Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-26/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-20
Bylos Nr.: 1A-26/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-20-1-00233-2011-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laima Garnelienė (pran.), Audronė Kartanienė, Regina Gaudutienė
Nuteistasis: R. S., J. A., Š. P.
Nukentėjusysis: I. V.
Advokatai: Liudmila Karvelienė

Kategorijos

1.2.3.2.2Bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas (BK 129 str. 2 d. 2 p.)
1.2.3.2.6Nužudymas kankinant ar kitaip žiauriai (BK 129 str. 2 d. 6 p.)
1.2.4.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.20.8Nepranešimas apie nusikaltimą (BK 238 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-26/2014Proceso Nr.1-20-1-00233-2011-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.2, 1.2.3.2.6, 1.2.4.8.2, 1.2.20.8.

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teisėjų: Audronės Kartanienės ir Reginos Gaudutienės,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorėms Laimai Milevičienei, Rimai Kriščiūnaitei,gynėjams advokatams Liudmilai Karvelienei, Ričardui Girdziušui, Arūnui Špilkovui,nuteistiesiems R. S., J. A., Š. P.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų R. S., J. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus, 140 straipsnio 1 dalį bei nubaustas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus laisvės atėmimo bausme 16 (šešiolikai) metų,

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. A. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus bei nubaustas laisvės atėmimo bausme 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Š. P. pripažintas kaltu pagal BK 238 straipsnio 1 dalį bei nubaustas laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. liepos 5 d., o tai laikoma, jog Š. P. atliko bausmę.

Iš nuteistųjų R. S. ir J. A. priteista solidariai 3 146 Lt (trys tūkstančiai šimtas keturiasdešimt šeši Lt) turtinės ir 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių Lt) neturinės žalos nukentėjusiajai I. V..

Iš nuteistųjų R. S., J. A. ir Š. P. priteista po 300 Lt (tris šimtus Lt) procesinių išlaidų valstybei.

Paliktas galioti laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. S. turtui – AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir AB „DNB“ banko einamojoje daugiavaliutinėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo kortelės sąskaitoje Nr. LT (duomenys neskelbtini) esančioms piniginėms lėšoms, iki civilinio ieškinio atlyginimo.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas Š. P. turtui – AB „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančioms lėšoms, nekilnojamojo turto daliai – žemės sklypo su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. 99/593 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), 1/6 pastato Nr. (duomenys neskelbtini), 1/6 pastato Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1/6 kitų statinių Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. ir R. S. nuteisti už tai, kad nužudė bejėgiškos būklės žmogų ir itin žiauriai, o būtent:

2011 m. balandžio 17 d., laikotarpiu nuo 19 val. iki 21.30 val., daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ketvirtajame aukšte, bendro naudojimo koridoriuje prie 81 buto durų, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą primušti bei tardyti D. V. dėl dingusio draugo V. Č., R. S. antrankiais surakinus D. V. rankas už nugaros, taip atėmus nukentėjusiajam galimybę priešintis, t. y. jam esant bejėgiškos būklės, tyčia bendrais veiksmais J. A. ir R. S. sudavė rankomis ir spyrė kojomis nenustatytą smūgių skaičių D. V. į įvairias kūno vietas, po to, tęsdami savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 21.30 val. iki 21.55 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) Š. P. privažiavus su automobiliu AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jie įkėlė D. V. surakintomis antrankiais rankomis į automobilį, Š. P. vairuojant automobilį, J. A., R. S. nuvežė D. V. į Š. P. priklausantį sodo sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ten laikotarpiu nuo 21.55 val. iki 23.26 val., R. S. smurtavo prieš D. V. – sudavė smūgius rankomis, spardė į įvairias kūno vietas, tokiu būdu bendrais veiksmais R. S. ir J. A. sudavė D. V. ne mažiau kaip 27 smūgius į krūtinę, pilvą, kojas, sėdmenis, rankas, tuo padarė jam odos nubrozdinimus riešų srityse, poodines kraujosruvas krūtinėje, pilve, kairiojo klubo srityje, dešiniajame sėdmenyje, blauzdose, alkūnėse, kairės plaštakos nugarėlėje, kraujosruvas krūtinės ir pilvo raumenyse, odos nubrozdinimus kairiojo peties, riešų srityse, dešinės plaštakos pirštų nugariniuose paviršiuose, kairiojo klubo, dešiniojo kelio, blauzdų srityse, taip pat sudavė ne mažiau kaip 2 smūgius į kaklą, tuo padarė poodinę kraujosruvą kakle, kraujosruvas kaklo raumenyse ir ryklės gleivinėje, poliežuvio kaulo kairio mažojo rago lūžį, taip pat sudavė ne mažiau kaip 18 smūgių į galvą, tuo padarė poodines kraujosruvas kaktoje, nosies nugarėlėje, akių vokuose, smilkiniuose, ausų kaušeliuose, dešiniojo užausio srityje, skruostuose, kairiajame žande, smakre, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiajame užausyje, viršutinėje lūpoje, momenų srityje, paviršinę muštinę žaizdą kairės akies viršutiniame voke, kraujosruvas akių obuolių jungynėse, lūpų gleivinėje, liežuvio raumenyse, smakro, dešinio žando, kairio skruosto, smilkinių, pakaušio srityse, kraujosruvas galvos smegenų kairėje smilkininėje skiltyje ir smegenų kamiene, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos dangalu, po voratinkliniu galvos smegenų dangalu smegenų skilveliuose, tuo bendrais veiksmais J. A. ir R. S. dideliu smūgių skaičiumi – ne mažiau kaip 47 smūgiais, sukėlė D. V., esančiam bejėgiškos būklės, didelį fizinį skausmą bei kančias ir padarė jam sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, nuo ko D. V. 2011 m. balandžio 17 d. mirė, taip itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės D. V..

J. A. ir R. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose.

R. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 17 d., laikotarpiu nuo 19 val. iki 21.30 val., L. V. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jam su bendrininku J. A. mušant bejėgiškos būklės D. V., jis tyčia ne mažiau kaip tris kartus sudavė ranka ir spyrė koja D. V. užstoti mėginusiai L. V. į galvą ir kairę koją, tuo padarė L. V. poodines kraujosruvas kaktoje, kairiame kelyje, kairėje blauzdoje, sukėlė jai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

R. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Š. P. nuteistas už tai, kad be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos institucijai apie jam žinomą padarytą labai sunkų nusikaltimą, o būtent:

2011 m. balandžio 17 d. būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir sodo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad J. A. ir R. S. sumušė ir sunkiai sužalojo D. V., matydamas, kad D. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, suvokdamas, jog sužalojimą ir nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkte, padarė J. A. ir R. S., be svarbios priežasties apie labai sunkaus nusikaltimo padarymą nepranešė teisėsaugos įstaigai.

Š. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 238 straipsnio 1 dalyje.

Šalies argumentai

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti pakeistas dalyje dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl Š. P. veiksmų ir atsakomybės, rėmėsi beveik išimtinai paties Š. P., jo sugyventinės ir kitų dviejų nuteistųjų parodymais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nuteistieji J. A. ir Š. P. pasirinko suderintą gynybos taktiką, davė vienas kitą teisinančius parodymus, o liudytoja L. P., kaip Š. P. sugyventinė, buvo suinteresuota padėti sugyventiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kitų liudytojų - L. V. ir G. L. parodymai įrodo tik vieną vienintelę aplinkybę, kad Š. P. D. V. joms matant nemušė bute, tačiau tai nereiškia, jog Š. P. jo nemušė iš viso.

Teigia, kad yra net trys galimos Š. P. atsakomybės formos, kurių teismas neaptarė nuosprendyje, t. y. Š. P. kaip nužudymo bendravykdžio, kaip nužudymo padėjėjo ir kaip asmens, neteisėtai atėmusio D. V. laisvę. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nuteistojo J. A. parodymus, kad jis skambino Š. P. neva dėl to, kad šis ateitų ir išspręstų susidariusią situaciją, įvertino neteisingai. Iš įvykių eigos matyti, kad J. A. paskambino ir paprašė Š. P. sodo raktų, nes norėjo ten nuvežti D. V. ir toliau tardyti. Be to, išsiskyrė J. A. ir Š. P. parodymai, neva jie norėjo į sodą vežti D. V., norėdami nuimti antrankius, tačiau tai prieštarauja įvykio vietos apžiūros protokolui ir Š. P. parodymams, t. y. sode nebuvo jokių įrankių. Š. P. parodymai, kad neva į sodą draugai važiavo norėdami girtauti, neatitinka realybės, nes tuomet nereiktų į sodą vežti nesąmoningo ir sumušto D. V.. Atkreipia dėmesį į J. A. parodymus, jog D. V. pasakė, kad V. Č. jau nebėra ir jei leistų paskambinti, pasakytų kur yra kūnas, tačiau tada pribėgo R. S., sudavė šiam smūgius, nuo ko nukentėjusysis prarado sąmonę, todėl nei paskambinti, nei pasakyti nebegalėjo. Liudytoja L. V. parodė, kad jai girdint visi vyrai susitarė, jog D. V. veš į kažkokius sodus. Būtent nuo šio momento Š. P. įstojo į bendrą nusikalstamą veiką, kadangi jis sutiko suteikti savo sodą tolimesniems bendrininkų veiksmams, toliau tęsti pradėtą nusikalstamą veiką, ir nuvežti bendrininkus ir nukentėjusįjį į sodą savo automobiliu AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Š. P. buvo visiškai laisvas pasirinkti ir matė, kad D. V. yra sumuštas tiek, kad nebepajėgia atsikelti nuo grindų. Jis, grįžęs namo pasiimti automobilio, pasakė L. P., kad D. V. yra be sąmonės. Apeliantas teigia, kad Š. P. aiškiai suvokė, kad D. V. yra labai smarkiai sumuštas, bus vežamas iš namų toliau tardyti ir mušti. Š. P. teisme parodė, kad nuvežęs bendrininkus ir nukentėjusįjį į sodą, jis ir I. V. labai nerimavo, nes nujautė, kad D. V. sode bus toliau mušamas, dėl to I. V. skambino jam. Visa tai rodo, kad smurtas dar nesibaigė, nusikaltimas vyko toliau ir Š. P. sąmoningai jame dalyvavo. Tai patvirtina ir Š. P. parodymai, jog išeidamas iš D. V. buto, jis laiptinėje sutiko I. V.. I. V. klausė Š. P. kas vyksta bute, reikalavo įleisti ją pas mamą, klausė, kodėl buvo mušama mama. Prokuroro manymu, Š. P. jautėsi situacijos šeimininku, tik po įkalbinėjimų sutiko įleisti I. V. į jos motinos butą ir paskambinęs savo draugams davė nurodymą, kad įleistų I. V..

