- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-10
- Bylos Nr.
- e2A-1898-864/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16650-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Pareiškėjas
- V. M., J. M.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Registrų centras
- Advokatai
- Kristupas Kerutis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-1118-1176/2023 pagal pareiškėjų V. M. ir J. M. pareiškimą dėl įgyjamosios senaties į nekilnojamuosius daiktus fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Registrų centras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai V. M. ir J. M. (toliau ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. M. pagal įgyjamąją senatį asmeninės nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. M. ir J. M. pagal įgyjamąją senatį jungtinės nuosavybės teise įgijo ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškime nurodoma, jog pareiškėja V. M., būdama (duomenys neskelbtini) metų, gyveno su tėvais adresu (duomenys neskelbtini). 1989 m. pavasarį ieškovė nuvyko į Vilnių ir susirado parduodamą gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nusipirko gyvenamąjį namą iš D. Č. Maždaug 1989 m. gegužės-birželio mėn. pareiškėja sumokėjo D. Č. namo kainą (2 000,00 JAV dolerių) ir gavo raktus nuo namo. Pareiškėja nuvyko į Respublikinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą, Vilniaus filialą, kur užpildė ir pasirašė dokumentus, kurie ten ir liko. Pareiškėja gavo namų valdos techninės apskaitos bylą, kurią laikė nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentu. (duomenys neskelbtini), namų valdos techninės apskaitos byloje nurodyta, kad namo savininkė yra pareiškėja. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su pareiškėju J. M. Namų valdos techninės apskaitos bylos antrame lape, pavadinimu „Dokumentų sąrašas byloje“, uždėtas 1996 m. kovo 28 d. spaudas bei vėliau 1999 m. birželio 4 d. spaudas „pakeitimai užfiksuoti“, nurodant patikrinimus atlikusių Vilniaus filialo tuometinių darbuotojų (P. ir Š.) pavardes, ties kuriomis darbuotojos pasirašė. Puslapyje, kuriame yra namo 1A1/ž brėžinys, yra uždėtas 1999 m. birželio 4 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo spaudas su darbuotojų parašais, patvirtinant apie atliktą naują inventorizaciją. Namų valdos techninės apskaitos byloje yra Namų valdos techninės apskaitos kortelė, kurioje yra nurodyti (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo bendrasis plotas – 56,42 kv. m, bei žemės sklypo duomenys ir plotas. Nurodyta, jog yra du pagalbiniai pastatai, tarp kurių – 1999 m. pradėtas ir užbaigtas statyti pagalbinis-ūkinis pastatas, kurį statė abu pareiškėjai. Gyvenamasis namas ir ūkio pastatas yra išmatuoti, atvaizduoti bei aprašyti 2020 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų byloje. Kadastrinių matavimų byloje ūkio pastatui yra suteiktas unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kuris statinių situacijos plane pažymėtas indeksu 2Il/ž. Antrasis ūkio pastatas nėra išlikęs, todėl kadastrinių matavimų byloje nėra pažymėtas. Gyvenamajam namui suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o jo naujai išmatuotas plotas yra 56,29 kv. m, kuris dėl matavimo paklaidų, šiltinamojo sluoksnio įrengimo, skiriasi nuo Techninės apskaitos byloje užfiksuoto ploto, tačiau, kaip nurodoma pareiškime, iš gyvenamojo namo plano, išmatavimų bei proporcijų matyti, kad tai tas pats namas. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centre gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei šalia esantis ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra įregistruoti ir dėl to nėra patvirtinta pareiškėjos asmeninė nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą bei pareiškėjų jungtinės nuosavybės teisė į ūkio pastatą. Atsižvelgdami į tai, pareiškėjai prašo teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. M. pagal įgyjamąją senatį asmeninės nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. M. ir J. M. pagal įgyjamąją senatį jungtinės nuosavybės teise įgijo ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime pažymi, kad nėra duomenų apie gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos teisėtumą.
4. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašo pareiškėjų pareiškimą tenkinti tik tuo atveju, jei pareiškėjai, prašydami teismo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į pareiškime nurodytus statinius pateiktų teismui įrodymus, patvirtinančius, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties būdu. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad byloje turi būti išsiaiškinta, ar statiniai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, taip pat ar jie pastatyti teisėtai.
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašo pareiškėjų pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad turi būti nustatyta, ar pareiškėjų nurodyti statiniai pastatyti teisėtai ir ar yra privačios nuosavybės objektas.
6. Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Registrų centras pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašo pareiškėjų pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis nuosavybės teisė į pareiškėjų nurodytus statinius nėra įregistruota. Nurodo, kad neprieštarauja pareiškimo tenkinimui, jei pareiškėjai įrodys savo reikalavimų pagrįstumą.
7. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašo pareiškėjų pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad turi būti nustatyta, ar pareiškėjų nurodyti statiniai pastatyti teisėtai ir ar yra privačios nuosavybės objektas.
8. 2023 m. kovo 15 d. gautas pareiškėjų prašymas dėl dalies pareiškimo reikalavimų atsiėmimo. Pareiškėjai atsiėmė pareiškimo reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai pagal įgyjamąją senatį jungtinės nuosavybės teise įgijo ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
9. 2023 m. kovo 15 d. teismo posėdyje paaiškinimus teikė pareiškėjų atstovas advokato padėjėjas Kristupas Kerutis, liudytojai D. M. (pareiškėjos sūnus) ir G. M.
Šalies argumentai
10. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė pareiškime išdėstytus motyvus ir prašė tenkinti pareiškime pareikštą reikalavimą, susijusį su gyvenamuoju namu, taip pat prašė priimti pateiktą prašymą dėl pareiškime pareikšto reikalavimo, susijusio su sandėliuku, atsiėmimo. Pareiškėjų atstovas papildomai paaiškino, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių, jog namas pastatytas kaip privati nuosavybė, taip pat nėra duomenų, įrodančių, jog gyvenamasis namas būtų neteisėtai pastatytas. Dabar užfiksuoti gyvenamojo namo ploto duomenys iš esmės sutampa su anksčiau užfiksuotais duomenimis. Gyvenamasis namas per visą įgyjamosios senaties terminą buvo pareiškėjos prižiūrimas, buvo mokamas žemės sklypo nuomos mokestis. Paaiškino, kad pareiškėja pirko namą būdama jauno amžiaus, todėl gavusi namų valdos techninės apskaitos bylą, manė, kad ji tokiu būdu tapo namo savininke. Tačiau vėliau pareiškėjai bandant sudaryti su elektros tiekėju sutartį buvo paprašyta dokumentų, patvirtinančių, jog ji yra namo savininkė, ir jos turimi dokumentai tam buvo netinkami. Paaiškino, kad tikslios pirkimo – pardavimo sutarties datos pareiškėja jam nurodyti negalėjo, galėjo namą įsigyti ir vėliau, nei nurodyta pareiškime. Negalėjo pateikti detalių paaiškinimų dėl VĮ Registrų centro pateiktoje byloje ant namo plano uždėto spaudo „savavališka statyba“.
