Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujančios Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui Edvinui Navickui, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Danutei Martinkevičienei, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Alfredui Bulotui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. C. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Kaip žinia, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012; kt.).

Taigi, pagrindas taikyti valstybei deliktinę civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį egzistuoja, jeigu nustatomas pirmiau išskirtų civilinės atsakomybės sąlygų visetas – bent vienos sąlygos, inter alia (be kita ko), neteisėtų veiksmų, kuri kartu yra ir pirminė atsakomybės taikymo sąlyga, nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę.

Neteisėti pareigūnų veiksmai gali būti ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir pan. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (BPK 168 straipsnis).

Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).

Pabrėžtina, kad neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas), yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Taigi, oficialių pareigūnų veiksmai teisėti tiek, kiek jie atlikti pagal įstatyme numatytus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002, 2012 m. sausio mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012). Be to, valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; kt.). Tačiau pažymėtina, kad net ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad prokuroras ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Todėl teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, kaip jau minėta aukščiau, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014, 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar ikiteisminio tyrimo nutraukimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. tai reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, tačiau nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; kt.). Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą (Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013). Taigi gali būti atvejų, kai, atlikus ikiteisminį tyrimą pagal pagrįstą įtarimą, asmuo nėra nuteisiamas ar yra išteisinamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą. Teismas, nagrinėjantis civilinę bylą dėl žalos, grindžiamos neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, atlyginimo, vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl šios priežasties teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014; kt.).

Kaip žinia, baudžiamojo proceso paskirtis yra ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas tvirtina, jog tyrėja A. Z. tirdama su eismo įvykiu, kurio dalyvis buvo ieškovas, susijusias aplinkybes, galėjo turėti suinteresuotumą dėl asmeninės neapykantos ieškovui, tyčia nekompetentingai ir šališkai atlikti jai pavestas funkcijas, nes prieš vienuolika metų jis buvo asmeniškai pažįstamas su tyrėja. Ieškovas tvirtina, kad pagrindo pareikšti jam įtarimų nebuvo. Tačiau teismas sprendžia, kad pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovui buvo ir ši aplinkybė byloje yra įrodyta (CPK 176, 178, 185 straipsniai).

Minėta, kad BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus asmens skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai skunde, pareiškime ar pranešime nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Taip pat minėta, jog sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, nurodytus CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors ieškovas tvirtina, jog iš pareiškimo, kuriuo pranešta apie galimai atliktą nusikalstamą veiką, turinio buvo akivaizdžiai matyti, jog nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą bei, kad tyrimą atlikusi pareigūnė – tyrėja A. Z., buvo šališka priimdama procesinius sprendimus jo atžvilgiu, – teismas sprendžia, jog tokiai išvadai daryti nėra pagrindo. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, jog dar ikiteisminio tyrimo pradžioje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė A. Z. pranešė ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovui ir ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui, kad prieš vienuolika metų buvo pažįstama su ieškovu ir, kad minėta aplinkybė gali sukelti interesų konfliktą tarp jos ir ieškovo. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas, nei prokuroras, pagrindų nušalinti tyrėją nuo ikiteisminio tyrimo, nerado. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, jog faktas, kad tyrėja su ieškovu buvo pažįstami prieš vienuolika metų, niekaip neįtakojo tyrimo eigos. Ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų tyrė eismo įvykio aplinkybes, ir pagrįstai rinko duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, medicininius dokumentus, pažymas iš psichikos sveikatos gydymo įstaigų, teikė užklausas valstybinėms įstaigoms prokuroro nurodymu, nepažeisdama Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatų.

