Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Ievos Navickaitės–Sakalauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. (A. V.) ieškinį atsakovei L. T. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir atsakovės L. T. priešieškinį ieškovui A. V. (A. V.) dėl vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir uzufrukto nustatymo, kurioje išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

27. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

28. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

29. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis teismas atmetė ieškovo ieškinio reikalavimus dėl dukters ir sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, išlaikymo iš atsakovės priteisimo, ieškovo siūlomos šalių bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

33. Pažymėtina, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Taigi CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 51 punktas).

34. Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

35. Atsižvelgiant į pateiktų naujų įrodymų ryšį su byla, taip pat tai, kad byloje nagrinėjami klausimai susiję su nepilnamečių vaikų interesais, siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir ekspertizės skyrimo

36. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teismui 2022 m. rugsėjo 2 d. pateiktas prašymas dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kuriame nurodoma, kad ieškovo vertinimu, yra būtinybė nustatyti tikruosius šalių vaikų poreikius, taip pat nustatyti svarbias faktines bylos aplinkybes pakartotinai arba papildomai ištirti įrodymus. Atsakovė nesutinka su tokiu ieškovo prašymu, nurodydama, jog byloje reikšmingos aplinkybės yra nustatytos, apeliacinis procesas nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas iš naujo, taigi apeliacinės instancijos teismui tenka pareiga patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymų visumą šioje byloje ir priėmė pagrįstą sprendimą.

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

38. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taigi bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė priimti sprendimą dėl to tenka teismui.

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2017 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-469/2017, 22 punktas).

40. Kartu pažymėtina, kad kai kurie kriterijai dėl būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka yra suformuoti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Pripažįstama, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio taikymo būdas apeliacinės instancijos teisme priklauso nuo proceso visumos. Net ir tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas turi teisę nagrinėti teisės ir fakto klausimus, Konvencijos 6 straipsnis ne visuomet reikalauja viešo nagrinėjimo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas byloje Ilsesten prieš Švediją, peticijos Nr. 11320/05, par. 35). Tais atvejais, kai viešas bylos nagrinėjimas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme, mažiau griežtas reikalavimas taikomas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas byloje Eriksson prieš Švediją, peticijos Nr. 60437/08, par. 69). Žodinis posėdis nėra būtinas, jei nėra keliamas fakto ar teisės klausimas, kurie negali adekvačiai būti išnagrinėti pagal bylos medžiagą ir šalių rašytinę poziciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Fejde prieš Švediją, peticijos Nr. 12631/87, par. 33). Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas teisę į bylos nagrinėjimą viešame teismo posėdyje, laikosi pozicijos, kad, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, žodinis bylos nagrinėjimas turi būti užtikrinamas bent vienos instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Mirovni Inštitut prieš Slovėniją, peticijos Nr. 32303/13, par. 36).

41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodyta teismų formuojama praktika, pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka, vyko 2 (du) parengiamieji posėdžiai ir 7 (septyni) teismo posėdžiai, teismo posėdžiuose dalyvavo šalys, jų atstovai, apklausti liudytojai, nepilnametė šalių dukra, šalys savo argumentus išdėstė procesiniuose dokumentuose, kuriuose išsamiai aprašomos aplinkybės, pateikiamas jų vertinimas, pridedami įrodymai, kuriais šalys grindžia savo argumentus, faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes yra pakankami tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas, minėta, nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o pirmosios instancijos teisme priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, teisėjų kolegija nutaria, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra. Remiantis išdėstytais argumentais apelianto prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkintinas.

42. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais, apelianto nuomone, šalių dukrai turėtų būti skirta teismo psichologinė ekspertizė, teisėjų kolegija sprendžia, kad skirti byloje ekspertizę nėra tikslinga. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinta pareiga išklausyti vaiko nuomonę nagrinėjamu atveju buvo įgyvendinta tiesiogiai išklausant vaiką teisme, taip pat daugkartinių šalių dukters apklausų, kurias atliko vaiko teisių apsaugos specialistai, metu. Kaip nustatyta byloje, šalių dukrai jos apklausos pirmosios instancijos teisme metu buvo 9 metai, taigi tokio amžiaus ir neturintys raidos sutrikimų vaikai įprastai sugeba tinkamai ir aiškiai išreikšti savo nuomonę bei ją pagrįsti. Pažymėtina, kad pasitelkti specialių žinių turinčius asmenis vaiko nuomonei išklausyti reikalinga tik teismui konkrečiu atveju tokią būtinybę nustačius. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nepritarti atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad ieškovui po dukters tiesioginės apklausos pirmosios instancijos teisme nepasinaudojus teise teismo prašyti paskirti teismo psichologinę ekspertizę ir apeliaciniame skunde nenurodžius priežasčių bei kliūčių, kodėl minėtas prašymas nebuvo reiškiamas, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymą dėl ekspertizės skyrimo, juo labiau, esant nustatytoms pirmosios instancijos teismo pagrįstoms abejonėms dėl dukters nuomonės atitikties jos interesams.

Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

44. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiamais išaiškinimais, vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas).

45. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (3.169 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 23 punktas).

46. Esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo yra vaiko interesai. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.

47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vertinant vaiko norus, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

48. Teismai, nagrinėdami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų bylas, turi įvertinti kiekvieno iš jų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vaiko norus ir pažiūras, kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; 2011 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2011; kt.).

49. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

50. Vaiko interesus kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004; 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006 ir kt.). Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti pagal amžių jam reikalingais dalykais, ugdytis, lavintis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020, 61 punktas).

51. Taigi sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš vertintinų aplinkybių, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

52. Bylos duomenimis šalių dukra nuosekliai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistams išsakydavo nuomonę, kad jai patinka gyventi tiek pas mamą, tiek pas tėtį vienodai. Antai 2021 m. balandžio 12 d. į bylą pateiktoje Tarnybos išvadoje, dukters nuomonę išklausius 2021 m. balandžio 9 d., nurodyta, kad ji vieną savaitę gyvena pas tėtį, kitą – pas mamą, pas abu jaučiasi gerai, linksmai, abu gyvena šalia, ji gali susitikti su draugais (II t., b. l. 77, DOK-67514). Tarnybos 2021 m. gruodžio 16 d. dukros situacijos vertinimo anketoje ji teigė (V t., b. l. 90-101, DOK-240793): patinka gyventi tiek pas tėtį, tiek pas mamą, nei vienas iš tėvų neskriaudžia (tik nepatinka kas savaitę kraustytis iš tėvo namų, į mamos namus). 2021 m. gruodžio 7 d. Tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus Informacijoje apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą A. V., jos nuomonę išklausant 2021 m. gruodžio 6 d., nurodė, kad jai patinka gyventi tiek pas mamą, tiek pas tėtį vienodai, tėvai jos neskriaudžia, tik nepatinka tampyti daiktų iš vienos gyvenamosios vietos į kitą (IV t., b. l. 169–176, DOK-229305). 2022 m. sausio 5 d. A. V. nurodė, kad vieną savaitę gyvena pas mamą, kitą – pas tėtį, gerai jaučiasi abiejų tėvų namuose, tik jai labai pabosta tampytis daiktus (V t., b. l. 125–126, DOK-4288).

53. Apklausiant mergaitę tėvo gyvenamojoje vietoje ji teigė, kad jai labiau patinka gyventi pas tėvą, nori pastoviai būti su tėvu, su juo geriau sutaria, su motina matytis savaitgaliais (2021 m. kovo 24 d. pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą Nr. 1IGP-917, DOK- 65974, Priedas Nr. 2). Mergaitės nuomonę išklausant teisme, ji nurodė, kad norėtų gyventi su tėčiu, su juo būti daugiau laiko nei su mama, pastaruoju metu tėvų elgesys pasikeitė: tėvas mažiau nervinasi ir rėkia, nors mama garsiai rėkia (pyksta dėl visko). Šalių sūnus dėl mažo savo amžiaus proceso pradžioje savo nuomonės dėl gyvenamosios vietos išreikšti negalėjo, vėliau teigė, kad jam geriau pas mamą.

