Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų Č. V., K. V. ir A. D. (A. D.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 pagal ieškovės I. J. ieškinį atsakovams A. D. (A. D.), Č. V. ir K. V. dėl mainų sandorio pripažinimo apsimestiniu, dovanojimo sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, pirkimo-pardavimo sutarties pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovei, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto 17-o notarų biuro notarė L. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovai A. D., Č. V. ir K. V. 2016-02-15 kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu atnaujinti procesą šio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 paaiškėjus naujoms esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos atsakovams bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 str. 1 d. 2 p.). Atsakovų teigimu, po bylos išnagrinėjimo atsakovės Č. V. gauti dokumentai įrodo, kad ieškovei I. J. jau nuo 2012 m. vasario - kovo mėnesio, bet ne nuo bylą nagrinėjusių teismų nustatytos 2012-11-23 datos buvo žinomi ne tik ginčo mainų sutarties sudarymo ir bendraturčių pasikeitimo faktai, bet ir paties mainų sandorio turinys. Paaiškėjus šiai aplinkybei, priešingai nei nustatė bylą nagrinėję teismai, laikytina, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą.Nurodė, kad ši aplinkybė atsakovams tapo žinoma tik dabar, nes civilinės bylos nagrinėjimo metu ikiteisminio tyrimo medžiaga nebuvo išsamiai teikiama ir teismai neturėjo objektyvių galimybių tinkamai, visapusiškai ir objektyviai įvertinti subjektyvųjį bei objektyvųjį ieškinio senaties taikymo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016-06-07 nutartimi atsakovų prašymo netenkino ir atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad civilinės bylos Nr. 2-3253-467/2014, kurioje yra prašoma atnaujinti procesą, medžiaga patvirtina, kad atsakovės Č. V. atstovas advokatas A. J. teismui buvo pateikęs ieškovės I. J. 2012-03-08 rašytą skundą, adresuotą Vilniaus apskrities VPK, patvirtinantį, kad ieškovei I. J. apie ginčo mainų sutarties sudarymą bei turto bendrasavininko pasikeitimą buvo žinoma nuo 2012 m. vasario - kovo mėnesio. Taigi šios aplinkybės, kaip matyti ir iš teismų procesinių sprendimų turinio, jau buvo žinomos anksčiau ir jos visų instancijų teismų įvertintos. Nepaisant fakto, kad apie mainų sutarties sudarymą ieškovei ir buvo žinoma anksčiau, apeliacinės bei kasacinės instancijos teismai sprendė dėl ieškinio senaties eigos pradžios skaičiavimo būtent nuo 2012-11-23.Tai konstatavęs, pirmosios instancijos teismas atsakovų įvardintas aplinkybes, susijusias su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri, jų nuomone, patvirtina tiek ieškovės suvoktą bendrosios dalinės nuosavybės turinį, tiek bendraturčių teisių apimtį, tiek ir teisines galimybes ginti galimai pažeistas bendraturčio teises bei jų gynimo būdus, vertino kaip neesmines ir nelemiančias proceso atnaujinimo poreikio pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą.Teismas pažymėjo, kad ir patiems atsakovams buvo žinomos aplinkybės, susijusios su atliekamu ikiteisminiu tyrimu Nr. 12-1-00940-12, nes Č. V. ir A. D. jame buvo apklausti liudytojais. Vadinasi, jie galėjo prašyti teismo išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą ir išsiaiškinti jiems aktualias aplinkybes.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai Č. V., K. V. ir A. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-06-07 nutartį ir prašymą atnaujinti procesą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Tik Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-05 nutartyje, kuria buvo baigtas bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka, ieškinio senaties termino eiga pirmą kartą buvo susieta su ieškovės sužinojimu apie nuosavybės teisių į ginčo turtą pakartotiniu perėjimu iš atsakovės Č. V. jos dukrai atsakovei K. V. dovanojimo sutarties pagrindu, dėl ko atsakovai neturėjo jokių objektyvių galimybių teikti kokius nors papildomus įrodymus, kuriais įrodinėtų nenagrinėtas aplinkybes.Atsakovų nurodomos aplinkybės, kad ieškovė apie dovanojimo sutartį sužinojo 2012-04-17, o ne 2012-11-23, yra naujos ir nebuvo ieškovės pareikštų reikalavimų bei atsikritimų į atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį pagrindu. Kasaciniam teismui pritarus Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-05 nutartyje išdėstytam ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimui bei taikymui, iškilo objektyvi būtinybė aiškintis, ar Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-05 nutartyje naujai apibrėžta faktinė aplinkybė buvo nustatyta teisingai. Šiuo tikslu atsakovai pateikė 2016-02-12, 2016-04-01, 2016-05-27 prašymus bei juos patvirtinančius rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, kad Lietuvos apeliacinis teismas faktinę aplinkybę, susijusią su ieškovės sužinojimo apie bendraturčio pakartotinio pasikeitimo momentą bei su ja susiedamas ieškinio senaties eigos pradžią, nustatė netinkamai. Aplinkybės, susijusios su ginčijamos mainų sutarties turiniu, kurios buvo ieškovės išdėstytos 2012-03-08 skunde ikiteisminio tyrimo įstaigai, nebuvo tirtos bei vertintos nei vienos instancijos teisme, dėl ko būtina atnaujinti procesą.Nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-3253-467/2014 buvo ir kitų jos nagrinėjimo trūkumų, susijusių su nevisapusišku ir neišsamiu ginčo aplinkybių aiškinimu, ištyrimu ir vertinimu.Ieškovė I. J. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:Atsakovai klausimą, susijusį su praleistu ieškinio senaties terminu, kėlė dar 2013-03-27 atsiliepime į ieškinį. Šis klausimas buvo aktualus nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios, todėl atsakovai galėjo teikti visus įrodymus, susijusius su ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimu, kurie buvo pateikti kartu su 2016-02-12, 2016-04-01, 2016-05-27 prašymais. Be to, 2012-03-08 skundas negali būti laikomas nauju ar naujas aplinkybes patvirtinančiu įrodymu, kadangi jis jau buvo pateiktas, vertinamas ir tiriamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.Atsakovai kvestionuoja jau įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytas aplinkybes, tuo tarpu procesinėje stadijoje dėl proceso atnaujinimo negalima nagrinėti bylos iš naujo, ko iš esmės ir siekia atsakovai. Atsakovai, gavę ieškovės atsiliepimą į atskirąjį skundą, pateikė papildomus savo paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad ieškovė siekia suklaidinti teismą dėl jų skundo argumentų, akcentuodama tas aplinkybes, kurios nesudaro savarankiško pagrindo atnaujinti procesą, bei pakartoja savo atskirojo skundo argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Atsakovai prašo bylą nagrinėti žodinio apeliacinio proceso tvarka. Tokį prašymą, adresuotą Lietuvos apeliaciniam teismui, motyvuoja kilusio ginčo turiniu ir jo sudėtingumu, atskirajame skunde keliamų klausimų bei jo argumentų gausa, formaliu rungimosi principo įgyvendinimu pirmosios instancijos teisme, šalims vien apsikeičiant procesiniais dokumentais, bet nesudarant joms galimybės žodžiu diskutuoti ginčo klausimais.Pagal bendrąja CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę atskirasis skundas visuomet yra nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus išimtinius (išskirtinius) atvejus, kai atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Pažymėtina, kad skirtingai nei nagrinėjant bylas pagal apeliacinius skundus, kuomet įstatymų leidėjas suteikia apeliacinės instancijos teismui diskrecijos teisę įvertinti ir motyvuotą dalyvaujančių byloje asmenų prašymą dėl žodinio proceso bei nuspręsti, ar žodinis bylos procesas tikrai yra reikalingas (toks prašymas nėra teismui privalomas) (CPK 322 str.), nagrinėjant atskiruosius skundus tokio prašymo pateikimo galimybė net nėra įstatyme numatyta. Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrindo nurodytos išimties taikymui neįžvelgia. Kitokios išvados dėl bylos proceso formos, t. y. dėl žodinio apeliacinio proceso būtinumo, nesuponuoja ir apeliantų prašyme išdėstyti motyvai. Tokioje procesinėje bylos stadijoje, kuomet dar tik sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo galimybės, šalių ginčas nėra nagrinėjamas iš naujo, o vertinama vien tai, ar yra naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, kurios ir nebuvo, ir negalėjo būti žinomos proceso atnaujinimo procedūrą inicijuojančiam subjektui (subjektams) tos bylos ankstesnio nagrinėjimo metu. Tokios aplinkybės gali būti identifikuojamos (patikrinamos) rašytino proceso tvarka.

