- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-103-755/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25324-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Eigirdas Činka
- Kategorijos
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-103-755/2020
teisėja Donata Kravčenkienė Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25324-2018-6
2020 m. kovo 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal D. C. (D. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1178-861/2019 pagal D. C. (D. C.) ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. C. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 5 000 Eur neturtinės žalos ir 1 984,00 Eur turtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovo vairuotas automobilis Honda Accord ir motociklas Suzuki, įvykio metu nesunkiai buvo sutrikdyta motociklo vairuotojo A. Č. sveikata. Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriam vadovavo prokuroras S. J., o tyrimą atliko tyrėja A. Z..
3. Teigė,jog tyrėja A. Z. pažeidė nekaltumo prezumpciją, nes atskleidė tarnybinę informaciją tretiesiems asmenims, nuslėpė nuo teismo eksperto procesinius dokumentus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, buvo šališka, nubaudė nukentėjusįjį ne dėl visų jo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Nurodė, jog prokuroras S. J. buvo nekompetentingas, šališkas, pareigas atliko aplaidžiai, nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo žodinį skundą dėl tyrėjos A. Z. veiksmų, kaltinamąjį aktą surašė neišsamiai ir netiksliai. Pažymėjo, kad teismai ieškovą išteisino ir procesiniuose sprendimuose nurodė, kad ieškovas nepažeidė Kelių eismo taisyklių, dėl eismo įvykio kaltas pats A. Č., pažeidęs šių taisyklių reikalavimus.
4. Tvirtino, kad dėl tyrėjos ir prokuroro neteisėtų veiksmų patyrė turtinę žalą baudžiamojo proceso metu – advokato (gynėjo) išlaidos (1 500 Eur) ir išlaidos, susijusios su privataus teismo eksperto paslaugų (eismo įvykio ekspertizės atlikimas), apmokėjimu (484 Eur). Taip pat patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 5 000 Eur. Paaiškino, kad dėl tyrėjos bei prokuroro netinkamai, nerūpestingai, aplaidžiai, formaliai bei nekompetentingai jiems pavestų pareigų atlikimo patyrė stiprų dvasinį išgyvenimą bei emocinę depresiją, negalėjo tinkamai dirbti bei atlikti kasdieninių darbų, kadangi ilgą laiką jautė emocinę sumaištį, gėdą, bejėgiškumą, nepasitikėjimą, sustingimą, savivertės praradimą. Didelius išgyvenimus ieškovui kėlė ir tai, kad tyrėja ir prokuroras, kurių pareiga yra tarnauti ir padėti žmonėms, savo elgesiu menkino pasitikėjimą policijos/prokuratūros pareigūnais ir visa teisėsaugos institucija bei žemino jos vardą.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Nenustatė, kad tyrėja A. Z. , priimdama procesinius sprendimus ieškovo atžvilgiu, buvo šališka. Pažymėjo, jog dar ikiteisminio tyrimo pradžioje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė A. Z. pranešė ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovui ir ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui, kad prieš vienuolika metų buvo pažįstama su ieškovu ir, kad minėta aplinkybė gali sukelti interesų konfliktą tarp jos ir ieškovo, tačiau nei ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas, nei prokuroras pagrindų nušalinti tyrėją nuo ikiteisminio tyrimo nerado. Sprendė, kad tyrimą atlikusi pareigūnė eismo įvykio aplinkybes tyrė nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, ji pagrįstai rinko duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, medicininius dokumentus, pažymas iš psichikos sveikatos gydymo įstaigų, teikė užklausas valstybinėms įstaigoms prokuroro nurodymu, nepažeisdama Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų.
7. Vertindamas ieškovo teiginius dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, teismas pažymėjo, jog pareigūnės parodymų kontekstas, žodžių lingvistinė ir loginė išraiška leido teigti, kad pareigūnė apie jai žinomas faktines aplinkybes kalbėjo abstrakčiai, ji žodžiais neišreiškė įsitikinimo dėl ieškovo kaltumo, atskirai pažymėjo, kad aplinkybių išsamesniam ištyrimui buvo būtina teismo ekspertizė. Ieškovo nurodytas aplinkybes dėl A. Z. rašytų Vilniaus priklausomybės ligų centrui, Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei, Vilniaus psichikos sveikatos centrui, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrui bei Administracinių pažeidimų registrui, prašymų suteikti informaciją, taip pat prašymai pasinaudoti teise pareikšti baudžiamojoje byloje ieškinį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei Vilniaus teritorinei ligonių kasai, procesinių dokumentų nuslėpimo nuo teismo eksperto, nukentėjusiojo nubaudimo ne dėl visų jo padarytų kelių eismo taisyklių, vertino kaip nesusijusias su nagrinėjamos bylos dalyku. Sprendė, jog minėtos aplinkybės nepagrindė tyrėją A. Z. netinkamai vykdžius pareigas. Pridūrė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2016 m. birželio 23 d. nagrinėdamas baudžiamąją bylą, teismo posėdžio metu pažymėjo, kad visos aplinkybės, susijusios su pareigūnės ir ieškovo galimais santykiais nagrinėjamai bylai yra nereikšmingos, nutraukė nepagrįstą pareigūnės apklausą, nebeapklausė ieškovo pusbrolio ir jo sutuoktinės bei bylą išnagrinėjo remdamasis anksčiau į bylą pateiktais įrodymais. Konstatavo nebuvus pagrindui teigti, kad pareigūnė pažeidė ieškovo nekaltumo prezumpciją ar atliko kitus jo atžvilgiu kitokius neteisėtus tyčinius veiksmus.
8. Nustatė, kad informacija apie eismo įvykį buvo paskleista visuomenės informavimo priemonėmis,ji buvo ir iki šiol yra vieša, lengvai prieinama bet kuriam asmeniui ne dėl tyrėjos A. Z. netinkamai atliekamų pareigų. Pareigūnės pokalbį telefonu apie įvykį su ieškovo pusbrolio žmona, teismas vertino kritiškai, nes jo metu pareigūnė neatskleidė jokios asmeninės informacijos apie ieškovą. Ieškovo teiginį, esą tyrėja A. Z. atskleidė tarnybinę informaciją tretiesiems asmenims, teismas laikė deklaratyviu bei nepagrįstu.
9. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų prokurorą netinkamai vykdžius pareigas; ieškovo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais. Ieškovo nurodytą aplinkybę, jog prokuroras atsisakė priimti ieškovo žodinį skundą dėl tyrėjos veiksmų, teismas nelaikė pagrindu pripažinti esant ieškovo teisių pažeidimu, kadangi šio pareigūno priimti procesiniai sprendimai buvo tikrinti baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta hierarchine ir teismine tvarka. Sprendė, jog ieškovo argumentai, kad iš jo pateikto prašymo nutraukti ikiteisminį tyrimą prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo ir galėjo suprasti, kad nebuvo padaryta jokia nusikalstama veika, nepaneigė ikiteisminio tyrimo pradžios pagrįstumo, o tai, kad prašymas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, buvo atmestas, rodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir tęsiamas esant realiam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika.
10. Darė išvadą, kad prokuroro įsitikinimą užbaigti ikiteisminį tyrimą kaltinamojo akto surašymu lėmė visų byloje surinktų įrodymų įvertinimas ir teigti, kad prokuroras nesilaikė kaltinamajam aktui keliamų išsamumo ir tikslumo reikalavimų (nepasisakė ir nepateikė teisinio vertinimo apie nukentėjusiojo padarytą pažeidimą, šio pažeidimo priežastinį ryšį su pasekmėmis ir kt.), nebuvo pagrindo.
11. Sprendė, jog nebuvo pagrindo konstatuoti prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės veiksmų neteisėtumo, nes nebuvo nustatyta klaidų, turėjusių esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, nenustatyta, jog jie netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ar kitas įstatymuose jiems nustatytas pareigas.
12. Darė išvadą, jog ieškovo argumentai, kad baudžiamojo proceso veiksmai turėjo esminę reikšmę jo sveikatos pablogėjimui, bendravimui su draugais, giminėmis, iš esmės nepagrįsti įrodymais. Atkreipė dėmesį, kad ieškovui vaistai buvo išrašyti tik vieną kartą, nors pas gydytoją jis lankėsi kelis kartus, nors ieškovas teigė, kad giminių akyse jis buvo padarytas nusikaltėliu, kai tuo tarpu jo žmona duodama paaiškinimus nurodė, kad giminės apie jį neigiamai negalvojo, nes jį žino. Teismas svarbia aplinkybe, kurią patvirtino tiek pats ieškovas, tiek jo žmona, laikė tai, jog ieškovas ypatingai sureikšmino prieš 11 metų turėtą pažintį su tyrėja, neadekvatų dėmesį skyrė vykstančiam ikiteisminiam tyrimui, keldamasis naktimis ir rašydamas ilgus raštus prokurorui ir kaip pats nurodė, apie nieką kitą negalėdamas galvoti, tik apie bylą. Sprendė, kad paties ieškovo atitinkamos savybės bei susikurta emocinė būsena lėmė tai, jog jis galėjo blogai pasijusti dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo.