Iš nuteistųjų R. S. ir J. A. parodymų matyti, kad bendrininkai jau buvo nusprendę, jog D. V. tikrai bus vežamas į sodą toliau tardyti. Liudytojos I. V. ir L. V. parodė, kad prašiusios nevežti D. V. iš namų, kadangi šis jau buvo smarkiai sumuštas, jo sveikatos būklė yra labai prasta, kadangi jam iš burnos bėgo kraujas ir jis gargaliavo, ir jos suvokė, kad jis bus mušamas toliau. Š. P. kalbėdamas telefonu su I. V. patvirtino, kad D. V. bus vežamas į sodybą toliau tardyti. Pažymi, kad tuo metu D. V. buvo pavojingoje gyvybei būklėje, kuri galėjo blogėti ir artėti prie mirties, nes buvo tempiamas laiptais ir laiku nesuteikiama medicininė pagalba. Būtent šiame kontekste turėtų būti vertinami Š. P. veiksmai, padedant išgabenti D. V. į sodą ir laikant dar nemažiau kaip dvi-tris valandas sode, kadangi D. V. parvežimas iš sodo taipogi tiesiogiai priklausė būtent nuo Š. P., kuris vienintelis tuo metu turėjo automobilį, o taip pat ir telefoną, nes J. A. su R. S. telefonus paliko dar išeidami pas D. V.. Taigi, Š. P. vaidmuo kaip padėjėjo nužudyme yra akivaizdus.

Taip pat yra akivaizdi aplinkybė - D. V., būdamas tokios būklės, nenorėdamas atskleisti kaltinamiesiems rūpimos informacijos, tikrai nenorėjo niekur su jais vykti iš savo namų ir dar surakintomis antrankiais rankomis. D. V. priverstinį išgabenimą iš namų vykdė visi trys bendrininkai, t. y. J. A., R. S. ir Š. P.. Izoliuotai tai būtų aiškus neteisėtas laisvės atėmimas, todėl jei nebūtų teisiamas už nužudymą, Š. P. tikrai turėtų būti teisiamas už neteisėtą laisvės atėmimą, tačiau, kadangi kaltinimas įrodinėja, jog Š. P. bendrininkauja nužudyme, tai šiuo atveju vykdomas nužudymas neteisėtą laisvės atėmimą apima.

R. S., J. A. ir Š. P. su automobiliu AUDI A4, sumuštą D. V. į Š. P. sodą, esantį (duomenys neskelbtini), nuvežė apie 21.55 val., šią aplinkybę patvirtina telefoninių sujungimų ir abonentų judėjimo per mobiliojo ryšio bokštų veikimo zonas duomenys. Š. P. iki šio momento nėra sudavęs D. V. nei vieno smūgio, tačiau sutikęs pavežti savo automobiliu ir suteikti savo sodą D. V. tardymui, veikė kaip padėjėjas nužudyme, kurį vykdė R. S. ir J. A., t. y. bendrininkams suteikė nusikaltimo darymo priemones – automobilį, nusikaltimo tęsimo vietą – sodybą. Tokie Š. P. veiksmais yra esminiai, nes be jo pagalbos du smarkiai girti ir transporto priemonės neturintys R. S. ir J. A. toliau nusikalstamos veikos vykdyti ir užbaigti negalėtų – namie jiems trukdė nukentėjusiojo motina ir sesuo. Be to, informacija jau buvo pasklidusi po bendrabutį, bet kada galėjo būti iškviesta policija, lauke laukė du I. V. draugai D. T. ir Š. R., kurie buvo pakviesti į pagalbą. Dar vienas esminis Š. P. indėlis į D. V. mirtį, kaip jau minėta, yra ir laikas, nes jis, išveždamas D. V. iš namų, prailgino laiką, per kurį pastarajam negalėjo būti suteikta medicininė pagalba, galėjusi išgelbėti jo gyvybę. Taigi, atvykimo į sodą momentu Š. P. yra aiškus padėjėjas nužudyme, juo labiau, kad jis mato D. V. būklę, suvokia, kad šis yra tikrai smarkiai sužalotas, prarandantis sąmonę. Jis suvokia ir aplinkybę, kad D. V. bus mušamas ir sode.

Iš trasologinio tyrimo specialisto išvados Nr. 20-4-IS1-1324 matyti, kad D. V. lavono veido nuotraukose trijų kraujosruvų forma galėjo susidaryti veikiant batais ir pagal jų formą galima spręsti apie jų grupinę priklausomybe. Pateiktose 4 nuotraukose, kuriose užfiksuotos kraujosruvos ant D. V. lavono veido, nėra elementų sutampančių su J. A. sportinės „ECCO“ avalynės pado rašto piešinio elementais. D. V. lavono veido dešinėje pusėje esanti kraujosruvos forma ir ant kairio D. V. skruosto kraujosruvos forma galėjo susidaryti veikiant kitos grupės batais nei pateikti Š. P. sportinės „Adidas” avalynės, o kairėje kaktos pusėje esančios kraujosruvos forma pagal bendruosius požymius yra palikta tos pačios grupės bato piešinio elementus turinčiais batais kaip ir tirti pateiktos Š. P. sportinės „Adidas” avalynės kairės kojos bato kulnas. Sutinka su teismo argumentu, kad Š. P. bato priklausomybė nustatyta tik grupinė, tačiau byloje yra aiškiai nustatytas D. V. mušusių ar galėjusių mušti asmenų ratas, t. y. tik trys asmenys - R. S., J. A. ir Š. P.. J. A. batų raštas visai kitoks nei Š. P., o R. S. batai nebuvo surasti.

Specialistas pabrėžė, kad ne J. A. batais palikti batų padų atspaudai D. V. kaktoje ir skruostuose, kurie yra skirtino rašto. Iš to seka, kad atmetus pagal požymius J. A. batus, lieka galimybė, kad šiuos pėdsakus ant D. V. kaktos ir skruostų paliko R. S. ir Š. P.. Pažymi, kad įvykio metu nebuvo jokių kitų panašaus rašto batų, nuteistieji parodė, kad nei drabužiais, nei batais nusikalstamos veikos metu nesikeitė, taigi Š. P. iš anksčiau aptarto bendrininko – padėjėjo nužudyme tampa nužudymo bendravykdžiu, nes sudavus nors vieną smūgį D. V. į galvą, o šiam mirus nuo trauminių poveikių į galvą visumos – kaip nuo visų smūgių kartu, taip ir nuo kiekvieno atskirai. Visa tai įrodo, kad R. S. sudavė D. V. smūgius į galvą namie ir sode, J. A. jam sudavė smūgius į galvą mažų mažiausiai namie, o Š. P. mažiausiai vieną kartą spyrė D. V. į galvą sode ir spyrė su tokia jėga, kad tai paliko ryškias kraujosruvas šio kaktoje.

Šiai nustatytai situacijai neprieštarauja ir biologinio DNR tyrimo specialisto išvada Nr. S264/11 901, kurioje nurodyta, kad ant dviejų lipnių juostų iš automobilio AUDI A4, Š. P. striukės, bliuzono, sportinio bato (5 obj.) rastas žmogaus kraujas, kuris sutampa su D. V. DNR profiliu su 99,999999999999% tikimybe. Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad Š. P. nekontaktavo su D. V. išvežant jį iš namų, kadangi jis vairavo automobilį, o D. V. vedė bei patalpino į automobilį kiti du bendrininkai. Vadinasi, D. V. kraujas ant Š. P. drabužių galėjo patekti tik sode, nes įvykio vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo rasti kruvinų batų pėdsakai, laiptine D. V. buvo vedamas jau Š. P. išėjus automobilio, kuris nebėjo į laiptinę po to, kai atvyko automobiliu. Be to, kraujas ant Š. P. batų buvo rastas ne ant padų. Prokuroro manymu mažai tikėtina, kad kraujas ant batų pateko užlipus ant prilašėjusio kraujo dėmių, o labiau tikėtina, kad D. V. kraujas ant Š. P. bato atsirado batui betarpiškai kontaktuojant su D. V. kūnu ar drabužiais, kuriais jis buvo apsirengęs.

