- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-22
- Bylos Nr.
- e2-229-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00392-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- Č. V., K. V., A. D.
- Ieškovas
- I. J.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 17-ojo notaro biuro
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Č. V. ir K. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eA2-5303-392/2017, kuria netenkintas atsakovių Č. V. ir K. V. prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovams A. D. (A. D.), Č. V. ir K. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo; trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 17-ojo notaro biuro notarė L. M..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė 2013 vasario 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) pripažinti apsimestine 2012 m. vasario 1 d. mainų sutartį sudarytą tarp atsakovės Č. V. ir atsakovo A. D.; 2) laikyti mainų sutartį pirkimo - pardavimo sutartimi; 3) perkelti ieškovei ginčijamo turto pirkėjų teises ir pareigas, priteisiant atsakovei Č. V. 130 329,01 Eur; 4) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2012 m. balandžio 5 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovių Č. V. ir K. V.; 5) perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal 2012 m. rugsėjo 7 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. D. ir K. V., priteisiant atsakovei K. V. 11 584,80 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį paliko nepakeistą; priteisė valstybei iš Č. V. 31,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pareiškėjos Č. V. ir K. V. kreipėsi į teismą prašydamos atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašyme nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-8275-912/2015, pagal Č. V. ir K. V. 2016 m. sausio 22 d. ieškinį I. J. dėl turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų priteisimo ir nuostolių atlyginimo, šios bylos nagrinėjimo metu tapo žinomos naujos aplinkybės: liudytojų I. A., L. M. parodymai, jog atsakovas A. D. nuo 2011 m. rudens ieškojo kam išmainyti turtą. 2011 m. lapkričio 18 d. tarp atsakovo A. D. ir brokerės I. A. sudaryta tarpininkavimo sutartis, kuria brokerė įsipareigojo išmainyti A. D. paveldėtą sklypą, namą, esančius (duomenys neskelbtini), į kitą namą. Aplinkybės, jog nuo 2011 m. lapkričio 18 d. atsakovas A. D. kartu su žmona L. M. ir brokere I. A. daugiau kaip du mėnesius ieškojo kitų namų ir mainais siūlė savo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), neginčytinai atskleidžia ir patvirtina, jog jau nuo 2011 m. lapkričio 18 d. tikroji ir vienintelė A. D. valia ir ketinimas buvo paveldėtą turtą išmainyti į kitą turtą, o ne parduoti, kaip nepagrįstai nustatė teismas, todėl teismas, netinkamai nustatęs tikruosius šalių ketinimus bei tikslus, priėmė nepagrįstą sprendimą, pripažindamas atsakovo A. D. ir atsakovės Č. V. mainus apsimestiniu sandoriu.Atsakovas A. D. atsiliepime palaikė pareiškėjų poziciją. Patvirtino, jog nebuvo atskleidęs aplinkybių, kad norėjo atlikti mainus, buvo sudaręs tarpininkavimo sutartį, ieškojo potencialių namų mainams, Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 bei aukštesnėse instancijose, todėl šios aplinkybės pareiškėjoms nebuvo ir negalėjo būti žinomos.Ieškovė atsiliepimu su prašymu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės nėra naujos, jos buvo žinomos, ne tik proceso šalims, bet ir bylą nagrinėjusiems teismams bei buvo ištirtos nagrinėjant pirmąjį prašymą dėl proceso atnaujinimo. Išnagrinėtoje byloje teismo išvada, kad mainų sutarties šalių tikroji valia buvo pirkimas – pardavimas, buvo grindžiama byloje ištirtais įrodymais, šalių pateiktais procesiniais dokumentais, įrodymais bei liudijimais duotais teisme, kurie skiriasi nuo paaiškinimų Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje byloje, parodymų ikiteisminiame tyrime. Be to, 2011 m. lapkričio 18 d. tarpininkavimo sutarties autentiškumas abejotinas, ji ir liudytoja I. A. „atsirado“ tik 2016 m. balandžio 1 d., kai atsakovai pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų nagrinėjant pirmąjį prašymą dėl proceso atnaujinimo. Nuo jų atsiradimo byloje praėjo daugiau nei trys mėnesiai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 19 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą; priteisė iš Č. V. ir K. V. po 200 Eur I. J.. Teismas nustatė, kad 2013 vasario 22 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu. 2014 m. rugpjūčio 22 d. