Kauno apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų M. D., L. N., J. K. ir R. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. D., L. N., J. K. ir R. J. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys Alytaus miesto savivaldybė, V. P., Valstybės įmonė Turto bankas, Valstybės įmonė Registrų centras, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu (3 t., b. l. 1–7) pareiškėjos prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pareiškėja M. D. pagal 1990 m. gruodžio 11 d. leidimą pasistatė ne stiklinį šiltnamį, bet laikiną šiltnamio medinį karkasą ir jį aptraukė polietileno pievele. Sandėliukai pastatyti iki 1961 m., tačiau kai jie 1964 m. buvo inventorizuoti (nustatyti kadastro duomenys), kadastro (inventorinėje) byloje nebuvo konstatuoti nei laikinais, nei savavališkai pastatytais, o tai, anot pareiškėjų, reiškia, kad jie nėra laikini ar savavališkai statyti statiniai. Pareiškėjų nuomone, iš suinteresuotojo asmens pateiktų nuotraukų galima daryti vienintelę išvadą, kad sandėliukams reikia remonto, bet ne išvadą, kad jie yra laikini. Teismas turėjo vertinti 1990 m. liepos 25 d. Alytaus miesto vyriausiojo architekto schemą, tačiau jos byloje nėra. Pareiškėjoms nuo 1961 m. iki 1990 m. liepos 25 d. tariamos išvados ir po to iki 2016 m. niekas nėra nurodęs nugriauti sandėliukus, jie nėra savavališkai pastatyti, nes nėra savavališkos statybos akto. 1976 m. ir vėlesnių metų spaudai „Savavališka statyba“ negali sukurti teisinių pasekmių sandėliukams, pastatytiems iki 1961 m., nes 1964 m., kai jie pirmą kartą buvo inventorizuoti, nėra konstatuota savavališkai statyba, o jei vėliau pasikeitė teisinis reguliavimas, tai šiems statiniams jis negali būti taikomas. Sandėliukai yra dviejuose (duomenys neskelbtini) ha ploto sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) Alytuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) Alytuje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos įsigijo suinteresuotasis asmuo V. P., tačiau tai nesudaro kliūties taikyti nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį.Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto žemės sklypo detaliojo plano aiškinamojo rašto 3.4.1. punkte nurodyta, kad bendras planuojamos teritorijos plotas – (duomenys neskelbtini), ir, kad teritorijoje formuojami 4 žemės sklypai: sklypas Nr. 01 (plotas 1 989 m²), kuriame planuojama įrengti pėsčiųjų ir dviračių taką; sklypas Nr. 02 (plotas 2 951 m²), sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (GI), planuojamame žemės sklype yra (duomenys neskelbtini) m² bendrojo ploto gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Alytuje (registro Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas). Šio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, eksploatacijai ir buvo formuojamas žemės sklypas ir nurodoma, kad šį sklypą taip pat patenka statiniai, neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl juos numatoma nugriauti. Šiame žemės sklype ir yra neįregistruoti sandėliukai ir kiti statiniai. Šiuo detaliuoju planu taip pat buvo formuoti dar du žemės sklypai: sklypas Nr. 03 ir sklypas Nr. 04 (plotai po 600 m²), nustatytas naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba (GI). Juose yra pareiškėjų valdomi ir naudojami sandėliukai, tačiau, skirtingai nei sklype Nr. 2, kuriame konstatuota, kad į šį sklypą taip pat patenka statiniai, neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl juos numatoma nugriauti (detaliojo plano Aiškinamojo rašto 3.4.1 p.), formuojamuose sklypuose Nr. 03 ir Nr. 04 nėra konstatuota, kad į juos patenka statiniai, neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre.Ne tik V. P. nežinojo, kad jo sklypuose yra sandėliukai, bet apie juos nežinojo ir fiziniai asmenys, kuriems šie sklypai buvo perduoti neatlygintinai, nes nėra jų sutikimų priimti neatlygintinai perduodamus sklypus su pareiškėjų sandėliukais. Taip pat šių aplinkybių nežinojo ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos nariai, svarstę ir tvirtinę detalųjį planą.1995 m. rugpjūčio 25 d. detalusis planas, kuriuo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namams buvo formuojami sklypai su sandėliukų užimta teritorija, nebuvo patvirtintas, nors buvo suderintas su architektu.Pareiškėjos, apsigyvenusios joms suteiktuose bendrabučių kambariuose (butuose), ėmė naudotis sandėliukais, kuriuos valdo dešimtmečius. Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos nėra šių ūkinių statinių savininkės, tačiau kitų asmenų vardu ūkiniai statiniai taip pat nėra įregistruoti. Be to, kitų asmenų, galinčių būti statinių savininkais, nėra. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 24–26) suinteresuotasis asmuo Valstybės įmonė Turto bankas prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo statiniai negali būti pripažinti privačios nuosavybės objektais, todėl byloje nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Tačiau tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuos, kad yra visos sąlygos, suinteresuotasis asmuo neprieštarauja dėl pareiškėjų skundo tenkinimo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 30–33) suinteresuotasis asmuo Alytaus miesto savivaldybė prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog statiniai negali būti pripažinti privačios nuosavybės teisės objektais. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad butai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Alytaus miesto savivaldybei. (duomenys neskelbtini) esantis vieno kambario butas išnuomotas L. N., o (duomenys neskelbtini) vieno kambario butas išnuomotas M. D. Butai išnuomoti be jokių papildomų priklausinių ir/ar statinių. Suinteresuotojo asmens nuomone, tai parodo, kad M. D. ir L. N. jokių daiktinių ar kitų teisių į nurodytus laikinus statinius, pastatytus ant V. P. nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, neturi, taip pat nėra tie subjektai, kuriems atsirastų reikalavimo teisė į ginčo ūkinių statinių nuosavybę pagal įgyjamąją senatį. Suinteresuotajam asmeniui ūkiniai pastatai nėra reikalingi, savivaldybė neketina imtis jokių veiksmų, nes pagal Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimu patvirtintus žemės sklypo sprendinius, šie ginčo ūkiniai statiniai turi būti demontuojami. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 35–38) suinteresuotasis asmuo V. P. prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš pareiškėjų 300 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodoma, kad Žemės sklypų, pastatų, aplinkos tvarkymo objektų, inžinerinių tinklų techninio inventorizavimo metodikos, patvirtintos 1996 m. birželio 18 d. įsakymu, 37 punkte nurodyta, jog savavališka statyba laikomi visi po 1958 m. rugpjūčio 1 d. be leidimo pastatyti ar perstatyti gyvenamieji namai, jų dalys, priestatai, antstatai, ūkio pastatai, šiltnamiai. Pagal šios metodikos 38 punktą, namų valdos, kurioje yra savavališkos statybos statinių, inventorizavimo bylos viršelyje ir žemės sklypo plano viršutinėje dalyje dedamas spaudas. Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo 2017 m. sausio 13 d. rašte nurodyta, kad Alytaus miesto vykdomojo komiteto 1961–1965 m. posėdžių protokolų bylose sprendimo dėl leidimo Alytaus politechnikumui statyti ūkinius pastatus nėra, Alytaus politechnikumo profsąjungos vietos komiteto posėdžių protokolų byloje 1969–1976 m. nutarimų dėl leidimo darbuotojams statytis ūkinius pastatus (sandėliukus) nėra. Taip pat nėra Alytaus politechnikumo direktoriaus 1971–1976 m. įsakymų bylose įsakymo dėl leidimo darbuotojams statytis ūkinius pastatus politechnikumo reikmėms. Iš pareiškėjų pateikto Alytaus politechnikumo 1990 m. rugsėjo 4 d. rašto matyti, kad politechnikumo vadovas prašė atlikti tik einamąją inventorizaciją pastatams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Namų valdos techninės apskaitos byloje yra atlikta tik pareiškėjų J. K. ir R. J. A. miesto savivaldybės įsigytų butų teisinė registracija, ūkiniai pastatai su butais nebuvo įgyti. Pagal Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, 1, 5 ir 6 punktus, neregistruojami buvo laikini ir savavališki pastatyti pastatai ar statiniai. Byloje suinteresuotojo asmens pateiktose fotonuotraukose akivaizdžiai matyti statinių išdėstymas, kad jie yra be pamatų, avarinės būklės, suramstyti iš įvairių medžiagų atliekų. Suinteresuotojo asmens nuomone, pareiškėjos nesiekė statinius tinkamai, laikantis reikalavimų pasistatyti, o pastatytus toliau sutvarkyti, įforminti, o tai matosi iš to, kad pareiškėjos butus išsipirko, o kitų jokių pagalbinių ūkio pastatų neįsigijo ir nepageidavo įsigyti, valstybei žemės mokesčio nemokėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (1 t., b. l. 2, 11, 13–19, 21–28), pareiškėjoms J. K. ir R. J. nuosavybės teise priklauso, o pareiškėjos M. D. ir L. N. nuomos sutarčių pagrindu naudojasi gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis gyvenamuosiuose namuose adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Alytuje. Suinteresuotajam asmeniui V. P. nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Alytuje (1 t., b. l. 56–73). Namų valdos techninės apskaitos byloje (1 t., b. l. 76–96; 2 t., b. l. 3–7), taip pat suinteresuotojo asmens V. P. 2017 m. balandžio mėn. darytose nuotraukose (2 t., b. l. 49–67) užfiksuoti mediniai statiniai suinteresuotajam asmeniui priklausančiuose žemės sklypuose, kurie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiški nekilnojamojo turto objektai arba kitų nekilnojamojo turto objektų priklausiniai. Pareiškėjos siekia, kad būtų patvirtintos jų nuosavybės teisės į nurodytus statinius. Ginčas byloje kilo dėl to, ar egzistuoja sąlygos nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į statinius, esančius trečiajam asmeniui V. P. priklausančiuose žemės sklypuose.Vadovaujantis CK 4.68 straipsnio 1 dalimi, fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Aiškindamas įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančias teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad jis skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017, 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-916/2017, 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016). Būtent šią aplinkybę konstatavęs pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškimą. Įvertinęs ginčijamo sprendimo motyvus ir apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo.Kaip matyti tiek iš pareiškimo, tiek iš apeliacinio skundo turinio, pareiškėjos neįvardijo jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su ginčo statinių statyba. Pareiškėjos nurodė, kad apsigyvenusios butuose rado ankstesnių gyventojų pastatytus ūkinius statinius, kuriais ir pradėjo naudotis. Renkant įrodymus apie statinių statybos aplinkybes į bylą gautas Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo 2017 m. sausio 13 d. raštas (1 t., b. l. 31), kuriame nurodyta, kad archyve nėra profsąjungos nutarimų ar politechnikumo direktoriaus įsakymų dėl leidimo statyti ūkinius pastatus, taip pat miesto vykdomojo komiteto sprendimų dėl tokio leidimo išdavimo. Šis raštas patvirtina, kad nėra jokių dokumentų, kuriais būtų oficialiai įformintos statybos procedūros (CPK 178 str.).Pareiškėjos apeliaciniame skunde iškėlė abejones dėl pareigos įforminti statinių statybą egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. LTSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 buvo patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, kurios 16 punktas draudė savavališkai pastatytus pastatus registruoti. Be to, LTSR Komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintų Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodinių nurodymų 36 punkte buvo nurodyta, kad savavališka statyba laikomi visi po 1958 m. rugpjūčio 1 d. be leidimo pastatyti ar perstatyti gyvenamieji namai, jų dalys, priestatai, antstatai, ūkio pastatai, kiemo rūsiai, šiltnamiai. Toks teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad pareiškėjų nurodomu ginčo statinių statybos laikotarpiu (1961 m.) egzistavo reikalavimai statybos darbams įforminti, kuriuos patvirtinančių įrodymų į bylą, kaip nurodyta šios nutarties 27 pastraipoje, pareiškėjos nepateikė (CPK 178 str.). Pareiškėjų į bylą pateiktame AMT profsąjungos vietos komiteto 1970 m. balandžio 23 d. posėdžio protokole Nr. 20 (1 t., b. l. 32) užfiksuota, kad buvo sprendžiamas klausimas dėl prie technikumo bendrabučio esančių sklypų paskyrimo naudoti technikumo darbuotojams, nutarta žemę padalyti tiems norintiems technikumo profsąjungos nariams, kurie neturi kolektyvinio sodo. Tame pačiame posėdyje spręstas klausimas dėl šiltnamio gėlėms auginti statybos. Šis dokumentas nepatvirtina ginčo statinių statybos ir naudojimo teisėtumo. Priešingai, rašto turinys atskleidžia, kad 1961 m., kai, pareiškėjų tvirtinimu, buvo pastatyti sandėliukai, nebuvo galimybės teisėtai naudotis žemės sklypu, kadangi dėl šios teisės buvo sprendžiama tik 1970 m. Be to, klausimo dėl šiltnamio statybos aptarimas rašte parodo, kad statinių statybos klausimai buvo derinami ir dėl jų priimami sprendimai. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktas 1990 m. gruodžio 11 d. raštas (1 t., b. l. 33), kuriuo pareiškėja M. D. informuota, kad buvo patenkintas jos prašymas leisti statyti laikinos konstrukcijos šiltnamį. Klausimo dėl sandėliukų statybos ar pastatytų sandėliukų naudojimo neaptarimas svarstant klausimą dėl sklypo suteikimo ar vėliau sprendžiant klausimus dėl statinių žemės sklype papildomai pagrindžia suinteresuotųjų asmenų poziciją dėl to, jog ginčo statiniai buvo pastatyti ir jais naudotasi nesant tam teisinio pagrindo.Pareiškime taip pat nurodoma, kad statinių statybos teisėtumą patvirtina jų užfiksavimas atlikus inventorizaciją. Su tokia išvada sutikti nėra pagrindo. Inventorizacijos metu yra užfiksuojama faktinė padėtis, todėl inventorizacijos duomenys gali būti vertinami kaip patvirtinantys faktą, kad tam tikru metu statiniai egzistavo, tačiau patys savaime šie duomenys nepatvirtina nei statinio statybos teisėtumo, nei teisių į statinius atsiradimo. Vadovaujantis LTSR Komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintų Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodinių nurodymų 37 punktu, namų valdos, kuriose yra savavališkos statybos statinių, inventorizacijos bylose daromi savavališkos statybos atžymėjimai, 46 punkte nurodyta, kad apie gyventojų savavališkai pastatytus ūkinius pastatus, garažus, šiltnamius ir kitus statinius techninės inventorizacijos bylos viršelio ir žemės sklypo plano viršutinėje dalyje daroma atžyma, uždedant spaudą „savavališka statyba“. Namų valdos techninės apskaitos byloje (1 t., b. l. 76–96; 2 t., b. l. 3–7) užfiksuoti duomenys apie statinius 1976 m. ir pažymėtas faktas apie savavalinę statybą. Byloje užfiksuoti ir duomenys apie 1990 m. spalio 5 d. atliktą inventorizaciją, kurios pagrindu tapo į bylą pateiktas 1990 m. rugsėjo 4 d. raštas (1 t., b. l. 97, 2 t., b. l. 30). Po šios inventorizacijos atlikimo statiniai ne tik nebuvo teisiškai įregistruoti, bet ir nebuvo panaikintas įrašas apie savavalinę statybą, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl jų, kaip gyvenamųjų patalpų priklausinių, privatizavimo ir neatlikta jų teisinė registracija. Kaip minėta šios nutarties 28 pastraipoje, teisės aktai draudė savavališkai pastatytų statinių registraciją. Šis draudimas buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos“ 1, 5 ir 6 punktuose, nurodant, kad būtina registruoti visus statinius, prieš tai juos inventorizavus, bei akcentuojant, kad neregistruojami laikini arba savavališkai pastatyti statiniai. Statinių neužregistravimo po jų inventorizacijos faktas leido pirmosios instancijos teismui vertinti kaip labiausiai tikėtiną situaciją, kad ginčo statiniai neatitiko registruotiniems nekilnojamojo turto objektams keliamų reikalavimų (CPK 185 str.). Kad statiniai neatitinka registruotiniems nekilnojamojo turto objektams keliamų reikalavimų, nurodoma ir į bylą pateiktuose Alytaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. rugpjūčio 12 d. ir 2013 m. gruodžio 4 d. raštuose (1 t., b. l. 34–35; 2 t., b. l. 29, 135–137), Alytaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugsėjo 24 d. rašte (2 t., b. l. 96). Aplinkybė, kad šiame rašte minima 1990 m. liepos 25 d. schema, kurioje užfiksuota būtinybė statinius nugriauti, nepateikta į bylą, nepaneigia oficialiame dokumente nurodytos informacijos dėl šio dokumento turinio realumo. Be to, Alytaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugsėjo 24 d. rašte (2 t., b. l. 96) taip pat nurodoma, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pastatai menkaverčiai, savininkai neginčija, kad jie būtų nugriauti, tik akcentuoja, kad neturi kur dėti malkų, skirtų gyvenamųjų patalpų šildymui. Statinių teisėtumo klausimas nebuvo išspręstas ir atliekant žemės sklypų detaliojo planavimo procedūras. Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-269 (2 t., b. l. 24–28) ir 2010 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-153 (1 t., b. l. 44–55; 2 t., b. l. 37–43) patvirtinti žemės sklypų detalieji planai. 