Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-29115-842/2025 pagal antstolės Astos Stanišauskaitės pareiškimą skirti skolininkui D. B. baudą už sprendimo (įpareigojimo) neįvykdymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Antstolė Asta Stanišauskaitė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio 6, 7 dalimis, kreipėsi į teismą, prašydama išspręsti privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą ir D. B. skirti baudą už kiekvieną įpareigojimo nevykdymo dieną, kurios dydis nebūtų didesnis nei 300 Eur už dieną, už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 1 d. iki įpareigojimo įvykdymo dienos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), todėl pasisako dėl apeliantės atskirojo skundo faktinių ir teisinių argumentų.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti antstolės Astos Stanišauskaitės pareiškimą dėl baudos skyrimo už Privalomojo nurodymo, įpareigojančio skolininką D. B. pašalinti savavališkos statybos padarinius, nevykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį išdėstytų motyvų kontekste.

Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo prie bylos

16. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21, 22 punktai).

18. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 50 punktas). Be to, kasacinio teismo praktika negali būti aiškinama kaip reikalaujanti iš apeliacinės instancijos teismo visais atvejais priimti naujai teikiamus įrodymus vien dėl to, kad jie galimai galėtų padaryti įtaką ginčo išsprendimo rezultatui, neatsižvelgiant į naujus įrodymus teikiančios šalies procesinį elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-823/2020, 51 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025).

19. Suinteresuotas asmuo skolininkas D. B. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui 2025 m. rugsėjo 30 d. antstolės Astos Stanišauskaitės raštą Nr. S-25-177-42831, iš kurio matyti, kad antstolei yra pasiūlyti gyvenamojo namo pirkėjai, norintys įsigyti jį už antstolės paskirtos nekilnojamojo turto ekspertės įvertintą gyvenamojo namo kainą. Nurodo, kad šis įrodymas atsirado po pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties priėmimo, todėl, mano, jog nėra pagrindo jo nepriimti.

20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamos nutarties teisėtumas yra vertinamas jos priėmimo metu buvusių aplinkybių kontekste, vertina, jog pateiktas įrodymas neturės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo, todėl šį įrodymą atsisako prijungti prie bylos (CPK 314 straipsnis).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija arba apeliantė) 2021 m. rugsėjo 9 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00-210909-00086 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo įpareigojo skolininką D. B. „išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis: gyvenamosios (vieno buto) paskirties pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini), rūsyje įrengtas naujas laikančiąsias konstrukcijas, taip, kad atitiktų 2008 m. gruodžio 30 d. kadastrinius matavimus atlikusios įmonės UAB ,,IVNT“ matininko G. Š. kadastrinių matavimų byloje adresas ,,(duomenys neskelbtini)“ užfiksuotus pastato rūsio patalpų rodmenis. Pastato savavališka statyba užfiksuota 2021-08-24 savavališkos statybos aktu Nr. SSA-00-210824-00076“. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nustatytas iki 2022 m. vasario 28 d.

22. Inspekcija 2022 m. gegužės 10 d. atliko Privalomojo nurodymo vykdymo patikrinimą ir 2022 m. gegužės 10 d. surašė Privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-00-220510-00070, kuriame užfiksavo, kad Privalomasis nurodymas įvykdytas nebuvo, todėl 2022 m. gegužės 25 d. prašymu Nr. 2D-9585 kreipėsi į antstolę dėl Privalomojo nurodymo priverstinio vykdymo. Antstolės kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0177/22/00894 (toliau – vykdomoji byla). Inspekcija, pakartotinai patikrinusi Privalomojo nurodymo įvykdymą, 2024 m. liepos 23 d. surašė Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-00-240723-00152, kuriame nustatė, kad skolininkas Privalomojo nurodymo neįvykdė. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija 2024 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. 2D-17573 informavo antstolę apie Privalomojo nurodymo neįvykdymą.

23. Antstolė, gavusi informaciją apie Privalomojo nurodymo neįvykdymą, 2024 m. rugpjūčio 6 d. surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu skirti skolininkui iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti Privalomąjį nurodymą dieną. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-21607-1168/2024 nutarė skirti skolininkui 5,00 Eur dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti Privalomąjį nurodymą dieną, skaičiuojant nuo 2023 m. gruodžio 5 d. iki visiško Privalomojo nurodymo įvykdymo dienos.

