Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei, mažamečių nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų L. P. ir E. P. įstatyminei atstovei J. P.,

civilinio atsakovo draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovei N. S., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, turinti aukštąjį išsilavinimą, gyvenanti (duomenys neskelbtini), ištekėjusi, dirba (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

J. P., vairuodama transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus: 2022-08-16, apie 07.50 val., (duomenys neskelbtini), neatsargiai vairuodama automobilį „VW Golf“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimą, kuris numato, kad vairuotojas privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, 109 punkto reikalavimą, kuris numato, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas) ne sankryžoje, vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, ji, sukdama į kairę, nedavė kelio priešpriešinio eismo juosta priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam motociklui „Honda Hornet“ CB600F, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamam M. P., ir su juo susidūrė, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl patirtų sužalojimų - nubrozdinimo abiejose rankose, kairio klubo, kairiųjų šlaunies ir blauzdos, dešinės pėdos srityse, muštinės žaizdos dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje, krūtinkaulio lūžimo tarp kūno ir rankenos, I,II šonkaulių lūžimų kairės vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje, I šonkaulio lūžimo dešinės vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje, dešinio klubakaulio kūno lūžimo, blužnies ir kepenų plyšimo, kraujo išsiliejimo tarp storosios žarnos pasaito lapelių, kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimo dešiniųjų momenkaulio bei smilkinkaulio žvyno ir dangčio srityse, pleištakaulio dešinės pusės ragų lūžimo, galvos smegenų sukrėtimo su kraujo išsiliejimu į galvos smegenų skilvelių sistemą žuvo motociklo vairuotojas M. P.

Motyvuojamoji dalis

Dėl civilinių ieškinių

Teismas pažymi, kad reikalavimas pareiškiant civilinį ieškinį atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą yra vienas iš pagrindinių asmens pažeistų teisių gynimo būdų. Siekiant užtikrinti asmenų, nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų padarymo, teises, baudžiamojo proceso įstatymas taip pat numato galimybę pareikšti civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje. Vadovaujantis BPK 109 straipsnio nuostatomis, civilinis ieškinys nagrinėjamas baudžiamojoje byloje kartu su baudžiamąja byla, t. y. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu turi būti tiriami įrodymai ir dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad kaltinamosios civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu draudimo bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Pagal įvykio metu galiojusią redakciją, įstatymas numatė draudiko atsakomybės ribas – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Draudimo bendrovė įtraukta civiliniu atsakovu. Tiek pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalis, tiek pagal CK 6.254 straipsnio 2 dalį, 6.987 straipsnį, po draudiminio įvykio nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo tiesiogiai iš draudiko ar draudėjo. Jeigu nukentėjusiajam (ieškovui) padarytos žalos visiškai nepadengia draudimo atlyginimas, likusią žalos dalį atlygina ją padaręs asmuo arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2, 3 dalys). Vadovaujantis CK 6.987 straipsnio 1 dalimi draudikas prisiėmė pareigą, įvykį pripažinus draudžiamuoju, išmokėti įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, taip atlyginti įvykio metu nukentėjusiųjų asmenų patirtą žalą.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad draudikas, gavęs kaltinamosios J. P. pranešimą apie eismo įvykį ir įvertinęs nukentėjusiųjų pateiktus pirminius dokumentus, išmokėjo šias sumas: 1) 2022-09-14 J. P. 21 900 Eur draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti; 2) 2022-09-14 E. P. 14 600 Eur draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti; 3) 2022-09-14 L. P. išmokėjo 14 600 Eur draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, būtina atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje sukurtu precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog dėl sukelto eismo įvykio žuvus žmogui, priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymo bylose suvienodinti teismų praktiką iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje 2K-244-942/2015, 2K-212-693/2015).

Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).

Neabejotina, kad žuvusiojo, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvybė, yra aukščiausia vertybė, kurios įkainoti neįmanoma, kaip neįmanoma išmatuoti nukentėjusiųjų dėl netekties patirto dvasinio skausmo bei kančių. Patirta dvasinė skriauda tik dalinai gali būti įvertinta ir kompensuota materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas, tarp jų ir materialinė kompensacija, negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną tik kai kada (geriausiu atveju) galima iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią kompensaciją už moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Tačiau negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Apie tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, ką savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2010, 2K-299/2012 ir kt.).

Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, būtina atsižvelgti į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose bei tokiais atvejais priteisiamas sumas. Kaip matyti, teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimo bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2 896,20 Eur iki 30 000,00 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4 344,30 Eur iki 31 298,00 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) ir nuo 2 896,20 Eur iki 26 065,00 Eur (tėvui/motinai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-91/2010, 3K-3-560/2010, 3K-3-171/2011, Nr. 2K-196/2009, 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-204/2013, 2K-243-648/2015, 2K-541-511/2015, 2K-387-511/2016, 2K-346-511/2016, 2K-86-699/2017, 2K-143-696/2017, 2K-188-648/2017).

Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, turi būti vertinamos ir kitos svarbios aplinkybės, t. y. padaryto nusikaltimo pobūdį, kad kaltinamoji padarė neatsargų nusikaltimą, kilusių padarinių nenorėjo ir jų nesiekė, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivi, taip pat kaltinamosios turtinę padėtį, kad ji yra dirbanti.

Atsižvelgiant į anksčiau minėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse žuvusiųjų artimiesiems priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir šioje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į motyvus, kuriais grindžiami prašymai atlyginti neturtines žalas, kaltinamosios bei nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą, į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, vadovaudamasis įstatymu, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas mano, kad tiek J. P. prašoma priteisti 78 100,00 Eur suma, tiek L. P. ir E. P. prašoma priteisti po 85 400,00 Eur suma žalai atlyginti yra per didelės ir iš esmės prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamai teismų praktikai.

Šioje situacijoje vertindamas itin artimą minėtų nukentėjusiųjų ryšį su žuvusiu šeimos nariu, byloje esančių nukentėjusiųjų skaičių, teismas sprendžia, jog teisinga ir protinga satisfakcija jų praradimams kompensuoti yra po 25 000 Eur kiekvienam nukentėjusiajam. Įvertinus tai, jog draudimo bendrovė J. P. atlygino 21 900,00 Eur neturtinės žalos, o vaikams po 14 600,00 Eur, civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies – iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ J. P. naudai priteistina 3 100 Eur, o L. P. ir E. P. naudai po 10 400 Eur (kiekvienam) neturtinei žalai atlyginti.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad civilinis atsakovas „(duomenys neskelbtini)“ žuvusiojo sutuoktinei ir vaikams išmokėtą neturtinės žalos dydį apskaičiavo remdamasi Rekomendacijų nuostatomis. Pagal šias rekomendacijas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį mirties atveju atsakingas draudikas turi įvertinti nukentėjusio trečiojo asmens individualų ryšį su mirusiuoju iki jo mirties (emocinį artumą, rūpinimąsi, bendravimą ir kitokį ryšį) ir asmens mirties poveikį nukentėjusiam trečiajam asmeniui (emocinę įtampą, dvasinį sukrėtimą ir kitas piniginės išraiškos neturinčias pasekmes). Rekomendacijų 6 punkte nustatyta, kad mirties atveju vieno nukentėjusio trečiojo asmens, kuris turi teisę gauti draudimo išmoką dėl patirtos neturtinės žalos, neturtinės žalos orientacinis dydis yra iki 30 MMA. Tačiau teismas pažymi, kad šios rekomendacijos nurodo tik orientacinį atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Atsiliepime nurodoma, kad kaip matyti iš tėvų ir seserų civilinių ieškinių turinio, žuvusysis gyveno (duomenys neskelbtini), tuo tarpu motina S. P. – Norvegijoje, sesuo A. P. – Kaune, sesuo I. P. – Kanadoje. Tuo pagrindu galima daryti išvadą, kad tėvai ir seserys gyvena savarankiškus atskirus gyvenimus, galbūt sukūrę šeimas, po žuvusiojo mirties liko dvi seserys, tėvas ir motina, kas patvirtina nukentėjusiųjų galimybes ateityje sukurti santykius, panašius į prarastus šeimos. Įrodymų, kad artimiesiems dėl patirtų išgyvenimų būtų prireikę psichologinės pagalbos ar medikamentinio gydymo, nepateikta. Duomenų, kurie leistų konstatuoti tėvų ir seserų patirtą neturtinę žalą, ieškovai neteikė, todėl draudikas neturi pagrindo spręsti, kad žuvusįjį ir tėvus bei seseris siejo itin artimu emociniu tvirtumu paremtas ryšys.

Teismas pažymi, jog neabejojama, kad tėvus V. P. bei S. P. ir seseris A. P. bei I. P. su žuvusiu sūnumi ir broliu siejo itin artimi ir šilti santykiai, todėl teismas neabejoja, jog netekus sūnaus ir brolio jie patyrė ieškiniuose nurodytus neigiamus išgyvenimus. Tačiau ir šiuo atveju prašoma priteisti po 90 000 Eur suma kiekvienam nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti nėra adekvati ir paremta teismų praktika. Teismas sprendžia, jog įvertinus tiek teismų praktiką, tiek atsižvelgus į jau anksčiau minėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse žuvusiųjų artimiesiems priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius ir šioje byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į motyvus, kuriais grindžiami prašymai atlyginti neturtines žalas, kaltinamosios bei nukentėjusiųjų interesų pusiausvyrą, taip pat į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, vadovaudamasis įstatymu, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais aptariami ieškiniai negali būti tenkinami pilna apimtimi. Teismas mano, kad civiliniai ieškiniai turi būti tenkinti iš dalies – iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ žuvusiojo tėvų V. P. ir S. P. naudai priteistina po 20 000 Eur kiekvienam, o seserų A. P. ir I. P. naudai priteistina po 10 000 Eur kiekvienai patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

Dėl turtinės žalos (žuvusio sutuoktinio negautų pajamų) atlyginimo

Kaip minėta, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. P. įgaliotas atstovas advokatas E. R. civiliniu ieškiniu taip pat prašo priteisti J. P. naudai subsidiariai iš atsakovų J. P. ir „(duomenys neskelbtini)“ 428 000,00 Eur prarastų sutuoktinio pajamų dalį.

