 Eur sumą iš atsakovo gavo. Teismo posėdžio metu negalėjo nuosekliai paaiškinti, kaip šias pervestas lėšas suprato, vėliau nurodė, kad jos turėtų būti vertinamos kaip dalies sumos grąžinimas. Teisminio proceso metu ieškovė ieškinio reikalavimo netikslino pagal CPK 141 straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, atsakovo 2022 m. gruodžio 12 d. pervesta 3 000 Eur suma turi būti įskaitoma į reikalaujamą priteisti sumą. Atsižvelgdamas į tai, ieškinį tenkino iš dalies – ieškovei priteisė 33 000 Eur sumą.
5.16. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio l dalis). Todėl ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).
5.17. Teismas nurodė, kad atidėjus teismo posėdį atsakovas prisiėmė riziką dėl didesnių kitos šalies atstovavimo išlaidų, tačiau toks atsakovo elgesys buvo vienkartinis, be to, atsakovo pateikti duomenys buvo reikšmingi sprendžiant ieškinio reikalavimo pagrįstumą, todėl pateiktą prašymą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atmetė kaip nepagrįstą.
5.18. Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į byloje esančias aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas davė melagingus parodymus byloje ir tokiu būdu piktnaudžiavo procesu, todėl pateiktą prašymą atmetė kaip neįrodytą (CPK 178 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovas V. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Plungės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai ir motyvai:
Šalies argumentai
6.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovo buvo priteista 33 000 Eur kaip be pagrindo įgytas turtas, prieštarauja Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismų praktikai, kadangi teismas, priimdamas sprendimą tenkinti ieškinį jame nenurodytu faktiniu pagrindu, pažeidė šalių dispozityvumo, rungimosi civiliniame procese principus (CPK 12, 13 straipsniai), draudimą peržengti ieškinio ribas reglamentuojančias teisės normas (CPK 265 straipsnio 2 dalis) ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą – ieškinį tenkinti.
6.2. Ieškovė laikėsi pozicijos, kad ginčo šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu perduoti pinigai turėtų būti priteisti ieškovei, tačiau savo reikalavimo negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad pinigus atsakovui pervedė be teisinio pagrindo, todėl tokios aplinkybės nesudarė įrodinėjimo byloje dalyko ir teismui nekilo pareiga tokias aplinkybes tirti ir vertinti. Dėl to konstatavęs, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrindo – tarp šalių egzistavusių paskolos teisinių santykių, teismas, nesant šalies reikalavimo grąžinti be teisinio pagrindo gautą turtą, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą.
6.3. Teismo pareiga tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius reiškia pareigą konkrečiam ginčo santykiui pritaikyti tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Nagrinėjama byla nėra susijusi su viešuoju interesu, nėra priskiriama vadinamųjų nedispozityviųjų bylų kategorijai, todėl teismas tokio pobūdžio bylose nėra įpareigotas būti aktyvus įrodinėjimo procese.
Šalies argumentai
6.4. Ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą – reikalauti pinigų kaip paskolos grąžinimo, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti kito ieškovės neįrodinėto teisių gynimo būdo – be pagrindo įgyto turto grąžinimo, todėl toks teismo veikimas nelaikytinas šalių santykių teisiniu kvalifikavimu. Teismas, nustatęs, kad ieškovė neįrodė, jog suteikė atsakovui paskolą, privalėjo ieškinį atmesti, o ne peržengiant savo įgaliojimus tenkinti ieškinį iš dalies taikant CK 6.237 straipsnio nuostatas.
6.5. Tai, kad ieškovė atsakovui iš viso pervedė 59 057 Eur, jokio kito pinigų gavimo šaltinio negalėjo nurodyti, patvirtina, kad pinigus ieškovė pervesdavo iš atsakovo jai duodamų pinigų, tai patvirtina ir ieškovės siųsta žinutė atsakovui.
Šalies argumentai
6.6. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovui nuo 2019 m. kovo mėn. pervedė 59 057 Eur, atgavo 22 520 Eur ir skirtumas sudaro 36 537 Eur. Ieškovė teismui nepaaiškino, kodėl ji nori susigrąžinti būtent pinigus, pervestus per atliktus du pavedimus 2019 m. kovo 20 d. ir 2019 m. kovo 21 d. 36 000 Eur sumos, o ne per kitus pavedimus, kai pervedė kitas įvairias pinigines sumas atsakovui. Laikydamas, kad šios pinigų sumos, kaip ir kitos pinigų sumos, tiek duotos ieškovei, tiek gautos iš ieškovės, yra jo asmeninės, atsakovas šias sumas pervedė į (duomenys neskelbtini), kurios yra vienintelis akcininkas.
7. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir motyvai:
7.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo motyvuotas, nuoseklus, įvertinant ir ištiriant visus priimtus įrodymus bei liudytojų parodymus, išvadas ir procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, liečiančias šį ginčo objektą.
7.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su betarpiškumo principu bei įrodymų ištyrimo būtinumu, ir priėmė atitinkamą sprendimą.
Atsiliepimas
7.3. Teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir pritaikė tinkamą teisės normą, tinkamai nustatė, kad atsakovas praturtėjo ieškovės sąskaita, ir nusprendė, kad piniginės lėšos privalo būti grąžinamos ieškovei.
7.4. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodo jokių svarių argumentų, dėl ko turėtų būti atmetamas ieškinys, taip pat neįrodo jokių atsakovo praturtėjimo pagrindų. Atsakovas viso proceso metu negalėjo paaiškinti, kam šie pinigai buvo panaudoti, taip pat negalėjo paaiškinti, dėl ko šias pinigines lėšas pervedė į savo valdomą bendrovę (duomenys neskelbtini) . Priešingai nei ieškovė, atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės įrodytas bei teismo nustatytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
9. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo
11. Byloje nustatyta, kad ieškovė į atsakovo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atliko du mokėjimo pavedimus 2019 m. kovo 20 d. ir 2019 m. kovo 21 d. 36 000 Eur sumos, mokėjimo nurodymuose nėra nurodyta atsakovui pervedamų piniginių lėšų paskirties. Iš 2022 m. gruodžio 12 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad atsakovas V. J. ieškovei pervedė 3 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodymas – lėšų grąžinimas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs ieškovei nurodytais pavedimais pervestas pinigines lėšas, nėra ir įrodymų, jog atsakovas turėjo teisėtą pagrindą šias lėšas gauti negrąžintinai.
12. Ieškovė 2022 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir vėliau jį patikslinusi prašė iš atsakovo priteisti 35 589,37 Eur sumą, procesines palūkanas bei patirtas atstovavimo išlaidas.
13. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu konstatavęs, kad ieškovė neįrodė paskolos teisinių santykių fakto, ieškinį patenkino taikydamas nepagrįsto praturtėjimo institutą.
14. Apeliantas (atsakovas), kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių dispozityvumo, rungimosi civiliniame procese principus, draudimą peržengti ieškinio ribas reglamentuojančias teisės normas (CPK 265 straipsnio 2 dalis) ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Mano, kad teismas konstatavęs, jog ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrindo – tarp šalių egzistavusių paskolos teisinių santykių, nesant šalies reikalavimo grąžinti be teisinio pagrindo gautą turtą, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą, remdamasis ieškinyje nenurodytomis aplinkybėmis dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo. Akcentuoja, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto pateiktus apeliacinio skundo argumentus, pagrindo su jais sutikti neturi.
Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo ir ieškinio reikalavimo ribų peržengimo
15. Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau byloje nustatytos visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, todėl ieškinį patenkino nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas dalį lėšų – 3 000 Eur – grąžino, ieškovei iš atsakovo priteisė 33 000 Eur sumą.
16. Apeliantas (atsakovas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, jog atsakovas nepagrįstai praturtėjo, nepagrįstas praturtėjimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.
17. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, kad asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).
18. Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma. Ginčo teisinę kvalifikaciją teismui gali pasiūlyti ginčo šalys, tačiau šalių nurodytas ieškinio ir priešieškinio, jei pareikštas, teisinis pagrindas teismui nėra privalomas. Jeigu bylą nagrinėjantis teismas, vertindamas pateiktus byloje įrodymus ir ginčo esmę, nustato, kad ieškinio faktinis pagrindas įrodo esant kitokio pobūdžio, nei teigia ieškovas, santykius (pvz., ne paskolos, o investavimo, jungtinės veiklos, bendros nuosavybės kūrimo ar kt.) ir ieškovo pasiūlytas teisinis ginčo kvalifikavimas yra netinkamas, todėl keistina byloje įrodinėtinų aplinkybių visuma, tai jis turi siūlyti ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių tinkamam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, o prireikus ir keisti ieškinio faktinį pagrindą. Jeigu šalis nesinaudoja šiomis teismo teikiamomis galimybėmis teikti naujus įrodymus, teismas, taikydamas, jo nuomone, tinkamiausią ginčo teisinį kvalifikavimą, sprendžia klausimą, ar išlikusi tokia pat įrodinėtinų aplinkybių visuma įrodo esant šalies pareikštą reikalavimą pagrįstą. Jei faktinės aplinkybės neįrodytos, o jų visuma, kurią įrodinėjo ieškovas, skiriasi nuo tų, kurios atitiktų tikrąjį tų santykių kvalifikavimą iš esmės, tai teismas turi teisę reikalavimo netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2014).
