Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. B. ir K. P.–B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. nutarties atsisakyti priimti ieškovų S. B. ir K. P.–B. ieškinį atsakovui M. G. dėl neteisėtų fizinių žymeklių pašalinimo iš privačios žemės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai S. B. ir K. P.–B. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui M. G. prašydami:

1) konstatuoti, kad atsakovo 2024 m. lapkričio 13 d. ir 2024 m. lapkričio 15 d. atliktų veiksmų rezultatas – į žemę įkaltų fizinių žymeklių (kuoliukų) įrengimas sklype (duomenys neskelbtini), buvo atliktas be ieškovų sutikimo ir be jokio teisėto pagrindo, todėl sudaro neteisėtą ieškovų nuosavybės teisių pažeidimą;

2) įpareigoti atsakovą per 14 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti visus neteisėtai įkaltus žymeklius ir atkurti sklypo būklę pagal 2024 m. liepos 22 d. antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir 2024 m. rugsėjo 13 d. matininko R. Z. aktą, kuriuose fiksuota faktinė padėtis iki atsakovo veiksmų;

3) jei atkūrimas natūra būtų objektyviai neįmanomas, priteisti atstatymo išlaidas pagal pateiktas sąmatas, kaip alternatyvų sprendimo įvykdymo būdą;

4) jei atsakovas nurodyto termino nevykdys, nustatyti vykdymo mechanizmą – leisti ieškovui atlikti pašalinimo ir atkūrimo darbus per antstolį arba pasirinktą rangovą atsakovo sąskaita, o visas su atstatymu susijusias sąnaudas priteisti iš atsakovo;

5) leisti skubiai vykdyti sprendimą ta apimtimi, kuria atsakovas įpareigojamas pašalinti neteisėtai įkaltus žymeklius (riboženklius), nes jų buvimas faktiškai trukdo naudotis nuosavybe, sudaro naujų pažeidimų riziką ir gali padaryti didelę žalą ieškovams;

6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad matininkas M. G. 2024 m. lapkričio 13 d. ir 2024 m. lapkričio 15 d. atliko riboženklių įkalimo veiksmus tarp sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), neteisėtai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 15 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį ir grąžino ieškovui S. B. 22,50 Eur žyminį mokestį.

4. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025 sprendė ieškovų S. B. ir K. P.–B. ieškinio atsakovui matininkui M. G. dėl žemės sklypo ribų ženklinimo procedūros neatitikimo teisės aktų reikalavimams priėmimo klausimą. Ieškovai S. B. ir K. P.–B. minėtoje civilinėje byloje prašė nustatyti, kad atsakovo matininko 2024 m. lapkričio 13 d. ir 2024 m. lapkričio 15 d. atlikti riboženklių įkalimo veiksmai buvo atlikti nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos. Teismas paminėtoje byloje atsisakė priimti ieškovų ieškinį, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK)137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, išaiškindamas ieškovams, kad jie turi su skundu dėl galbūt matininko padarytų pažeidimų pirmiausia kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba), o pastarajai priėmus teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl tokio skundo, turi teisę skųsti jį Regionų administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovai dėl šios teismo nutarties panaikinimo yra padavę atskirąjį skundą, kuris priimtas ir išsiųstas nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

5. Teismas taip pat nurodė, kad susipažinęs su ieškovų civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025 teiktu ieškiniu ir ieškovų iš naujo pateiktu ieškiniu, daro išvadą, kad ieškovai pateikė iš esmės tokį patį ieškinį, t. y. ieškinys reiškiamas tam pačiam atsakovui, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ieškovai tiek šioje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025 įrodinėja, kad atsakovo 2024 m. lapkričio 13 d. ir 2024 m. lapkričio 15 d. dienomis atlikti riboženklių įkalimo veiksmai buvo atlikti nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos). Tai, kad ieškovai ieškinyje papildė ginčo faktines aplinkybes ir patikslino reikalavimus (papildė reikalavimu įpareigoti atsakovą pašalinti kuoliukus), nesudaro pagrindo laikyti, kad yra pareikštas iš esmės naujas ieškinys. Šioje byloje ieškovai tapatų reikalavimą reiškia tam pačiam atsakovui ir savo reikalavimą grindžia tuo pačiu faktiniu pagrindu. Kadangi ieškovai jau yra pateikę teismui iš esmės identišką ieškinį ir jo priėmimo klausimas nėra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, tai sudaro pagrindą vertinti, kad teismo žinioje jau yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ieškovų ieškinį dėl neteisėtų fizinių žymeklių pašalinimo iš privačios žemės atsisakytina priimti.