Ieškinyje nurodoma, kad ieškovė J. P. turi teisę į žalos atlyginimą – kaip žuvusiojo sutuoktinė į dalį mirusiojo pajamų. Šiuo atveju apskaičiuojant sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl kito sutuoktinio mirties imama 1/2 dalis apdraustojo pajamų. Žuvusiojo M. P. darbo užmokestis vidutiniškai buvo 2 000,00 Eur/mėn.

J. P. teikia reikalavimą atlyginti 428 000,00 Eur prarastų sutuoktinio pajamų dalį, t. y. 1/2 dalį sutuoktinio gauto darbo užmokesčio, skaičiuojant nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2056 m. balandžio 30 d. (mirusiojo senatvės pensijos amžiaus), kas sudaro 34 metus ir 8 mėnesius (428 mėn. x 2 000,00 Eur).

Pagal Taisyklių 11 punktą mirusiojo pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama šių Taisyklių 8-10 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas, išlaikytiniu skaičių ir išlaikytiniu gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu, ar kitas pagal teisės aktus mokamas išmokas dėl maitintojo netekimo. Taisyklių 9 punkte įtvirtinta, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojams, valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams negautos pajamos apskaičiuojamos pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-06-21 nutarimu Nr. 496 patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 5 punkte nurodyta, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokės laikomasi šių nuostatų: skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis <...> (5.1 punktas).

Draudikui yra pateikta VSDFV pažyma apie J. P. valstybinį socialinį draudimą, iš kurios matyti, kad J. P. laikotarpiu, apie kurį teikiam informacija, t. y. nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. liepos 31 d. dirbo (duomenys neskelbtini) bei gavo darbo užmokesčio pajamas (746,55 Eur (2022 m. gegužės mėn.); 912,45 Eur (2022 m. birželio mėn.); 783,90 Eur (2022 m. liepos mėn.)). Taigi, J. P. vieno mėnesio darbo užmokesčio vidurkis sudarė 814,30 Eur. Šios aplinkybės patvirtina, kad J. P. pati dirbo ir nebuvo išlaikoma sutuoktinio, santuokoje gyvenant prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinio poreikių tenkinimo, todėl neturi teisės reikalauti netekto išlaikymo priteisimo iš atsakingo už žalą asmens ar jo civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko.

Pažymi ir tai, kad pagal Taisyklių 11 punktą, apskaičiuojant mirusiojo pajamų dalį, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atsižvelgiama ir išlaikytiniu gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu, ar kitas pagal teisės aktus mokamas išmokas dėl maitintojo netekimo. Civiliniame ieškinyje nepaminėta, kad civiliniai ieškovai gavo socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu ir kitas pagal teisės aktus mokamas išmokas dėl maitintojo netekimo, o būtent: (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV) J. P. išmokėjo 14 003,17 Eur vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus.

CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į žalą padariusį asmenį. Atitinkamai, VSDFV išmokėtos socialinio draudimo išmokos atgręžtinio reikalavimo teise yra ir bus išreikalautos iš draudiko. Apskaičiuojant mirusiojo pajamų dalį, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, būtina įvertinti ir socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu, ar kitas pagal teisės aktus mokamas išmokas dėl maitintojo netekimo.

Be to, ieškinyje pateikiant hipotetinius negautų pajamų dydžio skaičiavimus, visiškai nevertinta ir neatsižvelgta į pačios J. P. galimybę užsidirbti ir išlaikyti save, gauti kitų pajamų, būnant jauno amžiaus (32 metai), sudaryti naują santuoką ir gauti išlaikymą iš naujo sutuoktinio, taip pat mirusiojo galimybę, jei jis būtų gyvas, teikti nustatyto dydžio išlaikymą ir kitas svarbias aplinkybes, lemiančias asmens, turinčio teisę į išlaikymą dėl sutuoktinio mirties, žalos atlyginimo apimtį. Todėl, draudiko nuomone, turtinės žalos dydis apskaičiuotas neobjektyviai, visapusiškai neįvertinus visų žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių ir kriterijų. Nukentėjusioji yra jauno amžiaus (32 metai), ateityje gali pagerėti jos galimybė pačiai save išlaikyti arba ji gali sudaryti kitą santuoką ir gauti išlaikymą, tai gali turėti įtakos žalos dydžiui.