13. Konstatavo, kad atsakovė negalėjo nulemti ir niekaip nenulėmė ieškovo sveikatos būklės, ieškovas neįrodė, jog patyrė kokį nors neigiamą poveikį, sukėlusį ar vienkartinius, ar trumpalaikius išgyvenimus, ar emocijas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
14. Apeliaciniu skundu ieškovas D. C. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
15. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, padarė visiškai nepagrįstą, tinkamai nemotyvuotą ir klaidingą išvadą, kad visi tyrėjos A. Z. atliekami veiksmai tiriant eismo įvykį buvo teisėti ir nešališki. Paaiškina, jog bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytos aplinkybės, kurių šalys neginčijo, kad tyrėja A. Z. pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje paskambino savo pažįstamai apelianto pusbrolio V. C. žmonai N. C. ir atskleidė jai, kad jos vyro pusbrolis (apeliantas) pateko į eismo įvykį. Pažymi, kad žiniasklaidoje trumpai minima informacija apie eilinį eismo įvykį sostinėje apelianto giminaičių buvo nepastebėta, nes tyrėja paskambino apelianto giminaičiams ne eismo įvykio dieną, kai žiniasklaidoje jau buvo trumpai, neatskleidžiant esminių apelianto asmens duomenų minima apie šį eismo įvykį, o kitą dieną po jo ir apelianto giminaičiai tuo momentu nieko nežinojo apie eismo įvykį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tyrėjos veiksmai, atskleidžiant tretiesiems asmenims tarnybinę informaciją, yra teisėti, neva todėl, kad žiniasklaidoje jau buvo minima apie eismo įvykį. Taip pat netinkamai interpretavo byloje esančius duomenis apie tyrėjos A. Z. tarnybinės informacijos neteisėtą atskleidimą tretiesiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
16. Atkreipia dėmesį, jog teismas, išvardindamas visuomenės informavimo priemones, kuriose buvo aprašomas eismo įvykis, paminėjo LNK žinias, tačiau minėtas žinių vaizdo įrašas bylos nagrinėjimo metu nebuvo ištirtas, neperžiūrėtas teismo posėdyje. Teigia, kad dėl bylos vedimo ne elektroniniu variantu, ieškovas negalėjo per EPP sistemą susipažinti su LNK žinių vaizdo įrašu, atsakovo atstovai taip pat nepateikė ieškovui šio vaizdo įrašo kopijos. Kadangi vaizdo įrašas nebuvo ištirtas teismo posėdyje, ieškovas negalėjo dėl šio vaizdo įrašo duoti paaiškinimų, daryti pareiškimų, atkreipti teismo dėmesį į vaizdo įraše pastebėtas aplinkybes.
17. Teigia, kad teismo išvada tyrėjai neatskleidus tarnybinės informacijos tretiesiems asmenims, prieštarauja ne tik ieškovo pozicijai, bet net ir pačios tyrėjos A. Z. pozicijai, išreikštai 2016 m. birželio 23 d. teismo posėdyje.
18. Pabrėžia, jog ieškovas bylos nagrinėjimo metu žodžiu ir raštu nurodė, kad vienu ieškinio pagrindu yra duomenys, kad tyrėja A. Z. paskleidė melagingą ir ieškovą įžeidžiančią informaciją apie tai, kad ieškovas, neva, kaltas (arba yra vienas iš dviejų kaltininkų) dėl eismo įvykio, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį turėjo pasisakyti dėl šio ieškovo nurodyto teisinio pagrindo, bet to nepadarė.
19. Teigia, kad tyrėja A. Z., nurodydama ieškovo pusbrolio žmonai apie ieškovo kaltumą dėl eismo įvykio, pažeidė nekaltumo prezumpciją, tad teismas turėjo atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame buvo pateikta informacija apie apelianto tariamą kaltumą. Nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad tyrėja ieškovo giminaičiams ir pačiam ieškovui sakė, jog dėl eismo įvykio kaltas jis ir tai patvirtino vienintelė civilinėje byloje apklausta liudytoja, ieškovo žmona N. C..
20. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl liudytojos N. C. (ieškovo žmona) parodymų apie nevienkartinius tyrėjos A. Z. pokalbius su apelianto giminaičiais, dėl liudytojos N. C. (ieškovo žmonos) parodymų apie tai, kad tyrėja A. Z. ne abstrakčiai kalbėjo su apelianto pusbrolio žmona apie apelianto kaltę dėl eismo įvykio, o konkrečiai nurodė, kad apeliantas kaltas dėl eismo įvykio.
21. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tyrėja žodžiu informavo ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovą ir ikiteisminį tyrimą vadovavusiam prokurorui pažinojus ieškovą, nes jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Teigia, kad duomenys apie tai, jog tyrėja A. Z., neva, žodžiu informavo savo viršininkus apie galimą viešų ir privačių interesų konfliktą, rodo, kad tyrėja suvokė, jog, būdama gera ieškovo (įtariamojo/kaltinamojo) pažįstama, neturėjo atlikti ikiteisminio tyrimo, todėl teismo išvada, kad tyrėja nepažeidė viešų ir privačių interesų derinimo principo yra nepagrįsta ir klaidinga.
22. Apeliantui neaišku, kokiu teisiniu pagrindu vadovaudamasis teismas padarė išvadą, kad tyrėja ir prokuroras turėjo teisinį pagrindą pareikšti apeliantui įtarimus, jeigu per 8 mėnesius trukusio ikiteisminio tyrimo pareigūnai ne tik, kad nesurinko nė vieno įrodymo apie apelianto kaltę, bet ir nepaneigė bei nusišalino nuo apelianto argumentų dėl jo nekaltumo paneigimo.
23. Nesutinka su teismo pozicija, kad akivaizdžiai neteisėti ir šališki tyrėjos A. Z. veiksmai – prašymai įvairioms įstaigoms bei institucijoms dėl informacijos pateikimo, pasinaudojimo teise reikšti ieškinį, procesinių dokumentų nuslėpimas, nukentėjusiojo nubaudimas ne dėl visų jo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, nesusiję su nagrinėjamu bylos dalyku. Teigia, jog visi minimi tyrėjos veiksmai buvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjant eismo įvykio aplinkybes ir tiesiogiai susiję su visa tyrimo eiga bei apelianto procesinėmis teisėmis - teise į gynybą, teise į kompetentingą bei nešališką ikiteisminį tyrimą. Tvirtina, kad akivaizdžiai neteisėti tyrėjos veiksmai padarė apeliantui didelę turtinę ir moralinę žalą, nes, susidūręs su šiais pažeidimais,apeliantas pradėjo jausti didelį nusivylimą dėl policijos pareigūnės veiksmų, atsirado bejėgiškumo jausmas prieš sąmoningus neteisėtus tyrėjos veiksmus, atsirado būtinybė gintis nuo nepagrįstų kaltinimų, dėl to atsirado ir turtinės išlaidos.
24. Teigia, kad dviejų pakopų teismai išteisino apeliantą reabilituojančiais pagrindais, kas reiškia, kad visas nepateisinamai ilgai trukęs (8 mėnesiai) ikiteisminis tyrimas iš esmės buvo klaidingas. Pažymi, jog tyrėjai A. Z. ir prokurorui S. J. nekaltą žmogų patraukus baudžiamojon atsakomybėn, o tikrąjį eismo įvykio kaltininką pripažinus nukentėjusiuoju, minėti pareigūnai iš esmės suklydo ir toks suklydimas turėjo būti atitinkamai vertinamas byloje.
25. Tvirtina, jog tyrėja A. Z. ir prokuroras S. J. ikiteisminio tyrimo metu padarė nemažai klaidų, turėjusių esminę reikšmę ieškovo procesinėms teisėms ikiteisminio tyrimo metu. Paaiškina, kad prokuroras suklydo 2016 m. kovo 22 d. ikiteisminio tyrimo pabaigoje, nepagrįstai atmesdamas apelianto prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes teismai, priimdami išteisinamąjį nuosprendį, sutiko su apelianto teiginiais dėl eismo įvykio nebuvus jo kaltės. Taip pat, 2016 metų kovo pradžioje prokuroras S. J. atsisakė priimti ieškovo žodinį skundą dėl tyrėjos veiksmų, kai baudžiamojo proceso kodekso nuostatos leidžia pateikti prokurorui tiek rašytinį, tiek žodinį skundą. Atkreipia dėmesį, jog atsakovo atstovai neneigė faktinių aplinkybių, kad ieškovas bandė pateikti žodinį skundą dėl tyrėjos veiksmų ir mano, kad buvo įrodyta, jog ieškovas ikiteisminio tyrimo metu bandė atkreipti prokuroro dėmesį į tyrėjos šališkus ir neteisėtus veiksmus.