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Ieškovai atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį ir priimti ieškovų ieškinį arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, įpareigojant jį priimti ieškinį.

7. Atskirajame skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025-10-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025 taip pat atsisakė priimti ieškinį. Tai reiškia, kad minėta byla nėra nagrinėjama iš esmės ir negali būti laikoma teismo žinioje, kaip to reikalauja CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas. Teismas neteisingai pritaikė litispendencijos taisyklę, o atsisakymas priimti ieškinį pažeidė ieškovų teisę į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintą CPK 5 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnyje, nes teisė kreiptis į teismą tapo formalia, o ne praktine. Ankstesniame ieškinyje ieškovai siekė konstatuoti matininko veiksmų procedūrinį neteisėtumą – t. y. ar ženklinimo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu šiame ieškinyje siekiama pašalinti neteisėtus fizinius žymeklius iš privačios žemės ir atkurti pažeistą sklypo būklę, t. y. apginti nuosavybės teisę nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (actio negatoria). Tai – kito pobūdžio civilinis reikalavimas, nes jo tikslas yra fizinio pažeidimo pašalinimas ir status quo atkūrimas, o ne procedūrinių matininko veiksmų vertinimas. Ieškiniai negali būti laikomi tapačiais, nes šiuo atveju skiriasi tiek ginčo dalykas, tiek gynybos būdas, todėl litispendencijos pagrindo nėra. Teismas nepagrįstai apribojo ieškovų teisę į efektyvią teisinę gynybą. Skundžiamos nutarties 7 punkte teismas nurodo, kad „nutartis neužkerta kelio ieškovams pakartotinai kreiptis į teismą“. Tačiau toks teiginys pats savaime pripažįsta, jog civilinis ginčas egzistuoja ir yra teismingas, t. y. priklauso teismo kompetencijai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

10. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovų S. B. ir K. P.–B. ieškinį atsakovui M. G., kuriuo prašoma:

1) konstatuoti, kad atsakovo 2024 m. lapkričio 13 d. ir 2024 m. lapkričio 15 d. atliktų veiksmų rezultatas – į žemę įkaltų fizinių žymeklių (kuoliukų) įrengimas sklype (duomenys neskelbtini), buvo atliktas be ieškovų sutikimo ir be jokio teisėto pagrindo, todėl sudaro neteisėtą ieškovų nuosavybės teisių pažeidimą;

2) įpareigoti atsakovą per 14 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti visus neteisėtai įkaltus žymeklius ir atkurti sklypo būklę pagal 2024 m. liepos 22 d. antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir 2024 m. rugsėjo 13 d. matininko R. Z. aktą, kuriuose fiksuota faktinė padėtis iki atsakovo veiksmų;

3) jei atkūrimas natūra būtų objektyviai neįmanomas, priteisti atstatymo išlaidas pagal pateiktas sąmatas, kaip alternatyvų sprendimo įvykdymo būdą;

4) jei atsakovas nurodyto termino nevykdys, nustatyti vykdymo mechanizmą – leisti ieškovui atlikti pašalinimo ir atkūrimo darbus per antstolį arba pasirinktą rangovą atsakovo sąskaita, o visas su atstatymu susijusias sąnaudas priteisti iš atsakovo;

5) leisti skubiai vykdyti sprendimą ta apimtimi, kuria atsakovas įpareigojamas pašalinti neteisėtai įkaltus žymeklius (riboženklius), nes jų buvimas faktiškai trukdo naudotis nuosavybe, sudaro naujų pažeidimų riziką ir gali padaryti didelę žalą ieškovams;

6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios priimdamas skundžiamą nutartį nepagrįstai konstatavo, jog teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

12. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

13. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

14. Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

15. Ieškovai su atskiruoju skundu teikia įrodymus – „Stop kadrai iš vaizdo įrašų (2024-11-13, 2024-11-15, 2024-12-30)“, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-45014-1077/2025, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025, 2025 m. spalio 13 d. ieškinį dėl neteisėtų fizinių žymeklių pašalinimo iš privačios žemės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šie dokumentai jau yra byloje, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025 yra Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Taigi, ieškovų su atskiruoju skundu teikiami įrodymai yra pertekliniai, be to, jų patekimas neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo išvadų byloje, todėl juos atsisakytina priimti.

16. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti konkretūs procesiniai terminai ir šiems pasibaigus draudžiama keisti (papildyti) skundą (atsiliepimą į jį) (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022, 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

17. Atsižvelgiant į tai, ieškovų teikiamus apeliacinės instancijos teisme 2026 m. sausio 14 d. gautus papildomus rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti.

18. Byloje esančiais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025 ieškovai S. B. ir K. P.–B. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti, jog atsakovo M. G. 2024 m. lapkričio 13 d. ir 2024 m. lapkričio 15 d. atlikti riboženklių įkalimo veiksmai buvo atlikti nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos. Nurodė, kad matininkas M. G. 2024 m. lapkričio 13 d. ir 2024 m. lapkričio 15 d. atliko riboženklių įkalimo veiksmus tarp sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), neteisėtai.

19. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025 ieškinį atsisakė priimti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinyje pareikštas reikalavimas akivaizdžiai yra susijęs su teisiniais santykiais, kurie reglamentuoti atitinkamose viešosios teisės normose, ir yra administracinio pobūdžio. Nurodė, kad ieškinį atsisakytina priimti, išaiškinant, kad ieškovai turi su skundu dėl galbūt matininko padarytų pažeidimų pirmiausia kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos, o pastarajai priėmus teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl tokio skundo, turi teisę skųsti jį Regionų administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalis).

20. Panevėžio apygardos teismas 2026 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-35-940/2026 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025 paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įvertinęs ieškovų reikalavimą ir ieškinio turinį, neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovų ieškinyje pareikštas reikalavimas yra administracinio pobūdžio. Pažymėjo, jog nors iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ieškovų reikalavimo administracinio pobūdžio, tačiau, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, spręstina, jog, įvertinus ieškinio ir jo reikalavimo turinį, yra pagrindas ieškovų ieškinį atsisakyti priimti ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks ieškovų reikalavimas dėl atsakovo veiksmų pripažinimo neteisėtais, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, negali būti traktuojamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kadangi jis pats savaime neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių, o jo patenkinimas nesukels ieškovams tiesioginių teisių ir pareigų.

21. Šioje byloje ieškovai S. B. ir K. P.–B. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui M. G. prašydami:

1) konstatuoti, kad atsakovo 2024 m. lapkričio 13 d. ir 2024 m. lapkričio 15 d. atliktų veiksmų rezultatas – į žemę įkaltų fizinių žymeklių (kuoliukų) įrengimas sklype (duomenys neskelbtini), buvo atliktas be ieškovų sutikimo ir be jokio teisėto pagrindo, todėl sudaro neteisėtą ieškovų nuosavybės teisių pažeidimą;

2) įpareigoti atsakovą per 14 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti visus neteisėtai įkaltus žymeklius ir atkurti sklypo būklę pagal 2024 m. liepos 22 d. antstolės D. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir 2024 m. rugsėjo 13 d. matininko R. Z. aktą, kuriuose fiksuota faktinė padėtis iki atsakovo veiksmų;

3) jei atkūrimas natūra būtų objektyviai neįmanomas, priteisti atstatymo išlaidas pagal pateiktas sąmatas, kaip alternatyvų sprendimo įvykdymo būdą;

4) jei atsakovas nurodyto termino nevykdys, nustatyti vykdymo mechanizmą – leisti ieškovui atlikti pašalinimo ir atkūrimo darbus per antstolį arba pasirinktą rangovą atsakovo sąskaita, o visas su atstatymu susijusias sąnaudas priteisti iš atsakovo;

5) leisti skubiai vykdyti sprendimą ta apimtimi, kuria atsakovas įpareigojamas pašalinti neteisėtai įkaltus žymeklius (riboženklius), nes jų buvimas faktiškai trukdo naudotis nuosavybe, sudaro naujų pažeidimų riziką ir gali padaryti didelę žalą ieškovams;

6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Šioje byloje ieškovai ieškinyje taip pat nurodė, kad matininkas M. G. 2024 m. lapkričio 13 d. ir 2024 m. lapkričio 15 d. atliko riboženklių įkalimo veiksmus tarp sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), neteisėtai.