CK 6.284 straipsnyje reglamentuojami atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo, pagrindai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Šie asmenys taip pat turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Šio straipsnio 2 dalyje apibrėžtas atlygintinos žalos dydis – asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, apskaičiuojant apdraustojo sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl apdraustojo mirties imama 1/2 apdraustojo pajamų, kol neįrodyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2014; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015; 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-682-248/2015). Šiame kontekste pažymėtina, kad negautų pajamų dėl prarasto ar sumažėjusio darbingumo (nagrinėjamu atveju – dėl gyvybės atėmimo) apskaičiavimas lemia, kad toks skaičiavimas objektyviai niekada negali būti visiškai tikslus, neginčijamai atspindintis realybę ateityje. Pagrįstai tikėtinos žalos skaičiavimas grindžiamas tuo, kad visiškai tikslaus ateities numatymo negalimumas neturėtų užkirsti kelio nukentėjusiajam gauti žalos atlyginimą, o žalą padariusiam asmeniui – išvengti pareigos kompensuoti nukentėjusio asmens turtinius praradimus. Priešingu atveju būtų paneigta civilinės atsakomybės kompensacinė funkcija ir konstitucinis visiško žalos atlyginimo principas, neapgintas deliktų teisės saugomas tikrumo interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-313/2019).

Apskaičiuojant sutuoktinio patirtą turtinę žalą dėl kito sutuoktinio mirties imama 1/2 dalis apdraustojo pajamų, o esant dar dviem išlaikytiniams, pajamos dalytinos į keturias dalis (kasacinio teismo nutartis Nr. e3K-3-238-313/2019).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymą apie M. P. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (4 t., b. l. 25) matyti, kad M. P. per paskutinius 3 kalendorinius mėnesius iki mirties gautos darbo užmokesčio pajamos sudarė 5 949,13 Eur (1 906,12 Eur – 2022 m. gegužės mėn., 2 221,80 Eur – 2022 m. birželio mėn., 1 821,21 Eur – 2022 m. liepos mėn.). Taigi, M. P. vieno mėnesio darbo užmokesčio vidurkis sudarė 1 983,04 Eur, o ne 2 000,00 Eur, kaip yra nurodyta ieškinyje. Kaip jau minėta, apskaičiuojant sutuoktiniui priklausančią kito sutuoktinio darbo užmokesčio dalį, ši suma dalintina iš viso šeimos narių skaičiaus, taigi nagrinėjamu atveju sutuoktiniui tenkanti žuvusios darbo užmokesčio dalis buvo 495,76 Eur (1 983,04 Eur : 4 šeimos narių skaičiaus).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog civiliniame ieškinyje klaidingai nurodomas mėnesių skaičius, už kurį turi būti skaičiuojama J. P. tenkanti žuvusio sutuoktinio prarastų pajamų dalies. Ieškinyje nurodyta, kad laikotarpis nuo (duomenys neskelbtini) (M. P. mirties data) iki (duomenys neskelbtini) (M. P. senatvės pensijos amžius) sudaro 34 metus ir 8 mėnesius, t. y. 428 mėnesius. Teismas patikslina, kad nurodytas laikotarpis sudaro 404 mėnesius ir 14 dienų.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teismų praktiką ir nustatytas faktines aplinkybes, J. P. priklausanti prarastų sutuoktinio pajamų dalis yra 200 287,04 Eur (495,76 Eur x 404 mėnesiai).

Teisingam turtinės žalos atlyginimui taip pat būtina atsižvelgti ir į tai, jog žuvusiojo sutuoktinei ir vaikams VDSFV yra išmokėjusi po 14 003,17 Eur vienkartines išmokas (viso 42 009,51 Eur), skiriamas apdraustajam mirus. Tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti - padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Šios neatitiktys galimos dėl to, kad socialinio draudimo įstaigos mokėtinos kompensacijos dydį skaičiuoja įstatyme nustatytu būdu, t. y. pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus, kurie neatspindi visų individualių, konkrečiam nukentėjusiam apdraustajam būdingų parametrų (vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus atveju – net ir jo buvusių draudžiamųjų pajamų dydžio). Tokia socialinio draudimo išmokos (dėl apdraustojo mirties patirtos žalos kompensacijos) apskaičiavimo tvarka privaloma ją mokančiai socialinio draudimo įstaigai, tačiau dėl dydžio nustatymo pobūdžio ši išmoka ne visais atvejais gali atitikti realiai padarytą žalą.

Taigi, atsižvelgiant į tai, jog VSDFV išmokėta draudimo išmoka žuvusiojo šeimai taip pat yra skirta ir turtinės žalos, o būtent negautų pajamų daliai atlyginti, atitinkama suma (42 009,51 Eur) yra atimama iš žuvusiojo sutuoktinei J. P. priteistinos turtinės žalos dydžio.

Teismas daro išvadą, kad J. P. priklausanti žuvusiojo sutuoktinio negautų pajamų suma yra 158 277,53 Eur (200 287,04 Eur – 42 009,51 Eur).

Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, sprendžiant dėl žalos atlyginimo būdo bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti subjektyvių ir objektyvių aplinkybių visumą, konkrečiu nagrinėjamu atveju. Subjektyvios aplinkybės – nukentėjusiojo lytis, amžius, socialinė padėtis, profesija, iki sveikatos sužalojimo (nagrinėjamu atveju – gyvybės atėmimo) buvusi sveikatos būklė, darbo pobūdis ir jo keliamos rizikos (jei tokių yra), žalingi įpročiai, gyvenimo būdas, asmeninės charakteristikos, galimybės tobulėti ir uždirbti daugiau, kitos reikšmingos aplinkybės. Objektyvios aplinkybės – galima infliacija, analogiškos profesijos ar analogiškame sektoriuje dirbančių asmenų atlyginimų augimas, atlyginimų augimas konkrečioje įmonėje, kurioje iki sužalojimo asmuo dirbo, šalies vidutinio darbo užmokesčio augimas, minimaliosios mėnesinės algos augimas, kitos reikšmingos bylos aplinkybės. Vertinant objektyvias aplinkybes, taip pat gali būti įvertinta, koks yra asmens iki sužalojimo (nagrinėjamos bylos atveju – iki mirties) gauto darbo užmokesčio santykis su tuo metu buvusiu šalies vidutiniu darbo užmokesčiu ir minimaliąja mėnesine alga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019).

Įvertinus byloje esančias aplinkybes, tai kad M. P. iki eismo įvykio buvo visiškai darbingas, 31 metų amžiaus, lėtinėmis ar kitomis sunkiomis ligomis nesirgo, taip pat dirbo, turėjo karjeros perspektyvas profesinėje veikloje, todėl manytina, jog vienkartinė išmoka labiausiai atitiks kompensacinę funkciją ir šiuo atveju yra tinkamiausias būdas atlyginti J. P. turtinę žalą – negautas pajamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-313/2019). Taigi, civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos (žuvusiojo negautų pajamų) atlyginimo tenkintinas iš dalies ir J. P. naudai vienkartine išmoka iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ priteistina 158 277,53 Eur turtinės žalos (žuvusio sutuoktinio negautų pajamų) atlyginimo.

Dėl turtinės žalos (išlaikymo žuvusiojo nepilnamečiams vaikams) atlyginimo

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. P. bei nepilnamečių E. P. ir L. P. įgalioto atstovo advokato E. R. pateiktame ieškinyje nurodoma, kad J. P. augina žuvusiojo mažamečius vaikus kuriems reikalingas išlaikymas – L. P., E. P., gimusius (duomenys neskelbtini). Žuvus M. P., vaikai neteko pagrindinio maitintojo.

Nuo 2023 m. sausio 1 d. minimalioji mėnesinė alga Lietuvos Respublikoje yra 840,00 Eur neatskaičius mokesčių arba apie 630,00 Eur atskaičius mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kad J. P. vertinimu, minimaliems vieno vaiko poreikiams tenkinti pakanka sumos, iš esmės lygios vienai minimaliai mėnesio algai – apie 630,00 Eur per mėnesį, vadovaujantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, ieškovė vaikų poreikių dydžio neįrodinėja. Taigi, ieškovės skaičiavimais, šalių nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui yra reikalinga bent 630,00 Eur dydžio suma (kiekvienam vaikui) per mėnesį.

Šiuo atveju nepilnamečiams vaikams L. P. ir E. P., prašoma priteisti vienkartinio pobūdžio kompensaciją, tai yra po 47 250,00 Eur (skaičiuojant priteistiną išlaikymą nuo maitintojo netekimo iki nepilnamečių pilnametystės, t. y. 150 mėn. x 315,00 Eur).

Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, VSDFV žuvusiojo vaikams kas mėnesį moka po 80,37 Eur periodines draudimo išmokas apdraustajam mirus bei po 316,13 Eur našlaičių pensiją, viso 396,50 Eur (4 t., b. l. 28, 30, 32-33). Nurodytos sumos bus mokamos iki žuvusiojo vaikų pilnametystės. Teismas pažymi, kad minėtos vaikams mokamos socialinio draudimo išmokos įskaitytinos į civilinių ieškovų reikalaujamą sumą. Atsižvelgiant į teismui pateiktus duomenis, darytina išvada, kad VSDFV mokamas dydis nėra per mažas, skaičiuojant vaiko išlaikymui reikalingas lėšas, jeigu M. P. būtų buvęs gyvas. Be to, vaikams mokama bendra socialinių išmokų suma (396,50 Eur) yra netgi didesnė, nei prašoma priteisti ieškiniu (315 Eur). Svarbu paminėti ir tai, kad dėl taikomo indeksavimo žuvusiojo vaikams mokamos našlaičių pensijos ateityje augs. Pritariama civilinio atsakovo atsiliepime esančiai pozicijai, kad žuvusiojo vaikai L. P. ir E. P. turtinės žalos dėl negautų pajamų iki jų pilnametystės nepatirs.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog CK 6.288 straipsnio 3 dalis įtvirtina du su nukentėjusio asmens suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu susijusios žalos atlyginimo mokėjimo būdus – periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Minėti žalos atlyginimo būdai, priklausomai nuo to, kuris iš jų taikomas, lemia skirtingų vertinamųjų kriterijų pasirinkimą atliekant žalos atlyginimo skaičiavimą. Be to, sprendžiant turtinės žalos, padarytos sužalojus sveikatą, atlyginimo mokėjimo periodinėmis išmokomis klausimą, vertinamos realiuoju laikotarpiu egzistuojančios aplinkybės, o sprendžiant šios žalos atlyginimo mokėjimo vienkartine išmoka klausimą – vertinamos ilguoju laikotarpiu tikėtinai atsirasiančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019).