Ieškovas taip pat teigia, kad pareigūnė A. Z. pažeidė nekaltumo prezumpciją. Vertinant šį teiginį, svarbu atsižvelgti į 2016 m. birželio 23 d. teismo posėdžio garso įrašą ir rašytinį protokolą. Teismo posėdžio metu pareigūnė A. Z. nurodė, kad šioje byloje liudytoja apklaustai N. C. (ieškovo pusbrolio žmonai) paklausus, pareigūnė patvirtino, kad ieškovas dalyvavo eismo įvykyje, ir, kad „gali būti abipusė kaltė, todėl buvo paskirta ekspertizė“. Pareigūnės parodymų kontekstas, žodžių lingvistinė ir loginė išraiška leidžia teigti, kad pareigūnė kalbėjo abstrakčiai apie jai žinomas faktines aplinkybes, ji žodžiais neišreiškė įsitikinimo dėl ieškovo kaltumo, atskirai pažymėjo, kad aplinkybių išsamesniam ištyrimui būtina teismo ekspertizė. Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl pareigūnės A. Z. surašytų prašymų suteikti informaciją Vilniaus priklausomybės ligų centrui, Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei, Vilniaus psichikos sveikatos centrui, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrui bei Administracinių pažeidimų registrui, taip pat prašymai pasinaudoti teise pareikšti baudžiamojoje byloje ieškinį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei Vilniaus teritorinei ligonių kasai, procesinių dokumentų nuslėpimo nuo teismo eksperto, nukentėjusiojo nubaudimo ne dėl visų jo padarytų kelių eismo taisyklių, – nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku. Šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, kad pareigūnė A. Z. būtų netinkamai vykdžiusi savo pareigas ir, kad būtent tai lėmė ieškovo nurodomą žalą. Vilniaus miesto apylinkės teismas, dar 2016 m. birželio 23 d. nagrinėdamas pirmiau paminėtą baudžiamąją bylą, teismo posėdžio metu pažymėjo, kad visos aplinkybės, susijusios su pareigūnės ir ieškovo galimais santykiais nagrinėjamai bylai yra nereikšmingos (baudžiamosios bylos Nr. 1-1460-276/2016, T 2, b. l. 73). Remdamasis tuo, teismas nusprendė nutraukti nepagrįstą pareigūnės A. Z. apklausą teismo posėdžio metu, neapklausinėti V. C. ir N. C. (pusbrolio žmonos) ir toliau nagrinėti bylą remiantis į bylą anksčiau pateiktais įrodymais. Taigi, pagrindo teigti, kad pareigūnė pažeidė ieškovo nekaltumo prezumpciją, ar atliko kitus jo atžvilgiu neteisėtus tyčinius veiksmus, nėra.

Ieškovas taip pat tvirtina, kad tyrėja A. Z. atskleidė tarnybinę informaciją tretiems asmenims. Tačiau teismas sprendžia, kad ir su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad informacija apie eismo įvykį – ieškovo vairuojamo automobilio (duomenys neskelbtini) ir motociklo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), vairuojamo A. Č., susidūrimą, – buvo paskelbta visuomenės informavimo priemonėse: LNK žiniose, naujienų portaluose: delfi.lt, lrytas.lt, tą pačią autoįvykio dieną – 2015 m. rugpjūčio 28 d. (nuorodos: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini)). Tiek iš žinių reportažo, tiek iš kartu su straipsniais paskelbtų nuotraukų aiškiai galima identifikuoti, kad eismo įvykyje dalyvavusio automobilio vairuotojas – trumpai kirptais plaukais, stambaus sudėjimo vyriškis, o eismo įvykyje dalyvavo pilkos spalvos (duomenys neskelbtini) automobilis, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. reportaže ir naujienų portaluose paskelbtuose straipsniuose atskleisti esminiai ieškovo išvaizdos bei jo automobilio požymiai. Be to, delfi.lt straipsnyje pateikiami ieškovo gimimo metai ir aiškiai pažymima galima motociklininko ir Honda automobilio vairuotojo kaltė. Taigi, informacija apie eismo įvykį buvo paskleista visuomenės informavimo priemonėmis, ši informacija buvo ir iki šiol yra vieša, lengvai prieinama bet kuriam asmeniui, ir, akivaizdu, kad ne dėl tyrėjos A. Z. netinkamai atliekamų pareigų. Tuo tarpu aukščiau minėtas pareigūnės pokalbis telefonu apie įvykį su ieškovo pusbrolio žmona, vertintinas kritiškai, nes jo metu pareigūnė neatskleidė jokios asmeninės informacijos apie ieškovą. Kaip minėta, tiek baudžiamojoje, tiek šioje byloje nustatyta, kad pareigūnė A. Z. ieškovo pusbrolio žmonai pranešė apie buvusį eismo įvykį, galėjusią būti abiejų eismo įvykio dalyvių kaltę ir, kad siekiant ištirti eismo įvykį, bus paskirta teismo ekspertizė, – t. y. visa ši informacija jau buvo paskleista per visuomenės informavimo priemones. Taigi, darytina išvada, kad aptariamas ieškovo teiginys yra deklaratyvus bei visiškai nepagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pareigūnė atskleidė tarnybinę informaciją tretiesiems asmenims.