23. Šioje byloje skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį ir grąžino ieškovui S. B. 22,50 Eur žyminį mokestį. Teismas konstatavo, kad teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-43137-1193/2025, todėl ieškinį atsisakytina priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

24. Byloje Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje išdėstytiems motyvams ir argumentams.

25. CPK 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje nuostatoje atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatytas bendras teisės į teisminę gynybą principas, garantuojantis kiekvienam asmeniui teisę turėti nepriklausomą ir nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-611/2023, 17 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą yra suteikta kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, ši teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti ar paneigti, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmenų teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

26. Nors teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – viena iš pagrindinių asmens teisių garantijų, tai nereiškia, kad ši teisė gali būti įgyvendinta bet kokiu būdu, nesilaikant privalomų teisės aktuose nustatytų šios teisės įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatyme nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia, be kita ko, viešasis interesas (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymuose nustatytų procesinių reikalavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-1120/2023, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

27. Konkretūs procesiniai reikalavimai, keliami asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, yra nustatyti atitinkamose proceso teisės normose. Tokie reikalavimai yra nustatyti ir civilinį procesą reglamentuojančiame įstatyme, įtvirtinant jame konkrečias teisės kreiptis į teismą prielaidas, nuo kurių priklauso pačios teisės kreiptis į teismą buvimas (nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų, nėra ir teisės kreiptis į teismą), ir šios teisės tinkamo įgyvendinimo sąlygas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2025, 25-26 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. jis tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-313/2024, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu šios aplinkybės paaiškėja po to, kai teismas iškėlė bylą, byla nutraukiama vadovaujantis CPK 293 straipsnyje nustatytais pagrindais.

28. Pirmiau aptarti išaiškinimai patvirtina, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymuose nustatytos tvarkos. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2024, 34–35 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

29. Taigi, teismas, gavęs ieškinį, patikrina, ar egzistuoja atsisakymo priimti ieškinį pagrindai, nurodyti CPK 137 straipsnio 2 dalyje. Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, o juos nustatęs, paskiria terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 1, 2 dalys, 138 straipsnis). CPK 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną; priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CPK 137 straipsnio 2 dalis reglamentuoja atsisakymo priimti ieškinį ir kartu pradėti teisminį procesą galbūt pažeistoms subjektinėms teisėms apginti pagrindus. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis. Pažymėtina, kad aptariamais procesiniais pagrindais, kurie kitais žodžiais gali būti įvardyti kaip procesinės civilinės bylos pradėjimo kliūtys, yra (nors ir teisėtai) ribojama asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, todėl šių pagrindų sąrašas negali būti plečiamai taikomas ir atitinkamai pačių pagrindų turinys negali būti plečiamai aiškinamas. Be to, procesinis atsisakymo priimti ieškinį veiksmas dėl savo poveikio pirmiau įvardytai subjektinei teisei yra galimas tik tais atvejais, jeigu teismas yra įsitikinęs, t. y. jam nekyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad iškilusios abejonės negali būti pašalintos išklausant ginčo šalis, nes antrosios ginčo šalies, t. y. atsakovo, atsiradimas konkrečios civilinės bylos procese apskritai pirmiausia sietinas su ieškinio priėmimo ir kartu bylos iškėlimo procesiniu veiksmu, o pats ieškinio priėmimo klausimas yra sprendžiamas rašytinio proceso tvarka ir teismui yra žinoma tik raštu išreikšta suinteresuoto asmens, inicijuojančio civilinės bylos pradėjimą, pozicija. Todėl tais atvejais, jeigu vis dėlto kyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo, teismas turėtų priimti ieškinį, išklausyti, jeigu tas objektyviai galima, abi ginčo šalis, siekdamas pašalinti iškilusias abejones, ir, priklausomai nuo rezultato, nagrinėti bylą iš esmės arba imtis procesinių veiksmų, užbaigiančių bylos procesą, pradėtą pagal pateiktąjį procesinį dokumentą (CPK 293 ir 296 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-916/2019).