Spręsdamas klausimą, ar priteisti žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis, ar vienkartine išmoka, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas turi įvertinti, kuris iš žalos atlyginimo būdų (periodinėmis išmokomis ar visos žalos dydžio vienkartine išmoka) labiau atitinka kompensacinį civilinės atsakomybės pobūdį, nepažeidžia ieškovo interesų bei neproporcingai neapsunkina atsakovės finansinės padėties. Taigi, kasacinės instancijos teismas nurodo, kad galimi abu šie kompensavimo mechanizmai ir kiekvieną kartą teismas priima sprendimą ad hoc, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes (ar tai neapsunkina atsakovo finansinės padėties; koks kompensavimo mechanizmas geriausiai atitiktų ieškovo interesus; ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. e3K-3-238-313/2019).

Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013, 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017).

Teismo vertinimu, šioje situacijoje tikslinga, jog žuvusiojo nepilnamečiai vaikai gautų išlaikymą periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės (arba iki mokymosi ar studijų pagal atitinkamas programas baigimo, bet ne ilgiau kaip iki jiems sukaks 24 metai), o ne vienkartine išmoka, kaip to yra prašoma ieškiniu. Teismo vertinimu, žalos atlyginimas periodinėmis išmokomis labiausiai atitiks nepilnamečių vaikų interesus, kompensacinį civilinės atsakomybės pobūdį, geriau užtikrins visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimą bei garantuos nuolatinį ir sistemingą išlaikymo žuvusiojo vaikams teikimą.

Aptariamo klausimo kontekste svarbu ir tai, kad kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tokiu atveju yra suteikiama apsauga nuo infliacijos, atsižvelgiant į tai, kad šios išmokos yra indeksuojamos (CK 6.288 straipsnio 3 dalis), taip pat tai, kad žalos atlyginimo mokėjimu šiuo būdu yra tenkinami besitęsiantys ieškovo poreikiai, grindžiami realiuoju laikotarpiu egzistuojančiomis aktualiomis aplinkybėmis, kurios gali būti įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant periodinėmis išmokomis priteistų negautų pajamų padidinimo ar sumažinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019). Tokiu būdu, reikalavimas E. P. ir L. P. naudai subsidiariai iš atsakovų J. P. ir „(duomenys neskelbtini)“ priteisti po 47 250,00 Eur (kiekvienam) vienkartinio pobūdžio išlaikymo kompensaciją atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. P., nepilnamečių E. P. ir L. P. įgaliotas atstovas advokatas E. R. ieškiniu prašo ieškovų naudai iš atsakovų priteisti visas jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Iš byloje esančių sąskaitų už teisines paslaugas (4 t., b. l. 58-60) ir banko sąskaitos išrašo (4 t., b. l. 61) matyti, kad J. P. įgaliotam atstovui advokatui E. R. yra sumokėjusi 1 954,15 Eur.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Iš pateiktų dokumentų matyti, kad advokatas minėtus nukentėjusiuosius ne kartą atstovavo ikiteisminio tyrimo metu Marijampolės AVPK vykdomuose procesiniuose veiksmuose, susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, rengė civilinį ieškinį, atstovavo nuketėjusiuosius Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmuose vykusiuose teisiamuosiuose posėdžiuose, ruošėsi baigiamosioms kalboms.

Kaip matyti, ieškiniu prašoma bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovų. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog proceso išlaidos nėra materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų, civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“, kaip draudimo bendrovės, atsakomybė yra sutartinė, draudimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato draudimo bendrovei pareigos atlyginti nukentėjusiojo patirtas proceso išlaidas, todėl proceso išlaidos gali būti priteisiamos tik iš kaltinamojo.

Sutinkamai su tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškinys dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas dalinai, t. y. nukentėjusiųjų J. P., nepilnamečių E. P. bei L. P. turėtos išlaidos atstovo advokato E. R. paslaugos apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos tik iš kaltinamosios minėtų nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų naudai.

Kaltinamosios atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamoji prašo ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju paskiriant sutuoktinį, todėl būtina įvertinti galimybes nagrinėjamu atveju pritaikyti šį atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Įstatyme nustatyta, jog dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis).

Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas); 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas) Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019 ir kt.).

Kaip matyti iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos, tam, kad nusikalstamą veiką padariusį asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos. Kita vertus, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Sprendžiant šį klausimą, turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-445-489/2016, Nr. 2K-134-1073/2018 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju kaltinamosios J. P. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi priskiriama neatsargių nusikaltimų kategorijai. Kilę nusikalstamos veikos padariniai turi būti vertinami bendrame padarytos nusikalstamos veikos kontekste, tačiau tai negali būti kliūtimi BK 40 straipsnio nuostatų taikymui. Juolab, kad teismų praktikoje laidavimo institutas taikomas ir tuomet, kai vairuojant transporto priemonę buvo pažeistos kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklės, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-285-574/2022; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje 1A-258-1121/2022; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje 1A-32-635/2022).