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendimu tenkino ieškovės reikalavimus ir pripažino mainų sutartį apsimestine, o dovanojimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, perkeliant ieškovei pirkėjos teises ir pareigas. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartį paliko nepakeistą.Įsiteisėjus teismo sprendimui 2016 m. vasario 12 d. atsakovai Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Atsakovų prašymas 2016 m. birželio 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi nebuvo patenkintas. Teismas nutartyje nurodė, kad atsakovai nepateikė naujų esminę reikšmę bylai turinčių duomenų, kurie nebuvo žinomi bylą nagrinėjusiems teismams. 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovų atskirąjį skundą dėl 2016 m. birželio 7 d. nutarties, jo netenkino. Teismas nustatė, jog pareiškėjos antrame prašyme atnaujinti bylos nagrinėjimo procesą remiasi CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu proceso atnaujinimo pagrindu – kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Tai yra joms paaiškėjo aplinkybė, kad atsakovas A. D. nuo 2011 m. rudens ieškojo kam išmainyti turtą; 2011 m. lapkričio 18 d. tarp atsakovo ir brokerės I. A. sudaryta tarpininkavimo sutartis, kuria brokerė įsipareigojo išmainyti A. D. paveldėtą sklypą, namą, esančius (duomenys neskelbtini), į kitą namą. Papildomai šią aplinkybę patvirtina brokerės I. A. ir atsakovo žmonos L. M. parodymai.Teismas konstatavo, kad pareiškėjų prašymas neatitinka CPK 336 straipsnio 1 dalies 2 punkto sąlygų, nes jų nurodomos aplinkybės neturi tokios esminės reikšmės bylai, kad joje galėtų būti priimtas kitoks sprendimas. Be to, šios aplinkybės visiems trims atsakovams neabejotinai buvo žinomos ne vėliau nei byloje pagal pirmą atsakovų prašymą dėl proceso atnaujinimo; jos 2016 m. balandžio 4 d. pateikė ir su kartotiniu prašymu teikiamą 2011 m. lapkričio 18 d. tarpininkavimo sutarties kopiją (išnagrinėtos bylos dėl to paties proceso atnaujinimo eA2-3978-553/2016 2 tomo 113 lapas). Tai yra nurodoma aplinkybė nėra naujai paaiškėjusi. Aplinkybė, kad šią sutartį sudarė pats bendraatsakovis A. D. leido teismui daryti išvadą, kad atsakovių nurodomos naujomis aplinkybės visiems trims atsakovams, atsakovo sutuoktinei ir pateikiamą sutartį sudariusiai brokerei buvo žinomos dar bylą nagrinėjant 2014 m. Nagrinėjamas prašymas pateiktas 2017 m. rugsėjo 6 d., todėl teismas konstatavo, kad atsakovės praleido CPK 368 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui pateikti. Remiantis išdėstytu, prašymas atmestas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovės Č. V. ir K. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovių prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 tenkinti; netenkinus šio reikalavimo – Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl proceso atnaujinimo neturi esminės reikšmės bylai ir visiems trims atsakovams buvo žinomos iki prašymo pateikimo. Apeliantės neginčija fakto, kad su pirmu 2016 m. balandžio 4 d. prašymu dėl proceso atnaujinimo kartu su visais dokumentais teismui buvo pateikta ir 2011 m. lapkričio 18 d. tarpininkavimo sutartis, tačiau žodinis procesas byloje paskirtas nebuvo, todėl apeliantėms buvo žinomas tik 2011 m. lapkričio 18 d. tarpininkavimo sutarties sudarymo faktas ir sąlygos. Visos sutarties vykdymo aplinkybės nebuvo žinomos ir sužinotos tik 2017 m. birželio 6 d. teismo posėdžio metu apklausiant liudytojus civilinėje byloje Nr. e2-8275-912/2015 (Nr. e2-690-912/2017). Nesutinka su teismo išvada, jog tarpininkavimo sutartį sudarė pats bendraatsakovis, todėl nurodomos naujos aplinkybės, iš tikrųjų visiems atsakovams buvo žinomos. Nurodo, kad atsakovas A. D. šiomis aplinkybėmis bylos nagrinėjimo metu nesirėmė, byloje jis turėjo savarankišką poziciją, jį atstovavo jo advokatas. Atsakovas nepateikė visų turimų įrodymų, reikšmingų teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui, t. y. jog iki 2012 m. vasario 1 d. mainų sandorio, tris mėnesius su žmona aktyviai ieškojo, kam išmainyti turtą – tarpininkavimo sutarties neteikė, neprašė apklausti jo sutuoktinės, brokerės. Atsakovas A. D. šias aplinkybes žinojo, tačiau jos nebuvo atskleistos apeliantėms.Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tiek tarpininkavimo sutartimi, tiek liudytojų parodymais, o liudytojų parodymus apeliantės sužinojo tik 2017 m. birželio 6 d. posėdžio metu; prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2017 m. rugsėjo 6 d., todėl apeliantės nepraleido 3 mėnesių termino prašymui dėl proceso atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas formaliai ir nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl proceso atnaujinimo neturi esminės reikšmės bylai. Pažymi, jog civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 teismas sprendė ginčą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, todėl vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis turėjo aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką. Vilniaus apygardos teismas jau išnagrinėtoje byloje praktiškai vertino tik vienos mainų sandorio šalies Č. V. valią, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl A. D. valią ir tikruosius ketinimus patvirtinančių aplinkybių arba jas vertino paviršutiniškai ir selektyviai. Pažymi, jog atsakovas po tėvo mirties turėjo vienintelį tikslą – išmainyti paveldėtą turtą į kitą namą ir tą aktyviai stengėsi įgyvendinti. Akivaizdu, jog jeigu teismas būtų turėjęs pareiškėjų naujai sužinotą informaciją, būtų nustatęs tikruosius šalių ketinimus, o būtent atsakovo A. D. tikrąją valią ir ketinimą paveldėtą turtą mainyti į kitą namą, o ne parduoti, ir tai sąlygotų visiškai kitą sprendimą, nei buvo priimtas byloje. Skundžiamoje nutartyje teismas visiškai nemotyvavo, kokiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis vadovaudamasis padarė išvadą, kad atsakovių nurodomos proceso atnaujinimo aplinkybės neturi tokios esminės reikšmės bylai, jog joje būtų priimtas kitoks sprendimas. Apeliantės proceso atnaujinimo pagrindą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių grindė netinkamu mainų sandorio šalių tikrųjų ketinimų, tikslų nustatymu, tačiau teismas nevertino, kaip teismai pasisakė šiuo klausimu išnagrinėtoje byloje, ir visiškai nevertino, ar apeliančių nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą atsirasti protingų abejonių dėl bylos baigties teisingumo. Priėmęs visiškai nemotyvuotą ir nepagrįstą nutartį, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos proceso atnaujinimo bylose, todėl nepanaikinus skundžiamos nutarties būtų pažeistas vienodos teismų praktikos formavimo principas. Atsakovas A. D. atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eA2-5303-392/2017 panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovių prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 patenkinti; netenkinus pirmojo reikalavimo, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. eA2-5303-392/2017 panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Nurodo, jog nebuvo atskleidęs aplinkybių, kad norėjo atlikti mainus, buvo sudaręs tarpininkavimo sutartį, ieškojo potencialių namų mainams, Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 bei aukštesnėse instancijose, todėl šios aplinkybės pareiškėjoms nebuvo ir negalėjo būti žinomos.Nors 2011 m. lapkričio 18 d. tarpininkavimo sutartis buvo pateikta su pirmuoju prašymu dėl proceso atnaujinimo, tačiau teismai jos išsamiai netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl jos vykdymo. Minėtas aplinkybes apeliantės sužinojo tik 2017 m. birželio 6 d. posėdžio metu Vilniaus miesto apylinkės teisme apklausus liudytojas L. M. bei I. A.. Taigi