31. Kitaip tariant, asmens teisės reikšti ieškinį ribojimas jau ieškinio priėmimo stadijoje turi būti paremtas akivaizdžiu proceso įstatyme įtvirtinto pagrindo, patvirtinančio netinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, buvimu. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrinama, ar egzistuoja procesinio teisinio pobūdžio prielaidos ir teisės kreiptis į teismą sąlygos, tačiau į klausimą, ar ieškinys yra pagrįstas (materialinio teisinio pobūdžio prielaida), atsakoma tik išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 50 punktas).

32. Pirma, pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu eismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Proceso teisėje įtvirtintas lis alibi pendens (kitur nagrinėjama byla) principas, pagal kurį draudžiama dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių vienu metu iškelti ar nagrinėti daugiau kaip vieną civilinę bylą. Bylų tapatumas nustatomas taip pat, kaip ir ieškinių tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010). Kol anksčiau teisme dėl tapataus ginčo iškelta byla nėra užbaigta, ieškovas neturi teisės pareikšti ieškinį teisme dėl tapataus ginčo nagrinėjimo. Toks atsisakymo priimti ieškinį pagrindas įtvirtintas CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pagal kurį teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Jeigu ši aplinkybė paaiškėja jau iškėlus civilinę bylą, teismas palieka ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

33. CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas atsisakymo priimti ieškinį pagrindas yra laikino pobūdžio, t. y. jis taikytinas tais atvejais, kai anksčiau iškeltoje byloje pagal tapatų ieškinį dar nėra priimtas procesą užbaigiantis teismo procesinis sprendimas. Atsisakymas priimti ieškinį šiuo pagrindu nereiškia, kad ieškovas nebegalės su tapačiu ieškiniu kreiptis į teismą ateityje. Tokios pasekmės atsiranda tik tuo atveju, kai anksčiau iškeltoje byloje yra priimamas ir įsiteisėja teismo sprendimas dėl ginčo esmės, arba anksčiau iškelta byla yra nutraukiama įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 294 straipsnio 2 dalis).

34. Kasacinio teismo praktika, aiškinanti tapataus ieškinio (tapačios bylos) sampratą, yra gausi ir nuosekliai išplėtota. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl tapataus ieškinio konstatavimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010, 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011, 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013, 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019 ir kt.).

35. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Dėl to šalių tapatumas konstatuotinas, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tapatų ieškinio reikalavimą, ginčydamas teismo nustatytus materialiuosius teisinius santykius, buvęs atsakovas reiškia buvusiam ieškovui ar pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013). Ginčo šalių tapatumas konstatuotinas ir tuo atveju, kai ieškinį reiškia ne ankstesnės bylos šalis, bet jos teisių perėmėja materialiajame teisiniame santykyje. Vadinasi, sprendžiant dėl ginčo šalių (ne)tapatumo esminę reikšmę turi ir dėl to turi būti vertinamas ne ginčo šalių formalus procesinis statusas, bet materialiojo teisinio santykio, kurio dalyviai buvo asmenys, kurių ginčą sprendė teismas, (ne)tapatumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-403/2021, 42 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

36. Reikalavimo tapatumas yra apibrėžiamas pagal šio reikalavimo dalyką ir faktinį pagrindą. Teisinio reikalavimo pagrindo keitimas nekeičiant jo faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 23 punktas).

37. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Taigi ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011 ir joje nurodomą kasacinio teismo praktiką). Naujas ieškinys yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020, 20 punktas).