54. Vertindama apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad dukters nuomonė dėl gyvenamosios vietos bylos nagrinėjimo eigoje keitėsi, o pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų dėl vaiko išsakytos nuomonės, teisėjų kolegija pažymi, kad, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ėmėsi pakankamai priemonių dukters nuomonei išklausyti, bei, vadovaudamasis Tarnybos atstovės pozicija, padarė pagrįstą išvadą, kad vaikų nuomonė teisingiausia, labiausiai atspindinti jų tikrąjį norą, būna proceso pradžioje, kai dar nebūna įtakota tėvų (2021 m. gruodžio 16 d. Tarnybos išvada, DOK-240793).

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepilnamečiams vaikams nei teismas, nei tėvai negali perkelti atsakomybės priimti sprendimą, kas jiems šioje situacijoje yra geriausia. Teisėjų kolegijos vertinimu, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, specialistų pateiktas rekomendacijas, šalių teismo posėdžių metu išsakytus teiginius, geriausių šalių nepilnamečių vaikų interesų neatitinka. Byloje esantys duomenys patvirtina ieškovo neigiamą įtaką dukrai ir sūnui, jo netinkamą elgesį su vaikais, dėl kurių sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su motina pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pagrindą neatsižvelgti į dukters išsakytą nuomonę.

56. Antai pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi 2020 m. spalio 20 d. Tarnybos išvada, kurioje, dukra apibūdino tėtį kaip gerą, piktą, linksmą ir juokingą, t. y. kai tėtis būna geros nuotaikos, dukra su juo jaučiasi gerai, o piktas – išsigandusi, nesaugi, dėl to, kad jis rėkia, įžeidinėja. Mama taip pat gera, linksma, juokinga, dukra būdama su ja jaučia pasitikėjimo ir saugumo jausmą. Mama nusiraminusi, kuomet su vaikais gyvena atskirai, dukrai patinka gyventi vieną savaitę pas tėtį, o kitą pas mamą. Tėtis pradėjus jiems gyventi skyrium nepasikeitė, gali aprėkti jeigu dukrai nesiseka mokytis. 2021 m. balandžio 12 d. į bylą pateiktoje Tarnybos išvadoje nurodyta, kad dukra bijo pasakyti tėčiui, kad nori eiti pas mamą, nes nerimauja, kad tėtis gali jai trenkti, nors niekada nebuvo jai trenkęs, bet jai matant buvo mušęs mamą.

57. Atsakovė pateikė į bylą vaizdo įrašus su vertimu į lietuvių kalbą (DOK-185312, priedas Nr. 2 ir Nr. 3 prie priešieškinio), kuriuose girdisi, kaip ieškovas šaukia, kad dukra skaitytų, skaičiuoja iki penkių, spausdamas dukrą skaityti greičiau, o vaikui iš išgąsčio ir streso verkiant, ieškovas į tai nekreipia jokio dėmesio ir taiko vaikui fizines bausmes – už neperskaitymą reikalauja atlikti penkis atsispaudimus. Kitame įraše ieškovas šaukia ant dukters dėl to, kad ji ne taip laiko rašymo priemonę, šaukia, kad tušinuką ar pieštuką reikia laikyti būtent taip, kaip rodo ieškovas ir ne kitaip. 2021 m. balandžio 12 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovas, nors atsakovės atstovui ir teigė, kad toks jo elgesys yra labiau išimtinio pobūdžio, visgi minėtų savo veiksmų vaiko atžvilgiu pateisinti negalėjo.

59. Minėtų bei kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dukters noras gyventi su tėvu yra neatitinkantis jos interesų, kadangi yra nulemtas atsakovo neigiamos įtakos dukrai. Teismas priėjo teisingos išvados, kad dukros išsakyta teismui nuomonė neatitinka jos vidinės valios ir interesų, kadangi yra grįsta baimės faktoriumi, siekiant prisitaikyti prie tėvo interesų.