19. Pažymėtina tai, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia tiek ieškovės nurodytas faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, tiek atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).
20. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinyje pareiškė reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, taigi ieškovė, vykdydama jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, turėjo įrodyti, kad pinigai atsakovui perduoti kaip paskola ir kad atsakovas įsipareigojo juos grąžinti. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad 36 000 Eur ieškovė atsakovui pervedė į sąskaitą banke, 2019 m. kovo 20 d. ir 2019 m. kovo 21 d. pavedimais, mokėjimo nurodymuose nėra nurodyta atsakovui pervedamų piniginių lėšų paskirties. Taip pat nekilo ginčo, jog atsakovas 2022 m. gruodžio 12 d. ieškovei pervedė 3 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodymas – lėšų grąžinimas. Tačiau atsakovas neigia, jog pinigai jam pervesti kaip ieškovės suteiktos paskolos dalykas.
21. Aiškindamas paskolos teisinių santykių atsiradimą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymi, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, patiektas prekes ir kt. Banko mokėjimo pavedimas savaime nebūtinai patvirtina paskolos santykius. Kai lėšų pavedimo paskirtis neįvardijama, tai nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-313/2015).
22. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, tačiau byloje nustatytas faktines aplinkybes teisiškai kvalifikavo kitaip ir patenkino reikalavimą kaip atsakovo nepagrįstą praturtėjimą ieškovės sąskaita, atsakovui neįrodžius sutartinio teisinio pagrindo gauti iš ieškovės 36 000 Eur sumą.
23. Kasacinio teismo praktika dėl nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota, joje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016 67 punktą).
24. Taigi bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jeigu atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą ir kt.).
25. Jau nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė laikėsi pozicijos, jog ginčo šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu perduoti pinigai turėtų būti priteisti ieškovei. Taigi faktinis ieškinio pagrindas, t. y. aplinkybės, kuriomis ieškovė grindė savo materialųjį teisinį reikalavimą priteisti iš atsakovo 36 000 Eur sumą, buvo siejamas su šalių paskolos teisiniais santykiais. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovės vardu ieškinį pareiškė advokatė, kuri nėra tiesioginė ginčo teisinių santykių dalyvė – ji nedalyvavo nei susitariant dėl ginčo piniginių lėšų išmokėjimo atsakovui, nei išmokant šias lėšas. Ieškovės atstovė, formuluodama ieškinio dalyką ir pagrindą, rėmėsi atliktais bankiniais pavedimais, taip pat atsakovo atliktu 3 000 Eur bankiniu pavedimu, kuriame nurodyta – lėšų grąžinimas, todėl turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. Kita vertus, pažymėtina tai, kad, nors ieškovė nurodė tarp šalių buvusius paskolos teisinius santykius, tačiau iš esmės jos tikslas buvo įrodyti egzistuojančią atsakovo pareigą grąžinti pinigus (nesvarbu, ar kylančią iš paskolos teisinių santykių, ar nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu). Pabrėžtina tai, kad pats atsakovas, kuris yra tiesioginis ginčo teisinių santykių dalyvis ir kuriam yra geriausiai žinomos piniginių lėšų pervedimo jam aplinkybės bei šių lėšų gavimo pagrindas, byloje įrodinėjo ne tik tai, kad jo ir ieškovės dėl ginčo lėšų nesiejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau vykusio teismo posėdžio metu 2023 m. balandžio 25 d. pažymėjo, jog ieškovė atliko du pavedimus po 18 000 Eur, kadangi ji pati taip pageidavo. Taip pat teigė, kad ieškovė išlaidi, todėl būtų šias lėšas išleidusi, todėl pervedė jam. Šios lėšos buvo skirtos pragyvenimui, kelionėms, kurui ir kt. Tačiau taip pat patvirtino, kad gautas lėšas pervedė savo vadovaujamai įmonei. Iš pateiktų sąskaitos išrašų banke „Luminor“ matyti, kad atsakovas minėtas sumas 2019 m. kovo 20 d. ir 2019 m. kovo 21 d. pervedė į savo vadovaujamą įmonę – (duomenys neskelbtini) mokėjimo paskirtyje nurodant – lėšų grąžinimas.