aplinkybės laikytinos naujai paaiškėjusiomis ir trijų mėnesių terminas praleistas nebuvo. Pirmosios instancijos teismas net nenagrinėjo apeliančių argumentų, susijusių su naujai paaiškėjusių aplinkybių reikšmingumu.Nurodo naujai paaiškėjusias esmines bylos aplinkybes, jog namas (duomenys neskelbtini) iš esmės susideda iš dviejų atskirų patalpų – butų su atskirais įėjimais ir šie butai neturi bendrai naudojamų patalpų, t. y. namas faktiškai (lot. de facto) buvo atidalintas į du atskirus vienetus, nors tarp bendraturčių formaliai (lot. de jure) atidalintas nebuvo. Nors galėjo būti faktiškai ir teisiškai atidalintas į du atskirus turto vienetus, ką patvirtina UAB „Pievų takas“ eksperto išvada. Todėl A. D. nekilo Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje įtvirtinta pareiga pirmenybės teise siūlyti ieškovei įsigyti parduodamą turtą. Ši aplinkybė atitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, ją žinant, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 būtų priėmęs kitokį sprendimą.Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė I. J. prašo atmesti atsakovių atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutarties; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas teisingai konstatavo, kad atsakovių pareiškime nėra nurodyta visuma sąlygų, kurių pagrindu galimas proceso atnaujinimas. Apeliantės antrą kartą klaidina teismą ir nurodo faktinei situacijai prieštaraujančias aplinkybes, kurios nėra naujos, buvo žinomos ne tik proceso šalims ir bylą nagrinėjusiems teismams, bei buvo nagrinėtos ir ištirtos nagrinėjant bylą ir svarstant pirmąjį jų prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų. Pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Atsakovas A. D. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė UAB „Pievų takas“ išvadą dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), padalinimo bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Architekto kvalifikacijos atestatą. Nurodė, kad UAB „Pievų takas“ eksperto išvada patvirtina, jog namas galėjo būti faktiškai ir teisiškai atidalintas į du atskirus turto vienetus, todėl A. D. nekilo Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje įtvirtinta pareiga pirmenybės teise siūlyti ieškovei įsigyti parduodamą turtą. Ši aplinkybė atitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, ją žinodamas Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 būtų priėmęs kitokį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Atitinkamai šie ribojimai taikomi ir atskiriesiems skundams bei atsiliepimams į juos (CPK 338 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-10/2013). Šalių procesinių dokumentų bei skundžiamos nutarties turinys liudija, jog aplinkybės, susijusios su galimybe namą, esantį (duomenys neskelbtini), faktiškai ir teisiškai atidalinti į du atskirus turto vienetus, ir dėl to A. D. nekylančia Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje įtvirtinta pareiga pirmenybės teise siūlyti ieškovei įsigyti parduodamą turtą, nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, nėra susijusios su skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutarties pagrįstumu ir teisėtumu, todėl apeliacinės instancijos teismas minėtų įrodymų ir paaiškinimų nepriima ir nevertina (CPK 301 straipsnis, 312 straipsnis, 314 straipsnis, 338 straipsnis).
Dėl skundžiamos nutarties motyvavimo
Apeliantės atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties tinkamai nemotyvavo, pareiškėjų nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo nevertino visų bylos aplinkybių kontekste, todėl proceso atnaujinimą reglamentuojančias normas taikė formaliai, pažeisdamas proceso atnaujinimo instituto paskirtį, įrodymų vertinimo, tyrimo nuostatas, todėl priėmė visiškai nemotyvuotą ir nepagrįstą nutartį. Pažymėtina, kad motyvų procesiniame sprendime teisingumas, išsamumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą apeliančių nurodomu pagrindu, todėl skundžiamos nutarties glausta motyvacija nėra pakankamas pagrindas šiam procesiniam sprendimui panaikinti.