Teismas pažymi, kad šioje byloje yra visi formalūs pagrindai taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti kaltinamąją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirma, kaltinamoji padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, kuri priskiriama neatsargių nusikaltimų kategorijai (BK 281 straipsnio 7 dalis). Antra, nusikalstamą veiką kaltinamoji padarė pirmą kartą, anksčiau ji nėra teista (3 t., b. l. 60-61) (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Trečia, kaltinamoji J. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisme visiškai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi bei gailisi padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Šiame kontekste pažymėtina, kad jos gailėjimasis nėra deklaratyvus, jis akivaizdus iš kaltinamosios elgesio viso baudžiamojo proceso metu.

Kaip minėta, BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos dar dvi aplinkybės, kurias turi atitikti kaltinamasis tam, kad jį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. turi būti pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismo vertinimu, šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje taip pat nustatytos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamosios padaryta veika yra neatsargi, ji anksčiau neteista ir jo atžvilgiu pradėtų naujų ikiteisminių tyrimų nėra, kaltinamoji nebausta administracine tvarka, yra dirbanti. Byloje nustatyta viena kaltinamosios atsakomybę lengvinanti aplinkybė – ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismo posėdžio metu ji savo elgesį vertino kaip netinkamą poelgį, jog būdama neatidi, sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus. Iš jos elgesio teismo posėdyje taip pat matyti, kad ji suprato savo elgesio pavojingumą ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės rodo, kad kaltinamoji savo elgesį vertina neigiamai, todėl yra pagrindas manyti, jog ateityje kaltinamoji J. P. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo, turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016).

Kaip minėta, dėl kaltinamajai inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo sukelti negrįžtami padariniai – žmogaus mirtis. Kaltinamosios eismo įvykio metu vairuota transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudimo kompanijoje „(duomenys neskelbtini)“ (4 t., b. l. 9-10).

Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 13 straipsnio 1 dalį, nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Biurui ar Biuro atstovui. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo į bet kurį joje nurodytą subjektą. Eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo, šioje normoje nenustatyta. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata „nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas)“ aiškintina kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą. Sąvoka „pretenzija“ teisine turinio prasme gali reikšti: kreditoriaus, pirkėjo, užsakovo, kliento ir kito asmens kreipimosi sumokėti skolą, atlyginti žalą, pašalinti prekės ar darbų trūkumus ir kt. pareiškimą (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.162, 2,185, 6.321, 6.424 ir kt. straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 749 straipsnis); privalomą pretenzijų pareiškimą prieš kreipiantis į teismą (pvz., CK 6.821 straipsnis). Tačiau sistemiškai aiškinant Įstatymo normas ir tikslus, darytina išvada, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, įstatymų reglamentuojamas šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudimo, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką, kaip vieną iš dviejų skolininkų, suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu. Įstatymo tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį. Eismo įvykio metu padaroma žala nustatoma ir atlyginama remiantis Įstatymo nuostatomis. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio (nuo 2018-11-01), nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui.

Taigi, nustačius, kad nukentėjusysis (nukentėjusieji) pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudimo (jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta – civilinis atsakovas „(duomenys neskelbtini)“ prisiėmė atsakomybę pagal draudimo sutartį atlyginti nukentėjusiesiems J. P., E. P. ir L. P. patirtą turtinę ir neturtinę žalą, kaip tai numatyta Įstatyme. Dar ikiteisminio tyrimo metu civilinis atsakovas „(duomenys neskelbtini)“ J. P. atlygino 2 885,80 Eur laidojimo išlaidų sumą, 21 900,00 Eur neturtinės žalos, o vaikams po 14 600,00 Eur neturtinės žalos. Taip pat minėtas civilinis atsakovas J. P. atlygino 496,26 Eur sumą už eismo įvykio metu sugadintą mobiliojo ryšio telefoną ir kitus daiktus bei 3 085 Eur sumą už eismo įvykio metu sugadintą motociklą. Nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti nukreiptas į kaltinamąją tik tuo atveju, jei draudimo sumos neužtektų žalai atlyginti. Taigi, kaltinamoji neprivalo finansiškai prisidėti prie nukentėjusiesiems padarytos žalos atlyginimo, kad jos atžvilgiu galėtų būti taikomas laidavimo institutas.

Byloje yra pateiktas kaltinamosios gynėjo advokato V. P. prašymas J. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (3 t., b. l. 152-153), perduodant sutuoktiniui G. P. ir nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato.

Teismas, priimdamas sprendimą dėl laidavimo instituto taikymo, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-160/2010, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018 ir kt.). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-305/2011, 2K-239-648/2020 ir kt.).