Apibendrintos aplinkybės įrodo, kad Š. P. veiksmai įvykio metu nuosekliai atitiko trijų nusikalstamų veikų sudėtis – neteisėto laisvės atėmimo (BK 146 straipsnio 2 dalis), padėjimo vykdant nužudymą (BK 24 straipsnio 6 dalis ir 129 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktai) ir nužudymo (BK 129 straipsnio 2 dalies 4 ir 6 punktai), kurias visas apėmė galutinė jo padaryta nusikalstama veika – nužudymas bendrininkų grupe, veikiant kaip bendravykdžiui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, perkvalifikuodamas Š. P. veiksmus iš nužudymo į nepranešimą apie nusikaltimą, pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, motyvavo tuo, kad Š. P., pagal situaciją, kurią pamatė atėjęs į butą, suvokė, jog D. V. yra sunkiai sužalotas, tai yra, kad prieš D. V. buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, numatytas BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Sekant šia teismo išvada ir toliau vertinant aiškiai nustatytus ir įrodytus Š. P. veiksmus išgabenant D. V. iš namų, Š. P. veiksmai atitinka ne BK 238 straipsnio 1 dalyje, o BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nerealu ir nelogiška būtų teigti, kad D. V., būdamas sunkiai sužalotas ir surakintomis rankomis, būtų norėjęs kur nors vykti iš savo namų ir dar drauge su ką tik jį sunkiai sužalojusiais asmenimis. Š. P., matydamas ir suvokdamas D. V. sužalojimo mastą, sąmoningai šį išvežė iš namų žinodamas, kad tokiais savo veiksmais jis atitolina momentą, kada D. V. galės būti suteikta pagalba, tuo sąmoningai sukėlė arba gilino pavojų jo sveikatai bei gyvybei, kas yra kvalifikuojanti aplinkybė, numatyta BK 146 straipsnio 2 dalyje, todėl Š. P. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį.

Prokuroras nesutinka su paskirta bausme. Teigia, kad teismas paskyrė nepagrįstai mažą laisvės atėmimo bausmę - pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, 1 (vieneriems) metams. Be to, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus, tai minimali laisvės atėmimo bausmė turėtų būti nemažesnė kaip 8 (aštuoneri) metai. Š. P. negali būti paskirta minimali bausmė, nes nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nusikaltimą padarė bendrininkų grupe. Atkreipia dėmesį į tai, kad Š. P. teisiamas jau ketvirtą kartą, psichiatrinėje bei narkologynėje įskaitoje neregistruotas, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, nusikaltimas yra labai sunkus, padarytas neišnykus teistumui už ankstesnę nusikalstamą veiką, jo vaidmuo nusikaltime yra svarbus, be jo indėlio veika tikriausiai nebūtų baigta, jo veika yra tyčinė, ciniška, baigta, kaltu neprisipažįsta, todėl Š. P. skirtina bausmė didesnė nei sankcijos vidurkis.

Žemesnės instancijos teismas

Šioje byloje paraleliai įvykio tyrimui buvo renkami duomenys apie nusikalstamos veikos įrankio - automobilio AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomybę, siekiant išsiaiškinti, ar jis turėtų būti konfiskuotas BK 72 straipsnio nurodyta tvarka. Teismas, nusprendęs, kad Š. P. nepadarė nužudymo ar kitos veikos, kurioje šis automobilis būtų panaudotas kaip įrankis, automobilio vaidmens nusikalstamoje veikoje ir jo konfiskavimo klausimo nesprendė. Tačiau įrodinėjant, kad Š. P. padarė nužudymą, automobilio kaip konfiskuotino nusikaltimo įrankio klausimas yra svarbus. Aplinkybė, kad Š. P. pasiėmęs automobilį į sodą vežė bendrininkus bei nukentėjusįjį, yra įrodyta. Liudytoja L. P. patvirtino žinojusi iš Š. P. žodžių, kad D. V. yra smarkiai sumuštas, be sąmonės, ir kad tuo automobiliu D. V. bus dar vežamas į sodą tardyti ir greičiausiai - mušti. Nors ji ir nenorėjo, kad Š. P. neblaivus vairuotų, tačiau vėliau su tuo sutiko. Ši aplinkybė labai svarbi dar ir todėl, kad jei teismas pripažintų, kad automobilio faktinis savininkas yra ne Š. P., o L. P., tai net ir tuo atveju ji automobilį suteikė žinodama, kad juo naudojantis bus daroma nusikalstama veika - automobilis bet kuriuo atveju konfiskuotinas.

Š. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad šis automobilis yra jo nuosavybė, nežiūrint į tai, kad jis formaliai registruotas kito asmens vardu. Iš to sektų, kad jis pats panaudojo savo daiktą, savo įvykdytoje nusikalstamoje veikoje. Vėliau Š. P. parodė, kad šį automobilį pirko L. P. iš pažįstamos V. S.. Automobilį L. P. pirko K., kartu su juo, už tą automobilį su Vaiva visiškai atsiskaitė, tačiau jokių sutarčių ar raštelių nepasirašė. Taigi faktinė automobilio savininkė yra L. P.. Tačiau tai netrukdo automobilį konfiskuoti, kadangi, kaip jau buvo aptarta anksčiau - L. P. žinojo, kad duoda jį Š. P. tikslu nuvežti sunkiai sužalotą D. V. į sodą, kad jį ten papildomai tardyti ir mušti, t. y. automobilį sąmoningai suteikė nusikalstamai veikai vykdyti.

Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad faktinis automobilio savininkas yra Š. P.. Liudytoja V. S. parodė, kad 2010 m. balandžio mėn. ji nusipirko automobilį AUDI A4. Po kelių dienų ji nuvažiavo į VšĮ „Regitra“ M. filialą, norėdama užregistruoti šį automobilį savo vardu, tačiau paaiškėjo, kad jos paso galiojimas pasibaigęs, todėl ji paprašė draugės I. Va. laikinai priregistruoti automobilį savo vardu. 2010 m. rugpjūčio mėn. ji pradėjo ieškoti kas galėtų pirkti tą automobilį, jį sutiko pirkti vyro M. S. draugas Š. P.. Su Š. P. ji derino sandorio detales - susitarė susitikti degalinėje LUKOIL, esančioje Islandijos plento - Savanorių pr. sankryžoje. V. S., Š. P. bei L. P. susitiko minėtoje degalinėje, būtent Š. P. apžiūrėjo automobilį, derėjosi dėl kainos, padavė jai 500 Lt avansą ir atvykęs be L. P. padavė likusius pinigus, todėl atidavė visus automobilio dokumentus bei raktus. Automobilio pirkimo pardavimo dokumento nesurašė.

Aplinkybę, kad faktiškai tas automobilis niekada nepriklausė I. Va., o jos vardu buvo įregistruotas V. S. prašymu, patvirtino ir liudytoja P. Z..

Taigi, byloje nustatyta, kad automobilis AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) faktiškai priklauso Š. P., šią aplinkybę pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Taip pat, byloje nustatyta, kad Š. P. šį automobilį panaudojo kaip savo daromo nusikaltimo - nužudymo įrankį ar priemonę, todėl šis automobilis konfiskuotinas BK 72 straipsnio nustatyta tvarka.

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios I. V. pareikšto civilinio ieškinio 53 146 Lt sumai – 50 000 Lt neturtinės ir 3 146 Lt turtinės žalų atlyginimui, teismas motyvavo pagrįstai, tačiau perkvalifikavus Š. P. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktų į BK 238 straipsnio 1 dalį, ieškinį priteisė solidariai tik iš J. A. ir R. S.. Apeliaciniu skundu įrodinėjamas ir Š. P. dalyvavimas nužudyme, tai šis civilinis ieškinys priteistinas solidariai ir iš Š. P..

Prokuroras prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-181-238/2012 pakeisti ir pripažinti Š. P. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus, paskirti laisvės atėmimo bausmę 15 (penkiolikai) metų, ją atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų J. A., R. S. ir Š. P. priteisti solidariai nukentėjusiajai I. V. pagal pareikštą civilinį ieškinį.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu konfiskuoti automobilį AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikaltimo įrankį ar priemonę.

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde teigia, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 5 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nagrinėjo bylos aplinkybes neišsamiai ir šališkai, todėl klaidingai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą, nepatikrino įrodymų patikimumo, skyrė per griežtą bausmę ir pažeidė teisingumo principą.

Pirmosios instancijos teismas nepatikrino J. A., Š. P., liudytojų G. L., R. Le., Š. R., R. L., D. S., L. P., A. A., A. S. parodymų nuoseklumo, išsamumo, ar jie atitinka realybę, į aukščiau išvardintų asmenų asmenybes, juos siejančius ryšius. Teismas nepašalino esminių prieštaravimų ir išgalvotų aplinkybių.

Teigia, kad J. A. ir Š. P. duoda melagingus parodymus apie R. S., nes siekia patys išvengti atsakomybės ir taip sušvelninti savo padėtį, kaltę dėl D. V. mirties. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. A. bando kaltę suversti apeliantui. O tai įrodo J. A. rašyti rašteliai apie tai, kad R. S. prisiimtų visą kaltę, neminėtų laiptinėje buvusių kritimų, daužymų, kuriais buvo padaryta sunki galvos trauma D. V., buvo žadama materialinė pagalba bausmės atlikimo ir lygtinio paleidimo metu. Be to, prašo patikrinti J. A. ir Š. P. pokalbį, kuriame yra minimas R. M., kaip jie tariasi ir organizuoja D. V. išvežimą, bei tai, kad J. A. girtaudavo su L. V..

Liudytoja L. P. yra Š. P. draugė, kartu su juo gyvena, todėl siekdama palengvinti Š. P., J. A. ir savo padėtį davė tikrovės neatitinkančius, klaidingus, nevienodus ir nenuoseklius parodymus. Cituoja šios liudytojos parodymus ir tvirtina, kad būtent L. P. visus juos nuvežė į sodą, su J. A. organizavo ir derino jų išvežimą. Tai užfiksuota telefoninių pokalbių išklotinėse.

Liudytojos G. L. parodymai klaidingi, nes ji negalėjo matyti įvykio, kadangi iki durų yra 3 m koridoriukas su įėjimu į tualetą, kuriame pastatytos spintelės, šaldytuvas. Be to, apžiūrint įvykio vietą nebuvo užfiksuota, ar G. L. galėjo ką nors matyti iš kambario. Dėl šių priežasčių prašo atlikti tardymo eksperimentą, kuris patvirtintų, jog liudytoja G. L. tikrai negalėjo matyti kaip koridoriuje buvo mušamas D. V. bei kitų aplinkybių.