24. Inspekcija, siekdama patikrinti Privalomojo nurodymo vykdymą, atliko pakartotinį Privalomojo nurodymo vykdymo patikrinimą ir 2025 m. birželio 12 d. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo akte Nr. PNSSA-00-250612-00117 užfiksavo, kad Privalomasis nurodymas nėra įvykdytas. Inspekcija 2025 m. birželio 19 d. raštu Nr. 2D-15292 informavo antstolę apie Privalomojo nurodymo neįvykdymą. Antstolė, atsižvelgdama į gautą informaciją, 2025 m. birželio 19 d. surašė sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą (toliau – Aktas), kuriuo kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama spręsti Privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą ir Skolininkui skirti iki 300 Eur siekiančią baudą už kiekvieną Privalomojo nurodymo nevykdymo dieną, už laikotarpį nuo 2022 m. kovo 1 d. iki Privalomojo nurodymo įvykdymo dienos.

25. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi antstolės pareiškimo netenkino, iš esmės nurodydamas, kad teismas jau 2024 m. rugsėjo 16 d. nutartimi skolininkui D. B. skyrė 5 Eur dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius dieną, baudą skaičiuojant nuo 2023 m. gruodžio 5 d. iki visiško šio Privalomojo nurodymo įvykdymo dienos. Nurodė, kad bauda už to paties Privalomojo nurodymo neįvykdymą skirta ne iki konkretaus nustatyto termino / pakartotinio patikrinimo, o iki kada bus įvykdytas nurodymas; ji yra tęstinio pobūdžio, o ne vienkartinė. Neįvykdžius Privalomojo nurodymo bauda skaičiuojama toliau, todėl nėra pagrindo pakartotinai skirti baudos.

26. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, Inspekcija pateikė atskirąjį skundą, nurodydama, kad: 1) teismas netinkamai aiškino CPK 771 straipsnio 7 dalies nuostatą, todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti antstolės pareiškimą; 2) anksčiau teismo skolininkui skirta 5 Eur periodinė bauda buvo neefektyvi, todėl yra pagrindas skirti didesnę (iki 300 Eur) periodinę baudą; 3) teismas neįvertino skolininko elgesio ir nemotyvavo, kodėl nagrinėjamu atveju netaikomos paties teismo cituotos CPK 771 straipsnio 6 dalies nuostatos, taigi nutartis yra be motyvų, todėl turėtų būti naikintina CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

27. Savo ruožtu skolininkas su apeliantės atskirojo skundo argumentais nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad reikalavimas dėl baudos skolininkui skyrimo šiuo atveju neatitinka teisėtumo, tikslingumo ir teisingumo reikalavimų.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

28. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvavimu. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų, todėl turėtų būti naikintina. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai nėra išsamūs, tačiau tai nesudaro pagrindo nutarties naikinti būtent apeliantės nurodomu CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406-219/2016; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

30. CPK LVII skyrius reglamentuoja nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumus. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, arba jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, numatytos šio Kodekso 273 straipsnyje, arba jeigu privalomajame nurodyme yra nurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytas aktas perduodamas antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime arba privalomajame nurodyme nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų (CPK 771 straipsnio 2 dalis).

31. Jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, ar sprendimas, įpareigojęs pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, arba jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui. Sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas ar privalomasis nurodymas. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo arba privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Jeigu skolininkas antrą kartą ir daugiau kartų pažeidžia sprendimui įvykdyti nustatytus terminus ar toliau nevykdo privalomojo nurodymo, teismas skolininkui vėl pritaiko priemones, numatytas šio straipsnio 6 dalyje. Baudos sumokėjimas neatleidžia skolininko nuo pareigos atlikti arba nutraukti teismo sprendime ar privalomajame nurodyme numatytus veiksmus (CPK 771 straipsnio 7 dalis).

32. Nagrinėjamu atveju antstolė kreipėsi į teismą, iš esmės prašydama pakartotinai skirti baudą už Privalomojo nurodymo nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad bauda už Privalomojo nurodymo nevykdymą laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 5 d. iki šio Privalomojo nurodymo visiško įvykdymo skolininkui jau yra paskirta vadovaujantis CPK 771 straipsniu, sprendė, kad pakartotinai bauda už to paties Privalomo nurodymo nevykdymą už tą patį laikotarpį papildomai negali būti skiriama, todėl antstolės prašymo netenkino.

