Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos Č. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. eA2-3978-553/2016 pagal pareiškėjų A. D. (A. D.), Č. V. ir K. V. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovams A. D. (A. D.), Č. V. ir K. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 17-o notarų biuro notarė L. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai A. D., Č. V. ir K. V. pareiškė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014. Pareiškėjai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškovei I. J. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 1135/2300 dalis 0,023 ha ploto žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu (duomenys neskelbtini).Pareiškėjai paaiškino, kad tenkinus prašymą dėl proceso atnaujinimo gali būti priimtas kitoks sprendimas, kuriuo K. V. būtų paliekama dalis nuosavybės teisių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, todėl būtina užtikrinti, kad šiuo metu I. J. priklausantys nekilnojamieji daiktai nebūtų perleisti tretiesiems asmenims.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 26 d. nutartimi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Teismas sprendė, kad pareiškėjai nepagrindė vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmės būsimo ir galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie ieškovės ketinimus kam nors perleisti nekilnojamuosius daiktus. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad ginčas vyksta tarp bendraturčių, todėl nagrinėjamu atveju aktualus yra CK 4.79 straipsnis, kuris bendrosios nuosavybės pardavėjui nustato pareigą pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinamą parduoti savo dalį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams ieškovės realūs ketinimai perleisti nuosavybės teises į ginčo objektą, jeigu tokie ketinimai atsirastų, taptų žinomi ir įrodomi.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė Č. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Šiuo metu ginčo nekilnojamuosius daiktus nuosavybės teise valdo ieškovė. Teismui pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo gali lemti tai, kad dalis nuosavybės teisių bus palikta atsakovės K. V. nuosavybėje. Šiuo metu ginčo objektas I. J. priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl ieškovė nėra saistoma pirmosios instancijos teismo minėta CK 4.79 straipsnyje nustatyta pareiga. Taigi, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė yra visiškai laisva su ginčo nekilnojamaisiais daiktais elgtis savo nuožiūra, nepaisydama atsakovų interesų ar teisme pradėtos proceso atnaujinimo procedūros.Atsakovai turi duomenų, kad ieškovė ieško ginčo nekilnojamųjų daiktų pirkėjo, tačiau to pagrįsti objektyviais duomenimis negali. Visgi, atsakovai tokius faktus ar duomenis objektyviais įrodymais pagrįsti galėtų tik po turto perleidimo ar jo apsunkinimo fakto įregistravimo viešame registre. Todėl, atsakovų įsitikinimu, grėsmę galimam teismo sprendimo neįvykdymui kelia ne konkretūs ieškovės atliekami ar subjektyviai ketinami atlikti veiksmai, o tokių veiksmų galimybės egzistavimas.Ieškovė I. J. pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą nėra net prima facie pagrįstas. Prašymas atnaujinti procesą yra pateiktas byloje, kurioje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas buvo peržiūrėtas apeliacine bei kasacine tvarka. Naujai į bylą teikiami įrodymai nepagrindžia, kad pareiškėjams gali būti priimtas palankus sprendimas.Nors apeliantė nurodo turinti duomenų, kad ieškovė ieško ginčo nekilnojamųjų daiktų pirkėjo, tačiau įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, į bylą nepateikia. Be to, apeliantė nenurodo net šios informacijos šaltinio. Akivaizdu, kad apeliantė savo poziciją grindžia tik subjektyviais paaiškinimais ir deklaratyviais teiginiais, kurie neturi jokios teisinės reikšmės. Atsakovai K. V. ir A. D. pareiškėjos atskirąjį skundą prašo tenkinti ir skundžiamą teismo nutartį panaikinti bei išspręsti klausimą iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Atsakovų atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir apeliantės atskirasis skundas.Trečiasis asmuo notarė L. M. pareiškėjos atskirąjį skundą prašo tenkinti ir skundžiamą nutartį panaikinti bei išspręsti klausimą iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti.Trečiojo asmens atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir apeliantės atskirasis skundas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovės skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Taigi prašymo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų, t. y. pirma įsitikinama, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis priemonėmis.Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje, nenurodė, kad jam kilo abejonių dėl tikėtino prašymo pagrįstumo, tačiau tai savaime nepaneigia, jog toks vertinimas buvo atliktas. Bet bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu paaiškėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 7 d. nutartimi pareiškėjų (atsakovų) Č. V., K. V. ir A. D. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino. Tokioje situacijoje pripažintina, kad viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškinio (prašymo) tikėtinas pagrįstumas – neegzistuoja. Tai pakankamas pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau apeliacinės instancijos teismas papildomai pasisako dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, o kartu ir atskirojo skundo argumentų, susijusių su antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimu.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė vienos iš minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – grėsmės būsimo tikėtina pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir dėl to atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad ginčo objektas yra bendrosios nuosavybės teise valdomas turtas, kuriam taikoma CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendrosios nuosavybės realizavimo tvarka. Teismas pažymėjo, kad ieškovei siekiant parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą pareiškėjams apie tai taptų iš anksto žinoma. Tačiau atskirajame skunde pareiškėjai teisingai nurodo, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014, kurioje ir prašoma atnaujinti procesą, ginčo nekilnojamasis turtas tapo asmenine I. J. nuosavybe, todėl CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta turto pardavimo tvarka, kuri įpareigoja bendrosios nuosavybės pardavėją pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį, netaikytina. Šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, netinkamai nustatė ginčo faktines aplinkybes.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo metu be bendrųjų CPK XI skyriaus Penktajame skirsnyje įtvirtintų nuostatų, taip pat yra taikytinos ir specialiosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančios nuostatos įtvirtintos CPK XVIII skyriuje „Proceso atnaujinimas“. CPK 372 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Ši priemonė atitinka laikinąsias apsaugos priemones, įtvirtintas CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą.Nagrinėjamu atveju pareiškėjai A. D., Č. V. ir K. V., teikdami prašymą dėl proceso atnaujinimo, pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti I. J. priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pabrėžė, kad laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos iki bus išnagrinėtas prašymas dėl proceso atnaujinimo ir įsiteisės dėl jo priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas, o procesą atnaujinus iki byla bus išnagrinėta ir įsiteisės naujas procesinis sprendimas. Poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones siejamas išimtinai su tuo, kad bylos nagrinėjimo laikotarpiu ieškovė gali perleisti jai priklausantį turtą (ginčo objektą), nors pripažįsta, jog objektyvių įrodymų apie realią turto perleidimo grėsmę neturi.Atsižvelgiant į pareiškėjų prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį, t. y. pareiškėjai prašo taikyti labiausiai asmens teises varžančias laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte – turto areštą, konstatuotina, kad pareiškėjų prašymas yra nepagrįstas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas proceso atnaujinimo stadijoje pasižymi tam tikra specifika. Šioje proceso stadijoje jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuris pasižymi privalomumo savybe (CPK 18 str.), todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – išlaikyti esamą padėtį, jei teismo sprendimas dar nėra įvykdytas (gali būti taikoma laikinosios apsaugos priemonė, numatyta CPK 372 straipsnio 2 dalyje), arba, tuo atveju, kai teismo sprendimas jau yra įvykdytas, užtikrinti šalių grąžinimą į pradinę padėtį tuo atveju, jei teismo sprendimas būtų panaikintas arba pakeistas. Su tokiais tikslais turi būti siejamos ir byloje prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės.Nustatyta, kad teismo sprendimas šioje byloje jau įgyvendintas (teismo sprendimo pagrindu įgytas turtas Nekilnojamojo turto registre registruotas ieškovės I. J. vardu, I. J. atsakovams sumokėjo teismo sprendimu nustatytą pinigų sumą). Nustačius tokias aplinkybes, konstatuotina, kad šioje byloje net ir esant atitinkamam prašymui, teismo sprendimo vykdymo sustabdymas būtų neįmanomas. Tačiau tai nereiškia, kad net ir atnaujinus procesą ir teismui priėmus kitą sprendimą byloje dalyvaujančio asmens interesai negali būti apginti kitomis procesinėmis priemonėmis.Tais atvejais, kai atnaujinus procesą panaikinamas arba pakeičiamas teismo sprendimas, jeigu jie buvo įvykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos, t. y. taikomas sprendimų įvykdymo atgręžimo institutas (CPK 373, 760 straipsniai). Sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto pagrindu suteikiama galimybė pašalinti šalių tarpusavio santykiuose atsiradusį neteisėtumą. Taikant šį institutą skolininkui grąžinama viskas, kas buvo išreikalauta vykdant panaikintą teismo sprendimą. Taigi skolininkas turi teisę reikalauti grąžinti viską, ką vykdant teismo sprendimą iš jo gavo išieškotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB ,,Aliuminio konstrukcijos“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-222/2014).Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimu, kadangi šių sąlygų egzistavimą pareiškėjai sieja su tikėtina jiems palankiu teismo sprendimu, o ši aplinkybė kaip jau minėta paneigta priėmus teismo nutartį prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje jau pasisakyta dėl proceso atnaujinimo stadijoje galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių paskirties ir tikslų. Pareiškėjai tokio pobūdžio aplinkybių neįrodinėja, todėl, teismo nuomone, nustačius, jog teismo sprendimas jau yra įvykdytas ir nenustačius grėsmės sprendimo įvykdymo atgręžimui, šiuo metu nėra galima taikyti labiausiai ieškovės teises varžančių laikinųjų apsaugos priemonių. Toks teismo procesinis sprendimas priimamas ir atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu byloje buvo nustatyti priešpriešiniai įsipareigojimai šalims (ieškovei perkeltos nuginčytų sandorių pirkėjo teisės, ją įpareigojant sumokėti atsakovams teismo sprendime nurodytas pinigų sumas). O tai reiškia, kad net ir sprendžiant sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą šalys turėtų priešpriešinių įsipareigojimų viena kitai, jog gali būti vertinama kaip pakankamos garantijos tokio atgręžimo įvykdymui (CPK 760 straipsnio 1, 3 dalys).Nors pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones atsisakė taikyti netinkamai nustatęs faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą bylose dėl proceso atnaujinimo, vis dėlto tai yra formalios aplinkybės, neturinčios reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad panaikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.