Pagal BPK 218 straipsnio 1 dalį, sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pabaigimo kaltinamojo akto surašymu prokuroras priima tik įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Taigi, spręsti apie aplinkybių ar duomenų, reikalingų vienam ar kitam proceso sprendimui priimti, pakankamumą – yra išimtinė ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro diskrecija. Šioje vietoje dar kartą pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo išaiškinimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012). Nagrinėjamu atveju, prokuroro 2016 m. balandžio 22 d. surašytame kaltinamajame akte pažymėta, kad ieškovo kaltė grindžiama paties ieškovo parodymais, nukentėjusiojo A. Č. parodymais, teismo ekspertizės specialisto išvada, kuri patvirtino nukentėjusiojo parodymus (baudžiamosios bylos Nr. 1-1460-276/2016, T 1, b. l. 129-132). Kaip papildomai reikšmingi įrodymai nurodomi policijos vyresniojo patrulio N. B. tarnybinis pranešimas, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolai ir planai, fotolentelės, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolai, fotonuotraukos, medicininių dokumentų apžiūros protokolas. Taigi, iš šių aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad prokuroro įsitikinimą užbaigti ikiteisminį tyrimą kaltinamojo akto surašymu lėmė visų byloje surinktų įrodymų įvertinimas. Todėl teigti, kad prokuroras nesilaikė kaltinamajam aktui keliamų išsamumo ir tikslumo reikalavimų (nepasisakė ir nepateikė teisinio vertinimo apie nukentėjusiojo padarytą pažeidimą, šio pažeidimo priežastinį ryšį su pasekmėmis ir kt.), nėra jokio pagrindo. Vadovaujantis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika, vien tai, kad kaltinamasis yra išteisintas dar nereiškia, kad su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai (įskaitant kaltinamojo akto surašymą) buvo neteisėti. Kaip minėta, ieškovas įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad prokuroras viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir / ar veikė nerūpestingai, nepateikė.