11. Liudytoja G. M. teismo posėdyje parodė, kad ji yra pareiškėjos draugė. Ji nuo 1982 metų gyveno (duomenys neskelbtini) gatvėje. Anksčiau gyvenamajame name gyveno P., jis namą pardavė B., pastarasis pardavė D. Č.; D. Č. namą pardavė pareiškėjai. Apie tai, kad namas buvo parduotas pareiškėjai, buvo žinoma visiems, nes kaimynai apie tai kalbėjo. Apie tai, kad sutartis buvo sudaryta žodžiu, ji sužinojo iš pačios pareiškėjos. Taip pat parodė, kad namas, kuriame gyvena pareiškėja, buvo pastatytas jos „šešuro“, jis namą statė tam, kad galėtų jame gyventi, nes buvo atvykęs iš kaimo, tačiau namas jam nepatiko, todėl pardavė P. Namas buvo pastatytas apie 1964 m. Pareiškėja į namą įsikėlė, kai jos sūnus D. buvo mažas. Jis tuo metu dar darželio nelankė arba tik pradėjo lankyti, vaikščioti mokėjo. Pareiškėja keitė laiptus žemės sklype, darė kasmetinį namo remontą, keitė namo stogą, jokių statybos darbų neatliko, namo vidinis išplanavimas nesikeitė.
12. Liudytojas D. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) teismo posėdyje parodė, kad jis yra pareiškėjos sūnus. Name gyvena nuo gimimo – apie tai jis žino iš tėvų pasakojimų. Statybos darbai name nebuvo atliekami. Plotas ir aukštis namo nesikeitė, tik buvo pakeistas stogas, buvo atliekami vidinės apdailos darbai. Neprisimena, ar buvo pareiškimų dėl namo nugriovimo.
13. 2023 m. balandžio 5 d. teismo posėdyje pareiškėja V. M. paaiškino, kad gyvenamąjį namą nusipirko 1989 metais. Tuo metu ji buvo jauna, todėl nesudarė namo pirkimo – pardavimo sutarties. Paaiškino, kad į namą įsikėlė, kai gimė sūnus, jam tuo metu buvo dveji metai, iki tol atliko name remonto darbus. Nusipirkus namą, su buvusia savininke ji nebendravo. Gavusi namų valdos techninės apskaitos bylą, manė, kad ji yra „prirašyta“, vėliau sudarė elektros tiekimo sutartį, interneto tiekimo sutartį, apdraudė namą. 1996 metais kreipėsi dėl vandens tiekimo, tačiau buvo atsisakyta teikti paslaugas, nes ji nebuvo „prirašyta“ šiame name. Todėl ji vandenio tiekimu pasirūpino iš kitur. Ar namas buvo teisėtai pastatytas, ji nesidomėjo. Nusipirkusi namą, jame jokių darbų neatliko, tik pakeitė stogą. Tuo metu kreipėsi į instituciją, esančią Konstitucijos pr., dėl leidimo ąžuolui nukirsti gavimo ir į seniūną dėl stogo pakeitimo. Atsakydama į klausimą dėl namo plano pasikeitimo, paaiškino, kad namo priekyje buvo veranda, jos durys buvo labai senos, buvo sulygintos sienos. Sienos buvo sutvirtintos lentomis ir pjuvenomis. Stogo plotas buvo visada toks pats. Stogas buvo ir virš verandos. Namo pamatų nekeitė, tik sutvirtino. Paaiškino, kad 1999 metais ji kreipėsi dėl inventorizacijos tam, kad duotų leidimą dėl stogo pakeitimo. Ji bandė ne vieną kartą kreiptis dėl namo įteisinimo, tačiau nepavykdavo. Neturi duomenų, patvirtinančių, kad šis namas yra teisėtai pastatytas ir tinkamas eksploatuoti. Atsakydama į klausimą, kodėl pradinė savininkė 1996 metais kreipėsi dėl inventorizacijos, paaiškino, kad tikėtina ji tai darė tam, kad sutvarkytų namo dokumentus ir jai perduotų. Papildomai paaiškino, kad kai nusipirko namą, reikėjo atlikti rekonstrukcijos darbus, todėl kreipėsi į seniūną, kad leistų namą kalti lentomis. Per visą laikotarpį, kol gyveno name, nei institucijos, nei inspekcijos nesikreipė į ją. Seniūnas apie tai, kad ji gyvena name, visada žinojo, jis buvo atvykęs namą apžiūrėti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjų V. M. ir J. M. pareiškimo dalį, kuria pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. M. pagal įgyjamąją senatį asmeninės nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu sprendimu priėmė ir tenkino pareiškėjų V. M. ir J. M. prašymą dėl pareiškimo reikalavimų dalies atsiėmimo ir paliko nenagrinėtą pareiškėjų pareiškimo reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai V. M. ir J. M. pagal įgyjamąją senatį jungtinės nuosavybės teise įgijo ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Grąžino pareiškėjai V. M. 50 Eur dydžio žyminį mokestį, sumokėtą advokato padėjėjo Kristupo Keručio 2022 m. rugpjūčio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 802, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi.
15. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad nuosavybės teisė į statinį – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas), dėl kurios įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktas pareiškimas, nėra įregistruota viešame registre. Pareiškėja pareiškime nurodė ir 2023 m. balandžio 5 d. teismo posėdyje patvirtino, kad ji Gyvenamąjį namą įsigijo 1989 metais iš D. Č. Buvusiai savininkei pareiškėja sumokėjo 2 000 JAV dolerių. Ji nuvyko į (duomenys neskelbtini), tuometinę VĮ Respublikinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą, kur pasirašė ir užpildė dokumentus dėl Gyvenamojo namo. Pareiškėja byloje paaiškino, kad gavusi namų valdos techninės apskaitos bylą, manė, kad visi dokumentai dėl Gyvenamojo namo yra sutvarkyti ir ji yra namo savininkė.
16. Pareiškėja teismui pateikė (duomenys neskelbtini), namų valdos techninės apskaitos bylą (inventorizacijos Nr. 16163) (toliau – ir Byla1), kurioje nurodyta – „Pagrindinai inventorizuota 1989 m. birželio 15 d.“ Taip pat nurodyta, kad namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), yra įtraukta į privatų fondą. Savininke nurodyta V. M. Namų valdos techninėje apskaitos byloje paskutiniai pakitimai užfiksuoti pagal 1999 m. birželio 4 d. inventorizaciją. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Gyvenamasis namas priklauso valstybei ar savivaldybei, nors Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 7 d. nutartyje suinteresuotiems asmenims išaiškino, kad tokiu atveju, kai daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę. Byloje apklausta liudytoja G. M. parodė, kad ji buvo pareiškėjos kaimynė, namą statė jos vyro tėvas („šešuras“), kuris vėliau Gyvenamąjį namą pardavė. Teismas, įvertinęs šiuos liudytojos parodymus, taip pat tai, kad ginčo namas yra įtrauktas į privatų fondą, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti apie tai, kad Gyvenamasis namas yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, daro išvadą, kad labiau tikėtina, kad Gyvenamasis namas buvo privačios nuosavybės objektas.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-148/2011).