Dėl bylos atnaujinimo teisinių prielaidų ir naujai paaiškėjusių aplinkybių sampratos

Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, kuriai būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, turi būti reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą įsiteisėjusiu sprendimu užbaigtoje byloje, neabejotinai atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, o res judicata galią įgijęs bei vykdytinas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui. CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai, tai yra teisiškai reikšmingi faktai, kurių egzistavimas konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatytas nagrinėjant tą bylą ar peržiūrint ją instancine tvarka. Vienu iš CPK 366 straipsnyje įtvirtintų pagrindų – naujai paaiškėjusia esmine aplinkybe – apeliantai ir remiasi, teikdami prašymą atnaujinti užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylos nagrinėjimą. Pagal teismų suformuotą praktiką naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą, yra tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Jeigu pareiškėjas neįrodo bent vienos iš sąlygų, tai reiškia, jog šis proceso atnaujinimo pagrindas nenustatytas ir todėl procesas negali būti atnaujintas. Laikantis rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo principų, bylos proceso atnaujinimo siekianti šalis turi nurodyti konkretų faktinį proceso atnaujinimo pagrindą, motyvus, pateikti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą patvirtinančius įrodymus bei pagrįsti prašymo padavimo terminų skaičiavimą (CPK 369 str.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų paduoto prašymo argumentus bei jų pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad apeliantai neįrodė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos egzistavimo, objektyviai lemiančios poreikį atnaujinti bylos dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais procesą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka. Apeliantai proceso atnaujinimą inicijuoja iš esmės vieninteliu aspektu, tvirtindami, kad teismai neteisingai aiškino bei taikė ieškinio senaties institutą, t. y. ieškovei I. J. neteisingai nustatė ieškinio senaties eigos pradžią. Apeliantų įsitikinimu, ieškovė gerokai anksčiau, nei tai nustatė apeliacinės instancijos teismas, sužinojo ar turėjo žinoti apie jos interesus pažeidžiančių sandorių sudarymą, taigi kreipimosi su atitinkamu ieškiniu metu jau buvo praleidusi terminą reikalauti savo teisių apgynimo teismo tvarka. Pažymėtina, kad visų trijų instancijų teismų konstatuotų faktinių aplinkybių, kad ieškovės ginčyti sandoriai, kuriuos sudarė apeliantai, prieštaravo įstatymams ir todėl negalioja, kad šiais teisiškai ydingais sandoriais buvo pažeistos ieškovės teises bei jos teisėti interesai, apeliantai nekvestionuoja, susikoncentruodami vien į procedūrines pažeistų teisių gynimo teisme aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai sieja proceso atnaujinimo pagrindą dėl paaiškėjusių naujų esminių aplinkybių būtent su ieškinio senatimi, pirmiausiai pasisakytina dėl to, kaip šį klausimą sprendė bylą nagrinėję teismai.Vilniaus apygardos teismas 2014-08-22 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3253-467/2014 patenkino ieškovės ieškinį ir 2012-02-01 sudarytą mainų sutartį pripažino apsimestine, o 2012-04-05 dovanojimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento. Teismas sutiko su apeliantės (atsakovės) Č. V. argumentais, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2012-03-15, t. y. nuo momento, kai ieškovė iš VĮ Registrų centro gavo neigiamą atsakymą į jos 2012-02-17 ir 2012-02-21 prašymus įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, kuriame buvo nurodyta, kad tam būtinas bendraturčių sutikimas. Todėl pripažino, kad ieškovė ieškinio senaties terminą yra praleidusi. Vilniaus apygardos teismas sprendime taip pat nurodė, kad ieškovė tokioje situacijoje elgdamasi kaip apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo galimybę pasidomėti žemės sklypo bendraturčiu, ką, tikėtina, ji ir padarė, nes tai matyti iš jos 2012-03-08 skundo, t. y. iš to paties dokumento, su kurio buvimu apeliantai savo pareiškime dėl proceso atnaujinimo ir sieja ieškinio senaties eigos skaičiavimą. Kita vertus, apygardos teismas įvertino neilgą senaties termino trukmę tokiam reikalavimui pareikšti, taip pat ieškovės nurodytas delsimo kreiptis į teismą priežastis (pasitikėjimą ir buvusius gerus santykius su giminaičiu A. D., kuris neabejotinai žinojo apie jos ketinimus įgyti jo paveldėtą turto dalį), atsakovų nesąžiningą elgesį, ieškovės