Minėta, kad pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos civiliniame procese paskirstymo taisykles ir CPK 178 straipsnį įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka ieškovui. Ieškovo teiginiai, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnės ir prokuroro neteisėti veiksmai lėmė jo išteisinimą ir pagrindžia baudžiamojo persekiojimo neteisėtumą ieškovo atžvilgiu, yra nepagrįsti nei pagal teismų vystomą praktiką, nei bylos faktiniais duomenimis. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra pagrindo konstatuoti prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės veiksmų neteisėtumo, nėra nustatyta klaidų, turėjusių esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, nenustatyta, jog jie netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ar kitas įstatymuose jiems nustatytas pareigas. Vertinant visą baudžiamosios bylos medžiagą darytina išvada, kad šiuo atveju vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūnės neteisėtų veiksmų (CPK 178, 185 straipsniai), t. y. pirmosios iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Todėl atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovo argumentai, kiek jie susiję su tyrėjos A. Z. bei prokuroro Sigito Jankausko netinkamai atliktu ikiteisminiu tyrimu (baudžiamuoju persekiojimu) ir / ar netinkamai atliktomis pareigomis, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Konstatuotina, kad pareigūnai savo pareigas vykdė teisėtai, pagrįstai ir tinkamai, baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką. Primintina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos teismų praktikoje yra išaiškinta, jog įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Nors, nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nėra būtinybės pasisakyti, teismas pažymi, kad ieškovo nurodyta turtinė ir neturtinė žala yra nepagrįsta.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnės ir prokuroro ikiteisminio tyrimo metu netinkamai atliktų jiems pavestų pareigų jis patyrė 5 000,00 Eur neturtinę žalą. Ieškovas neturtinę žalą grindžia tuo, kad po 2016 m. balandžio 29 d. prokuroro kaltinamojo akto įteikimo, žymiai pablogėjo jo sveikatos būklė, pradėjo skaudėti galvą, padidėjo kraujospūdis, atsirado nemiga, padidėjo nerimastingumas ir depresijos požymiai ir todėl jis buvo priverstas kreiptis į šeimos gydytoją, kuris 2016 m. gegužę jam išrašė stiprius raminamuosius vaistus – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Ieškovo teigimu, jis patyrė 1 984,00 Eur turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos už teismo eksperto Valentino Mitunevičiaus parengtą išvadą bei teisinio atstovavimo išlaidos baudžiamajame procese. Taigi, pažymėtina, kad pastarosios išlaidos galėtų būti atlygintos tuo atveju, jei būtų nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai ir priežastinis ryšys, lėmęs tokių išlaidų atsiradimą. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, nesudaro pagrindo spręsti, kad valstybė turi atlyginti jo patirtas būtinąsias / pagrįstąsias bei teisinio atstovavimo išlaidas, jei ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir baudžiamojoje byloje nenustatyti jokie kiti baudžiamojo proceso pažeidimai, pvz., terminų nesilaikymas, neproporcingos poveikio priemonės ir pan. Kaip nurodyta pirmiau, šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir ieškovo atstovo konkrečių veiksmų, nukreiptų prieš neteisėtus pareigūnų veiksmus. Atitinkamai turėtų būti atlyginamos būtent dėl šių veiksmų, o ne viso baudžiamojo proceso metu ieškovo patirtos teisinio atstovavimo išlaidos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje nurodoma, kad vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymi, kad turi būti nustatyti ne bet kokie ieškovo moraliniai išgyvenimai, kuriuos kiekvienam asmeniui sukeltų ikiteisminio tyrimo pradėjimas, o tik tokie negatyvūs moralinio pobūdžio reiškiniai, kuriuos sukelia neteisėti pareigūnų veiksmai. Ieškovo argumentai, kad baudžiamojo proceso, kuris, kaip nustatyta, pradėtas pagrįstai, veiksmai turėjo esminę reikšmę jo sveikatos pablogėjimui, bendravimui su draugais, giminėmis, iš esmės nėra pagrįsti jokiais įrodymais (CPK 177, 178, 185 straipsniai). Ieškovas pateikė tik vieną VšĮ Lazdynų poliklinikos Medicinos dokumentų 2018 m. liepos 2 d. išrašą (T 1, b. l. 142), iš kurio matyti šeimos gydytojo diagnozė ieškovui – (duomenys neskelbtini), tačiau šis išrašas niekaip nepatvirtina jo įrodinėjamos aplinkybės, jog būtent dėl baudžiamojo persekiojimo patyrė tokius išgyvenimus (susirgo). Teismas atkreipia dėmesį, kad tiek ieškovas, tiek jo žmona teismo posėdžio metu patvirtino, jog ieškovui vaistai buvo išrašyti tik vieną kartą, nors pas gydytoją jis lankėsi keletą kartų, jokiais kitais įrodymais ieškovas neturtinės žalos neįrodinėjo, prašomos sumos nepagrindė, teigė, kad giminių akyse jis buvo padarytas nusikaltėliu, kai tuo tarpu jo žmona duodama paaiškinimus nurodė, kad giminės apie jį neigiamai negalvojo, nes jį žino. Teismas svarbia aplinkybe, kurią patvirtino tiek pats ieškovas, tiek ieškovo žmona, laiko tai, jog ieškovas ypatingai sureikšmino prieš 11 metų turėtą pažintį su tyrėja, neadekvatų dėmesį skyrė vykstančiam ikiteisminiam tyrimui, keldamasis naktimis ir rašydamas ilgus raštus prokurorui ir kaip pats nurodė, apie nieką kitą negalėdamas galvoti, tik apie bylą. Tai rodo, kad paties ieškovo atitinkamos savybės bei susikurta emocinė būsena lėmė tai, jog jis galėjo blogai pasijusti dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo.

Šioje byloje įrodymų visuma leidžia spręsti, kad atsakovė negalėjo nulemti ir nenulėmė ieškovo sveikatos būklės. Kaip minėta, šioje byloje nėra įrodymų, kad ieškovas nurodomą neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus ir kt. – patyrė, ir patyrė būtent dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, o ne dėl savo paties veiksmų ar aplaidumo. Taip pat minėta, kad ieškovas neįrodė, jog patyrė kokį nors neigiamą poveikį, sukėlusį ar vienkartinius, ar trumpalaikius išgyvenimus, ar emocijas. Be to, pažymėtina, kad neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Taigi, apibendrinant išdėstytą aukščiau, konstatuotina, jog ieškovas neįrodė ne tik įstatyme įtvirtintos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), bet ir žalos (CK 6.249, 6.250 straipsniai) bei priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), todėl ieškinys yra atmestinas.

Atmetus pagrindinius ieškinio reikalavimus (dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo), reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų nuo bylinėjimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taip pat atmestinas.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovę atstovaujančios institucijos šioje byloje nepateikė jokių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, šios nėra priteisiamos.

Valstybė patyrė 9,97 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau bei ieškinį atmetus, minėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteisiamos valstybei iš ieškovo.

Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo D. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 9,97 Eur (devynis eurus, 97 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Išaiškinti, kad į valstybės pajamas priteistas bylinėjimosi išlaidas privaloma sumokėti pavedimu į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188728721) pajamų surenkamąsias sąskaitas: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000 arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660, ir mokėjimo kvitą pateikti teismui (raštinei).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.