18. Kaip minėta, pareiškėja į bylą pateikė namų valdos techninės apskaitos bylą. Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras pateikė į bylą Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo Namų valdos techninės apskaitos bylos kopiją (toliau – ir Byla2). Iš VĮ Registrų centro pateiktų duomenų matyti, kad Gyvenamasis namas (1 aukšto) buvo pastatytas 1963 metais, rūsys po Gyvenamuoju namu – 1985 metais (Bylos2 15 lapas), gyv. priestatas – 1985 metais, šaltasis priestatas – 1963 (Bylos2 12 lapas), kurie yra pavaizduoti kaip vientisas namas plane, patvirtintame 1989 m. birželio 15 d., ir kurie pripažinti savavališka statyba – uždėtas 1989 m. birželio 15 d. antspaudas su užrašu „savavališka statyba“, taip pat nurodytos statinio (Gyvenamojo namo) sudėtinių dalių žymėjimų pavadinimai, kurie priskirti savavališkai statybai (Bylos1 1 lapas). Ant šio plano taip pat uždėtas antspaudas „Panaikinta“ ir nurodyta panaikinimo data – 1999 m. birželio 4 d. Iš VĮ Registro centro pateiktų duomenų 18-19 lapų matyti, kad 1989 m. birželio 15 d. bendras Gyvenamojo namo (be rūsio) plotas buvo 54,59 kv. m. Iš VĮ Registrų centro pateiktos medžiagos matyti, kad D. Č. užsakymu 1996 metais buvo atlikta namo inventorizacija (medžiagos 23 ir 26 lapai). 1996 m. kovo 28 d. užfiksuota, kad Gyvenamojo namo su šaltu priestatu ir gyvenamuoju priestatu plotas buvo 54,59 kv. m (žr. pareiškėjos pateiktoje byloje esančios pastato inventorinės žinios 1996 m. kovo 28 dienai). Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad į Gyvenamąjį namą įsikėlė gyventi apie 1996 metais, D. Č. po žodinio susitarimo dėl Gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo ir pinigų perdavimo tvarkė namo dokumentus. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad įsigijus namą jokie statybos darbai nebuvo atliekami, kadangi name buvo veranda, kurios durys buvo labai senos, buvo pakeistos durys, taip pat buvo sulygintos verandos sienos, jas sutvirtinant lentomis ir pjuvenomis. Taip pat paaiškino, kad buvo pakeistas namo stogas. Tačiau tiek iš pareiškėjos, tiek iš VĮ Registrų centro pateiktos medžiagos matyti, kad 1999 m. birželio 4 d. buvo patvirtintas naujas Gyvenamojo namo planas, kurį palyginus su 1989 m. birželio 15 d. patvirtintu planu, yra didesnis – ankstesniame plane pažymėta namo dalis 2a¹/ž yra mažesnio ploto nei pavaizduota plane, kuris patvirtintas 1999 m. birželio 4 d. Iš Pareiškėjos pateiktos bylos matyti, kad 1999 m. birželio 4 d. buvo atlikta pastato inventorizacija ir užfiksuotas namo bendras plotas 56,42 kv. m, t. y. didesnis, nei buvo fiksuojamas anksčiau. Toks pats plotas užfiksuotas Namų valdos techninės apskaitos kortelėje (žr. VĮ Registrų centro pateiktos medžiagos 13 lapą). Teismas, įvertinęs tai, kad iš 1999 m. birželio 4 d. patvirtinto plano matyti, jog namo dalis, pažymėta 2a¹/ž, padidėjo, sprendžia, kad buvo atlikti Gyvenamojo namo ploto didinimo statybos darbai.
19. Kaip minėta, namo statybos vyko 1963 metais. 1970, 1991 metais buvo patvirtintos Teisinio pastatų registravimo miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos, kuriomis buvo nustatyta statinių įregistravimo tvarka. Teisiškai neįregistruotų statinių miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse neturėjo būti. LTSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 buvo patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, kurios 16 punktas draudė savavališkai pastatytus pastatus registruoti. Be to, LTSR Komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintų Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodinių nurodymų 36 punkte buvo nurodyta, kad savavališka statyba laikomi visi po 1958 m. rugpjūčio 1 d. be leidimo pastatyti ar perstatyti gyvenamieji namai, jų dalys, priestatai, antstatai, ūkio pastatai, kiemo rūsiai, šiltnamiai.
20. Lietuvos Tarybų Socialinės Respublikos Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarime Nr. 91 „Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti“ buvo nustatyta, kad apgyvendinti ir eksploatuoti gyvenamuosius namus ir kitus civilinius objektus leidžiama tik po to, kai juos priims valstybinės komisijos šiuo nutarimu nustatyta tvarka. Objektų atidavimo naudoti data yra valstybinės komisijos akto pasirašymo data.
21. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ patvirtino pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją. Šioje instrukcijoje nurodyta (žr. 2-6 punktus), kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Pastatus, statinius ir butus registruoja bei registravimo pažymėjimus išduoda valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai. Pastatus, statinius ir butus inventorizavimo biuruose turi registruoti ministerijos, departamentai, valstybinės tarnybos, savivaldybės, įmonės, įstaigos, organizacijos, gyvenamųjų namų ir garažų statybos kooperatyvai, bendrovės, bendrijos, visuomeninės organizacijos bei piliečiai ir kiti savininkai (toliau vadinama – savininkai) įstatymų nustatyta tvarka. Neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai. Registruojama tik inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus pastatą, statinį ir butą naudoti arba pasikeitus savininkui. Nuo 1994 m. balandžio 30 d. įsigaliojus naujai instrukcijų redakcijai, teisinis reglamentavimas iš esmės liko toks pats, tik pakeistas 5 punktas, kuriame nustatyta, kad neregistruojami laikini ir savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai, taip pat pastatai, statiniai ir butai, kurių įsigijimo rinkos kaina ne mažesnė kaip 15 000 litų, jeigu nepateikta valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma apie pajamų deklaravimą. Nuo 1995 m. rugpjūčio 12 d. įsigaliojus naujai instrukcijų redakcijai 5 punkte nustatyta, kad neregistruojami laikini ir savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai, taip pat pastatai, statiniai ir butai, kurių įsigijimo rinkos kaina ne mažesnė kaip 30 000 litų, jeigu nepateikta valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma apie pajamų deklaravimą. Nuo 1996 m. rugpjūčio 31 d. šis nutarimas neteko galios.
22. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad iki pareiškėjai įsikeliant į namą, namas buvo priimtas kaip tinkamas naudojimui, nors inventorizacija buvusios savininkės prašymu buvo atlikta. Priešingai, byloje 1989 m. birželio 15 d. plane buvo užfiksuotas savavališkų statybų faktas. Vilniaus regioninis valstybės archyvas pateikė teismui raštą, kuriame nurodė, kad Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus 1960-1963 m. leidimas statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ir priėmimo eksploatacijai aktas Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus 1960-1963 m. dokumentuose nerasti. Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. sprendimas dėl leidimo įteisinti savavališką statybą (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. dokumentuose nerastas. Namas nebuvo įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka. 1999 m. gegužės 6 d. pareiškėjos prašymu buvo atlikta dar viena namo inventorizacija, tačiau namo teisinė registracija taip pat nebuvo užbaigta (Iš Bylos1 matyti, kad nebuvo užpildyta dokumentuose nekilnojamojo turto registracijai skirtas laukelis; žr. 27 lapą), nors pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1011 „Dėl teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos patvirtinimo“ 3 punkte buvo įtvirtinta, kad statinius privalo teisiškai registruoti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Šio nutarimo 8 punkte buvo įtvirtinta, kad yra draudžiama teisiškai registruoti laikinus ar savavališkai pastatytus statinius, taip pat teisinė registracija draudžiama, jeigu teisės aktų nustatytais atvejais nepateikiama pajamų deklaravimo pažyma. 2 punkte buvo įtvirtinta, kad: teisinė statinių registracija atliekama, kai: registruojami dokumentai, patvirtinantys nuosavybės (patikėjimo) teises į statinius; pradinis dokumentų, patvirtinančių nuosavybės (patikėjimo) teises į statinius, registravimas atliekamas tais atvejais, kai statiniai registruojami pirmą kartą, taip pat kapitališkai suremontavus, rekonstravus, padalijus teisiškai įregistruotus statinius; šiame punkte nurodyti dokumentai registruojami, jeigu yra atlikta statinių techninė inventorizacija. 4 punkte išvardinta kokie dokumentai, galėjo patvirtinti nuosavybės, patikėjimo ar kitas teises į statinius. Tarp jų buvo įtvirtinti: Lietuvos Respublikos apskričių valdytojų komisijų išduoti baigtų statyti pastatų, statinių priėmimo naudoti aktai arba notariškai patvirtintos sutartys (pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo, įkeitimo ir kt.). Aptariamu atveju rašytinės formos sutartis tarp pareiškėjos ir buvusios savininkės nebuvo sudaryta. Nustatyta, kad pareiškėjai įsikėlus į Gyvenamąjį namą buvo padidintas namo plotas, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog šie darbai, ir įsigytas Gyvenamasis namas buvo pastatytas laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų ir pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka tinkamu naudoti. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartį, 2023 m. kovo 27 d. pateikė informaciją, kad patikrinus Administracijai prieinamas duomenų bazes jokių duomenų apie statybą leidžiančio dokumento adresu (duomenys neskelbtini), išdavimą, administracija neturi. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjams buvo pasiūlyta pateikti duomenis, įrodančius gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą. Tačiau pareiškėjai į bylą neteikė jokių dokumentų. Kaip minėta, pareiškėjos prašymu 1999 m. buvo atlikta namo inventorizacija, tačiau vėlgi namas nebuvo įregistruotas (Bylos1 27 lapas), tikėtina dėl to, kad Gyvenamasis namas nebuvo priimtas naudojimui teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl nesant byloje įrodymų apie tai, kad namas buvo pastatytas laikantis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kad buvo išduoti statybai atitinkami leidimai ir namas pastatytas pagal leidimus bei nustatyta tvarka valstybinės komisijos priimtas naudoti, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad pareiškėja negalėjo atlikti namo teisinės registracijos dėl to, kad namas buvo laikomas savavališka statyba, o kaip jau minėta, pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, savavališkų statybų registracija buvo draudžiama.
23. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti, kad Gyvenamasis namas buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. kad jis buvo teisėtų statybų rezultatas, jis negali būti laikomas privačios nuosavybės objektu. Kadangi namas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų, negalima pripažinti nuosavybės teisės į jį įgijimą pagal įgyjamąją senatį, todėl pareiškėjų prašymas atmestinas, kaip nepagrįstas.
24. Dėl kitų sąlygų, būtinų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti, (ne)egzistavimo teismas atskirai nepasisako, nes neįrodžius bent vienos būtinos šiam faktui konstatuoti sąlygos (šiuo atveju neįrodytas Gyvenamojo namo statybos teisėtumas), šio fakto konstatavimas negalimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
25. Pareiškėja V. M. (toliau ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-1118-1176/2023 ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. M. pagal įgyjamąją senatį asmeninės nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (tolia ir Gyvenamasis namas).
26. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, kadangi teismas klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėjo neteisingas išvadas. Apeliacinį skundą grindžia motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
26.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad Gyvenamasis namas yra įtrauktas į privatų fondą bei buvo privačios nuosavybės objektu. Teismas rėmėsi CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Apeliantės vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad ji Gyvenamąjį namą užvaldė nesąžiningai ar atliko neteisėtus veiksmus. Priešingai, apeliantė įrodė, kad Gyvenamąjį namą ji įgijo teisėtai žodinio sandorio pagrindu. Apeliantės teigimu, ji manė, kad atliko visus nuo jos priklausančius veiksmus (kreipėsi dėl Gyvenamojo namo inventorizacijos atlikimo ir gavo namų valdos techninės apskaitos bylą) ir yra Gyvenamojo namo savininkė.
26.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai argumentavo, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantė pažymi, kad ji pati gyvenamojo namo nestatė, jo nerekonstravo ir/ar neremontavo, o įsigijo teisėto sandorio pagrindu.
26.3. Pažymi, jog nuo 1963 m., kada Gyvenamasis namas buvo pastatytas, gyvenamojo namo indeksas yra 1A1/ž, namo lokacija bei kiti esminiai namo parametrai namų valdoje iš esmės nepasikeitė. Tiek VĮ Registrų centro pateiktos namų valdos Bylos2 9 lape, tiek ir pareiškėjos pateiktos namų valdos Bylos1) 3 lape yra pateikti 1A1/ž Pastato išmatavimai, kurie iš esmės atitinka 1A1/ž pastato matavimus, nurodytus 2020 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų byloje. Tiek VĮ Registrų centro pateiktos namų valdos bylos 9 lape, tiek ir pareiškėjos pateiktos namų valdos bylos 3 lape nėra nurodyta, kad 1A1/ž Pastatas būtų pastatytas savavališkai, kad būtų koks nors spaudas dėl savavališkos statybos ar pan. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad gyvenamasis pastatas pripažintinas savavališka statyba, nes uždėtas 1989 m. birželio 15 d. antspaudas su užrašu „savavališka statyba“ (Bylos1 1 lapas). Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra visiškai teisinga ir neatitinka visų Bylos1 ir Bylos2 duomenų, nes ant šio plano taip pat uždėtas antspaudas „Panaikinta“ ir nurodyta panaikinimo data – 1999 m. birželio 4 d. Vadinasi, teismas neteisingai rėmėsi vien tik 1989 m. birželio 15 d. antspaudo duomenimis, kuris buvo panaikintas 1999 m. birželio 4 d. Savavališka statyba, minima 1989 m. birželio 15 d., kaip matyti iš pastatų išdėstymo schemos apima raudona spalva pažymėtą statinį Nr. 5J1/m, kurio aukštis nurodytas H=180, plotis - 1,56, ilgis 3,50, nes būtent šis statinys yra išskirtas raudona spalva ir būtent šis statytinis nebuvo nurodytas nei ankstesniuose nei vėlesniuose namų valdos inventorizacijos dokumentuose. Vėliau, pareiškėjai nusipirkus gyvenamąjį namą iš D. Č., ji nugriovė minėtą statinį Nr. 5J1/m, taip pat į Gyvenamojo namo 1A1/ž kampe esančią verandą ant esamų pamatų ir po esamu stogu įdėjo duris ir langą, juos sutvirtinant lentomis, ir po to užsakė naują namų valdos inventorizaciją, kuri, kaip minėta, buvo atlikta 1999 m. birželio 4 d. Naujos inventorizacijos metu, atsižvelgiant į tai, kad buvo pašalintas minėtas savavališkai pastatytas statinys Nr. 5J1/m, taip pat naujai atlikus gyvenamojo namo 1A1/ž ploto matavimus, įskaitant ir ant esamų pamatų ir po esamu stogu įstiklintos terasos plotą, buvo atlikta ir į bylą įdėta nauja namų valdos bei 1A1/ž gyvenamojo namo pirmo aukšto schema, kuri iš esmės atitinka 2020 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų byloje esančius matavimus, tuo tarpu savavališkos statybos 1989 m. birželio 15 d. spaudas buvo panaikintas, nes, kaip minėta, ankstesnės savininkės savavališkai pastatytą statinį Nr. 5J1/m pareiškėja nugriovė.