Liudytoja L. V. buvo kartu su G. L. kambaryje, todėl irgi negalėjo matyti įvykio. L. V. nurodytos aplinkybės išgalvotos, todėl turi būti patikrintos ir atmestos.

Nukentėjusioji I. V. gyvena viename name su J. A. šeima, o kaimynystėje vyksta nuolatinis bendravimas ir susitarimas, todėl yra susitarę jam suversti kaltę.

Liudytojos A. S. (buvusios Ž.) apklausa vyko neteisėtai, nes pareigūnai darė spaudimą, grasino, šantažavo ir suklaidino pasirašant po apklausa, kurios metu buvo nurodyta apie antrankius, todėl prašo šiuos parodymus atmesti. Pažymi, kad antrankiai kaip nusikaltimo įrankis jam nepriklausė ir negalėjo priklausyti, o iš kur atsirado - nežino, galbūt buvo J. A..

Byloje klaidingai nustatyta, kad dėl abiejų J. A. ir R. S. veiksmų ir atsiradusių padarinių, t. y. D. V. mirties, yra priežastinis ryšys. Teigia, kad nepadarė D. V. tokių sužalojimų, dėl kurių šis galėjo mirti. Visi pagrindiniai sunkūs sužalojimai galvoje D. V. buvo padaryti J. A. nešant jį laiptais iš ketvirto aukšto į automobilį. J. A. buvo labai girtas, todėl vilko D. V., kurio galva smarkiai daužėsi į laiptus, smūgiai buvo labai stiprūs, todėl visa laiptinė buvo iškruvinta. Šią aplinkybę patvirtina foto nuotraukos iš laiptinės. Mano, kad būtent dėl šių sužalojimų D. V. mirė.

Atkreipia dėmesį į tai, kad D. V. pradžioje R. S. užpuolė su peiliu ir sužalojo ranką, todėl ėjo jos nusiplauti į vonią, po to atsinešė vandens ir pylė ant D. V.. J. A. tuo metu likęs vienas tardė D. V.. J. A. jį šmeižia, apkalba ir nesako, kad D. V. jį puolė su peiliu ir sužalojo, nes neprisiėmė kaltės. Apelianto manymų šį faktą patvirtina jo pirštų atspaudai, kuriuose matyti peiliu padaryti sužalojimai, ir VšĮ K. apskrities ligoninės 2009 m. sausio 29 d. medicininių dokumentų išrašas, kad R. S. patyrė dešinės plaštakos sunkią traumą ir dėl traumuotos rankos negalėjo naudoti smurto prieš D. V.. Be to, J. A. gąsdino mergaitę ir motiną, kad R. S. yra išprotėjęs ir t. t., tačiau iš VšĮ K. klinikų 2011 m. balandžio 7 d. medicinos dokumentų išrašo matyti, kad R. S. buvo paskirta medikamentai (tiapridal, escitalopram, carbamazepine, cipralex), kurių poveikis raminantis, todėl nors ir buvo išgėręs, tačiau buvo neagresyvus, stabilus, visi tvirtinimai dėl jo agresijos yra melagingi ir klaidinantys.

Paršo patikrinti telefoninių pokalbių išklotinių turinį su I. V., iš kurių matyti, jog į sodą vežė L. P..

Prašo patikrinti Š. P. ir I. V. telefoninių pokalbių išklotines, kai buvo sode, (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 21.55 val. iki 23.26 val., iš kurių matyti, kad J. A., Š. P. ir L. P. duoda melagingus parodymus apie tai, jog ten buvo mušamas D. V.. Apeliantas pažymi, kad J. A., Š. P. ir R. S. buvo lauke, o D. V. buvo ant fotelio namuke, kuriame mažai vietos, todėl ten nebuvo įmanoma vartoti smurto. Be to, šią aplinkybę, kad nebuvo vartojamas smurtas prieš D. V. sode, patvirtino sodo kaimynė, kuri parodė, jog tuo metu nebuvo jokių šauksmų ar triukšmo.

Byloje esantys telefoniniai pokalbiai, kurie identifikuojami kaip priklausę R. S. ir A. S., turi būti atmesti, nes tokių pokalbių nebuvo ir ekspertai nenustatė, kad balsai priklausė R. S. ir A. S..

Nuteistasis R. S. teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuratūra suvaržė jo teises - netenkindami jo prašymo atlikti kairės rankos atspaudų sulyginimo, nes būtent D. V. jam padarė pjautinę žaizdą.

Nukentėjusiosios I. V. tvirtinimas, kad apeliantas grasina susidoroti, kad jam žinoma jos vaiko vaikų darželis ir t. t., nepagrįstas, nes I. V. yra laisvėje, o jis laisvės atėmimo vietoje. Teigia, kad I. V. tyčia nurodo tokias aplinkybes, kad būtų atimta galimybė gintis, t. y. užduoti I. V. klausimus ir gauti atsakymus, kurie nesutaptų su jos išdėstyta versija.

R. S. atkreipia teismo dėmesį į D. V. asmenybę, t. y. D. V. teistas, atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes, nedirbo, nesilaikė visuomenėje priimtų elgesio normų, ir aplinkybes, kad atvyko aiškintis su D. V. dėl draugo Vaido nužudymo, D. V. padarė jam pjautinę žaizdą.

Šalies argumentai

Apeliantas prašo išnagrinėti pateiktus argumentus, iškviesti ir apklausti liudytojus bei priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis J. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltinamajame akte nėra įrašyti G. L. nuotoliniu būdu duoti parodymai, kuriuose liudytoja yra nurodžiusi, kad J. A. draugiškai kalbėjo su D. V. ir tik atėjus R. S. prasidėjo muštynės, o tai turėjo įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui teisme ir eigos nustatymui. Taip pat, iš L. P. parodymų buvo išimtas vienas žodelis „man“ ir gavosi, kad J. A. demonstravo, kaip mušė D. V., nors iš tikrųjų demonstravo, kaip R. S. mušė D. V..

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neatsižvelgė, kad liudytojai L. V. dėl šių įvykių pakriko psichika ir jos parodymai tapo nepatikimi. Šią aplinkybę J. A. patvirtino tyrėja J. M., todėl prašė tardytoją apklausti teisme, tačiau prašymas buvo atmestas. Teismas žinojo, kad L. V. sirgo ir gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, tačiau neišreikalavo pažymų, specialistų išvadų, ar L. V. parodymai patikimi. Šį aplinkybė yra svarbi, nes L. V. parodymai, kad nespėjus D. V. įeiti į butą, J. A. ir R. S. griebė ir pradėjo mušti, prieštarauja jau aukščiau paminėtiems G. L. parodymams. Taip pat nesutampa L. V. su G. L. parodymais, t. y. L. V. parodė, kad kai atsidarė durys ji pamatė kaip J. A. ir R. S. spardo D. V. į galvą, o G. L. parodė, kad kai atsidarė durys, pamatė D. V. gulintį ant žemės, o R. S. dėjo jam antrankius. Liudytoja R. L. teisme parodė, kad tiek G. L., tiek L. V. jai pasakojo apie įvykius vienodai, t. y. J. A. tik pliaukštelėjo, o R. S. mušė D. V.. Šie parodymai atitinka ir jo duotus parodymus. Teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais mergaitės ir sergančio žmogaus parodymais, kurie teisme nepasitvirtino, bei nenurodė, kodėl rėmėsi vienais, o atmetė kitus parodymus.

Nesutinka su teismo išvada, kad bendrais veiksmais prisidėjo prie D. V. sužalojimų. Iš jo parodymų, kuriuos patvirtino ir liudytoja L. P., matyti, kad J. A. nepritarė R. S. veiksmams, gynė nukentėjusįjį, tvardė R. S. bute ir sode, būtent jo pastangų dėka buvo nutrauktas smurtas prieš D. V.. Teigia, kad jau pačioje pradžioje D. V. pasakė ko buvo klaustas, todėl tolimesnis smurtas prieš D. V. jam buvo nesuprantamas. Teismas nepaneigė J. A. parodymų, kad R. S. smurtavo dėl savo asmeninių nesutarimų su D. V.. Be to, tai pripažino ir pats R. S., kad nekentė D. V.. Taip pat, nesutinka su teismo išvada, kad D. V. rankos buvo surakintos nuo smurto pradžios iki pabaigos. Teigia, kad nebuvo nustatyta kada, kokiu tiksliai momentu buvo uždėti antrankiai ir ar J. A. po to smurtavo prieš nukentėjusįjį.

Teismas neatsižvelgė, kad J. A. kūno nebuvo rasti sužalojimai, o to nebūtų buvę jeigu, jis būtų smurtavęs, nebuvo išsiaiškinta kada J. A. pliaukštelėjo D. V. ir nuo kada pradėjo ginti nukentėjusįjį. Atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios I. V. duotus parodymus teisme, kad jei nebūtų buvę J. A., būtų buvę dar blogiau, o tai parodo, kad padarė daugiau gero nei blogo. Be to, G. L. parodė, kad J. A. buvo ramus ir gynė ją ir mamą nuo puldinėjančio R. S.. L. P. parodė, kad gynė bute ir sode, tačiau teismas padarė klaidingą išvadą ir pripažino jį bendrininku, t. y. nužudė savo gerą draugą itin žiauriai, bejėgiškos būklės.

Šalies argumentai

J. A. nesutinka su teismo išvada, kad I. V. dėjo pastangas išgelbėti brolį ir juos siejo stiprus emocinis ryšys. Nurodo, kad kompensacija priteisiama tik išimtinais atvejais. Iš bylos duomenų matyti, kad I. V. atvykusi į butą turėjo visas galimybes iškviesti medikus ar kitokią pagalbą, tačiau to nepadarė, nes buvo abejinga. Paprašius, kad nuvežtų D. V. į ligoninę, nuvežė prie namų ir išmetė ant žolės. Teigia, kad ir tuo metu I. V. neiškvietė medikų, o tai padarė kiti žmonės. Be to, I. V. ir D. V. nesiejo stiprus emocinis ryšys, nes D. V. sėdėjo kalėjime apie 10 metų, o sesuo nebuvo atvykusi į asmeninį pasimatymą.