26. Apeliantui neaišku, apie kokį prokuroro priimtų procesinių sprendimų patikrinimą hierarchine ir teismine tvarka minėjo pirmosios instancijos teismas, jeigu niekas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos dėl eismo įvykio metu prokuroro veiksmų teisėtumo netyrė. Priduria, jog apeliantas procesiniuose dokumentuose nurodė daug teisinio bei faktinio pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių prokuroro S. J. atliekamų veiksmų aplaidumą, nerūpestingumą ir šališkumą - kaltinamojo akto neišsamumą ir netikslumą, in dubio pro reo principo pažeidimą, nepagrįsto kaltinimo pareiškimą, neteisėtą jo keitimą apeliacinės instancijos teisme. Atkreipia dėmesį, jog prokuroras pats netiesiogiai pripažino faktą, jog jam nepavyko ikiteisminio tyrimo metu nustatyti kai kurių bylai svarbių aplinkybių, tą nurodydamas savo apeliaciniame skunde.
27. Tvirtina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas ne kartą žodžiu ir raštu teigė, kad jo procesinės teisės ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos ir dėl to, kad ikiteisminis tyrimas truko per ilgai, pažeidžiant įstatyme numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui. Nurodo, kad per 8 mėnesius trukusio ikiteisminio tyrimo laiką, aktyviai eismo įvykis buvo tiriamas tik pirmą ikiteisminio tyrimo mėnesį, pats eismo įvykio mechanizmas nebuvo sudėtingas ir visi reikalingi duomenys ikiteisminiam tyrimui buvo surinkti pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje, todėl mano, jog dėl ikiteisminio tyrimo nepagrįsto delsimo apeliantui buvo padaryta žala, o pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl minimų aplinkybių.
28. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminių klaidų, aprašant bylos faktines aplinkybes dėl eismo įvykio mechanizmo, liudytojų apklausos, ikiteisminio tyrimo pradžios.
29. Nesutinka su teismo pozicija dėl atsisakymo tenkinti prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo, kadangi teismas iš esmės suklydo nepagrįstai pripažindamas akivaizdžiai neteisėtus pareigūnų veiksmus teisėtais. Paaiškina, jog apelianto išlaidos, atsiradusios dėl privataus teismo eksperto V. M. paslaugų apmokėjimo, tiesiogiai susiję su tuo, kad Lietuvos teismo ekspertizių centro teismo ekspertas M. M. pateikė tikėtiną išvada, kurioje nepasisakė dėl esminių eismo įvykio aplinkybių. Paaiškina, kad apeliantas, siekdamas apsiginti nuo nepagrįstų įtarimų bei norėdamas padėti ikiteisminiam tyrimui tinkamai ir visapusiškai įvertinti eismo įvykio aplinkybes, savo lėšomis apmokėjo privataus teismo eksperto V. M. paslaugas. Prokurorui atsisakius priimti apelianto žodinį skundą dėl tyrėjos A. Z. veiksmų, matant ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumą bei nekompetentingumą, jausdamas beviltiškumą ir bejėgiškumą, iš pareigūnų veiksmų bei jų žodžių suprasdamas, kad ikiteisminis tyrimas faktiškai yra baigtas ir netrukus bus surašytas kaltinamasis aktas bei ikiteisminio tyrimo medžiaga bus perduota į teismą, nusprendė pasinaudoti įstatyme suteikta tiese gintis nuo įtarimų ir kaltinimų bei turėti atstovą (gynėją), todėl dėl šio patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su pareigūnų šališkais ir nekvalifikuotais veiksmais.
30. Nurodo, jog tyrėja A. Z., atskleidusi apelianto giminaičiams tarnybinę informaciją apie eismo įvykį, pažeidė teisę į tai, kad būtų gerbiamas asmens privatus ir šeimos gyvenimas. Paaiškina, kad eismo įvykis ir po jo pradėtas ikiteisminis tyrimas tapo apelianto ir jo šeimos privataus gyvenimo dalimi, tyrėjos atliktas trečiųjų asmenų informavimas apie šias apelianto privataus gyvenimo aplinkybes buvo nepateisinamas ir padarė jam didelę moralinę žalą.
31. Tvirtina, kad buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys apelianto argumentus dėl jo pablogėjusios sveikatos, be to, liudytoja patvirtino jo parodymus apie tai, kad ieškovo sveikata pradėjo blogėti ne nuo paties fakto, kad prasidėjo ir buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, o etapais, dėl tyrėjos ir prokuroro netinkamų veiksmų. Teigia, jog teismas nepateikė argumentų, patvirtinančių, kad apelianto sveikatos pablogėjimas susijęs ne su tyrėjos bei prokuroro S. J. netinkamais veiksmais, nenurodė motyvų, kodėl apelianto žmonos nuoseklius parodymus apie tai, kad ieškovo sveikata pradėjo blogėti jau po antro susitikimo su tyrėja A. Z. (2015 metų rugsėjo pradžia) būtina vertinti kritiškai.
32. Pabrėžia, jog nei viename teisės akte nenustatyta kiekybinių kriterijų, leidžiančių priteisti žmogui neturtinę žalą priklausomai nuo apsilankymų pas gydytoją dažnumo, apeliantas lankėsi poliklinikoje, kad atliktų kraujo tyrimą bei užsiregistruoti pas gydytoją, ir per minimus apsilankymus poliklinikoje apeliantas nesilankė pas šeimos gydytoją. Pažymi, kad išrašas iš medicinos dokumentų patvirtina apeliantui patyrus sveikatos negalavimus dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų.
33. Nurodo, kad aplinkybės, susijusios su 2003-2004 m. apelianto draugyste su tyrėja A. Z. bei jos nutrūkimu, tyrėjai A. Z. galimai dėl asmeninės neapykantos apeliantui tyčia nekompetentingai atlikus jai pavestas pareigas, turėjo padėti pirmosios instancijos teismui suvokti tikruosius pareigūnės tikslus ikiteisminio tyrimo metu. Tvirtina, jog tyrėjos atliktų neteisėtų veiksmų gausa rodo, kad galimai dėl asmeninių motyvų ji priėmė jau pirmą ikiteisminio tyrimo dieną sprendimą šališkai ir tyčia nekompetentingai atlikti ikiteisminį tyrimą.
34. Teigia, jog teismas nemotyvavo savo išvadų dėl apelianto asmeninių savybių, lėmusių sveikatos negalavimus dėl vykstančio tyrimo, nepasisakė dėl vieno iš ieškovo esminių argumentų apie tai, kad jam neturtinė žala dėl pareigūnų veiksmų pasireiškė ne tik tuo, jog pablogėjo jo psichinė, emocinė savijauta, bet ir tuo, kad ženkliai sumažėjo jo ir jo giminaičių pasitikėjimas pareigūnais.
35. Nurodo, kad atsakovės atstovai netiesiogiai pripažino ieškinio pagrįstumą: Teisingumo ministerijos atstovas pats nėra kategoriškai įsitikinęs, kad ieškinys yra nepagrįstas, ir netiesiogiai sutinka su tuo, kad galimai yra pagrindas dėl konkrečių pareigūnų ir valstybės institucijų veiksmų taikyti valstybei atsakomybę; prokuratūros atstovas iš esmės neneigia faktinių aplinkybių, kad galimai pareigūnų (tyrėjos ir prokuroro) veiksmai buvo neteisėti, tik mano, kad neteisėti veiksmai nepadarė apeliantui turtinės ir neturtinės žalos. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo nei vieno klausimo ieškovui bei atsakovo atstovams. Mano, kad teismas jau iki bylos nagrinėjimo pradžios susiformavo išankstinę nuostatą atmesti ieškinį, todėl itin pasyviai vadovavo bylos nagrinėjimui, o į sprendimą daugiausia pažodžiui įtraukė Vilniaus apygardos prokuroro atsiliepimo į ieškinį teiginius, kas leido suabejoti teismo nešališkumu.
36. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pirmajame parengiamajame posėdyje patenkinti ieškovo prašymą išreikalauti iš Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro S. J. 2015 metų spalio mėnesio surašytą atsisakymą tenkinti apelianto prašymą leisti jam suremontuoti jo automobilį po eismo įvykio, kurį apeliantas laikė pertekliniu ir neturėjusiu tarnybinio būtinumo, tenkinti ieškovo prašymą apklausti byloje tyrėją A. Z. ir prokurorą S. J., nes šių pareigūnų parodymai turėjo padėti teismui visapusiškai nustatyti esmines bylos aplinkybes. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas apklausti tyrėją ir prokurorą, o po to priimant sprendimą selektyviai remtis tyrėjos duotais baudžiamojoje byloje prieštaringais parodymais, iš dalies prieštaraujančiais ieškovo ir vienintelės liudytojos parodymams, rodo teismo šališkumą ir priimto sprendimo nepagrįstumą.
37. Nurodo, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp neapklaustos civilinėje byloje tyrėjos A. Z. parodymų baudžiamojoje byloje bei ieškovo ir liudytojos parodymų civilinėje byloje ir tokiais veiksmais apribojo ieškovo teisę įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo reikalavimo pagrindu, apribojo ieškovo teisę teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams.
Žemesnės instancijos teismas
38. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nevertino didesnės dalis tyrėjos atliktų veiksmų teisėtumo, apsiribodamas tik vienu epizodu, netinkamai vertino įrodymus apie prokuroro S. J. atliktų veiksmų neprofesionalumą, šališkumą ir darbo aplaidumą.
39. Tvirtina, kad byloje yra ir tiesioginis, ir netiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų/neveikimo bei žalos atsiradimo, nes visos apelianto patirtos materialinės išlaidos ir moraliniai išgyvenimai, sveikatos sutrikimai, tiesiogiai susiję su tyrėjos bei prokuroro neteisėtais veiksmais/neveikimu,jų klaidomis, nerūpestingumu, aplaidumu, neprofesionalumu.
40. Prašo, kad apeliacinis bylos nagrinėjimas vyktų žodine tvarka, nes, mano, kad tai geriau užtikrins bylos nagrinėjimo išsamumą, bet iš esmės neprieštarauja ir dėl apeliacinės bylos nagrinėjimo rašytine tvarka.
Atsiliepimas
41. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
42. Nurodo, kad informacija apie ieškovo nurodomą eismo įvykį buvo paskelbta anksčiau visuomenės informavimo priemonėmis LNK žinių reportaže, delfi.lt, lrytas.lt, tv3.lt, 15min.lt straipsniuose, todėl teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog žinių reportaže ir paskelbtuose straipsniuose pateikiama informacija leido aiškiai identifikuoti, kad eismo įvykyje dalyvavo ieškovas. Pažymi, jog pareigūnė ieškovo artimiems giminaičiams (pusbroliui ir jo žmonai) pateikė informaciją, kuri jau iki tol viešai buvo žinoma neapibrėžtam asmenų ratui (tapo vieša), prieinama bet kuriam asmeniui, kuris pažįsta ieškovą ir galėtų jį atpažinti pagal tokią informaciją.
43. Tvirtina, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas sprendime negalėjo remtis LNK žinių vaizdo įrašu, nes bylos nagrinėjimo metu šis įrodymas nebuvo ištirtas. Paaiškina, kad teismo posėdžio metu tiriant įrodymus, teisėja šalių paklausė, ar šalys yra susipažinusios su nagrinėjamos bylos medžiaga, ar reikia pagarsinti bylos medžiagą, ir ieškovas patvirtino, kad to nereikia daryti. Atkreipia dėmesį į tai, kad LNK žinių vaizdo įrašas yra tik vienas iš įrodymų, kuris atskleidžia ne daugiau nei kiti į civilinę bylą pateikti įrodymai. Pažymi, jog ieškovas viso teisminio proceso metu, taip pat ir apeliaciniame skunde, nepateikė argumentų, kuriais būtų paneigiamas tyrėjos ieškovo artimiems giminaičiams pateiktų faktų atitikimas tiesos kriterijui, jokių argumentų paneigti, kad tyrėjos išsakytas teiginys („gali būti abipusė kaltė“) yra ne nuomonė, bet faktas. Kartu atkreipia dėmesį, jog įrodymai ir paties ieškovo pozicija pagrindžia, kad tyrėja iškart po eismo įvykio negalėjo paskambinti ieškovo artimiems giminaičiams.
44. Tvirtina, kad viso civilinio proceso metu ieškovas rodė neįsitikinimą, nuolatos keitė savo poziciją, ką konkrečiai tyrėja pasakė, kuo galėjo buvo pažeista ieškovo nekaltumo prezumpcija ir lemia, jog ieškovas bylos nagrinėjimo metu yra nenuoseklus, sąmoningai iškreipia įrodymais pagrįstas faktines aplinkybes ir pateikia jų asmenines interpretacijas, taip mėgindamas suklaidinti teismą. Teigia, jog pokalbyje su ieškovo pusbrolio žmona, pareigūnė apie jai žinomas faktines aplinkybes kalbėjo abstrakčiai, ji nereiškė įsitikinimo,vertino ankstyvą tyrimo stadiją, o jos teiginiai nesuponavo išvados dėl ieškovo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo.
45. Pažymi, jog ieškovo nekaltumo prezumpcijos pažeidimą paneigia tai, kad visuomenės informavimo priemonėse ieškovo eismo įvykis buvo apžvelgtas plačiai, kai kurios priemonės neapsiėjo nuo kategoriško ieškovo kaltės įvertinimo.
46. Teigia, kad ieškovas nepagrįstai apeliacinio skundo dalyje dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo remiasi aplinkybe, jog tyrėja ikiteisminio tyrimo pradžioje apeliantui pačiam pasakė, esą jis yra kaltas dėl eismo įvykio. Pabrėžia, jog ieškovas apeliaciniame skunde remiasi aplinkybe, kuri nesudaro šios civilinės bylos teisminio nagrinėjimo dalyko, nes savo procesiniuose dokumentuose nekaltumo prezumpcijos pažeidimą ieškovas grindžia tik aplinkybe, jog tyrėja ikiteisminio tyrimo metu ieškovo artimiems giminaičiams tariamai pasakė, kad jis yra kaltas dėl eismo įvykio.
47. Nesutinka su ieškovo teiginiu teismui nevertinus liudytojos, ieškovo žmonos, parodymų. Paaiškina, jog parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovas atsisakė apklausti tiesiogiai aplinkybes galinčius paliudyti pusbrolį bei jo žmoną, prašė apklausti vienintele liudytoja savo žmoną ,todėl teismas pagrįstai laikė svarbesniais byloje esančius tiesioginius įrodymus ir jais vadovavosi priimdamas sprendimą, juo labiau, kai papildomas abejones, vertinant liudytojos parodymą patikimumą, kelia artimi ieškovo ir liudytojos santykiai.
48. Teigia ieškovą nepagrįstai argumentuojant, jog nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki įtarimų pareiškimo praėjo 5 mėnesiai, per kuriuos nebuvo surinkta jokių įtarimą pagrindžiančių įrodymų ir nurodo, kad teismas tinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo pradžią bei eigą.
Šalies argumentai
49. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, nesilaikydamas teisminio nagrinėjimo dalyko ribų, nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo teiginius, jog kitos su tyrėjos nešališkumu susijusios aplinkybės (konkrečiai tik dėl pareigūnės A. Z. surašytų prašymų suteikti informaciją Vilniaus priklausomybės ligų centrui, Respublikinei Vilniaus psichiatrijos ligoninei, Vilniaus psichikos sveikatos centrui, įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrui bei Administracinių pažeidimų registrui) savarankiškai galėjo sukelti neturtinę žalą. Pažymi, jog ieškovas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nelaikė šių tyrėjos veiksmų savarankiškai sukeliančiais neturtinę žalą, o tik tariamai įrodančiais nešališkumą, teisminio proceso metu nepateikė jokių įrodymų pagrįsti savarankiškai šiais veiksmais sukeltą žalą.
50. Teigia, jog ieškovas nepagrįstai tvirtina tyrėjai prisipažinus nuslėpus dokumentus nuo Lietuvos teismo ekspertizės centro, iškreipdamas įrodymais pagrįstas faktines aplinkybes, ir nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė elgėsi rūpestingai, informavo prokurorą apie pateiktus dokumentus, minėti dokumentai buvo vertinami ir sprendimas priimtas prokuroro diskrecija.
51. Nesutinka su teiginiais, tyrėjai nenubaudus nukentėjusiojo už tai, kad šis kirto vientisą ištisinę liniją, nes šis faktas nebuvo nustatytas ir Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje.