33. Inspekcija atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino antstolės pareiškimo skirti baudą, kadangi CPK 771 straipsnio 7 dalis numato, jog teismas gali vėl skirti skolininkui baudą, jeigu skolininkas antrą kartą ir daugiau kartų pažeidžia sprendimui įvykdyti nustatytus terminus ar toliau nevykdo privalomojo nurodymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, neturi pagrindo nesutikti su šiuo atskirojo skundo argumentu.

34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš nurodyto CPK 771 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad skolininkui gali būti taikoma bauda ir ne vieną kartą, jeigu jis ir toliau nevykdo teismo sprendimo. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos, kai skolininkui pakartotinai skiriama periodinė bauda už kiekvieną teismo sprendimo ar privalomojo nurodymo nevykdymo dieną iki visiško įvykdymo, laikomasi ir teismų formuojamoje praktikoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-2137-1187/2023 Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-652-460/2022; 2023 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-150-460/2023; 2023 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-393-524/2023; 2023 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-500-1092/2023; 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-712-460/2023).

35. Teismų formuojamoje praktikoje taip pat pažymima, kad neteisėta statyba negali tęstis neapibrėžtą laiką, priešingu atveju būtų paneigtas teisinio reguliavimo tikslas – kad statybos būtų vykdomos griežtai laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, kad teritorijos būtų plėtojamos, o statybos vykdomos, derinant visų suinteresuotų asmenų interesus, laikantis aplinkosaugos, gyvenamųjų vietovių, gamybos ir infrastruktūros sistemų formavimo reikalavimų, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatytų tikslų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-609-520/2015; 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-283-822/2015). Byloje nėra ginčo dėl to, kad Privalomasis nurodymas, kuriuo skolininkas buvo įpareigotas atlikti Privalomajame nurodyme nurodytus veiksmus, nėra įvykdytas iki šiol. Nors skolininkui jau buvo paskirta periodinė 5 Eur bauda už kiekvieną Privalomojo nurodymo nevykdymo dieną, akivaizdu, kad paskirta bauda skolininko neskatina vykdyti Privalomojo nurodymo.

36. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas citavo CPK 771 straipsnio 7 dalyje nurodytą teisės normą ir nurodė, kad ankstesne teismo nutartimi 5 Eur dydžio bauda už to paties Privalomojo nurodymo neįvykdymą skirta ne iki konkretaus nustatyto termino / pakartotinio patikrinimo, o iki kada bus įvykdytas nurodymas. Pažymėtina, kad CPK 771 straipsnio 7 dalis taikytina ne tik tais atvejais, kai skolininkas pažeidžia Privalomam nurodymui įvykdyti nustatytus terminus, bet ir tuomet, kai skolininkas ir toliau nevykdo Privalomojo nurodymo. Sutikdamas su apeliantės atskirajame skunde nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nepagrindė, kodėl šiuo konkrečiu atveju netaikytinas CPK 771 straipsnio 6 dalyje numatytas teisinis reglamentavimas ir kuo remiantis skolininkui neskirtina pakartotinė didesnio dydžio periodinė bauda. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas CPK 771 straipsnio 7 dalyje nurodytą teisės normą, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos.

37. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsiliepime į antstolės pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkas nurodė aplinkybes, susijusias su jo siekiu įteisinti atliktus savavališkos statybos darbus bei priežastis, dėl kurių jis šių veiksmų negalėjo iki galo užbaigti. Pirmosios instancijos teismas šių skolininko nurodytų aplinkybių, konkrečiai, ar paties skolininko elgesys lėmė Privalomojo nurodymo neįvykdymą, net netyrė ir nevertino, o tik, kaip minėta, apsiribojo formaliu CPK 771 straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo taikymu.

38. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bylos esmės neatskleidimas yra pagrindas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuo atveju, jei pagal pateiktus byloje įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui šiuo pagrindu spręstina atsižvelgiant į du kriterijus: 1) neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, bei 2) procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-469/2023, 34 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, prieina prie išvados, kad bylos esmė nebuvo tinkamai atskleista, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 771 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, nesiaiškino skolininko nurodytų aplinkybių, t. y. ar paties skolininko elgesys lėmė Privalomojo nurodymo neįvykdymo faktą, kas apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat galėtų turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl baudos skolininkui (ne)skyrimo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

39. Esant nurodytoms aplinkybėms, atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.