2010 m. birželio 30 d. sprendime ginčo statiniai pažymėti kaip demontuojami. Vykdant detaliųjų planų rengimo ir tvirtinimo procedūras, (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio namo bendrija 2009 m. rugsėjo 14 d. rašte (2 t., b. l. 31) kėlė klausimą dėl sklypo ribų, bet ne dėl statinių įteisinimo, (duomenys neskelbtini) esančio namo bendrija 2010 m. kovo 24 d. raštu (2 t., b. l. 32) prašė suformuoti sklypą, kuriame galėtų stovėti gyventojų sandėliukai, tačiau prašymas buvo atmestas (2 t., b. l. 33). 2010 m. kovo 31 d. vykusio viešo susirinkimo metu buvo keliamas klausimas dėl galimybės įsirengti sandėliukus (2 t., b. l. 44–45). Visuose šiuose dokumentuose buvo akcentuojamas poreikis turėti vietą malkoms laikyti, tačiau niekur neužfiksuotos gyventojų pretenzijos dėl jų teisių pažeidimo tvirtinant detaliuosius planus, kuriuose nenumatyti esami statiniai, arba reikalavimai, kurie atskleistų teisių į minėtus statinius įgyvendinimą. Priešingai, į bylą pateikta informacija, kad nei pareiškėjos, nei kiti namo gyventojai teisės aktuose nustatyta tvarka suinteresuotojo asmens žemės sklypų detaliųjų planų neginčijo (2 t., b. l. 17-19, 34). Taigi nagrinėjant bylą nebuvo įrodytas ginčo statinių statybos teisėtumas. Nesant byloje pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo statinių teisėtą statybą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti teisėtas privačios nuosavybės teisės objektas (CPK 178 str., 185 str.). Nuosavybės teisių į pastatus patvirtinimas nesant duomenų apie jų statybos teisėtumą neatitiktų šios nutarties 26 pastraipoje nurodytų įgyjamosios senaties instituto tikslų, taptų įrankiu įtraukti į civilinę apyvartą statinius, apeinant jų, kaip nekilnojamojo turto objektų, įteisinimo procedūras. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas kasacinio teismo praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas tik esant įstatyme įtvirtintų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Tarp šių sąlygų nurodoma: 1) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 2) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 3) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). Šios nutarties 31 pastraipoje nurodytos aplinkybės, kad statiniais naudojęsi asmenys iš esmės neprieštaravo jų nugriovimui, nekėlė klausimo dėl jų teisių į statinius nesuderinamumo su teritorijų planavimo dokumentuose nurodytais detaliųjų planų sprendiniais, leidžia spręsti, kad pareiškėjoms jau nuo 2009 – 2010 metų negalėjo būti nežinoma, jog egzistuoja kliūtys joms teisėtai naudotis ginčo statiniais, kad pareiškėjos, siekdamos patvirtinti savo, kaip sąžiningai ir atvirai nekilnojamuosius daiktus valdančių asmenų statusą, teko pareiga privatizuojant gyvenamąsias patalpas kelti klausimą dėl statinių, kuriuos pareiškėjos vertina kaip gyvenamosios patalpos priklausinius, statuso, taip pat ginčyti teritorijų planavimo procedūras, akcentuojant šių procedūrų nesuderinamumą su jų iš nuosavybės teisinių santykių kylančiomis teisėmis. Įvertinęs šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 str.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad kiti apeliacinio skundo motyvai nėra tiesiogiai susiję su galutinės pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumu ir pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, sprendime nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kodėl teismas atmeta pareiškimą. Atsižvelgdamas į nurodytus teisinius argumentus, teismas pareiškėjų apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme suinteresuotasis asmuo V. P. turėjo 300 Eur išlaidų už advokato pagalbą (3 t., b. l. 39). Kadangi suinteresuotojo asmens ir pareiškėjų interesai byloje buvo priešingi, apeliacinį skundą atmetus, šių išlaidų atlyginimas priteisiamas iš pareiškėjų lygiomis dalimis (po 75 Eur) (CPK 93 str., 98 str., 443 str. 6 d.). Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė turėjo 12,78 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliacinį skundą atmetus, valstybės turėtos išlaidos lygiomis dalimis (po 3,19 Eur) priteisiamos iš pareiškėjų (CPK 96 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotajam asmeniui V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjų M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti valstybei iš pareiškėjų M. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 3,19 Eur (tris eurus 19 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.