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors ieškovė byloje įrodinėjo, kad ginčo šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, tačiau atsakovui šioje konkrečioje byloje nebuvo apribotos galimybės įrodinėti kitus ginčo piniginių lėšų pervedimo ir gavimo pagrindus. Jau nurodyta, kad nepagrįsto instituto taikymo atveju pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka būtent atsakovui. Atsakovas šiuo atveju tiek duodamas paaiškinimus, tiek teikdamas į bylą įrodymus siekė įrodyti, kad ginčo piniginės lėšos jam buvo pervestos ne kaip paskola, ir neigė paskolos gavimo iš ieškovės faktą ir įrodinėjo, jog ginčo lėšos jam buvo pervestos kitais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad jis teismo procese neturėjo galimybės gintis nuo reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo, vertinami kaip nepagrįsti. Pastebėtina ir tai, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių kitų aplinkybių, nei tos, kuriomis grindė savo atsikirtimus pirmosios instancijos teisme, taip pat kitų ginčo piniginių lėšų gavimo pagrindų, nei tie, kuriuos buvo nurodžiusi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
27. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes ir aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, prieina prie išvados, kad, ieškovei šiuo konkrečiu atveju neįrodžius esminių paskolos sutarties sąlygų (CK 6.870 straipsnis), tačiau nustačius ginčo lėšų pervedimo atsakovui faktą, įvertinus atsakovo atsikertant į ieškinį nurodytas ginčo lėšų gavimo aplinkybes, o atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių teisinį pagrindą gauti ginčo lėšas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos (CK 6.237 straipsnis). Pagal ieškovės nurodytą faktinį ieškinio pagrindą bei atsakovo atsikirtimus į ieškinio reikalavimus toks teisinis ginčo kvalifikavimas neišėjo iš bylos nagrinėjimo ribų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas priklauso ne šalių, o teismo kompetencijai, taip pat į byloje pateiktų procesinių dokumentų, teismo posėdyje ginčo šalių duotų paaiškinimų turinį, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neišėjo už ieškinio ribų, patenkinęs ieškovės reikalavimą kitu nei ieškinyje nurodytas teisiniu pagrindu. Kadangi pirmosios instancijos teismas vertino tik šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes ir neperžengė ieškovės reikalavimo, į kurį atsakovė turėjo visas procesines galimybes pateikti atsikirtimus, ribų, tai nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas šioje byloje priėmė siurprizinį sprendimą tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu. Atsakovui buvo suteikta galimybė pirmosios instancijos teismo proceso metu pateikti įrodymus ir teikti paaiškinimus dėl šalis siejusių santykių pobūdžio ir jų kvalifikavimo (šia galimybe atsakovas naudojosi, įrodinėdama kitus ginčo piniginių lėšų gavimo teisinius pagrindus), kaip to reikalaujama pagal EŽTT praktiką (žr. 1997 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, peticijos Nr. 18990/91, 24 punktą; 2001 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje K. S. prieš Suomiją, peticijos Nr. 29346/95, 21 punktą; 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017, 68 punktas). Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje teismo praktikoje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-1120/2023).
28. CPK 185 straipsnis numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-611/2017 ir kt.).
29. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, byloje priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi bylos medžiaga, mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiamame teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaudamasis teismas tenkino ieškovo reikalavimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių atstovų paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas (atsakovas), nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas, kad jį priimant buvo pažeistos materialiosios ir procesinės teisės normos, taip pat, jog teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.
30. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų (CPK 329–330 straipsniai), tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
33. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
34. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 550,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atlyginimą. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovė pateikė jų realumą patvirtinančius įrodymus, iš kurių matyti, kad ieškovė sumokėjo 550,00 Eur už suteiktas advokato paslaugas. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pateiktas tinkamai, prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.11 punktuose nustatyto dydžio, todėl ieškovės prašymas tenkintinas ir ieškovei priteistinas iš atsakovo 550,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 302 straipsnis).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Priteisti iš atsakovo V. J. ieškovei E. R. 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.