Nuteistasis prašo išsiaiškinti visas aukščiau paminėtas aplinkybes, išklausyti teismo darytus įrašus, išreikalauti specialisto išvadas dėl L. V. parodymų, atmesti visus prieštaravimus, ištirti ir išskirti J. A. ir R. S. veiksmus, tinkamai pritaikyti įstatymą ir sušvelninti paskirtą bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o prokuratūros tenkinti. Nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuratūros atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų R. S., J. A. apeliaciniai skundai atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistųjų kaltė, jų tyčia, nusikalstamų veikų kvalifikacija R. S. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus ir 140 straipsnio 1 dalį, J. A. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus ir Š. P. pagal BK 238 straipsnio 1 dalį yra teisinga. Iš prokuratūros apeliacinio skundo matyti, kad iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais ir motyvais dėl Š. P. padarytos veikos kvalifikavimo pagal 238 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus arba BK 146 straipsnio 2 dalį. Nuteistųjų skunduose nesutinkama su jų pačių padarytos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose, kvalifikavimu ir teismo nustatytomis aplinkybėmis. Nuteistasis R. S. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja apeliacinių skundų ribose.

BK 129 straipsnyje numatyta nusikalstama veika už kito žmogaus nužudymą – neteisėtą gyvybės atėmimą tyčia, kuris skirstomas į paprastą ir kvalifikuojančius požymius turintį nužudymą. Bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas laikomas kvalifikuojantį požymį turintis nužudymas, nes gyvybė atimama asmeniui, kuris dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip išvengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo, praradus sąmonę arba stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis Nr. 2K-98/2009). Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Nužudymas itin žiauriai yra ne tik tada, kai gyvybė atimama kankinant ar itin skausmingu būdu, bet ir tais atvejais, kai nukentėjusiajam padaroma daug kūno sužalojimų, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas įvertinus panaudoto smurto pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, įrankius, padarytų sužalojimų kiekį, jų lokalizaciją (LAT nutartys Nr. 2K-252/2011, 2K-253/2011).

Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teisme ištirtais įrodymais, t. y. pačių nuteistųjų, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir kitais byloje esančiais įrodymais. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo apklausta mažametė liudytoja G. L., nes šios mažametės liudytojos apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nedalyvavo nuteistasis R. S. ir negalėjo jai užduoti klausimų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoja G. L. parodė, kad įvykio dieną buvo pas nužudytojo motiną. Matė kaip atėjo J. (J. A.) ir R. (R. S.), kurie atsinešė butelį degtinės. Jie liepė paskambinti D. (D. V.) ir šis atėjo po 15 min. Jos su D. mama (L. V.) liko kambaryje, po 2 min. išgirdo stiklainių ir stiklinių butelių dūžius, kadangi kambario durys buvo paliktos praviros matė kaip R. su J. staigiai surakino antrankiais nužudytąjį ir R. trenkė stipriai su kažkokiu kietu daiktu per galvą. Po to, jie atėjo pas jas į kambarį ir liepė nesikišti, nuėję į koridorių toliau mušė, kamantinėjo, daužė D. V., kol šis neteko sąmonės. Kai J. ją išleido eiti namo, matė, kad koridoriuje sėdi D. V., kurio galva buvo uždengta skuduru. Nubėgusi namo viską papasakojo savo mamai (7 t., b. l. 180-194). Tokius pat parodymus mažametė liudytoja G. L. davė Kauno miesto apylinkės teisme ikiteisminio tyrimo teisėjui (3 t., b. l. 2-3) ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad pagarsinti parodymai yra teisingi. Minėtos liudytojos parodymus patvirtina liudytojų L. V., R. L., iš dalies nuteistųjų R. S. ir J. A. parodymai, specialisto išvada ir kiti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti įrodymai. Atkreipiamas dėmesys, kad su G. L. tą dieną buvo būtent L. V.. Šios liudytojos parodymai dėl jos mirties buvo pagarsinti pirmosios instancijos teisme (6 t., b. l. 97), iš kurių matyti, kad jai būnant namuose su G. L. 2011 m. balandžio 17 d., apie 18 val., atėjo du jos sūnaus pažįstami, tai R. S. ir J. A., kurie jau buvo apsvaigę nuo alkoholio. Atsinešė vieną galimai 1 l talpos butelį degtinės ir paklausė, kur yra D. G (G. L.) parašė SMS D. V. ir šis netrukus grįžo namo. Šiam nespėjus įeiti į butą jį griebė R. S. ir J. A.. Suprato, kad D. V. mušamas iš koridoriaus sklindančių garsų. Jos sūnus šių asmenų buvo tardomas ir mušamas kelias valandas (2 t., b. l. 162-163). Nuteistasis J. A. nepagrįstai abejoja šios liudytojos duotais parodymais, nes juos patvirtino ne tik G. L. parodymai, bet ir kiti įrodymai. Liudytoja R. L. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad grįžusi namo dukra G. L. papasakojo, kas vyksta pas L. V., t. y. jog dukra nurodė mačiusi, kaip du draugai mušė D. V., kuris buvo surakintas antrankiais, koridoriuje. Kai dukrai buvo leista išeiti namo, ji matė, kad D. koridoriuje gulėjo kruvinas, uždengtas kažkokiu maišu (2 t., b. l. 193, 4 t., b. l. 47-49). Liudytojas R. Le. teisme parodė, kad girdėjo kalbančia sutuoktinę su I. V., jog jų dukra buvo pas L. V.. Grįžusi jai papasakojo apie tai, jog ten atėjo du vyrai, kurie muša D. V. (6 t., b. l. 49). Nuteistasis R. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. V. spardė kartu su J. A.. D. V. prieš jam pradedant mušti buvo sveikas, jokių sužalojimų nesimatė (5 t., b. l. 107-110), o nuteistasis J. A. teisme nurodo, jog spyrė tik du kartus į koją, į galvą spardė R. S., trenkė su kėde nukentėjusiajam per galvą. Teigė, kad smūgiai buvo suduodami rankomis ir kojomis (6 t., b. l. 82-84). Iš specialisto išvados Nr. M390/11 matyti, kad D. V. buvo padaryti 47 ar daugiau trauminių poveikių, tačiau mirties priežastis – sunki galvos smegenų trauma. Tai patvirtina daugybinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvos kairėje smilkininėje skiltyje ir galvos smegenų kamiene, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu (70 ml), po voratinkliniu galvos smegenų dangalu ir smegenų skilveliuose. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, dėl ko D. V. mirė. Šie sužalojimai padaryti į nurodytas galvos sritis paveikiant kietais bukais, riboto paviršiaus daiktais, 18 ar daugiau trauminių poveikių visumos. Visi sužalojimai padaryti artimu mirčiai laiku (1 t., b. l. 38-45). Iš anksčiau aptartų ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visumos matyti, kad D. V. mirė būtent dėl jam suduotų smūgių į galvą visumos, kuriuos sudavė būtent R. S. ir J. A..

Teismų praktikoje laikoma, kad jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys (LAT nutartys Nr. 2K-83/2013, 2K-580/2011, 2K-11/2011, 2K-324/2009). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirma nuteistųjų R. S. ir J. A. smurtiniai veiksmai (sudavimas rankomis ir spyrimas kojomis nenustatytą smūgių skaičių D. V. į įvairias kūno vietas) buvo panaudoti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ketvirtajame aukšte, bendro naudojimo koridoriuje prie 81 buto durų, vėliau sode prieš nukentėjusįjį smurtavo tik R. S.. Šie pirmiau atlikti smurtiniai veiksmai faktiškai išreiškė bendrą nuteistųjų susitarimą mušti nukentėjusįjį ir jį ištardyti dėl draugo V. Č. dingimo. Taigi šioje byloje nuteistųjų susitarimas, priešingai negu skunde teigia J. A., buvo nustatytas ir pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vienas kito veiksmams pritaria, vienas su kito neteisėtais veiksmais sutinka, ir taip išreiškė savo tikrąją valią – panaudoti smurtą prieš nukentėjusįjį. Teisėjų kolegija jau aukščiau išdėstė įrodymus, kuriais remiantis buvo nustatyta, kad J. A. kartu su R. S. daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ketvirtajame aukšte, bendro naudojimo koridoriuje prie 81 buto durų, naudojo fizinį smurtą prieš D. V. ir taip paneigiamas apelianto J. A. apeliacinio skundo teiginys, kad gynė D. V. nuo R. S. smurto ir neprisidėjimą prie nukentėjusiojo sužalojimų ir tai patvirtina jo ir L. P. parodymai. Pažymėtina, kad L. P. nematė įvykių, vykusių bendro naudojimo koridoriuje prie 81 buto durų, o tiesiogiai šį įvykį mačiusios liudytojos G. L. ir L. V. nurodė, kad D. V. mušė abu. Be to, kad D. V. jau bendro naudojimo koridoriuje prie 81 buto durų buvo sužalota galva patvirtino nukentėjusioji I. V. ikiteisminio tyrimo ir teisme metu (2 t., b. l. 177-178, 6 t., b. l. 78-81) bei nuteistasis Š. P. (3 t., b. l. 190-191). Nuteistasis J. A. teisme parodė, kad į galvą D. V. spardė R. S. ne vieną kartą (6 t., b. l. 82-84). Iš to seka, kad nuteistieji R. S. ir J. A. suprato vienas kito smurtinius veiksmus, šiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis gali mirti, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tam įvykti.