60. Kartu pažymėtina, kad motinos vaidmuo tiek šalių dešimtmetės dukters, tiek sūnaus, ypač atsižvelgiant į jo nedidelį amžių, gyvenime yra itin reikšmingas. Nustatant vaikų gyvenamąją vietą su motina, pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo šalių vaikams galimybę nuolat bendrauti su broliu (atsakovės sūnumi iš pirmosios santuokos), poreikį išsaugoti vaikų tarpusavio ryšį. Pažymėtina, kad CK 3.161 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nepilnamečių vaikų teisė bendrauti su giminaičiais apima ir siekį užtikrinti, jog broliai ir seserys gyventų kartu, jeigu tai nepažeidžia jų interesų. Sutiktina, kad broliams ir seserims rekomenduotina esant galimybei augti kartu. Ieškovas, teigdamas, kad vaikų santykiai yra konfliktiški, apeliaciniame skunde nenurodo jokių tokį teiginį pagrindžiančių argumentų. Priešingai, dukra, apklausiama vaiko teisių apsaugos specialistų 2022 m. sausio 5 d., papasakojo: su didžiuoju broliu sutaria gerai, o mažasis – dažnai mušasi, žnaibosi. Paminėjo, kad būnant pas tėtį pasiilgsta didžiojo brolio, jeigu jie nebūna susipykę (DOK-4288).

61. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinio, bylą nagrinėjęs teismas tyrė, nustatė ir įvertino faktines aplinkybes, susijusias su šalių nepilnamečių vaikų (dukters ir sūnaus) prisirišimu prie kiekvieno iš tėvų ir brolio (atsakovės sūnaus iš pirmosios santuokos), ieškovo ir atsakovės asmenybės bruožais, požiūriu į vaikų auklėjimą ir vystymąsi, dalyvavimu juos išlaikant, prižiūrint rūpinantis jų raida, pasiekimais, sveikatos priežiūra iki ginčo atsiradimo, galimybėmis sudaryti jiems tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas ir kt. bei jų pagrindu padarė išvadą, kad vaikų raidai neigiamą poveikį darančių aplinkybių eliminavimas, nustatant vaikų gyvenamąją vietą su motina, labiau atitinka vaikų interesus. Dėl to ieškovo apeliacinio skundo teiginiai, kuriais nurodoma, kad esą teismas nurodytų aplinkybių nenustatė ir nevertino, pripažintini nepagrįstais. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, šalių išsakytus paaiškinimus ir argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina (atsakove) šiuo metu atitinka geriausius šalių nepilnamečių vaikų interesus.

Dėl įrodymų vertinimo

63. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

64. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

65. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad pagal CK 3.184 straipsnio 2 dalį Tarnybos pateiktą išvadą byloje teismas turi pareigą vertinti kartu su kitais įrodymais, ši išvada neturi viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu, teismas neprivalo pritarti visiems išvados argumentams.

66. Pažymėtina, kad nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016, 18 punktas). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; kt.).

67. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

68. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia apeliaciniame skunde nurodomų teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, ar nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo, siekdamas, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėjęs teismas. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovas nepagrindė savo teiginių, jog bylą nagrinėjęs teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visuma, teismo išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo yra logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis ir nešališkos, todėl teismas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė ir nenukrypo nuo šiuo aspektu aktualios kasacinio teismo praktikos (CPK 185 straipsnis).

Dėl vaikų ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo tvarkos

69. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nustatyta ieškovo bendravimo su šalių nepilnamečiais vaikais tvarka, apeliaciniu skundu prašo palikti laikiną bendravimo tvarką, pagal kurią vaikai po savaitę gyvena su vienu iš tėvų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškiniu ir priešieškiniu ginčo šalys tokios tvarkos nustatyti nesiekė, bylos nagrinėjimo metu siūlomos nustatyti bendravimo tvarkos ieškovas nekeitė ir netikslino. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos šalių nepilnamečių vaikų bendravimo su ieškovu tvarkos.

70. CK 3.170 straipsnyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (1 dalis). Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena (2 dalis). CK 3.170 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymas nėra savitikslis, ja visų pirma siekiama išlaikyti, atkurti, jei jis yra nutrūkęs ar susilpnėjęs, vaiko ryšį su skyrium gyvenančiu vaiko tėvu (motina), nes vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-378/2021, 30 punktas).

71. Remiantis CK 3.175 straipsnio 2 dalimi, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Pagal kasacinio teismo praktiką tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-969/2020, 39 punktas).