52. Nurodo, kad teismas pagrįstai ieškovo skundą dėl prokuroro nepagrįsto atsisakymo priimti ieškovo žodinį skundą dėl tyrėjos veiksmų vertino turinio aspektu, tinkamai pritaikė teisinį reglamentavimą ir pripažino skundu dėl nušalinimo, kuriam keliamas rašytinės formos reikalavimas. Atkreipia dėmesį, jog ieškovas procesiniuose dokumentuose aiškiai identifikavo, kad prokurorui buvo skambinama, norint pateikti skundą žodžiu, o ne priešingai, kaip ieškovas pradėjo teigti teismo posėdžio metu - susitarti dėl skundo pateikimo.
53. Teigia, jog ieškovas nepagrįstai skunde remiasi prokuroro 2016 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžiu metu pateiktais teiginiais, kurie ištraukti iš pasisakymų konteksto, nes prokuroras teismo posėdžio metu nurodė, kad specialisto išvada nėra kategoriška tuo atžvilgiu, kad ji neatskleidžia ar abiejų-ieškovo ir nukentėjusiojo, ar tik ieškovo veiksmai sąlygojo eismo įvykį.
54. Tvirtina, kad teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nepripažino prokuroro veiksmų neteisėtais.
Šalies argumentai
55. Nurodo, jog ieškovas apeliaciniame skunde nurodo konkrečius procesinių dokumentų lapus, kurie tariamai turėtų pagrįsti, kad ieškovas nuo pat pradžių kėlė klausimą dėl ikiteisminio tyrimo delsimo, ir mano, kad juose ieškovas paprasčiausiai pateikė asmeninį samprotavimą apie prokuroro nesusipažinimą su tyrimo medžiaga, bet ne argumentus dėl ikiteisminio tyrimo trukmės. Be to, nurodo, kad ieškovas nepateikė argumentų ir įrodymų, kuriais pagrįstų dėl ikiteisminio tyrimo trukmės patirtos žalos ir priežastinio ryšio. Tvirtina, jog teismas pagrįstai nevertino ikiteisminio tyrimo trukmės pagrįstumo ir apie tai nepasisakė savo sprendime.
56. Teigia, kad ieškovas apeliaciniame skunde remiasi liudytojos parodymais, kurie prieštarauja paties ieškovo ieškinyje išdėstytai pozicijai, be to, minėtos liudytojos parodymai prieštaringi dėl to , kada ieškovas pradėjo jausti išgyvenimus. Nurodo, jog į bylą nebuvo pateikta informacija, kad ieškovas prieš tai neturėjo aukštesnio kraujo spaudimo, išraše neminima nieko apie galimas aukšto spaudimo priežastis, apie ieškovo psichologinės būklės pablogėjimą.
57. Nesutinka su argumentais, kad teismas nepagrįstai rėmėsi motyvais, jog ieškovo asmeninės savybės bei susikurta emocinė būsena galėjo lemti tai, kad jis galėjo blogai pasijusti dėl vykstančio tyrimo, nes ieškovo ūmų charakterį pagrindžia tyrėjos 2016 m. birželio 23 d. teismo posėdžio metu duoti parodymai, nagrinėjamos bylos metu ieškovas dažniausiai kalbėdavo pakeltu tonu, negerbė atsakovo atstovų teisės pasisakyti, nekreipė dėmesio į teisėjos duodamas jam pastabas.
Atsiliepimas
58. Atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
59. Nurodo, jog skunde apeliantas nurodo iš esmės tuos pačius motyvus, kurie buvo pateikti jo ieškinyje, jokių kitų motyvų, leidžiančių daryti išvadą apie skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą, nenurodo.
60. Sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė ieškinį.
Atsiliepimas
61. Atsakovės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
62. Teigia, jog apeliantas pateikia tuos pačius motyvus, kurie buvo pateikti ieškinyje, bet nenurodo motyvų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.
63. Paaiškina, kad pareigūnė, rinkdama duomenis, turinčius reikšmės nusikalstamos veikos tyrimui, veikė vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais dokumentų rengimą, jų turinį ir tvarkymą. Atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu ieškovui pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo, bet ne kaltinimai padarius tokią veiką, todėl apelianto teiginys dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo yra nepagrįstas.
64. Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnė niekaip negalėjo paveikti prokuroro sprendimo dėl kaltinamojo akto surašymo, nes ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą perdavė tyrimui vadovavusiam prokurorui priimti sprendimui ir kaltinamajam aktui surašyti.
65. Pažymi, kad ieškovas dėl galimai tyrėjos ir prokuroro neteisėtų veiksmų ikiteisminio tyrimo laikotarpiu turėjo teisę reikalauti nušalinti nuo tyrimo ikiteisminio tyrimo pareigūnę, prokurorą, tačiau tokia teise nepasinaudojo.
66. Teigia, jog apelianto teiginiai, esą jo atžvilgiu vykdyti ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo neteisėti, nepagrįsti, šališki, neparemti jokiais konkrečiais įrodymais ar argumentais, grindžiami tik prielaidomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
67. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl esminių apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
68. Ieškovas pareiškė prašymą bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad žodinis šios bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra būtinas ir nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes ir šių duomenų pagrindu galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei spręsti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).
69. Apeliacinės instancijos teismui ieškovas D. C. 2019 m. rugpjūčio 28 d. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės atstovų atsiliepimų į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija pastebi, kad civilinį procesą reglamentuojantis teisės aktas – CPK, apeliacinėje instancijoje numato iš esmės dviejų rūšių procesinius dokumentus – apeliacinį skundą ir atsiliepimą į jį (CPK 305 str., 318 str.). Kadangi ieškovo pateikti rašytiniai paaiškinimai dėl atsakovės atstovų atsiliepimų į apeliacinį skundą nepriskirtini nei apeliaciniam skundui, nei atsiliepimui į jį, kolegija atsisako priimti minėtą dokumentą (CPK 185 str.).
70. Nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje, eismo įvykio metu D. C. vairuojamas automobilis Honda Accord susidūrė su ta pačia kryptimi A. Č. vairuotu motociklu Suzuki SFV 650. Dėl šio eismo įvykio buvo nesunkiai sutrikdyta A. Č. sveikata. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2015 m. rugpjūčio 28 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-48257-15, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroras S. J. 2015 m. spalio 1 d. ikiteisminį tyrimą pavedė atlikti Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus vyresniajai tyrėjai A. Z.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1460-276/2016 D. C. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (1 t., b. l. 36-41). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi dėl 2016 m. spalio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio prokuroro ir nukentėjusiojo A. Č. apeliacinius skundus atmetė (1 t., b. l. 42-50).
Dėl tyrėjos veiksmų, jai atliekant pavestas funkcijas
71. Apeliantas D. C., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtina, jog teismas netinkamai vertino tyrėjos A. Z. veiksmus, jai tiriant 2015 m. rugpjūčio 28 d. eismo įvykį, ir padarė nepagrįstas išvadas dėl tarnybinės informacijos atskleidimo tretiesiems asmenims, dėl melagingos, pažeidžiančios apelianto asmens garbę ir orumą, informacijos paskleidimo, dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, viešų ir privačių interesų derinimo pažeidimo, užklausų, prašymų pateikti civilinius ieškinius siuntimo įvairioms įstaigoms ir institucijoms, procesinių dokumentų nuslėpimo nuo teismo eksperto, nukentėjusiojo nubaudimo už ne visus Kelių eismo taisyklių pažeidimus.
72. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nagrinėjamos ir baudžiamosios bylų duomenimis, nesutinka su apelianto skunde išdėstytais motyvais ir pažymi, jog šioje skundžiamo sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas (CPK 185 str.).
73. Pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, neskelbiama tarnybinės veiklos metu gauta informacija, kuri pažeistų asmens nekaltumo prezumpciją, pakenktų žmogaus garbei, orumui ar saugumui, fizinių ir juridinių asmenų teisėtiems interesams, sutrukdytų užtikrinti nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, išaiškinimą arba lemtų jų padarymą. Apeliantas D. C. tvirtina, jog tyrėjos A. Z. tarnybinės informacijos atskleidimas pasireiškė tuo, kad ji apie apelianto dalyvavimą 2015 m. rugpjūčio 28 d. eismo įvykyje pranešė jo pusbrolio žmonai N. C..
74. Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad tyrėja A. Z. atskleidė tarnybinę informaciją tretiesiems asmenims ir su tokia išvada teisėjų kolegija sutinka dėl to, kad:
74.1. Baudžiamosios bylos Nr. 1-1460-276/2016 duomenimis, ginčo eismo įvykis įvyko apie 14 val. 28 min. (baudž. b. 1 t., b. l. 4). Žiniasklaidos priemonėse (interneto portaluose) informacija apie minėtą eismo įvykį pasirodė jau 14 val. 58 min. (interneto portaluose delfi.lt, 15min.lt), 15 val. 09 min. portale lrytas.lt, 15 val. 42 min. portale tv3.lt (2 t., b. l. 12-17, 93-98). Minėtuose portalų straipsniuose buvo pateikta informacija apie apelianto gimimo metus, jo vairuoto automobilio valstybiniai numeriai,iš paskelbtų nuotraukų galima nustatyti automobilį Honda vairavusį vairuotoją, taip pat straipsniuose buvo nurodyta ir galima abiejų eismo įvykyje dalyvavusių asmenų atsakomybė. Minėtos aplinkybės leido daryti išvadą, jog dar iki pavedimo tyrėjai A. Z. atlikti ikiteisminį tyrimą dėl 2015 m. rugpjūčio 28 d. eismo įvykio suformulavimo momento, informacija apie apelianto dalyvavimą eismo įvykyje ir galimą atsakomybę jau buvo paskleista žiniasklaidos priemonėse ir laisvai prieinama. Teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju neturi reikšmės šios informacijos paskleidimui tai, kad apelianto giminaičiai jos nepastebėjo, nes žinia buvo išviešinta visuotinai prieinamose žiniasklaidos priemonėse (CPK 185 str.);
74.2. Sutiktina, jog nei viena iš ginčo šalių neneigė, kad tyrėja A. Z. asmeninio pokalbio su apelianto giminaičio žmona N. C. metu teiravosi apie apelianto giminystės ryšius su pašnekovės sutuoktiniu ir atsakė į pašnekovės klausimą dėl apelianto dalyvavimo eismo įvykyje, tačiau kolegija pabrėžia, jog ši informacija galėjo būti pateikta tik po žiniasklaidoje pasirodžiusių pranešimo apie eismo įvykį. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad tyrėjai A. Z. tik 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą dėl eismo įvykio, o apeliantas neįrodinėjo, kad tyrėja dar iki tyrimo pradžios žinojo eismo įvykio aplinkybes ir iki pranešimų interneto portaluose pasirodymo informaciją perdavė apelianto giminaičiams (CPK 12 str., 178 str.);
74.3. Vertinant tyrėjos A. Z. pokalbį su N. C. (apelianto pusbrolio sutuoktine), kokį pateikė tyrėja A. Z. 2016 m. birželio 23 d. teisiamajame teismo posėdyje, matyti, jog tyrėjos pasisakymas apie ginčo įvykio vairuotojų kaltę kilo ne jos iniciatyva, tyrėjos nuomonė buvo pateikta kaip atsakymas į N. C. klausimą dėl kaltės. Minėtame teismo posėdyje tyrėja teigė, jog „gali būti abipusė kaltė“ (baudž. b. 2 t., b. l. 72). Šiuo atveju, toks tyrėjos A. Z. aiškinimas dėl pokalbio su N. C. turinio pakankamais ir leistinais įrodymais, pvz., kito tame pačiame pokalbyje dalyvavusio asmens paaiškinimais, nepaneigtas (CPK 12 str., 178 str.).
75. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netyrė LNK žinių reportažo vaizdo įrašo, nors jį paminėjo savo sprendime, kas nesudarė galimybių apeliantui susipažinti su reportaže pateikta informacija. Kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovės atstovė Generalinė prokuratūra atsiliepime į ieškinį pateikė internetinę nuorodą į minėtą žinių reportažą, todėl nemano, jog apeliantui buvo užkirstas kelias susipažinti su reportažu (2 t., b. l. 4). Juo labiau, kad teismas 2018 m. lapkričio 12 d. ir paštu, ir Elektroninių paslaugų portalu išsiuntė apeliantui pranešimą apie gautą vaizdo įrašą ir galimybę su įrašu susipažinti (CPK 179 str. 3 d.). Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, minėtas lydraštis Elektroninių paslaugų portale apeliantui buvo pristatytas sekančią dieną, t. y. 2018 m. lapkričio 13 d. apeliantas perskaitė teismo siųstą pranešimą,todėl neabejotinai jam buvo žinoma vaizdo įrašo susipažinimo tvarka ir galimybės pateikti savo nuomonę dėl to. Kolegija taip pat pastebi, jog 2019 m. kovo 12 d. teismo posėdžio metu, baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, apeliantas sutiko , kad nebūtų garsinta bylos medžiaga ir tai leidžia dar kartą spręsti, jog su visais byloje esančiais įrodymais, tame tarpe ir su žinių reportažo vaizdo įrašu, jis ,tikėtina, buvo susipažinęs ar tam bent nebuvo jokių procedūrinių kliūčių (CPK 185 str.).
76. Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto skunde pateikta kasacinio teismo praktika šioje byloje negalima remtis ir negalima jos pagrindu vertinti tyrėjos veiksmus dėl tarnybinės informacijos paviešinimo, nes pateikta kasacinio teismo nutartis buvo priimta baudžiamojoje byloje, kurioje faktinės aplinkybės buvo visiškai kitokios nei nagrinėjamoje byloje.
77. Kolegija kritiškai vertina A. Z. 2016 m. birželio 23 d. teisiamajame teismo posėdyje išsakytą mintį dėl jos padarytos klaidos pranešant apelianto giminaičiams apie jo dalyvavimą eismo įvykyje, nes visuma bylos aplinkybių patvirtina, kad informacija apie apelianto dalyvavimą eismo įvykyje ir galimą atsakomybę jau buvo viešai paskelbta žiniasklaidos priemonėse iki tyrėjos pokalbio su N. C..
78. Vertinant apelianto teiginius dėl melagingos, pažeidžiančios asmens garbę ir orumą informacijos paskleidimo, kolegija sprendžia, jog nebuvo įrodyta, kad pareigūnė A. Z. pateikė tokią informaciją apie apeliantą (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). 2016 m. birželio 23 d. teisiamajame teismo posėdyje tyrėja A. Z. patvirtino pasakiusi apelianto giminaičio sutuoktinei apie galimą abipusę eismo įvykyje dalyvavusių asmenų kaltę. Tokia pati informacija buvo paskelbta ir delfi.lt publikacijoje apie ginčo eismo įvykį (2 t., b. l. 12-14). Minėtos aplinkybės neduoda pagrindo laikyti tyrėjos A. Z. išsakytas mintis, nuomonę, vertinimą kaip melagingą, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją (CPK 185 str.). Neįrodžius paskleistos informacijos melagingumo, nėra pagrindo vertinti apelianto argumentus dėl jo pažeistos garbės ir orumo.
79. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti tyrėją pažeidus nekaltumo prezumpciją. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada ir jos motyvais, todėl nesikartoja. Tik atkreipia dėmesį, jog apeliantas nepagrįstai akcentuoja tyrėją išreiškus vienareikšmį teiginį dėl jo kaltės eismo įvykyje, kai byloje nenuginčijai įrodyta, kad tyrėja pokalbio metu nurodė apie galimą abipusę, o ne tik apelianto kaltę.
80. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl liudytojos N. C., apelianto sutuoktinės, paaiškinimų. Nustatyta, jog nagrinėjamoje byloje apeliantas savo reikalavimams pagrįsti rėmėsi tik vienos liudytojos – sutuoktinės, paaiškinimais. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju apelianto sutuoktinės teikti paaiškinimai turėtų būti vertinami tik gretinant juos su kitais įrodymais dėl to, kad liudytoja, kaip ieškovo sutuoktinė yra tikėtina suinteresuota ieškovui palankia bylos baigtimi, liudijo apelianto naudai.Pastebima , kad ji tiesiogiai nedalyvavo pokalbiuose su tyrėja A. Z., todėl neatmestina, jog galėjo teikti tik subjektyvius vertinimus , paaiškinimus iš kitų asmenų pasakojimo apie tokį pokalbį.
81. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliantas tvirtina, kad tyrėja A. Z. pažeidė viešų ir privačių interesų derinimo principą, nes, būdama gera apelianto pažįstama, atliko ginčo ikiteisminį tyrimą, buvo šališka apelianto atžvilgiu.
82. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo ištirtos aplinkybės dėl apelianto ir tyrėjos A. Z. pažinties ir teismas nenustatė tyrėjos šališkumo priimant procesinius sprendimus apelianto atžvilgiu. Teisėjų kolegija sutinka, kad pakankamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad tyrėja A. Z. informavo ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovą ir ikiteisminiam tyrimui vadovaujantį prokurorą dėl daugiau kaip prieš 10 metų buvusios pažinties su apeliantu, nėra, tačiau, vertinant tyrėjos atliktus veiksmus ikiteisminiame tyrime bei paties apelianto veiksmus, nekyla pagrindas pripažinti tyrėjai buvus šališkai apelianto atžvilgiu (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).Pastebima, jog apeliantas nušalinimo tyrėjai nereiškė, nekonkretizavo dėl kokių priežasčių ar asmeninių savybių tyrėja galėjo nesąžiningai siekti nepalankios apeliantui tyrimo baigties.