Nuteistojo R. S. teiginys, kad jam buvo išrašyti raminamieji, todėl tvirtinimai, jog nusikaltimo dieną buvo agresyvus, klaidingi ir melagingi, nepagrįstas. Iš aukščiau paminėtų įrodymų matyti, kad R. S. buvo aktyvus šio nusikaltimo dalyvis. Ekspertizės akte Nr.75U-I-51 nurodyta, kad tiriant R. S. psichikos būklę ir kalbant apie inkriminuojamą nusikaltimą, pats R. S. nurodė, jog spardė nukentėjusiajam į galvą, šonus. Be to, šioje ekspertizėje nurodoma, kad R. S. 2011 m. atliktos ambulatorinės TPE metu aprašyta organiniam asmenybės sutrikimui būdinga simptomatika – piktumas, grubumas, disforinė nuotaika, emocinis nestabilumas, gynybiškumas, priešiškumas, įtampa (2 t., b. l. 11-13). O tai rodo, kad R. S. nustatyti vyraujanti organinės depresijos, organinio sutrikimo simptomai, kurie pasireiškia per emocionalumą, sumažėjusią impulsų kontrolę ir t. t., o tai parodo R. S. galimą greitą susierzinimą ir impulsų nekontroliavimą. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog liudytojos G. L., L. V., I. V., mačiusios įvykio metu nuteistojo elgesį, būtų turėjusios pagrindo duoti melagingus ar klaidinančius parodymus apie R. S. elgesį ir veiksmus. Be to, pats nuteistas pirmosios instancijos teisme parodė, kad spardė nukentėjusįjį su J. A., po to nešė iš buto, nes vežė į sodus (5 t., b. l. 107-110). Iš to sektų, kad R. S. pripažino savo smurtą prieš nukentėjusįjį, o kiti įrodymai patvirtino jo agresyvumą.

Paneigiamas R. S. teiginys, kad jis smurto prieš D. V. sode nenaudojo. Iš įvykio vietos protokolo matyti, kad kraujo dėmės rastos ne tik sodo namelyje, bet ir net trys lauke prie sodo namelio (1 t., b. l. 22-33). Nuteistasis Š. P. parodė, kad antrą kartą atvažiavus į sodą nešiojo D. V.. Tai patvirtino ir liudytoja L. P.. Tai, kad sode R. S. smurtavo, matyti iš liudytojos A. A. teisme duotų parodymų, kad iš vyro pasakojimų supratusi, jog nukentėjusįjį R. S. mušė ne tik namie, bet ir sode (6 t., b. l. 53-54). Liudytoja L. P. teisme parodė, kad iš Š. P. sužinojusi, jog D. V. mušė R. S., o tai, kad nukentėjusysis buvo mušamas sode, sakė J. A.. Atvykusi į sodą matė daug kraujo ir tai, kad D. V. guli lauke (6 t., b. l. 51-53). Nuteistasis J. A. teisme taip pat nurodė, kad R. S. D. V. spardė ir sode (6 t., b. l. 82-84). Teisėjų kolegija daro išvada, kad remiantis byloje esančių įrodymų visuma ir aptartais įrodymais patvirtinta, jog R. S. naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir sode.

Nuteistasis R. S. nepagrįstai teigia, jog tarp jo veiksmų ir D. V. mirties nėra priežastinio ryšio, bei kelia versiją, kad D. V. galėjo mirti, nes J. A. nukentėjusįjį vilko laiptais. Šis nuteistojo teiginys paneigiamas byloje esančiais įrodymais, t. y. iš 2011 m. balandžio 18 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad (duomenys neskelbtini), laiptinėje užfiksuotos kraujo dėmės ir tik nuotraukoje Nr. 14 užfiksuota kraujo dėmė tarp I ir II aukšto aikštelėje, kuri savo forma panaši į tai, kai kas nors kruvino tempiama. Daugiau tokių panašių į tempimą dėmių neužfiksuota (1 t., b. l. 4-21). Nuteistasis J. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. V. iš buto nešė dviese su R. S. (4 t., b. l. 61-62), tokius savo parodymus patvirtino ir 2011 m. liepos 27 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole (4 t., b. l. 65-67). Pats nuteistasis R. S. teisme parodė, kad nešant D. V. jam susipynė kojos ir jis nukrito, o J. A. neišlaikė D. V. ir paleido (5 t., b. l. 107-110). Pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo pagarsinti liudytojos A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nes ji teismo posėdyje atsisakė duoti parodymus vadovaujantis BPK 82 straipsnio 2 dalimi. Ši liudytoja A. S. taip pat patvirtino, jog R. S. jai pasakojęs, kad buvo nukritęs nuo laiptų kartu su D. V. (3 t., b. l. 10-11). Taigi aptarti įrodymai nepatvirtina, jog J. A. galėjo vilkti D. V. laiptais nuo ketvirto aukšto. Iš specialisto išvados matyti, kad D. V. mirė nuo 18 ar daugiau trauminių poveikių į galvą visumos (1 t., b. l. 38-45). Taigi, nuo vieno kritimo D. V. negalėjo atsirasti 18 ar daugiau trauminių poveikių į galvą visumą, dėl ko nukentėjusysis mirtų. Dėl aukščiau aptartų įrodymų paneigiama ir ši nuteistojo R. S. iškelta versija.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuosprendyje asmens bejėgiškos būklės požymį pagrindė tuo, kad nukentėjusiajam nuo pat pradžių buvo uždėti antrankiai ir jis negalėjo priešintis R. S. ir J. A. vartojamam smurtui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji pagrįsta teisme ištirtų įrodymų visuma. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad D. V. nuo pat pradžių buvo uždėti antrankiai paliudijo G. L. ne tik pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bet ir Lietuvos apeliaciniame teisme (3 t., b. l. 2-3, 7 t., b. l. 180-194). Patį antrankių uždėjimą patvirtina specialisto išvada, liudytojos L. V. ir nukentėjusiosios I. V. parodymai, jog jos matė, jog D. V. dar esant daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ketvirtajame aukšte, bendro naudojimo koridoriuje prie 81 buto durų, rankos buvo surakintos antrankiais. Tai pripažįsta ir patys nuteistieji. Iš liudytojos A. S. pirmosios instancijos teisme pagarsintų parodymų matyti, kad R. S. 2011 m. balandžio 17 d. išeidamas iš namų su savimi pasiėmė ir antrankius (3 t., b. l. 10-12). Visa tai tik patvirtina, kad nuteistieji R. S. ir J. A. jau išeidami iš R. S. buto ruošėsi nuo pat pradžių sumažinti D. V. galimybes priešintis uždedant jam antrankius. O tai, kad iki pat pabaigos D. V. buvo su antrankiais, matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, atvykusių į įvykio vietą liudytojų (A. B., R. A., A. K., A. D.), t. y. medikių ir policijos pareigūnų, parodymų, kad D. V. buvo su antrankiais, ir pačių nuteistųjų parodymų, kad jie neturėjo rakto ir negalėjo atrakinti D. V. uždėtų antrankių.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte esanti nusikalstama veika pasižymi tuo, kad kaltininko veiksmai dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kauno apygardos teismas itin žiaurų nužudymo būdą pagrindė smurto pobūdžiu (muštas rankomis, spardytas, suduota į galvą kėde, sužalojimai galvoje padaryti 18 ar daugiau poveikių pasekmėje), suduotų smūgių stiprumu (sužalojimai galvoje sukėlė sunkią galvos smegenų traumą, o tai buvo mirties priežastis). Įvertino ir tą aplinkybę, kad poveikiai buvo padaryti ir į kitas nukentėjusiojo kūno vietas, nors jie mirčiai įtakos neturėjo, tačiau smurtas buvo intensyvus, nukentėjusiajam padaryti 47 sužalojimai. Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tokie nuteistųjų R. S. ir J. A. nusikalstami veiksmai, kuriais buvo atimta gyvybė nukentėjusiajam, vertintini kaip nužudymas bejėgiškos būklės asmens ir itin žiauriai. Išteisinti R. S. nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija kitus nuteistojo R. S. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus vertina kaip deklaratyvius, t. y. kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino J. A., Š. P., liudytojų G. L., R. Le., Š. R., R. L., D. S. (M.), L. P., A. A., A. S. (Ž.) parodymų nuoseklumo, išsamumo, ar jie atitinka realybę, į aukščiau išvardintų asmenų asmenybes, juos siejančius ryšius bei nepašalino esminių prieštaravimų, išgalvotų aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismas ištyrė minėtų asmenų duotus parodymus, įvertino ir pasisakė dėl kiekvieno iš jų. Atsižvelgė į tai, kiek jie atitinka tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo padaryta BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų pažeidimų. Be to, nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus. Joje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisėjų kolegija visus įrodymus įvertino dar kartą ir jokių esminių BPK pažeidimų taip pat nenustatė.

Nuteistasis R. S. nurodo, jog jį puolė D. V. su peiliu, o J. A. jį šmeižia ir nesako tiesos. Tokį jo jo teiginį būtų patvirtinęs ikiteisminio tyrimo metu atliktas rankos atspaudo tyrimas. Pažymėtina, kad ši versija jau buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, kuri motyvuotai ir argumentuotai atmesta įvertinus ne tik J. A. duotus parodymus, kad R. S. nebuvo grėsmės ir D. V. jo nepuolė su peiliu, bet ir liudytojų L. V., G. L. parodymais, kurie nepatvirtino, jog R. S. su peiliu puolė D. V., o atvirkščiai G. L. nurodė, kad būtent R. S. iš karto nukentėjusiajam uždėjo antrankius bei nukentėjusiosios I. V. parodymais, kad koridoriuje nebuvo laikomi įrankiai ar peiliai. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad apie R. S. rankos sužalojimą liudytoja A. S. nurodė, kad 2011 m. balandžio 17 d. R. S. grįžo namo apie 23-24 val., jo dešinės rankos plaštaka ties krumpliais buvo patinusi. Nematė, kad būtų dar kas nors sužalota (3 t., b. l. 12). Be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos, ekspertizės akte Nr. 75U-I-51 nurodyta R. S. somatinė būklė, kurioje minimi rasti randai galvoje ir pilvo sienoje, tačiau apie randus rankų delnuose nenurodoma (2 t., b. l. 11-13). Visi šie įrodymai tik dar kartą patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė R. S. iškeltą versiją. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad po įvykio R. S. pasislėpė ir buvo sulaikytas tik 2011 m. gegužės 23 d. (3 t., b. l. 69). Taigi, praėjus daugiau nei 1 mėnesiui ir nežinant padaryto sužalojimo masto, būtų neįmanoma tiksliai nustatyti sužalojimo laiko, jai žaizda būtų sugijusi.