veiksmus, aktyviai siekiant ginti savo pažeistas teises kitais teisiniais būdais, renkant būtinus dokumentus, ir ieškovės prašymu ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, jai atnaujino. Apeliantai, nesutikdami su šiuo Vilniaus apygardos teismo 2014-08-22 sprendimu, jį apskundė, o kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodė tai, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties termino pradžios yra teisinga, tačiau šis teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-02-05 nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-263-330/2015) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, tačiau, pasisakydamas dėl ginčo esmės pagal apeliacinio skundo argumentus, sutiko su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis. Visgi, vertindamas bylos duomenis, susijusius su ieškinio senaties terminu, apeliacinės instancijos teismas padarė ir kitą, nei pirmosios instancijos teismas, išvadą dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad senaties termino eiga prasidėjo nuo ieškovės 2012-03-08 sužinojimo apie mainų sutartį, pripažinusi, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo vėliau, t. y. nuo 2012-11-23. Todėl ieškinį ieškovė pareiškė trijų mėnesių ieškinio senaties termino nepraleidusi, vadinasi, ir pagrindo svarstyti jo atnaujinimo klausimą nebuvo.Kasacinis teismas taip pat šiuo klausimu pasisakė 2015-11-12 priimtoje nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-598-916/2015), kurioje nurodyta, jog neatitiktų protingumo kriterijaus toks vertinimas, kad ieškovė, vien tik sužinojusi apie mainų sutarties sudarymą, bet neturėdama jokių kitų duomenų, pagrindžiančių abejones dėl sandorio galimo neteisėtumo, turėjo tuoj pat reikšti ieškinį ar inicijuoti tyrimą, kurio metu būtų nustatytos visos mainų sandorio sudarymo aplinkybės. Teisėjų kolegija konstatavo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė, net ir sužinojusi apie mainų sutarties sudarymą, tuoj pat negalėjo ar neturėjo įžvelgti šio sandorio apsimestinumo požymių, t. y. iš karto suvokti, jog ginčijama mainų sutartimi iš tikrųjų yra dengiamas kitas sandoris, kurio sudarymu pažeidžiama ieškovės pirmenybės teisė pirkti ginčo turtą. Įstatymas nedraudžia sudaryti mainų sandorių, kurie gali būti ginčijami atsiradus pagrįstų abejonių dėl jų realumo (tikrumo). Kasacinio teismo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai, nepažeisdamas materialiosios teisės normų, bei tinkamai vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, sprendė, kad ieškinio senaties eigos pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo 2012-11-23, taigi ieškinys, kuris teisme buvo gautas 2013-02-22, pareikštas nepraleidus trijų mėnesių ieškinio senaties termino.Šiame kontekste apeliantų atskirojo skundo teiginiai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-05 nutartyje kitaip, nei Vilniaus apygardos teismo 2014-08-22 sprendime, nustačius ieškovės turėtų duomenų nepakankamumo nuspręsti apie ginčo sandoriais galimai pažeidžiamas jos teises faktą, apeliantai jau negalėjo pateikti savo argumentų, jog ieškovė apie dovanojimo sutartį (apie bendraturčio pasikeitimą) sužinojo praėjus trumpesniam laikui po mainų sutartie sudarymo - 2012-04-17, o ne 2012-11-23, nepagrįsti. Priešingai, savo poziciją dėl senaties skaičiavimo apeliantai ir galėjo išdėstyti, ir išdėstė kasacinės instancijos teismui. Ir nors prašydami atnaujinti procesą apeliantai nurodo naujus savo argumentus dėl byloje buvusių ir teismų jau įvertintų duomenų įrodomosios reikšmės, papildydami juos po teismo sprendimo įsiteisėjimo surinktais duomenimis, bei siekia, kad šių argumentų bei duomenų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados dėl senaties eigos pradžios, nei teismai byloje jau yra padarę, tai, viena vertus, nereiškia, kad patiems apeliantams tokios aplinkybės nebuvo / negalėjo būti žinomos pačios bylos nagrinėjimo metu, kaip to reikalauja CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Kita vertus, apeliantų elgesys neatitinka ir CPK 279 straipsnio 4 dalyje imperatyviai įtvirtinto draudimo po sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo iš naujo ginčyti teismo jau nustatytus faktus ar teisinius santykius ( res judicata principas). Pažymėtina, kad civiliniame procese galioja rungtyniškumo principas (CPK 12 str.), kuris reiškia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 str., 42 str. 5 d.) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03- 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).