72. Kartu pastebėtina, kad teismas, nustatydamas skyriumi gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi rasti balansą tarp dviejų vaiko interesų – turėti stabilią namų aplinką ir maksimaliai bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu (motina). Bendravimo tvarką teismas nustato pagal esamą situaciją, t. y. atsižvelgdamas į tai, kas šiuo metu geriausiai užtikrintų vaiko interesus.

73. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktoje 2021 m. gruodžio 16 d. Tarnybos išvadoje dėl patikslintų atsakovės reikalavimų dėl bendravimo tvarkos, nurodyta, kad nustatant bendravimo tvarką pirmiausia turi būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą. Atsakovės siūloma bendravimo tvarka atitiktų teismų praktikoje nustatytiems maksimalios bendravimo tvarkos kriterijams bei galimai būtų pakankama ne tik išsaugoti vaikų ir jų tėvo emocinį tarpusavio ryšį, bet ir tėvui maksimaliai dalyvauti vaikų auklėjime (DOK-240793).

74. Tarp ieškovo ir atsakovės egzistuojant įtemptiems konfliktiniams santykiams, kurių byloje neneigia abi šalys, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju didesnį pastovumą ir vaikų gyvenimo stabilumą, kurio jiems šiuo metu reikia, būtent ir užtikrina ta tvarka, kurią skundžiamu sprendimu ir nustatė pirmosios instancijos teismas, t. y. ne šalių vaikų gyvenamosios vietos (aplinkos) keitimas kiekvieną savaitę, bet iš esmės pastovios ir stabilios gyvenamosios vietos (aplinkos) išlaikymas su vienu iš tėvų (šiuo atveju atsakove), užtikrinant dukters ir sūnaus įprastinį bendravimą su kitu iš tėvų (ieškovu).

75. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo šalių argumentus dėl bendravimo tvarkos nustatymo, nurodė, kad pats ieškovas, prašydamas nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su juo, iš esmės analogišką (kai kuriais atvejais net siauresnę) vaikų bendravimo tvarką prašė nustatyti su atsakove. Be to, įvertinus abiejų tėvų siūlomas bendravimo tvarkas, matyti, kad abi šalys, teikdamos tokius siūlymus, iš esmės pripažįsta, kad vaikams patogiausias ir tinkamiausias bendravimo laikas su skyrium gyvenančiu tėvu būtų tas metas, kai jie laisvi nuo užsiėmimų ugdymo įstaigose, abi šalys orientuojasi į bendravimo laiką savaitgaliais.

76. Kartu pažymėtina, kad nustatyta bendravimo tvarka yra pakankamai lanksti. Teismas pažymėjo, kad nustatyta bendravimo tvarka šalims neužkerta kelio dėl bendravimo tvarkos tartis geranoriškai, atsižvelgiant į šalių galimybes ir interesus, vaikų lankomus papildomo ugdymo užsiėmimus ir pan. Siekiant išvengti galimų konfliktų, sutarimas dėl bendravimo tvarkos pakeitimo turėtų būti užfiksuotas šalių rašytiniu susitarimu, SMS žinutėmis, el. laiškais ar pan. Tarp šalių kilus ginčui dėl bendravimo tvarkos įgyvendinimo teismo sprendimo vykdymą kontroliuoja antstoliai.

77. Dėl visų pirmiau šioje nutartyje išdėstytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes tokio pobūdžio bylose ir prioritetą šioje ginčo situacijoje teikė būtent vaikų interesams, kartu išlaikydamas šalių interesų pusiausvyrą. Atsižvelgiant į tai, šiuo metu keisti teismo nustatytos bendravimo tvarkos taip, kaip pageidauja ieškovas, nėra teisinio pagrindo.

78. Teismo sprendimas dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo neįgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir dėl jo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (CK 3.175 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 22 punktas).

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo

79. Sprendžiant ginčus dėl vaikų išlaikymo, būtina užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus gebėjimus. Už šių teisių įgyvendinimą yra atsakingi vaiko tėvai.

80. Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų, todėl, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

81. Plėtodamas pirmiau nurodytą praktiką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, įtvirtindamas, kaip minėta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

82. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad nors orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau tokio dydžio išlaikymas paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, kurių bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas įrodinėti, teikdamas detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020, 21–22 punktai).

