Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. M. ir J. M. pareiškimą dėl įgyjamosios senaties į nekilnojamuosius daiktus fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl pareiškėjų pareiškimo dėl dalies reikalavimų atsiėmimo

17. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2023 m. kovo 15 d. gautas pareiškėjų pareiškimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai atsiima prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai V. M. ir J. M. pagal įgyjamąją senatį jungtinės nuosavybės teise įgijo ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo eigoje suinteresuoti asmenys nereiškė prieštaravimų dėl šio pareiškėjų pareiškimo, teismas priima pareiškėjų ieškinio atsiėmimą ir pareiškimą dėl šios dalies palieka nenagrinėtą (CPK 139 straipsnis).

18. Pareiškėjai V. M. grąžinamas 50 Eur dydžio žyminis mokestis, sumokėtas už reikalavimą, kurį pareiškėjai atsiėmė (CPK 87 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir išaiškinama, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šiuo teismo sprendimu (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylos esmės

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama įgyjamąja senatimi.

20. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka.

21. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtina, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. CK 4.70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. CK 4.71 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu.

22. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

23. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).

24. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas).

25. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, pažymėjo, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

26. Nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

27. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas.

28. CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 34 punktas).

29. Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisė į statinį – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas), dėl kurios įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pateiktas pareiškimas, nėra įregistruota viešame registre. Pareiškėja pareiškime nurodė ir 2023 m. balandžio 5 d. teismo posėdyje patvirtino, kad ji Gyvenamąjį namą įsigijo 1989 metais iš D. Č.. Buvusiai savininkei pareiškėja sumokėjo 2 000 JAV dolerių. Ji nuvyko į (duomenys neskelbtini), tuometinę VĮ Respublikinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą, kur pasirašė ir užpildė dokumentus dėl Gyvenamojo namo. Pareiškėja byloje paaiškino, kad gavusi namų valdos techninės apskaitos bylą, manė, kad visi dokumentai dėl Gyvenamojo namo yra sutvarkyti ir ji yra namo savininkė.

30. Pareiškėja teismui pateikė (duomenys neskelbtini), namų valdos techninės apskaitos bylą (inventorizacijos Nr. 16163) (toliau – ir Byla), kurioje nurodyta – „Pagrindinai inventorizuota 1989 m. birželio 15 d.“ Taip pat nurodyta, kad namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), yra įtraukta į privatų fondą. Savininke nurodyta V. M.. Namų valdos techninėje apskaitos byloje paskutiniai pakitimai užfiksuoti pagal 1999 m. birželio 4 d. inventorizaciją. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Gyvenamasis namas priklauso valstybei ar savivaldybei, nors Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 7 d. nutartyje suinteresuotiems asmenims išaiškino, kad tokiu atveju, kai daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę. Byloje apklausta liudytoja G. M. parodė, kad ji buvo pareiškėjos kaimynė, namą statė jos vyro tėvas („šešuras“), kuris vėliau Gyvenamąjį namą pardavė. Teismas, įvertinęs šiuos liudytojos parodymus, taip pat tai, kad ginčo namas yra įtrauktas į privatų fondą, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti apie tai, kad Gyvenamasis namas yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, daro išvadą, kad labiau tikėtina, kad Gyvenamasis namas buvo privačios nuosavybės objektas.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. D. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-148/2011).

32. Kaip minėta, pareiškėja į bylą pateikė namų valdos techninės apskaitos bylą. Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras pateikė į bylą Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialo Namų valdos techninės apskaitos bylos kopiją (toliau – ir Byla2). Iš VĮ Registrų centro pateiktų duomenų matyti, kad Gyvenamasis namas (1 aukšto) buvo pastatytas 1963 metais, rūsys po Gyvenamuoju namu – 1985 metais (Bylos2 15 lapas), gyv. priestatas – 1985 metais, šaltasis priestatas – 1963 (Bylos2 12 lapas), kurie yra pavaizduoti kaip vientisas namas plane, patvirtintame 1989 m. birželio 15 d., ir kurie pripažinti savavališka statyba – uždėtas 1989 m. birželio 15 d. antspaudas su užrašu „savavališka statyba“, taip pat nurodytos statinio (Gyvenamojo namo) sudėtinių dalių žymėjimų pavadinimai, kurie priskirti savavališkai statybai (Bylos1 1 lapas). Ant šio plano taip pat uždėtas antspaudas „Panaikinta“ ir nurodyta panaikinimo data – 1999 m. birželio 4 d. Iš VĮ Registro centro pateiktų duomenų 18-19 lapų matyti, kad 1989 m. birželio 15 d. bendras Gyvenamojo namo (be rūsio) plotas buvo 54,59 kv. m. Iš VĮ Registrų centro pateiktos medžiagos matyti, kad D. Č. užsakymu 1996 metais buvo atlikta namo inventorizacija (medžiagos 23 ir 26 lapai). 1996 m. kovo 28 d. užfiksuota, kad Gyvenamojo namo su šaltu priestatu ir gyvenamuoju priestatu plotas buvo 54,59 kv. m. (žr. pareiškėjos pateiktoje byloje esančios pastato inventorinės žinios 1996 m. kovo 28 dienai). Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad į Gyvenamąjį namą įsikėlė gyventi apie 1996 metais, D. Č. po žodinio susitarimo dėl Gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo ir pinigų perdavimo tvarkė namo dokumentus. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad įsigijus namą jokie statybos darbai nebuvo atliekami, kadangi name buvo veranda, kurios durys buvo labai senos, buvo pakeistos durys, taip pat buvo sulygintos verandos sienos, jas sutvirtinant lentomis ir pjuvenomis. Taip pat paaiškino, kad buvo pakeistas namo stogas. Tačiau tiek iš pareiškėjos, tiek iš VĮ Registrų centro pateiktos medžiagos matyti, kad 1999 m. birželio 4 d. buvo patvirtintas naujas Gyvenamojo namo planas, kurį palyginus su 1989 m. birželio 15 d. patvirtintu planu, yra didesnis – ankstesniame plane pažymėta namo dalis 2a¹/ž yra mažesnio ploto nei pavaizduota plane, kuris patvirtintas 1999 m. birželio 4 d. Iš Pareiškėjos pateiktos bylos matyti, kad 1999 m. birželio 4 d. buvo atlikta pastato inventorizacija ir užfiksuotas namo bendras plotas 56,42 kv. m., t. y. didesnis, nei buvo fiksuojamas anksčiau. Toks pats plotas užfiksuotas Namų valdos techninės apskaitos kortelėje (žr. VĮ Registrų centro pateiktos medžiagos 13 lapą). Teismas, įvertinęs tai, kad iš 1999 m. birželio 4 d. patvirtinto plano matyti, jog namo dalis, pažymėta 2a¹/ž, padidėjo, sprendžia, kad buvo atlikti Gyvenamojo namo ploto didinimo statybos darbai.

33. Kaip minėta, namo statybos vyko 1963 metais. 1970, 1991 metais buvo patvirtintos Teisinio pastatų registravimo miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos, kuriomis buvo nustatyta statinių įregistravimo tvarka. Teisiškai neįregistruotų statinių miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse neturėjo būti. LTSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 buvo patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, kurios 16 punktas draudė savavališkai pastatytus pastatus registruoti. Be to, LTSR Komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 264 patvirtintų Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodinių nurodymų 36 punkte buvo nurodyta, kad savavališka statyba laikomi visi po 1958 m. rugpjūčio 1 d. be leidimo pastatyti ar perstatyti gyvenamieji namai, jų dalys, priestatai, antstatai, ūkio pastatai, kiemo rūsiai, šiltnamiai.

34. Lietuvos Tarybų Socialinės Respublikos Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarime Nr. 91 „Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti“ buvo nustatyta, kad apgyvendinti ir eksploatuoti gyvenamuosius namus ir kitus civilinius objektus leidžiama tik po to, kai juos priims valstybinės komisijos šiuo nutarimu nustatyta tvarka. Objektų atidavimo naudoti data yra valstybinės komisijos akto pasirašymo data.

35. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ patvirtino pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją. Šioje instrukcijoje nurodyta (žr. 2-6 punktus), kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus. Pastatus, statinius ir butus registruoja bei registravimo pažymėjimus išduoda valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai. Pastatus, statinius ir butus inventorizavimo biuruose turi registruoti ministerijos, departamentai, valstybinės tarnybos, savivaldybės, įmonės, įstaigos, organizacijos, gyvenamųjų namų ir garažų statybos kooperatyvai, bendrovės, bendrijos, visuomeninės organizacijos bei piliečiai ir kiti savininkai (toliau vadinama – savininkai) įstatymų nustatyta tvarka. Neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai. Registruojama tik inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus pastatą, statinį ir butą naudoti arba pasikeitus savininkui. Nuo 1994 m. balandžio 30 d. įsigaliojus naujai instrukcijų redakcijai, teisinis reglamentavimas iš esmės liko toks pats, tik pakeistas 5 punktas, kuriame nustatyta, kad neregistruojami laikini ir savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai, taip pat pastatai, statiniai ir butai, kurių įsigijimo rinkos kaina ne mažesnė kaip 15000 litų, jeigu nepateikta valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma apie pajamų deklaravimą. Nuo 1995 m. rugpjūčio 12 d. įsigaliojus naujai instrukcijų redakcijai 5 punkte nustatyta, kad neregistruojami laikini ir savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai, taip pat pastatai, statiniai ir butai, kurių įsigijimo rinkos kaina ne mažesnė kaip 30000 litų, jeigu nepateikta valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma apie pajamų deklaravimą. Nuo 1996 m. rugpjūčio 31 d. šis nutarimas neteko galios.

36. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad iki pareiškėjai įsikeliant į namą, namas buvo priimtas kaip tinkamas naudojimui, nors inventorizacija buvusios savininkės prašymu buvo atlikta. Priešingai, byloje 1989 m. birželio 15 d. plane buvo užfiksuotas savavališkų statybų faktas. Vilniaus regioninis valstybės archyvas pateikė teismui raštą, kuriame nurodė, kad Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus 1960-1963 m. leidimas statyti gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ir priėmimo eksploatacijai aktas Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros reikalų skyriaus 1960-1963 dokumentuose nerasti. Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. sprendimas dėl leidimo įteisinti savavališką statybą (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. dokumentuose nerastas. Namas nebuvo įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka. 1999 m. gegužės 6 d. pareiškėjos prašymu buvo atlikta dar viena namo inventorizacija, tačiau namo teisinė registracija taip pat nebuvo užbaigta (Iš Bylos1 matyti, kad nebuvo užpildyta dokumentuose nekilnojamojo turto registracijai skirtas laukelis; žr. 27 lapą), nors pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1011 „Dėl teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos patvirtinimo“ 3 punkte buvo įtvirtinta, kad statinius privalo teisiškai registruoti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Šio nutarimo 8 punkte buvo įtvirtinta, kad yra draudžiama teisiškai registruoti laikinus ar savavališkai pastatytus statinius, taip pat teisinė registracija draudžiama, jeigu teisės aktų nustatytais atvejais nepateikiama pajamų deklaravimo pažyma. 2 punkte buvo įtvirtinta, kad: teisinė statinių registracija atliekama, kai: registruojami dokumentai, patvirtinantys nuosavybės (patikėjimo) teises į statinius; pradinis dokumentų, patvirtinančių nuosavybės (patikėjimo) teises į statinius, registravimas atliekamas tais atvejais, kai statiniai registruojami pirmą kartą, taip pat kapitališkai suremontavus, rekonstravus, padalijus teisiškai įregistruotus statinius; šiame punkte nurodyti dokumentai registruojami, jeigu yra atlikta statinių techninė inventorizacija. 4 punkte išvardinta kokie dokumentai, galėjo patvirtinti nuosavybės, patikėjimo ar kitas teises į statinius. Tarp jų buvo įtvirtinti: Lietuvos Respublikos apskričių valdytojų komisijų išduoti baigtų statyti pastatų, statinių priėmimo naudoti aktai arba notariškai patvirtintos sutartys (pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo, įkeitimo ir kt.). Aptariamu atveju rašytinės formos sutartis tarp pareiškėjos ir buvusios savininkės nebuvo sudaryta. Nustatyta, kad pareiškėjai įsikėlus į Gyvenamąjį namą buvo padidintas namo plotas, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog šie darbai, ir įsigytas Gyvenamasis namas buvo pastatytas laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų ir pripažintas teisės aktų nustatyta tvarka tinkamu naudoti. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, vykdydama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartį, 2023 m. kovo 27 d. pateikė informaciją, kad patikrinus Administracijai prieinamas duomenų bazes jokių duomenų apie statybą leidžiančio dokumento adresu (duomenys neskelbtini), išdavimą, administracija neturi. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjams buvo pasiūlyta pateikti duomenis, įrodančius gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos teisėtumą. Tačiau pareiškėjai į bylą neteikė jokių dokumentų. Kaip minėta, pareiškėjos prašymu 1999 m. buvo atlikta namo inventorizacija, tačiau vėlgi namas nebuvo įregistruotas (Bylos1 27 lapas), tikėtina dėl to, kad Gyvenamasis namas nebuvo priimtas naudojimui teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl nesant byloje įrodymų apie tai, kad namas buvo pastatytas laikantis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kad buvo išduoti statybai atitinkami leidimai ir namas pastatytas pagal leidimus bei nustatyta tvarka valstybinės komisijos priimtas naudoti, darytina išvada, kad pareiškėja negalėjo atlikti namo teisinės registracijos dėl to, kad namas buvo laikomas savavališka statyba, o kaip jau minėta, pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, savavališkų statybų registracija buvo draudžiama.

37. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti, kad Gyvenamasis namas buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. kad jis buvo teisėtų statybų rezultatas, jis negali būti laikomas privačios nuosavybės objektu. Kadangi namas neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų, negalima pripažinti nuosavybės teisės į jį įgijimą pagal įgyjamąją senatį, todėl pareiškėjų prašymas atmestinas, kaip nepagrįstas.

38. Dėl kitų sąlygų, būtinų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti, (ne)egzistavimo teismas atskirai nepasisako, nes neįrodžius bent vienos būtinos šiam faktui konstatuoti sąlygos (šiuo atveju neįrodytas Gyvenamojo namo statybos teisėtumas), šio fakto konstatavimas negalimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 139, 177, 178 straipsniais ir 533 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjų V. M. ir J. M. prašymą dėl pareiškimo reikalavimų dalies atsiėmimo priimti ir tenkinti.

Palikti pareiškėjų pareiškimo reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai V. M. ir J. M. pagal įgyjamąją senatį jungtinės nuosavybės teise įgijo ūkio pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nenagrinėtą.

Grąžinti pareiškėjai V. M. 50 Eur (penkiasdešimties eurų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą advokato padėjėjo Keručio Kristupo 2022 m. rugpjūčio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 802, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi.

Netenkinti pareiškėjų V. M. ir J. M. pareiškimo dalį, kuria pareiškėjai prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. M. pagal įgyjamąją senatį asmeninės nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.