83. Apeliantas, grįsdamas tyrėjos šališkumą, nuosekliai tvirtina teikęs prokurorui žodinį skundą dėl jos šališkumo, tačiau pripažįsta, kad raštiško skundo neteikė, siekdamas nekelti rūpesčių tyrėjos karjerai. Teisėjų kolegija šiame kontekste sprendžia, jog tokie veiksmai nėra pateisinami, jei kyla realios abejonės dėl galimai šališko tyrimo. Apeliantui nepasinaudojus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatyta teise reikšti nušalinimą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pagrįstai manant tyrėjai galint būti šališkai dėl prieš 10 metų buvusios pažinties, neteisinga ir nepagrįsta būtų visą atsakomybę dėl nenusišalinimo perkelti tyrėjai A. Z. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 str. 1 d.). Juo labiau, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo nustatytos aplinkybės, leidžiančios teigti visgi tyrėjai A. Z. buvus šališkai atliekant ikiteisminį tyrimą dėl eismo įvykio (CPK 12 str., 185 str.).
84. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-1460-276/2016 duomenų matyti, kad prašymus dėl duomenų pateikimo tyrėja parengė gavusi pavedimą atlikti ikiteisminį tyrimą, užklausas į registrus pateikė tik 2016 m. kovo 2 d., jau po įtarimo apeliantui pareiškimo (baudž. b. 1 t., b. l. 40, 71-78). Apeliantas minėtus tyrėjos veiksmus įvardindamas kaip šališkus, neįrodinėja, kad visą gautą informaciją tyrėja panaudojo kitur nei ikiteisminiam tyrimui, kad atlikdama pirmiau paminėtus veiksmus ikiteisminiame tyrime,ji pažeidė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias ikiteisminio tyrimo atlikimo tvarką. Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareigūnės atliktų veiksmų teisėtumo pagrįsta ir teisinga (CPK 185 str.).
85. Vertinant apelianto D. C. argumentus dėl tyrėjos veiksmų teikiant pasiūlymus VSDFV Vilniaus miesto skyriui bei Vilniaus teritorinei ligonių kasai pateikti civilinius ieškinius, kolegija neturi pagrindo pripažinti tokius tyrėjos veiksmus šališkais( neteisėtais). Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas akcentuoja tyrimo atlikimą per kuo trumpiausią laiką (Kodekso 2 str.). Civilinis ieškinys gali būti pareikštas bet kuriuo proceso metu, ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (Kodekso 112 str. 1 d.). Šiuo atveju, tyrėjos A. Z. pasiūlymai VSDFV Vilniaus miesto skyriui bei Vilniaus teritorinei ligonių kasai pateikti civilinius ieškinius ikiteisminio tyrimo metu nepažeidžia civilinių ieškinių pateikimo tvarkos, priešingai, vertinami kaip operatyvūs ir nevilkinantys ikiteisminio tyrimo. Kolegija atkreipia dėmesį, jog pasiūlymai pareikšti civilinius ieškinius buvo pateikti ne pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje, o pareiškus įtarimą apeliantui. Tad pagrindo pripažinti tokius tyrėjos veiksmus ,kaip viršijančius suteiktus įgaliojimus ar neteisėtus ,nėra (CPK 185 str.).
86. Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu tyrėją nuslėpus nuo teismo eksperto apelianto pateiktus dokumentus ir pabrėžia, jog sprendimą neteikti minėtų apelianto dokumentų Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistui, vykdžiusiam tyrėjos užduotį, priėmė ne tyrėja, o ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras ir tai patvirtina baudžiamojoje byloje esantis 2015 m. spalio 30 d. prokuroro S. J. raštas Nr. 2.S-(2084)-61061 (baudž. b. 1 t., b. l. 51). Be to, iš specialisto išvados įžanginės dalies matyti, jog Lietuvos teismo ekspertizės centras tyrimo medžiagą gavo 2015 m. spalio 5 d., apelianto 2015 m. spalio 2 d. paaiškinimas dėl įvykio aplinkybių tyrėjai iš prokuratūros išsiųstas 2015 m. spalio 30 d. (baudž. b. 1 t., b. l. 29-35, 51). Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog tyrėja fiziškai neturėjo apelianto paaiškinimo ir jo priedų, kada siuntė užduotį Lietuvos teismo ekspertizės centrui, minėta medžiaga nedisponavo, tad ir neturėjo ką „nuslėpti“ nuo tyrimą atlikusios įstaigos (CPK 185 str.). Kartu kolegija pastebi, jog apeliantas šioje vietoje iš esmės nesutinka su prokuroro sprendimu pateiktą paaiškinimą ir nuotraukas pridėti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, todėl plačiau šiuo aspektu nepasisako, nes apeliantas prokuroro sprendimą pridėti papildomus apelianto pateiktus dokumentus prie ikiteisminio tyrimo medžiagos galėjo apskųsti aukštesniam prokurorui.
87. Apeliantas teigia, kad tyrėja A. Z. nenubaudė nukentėjusiojo A. Č. dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo – kirtus vientisą ištisinę liniją, taip veikdama šališkai ir nekompetentingai. Kolegija neturi pagrindo vertinti tokių tyrėjos veiksmų teisėtumo, kadangi apelianto minimas galimas Kelių eismo taisyklių pažeidimas nenagrinėtinas civiliniame procese (CPK 1 str. 1 d.). Juo labiau neturi pagrindo pasisakyti dėl nukentėjusiajam asmeniui skirtos administracinės nuobaudos pagrįstumo.
Dėl prokuroro veiksmų
88. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto D. C. teiginius dėl ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro S. J. veiksmų, bei remdamasi byloje esančiais įrodymais, neturi pagrindo pripažinti prokurorą S. J. padarius esminių klaidų (CPK 185 str.).
89. Apeliantas teigia, kad prokuroras 2016 m. kovo 22 d. nepagrįstai atmetė apelianto prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kolegija pažymi, jog šioje byloje apeliantas be pagrindo kritikuoja 2016 m. kovo 22 d. nutarimą atsisakyti tenkinti prašymą, kadangi tokio nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo peržiūrėjimas galimas tik ikiteisminiame tyrime pateikus skundą aukštesniam prokurorui. Apeliantas pripažįsta, jog tokio skundo neteikė, todėl civiliniame procese revizuoti minėto nutarimo pagrįstumą nėra prielaidų (CPK 1 str.).
90. Vertinant argumentus dėl prokuroro veiksmų atsisakius priimti žodinį apelianto skundą dėl tyrėjos A. Z. veiksmų, kolegija nurodo, jog, nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 62 straipsnis numatė tiek žodinio, tiek rašytinio skundo dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmų pateikimą, prokurorui atsisakius priimti žodinį skundą, apeliantas turėjo galimybę pateikti tokį skundą ir rašytiniu formatu. Tai, kad apeliantas atsisakė pateikti tokį skundą, nesuteikia pagrindo prokuroro veiksmus traktuoti kaip neteisėtus ar esmingai pažeidžiančius apelianto teises bei interesus ikiteisminiame tyrime. Kita vertus, pastebėtina, jog žodinio skundo pateikimui nereikalingas prokuroro sutikimas ar nesutikimas. Jeigu vis dėl to apeliantas laikė prasmingu apie tokį ketinimą (pateikti žodinį skundą) papildomai informuoti prokurorą ir pastarasis dėl to neišsakė akivaizdaus pritarimo, savaime tas nevertinama kaip aplinkybė, rodanti pareigūno šališkumą.
91. Apeliantas tvirtina, jog prokuroro S. J. surašytas kaltinamasis aktas nemotyvuotas, teisiškai nepagrįstas. Kolegija nesutinka su tokiu tvirtinimu, nes baudžiamąją bylą rengiantis nagrinėti ir nagrinėjant teisiamajame posėdyje nebuvo konstatuotas kaltinamojo akto neišsamumas, nemotyvavimas ar kiti procedūriniai trūkumai, byla nebuvo perduota prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikimo kodekso reikalavimams (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 234 str. 2 d.). Tai, kad teismas, ištyręs surinktus įrodymus, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas tokį nuosprendį paliko nepakeistu, savaime nedaro kaltinamojo akto ydingu. Kolegija priduria, jog apeliantas, akcentuodamas kaltinamojo akto ydingumą, kritikuoja kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes (pvz., eismo įvykio aplinkybių išdėstymas), kurių vertinimas patenka į baudžiamojo proceso sritį.
92. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog 2015 m. rugpjūčio 28 d. eismo įvykio tyrime susiklostė situacija, kai skirtingai buvo įvertinti surinkti bylos duomenys. Teisminio nagrinėjimo metu iš esmės nebuvo surinkta naujų, reikšmingai skirtingų nei surinkti ikiteisminiame tyrime, duomenų. Gavus specialisto išvadą, tyrėjas ir prokuroras turėjo teisinį pagrindą formuluoti įtarimą ir po to teikti bylą teismui. Tai, jog kita teisminė institucija iš tų pačių faktinių duomenų dėl apelianto kaltės sprendė kitaip, savaime nereiškia nei neteisėtų tyrimo, prokuroro veiksmų fakto , nei bendros pareigos elgtis taip, kad nepadaryti žalos, nesilaikymo. Pabrėžtina, jog priešinga nuomonė (vertinimas), kuri pagrįsta bylos medžiaga, tame tarpe specialisto išvada, įforminta kaltinamajame akte, nerodo nerūpestingo veikimo ir juolab tokio laipsnio, kad jis galėtų būti įvertintas kaip per aukštas. Kolegija vertina, kad bylos duomenys neleido iš karto nuspręsti dėl konkretaus asmens kaltės. Kartu pastebi, jog priešingai nei mano apeliantas, tas iš karto nebuvo akivaizdu ir teismui, kuris nutartimi vertino, kad kaltinamasis aktas atitinka jam keliamus reikalavimus ir atidavė bylą nagrinėti teismo posėdyje, užuot grąžinęs ją tyrimui dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto (2016 m. gegužės 3 d. nutartis; baudž. b., 1 t., b. l. 134). Atkreipiamas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo teisme metu netgi keltas klausimas dėl pakartotinės ekspertizės atlikimo, tačiau apelianto atstovas šio klausimo iš esmės nepalaikė (baudž. b., 2 t., b. l. 77).
Dėl ikiteisminio proceso trukmės
93. Apeliantas D. C. teigia, jog dėl pernelyg užsitęsusio ikiteisminio tyrimo proceso jam buvo padaryta žala ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, turėjo dėl to pasisakyti.
94. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei faktinius duomenis, sprendžia, jog apeliantas, nors ir aiškiai ir nedviprasmiškai nebuvo suformulavęs atskiro argumento dėl patirtos žalos dėl pernelyg ilgai užsitęsusios ikiteisminio tyrimo, tačiau savo reikalavimus grindė minėta aplinkybe per prokuroro galimo netinkamo vadovavimo ikiteisminiam tyrimui prizmę. Visgi teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, jog ikiteisminis tyrimo trukmė šiuo konkrečiu atveju buvo per ilga (CPK 185 str.).
95. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl 2015 m. rugpjūčio 28 d. eismo įvykio pradėtas tą pačią dieną, prokuroro pavedimu tyrimo terminas buvo nustatytas iki 2015 m. spalio 28 d., kuris pratęstas iki 2016 m. balandžio 28 d. (baudž. b., 1 t., b. l. 1, 3). Minėtu laikotarpiu buvo atlikti įvairūs ikiteisminio tyrimo veiksmai, kaip apžiūros protokolo sudarymas, liudytojų apklausos, pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centrui užduotis pateikti atsakymus į suformuluotus klausimus, kuri atlikta 2016 m. sausio 8 d., įtarimo pareiškimas ir pan. Tai, kad laukiant atsakymo iš Lietuvos teismo ekspertizės centro, esminių veiksmų nebuvo atlikta, nepatvirtina tyrimo eigai nepagrįstai užsitęsus. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 218 straipsnį, ikiteisminis tyrimas baigiamas prokurorui įsitikinus, jog tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, todėl iš Lietuvos teismo ekspertizės centro negavus atsakymo į tyrėjos suformuluotą užduotį ir atlikus baigiamuosius tyrimo veiksmus, kaip įtarimo pareiškimu, jo apklausos, prokurorui nebuvo pagrindo baigti ikiteisminį tyrimą.
96. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos teismo ekspertizės centras atlieka teismo ekspertizes, tyrimus ir pagrindiniai ekspertizių užsakovai yra teismai, prokuratūros, policija, muitinės tarnybos, saugumo ir specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybės kontrolė, privatūs fiziniai ir juridiniai asmenys, užsienio teisėsaugos tarnybos. Esant vienintelei tokios rūšies įstaigai Lietuvoje ir turint didelį asmenų, kurie naudojasi centro paslaugomis, ratą, natūralu, jog tyrimai užtrunka. Byloje nėra aplinkybių, o juo labiau ir apeliantas nepateikia tokių, kurios lemtų ypatingą svarbą tyrėjos pateiktos užduoties vertinimą ir dėl ko tyrimas turėtų būti buvęs atliktas prioritetine ( skubos) tvarka (CPK 12 str., 178 str.).
Dėl turtinės ir neturtinės žalos
97. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismui, nenustačius pareigūnų neteisėtų veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą dėl 2015 m. rugpjūčio 28 d. eismo įvykio, nebuvo pagrindo vertinti ir pasisakyti dėl apelianto turtinės žalos, nes nebuvo įrodyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 185 str.). Atsižvelgiant į pirmiau nutartyje nurodytas išvadas, kolegija apeliaciniame procese neturi pagrindo pasisakyti dėl apelianto skunde nurodytų teiginių bei argumentų dėl turtinės žalos pagrįstumo ir įrodomumo, nes ir šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų nebuvus nustatytiems tyrėjos A. Z. ir prokuroro S. J. neteisėtiems veiksmams ikiteisminiame tyrime. Kitaip tariant, nenustačius neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų valstybės atsakomybei kilti, nėra sąlygų visumos ir žalai pripažinti (CPK 185 str.).
98. Tuo pačiu pažymėtina, kad nenustačius tyrėjos ir prokuroro neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo vertinti ir apelianto teiginius dėl neturtinės žalos pagrįstumo bei jos atsiradimo aplinkybių. Apeliantas, grįsdamas patirtą neturtinę žalą, iš esmės remiasi liudytojos, savo sutuoktinės paaiškinimais, kurie , minėta, kelia abejones dėl jų subjektyvumo, o išrašas iš medicinos dokumentų rodo, kad apeliantas kreipėsi į gydytojus ikiteisminio tyrimo medžiagai jau patekus į teismą (1 t., b. l. 142; baudž. b. 1 t., b. l. 134). Kolegija, nors ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neturtinės žalos ir jų nekartoja, tačiau nesiima vertinti pirmosios instancijos išvadų dėl apelianto asmeninių savybių, nes tokias išvadas teismas padarė pagal savo vidinį įsitikinimą, nesant objektyvių įrodymų.
Dėl teismo procesinių veiksmų
99. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, buvo šališkas, nepagrįstai atsisakė patenkinti apelianto prašymus išreikalauti prokuroro 2015 m. spalio mėnesį surašytą atsisakymą leisti apeliantui suremontuoti jo automobilį po eismo įvykio, iškviesti liudytojais tyrėją A. Z., prokurorą S. J..
100. Teisėjų kolegija nurodo, jog kitoks teismo sprendimas nei tikėjosi apeliantas savaime nelemia nei teismo netinkamo įrodymų vertinimo, nei jo šališkumo. Nagrinėjamoje byloje kolegija nenustatė teismo pažeidimų taikant įrodymų vertinimo taisykles.
101. Vertinant argumentus dėl nepagrįsto teismo atsisakymo tenkinti apelianto prašymus, teisėjų kolegija, išklausiusi 2018 m. gruodžio 11 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašą, sprendžia, jog teismas pagrįstai ir motyvuotai atsisakė patenkinti apelianto D. C. prašymą dėl dokumentų išreikalavimo ir tyrėjos bei prokuroro kvietimo liudyti. Bylos nagrinėjimo kontekste apeliantas savo patirtą žalą grindė konkrečiais tyrėjos ir prokuroro veiksmais, kurių tarpe nebuvo nurodytas prokuroro atsisakymas leisti apeliantui remontuoti automobilį po eismo įvykio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį vertino kaip nesusijusį su byla.
102. Sutinka kolegija ir su teismo sprendimu nekviesti liudytojais tyrėjos ir prokuroro dėl paaiškinimų apie jų atliekamą profesinę pareigą – nusikalstamų veikų tyrimą, nes visi atlikti ikiteisminiame tyrime veiksmai reglamentuoti teisės aktais ir jų teisėtumą galima patikrinti kitais įrodymais.
Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvai ir argumentai nelaikytini teisiškai reikšmingais, jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo , todėl kolegija jų nevertina ir dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m.birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
103. Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybę, todėl apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.