Dėl proceso atnaujinimo
Pareiškėjos kreipėsi į teismą prašydamos atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis nurodydamos 2011 m. lapkričio 18 d. tarpininkavimo sutartį sudarytą A. D. ir nekilnojamojo turto brokerės I. A. bei liudytojų I. A. ir A. D. sutuoktinės L. M. parodymus ir teigdamos, jog žinodamas šias aplinkybes, teismas būtų nustatęs tikruosius šalių ketinimus, o būtent atsakovo A. D. tikrąją valią ir ketinimą paveldėtą turtą mainyti į kitą namą, o ne parduoti, ir tai sąlygotų visiškai kitą sprendimą, nei buvo priimtas byloje. Remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kasacinio teismo praktika dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių kaip proceso atnaujinimo pagrindo yra suformuota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Be to, prašymai atnaujinti procesą ribojami laiku (CPK 368 straipsnis).Pažymėtina, kad pačios apeliantės nurodo, jog 2011 m. lapkričio 18 d. tarp atsakovo A. D. ir brokerės I. A. sudaryta tarpininkavimo sutartis, kuria brokerė įsipareigojo išmainyti A. D. paveldėtą sklypą, namą, esančius (duomenys neskelbtini), į kitą namą, buvo pateikta kartu su pirmuoju prašymu atnaujinti procesą dar 2016 m. balandžio 4 d., tačiau teigia, jog visos sutarties vykdymo aplinkybės nebuvo žinomos ir sužinotos tik 2017 m. birželio 6 d. teismo posėdžio metu apklausiant liudytojus civilinėje byloje Nr. e2-8275-912/2015 (Nr. e2-690-912/2017). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apeliančių vertinimu.Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Į bylą teikiami ne bet kokie duomenys, o įrodymai, patvirtinantys tam tikrų turinčių reikšmės bylai aplinkybių buvimą, ar nebuvimą, pagal CPK 180 straipsnio nuostatas, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi apeliantės teismui teikdamos 2011 m. lapkričio 18 d. tarpininkavimo sutartį turėjo būti susipažinusios su jos turiniu ir sąlygomis, bei žinoti, kokias aplinkybes šiuo įrodymu siekia patvirtinti ar paneigti. Tai, kad pačios apeliantės minėtam įrodymui kitokią įrodomąją reikšmę, jų vertinimu, svaresnę, suteikė vėliau, nelemia analogiškos teismo išvados būtinumo.Kita vertus, civilinėje byloje, kurios atnaujinimo siekia apeliantės, priimti teismų sprendimai patvirtina, kad byloje buvo nustatinėjami tikrieji mainų sandorio šalių (A. D. ir Č. V.) ketinimai, valia, šalys visų instancijų teismuose įrodinėjo, kad buvo sudaryta būtent mainų sutartis. Kasacinis teismas konstatavo, jog įvertinę byloje esančių įrodymų visetą pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad šalių valia buvo ne šalių nuosavybės teise iš ankščiau valdomų konkrečių daiktų mainai, o pirkimo-pardavimo sandoris. Kaip minėta, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą bei aplinkybes, kad bylos nagrinėjimo metu apeliančių ir atsakovo pozicija buvo ta pati, visi atsakovai įrodinėjo, kad sudaryta būtent mainų sutartis ir nors atsakovus byloje A. D. ir Č. V. atstovavo kiti advokatai, tačiau tai nepaneigia jų bendradarbiavimo galimybės ir pareigos (CPK 8 straipsnis, 42 straipsnio 1 ir 5 dalys). Todėl teisiškai nepagrįsti A. D. teiginiai, jog nebuvo atskleidęs aplinkybių, kad norėjo atlikti mainus, kad buvo sudaręs tarpininkavimo sutartį, ieškojo potencialių namų mainams, Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 bei aukštesnėse instancijose, todėl šios aplinkybės pareiškėjoms nebuvo ir negalėjo būti žinomos.Apeliantės pabrėžia, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas tiek tarpininkavimo sutartimi, tiek liudytojų parodymais, o liudytojų parodymus apeliantės sužinojo tik 2017 m. birželio 6 d. posėdžio metu; prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas 2017 m. rugsėjo 6 d., todėl apeliantės nepraleido 3 mėnesių termino prašymui dėl proceso atnaujinimo.Apeliacinio teismo vertinimu, liudytojų I. A. bei L. M. parodymai yra išvestinis įrodymas, dėl 2011 m. lapkričio 18 d. tarpininkavimo sutarties. Be to, kaip minėta, aplinkybė, jog pačios apeliantės nurodytam įrodymui suteikė svaresnę reikšmę jau po liudytojų parodymų sužinojimo, nekeičia šio dokumento turinio ir reikšmės. Atitinkamai vertinant apeliančių nurodomas aplinkybes visų bylos aplinkybių kontekste, spręstina, jog šios aplinkybės nelaikytinos naujomis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, t. y. kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjoms bylos nagrinėjimo metu.Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės praleido CPK 368 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui pateikti.Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Netenkinus atskirojo skundo, kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę į jų apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą iš apelianto (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir pateikė jas pagrindžiančius įrodymus. Prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.16 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl lygiomis dalimis iš apeliančių priteistina ieškovei.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjų Č. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) I. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.