83. Didesnes vaiko poreikių tenkinimo išlaidas gali lemti tokios aplinkybės kaip vaiko liga ir dėl jos patiriamos papildomos sveikatos priežiūros išlaidos, vaiko ugdymo išlaidos, kai vaikas turi tam tikrų gebėjimų ir (ar) iki santuokos nutraukimo turėjo galimybę užsiimti veiklomis ar lankyti tokias ugdymo įstaigas, kurias, esant galimybei, reikėtų išsaugoti ir pasikeitus vaiko tėvų tarpusavio statusui, taip pat kitos aplinkybės, kurios svarbios vertinant, kiek tėvų tarpusavio santykių pasikeitimas gali keisti iki tol buvusį vaiko poreikių tenkinimo lygį. Mažesnes išlaidas vaiko poreikiams tenkinti gali lemti tik tėvų ribotos finansinės galimybės, kurių jie dėl objektyvių priežasčių šiuo metu nėra pajėgūs pakeisti.

84. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus procesinius dokumentus, teismo posėdžių metu duotus paaiškinimus sprendė, kad iš esmės tarp šalių nėra ginčo, jog kiekvieno iš vaikų poreikiams per mėnesį patenkinti reikalinga po 780 Eur suma. Apeliaciniame skunde ieškovas ginčija savo patikslintame ieškinyje nurodytus vaikų poreikius, jų dydžius, nurodo, kad vaikams priteistinas mažesnis išlaikymo dydis. Teisėjų kolegija šiuos ieškovo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

85. Atsakovė, įrodinėdama išlaidų, reikalingų vaikų poreikiams tenkinti, dydį su priešieškiniu teikė vaikų poreikių lenteles, nurodydama, kad dukros poreikiai per mėnesį sudaro apie 872 Eur, sūnaus – apie 842 Eur. Atsakovė išskyrė išlaidas mokyklai, darželiui, papildomam ugdymui, atostogoms / laisvalaikiui, drabužiams ir avalynei, maistui, vitaminams, higienos prekėms, buto nuomai, komunalinėms išlaidoms, internetui, kurui, žaislams, kitoms lavinimo priemonėms. Taigi abiejų vaikų poreikių bendras vidurkis sudaro apie 857 Eur. Atėmus atsakovės gaunamą 100 Eur išmoką kiekvienam vaikui, atsakovė nurodė, kad nustatytas tėvų teiktino išlaikymo vaikams dydis sudaro 757 Eur (DOK-185312).

87. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pirmos instancijos teisme nesinaudojo teise tikslinti ieškinį vaikų poreikių dalyje, taigi byloje ginčo dėl vaikų poreikių dydžio tarp šalių nėra (atsakovė jau priešieškinyje sutiko su minėtais ieškovo paskaičiavimais ir pati atlikusi skaičiavimus iš esmės gavo tokią pačią sumą – 757 Eur vaikui), kaip nepagrįsti atmestini ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė turėjo pareigą teikti detalius įrodymus, pagrindžiančius išlaidas patiriamas vaikų poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad atsakovei nereikia įrodinėti aplinkybės, kuri grindžiama šalių pripažintais faktais (CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

88. Tinkamai nustačius vaiko poreikius ir jiems tenkinti reikalingą išlaidų sumą, toliau skaičiuojant išlaikymo vaikui dydį turi būti vertinama tėvų turtinė padėtis, nuo kurios ir priklauso vaiko poreikių tenkinimo lygis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 47 punktas).

89. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

90. Paskirstant nustatytą išlaikymo sumą tarp tėvų pirmiausia vadovaujamasi tuo, kad abu tėvai turi pareigą išlaikyti vaiką ir jų teisės bei pareigos yra lygios, tačiau nuo lygių dalių principo galima nukrypti dėl iš esmės skirtingos turtinės padėties ar kitų svarbių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2014).

91. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad ieškovo turtinė padėtis yra žymiai geresnė, jis turi vertingo nekilnojamojo turto (du butus) Vilniaus mieste, yra dviejų transporto priemonių savininkas, UAB ,,Jelendenta“ akcininkas, jo didesnės mėnesinės pajamos, kurios gaunamos darbo užmokesčio ir dividendų forma, be to, bylos duomenimis, vieną iš jam priklausančių nekilnojamojo turto objektų ieškovas nuomoja. Kitų išlaikytinių be bendrų šalių vaikų neturi. Ieškovas yra stomatologas, jo specialybė itin paklausi, todėl ir jo galimybės uždirbti daugiau pajamų yra didesnės nei atsakovės.