Šalies argumentai

Prokuratūros apeliaciniame skunde nepagrįstai prašoma Š. P. veiką perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus, kaip bedravykdytojo, nužudymo padėjėjo arba pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai ir pagrįstai Š. P. veiką kvalifikavo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnį galima kvalifikuoti tik tada kai yra neteisėtai atimama kitam žmogui gyvybė tyčia. Iš byloje esančių liudytojų L. V., G. L. ir nukentėjusiosios I. V. parodymų sektų, kad jos nematė Š. P. smurtaujančio prieš D. V.. Patys nuteistieji R. S. ir J. A. taipogi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, jog būtų matę Š. P. smurtaujantį prieš D. V.. Liudytoja A. A. parodė, kad iš J. A. sužinojusi, jog Š. P. buvo atėjęs pas D. V. ir tada jie visi išvyko į sodą. Vėliau Š. P. į sodą grįžo su L. P.. Iš pasakojimo suprato, kad Š. P. nukentėjusiojo nemušė (6 t., b. l. 53-54). Iš liudytojos L. P. teisme duotų parodymų matyti, kad Š. P. buvo išėjęs iš namų, po to, grįžo ir važiavo į sodą, vėl grįžo namo ir tik po to, jie visi (Š. P., L. P. ir jų vaikas) važiavo į sodą. Nukentėjusioji I. V. taip pat patvirtino, jog atėjusi pas brolį negalėjo įeiti ir tik ant laiptų sutikus Š. P., kuris paskambinęs D. V. telefono numeriu ir liepęs ją įleisti, buvo įleista į butą (6 t., b. l. 78-81). Šiuos parodymus patvirtina ir Kauno apskrities VPK Operatyvinės veiklos valdybos 2-ojo skyriaus 2011 m. balandžio 18 d. suvestinė, iš kurios matyti, kad Š. P. buvo paskambinta 2011 m. balandžio 17 d. 20.28.58 val. jam esant namie ir prašoma ateiti pas D. nekonkretizuojant priežasties. 20.56.49 val. Š. P. prašo į butą įleisti Inesą. 21.27.10 val. Š. P. klausia, ar jie jau leidžiasi. 22.20.08 val. Š. P. kalbasi su Inesa, o šalia jo L. P.. 23.15.37 val. Š. P. tariasi dėl nukentėjusiojo perdavimo I. V. (2 t., b. l. 140). Atkreipiamas dėmesys, kad prokuratūros apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog Š. P. patvirtino apie jos brolio vežimą į sodą, kur šis toliau bus tardomas. Iš 2011 m. balandžio 17 d. 21.27.10 val. kalbant su I. V. pažadėjo, jog jos broliui nieko nenutiks (2 t., b. l. 140). Taip pat nepagrįstai nuteistasis R. S. teigia, kad iš minėtų išklotinių matyti, jog juos į sodą nuvežė L. P., o ne Š. P., nes iš išklotinėse užfiksuoto laiko matyti, jog Š. P. jų prie namo laukė apie 21.27 val., o tik 22.20 val. pokalbyje kalbama apie tai, jog su Š. P. yra ir L. P.. Iš to sektų, kad Š. P. prieš D. V. nesmurtavo ir įvykių eigoje dalyvavo epizodiškai. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliaciniame nurodytu teiginiu, kad nesutapo J. A. ir Š. P. parodymai toje dalyje, kur buvo kalbama dėl D. V. vežimo į sodą tikslo, tačiau toks nuteistųjų parodymų nesutapimas ir liudytojos L. V. parodymai apie tai, kad girdėjo kaip visi sutarė D. V. vežti į sodą, nepagrindžia kitą prokuroro teiginį, jog tai įrodo Š. P. žinojimą apie tolesnį D. V. mušimą.

Prokuratūros skunde nurodytas teiginys, kad Š. P. vaidmuo kaip bendravykdytojo ar padėjėjo nužudyme pasireiškė nuo to momento, kai sutiko pavežti ir suteikė savo sodo namelį D. V. tardymui, atmestinas. Pažymėtina, kad tokį Š. P. dalyvavimą nepagrįstai prašoma vertinti kaip prisidėjimu prie bendrininkų grupės ar padėjimu nužudyti D. V.. Pagal BK būtinu bendrininkavimo požymiu yra bent dviejų bendrininkų tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Toks susitarimas gali pasireikšti žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad Š. P. su nuteistaisiais nesitarė ir savo veiksmais neprisidėjo prie D. V. padarytų sužalojimų. Iš bylos medžiagos nematyti, kad Š. P. esant daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ketvirtajame aukšte, bendro naudojimo koridoriuje prie 81 buto durų, bute, automobilyje ir sode tuo metu buvo naudojamas smurtas prieš D. V.. Be to, tarp kiekvieno bendrininko nusikalstamų veiksmų ir atsiradusių bendrų padarinių ar bendrai padarytos veikos turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Kaip jau buvo minėta anksčiau, didžioji dauguma smūgių buvo suduota daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) ketvirtajame aukšte, bendro naudojimo koridoriuje prie 81 buto durų, laikotarpyje nuo 19 val. iki 21.30 val., t. y. iki Š. P. atėjimo į ten. Iš Kauno apskrities VPK Operatyvinės veiklos valdybos 2-ojo skyriaus 2011 m. balandžio 18 d. suvestinė matyti, kad Š. P. apie įvykius šiame bute sužino praėjus kuriam laikui nuo J. A. ir R. S. vartojamo smurto prieš D. V. (2 t., b. l. 140). Š. P. išėjus ir paskambinus telefonu į butą buvo įleista I. V., kuri parodė, jog jai būnant bute prieš jos brolį jau nieks nesmurtavo (6 t., b. l. 78-81). Taigi matyti, kad Š. P. prieš D. V. nenaudojo smurto, nematė viso įvykio ir suduodamų smūgių į D. V. gyvybiškai svarbius organus, įvykio vietoje, buvo epizodiškai, t. y. ateidamas į ją, atvažiuodamas prie daugiabučio ir nuveždamas į sodą, vėl atvažiuodamas į sodą su sugyventine ir perduodamas D. V. I. V.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Š. P. veiksmai ar jų visuma nebuvo būtinos sąlygos, dėl kurių būtų miręs D. V., tokius veiksmus atliko tik J. A. ir R. S.. Iš šių aplinkybių seka, kad Š. P. žinojo tik apie D. V. labai smarkų sumušimą ir apie tai neinformavo teisėsaugos institucijų.

Be paminėtos bendrininkavimo objektyviosios pusės būtina nustatyti ir subjektyviąją, kuriai būdinga ne tik atitinkamas psichinis santykis su bendrai daroma nusikalstama veika ir jos padariniais, bet ir atitinkami vidiniai santykiai tarp bendrininkų. Todėl būtina įvertinti intelektualųjį ir valinį tyčios turinį. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad Š. P. atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip suvokimas, jog jis su kitais asmenimis dalyvauja bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje (nužudant itin žiauriai ir bejėgiškos būklės) ar tai, jog jis kėsinasi į tą patį objektą (D. V. gyvybę). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remtis, įrodinėjant Š. P. kaltę, vien tik prokuratūros skunde minimomis specialistų išvadomis Nr. 20-4-IS1-1324 ir Nr. S264/11 (01) nėra pagrindo, nes jų nepatvirtina aukščiau jau aptarti kiti įrodymai, t. y. niekas iš įvykį mačiusių asmenų nepatvirtino, jog Š. P. būtų D. V. spyręs, pats Š. P. neigia spardęs. Specialisto išvadoje Nr. 20-4-IS1-1324 neduodama kategoriška išvada, kad būt ten pas Š. P. rastu batu buvo spirta nukentėjusiajam, o tik nurodoma, jog kairėje kaktos pusėje esančios kraujosruvos forma pagal bendruosius požymius yra palikta tos pačios grupės bato piešinio elementus turinčiais batais, kaip ir tirti pateiktu Š. P. sportinės „Adidas“ avalynės kairės kojos bato kulnu. Byloje liko nepaneigta versija, kad įvykio metu R. S. buvo su kita avalyne ir apranga. Taip pat įtikinamas Š. P. paaiškinimas, kad ant jo batų ir striukės D. V. kraujo galėjo atsirasti, kai šis nešė D. V. iš sodo namelio. Be to, baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejones keliantys įrodymai, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, vertinami teisiamojo naudai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priimdamas nuosprendį nesivadovavo minėtomis specialistų išvadomis. Dėl šių priežasčių jo veiksmai negali būti vertinami, pagal BK 24 straipsnio 3 ar 6 dalis ir 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus.

Taip pat atmetamas prokuratūros prašymas Š. P. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Už šį nusikaltimą baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai asmuo neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 val. Iš šio straipsnio dispozicijos išplaukia, kad užtenka kaltininkui atlikti nors vieną iš paminėtų požymių, t. y. panaudoti smurtą, sukelti pavojų asmens gyvybei ar sveikatai, laikyti nelaisvėje ilgiau nei 48 val. Minėto straipsnio nusikaltimo objektas – žmogaus laisvė pasirinkti savo buvimo vietą. Prokuratūros apeliaciniame skunde remiantis prielaidomis teigiama, kad D. V. būdamas tokios būklės, nenorėdamas atskleisti kaltinamiesiems rūpimos informacijos, tikrai nenorėjo niekur su jais vykti iš savo namų. Šių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, t. y. byloje nėra jokių įrodymų apie nukentėjusiojo išreikštą valią. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant nors vieno BK 146 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio, veika negali būti kvalifikuojama kaip nusikaltimas.

Nuteistasis J. A. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, nuteistasis R. S. prašo išteisinti, o prokuratūros apeliaciniame skunde nesutinkama su Š. P. paskirta bausme. Tačiau šie prašymai yra atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, privalo laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Taip pat, ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė, jog J. A. ir R. S. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose, yra labai sunkus ir tyčinis nusikaltimas, padarytas netiesiogine tyčia, sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės, padaryta žala visuomenei, nes atimta žmogaus gyvybė, nusikaltimas baigtas. R. S. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas dar ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kuris yra tyčinis, baigtas ir priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų. Nuteistieji J. A. ir R. S. teisti, teistumai išnykę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, o tai turėjo įtaką nusikalstamos veikos padarymui. Įvertino tą aplinkybę, kad R. S. nusikaltime veikė aktyviau nei J. A.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir nuteistiesiems J. A. ir R. S. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus, o R. S. dar ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, paskyrė teisingas bausmes. Nuteistajam J. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė 14 metų, kuri atitinka sankcijoje numatytą vidurkį, o nuteistajam R. S. už BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus paskirta laisvės atėmimo bausmė 16 metų, kuri keliais metais didesnė nei sankcijoje numatytas vidurkis; už BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta maksimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė 1 metams. Nuteistiesiems paskirtos bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui bei atitinka pusiausvyrą tarp padarytų veikų (bendrininkų grupe nužudant itin žiauriai bejėgiškos būklės žmogų, o R. S. sukeliant nužudytojo motinai fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą) ir jų asmenybių (teisti, teistumai išnykę, vedę, eilę kartų bausti administracine tvarka), todėl mažinti nėra jokio pagrindo. Nuteistasis R. S. nepagrįstai prašo atkreipti dėmesį į nukentėjusiojo D. V. asmenybę ar į tai, jog atvyko pas jį aiškintis dėl dingusio draugo, nes tai neturi reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas ar šioje situacijoje už jas skiriant bausmes.

Nuteistajam Š. P. skiriant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 238 straipsnio 1 dalyje, kuri yra nesunki, tyčinė ir baigta. Š. P. teistas, teistumas neišnykęs. Nors nuosprendyje nepasisakyta, bet iš byloje esančių įrodymų visumos galima daryti išvadą, kad nėra Š. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Šiam nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 238 straipsnio 1 dalyje, buvo skirta sankcijoje numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė, t. y. laisvės atėmimas 1 metams. Taigi daugiau nėra galimybės griežtinti bausmę. Pažymėtina, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodama bausmė už BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus negali būti skiriama, nes Š. P. šios nusikalstamos veikos nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nuteistiesiems J. A. ir R. S. paskirtos bausmės nėra aiškiai per didelės, o nuteistajam Š. P. paskirta bausmė nėra per švelni, jos užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia BK 54-63 straipsniuose išdėstytų nuostatų.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad Š. P. turi būti taikytas BK 72 straipsnis ir kaip nusikaltimo – nužudymo įrankis ar priemonę konfiskuoti automobilį AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias turto konfiskavimą, atsižvelgtina į Europos Sąjungos teisės aktų, Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių sutarčių nuostatas dėl turto konfiskavimo. Pareiga konfiskuoti nusikalstamos veikos priemones bei iš nusikalstamos veikos gautas pajamas įtvirtinta ne tik BPK, bet ir tarptautiniuose dokumentuose.

Turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių ir priemonių konfiskavimo tikslai – konstatuota, kad kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės dėl panaudoto turto. Pagal baudžiamąjį įstatymą, turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), todėl jis privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos. BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad „konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas“. Nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone (BK 72 straipsnio 2 dalis) pripažįstami turintys ekonominę vertę daiktai (pvz., prietaisai, įrenginiai, mechanizmai) ar kitas turtas, kuris buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad tai daiktai, kuriuos kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas arba palengvintų nusikalstamos veikos padarymą.

Nagrinėjamoje byloje yra akivaizdu, kad įvykio dieną Š. P. naudojosi automobiliu AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad Š. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose, o padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 238 straipsnio 1 dalyje, t. y. be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos institucijoms apie J. A. ir R. S. padarytą labai sunkų nusikaltimą. Taigi nuteistasis Š. P. šią nusikalstamą veiką galėjo padaryti be automobilio, t. y. automobilis nepalengvino nusikalstamos veikos padarymo. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo Š. P. taikyti BK 72 straipsnio.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. V. priteistas civilinis ieškinys 3 146 Lt turtinei ir 50 000 Lt dydžio neturtinei žalai atlyginti dėl brolio D. V. netekties. Nuteistasis J. A. nesutinka su teismo išvada, kad I. V. dėjo pastangas išgelbėti brolį ir juos siejo stiprus emocinis ryšys. Apeliaciniame skunde nurodo ir kitas aplinkybes, kurios, jo manymu, patvirtina jo nurodytą aplinkybę dėl emocinio ryšio nebuvimo tarp I. V. ir D. V.. Nors apeliaciniame skunde tiesiogiai nenurodyta, bet galima suprasti, jog nuteistasis iš esmės nesutinka su I. V. paskirta neturtine žala.

Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pagal suformuotą teismų praktiką nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (LAT nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tokia pareiga priskiriama teismams, kurie nustato teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenka tokią piniginę satisfakcija, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (LAT nutartis Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Taigi nukentėjusiojo kaltė, sunki žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra neturtinės žalos nustatymo kriterijai, mažinantys šios žalos dydį. Teismas šiuos kriterijus turi vertinti drauge su kriterijais, išvardytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir tik tada nustatyti atlygintinos neturtinės žalos dydį (LAT nutartys Nr. 2K-294/2011, 2K-429/2013, 2K-303/2013).

Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 1.138 straipsnio 6 punktas, 6.250 straipsnis, 6.284 straipsnio 1 dalis). Paprastai šiuos asmenis sieja glaudūs tarpusavio dvasiniai, emociniai ryšiai. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, kad kitiems BPK 38 straipsnyje, BK 248 straipsnyje nurodytiems šeimos nariams ar artimiems giminaičiams (broliams, seserims, seneliams, vaikaičiams) kompensacija už dvasines kančias, kurias sukėlė nukentėjusiojo mirtis, priteisiama tik išimtiniais atvejais (kai juos su nukentėjusiuoju iki jo mirties siejo itin artimi santykiai, glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai). Teisėjų kolegija sutinka, kad I. V. su mirusiuoju D. V. siejo stiprus dvasinis ryšys, nes visų pirma jie buvo brolis ir sesuo, antra, D. V. gyveno su jų motina L. V., kurią I. V. lankė ir palikdavo ten savo dukrą. Iš liudytojos G. L. parodymų matyti, jog įvykio dieną jį atėjo pas L. V., nes ten buvo K. (I. V. dukra). Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji I. V. sužinojusi iš liudytojos R. L. apie tai, jog mušamas jos brolis D. V., viena ėjo į butą, o kai nebuvo įleista, laukė ant laiptų ir sutikus Š. P. prašė ją įleisti. Būdama bute apžiūrėjo D. V. ir prašė jo nevežti iš namų. Laukė žinių iš nuteistųjų, kada jie paleis jos brolį bei pati važiavo jo pasiimti iš nurodytos vietos. Teismas nukentėjusiosios I. V. nepranešimo teisėsaugos institucijoms apie daugiabutyje įvykusius įvykius nelaiko kaip emocinio ir dvasinio ryšio nebuvimo tarp Vitkauskų. Nukentėjusios rūpestį dėl brolio patvirtina pokalbių suvestinės, iš kurių matyti, kad Š. P. pažada, jog D. V. nebus mušamas. Pati nukentėjusi nurodė, kad kai buvo bute R. S. grasino ir liepė nekviesti pagalbos. Liudytoja L. V. parodė, kad už bandymą prieiti prie sūnaus buvo sužalota. Šios liudytojos sužalojimus matė I. V.. Tai nustatyta ir specialisto išvadoje Nr. G 1149/11 (02) (1 t., b. l. 185). Tai įrodo, kad nukentėjusioji bijojo kviestis pagalbos bijodama dėl savęs ir savo artimųjų. Be to, liudytoja D. S. parodė, kad po brolio mirties I. V. pablogėjo sveikata. Tą patvirtino ir pati nukentėjusioji. Iš to seka, kad nukentėjusioji patyrė ne tik dvasinius išgyvenimus, bet ir dėl brolio D. V. mirties pablogėjo sveikata.

Atsižvelgiant į tai, kad D. V. buvo nužudytas itin žiauriai ir bejėgiškos būklės, šis nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos, nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, nuteistieji nekilnojamojo turto neturi (3 t., b. l. 162), laikinas nuosavybių teisių apribojimas taikytas tik R. S. banko sąskaitoms ir mokėjimo kortelei (3 t., b. l. 134-135, 144-145), R. S. nustatytas 60 proc. netektas darbingumas (6 t., b. l. 127), R. S. ir J. A. turi vaikų. Įvertinus visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta ir iš nuteistųjų R. S. ir J. A. solidariai priteisiama 50 000 Lt neturtinės žalos suma neprieštarauja įstatyme numatytiems principams bei atitinka teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos įvertinimo ir jos dydžio nustatymo kriterijus, todėl nėra pagrindo jos mažinti.

Esant visoms išvardintoms aplinkybėms, keisti ar naikinti Kauno apygardos teismo nuosprendžio nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistųjų R. S., J. A. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Laima GarnelienėTeisėjos Audronė KartanienėRegina Gaudutienė