26.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad iš „Pareiškėjos pateiktos bylos matyti, kad 1999 m. birželio 4 d. buvo atlikta pastato inventorizacija ir užfiksuotas namo bendras plotas 56,42 kv. m, t. y. didesnis, nei buvo fiksuojamas anksčiau“. Kadangi, viena vertus, pirmosios instancijos teismas nepastebėjo ir nevertino to fakto, kad 1999 m. birželio 4 d. inventorizacijos metu buvo klaidingai susumuotas gyvenamojo namo patalpų plotas ir bendras patalpų plotas (be rūsio) turėjo būti nurodytas 54,41 kv. m. Antra vertus, į ankstesnę inventorizaciją dėl matavimo ir/ar kitų priežasčių nebuvo įtraukta gyvenamojo pastato veranda, kurioje ant esamų pamatų ir po esamu stogu pareiškėja įdėjo duris bei langą, kuriuos sutvirtino lentomis. Todėl pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad iš 1999 m. birželio 4 d. patvirtinto plano matyti, jog namo dalis, pažymėta 2a¹/ž, padidėjo, ir išvada, kad buvo atlikti Gyvenamojo namo ploto didinimo statybos darbai, yra nepagrįsti, nes tiek pati pareiškėja, tiek liudytoja G. M., tiek ir liudytojas D. M. aiškiai paliudijo, kad gyvenamajame name nebuvo atliekami kapitalinės statybos ir/ar namo rekonstrukcijos darbai, o gyvenamojo namo pamatų sutvirtinimas, stogo pakeitimas, apdailos darbai, verandos stiklinimas, durų įdėjimas verandoje nėra laikytini statybos darbai, kuriems buvo būtinas statybą leidžiantis dokumentas. Jei būtų buvę kitaip, 1999 m. birželio 4 d. patvirtintame namų valdos bei gyvenamojo namo plane būtų nurodytas savavališkos statybos faktas, tačiau atvirkščiai, 1999 m. birželio 4 d. kaip tik ir buvo panaikintas savavališkos statybos spaudas, kuris 1989 m. birželio 15 d. buvo uždėtas (duomenys neskelbtini) namų valdos plane dėl savavališkai pastatyto statinio Nr. 5J1/m, o nauji ar išliekantys savavališkos statybos faktai nebuvo fiksuojami; minėti duomenys sutampa tiek pareiškėjos pateiktoje namų valdos inventorizacijos Byloje1, tiek ir VĮ Registrų centras pateiktoje namų valdos inventorizacijos Byloje2.
26.5. Apeliantė pažymi, kad byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys nepateikė jokių duomenų ar dokumentų, kurie liudytų esant Gyvenamojo namo statybą neteisėtą.
26.6. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino archyvų pažymas, kurios nurodyta, kad „Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus 1960-1963 m. leidimas statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ir priėmimo eksploatacijai aktas Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus 1960-1963 dokumentuose nerasti“ ir „Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. sprendimas dėl leidimo įteisinti savavališką statybą (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. dokumentuose nerastas“, kas paliudija, kad nurodytu laikotarpiu statybą leidžiantys dokumentai nerasi ar jie nebuvo išduoti, tačiau nepaneigia, kad tokie dokumentai buvo išduoti kitu laikotarpiu ir, kad Gyvenamojo namo statyba buvo teisėta. Juolab, kad 1999 m. birželio 4 d. savavališkos statybos spaudas buvo panaikintas; nauji ar išliekantys savavališkos statybos faktai nebuvo fiksuojami.
26.7. Pažymi, jog per visą apeliantės Gyvenamojo namo valdymo laiką nei joks privatus asmuo, nei jokia valstybės ar savivaldybės įstaiga ar pareigūnas nepateikė jokių pretenzijų ar reikalavimų pareiškėjai dėl gyvenamojo namo eksploatavimo. Priešingai, pvz.:, į bylą yra pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės 2006 metų Pranešimas V. M. apie valstybinės žemės nuomos mokestį, kur, be kita ko, nurodytas Sklypo/sutarties identif. numeris, Sklypo adresas - (duomenys neskelbtini), plotas - 0,0168 ha, Nuomos pradžia - 1995.07.11, kas neabejotinai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybei (administracijai) nuo 1995 m. liepos 11 d. yra žinoma, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) valdo 0,0168 ha namų valdą; į bylą yra pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gruodžio 31 d. Kvitas pareiškėjai, V. M., adresu (duomenys neskelbtini), su mokesčio pavadinimu nuompinigiai už. valst. žemės ir vandens telkinių nuomą fiz. asm./mokėjimas/įmoka. Kaip minėta, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybės administraciją dėl namo stogą gadinančio ąžuolo kirtimo ir pateikė į bylą Vilniaus m. sav. administracijos 2006 m. liepos 3 d. Leidimą kirsti, genėti ar pertvarkyti saugotinus želdinius, augančius ne miško žemėje Nr. 458. Taip pat pareiškėja į bylą pateikė 2002 m. vasario 26 d. Elektros energijos tiekimo - vartojimo su buitiniu vartotoju sutartį Nr. 054579-1, kurią pareiškėja sudarė su AB „Lietuvos energija“ dėl objekto Inv. byla Nr. 16163, 1989 m. birželio 15 d. adresu (duomenys neskelbtini). Visi šie faktai objektyviai pagrindžia, kad pareiškėja gyvenamąjį namą nuo pat jo įsigijimo valdė atvirai, viešai iki šiol ir per visą tą laiką nebuvo jokių pareiškimų, pranešimų ar kokių nors ginčų dėl pareiškėjos valdymo teisėtumo ar gyvenamojo namo kaip privačios nuosavybės objekto teisėtumo.
Atsiliepimas
27. Suinteresuotas asmuo Valstybinė įmonė Turto bankas atsiliepimu prašė apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Suinteresuoto asmens nuomone pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis), taip pat nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, o skundžiamas sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus. Papildomai nurodė teismų praktiką, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
28. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau ir Inspekcija) atsiliepimu prašo apeliantės V. M. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-1118-1176/2023. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo sprendimo motyvais. Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai ir motyvuotai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas, pagrįstas motyvuotu bylos medžiagos įvertinimu ir teisės normomis. Jokių aplinkybių, paneigiančių ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliantė nenurodė. Papildomai atsiliepime pažymi:
28.1. Atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjai, byloje teigiančiai, kad yra visos sąlygos pripažinti jos nuosavybės teisę į Gyvenamąjį namą įgyjamosios senaties pagrindu, tenka pareiga įrodyti įgyjamosios senaties taikymo sąlygų buvimą, įskaitant tai, kad ginčo statinys yra sukurtas teisei neprieštaraujančiu būdu ir gali būti privačios nuosavybės objektu. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, kad iki pareiškėjai įsikeliant į Gyvenamąjį namą, namas buvo priimtas kaip tinkamas naudojimui. Nėra duomenų apie Gyvenamojo namo pastatymo teisinį pagrindą. Gyvenamasis namas nebuvo įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjams buvo pasiūlyta pateikti duomenis, įrodančius gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos teisėtumą, tačiau pareiškėjai į bylą neteikė jokių dokumentų. Tokių Gyvenamojo namo statybos teisėtumą įrodančių dokumentų nėra pateikta ir su apeliaciniu skundu.