38. Taigi, kaip minėta, draudžiama dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių vienu metu ne tik nagrinėti, bet ir iškelti daugiau kaip vieną civilinę bylą. Apeliacinio teismo vertinimu, akivaizdu, kad tuo metu, kai buvo priimta šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, teisme jau buvo keliama byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 7 d. civilinė byla Nr. e2-43137-1193/2025. Abiejose bylose buvo traukiami dalyvauti tie patys asmenys tais pačiais statusais, abiejose ieškiniuose buvo nurodoma tas pats ieškinio pagrindas – ieškovai įrodinėjo, kad atsakovo atitinkamomis dienomis atlikti riboženklių įkalimo veiksmai buvo atlikti nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, be to, abiejose bylose pagrindinis ieškinio dalykas buvo reikalavimas tuos pačius atsakovo veiksmus pripažinti neteisėtais. Sutiktina, kad tai, jog ieškovai šioje byloje ieškinyje papildė ginčo faktines aplinkybes ir patikslino reikalavimus (papildė reikalavimu įpareigoti atsakovą pašalinti kuoliukus), nesudaro pagrindo laikyti, kad yra pareikštas iš esmės naujas ieškinys. Kita vertus, remiantis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais papildomi išvestiniai reikalavimai turėtų būti reiškiami toje pačioje byloje kaip ir pagrindinis reikalavimas, o jei pagrindinis reikalavimas buvo netinkamai suformuluotas, tai reikalavimų tikslinimas taip pat turėtų vykti toje byloje, kuri jau pirmiau yra keliama, o ne iškeliant naują bylą, kol dar nėra išspręstas ieškinio priėmimo klausimas ankstesnėje byloje.

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepaisant to, kad šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025 yra įsitiesėjusi nutartis atsisakyti priimti ieškovų ieškinį ir nebelaikytina, kad teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, pirmosios instancijos teismo nutartį laikyti neteisėta ir nepagrįsta nėra pagrindo, kadangi apeliacinės instancijos teismas vertina visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme.

40. Antra, pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, taip pat jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Rūšinis teismingumas (lot. competentia ratione materiae) reiškia, pirma, koks – bendrosios kompetencijos ar specializuotas – teismas turi nagrinėti bylą, t. y. nustatoma teismo rūšis; antra, tam tikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai, t. y. kuris teismas nagrinės bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Taigi pagal rūšinį teismingumą atribojama bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencija bei apylinkių ir apygardų teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija.

41. Remiantis CPK 22 straipsnio 1 dalimi, teismams nagrinėti CPK nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių. Įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Pagal CPK 36 straipsnio 1 dalį iškelta civilinė byla negali būti nutraukta arba pareiškimas negali būti paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad byla teisminga administraciniam teismui; šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą. Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis). Ta pati nuostata įtvirtinta taip pat ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 2 dalyje.

42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrosios kompetencijos teismas, spręsdamas pareikšto ieškinio priėmimo klausimą, visų pirma ex officio privalo patikrinti ieškinio teismingumą, t. y. nustatyti ieškinyje nurodomo teisinio santykio prigimtį ir pobūdį. Tuo atveju, jeigu pareikštas ieškinys negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka arba ieškinys neteismingas paduotam teismui, teismas tokį ieškinį privalo atsisakyti priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-684/2020).

43. Apeliacinės instancijos teismas tiek su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-43137-1193/2025, tiek ir su Panevėžio apygardos teismo 2026 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-35-940/2026 išvadomis, kad nagrinėjamu atveju ginčas teismingas administraciniam teismui.

44. Pagal ABTĮ 1 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką. Administracinis ginčas – tai asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas; prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnybiniai ginčai, taip pat rinkimų ginčai (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. ABTĮ 17 straipsnyje nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas, be kita ko, dėl valstybinio administravimo subjektų ir (ar) savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus.

45. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad viešojo administravimo subjektų sistemą sudaro valstybinio administravimo subjektai ir savivaldybių administravimo subjektai. Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybinio administravimo subjektai yra kolegialios ar vienasmenės valstybės institucijos, biudžetinės įstaigos, išlaikomos iš valstybės biudžeto asignavimų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų, Lietuvos bankas, Lietuvos kariuomenė, įstatymų nustatytą specialų statusą turintys fiziniai asmenys, asociacijos, valstybės valdomos įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė arba dalininkė yra valstybė, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje yra apibrėžiama, kad viešasis administravimas – tai teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas.