92. Tuo tarpu atsakovė turi vieną transporto priemonę, jos vardų registruoto gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto nėra, darbo užmokestį gauna kaip samdoma darbuotoja. Be bendrų šalių vaikų atsakovė turi dar vieną nepilnametį sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini) metais, kuris gyvena su ja ir prie kurio išlaikymo atsakovė taip pat turi prisidėti.

93. Ieškovo nurodomos aplinkybės ir kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai apie turtinės padėties pokyčius 2022 m. gegužės 2 d. pardavus jam priklausančias UAB ,,Jelendenta“ akcijas vertintini kritiškai. Atsižvelgiant į tai, kad akcijos parduotos bylos nagrinėjimo metu, o įmonė priklauso ieškovo motinai, teisėjų kolegijos vertinimu, akcijų pardavimo faktas nesudaro pagrindo spręsti apie tikrąją ieškovo turtinę padėtį. Minėtos aplinkybės vertintinos kaip nesudarančios teisinio pagrindo mažinti atsakovės prašomo priteisti iš ieškovo išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovui dirbant jo šeimos nariams priklausančioje įmonėje, iš esmės tik nuo jo paties bei su juo susijusių asmenų priklauso, kokio dydžio atlyginimas ieškovui bus nustatytas.

94. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

95. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vaikams priteistino išlaikymo dydžio, vertino abiejų tėvų turtinę padėtį ir pagrįstai sprendė, kad nustačius vaikų gyvenamąją vietą su atsakove, jai teks didesnė kasdienio rūpesčio vaikais dalis, pareiga iš teikiamo išlaikymo mokėti už vaikų ugdymo įstaigas, užklasinės veiklos užsiėmimus, aprūpinti vaikus pagrindiniais pirkiniais (drabužiai, avalynė, priemonės į mokyklą ir pan.), tačiau dalį išlaidų maistui, higienos priemonėms, komunalinėms išlaidoms ir pan., patirs ir ieškovas bendravimo su vaikais metu. Be to, atsakovei itin didelę finansinės naštos dalį auginant vaikus sudarys būtinybė aprūpinti vaikus gyvenamuoju būstu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas turi geresnes galimybes prisidėti prie vaikų išlaikymo, bei sprendė, kad ieškovas prie vaikų išlaikymo privalo prisidėti didesne dalimi, t. y. 500 Eur suma kiekvienam iš vaikų.

96. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė išlaikymą vaikui reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tinkamai nustatė vaikų poreikius ir tėvų turtinę padėtį bei šių kriterijų pusiausvyrą.

97. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės skundžiamo teismo procesinio sprendimo dalių teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

98. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

99. Atmetus ieškovo (apelianto) apeliacinį skundą, spręstina, kad apeliantas teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už skundo parengimą neįgijo, todėl jos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys, 302 straipsnis). Atsakovė prašo priteisti iš apelianto jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 306,80 Eur už teisinę advokato pagalbą parengiant atsakovės atsiliepimą į ieškovo (apelianto) apeliacinį skundą (VI t., b. l. 132–150, 159–161). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Prie išlaidų susijusių, su bylos nagrinėjimu priskiriamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Byloje esantys 2022 m. liepos 18 d. ir 2022 m. rugpjūčio 3 d. mokėjimo nurodymai patvirtina (VI t., b. l. 150, 161), kad atsakovė už teisines paslaugas sumokėjo, iš viso – 1 306,80 Eur (650,00 + 656,80). Nagrinėjamu atveju prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 20 d. įsakymo redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 8.11 punkte įtvirtinto maksimalaus dydžio (1,3), – 2 248,87 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės išlaidos pagrįstos tinkamais dokumentais, jų dydis neviršija Rekomendacijų dydžio, atsakovei iš ieškovo (apelianto) priteistina 1 306,80 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei L. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovo (apelianto) A. V. (A. V.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 306,80 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešis eurus aštuoniasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.