28.2. VĮ Registrų centras 2023 m. vasario 13 d. raštu Nr. S-5815 (1.11 Mr) į nagrinėjamą civilinę bylą Nr. e2YT-1118-1176/2023 pateikė Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo Namų valdos ((duomenys neskelbtini)) techninės apskaitos bylos kopiją (toliau – Namų valdos byla), kurios 1 lape įrašyta žyma „Savavališka statyba“, data – 1989 m. birželio 15 d. Nors apeliaciniame skunde teigiama, esą ši žyma yra susijusi ne su Gyvenamuoju namu, o su statiniu 5J1/m, kurį pareiškėja nugriovė, tačiau nepateikta tokius apeliacinio skundo motyvus patvirtinančių duomenų. Atvirkščiai, prie minėtos žymos apie savavališką statybą yra nurodytas statinių (jų dalių) žymėjimas namų valdos plane; be kita ko, įrašyti ir numeriai 1A1/Ž, 2a1/Ž, kurie žymi būtent Gyvenamojo namo dalis.
28.3. Tiek iš VĮ Registrų centro pateiktos Namų valdos bylos, tiek iš pareiškėjų pateiktų dokumentų matyti, kad 1999 m. birželio 4 d. užfiksuotas Gyvenamojo namo bendras plotas yra 56,42 kv. m, t. y. didesnis, nei buvo fiksuojamas anksčiau. Be to, pirmosios instancijos teismas, sulyginęs Namų valdos byloje esantį 1999 m. birželio 4 d. planą su ankstesniais dokumentais, įvertino, jog namo dalis, pažymėta 2a¹/ž, padidėjo ir sprendė, kad buvo atlikti Gyvenamojo namo ploto didinimo statybos darbai. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos bylos medžiaga ir apeliaciniame skunde nurodyti motyvai jų nepaneigia.
28.4. Pažymi, kad nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad Namų valdos byloje 1999 m. birželio 4 d. namo plotas – 56,42 kv. m yra nurodytas klaidingai, nes susumuojant 1999 m. birželio 4 d. nurodomus Gyvenamojo namo patalpų plotus gaunasi ne 56,42 kv. m, o 54,41 kv. m, tačiau tokie motyvai nepagrįsti. Iš Namų valdos bylos matyti, kad iš tiesų 1996 m. birželio 4 d. dokumente „Pastatų vidaus ploto eksplikacija“ (Namų valdos bylos 16 lapas; Namų valdos bylos lapai nurodomi taip, kaip sunumeruota VĮ Registrų centro pateiktoje Namų valdos byloje) nurodytas bendras plotas yra 56,42 kv. m, o susumavus nurodytus patalpų plotus gaunasi ne 56,42 kv. m, o 54,44 kv. m, tačiau sulyginus šiuos duomenis su kitais 1999 m. birželio 4 d. parengtais Namų valdos bylos dokumentais matyti, kad šiuo atveju buvo suklysta ne skaičiuojant bendrą Gyvenamojo namo plotą, o įrašant virtuvės plotą. Būtent, minėtame dokumente yra nurodytas virtuvės plotas – 5,17 kv. m, turėtų būti 7,15 kv. m. Kad virtuvės plotas yra 7,15 kv. m, patvirtina kiti Namų valdos bylos dokumentai – 1999 m. birželio 4 d. Namo patalpų planas, kuriame nurodoma, kad patalpos 1-4 plotas yra 7,15 kv. m, 1999 m. birželio 4 d. pastato aukšto plano abrisas, 1999 m. birželio 4 d. pastatų vidaus plotų eksplikacija, kur taip pat nurodoma, kad virtuvės plotas yra 7,15 kv. m, detalizuojamas virtuvės ploto paskaičiavimas (Namų valdos bylos 6, 8, 8a lapai). Skaičiuojant su teisingu virtuvės plotu (7,15 kv. m), Gyvenamojo namo plotas 1999 m. birželio 4 d. yra 56,42 kv. m.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
29. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
30. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, ar pagrįstai atmetė pareiškėjų V. M. ir J. M. pareiškimo dalį, kuria pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. M. pagal įgyjamąją senatį asmeninės nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir Gyvenamasis namas).
31. Atsižvelgiant į tai, kad byloje keliami klausimai dėl įrodymų vertinimo ir teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu nustatymo tinkamo taikymo, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl šalių apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytų faktinių ir teisinių argumentų.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
32. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
33. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
34. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).
35. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).
36. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas).
37. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų V. M. ir J. M., kad V. M. pagal įgyjamąją senatį asmeninės nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti, kad ginčo gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas), buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl pareiškimą atmetė.
38. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu kategoriškai nesutinka, kadangi, pasak apeliantės, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėja Gyvenamojo namo pati nestatė, o įgijo jį teisėtai žodinio sandorio pagrindu, todėl šiuo atveju negali būti taikomi statybą reglamentuojantys teisės aktai. Apeliantė Gyvenamąjį namą valdo teisėtai ilgą laiką, atliko, jos vertinimu, visus veiksmus, reikalingus namo įregistravimui viešuosiuose registruose, byloje nėra jokių valstybės institucijų raštų, pagrindžiančių Gyvenamojo namo statybos neteisėtumą.
39. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Byloje nustatyta, kad Gyvenamąjį namą statė apeliantės kaimynės G. M. vyro tėvas, kuris vėliau Gyvenamąjį namą pardavė. Anksčiau Gyvenamajame name gyveno P., jis namą pardavė B., pastarasis pardavė D. Č.; D. Č. namą pardavė apeliantei V. M. žodinės sutarties pagrindu ir 1989 m. gegužės-birželio mėn. pareiškėja sumokėjo D. Č. namo kainą (2 000,00 JAV dolerių) ir gavo raktus nuo namo. Pareiškėja teismui pateikė (duomenys neskelbtini), namų valdos techninės apskaitos bylą (inventorizacijos Nr. 16163) (toliau – ir Byla), kurioje nurodyta – „Pagrindinai inventorizuota 1989 m. birželio 15 d.“ Taip pat nurodyta, kad namų valda, esanti Įstatymo rengėjai išskyrė, kad teismo leidimas paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą yra reikalingas esant CK 3.254 straipsnio 2 ir 3 punkte numatytai situacijai, t. y. kuomet tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių ir kuomet tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, netinkamai auklėja, naudoja smurtą arba kitaip piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Tuo tarpu kiek tai susiję su CK 3.254 straipsnio 5 punktu, pagal kurį vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra neveiksnūs ar ribotai veiksnūs nepilnamečiai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šią nuostatą pirmosios instancijos teismas pagrįstai sistemiškai vertino kartu su CK 3.250 straipsnio 3 dalimi. Pastarojoje teisės normoje įtvirtinta, kad vaikus, kuriems reikalinga globa (rūpyba), nustato, šių vaikų apskaitą tvarko ir užtikrina valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Ši institucija, nustačiusi vaiką, kuriam reikalinga globa (rūpyba) CK 3.254 straipsnio 2 ar 3 punkte nurodytais pagrindais, privalo per tris darbo dienas nuo teismo leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą išdavimo dienos, o nustačiusi vaiką, kuriam reikalinga globa (rūpyba) šio kodekso 3.254 straipsnio 1, 4 ar 5 punkte nurodytais pagrindais, – per tris darbo dienas nuo vaiko, kuriam reikalinga globa (rūpyba), nustatymo dienos pateikti savivaldybės administracijai nurodymą nustatyti vaikui laikinąją globą (rūpybą) ir paskirti laikinąjį globėją (rūpintoją). Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie kreipimąsi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą per vieną darbo dieną nuo kreipimosi į teismą dienos informuoja savivaldybės administraciją, yra įtraukta į privatų fondą. Savininke nurodyta V. M. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Juo labiau, nustatytas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo Namų valdos techninės apskaitos bylos kopijos (toliau – ir Byla2) duomenys, kad Gyvenamasis namas (1 aukšto) buvo pastatytas 1963 metais, rūsys po Gyvenamuoju namu – 1985 metais (Bylos2 15 lapas), gyv. priestatas – 1985 metais, šaltasis priestatas – 1963 (Bylos2 12 lapas), kurie yra pavaizduoti kaip vientisas namas plane, patvirtintame 1989 m. birželio 15 d. Nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad Gyvenamasis namas (daiktas) sukurtas statybos būdu.
40. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais, ir negali būti įgyjami valstybei ar savivaldybei priklausantys daiktai bei kito asmens (ne valdytojo) vardu registruoti daiktai. Vadinasi, įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teisė gali būti įgyjama tik į tokius daiktus, kurie, pirma, yra sukurti (suformuoti) taip, kad apskritai gali būti nuosavybės teisės objektai, antra, jie nuosavybės teise gali priklausyti privatiems asmenims, t. y. įstatymai nenustato draudimo tokius daiktus įgyti privačios nuosavybės teise. Be to, įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise negali būti įgyjami daiktai, kurie priklauso valstybei arba savivaldybei, arba yra registruoti kito asmens (ne valdytojo) vardu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
41. Kaip jau buvo nurodyta, teismas, nagrinėdamas bylą dėl šiuo atveju siekiamo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad daiktas įgytas įgyjamosios senaties pagrindu, turi aiškintis, ar daiktas (Gyvenamasis namas) atitinka ne tik į bendruosius nekilnojamiesiems daiktams keliamus reikalavimus, bet ir į keliamus reikalavimus jam pagal statybos norminius aktus.
42. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė, kokie teisės aktai reglamentavo Gyvenamojo namo statybos laikotarpiu daiktų statybos ir jų registravimo reikalavimus. Nustatyta, kad Gyvenamojo namo statybos vyko 1963 metais. 1970, 1991 metais buvo patvirtintos Teisinio pastatų registravimo miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos, kuriomis buvo nustatyta statinių įregistravimo tvarka. Teisiškai neįregistruotų statinių miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse neturėjo būti. LTSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 buvo patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, kurios 16 punktas draudė savavališkai pastatytus pastatus registruoti. Be to, LTSR Komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintų Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodinių nurodymų 36 punkte buvo nurodyta, kad savavališka statyba laikomi visi po 1958 m. rugpjūčio 1 d. be leidimo pastatyti ar perstatyti gyvenamieji namai, jų dalys, priestatai, antstatai, ūkio pastatai, kiemo rūsiai, šiltnamiai. Lietuvos Tarybų Socialinės Respublikos Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarime Nr. 91 „Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti“ buvo nustatyta, kad apgyvendinti ir eksploatuoti gyvenamuosius namus ir kitus civilinius objektus leidžiama tik po to, kai juos priims valstybinės komisijos šiuo nutarimu nustatyta tvarka. Objektų atidavimo naudoti data yra valstybinės komisijos akto pasirašymo data. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ patvirtino pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją. Šioje instrukcijoje nurodyta (žr. 2-6 punktus), kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Pastatus, statinius ir butus registruoja bei registravimo pažymėjimus išduoda valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai. Pastatus, statinius ir butus inventorizavimo biuruose turi registruoti ministerijos, departamentai, valstybinės tarnybos, savivaldybės, įmonės, įstaigos, organizacijos, gyvenamųjų namų ir garažų statybos kooperatyvai, bendrovės, bendrijos, visuomeninės organizacijos bei piliečiai ir kiti savininkai (toliau vadinama – savininkai) įstatymų nustatyta tvarka. Neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai. Registruojama tik inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus pastatą, statinį ir butą naudoti arba pasikeitus savininkui. Nuo 1994 m. balandžio 30 d. įsigaliojus naujai instrukcijų redakcijai, teisinis reglamentavimas iš esmės liko toks pats, tik pakeistas 5 punktas, kuriame nustatyta, kad neregistruojami laikini ir savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai, taip pat pastatai, statiniai ir butai, kurių įsigijimo rinkos kaina ne mažesnė kaip 15 000 litų, jeigu nepateikta valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma apie pajamų deklaravimą. Nuo 1995 m. rugpjūčio 12 d. įsigaliojus naujai instrukcijų redakcijai 5 punkte nustatyta, kad neregistruojami laikini ir savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai, taip pat pastatai, statiniai ir butai, kurių įsigijimo rinkos kaina ne mažesnė kaip 30 000 litų, jeigu nepateikta valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma apie pajamų deklaravimą. Nuo 1996 m. rugpjūčio 31 d. šis nutarimas neteko galios.
43. Byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija informavo Vilniaus miesto apylinkės teismą, jog patikrinus suinteresuotam asmeniui prieinamas duomenų bazes, jokių duomenų apie statybą leidžiančio dokumento adresu (duomenys neskelbtini), išdavimą, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturi. Vilniaus regioninis valstybės archyvas, vykdydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo įpareigojimą, 2023 m. kovo 28 d. pateikė raštą, kuriame nurodė, kad Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus 1960-1963 m. leidimas statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ir priėmimo eksploatacijai aktas Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus 1960-1963 m. dokumentuose nerasti. Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. sprendimas dėl leidimo įteisinti savavališką statybą (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. dokumentuose nerastas. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad byloje nėra pirminių dokumentų, pagrindžiančių Gyvenamojo namo statybos teisėtumą. Pažymėtina, jog apeliantei, byloje teigiančiai, kad yra visos sąlygos pripažinti jos nuosavybės teisę į Gyvenamąjį namą įgyjamosios senaties pagrindu, tenka pareiga įrodyti įgyjamosios senaties taikymo sąlygų buvimą, įskaitant tai, kad Gyvenamasi namas yra sukurtas teisei neprieštaraujančiu būdu ir gali būti privačios nuosavybės objektu. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjams siūlė pateikti duomenis, įrodančius gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą, tačiau pareiškėjai į bylą neteikė jokių dokumentų. Tokių Gyvenamojo namo statybos teisėtumą įrodančių dokumentų apeliantė nepateikė ir su apeliaciniu skundu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, įrodančių, kad iki pareiškėjai įsikeliant į Gyvenamąjį namą, namas buvo priimtas kaip tinkamas naudojimui; taip pat nėra duomenų apie Gyvenamojo namo pastatymo teisinį pagrindą; Gyvenamasis namas nebuvo įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka.
44. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina prašomo nustatyti fakto, apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos neįsigilino į pateiktų rašytinių įrodymų visumą ir klaidingai nurodė, kad Gyvenamasis namas pripažintinas savavališka statyba, nes uždėtas 1989 m. birželio 15 d. antspaudas su užrašu „savavališka statyba“ (Bylos1 1 lapas). Apeliantės vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra visiškai teisinga ir neatitinka visų Bylos1 ir Bylos2 duomenų, nes ant šio plano taip pat uždėtas antspaudas „Panaikinta“ ir nurodyta panaikinimo data – 1999 m. birželio 4 d. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai rėmėsi vien tik 1989 m. birželio 15 d. antspaudo duomenimis, kuris buvo panaikintas 1999 m. birželio 4 d. Paaiškina, kad savavališka statyba, minima 1989 m. birželio 15 d., kaip matyti iš pastatų išdėstymo schemos apima raudona spalva pažymėtą statinį Nr. 5J1/m, kurio aukštis nurodytas H=180, plotis - 1,56, ilgis 3,50, nes būtent šis statinys yra išskirtas raudona spalva ir būtent šis statytinis nebuvo nurodytas nei ankstesniuose nei vėlesniuose namų valdos inventorizacijos dokumentuose. Vėliau, pareiškėjai nusipirkus gyvenamąjį namą iš D. Č., ji nugriovė minėtą statinį Nr. 5J1/m, taip pat į Gyvenamojo namo 1A1/ž kampe esančią verandą ant esamų pamatų ir po esamu stogu įdėjo duris ir langą, juos sutvirtinant lentomis, ir po to užsakė naują namų valdos inventorizaciją, kuri, kaip minėta, buvo atlikta 1999 m. birželio 4 d. Naujos inventorizacijos metu, atsižvelgiant į tai, kad buvo pašalintas minėtas savavališkai pastatytas statinys Nr. 5J1/m, taip pat naujai atlikus gyvenamojo namo 1A1/ž ploto matavimus, įskaitant ir ant esamų pamatų ir po esamu stogu įstiklintos terasos plotą, buvo atlikta ir į bylą įdėta nauja namų valdos bei 1A1/ž gyvenamojo namo pirmo aukšto schema, kuri iš esmės atitinka 2020 m. spalio 17 d. kadastrinių matavimų byloje esančius matavimus, tuo tarpu savavališkos statybos 1989 m. birželio 15 d. spaudas buvo panaikintas, nes, kaip minėta, ankstesnės savininkės savavališkai pastatytą statinį Nr. 5J1/m pareiškėja nugriovė. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti dėl toliau nurodomų priežasčių.
45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009 ir kt.). Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-403/2023 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šios nuostatos taikomos ir civilinėse bylose dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.
46. Nors apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymų turinį ir nepagrįstai pripažino Gyvenamąjį namą esant neteisėta statyba, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas. Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu Bylos1 1 lape įrašyta žyma „Savavališka statyba“, data – 1989 m. birželio 15 d. Nors apeliaciniame skunde teigiama, esą ši žyma yra susijusi ne su Gyvenamuoju namu, o su statiniu 5J1/m, kurį apeliantė nugriovė, tačiau apeliantė nepateikė tokius apeliacinio skundo motyvus patvirtinančių duomenų (CPK178 straipsnis). Priešingai, prie minėtos žymos apie savavališką statybą yra nurodytas statinių (jų dalių) žymėjimas namų valdos plane; kur įrašyti ir numeriai 1A1/Ž, 2a1/Ž, žymintys būtent Gyvenamojo namo dalis. Todėl apeliantės skundo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
47. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantė teigia, jog 1999 m. birželio 4 d. inventorizacijos metu buvo klaidingai susumuotas gyvenamojo namo patalpų plotas, dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad buvo atlikti Gyvenamojo namo padidinimo darbai. Šiuos apeliantės teiginius paneigia pateiktos į bylą tiek pareiškėjų, tiek ir VĮ Registrų centro namų valdų inventorizacinių bylų kopijas (Byla1 ir Byla2), kurių išsami analizė leidžia pagrįstai spręsti, kad 1999 m. birželio 4 d. užfiksuotas Gyvenamojo namo bendras plotas yra 56,42 kv. m, t. y. didesnis, nei buvo fiksuojamas anksčiau. Kadangi iš tiesų 1996 m. birželio 4 d. dokumente „Pastatų vidaus ploto eksplikacija“ (Bylos2 16 lapas) nurodytas bendras plotas yra 56,42 kv. m, o susumavus nurodytus patalpų plotus gaunasi ne 56,42 kv. m, o 54,44 kv. m, tačiau sulyginus šiuos duomenis su kitais 1999 m. birželio 4 d. parengtais Bylos2 dokumentais matyti, kad šiuo atveju buvo suklysta ne skaičiuojant bendrą Gyvenamojo namo plotą, o įrašant virtuvės plotą, kuris nurodytas – 5,17 kv. m, turėtų būti 7,15 kv. m. Kad virtuvės plotas yra 7,15 kv. m, patvirtina kiti Bylos2 dokumentai – 1999 m. birželio 4 d. Namo patalpų planas, kuriame nurodoma, kad patalpos 1-4 plotas yra 7,15 kv. m, 1999 m. birželio 4 d. pastato aukšto plano abrisas, 1999 m. birželio 4 d. pastatų vidaus plotų eksplikacija, kur taip pat nurodoma, kad virtuvės plotas yra 7,15 kv. m, detalizuojamas virtuvės ploto paskaičiavimas (Bylos2 6, 8, 8a lapai). Skaičiuojant su teisingu virtuvės plotu (7,15 kv. m), Gyvenamojo namo plotas 1999 m. birželio 4 d. yra 56,42 kv. m.
48. Apeliantė vienu iš argumentų prašomam juridiniam faktui nustatyti nurodo jos sąžiningą, atvirą ir nepertraukiamą rūpinimąsi daiktu. Kaip teisingai pažymėjo atsiliepime suinteresuotas asmuo, teismai šiuo klausimu pasisakę, kad rūpinimasis turtu (pavyzdžiui, elektros įvedimas, sąskaitų už ją apmokėjimas) ir jo išlaikymas pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti daikto valdymą kaip savo ar tokio objekto teisėtumo. Nekilnojamųjų daiktų buvimą civilinėje apyvartoje lemia tinkamas viešosios teisės normų (pvz., Žemės, Teritorijų planavimo, Statybos įstatymų) įgyvendinimas, todėl, sprendžiant dėl galimybės įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, kartu taikytinos ir šios teisės normos. Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų (Panevėžio apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-432-252/2019; Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-533-390/2020; Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-304-945/2018). Kaip minėta, byloje nustatyta, jog Gyvenamojo namo statybos teisėtumas nėra įrodytas, todėl ir šis apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
49. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, apeliantė nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, jų vertinimo. Taigi, apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.
50. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, jog pirmiau aptarti apeliantės skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl sprendžia, jog pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog apeliantė įgijo Gyvenamąjį namą įgyjamosios senaties pagrindu, nustatymo pagrįstai netenkintas.
Dėl procesinės bylos baigties
51. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje pirmosios instancijos teismo priimtam teisiniam rezultatui įtakos nedaro. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 107/2010, ir kt.).
52. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčio fakto, kad daiktas įgytas įgyjamosios senaties pagrindu, nustatymą bei įrodymų vertinimą; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu), o apeliacinio argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
53. CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus, 6 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vilniaus apygardos teismas
nutaria:
pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos priėmimo dieną.