Šiuo atveju akivaizdu, jog apeliantams jau buvo žinomos dabar kaip naujos pateikiamos aplinkybės, kad juridinis faktas apie 2012-04-05 dovanojimo sutarties sudarymą Nekilnojamojo turto registre buvo užfiksuotas 2012-04-05, o pats įrašas apie nuosavybės teisės perėjimą padarytas 2012-04-17. Tokia aplinkybė, kad vykdant ieškovės 2012-04-12 ir 2012-08-01 prašymus VĮ „Registrų centras“ atitinkamai 2012-04-17 ir 2012-08-10 parengė bei jai pateikė nekilnojamojo turto registro išrašus apie ginčo objektu tapusį turtą, kuriuose buvo užfiksuotas ir 2012-04-17 padarytas įrašas apie dovanojimo sandorio pagrindu apeliantei K. V. perėjusias nuosavybės teises, apeliantams taip pat galėjo būti žinoma bylos nagrinėjimo metu ir šia aplinkybe jie jau galėjo remtis anksčiau. Nesutiktina su apeliantų skundo teiginiais, kad poreikis pateikti šio duomenis iškilo tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-05 nutarties. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).Tokiu atveju pareiga taip formuoti savo atsikirtimus, kad jie įrodytų apeliantų poziciją dėl ieškovės sužinojimo apie teisių pažeidimą momento, apeliantams atsirado dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Faktas, kad apeliacinis teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus, nesuteikia apeliantams pagrindo manyti, jog galimas bylos nagrinėjimas iš naujo, siekiant pasisakyti dėl apeliacinio teismo išvadų ir / ar į jas atsikirsti. Tokie apeliantų argumentai iš esmės tik parodo, kad jie arba nesupranta, arba ignoruoja tiek įstatyme aiškiai reglamentuotą, tiek teismų praktikoje išplėtotą aiškinimą apie rungtyniškumo principą ir proceso šalių įrodinėjimo pareigos įgyvendinimą tos konkrečios bylos nagrinėjimo metu bei proceso atnaujinimo instituto išimtinumą. Aplinkybė, kad ginčo šalis nepakankamai naudojosi įstatymo jai suteikta įrodinėjimo teise, pati savaime negali būti interpretuojama kaip neribota galimybė ištaisyti šias klaidas vėliau, teikiant nepagrįstus prašymus dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų, kurių teisingumas ir pagrįstumas buvo patikrintas instancine tvarka, peržiūrėjimo arba siekiant dar kartą pasibylinėti dėl to paties, kas jau teismų yra nustatyta. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis, o proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2011; 2012-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012).Tokiame kontekste apeliantų elgesys negali būti įvertintas kaip sąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ypač konkrečioje nagrinėjamos bylos situacijoje, kuomet visų be išimties teismų buvo konstatuotas jų sudarytų sandorių, pažeidžiančių ieškovės interesus, teisinis ydingumas, o pirmosios instancijos teismas savo sprendime net ir konstatavęs ieškinio senaties termino praleidimą šį terminą ginti pažeistas teises buvo ieškovei atnaujinęs. Akcentuotina ir tai, kad ne bet kuri nauja aplinkybė gali tapti proceso atnaujinimo pagrindu, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu ji būtų buvusi žinoma nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Nagrinėjamu atveju negalima padaryti išvados, kad net jeigu ir būtų nustatyta, jog ieškovė apie savo teisių pažeidimą iš tikrųjų sužinojo 2012-04-17, kaip tvirtina apeliantai, o ne 2012-11-23, kaip yra nustatęs teismas, praleistas terminas ginti pažeistas teises jai vėl nebūtų buvęs atnaujintas. Be to, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2015-02-05 nutartyje, tiek vėliau ir kasacinis teismas yra pažymėję, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina būtent toji diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Nagrinėjamoje byloje buvo kalbama ne apie tai, kada ieškovė sužinojo apie mainų sutartį ar dovanojimo sutartį, tačiau apie tai, kada, esant tam tikrų faktinių aplinkybių visumai, ieškovė suvokė, kad jos teisė yra pažeista ir dėl jos gynimo ji turi kreiptis į teismą. Kaip buvo aptarta pirmiau, teismai nustatė eilę aplinkybių, kurių visuma galiausiai ir leido ieškovei nuo 2012-11-23 suvokti apie tikėtiną jos teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nepagrįsta apeliantų pozicija, kad ieškovės tariamas sužinojimas apie dovanojimo sutartį 2012-04-17, o ne 2012-11-23 atitinka naujoms esminėms bylos aplinkybėms keliamus reikalavimus, o apeliantams tokios aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos. Bylos nagrinėjimo metu jie patys teigė, kad ieškovė sužinojo apie jos teises pažeidžiančius sandorius gerokai anksčiau ir senatį praleido.Tokiu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas proceso atnaujinimo klausimą išsprendė teisingai, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.