46. Taigi, pagrindinis bylos priskirtinumo administraciniam teismui požymis yra ginčo kilimas iš administracinių teisinių santykių, kurio šalimi yra viešojo administravimo subjektas – valstybinio administravimo subjektas ir (ar) savivaldybių administravimo subjektas.

47. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovai pareiškė ieškinį atsakovui matininkui, prašydami nustatyti, kad matininko 2024 m. lapkričio 13 d. ir 2024 m. lapkričio 15 d. dienomis atlikti riboženklių įkalimo veiksmai buvo atlikti nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, taip pat įpareigoti atsakovą per 14 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti visus neteisėtai įkaltus žymeklius ir atkurti sklypo būklę, o jei atkūrimas natūra būtų objektyviai neįmanomas, priteisti atstatymo išlaidas, taip pat nustatyti vykdymo mechanizmą, jei atsakovas nurodyto termino nevykdys – leisti ieškovui atlikti pašalinimo ir atkūrimo darbus.

48. Sutiktina, kad matininkų veiklos priežiūra atliekama vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo Ketvirto skirsnio „Ūkio subjektų veiklos priežiūra“ nuostatomis, t. y. būtent Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos veikia kaip institucija, atliekanti matininko veiklos kontrolės funkcijas, bet ne bendrosios kompetencijos teismas. Viešojo administravimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad poveikio priemonės ūkio subjektui skiriamos, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas įstatymuose numatytas aplinkybes. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad sprendimas ūkio subjekto veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

49. Ginčui aktualių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1805 (neteko galios 2025 m. spalio 22 d.) patvirtintų Matininko kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo, galiojimo, sustabdymo, galiojimo panaikinimo taisyklių 14 punkte nurodyta, kad asmenų, atliekančių nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymo darbus, veiklos priežiūrą atlieka Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai, nesusiję su matininko kvalifikacijos pažymėjimų išdavimu; Nacionalinė žemės tarnyba, turėdama informacijos ar gavusi fizinių ar juridinių asmenų skundų arba savivaldybių ir valstybės institucijų informaciją apie matininko galbūt padarytus veiklos pažeidimus, praneša apie tai matininkui ir nustato paaiškinimų, dokumentų ir duomenų, reikalingų informacijai apie galimus pažeidimus ištirti, pateikimo terminą. Šių taisyklių 16 punkte nurodyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi šių taisyklių 14 punkte nurodytus gautus dokumentus ir nustačiusi, kad matininkas pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytus jo veiklos reikalavimus ar kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, teisės aktų, techninių reglamentų, standartų, reglamentuojančių matininko darbų atlikimą, reikalavimus, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį ir jo padarinius, imasi atitinkamai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnio 10–12 dalyse nustatytų veiksmų. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnio 9² dalyje nustatyta, kad matininkui poveikio priemonė už padarytą pažeidimą skiriama atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir pažeidėjo kaltę.

50. Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnyje nurodyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad matininkas už neteisėtais veiksmais kitiems asmenims padarytą žalą nustatant ir (ar) pakeičiant nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis atsako Lietuvos Respublikos darbo kodekso, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, o už įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų nustatymą ir (ar) pakeitimą, pažeidimą atsako Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Vis dėl to, ieškovai nagrinėjamu atveju reikalavimo dėl žalos atlyginimo nepareiškė. Kita vertus, net ir esant reikalavimui dėl žalos atlyginimo, kaip minėta, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis, ABTĮ 22 straipsnio 2 dalis).

51. Taigi, pagal pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą skundą dėl galbūt matininko padarytų pažeidimų nagrinėja ir sprendimą dėl skundo priima specialus subjektas, t. y. NŽT. Būtent NŽT, gavusi skundą apie matininko galimai padarytus pažeidimus, sprendžia kokių veiksmų imtis ir kokias poveikio priemones taikyti. Atitinkamai NŽT sprendimas gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, bet ne bendrosios kompetencijos teismui.

52. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į pagrindinius ir esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Kiti atskirojo skundo motyvai ir argumentai kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

53. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad šioje byloje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovų ieškinį, laikytina teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti ieškovų S. B. ir K. P.–B. su atskiruoju skundu teikiamus įrodymus ir apeliacinės instancijos teismui pateiktus papildomus paaiškinimus.

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.