Laiduotojas nurodo, jog yra kaltinamosios sutuoktinis, todėl galės daryti teigiamą įtaką savo žmonai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. P. charakterizuojamas teigiamai (4 t., b. l. 38), anksčiau neteistas (4 t., b. l. 37). Iš pateiktų duomenų matyti, jog kaltinamosios sutuoktinis atitinka laiduotojui keliamus glaudaus ir artimo ryšio reikalavimus, taip pat asmeninės laiduotojo savybės nekelia abejonių dėl jos gebėjimo daryti teigiamą įtaką kaltinamajai. Atitinkamai, nurodytų aplinkybių kontekste, spręstina, jog G. P. atitinka laiduotojui keliamus reikalavimus ir galės daryti teigiamą įtaką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistinai J. P.

Taigi, esant nustatytai BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertam laiduotojui, yra ir teisinis pagrindas atleisti kaltinamąją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą vienerių metų terminui be užstato. Nustatydamas laidavimo terminą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytą nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jos įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, mastą ir daro išvadą, jog laidavimas 1 metų terminui be užstato bus pakankama poveikio priemonė kaltininkei.

Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, siekiama to paties rezultato, kaip ir kriminaline bausme, t. y. sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą – skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2011).

BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas kaltinamajai taikyti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones gali būti paskirtas nuo 1 iki 5 metų.

Kaltinamoji BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė naudodamasi teise vairuoti kelių transporto priemones. Kaltinamosios nusikalstamais veiksmais sukeltos sunkios neatkuriamos pasekmės – eismo įvykio metu žuvo žmogus. Nusikalstama veika buvo padaryta dėl neatsargumo. J. P. anksčiau nebuvo teista, prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir teismui nekyla abejonių, jog ji skaudžiai išgyvena dėl savo veiksmais sukeltų pasekmių ir nuoširdžiai gailisi, yra atlyginta dalis neturtinės žalos. Administracine tvarka nebausta, nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta sunkinančių. Kaltinamoji charakterizuojamas išimtinai teigiamai, neatsargų nusikaltimą padarė būdama blaivi, yra dirbanti. Teismo nuomone, išdėstytos aplinkybės leidžia kaltinamąją charakterizuoti kaip pavyzdingą vairuotoją ir sudaro pagrindą manyti, kad nagrinėjama nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio.

Kita vertus, kaltinamosios padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai (pažeistas 9 punktas, kuris numato, kad vairuotojas privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, pažeistas 109 punktas, kuris numato, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas) ne sankryžoje, vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms) yra pavojingi. Dėl minėtų Kelių eismo taisyklių pažeidimų kilo sunkūs, nepataisomi ir negrįžtami padariniai – žmogaus mirtis.

Atsižvelgus į šias aplinkybes bei į baudžiamojo poveikio priemonės tikslą, ir jos prevencinį pobūdį – užkirsti kelią toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles, darytina išvada, kad tikslinga kaltinamajai skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones minimaliam laikotarpiui – vieneriems metams. Teismas mano, kad kaltinamajai paskirtinos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – vienerių metų terminas yra adekvatus ir proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir kaltinamosios asmenybei. Pažymėtina, kad skiriant minėtą baudžiamojo poveikio priemonę siekiama apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamu atveju, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės atgrasyti kaltininką nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje.

Kadangi kardomoji priemonė kaltinamajai paskirta nebuvo, kaltinamoji dalyvavo teismo procese, teismas sprendžia, jog kardomosios priemonės skyrimo klausimas nespręstinas, nes būtų perteklinis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 304 straipsniu, 305 straipsniu, 307 straipsniu, teismas

nusprendžia:

J. P., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant ją laiduotojo G. P. atsakomybėn BK 40 straipsnio pagrindais ir tvarka 1 (vieneriems) metams be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti.

J. P. skirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 68 straipsnyje, ir uždrausti jai naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones - 1 (vienerius) metus, poveikio priemonės termino pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Civilinius ieškinius tenkinti iš dalies.

Iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ priteisti: J. P. naudai 3100,00 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti; L. P. naudai 10400,00 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti; E. P. naudai 10400,00 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Paskirti J. P. L. P. ir E. P. priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise.

Iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ priteisti: S. P. naudai 20000,00 Eur; V. P. naudai 20000,00 Eur; A. P. naudai 10000,00 Eur; I. P. naudai 10000,00 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ J. P. naudai priteisti vienkartine išmoka 158277,53 Eur turtinės žalos (žuvusio sutuoktinio negautų pajamų) atlyginimo.

Ieškinio reikalavimą E. P. ir L. P. naudai subsidiariai iš atsakovų J. P. ir „(duomenys neskelbtini)“ priteisti vienkartinio pobūdžio išlaikymo kompensaciją po 47 250,00 Eur (kiekvienam) atmesti.

Iš J. P. J. P. naudai priteisti 1954,15 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - šalmą ,,Nitro“ – saugomą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje (kvitas B, serija BBB Nr. 0016513), grąžinti J. P..

Nuosprendis per 20 d. nuo paskelbimo skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmus.