- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-01
- Bylos Nr.
- 2K-11/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Rimantas Baumilas (pran.), Albinas Sirvydis
- Nuteistasis
- V. Z., ir I, I. Z.
- Advokatai
- Inga Abramavičiūtė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, teisėjo Albino Sirvydžio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. gynėjos I. Abramavičiūtės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą nuteistas laisvės atėmimu trylikai metų. Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir I. Z., tačiau dėl jo kasacinių skundų nepaduota.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, kuria nuteistųjų V. Z. ir I. Z. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę, prašiusią kasacinį skundą atmesti, abiejų nuteistųjų gynėjus, prašiusius kasacinį skundą tenkinti,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Z. ir V. Z. nuteisti už tai, kad, būdami apsvaigę nuo alkoholio, nuo 2008 m. gruodžio 27 d. ryto, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos valandos, iki 2008 m. gruodžio 28 d. vakaro, V. V. priklausančiame name, esančiame Panevėžio rajone (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 83 smūgius V. Ž. į galvą bei kitas kūno vietas, V. Z. ne mažiau kaip tris kartus kišant šakutės kotą nukentėjusiajam į išangę, sužalojant jos gleivinę, tuo padarė daugybines poodines kraujosruvas ir paviršutinius odos nubrozdinimus veide, krūtinės ląstoje, liemenyje, rankose ir kojose, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos dangalais, kairiųjų 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10 šonkaulių lūžius, kairiojo plaučio apatinės skilties žaizdą; dėl to nuo ūmios mažakraujystės, išsivysčiusios po daugybinių kairiųjų šonkaulių lūžių visumos, kairiojo plaučio durtinio sužalojimo, nukentėjusysis mirė; taip ilgu mušimu bei daugybinių kūno sužalojimų padarymu sukeldami dideles kančias tyčia itin žiauriai nužudė V. Ž.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėja prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, V. Z. priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Skunde gynėja nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus: BK 2 straipsnio 4 dalies norma pritaikyta netinkamai, o 129 straipsnio 2 dalies 6 punktas pritaikytas nesant jo taikymo pagrindų ir sąlygų.
Kasatorė mano, kad jos ginamojo atlikti veiksmai šioje byloje, vadovaujantis I. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, objektyviai negalėjo sukelti padarinių, kurie buvo šioje baudžiamojoje byloje konstatuoti nukentėjusiajam, nes teismai nustatė, kad jis padarė žymiai mažiau sužalojimų ir jo gal būt padaryti sužalojimai objektyviai negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties, taigi net tokių veiksmų galimas atlikimas neatitinka jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviojo – veikos - požymio pagal apimtį, todėl jis negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, ko jis nepadarė. Be to, jo suduoti smūgiai nukentėjusiajam nėra susieti jokiu priežastiniu ryšiu su bendru bendrininkų rezultatu, todėl darytina išvada, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti V. Z. bendrininku jam inkriminuotoje nusikalstamojoje veikoje, nes baudžiamojoje teisėje galioja individualios baudžiamosios atsakomybės principas, kurio esmė yra ta, kad kiekvienu konkrečiu atveju asmuo atsako tik už savo veiksmais sukeltas pasekmes. Taigi, kasatorės nuomone, nors ir konstatavus, kad jos ginamasis atliko I. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nustatytus veiksmus, jo veikai turėjo būti pritaikytos kitos BK specialiosios dalies normos ir ji turėtų būti kvalifikuota pagal kitus šio kodekso straipsnius, bet ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Kasaciniame skunde dar nurodoma, jog abiejų instancijų teismai, priimdami apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė įrodymų pripažinimo ir vertinimo taisykles, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 20 straipsnio nuostatas, nes įrodymus vertino atskirai vienus nuo kitų, o tai pažeidžia pareigą vertinti visus įrodymus kaip visumą, neišskiriant nė vieno iš jų įrodomosios reikšmės. I. Z. savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus paneigė pirmosios instancijos teisme, tačiau teismai vadovavosi šiais jo parodymais ir suteikė jiems pirmenybę prieš jo teisminiame nagrinėjime duotus parodymus, taip pat teismai, padarydami išvadas, rėmėsi prielaidomis, todėl taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo teismų praktikos. Be to, skunde nurodoma, kad abiejų kaltinamųjų parodymus teismai privalėjo vertinti kartu su kitais įrodymais kaip visumą, bet šioje byloje gynybos versija liko nepaneigta, o deklaratyviai kritiškai įvertinta kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Toliau kasaciniame skunde kritikuojamos apeliacinio teismo išvados dėl smūgių sudavimo skaičiaus, kritikuojama specialisto išvada, kuri, kasatorės manymu, negrindžiama byloje esančiais duomenimis, bei išdėstomi liudytojo V. V. parodymai, duoti įvairiu bylos nagrinėjimo metu. Taip pat kasaciniame skunde teigiama, kad visos abejonės, jei jų nepavyksta pašalinti, turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai, to nepadaryta šioje byloje V. Z. atžvilgiu, nes byloje esančių duomenų, kurie patvirtintų pateiktą jam kaltinimą, akivaizdžiai nepakanka asmeniui nuteisti.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais, susijusiais su skundų teisiniais argumentais dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar padarytų esminių BPK pažeidimų.
Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti.
Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės arba kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nuteistojo V. Z. gynėjos kasaciniame skunde yra teiginių, kuriuose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas išvadas dėl smūgių sudavimo skaičiaus, kritikuojama specialisto išvada, akcentuojami V. Z. palankūs liudytojo V. V. parodymai, duoti įvairiu bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, manoma, kad byloje nepakanka duomenų nuteisti V. Z.
Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Didžioji dauguma kasaciniame skunde paminėtų keliamų klausimų jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, buvo atliktas įrodymų tyrimas, papildomai apklaustas specialistas ir liudytojas V. V.
Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorė skunde nurodo, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai įvertino įrodymus, susijusius su V. Z. padaryta veika, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes vertino įrodymus atskirai vienus nuo kitų, o tai, jos nuomone, pažeidžia pareigą vertinti visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, neišskiriant nė vieno iš jų įrodomosios reikšmės. Su tokiu kasacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutikti negali, nes bylos duomenys rodo ką kitą.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis) bei jo gynėja, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui ir jo gynėjai nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kaltinamojo parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš šios baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog I. Z., kaip įtariamasis, 2008 m. gruodžio 30 d. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno, dalyvaujant gynėjui (T. 1, b. l. 130-133), vėliau 2009 m. sausio 5 d. papildomai apklaustas taip pat dalyvaujant gynėjui (T. 1, b. l. 135-138), po to 2009 m. sausio 22 d. jis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant gynėjui (T. 1, b. l. 141-145), 2009 m. birželio 4 d. buvo apklaustas kaip įtariamasis, vėl dalyvaujant gynėjui (T. 1, b. l. 148-149), ir visuose šiuose parodymuose jis nurodė, kad nukentėjusįjį jie mušė abu su broliu V. Z. Šiuos parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (T. 1, b. l. 151-156). Vėliau I. Z. savo parodymus pakeitė, tačiau teismai visiškai pagrįstai rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie buvo patvirtinti ir kita bylos medžiaga: liudytojų V. V., I. A. R. parodymais, specialisto išvada.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą, apklausė specialistą, atlikusį lavono tyrimą, kuriam uždavė klausimus ir nuteistojo V. Z. gynėjas, liudytoją V. V. bei tyrė kitas bylos aplinkybes (T. 3, b. l. 15-17, 28-32). Šis teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo V. Z. kaltės ir teisingai kvalifikavo jo padarytus nusikalstamus veiksmus. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, be to, kasatorius iš esmės nenurodo ir teisinių argumentų, paneigiančių žemesnės instancijos teismų išvadas. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad analogiškus argumentus, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir bylos aplinkybių nustatymą, nuteistasis V. Z. nurodė ir savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo skundo argumentus išnagrinėjo ir į juos išsamiai bei motyvuotai atsakė. Nors kasatorius teigia, kad neišsamiai buvo ištirtos bylos aplinkybės, tačiau iš esmės, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, jis ginčija įrodymų vertinimą. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis įstatymais bei logikos dėsniais ir pagal savo teisėjo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Abiejų instancijų teismai byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdami BPK normų ir sprendimuose padarė nešališkas motyvuotas išvadas.
Atkreiptinas kasatorės dėmesys į tai, kad pats jos ginamasis teisme nors ir nepripažino mušęs nukentėjusįjį, tačiau jo kaltė pagrįsta ne tik kito nuteistojo patikrintais parodymais (teismas įvertino I. Z. parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, ir padarė motyvuotas išvadas, kodėl vadovaujasi būtent jais), bet ir kitais, jau paminėtais, bylos įrodymais. Iš abiejų teismų sprendimų matyti, kad teismai išsamiai, visapusiškai, kruopščiai išanalizavo kiekvieną įrodymą atskirai ir visų įrodymų visumą bei pagrįstai nustatė, kad ir V. Z. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos.
Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo
Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias aplinkybes: I. Z. ir V. Z. bendrais veiksmais suduodami rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 83 smūgius V. Ž. į galvą bei kitas kūno vietas, padarė daugybinius kūno sužalojimus (šonkaulių lūžius, kairio plaučio durtinį sužalojimą ir kt.) nuo jų nukentėjusysis mirė; ilgu mušimu (ilgiau kaip dvi dienas) bei daugybinių kūno sužalojimų padarymu sukeldami dideles kančias jie tyčia itin žiauriai nužudė V. Ž.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, taip pat kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Šioje byloje nors išankstinio I. Z. ir V. Z. susitarimo sumušti V. Ž. nebuvo, tačiau teismas nustatė, kad susitarimas sumušti nukentėjusįjį buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Teismas teisingai konstatavo, kad kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kitas bendrininkas taip pat muša ir spardo V. Ž. į galvą ir kitas gyvybei pavojingas kūno vietas, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, ir pritarė tokiems veiksmams. Tarp nuteistųjų veiksmų – spardymo ir smūgiavimo į galvą bei kitas kūno vietas – ir padarinių – V. Ž. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad abu bendrininkai buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir abu veikė tyčia. Taigi smurtą prieš nužudytąjį naudojo abu bendrininkai, nukentėjusysis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, todėl už nužudymą atsako abu kūno sužalojimus padarę asmenys. Teismas nustatė, kad V. Ž. su pertraukomis buvo mušamas ir spardomas daugiau nei dvi dienas, spardė net ir gulintį, nekreipdami dėmesio į jo prašymus nebemušti, jam buvo suduota ne mažiau 83 smūgių, padaryta daugybė kūno sužalojimų (sulaužyta 10 šonkaulių, pradurtas plautis, kraujas išsiliejo po minkštaisiais galvos dangalais, sužaloti ir kiti organai), taigi V. Z., pats suduodamas ir matydamas kaip I. Z. suduoda daug smūgių, suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes V. Z. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo V. Z. gynėjos kasaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo V. Z. gynėjos kasacinį skundą atmesti.